2012 Sausio 23

Kalbančių apie daugiabučių renovavimą ir reikalaujančių, kad centrinis šildymas būtų pigus, – minios, o suvokiančių, ką daryti, – vienetai.

veidas.lt

Sausio viduryje Vilniaus rotušėje surengta diskusija “Nepriklausoma energetika – stipri šalies ekonomika”. Joje savo vertinimus išdėstė Vilniaus meras Artūras Zuokas, vicemeras Romas Adomavičius, LR trišalės tarybos Energetikos komiteto pirmininkas Algirdas Jaruševičius, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius, Visuomeninės iniciatyvos “Ateities miestas” vadovė Rita Glazer, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis. Diskusiją vedė žurnalistas Audrys Antanaitis.


A.Antanaitis: Kiekvieną žiemą šildymo kainos Lietuvos gyventojams tampa vis didesniu galvos skausmu. Kodėl šildymas pas mus toks brangus? Kodėl Lietuvoje niekaip nesiseka sumažinti šildymo kainų?
V.Stasiūnas: Pagrindinės priežastys aiškios ir nesikeičia – didžioji dalis šilumos pagaminama senais, dar sovietmečiu pastatytais įrenginiais. Pagrindinis kuras – gamtinės dujos. Jų kaina labai didelė. Išsivysčiusios ES valstybės jau kelis dešimtmečius naudoja modernesnius įrenginius, kurie leidžia naudoti kitokias žaliavas – biomasę, komunalines atliekas, šiaudus ir t.t. Šių žaliavų kaina maždaug dvigubai mažesnė nei gamtinių dujų.
Šiandien gaminame apie 20 proc. alternatyvios šilumos, kuriai gaminti naudojamas vietinės gamybos biokuras. Jo kilovatvalandės kaina – apie 20 ct. O tų šilumos tiekėjų, kurie šilumą gamina iš gamtinių dujų, šilumos kilovatvalandė kainuoja apie 30 ct. Tai didelis skirtumas.
Kita problema yra ta, kad šiluma tiekiama į senus sovietmečio laikų nerenovuotus daugiabučius, kurių šilumos poreikiai du tris kartus didesni nei naujos statybos ar renovuotų daugiabučių.
A.A.: Premjeras tvirtina, kad gamtinių dujų kaina šiuo atveju nieko nereiškia. Esą reikia mokėti tvarkytis.
V.S.: Mokėjimo dydį lemia du parametrai – šilumos kilovatvalandės kaina, kurią nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir kiek tos šilumos yra suvartojama. Dauginant šilumos kilovatvalandės kainą iš suvartojimo išeina šilumos kaina šildymui daugiabučiuose ir gyvenamuosiuose namuose. Ar iš nežinojimo, ar kitais tikslais šios sąvokos kartais painiojamos, įvedama trečia sąvoka, kaip šildymo kaina, kurios iš viso nėra.
A.A.: Pone A.Zuokai, prieš rinkimus daug kalbėjote apie galimybę sumažinti šildymo kainas…
A.Zuokas: Ką daryti, kad galėtume pereiti prie pigesnio kuro ir paskatinti renovaciją? Įsipareigojimai Vyriausybės programoje – nuo 2008 iki 2012 m. sumažinti dujų vartojimą nuo 80 iki 40 proc. Bet šiandien matome, kad dujų suvartojimą Vyriausybė sumažino nuo 80 iki 79,5 proc. 2008 m. 150 mln. Lt buvo skirti biokuro gamybos programai. Bet jau kitais metais ši programa buvo uždaryta, pinigai perkelti susisiekimo ir kelių poreikiams finansuoti. Dar svarbu, jog toje pačioje Vyriausybės programoje yra punktas 3.3.6, kad Vyriausybė kasmet įsipareigoja atnaujinti po du tūkstančius daugiabučių. Realybėje nieko panašaus nėra, priešingai, daugiabučių modernizavimo idėja apskritai sukompromituota.
A.A.: Sakoma, kad pačios savivaldybės gali spręsti šilumos reikalus. Kokios iš tiesų tos galimybės?
R.Adomavičius: Centrinė valdžia, jei ko nesugeba padaryti pati, problemas visada permeta savivaldybėms. Šilumos ūkio įstatyme parašyta, kad mes organizuojame šilumos gamybą ir tiekimą iki namo šiluminio skaitiklio. Beje, šilumos ūkis savivaldybėms buvo perduota apverktinos būklės. Svarbus parametras yra nuostoliai trasose. 2000 m. jie buvo 28 proc., šiandien – 14 proc. Skandinavijos šalyse šilumos nuostoliai trasose sudaro 12 proc., tad dėl to mums niekas negali priekaištauti. Dėl šilumos tiekimo nepertraukiamumo – irgi. Šilumos temperatūra irgi gera. Toliau jau prasideda kitų institucijų atsakomybė.
A.A.: 507 daugiabučiuose šilumos suvartojimo padidėjimo priežastys lapkritį nėra aiškios. Kas tai – mistika?
R.A.: Ne mistika. Priežastis minėjome: tai dienų skirtumas, temperatūrų skirtumas, vandens deklaravimas. Valstybinei energetikos inspekcijai mes išsiuntėme raštą, prašydami paaiškinti, kodėl taip yra dėl visų 507 namų.
V.Lukoševičius: Priežastys aiškios, jos trys. Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) Europos valstybėse remiasi pigiu, gamtinėms dujoms alternatyviu kuru. Gamtinės dujos yra virtuvinis kuras. Savo nelaimei, tik posovietinės šalys paveldėjo CŠT brangiomis gamtinėmis dujomis. Be to, pinigus švaistome ir todėl, kad dauguma mūsų daugiabučių – kiauri. Ekonominis pajėgumas mažas, nėra galimybės reguliuoti šilumos suvartojimo. Tai žmones varo į neviltį.
Skandinavai seniai perėjo prie biokuro, komunalinių atliekų deginimo. Iki 2030 m. jie planuoja visiškai pereiti prie alternatyvių šilumos šaltinių. Lenkai turi anglių, estai degina skalūnus. O mes? Pagal santykines šildymo išlaidas Lietuva Europoje atrodo prasčiausiai. Nėra pinigų nei namams renovuoti, nei šildymo reguliavimui įrengti, nei už šildymą mokėti.
A.Z: Aš galiu netgi pacituoti energetikos viceministrą Kęstutį Žilėną, kuris spalio 5 d. konferencijoje “Kodėl nepinga šildymas Lietuvoje” informavo, kad ES struktūrinių lėšų jau buvo paskirta ir biokurui, deja, tam nebuvo skirta dėmesio. Dabar Energetikos ministerija turi galimybę tik naujoje finansinėje perspektyvoje nuo 2014 m. numatyti spartesnę biokuro programos plėtrą visose savivaldybėse. Mūsų valstybėje yra taip: Vyriausybė pateikė darbų programą, įrašė, kad per ketverius metus smarkiai sumažins dujų vartojimą. Seimas patvirtino, o čia viceministras praneša, kad viskas taip bus, kai pasikeis valdžia, po 2014 m. Kodėl taip vyksta, sunku paaiškinti. Kaip ministerija gali vienašališkai pakeisti Vyriausybės programą? Politinių partijų rėmėjų sąraše – daug statybininkų ir kelininkų bendrovių. Gal tai ir yra atsakymas…
Latvijoje ir Estijoje yra kitaip. Maždaug ketvirtadalis šilumos energijos pagaminama naudojant biokurą. Pas mus – tik apie 4,5 proc.
A.Jaruševičius: Per pastaruosius dvidešimt metų turėjome daug energetikos strategijų. Jos politizuotos, parengtos menkos kvalifikacijos specialistų. Nė viena strategija nebuvo įvykdyta. Tad dujos dar ilgokai liks svarbus strateginis kuras. O kodėl per 20 metų nebuvo pastatytas suskystintų dujų terminalas ir saugyklos? Juk tuomet šildymas būtų daug pigesnis. Tiek anksčiau, tiek dabar dirbama lėtai, tad vargu ar 2014 m. tas terminalas ir tos saugyklos veiks.
A.Z.: Per metus turėtų būti renovuojama po 2 tūkst. daugiabučių, o juk renovuojama vienetai. Kodėl renovacija neįsibėgėja? Dar man būnant Seime pasiūlyta, kad Energetikos ministerija būtų atsakinga už renovavimo programą. Bet renovavimo programa liko padalyta tarp Aplinkos, Ūkio ir Finansų ministerijų. Taigi, daug auklių – vaikas be galvos. Nepriversime gyventojų pačių lįsti į dideles skolas, renovuoti savo pastatus, kad grąžos sulauktų per penkiolika metų. Priminsiu, kad ir dabar 800 mln. Lt ES paramos guli Šveicarijos bankuose, mes mokame už jų aptarnavimą, o atnaujinti tik keli daugiabučiai.
Sostinėje mes turime parengę ištisų kvartalų modernizavimo projektus. Tereikia sutvarkyti finansavimo klausimus, ir masinė renovacija įsibėgės.
A.A.: Ar tikite, kad su dabartine centrine valdžia pavyks susitarti?
A.Z.: Nelabai tikiu. Dabar valdžia galvoja tik apie rinkimus.
A.A.: Vyriausybės aiškina, kad už daugiabučių renovavimą atsakingi patys gyventojai. Nenorite – nerenovuokite.
R.A.: Pažvelkime, kas gyvena daugiabučiuose. Pusė gyventojų nieko nenori, tik sulaukti savo galo. Niekas nenori imti paskolos, įkeisti buto bankui. Taigi, valdžia priima sprendimus, negalvodama, kokioje aplinkoje jie bus realizuoti. Norint, kad kažkas judėtų, reikia paskelbti valstybės svarbos programą, priimti specialų įstatymą ir suteikti įrankių. Nuo 1995 m. Vilniuje mes sugebėjome renovuoti 99 namus. Iš vargano savo biudžeto tam skyrėme apie 26 mln. Lt, ir tai daugiausia tam, kad už gyventojus padengtume techninius projektus. Bet daugiau negalime. Iš tiesų kalbančių apie šildymą ir renovaciją – minios, o suvokiančių, ką daryti, – vienetai.
V.S.: Mūsų duomenimis, Lenkijoje šiuo metu renovuota apie 52 proc. gyvenamųjų namų. Lietuvoje – iki 1,5 proc. Negi negalime tiesiog nusikopijuoti lenkiškos programos – kam leisti milijonus naujai programai?
A.A: Lietuvoje pusė žmonių visai nenori renovuoti namų, nes gauna kompensacijas už šildymą.
R.A.: Iš tiesų ir šiandien daugybė žmonių mano, kad viskuo turi pasirūpinti valdžia. Vadinasi, be švelnios prievartos neišsiversime.
V.S.: ES valstybėse senbuvėse, jei daugiabutis namas šilumos suvartojimo normas viršija šešis kartus, iš karto automatiškai daromas renovavimo projektas. O pas mus tai neįmanoma: geriau nieko nedarysime ir šauksime, kad visur vagys, visur korupcija.
V.L.: Reikia prisitaikyti prie realybės ir ieškoti kitų mechanizmų, kurie duotų naudos. Centrinė ir vietinė valdžia turėtų susitarti, jei dabartinis modelis netinka – sukurti naują arba lygia greta taikyti kelis modelius.
A.Z.: Valstybinė energetikos inspekcija atliko tyrimą dėl Vilniuje padidėjusio šilumos suvartojimo, lygindama 2010 ir 2011 m. lapkričius. Didelių skirtumų nerasta. Priežastys – lapkričio sąskaitoje buvo apskaičiuota ir šilumos, kuri buvo tiekiama tris spalio dienas, kaina. Antra, 2010 m. lapkritis buvo beveik laipsniu šiltesnis nei pastarasis lapkritis. Trečia, Vilnius vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame dar vyksta naujų statybų. Taip atsirado 24 tūkst. kv. m papildomo ploto, kurį reikia šildyti. Ketvirta, pernai lapkritį buvo taikomas ekonominis režimas, kai šilumos tiekėjas leisdavo gyventojams pasirinkti šildymo parametrus, laikant 18–20 laipsnių temperatūrą. Vėliau šis režimas buvo uždraustas.
Jei grįšime prie spekuliacijų skaičiais, šiandien gavome gruodžio mėnesio duomenis. Lyginant Vilnių ir Kauną lapkritį ir gruodį, Vilniuje šilumos suvartojimas padidėjo 15 proc., Kaune – beveik 25 proc.
R.Glazer: O jei šilumos ūkis būtų nacionalizuotas?
A.Z.: Žvelgiant į Energetikos įstatymą, aišku viena, kad savivaldybės šiuo metu tam nepajėgios. Tarkime, iki 2016 m. reikia modernizuoti Vilniaus šilumos įmonę, kad ši atitiktų ES direktyvas. Tam reikia milijardo litų. Lygia greta dujas reikia pakeisti į biokurą. Visi sprendimai dabar sutelkti Vyriausybės rankose. Bet ministras pirmininkas sako ne, nereikia.
R.J.: Čia kyla klausimas, kokia galėtų būti energetikos ateitis. Iš tiesų dabar vyksta trečioji pasaulinė energetikos revoliucija. Pirmoji buvo susijusi su anglimis, antroji – su nafta, trečioji – su atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Taigi dabar visos valstybės kreipia dėmesį į efektyvų energijos vartojimą ir atsinaujinančius šaltinius. Akcentuojama, kad kiekviena šalis, kuri gerai sudėlios prioritetus, šioje revoliucijoje laimės daugiausiai.
A.J.: Lietuvoje padaryta didžiulė klaida, kai Elektrėnuose buvo pastatyta nekogeneracinė elektrinė. Žinoma, klaidas galima ištaisyti – investavus 200 mln. Lt tą 9-ąjį bloką galima perdaryti ir pritaikyti biokuro naudojimui. Seniai galvojama ir apie magistralinį vamzdyną iš Elektrėnų į Vilnių. Visam šiam projektui reikėtų apie 420 mln. Lt, bet juk dabar kasmet mažiausiai po 200 mln. Lt išmetame į Elektrėnų ežerą. Tai reiškia, kad per porą metų tas projektas atsipirktų. Dar svarbu žinoti, kad biokurą savivaldybėse apsimoka naudoti tik tuo atveju, jei biokatilams statyti minimum 50 proc. lėšų gaunama iš šalies.
R.J.: Norite pasakyti, kad iš Elektrėnų nutiesę trasas, apšildytume Vilnių ir Kauną? Bet juk ten niekada nebuvo planuojama, kad elektrinė iš dujų gamins didelį šilumos kiekį. Ten reikia mažo biokuro blokelio, kuris apšildytų Elektrėnus. Juk aplinkui bus trys atominės elektrinės, joms reikės rezervo. Elektros kainos nebus didelės. Konkuruoti bus sunku. Dujoms neliks vietos, jos bus saugyklose. Elektrėnai dujas naudos tik tam tikrais momentais, kai bus sutrikimų. Taigi į viską reikia žiūrėti kompleksiškai.
A.J.: Viskas būtų teisinga, jei pusantro milijardo litų nebūtų sukišta į 9-ąjį bloką…
R.G.: Ateities miesto vizija – ESA su klasterio navigatoriumi iškėlė įdėją pastatyti ateities miestą, kuiame gyventojai naudotų išskirtinai atsinaujinančios energijos šaltinius (šilumos siurblius ir saulės energiją), mažaaukštės statybos namų pietiniai stogai būtų padengti saulės moduliais, kurie gamintų elektros energiją. Visa sistema būtų įjungta į bendrą elektros tinklą. Taip gautume aktyvius namus, kurių gyventojai nepatirtų jokių išlaidų, susijusiu su šildymu ir karšto vandens ruošimu. Namai būtų statomi iš medžiagų, kurios gaminamos iš atsinaujinančių žaliavų (medienos ir kt.).
Ateitis, kuri mūsų laukia nuo 2020 m., jau ne už kalnų, todėl manome, kad jau pats laikas pradėti statyti pasyvius namus su aktyvaus namo elementais, tausoti gamtą ir mažinti CO² emisiją.
R.A.: Aš irgi norėčiau būti svajotojas, bet kai kalbame apie tokius parodomuosius namukus, svarbu žinoti, kad jie sulaukia mažai pirkėjų, nes yra labai brangūs. Taip, tai ateitis. Žinoma, reikia siekti tokių būstų, kuriems šildyti užtektų tik žmogaus ar kompiuterio skleidžiamos šilumos, žvakės ir pan. Bet ką daryti su tais daugiabučiais, kuriuos turime dabar? O tiesti vamzdį iš Elektrėnų į Vilnių – beprasmiška, jis visąlaik bus tuščias.
Rugpjūčio pradžioje mes pasiūlėme būdą, kaip atpiginti šilumą: duokite gaminti elektrą ir leiskite uždarbiu dengti šilumos gamybos sąnaudas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasakė, kad sprendimą turi priimti Vyriausybė. Kreipėmės į ją, krūvą raštų prirašėme. Jokio atsakymo. Taigi šiandien neturime jokio pasirinkimo.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. steponas steponas rašo:

    Brangieji, ponai. Šilumos kaina, iš tikrųjų yra vienos kilovatvalandės kainos ir sunaudotų šildymui kilovatvalandžių sandauga. Mūsų namai tokie, kad suvartojame dvigubai ar net trigubai daugiau šilumos kilovatvalandžių, negu reikėtų, jei namai būtų sandarūs, o šildymo sistema subalansuota taip, kad butai nebūtų peršildomi. Išeitis – namų renovavimas. Gerai, kad valstybė tai skatina, skirdama paramą, bet labai blogai, kad skiria kompensacijas už šildymą ir karštą vandenį mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Jų šeimos net nesileidžia į kalbas, kai pradedama aiškinti apie renovavimą, net nenori girdėti, kad jiems tai visiškai nekainuos. Nelįsiu aš į banką – ir viskas, toks daugumos atsakymas, man ir taip gerai. Jei tokios kompensacijos nebūtų, o būtų tik parama renovavimui, tie žmonės patys vaikščiotų po butus ir agituotų renovuoti namus. Dirbantieji, pasinaudodami parama, sutiktųū renovuoti namus, reikalai pajudėtų iš vietos, statybininkai turėtų darbo, o po metų kitų šiluma tikrai atpigtų. Nuolat kartoti, kad išgelbės vietinis kuras – neprotinga. Prieš keletą metų biokuro kubinis metras kainavo 15 litų, o dabar viršija šimtą. Nėra jokios garantijos, kad pradėjus jį vartoti masiškai, toks kuras nekainuos brangiau nei dabr kainuoja dujos. Dujos – pats geriausias kuras, tik nereikia valdžiai pyktis su Rusija. Jei mažiau kritikuotume Baltarusiją, o veiktume pragmatiškai, tai ir vaistai kainuotų dešimt kartų pigiau, kaip yra pas juos. Visi ten gydosi ir miršta ne daugiau nei pas mus, nors , pasak mūsų politikų, vaistai neatitinka ES standartų. Bėda, kad visi nori pirmiausia prie lovio prieiti ir kišenes sau primušti. Beje, Baltarusijoje medienos atraižas, iš kurių galima pagaminti puikiausią biokurą atiduoda lentpjūvės už dyką, tik pasiimk ir išvežk. Kodėl vyriausybė neorganizuoja, kad pačios šilumos įmonės, kurių dauguma yra valstybinių, kurą ne pirktų, o vežtų iš Baltarusijos kelis kartus pigiau. Matyt nenori, kad tuo verslu užsiimantys giminaičiai turėtų tokią konkurenciją. Ačiū.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...