TV sezonas

Aušra LĖKA

Šiandien svarbiausias televizijos populiarumo matmuo – ar žiūrovas buvo prajuokintas, bent jau toks susidaro įspūdis pažiūrėjus naujojo sezono lietuviškų televizijos kanalų pirmąsias laidas ir dar nerodytų anonsus.

Su humoru humoro laidose sekasi nekaip – laidos uždaromos ir vos po mėnesio eteryje, tačiau vėl imamasi kurti naujas. Bet kitose laidose puikiai sekasi sumindyti žmones viešomis patyčiomis, gal ką ir pralinksminančiomis. Žvengiama ir daugelyje TV serialų. Prie humoro, tik juodojo, žanro dera priskirti ir komercinių kanalų „aukso fondą“ – laidas, kuriose valandomis rodomi girti vyrai, mojuojantys savo „pasididžiavimu“, ar televizinės pasaulio gelbėtojos, bedarbėms keikūnėms vežančios „putojančio“.

Nejuokinga? Nieko baisaus – fone galima už­leisti įrašytą kvatojimą.

Televizija – feisbuko juokelių atrajojimas

Kvatojama ir vienoje didžiausių šio TV sezono naujovių – naujoje Andriaus Tapino internetinėje „Laisvės TV“. Iš šios naujovės daug tikimasi: jei A.Tapinas sugebėjo sukviesti vos ne pusę Lietuvos į „Laisvės pikniką“, gal ir televizijai pasiseks akumuliuoti lėšų, idėjų ir žiūrovų. Nors, žinia, vienkartiniu renginiu sublizgėti lengviau nei kasdieniniu.

Smalsu buvo pažiūrėti, kuo geresnė „Laisvės TV“ už kitus lietuviškuosius TV kanalus, ypač LRT, – juk, pasak A.Tapino, katalizatoriumi steigti savą televiziją ir tapo tai, kad naujajame sezone LRT televizijoje neliko vietos jo „Pinigų kartai“. Debiutiniame intelektualios satyros vakaro šou (taip laidą pristato jos rengėjai) „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ šis faktas buvo bene kandžiausiai ir paminėtas. A.Tapinas ironizavo, kad jo laida laikėsi plataus požiūrio, o reikėjo – siauro: žodžių žaismą apie siaurą, suprask, Siaurą (taip vadinamas LRT generalinis direktorius Audrius Siau­rusevičius), buvo nesunku pagauti.

Ir kiti siužetai debiutinėje laidoje buvo ir aktualūs, ir taiklūs, ir juokingi. Tik rask, kad gudrus, de­šimt skirtumų, lygindamas su TV3 premjera „Gero vakaro šou“: ir ten, ir ten senoviškas ma­syvus stalas, identiškas Vilniaus vaizdelis fone, ne itin įdarbinti muzikantai, „gyva“ auditorija, maža to, net ir siužetai tie patys – ir ten, ir ten zuikučiu šokinėjantis tas pats Seimo narys, jau spėjęs apšokti feisbukus.

Tačiau nedera kaltinti, kad A.Tapinas plagijuoja „Gero vakaro šou“ ar atvirkščiai, tiesiog abi laidos kopijuoja amerikietiškojo „late-night talk show“ formatą ir kartoja nemažai feisbuko juokelių. Tik, bėda, kad antrą kartą nebeima juokas iš to paties, iš ko jau juoktasi socialiniuose tinkluose.

Beje, grįžkime prie „siauro požiūrio“ į „Pinigų kartą“. Labai smerkti LRT lyg ir negalima:

KANTAR TNS duomenimis, šios laidos 2016 m. vidutinė auditorija buvo apie 2 proc. Palyginimui, populiariausia šio sezono pirmos savaitės LRT TV laida „Dėmesio centre“ surinko 5 proc., tačiau daug LRT TV laidų sudomino net vos mažesnę nei 2 proc. auditoriją – ir „Istorijos detektyvai“, ir „Žurnalistinis tyrimas“, ką jau kalbėti apie „Kas ir kodėl?“ ir kt.).

Dar įdomiau – kokia aktualesne savo žiūrovui laida LRT pakeitė „Pinigų kartą“? Jei tai naujoji laida-viktorina „Paklauskim Lietuvos“, tai tikrai siauras požiūris. LRT vis kartoja apie kultūringą pramogą, tačiau jokia kultūra nekvepia laidelė, užsiimanti giliamintiškais tyrimais, kas tautai svarbiau – meilė ar milijonas eurų, arba ko tauta labiau bijo – šildymo kainų, nusikaltėlių ar pelių.

Beje, LRT spalį žada naują humoro (kaip reklamuoja – kokybiško humoro) laidą-konkursą „Humoro lyga“. Čia aktoriai humoristai ir jų surinktos komandos turės prajuokinti ne tik televizijos žiūrovus, bet ir komisiją (jau girdžiu kolegės atodūsį: ar laidų be komisijų jau nebebūna?).

Pernai LRT irgi bandė juokauti, tačiau „Dė­mesio pakrašty“ kūrėjams Haroldui Mac­kevičiui ir Vytautui Šerėnui nepavyko pakartoti nei „Dė­me­sio centre“ (kurio pavadinimą perfrazavo savo laidai), nei savo pačių legendinių „Dviračio žynių“ šlovės. Eteryje laida išsilaikė vos mėnesį ir atsisveikino dėl paprasčiausios priežasties: nes nejuokinga. Beje, ir kažkada cituoti „dviratininkai“ – „Dvi­račio šou“ ištremti iš LNK į antrinį INFO TV kanalą, kuris ir pats, ir ši laida menkai težiūrimi.

Pernai TV3 bomba turėjusi tapti Arūno Va­linsko „Svogūnų Lietuva“ išsilaikė ilgiau, bet anks­tesniųjų „svogūnų“ populiarumui irgi neprilygo nė iš tolo.

Televizija žiauri, nori žvaigždžių, bet vis naujų. Nebėra LNK eteryje ir jos pernykštės debiutantės „Su cinkeliu“. Tad visų trijų praėjusiame sezone debiutavusių humoro laidų neliko.

Kai pagrindinis anekdotas – laidos dalyviai

Nearkliškas humoras, į aktualijas reaguojanti satyra televizijoje – dalykas rimtas ir kainuojantis. Daug lengviau (ir pigiau) juokinti anekdotais ar buitiniais juokeliais. Tad šiemet iki to kartelė ir nuleista.

LNK debiutavusioje anekdotų laidoje „Tik ne­sijuok“ ne koks žmogelis iš liaudies, o vienas iš unikaliais ir išskirtiniais pristatytų laidos svečių pasakoja anekdotą, kodėl princesės nekakoja. Ir visa auditorija leipsta iš juoko.

Juokinga ir tai, kad laidą veda LNK sporto žinių vedėjas Tomas Langvinis. Gal iki kitų olimpinių žaidynių LNK nebebus sporto žinių? Bet jei TV3 pagrindinė žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva prieš pat žinias veda verksmingą laidą, kodėl kito kanalo sporto žinių vedėjas negali vesti kvatojančios?

Beje, gal LNK tikrai neliks sporto informacijos, nes tas pats T.Langvinis turbūt neturi ką veikti, jei dar dalyvavo ir kitoje laidoje kaip komandos da­lyvis, o dar vienoje yra nuolatinis komisijos na­rys. Ir kiti anekdotų pasakotojų laidos dalyviai šį ar ankstesnius sezonus jau buvo laidų ekspertai, ko­misijų nariai ar dalyviai: lengviau išvardyti, ko­kios srities ekspertu nebuvo žmogumi legenda pristatytas visažinis Giedrius Drukteinis, o Simona Nainė – dainininkė, dizainerė, laidų, kurias veda jos vy­ras, dalyvė – pernai dalyvavo dainų šou, šiemet jau varžėsi dėl prizo naujame vyro vedamame humoro žaidime „Geriausi mūsų vakarai“.

Didžiąja LNK sezono naujiena vadinamame šou „Aš galiu!“ rodo, ką gali, pernai šou dainavusi nu­skriaustųjų ramintoja ir užtarėja Donata-Laisva, di­džiausia žvaigžde tapusi, kai ištekėjo už bene aštuoniskart teisto kalinio, dar Erika Vi­tulskienė (ji TV projektuose jau ir šoko, ir čiuožė), išskirtinė tuo, kad yra puikiojo tenoro Merūno žmona, žinoma, vis dar špagatą padarantis visų komisijų aštrialiežuvis Jurijus Smoriginas ir tie patys „radistai“ Jonas Nainys ir Rolandas Mac­kevičius, kurie čia pasivaržę ima diriguoti kitoms varžytuvėms laidoje „Geriausi mūsų vakarai“ (kur bepavar­džiai – ringo mergaitė Simona, skautas Seržas ir dar keli vis tie patys per laidas keliaujantys personažai žaidžia nelabai intelektinius žaidimus, ir jiems linksma. Gal kam linksma ir į tai žiūrėti?). Ir t.t., ir pan.

Maža ta Lietuva, kas ginčysis, bet tikrai didesnė nei kokios dvi dešimtys žmonių, pamainomis tai kovojančių dėl prizo, tai komisijose vertinančių tuos kovojančiuosius. Gal būtų galima teisinti, kad sezono pradžioje taip reklamuojami nauji veidai, bet kad tai tęsiasi visą sezoną. Žinoma, žvaigždės, žinomi žmonės – masalas žiūrovui, bet visi žinome, kas būna persisotinus.

Patyčių daugyn – reitingai aukštyn

Prie humoro ar greičiau patyčių laidų priskirtinos bene visos, kuriose yra komisija. Žinoma, dauguma lietuviškų TV kanalų laidų – ne lietuviška išmonė, jos kuriamos pagal tarptautinius formatus. O nuo komisijos šmaikštumo priklauso ir šių laidų populiarumas. Vienos iš tokių laidų rengėjai pasakojo, kad žiūrimumas padidėja, kai kalba komisija, o ne kai pasirodo konkursantas. Natūralu: jei žiūrovą domintų sportiniai šokiai ar opera, jis žiūrėtų, kaip tai daro profesionalai, o ne mėgėjai.

Vis dėlto TV3 „X faktoriuje“ Marijono Mi­ku­tavičiaus patarimas jaunam dainorėliui nedainuoti merginai, kuriai nori patikti, – viena, o Justės Arlauskaitės-Jazzu raivymasis, grimasos, įžeidinėjimai – visai kas kita (taip, tos pačios Jazzu, kuri viešumoje mėgsta kalbėti apie toleranciją).

Galima teisintis, kad laidos dalyviai patys kalti, nes savo noru lipa ant scenos. Tačiau juk laidos autoriai parenka, ką rodyti, kiek rodyti, iki kiek ty­čiotis. Tačiau kad maža nepasirodytų, nusidainavusiai panelei dainavimo konkurse dar pasiūloma ir pašokti ar iki beveik nervinio priepuolio privedamas kuklus vaikinukas.

Kuo daugiau kalbame apie patyčias, tuo TV ek­rane jų daugiau. Ir dangstytis vien formato reikala­vimais kažin ar sąžininga, nes sąmojis, kurio apstu tokių laidų originaluose, nėra tas pat kas patyčios.

Ir vėl ne mūsų išradimas, o nuo „supuvusių“ Va­­karų ar nedraugiškų mums Rytų nusižiūrėti va­di­namieji žvengiamieji serialai, kurių fone, kad susivoktumėte, kada kas pasakyta juokinga, kartais net užleidžiamas kvatojimas.

TV3 aktualijų serialu pavadintas „Apie mus ir Kazlauskus“ iš tiesų kartais prajuokina, kad ir pa­girtina savitarna: nereikėjo nė aktorės samdyti – Prezidento našlė Kristina Brazauskienė suvaidino save, apyžioplę kirpyklos klientę.

Populiariausiame reginyje mūsų televizijose – per TV3 rodomame seriale „Moterys meluoja ge­riau“ irgi apstu pasijuokimo iš žmonių bukumo. Jei tai pigaus juoko serialų parodija, tai visai taiklu.

TV3 žada, kad vėl bus komiškasis „Bruto ir Neto“ ir rusiško serialo bei rusiško gyvenimo su­vo­kimo klonas „Rezidentai“. Nesusimąstant, iš ko juo­kiamės, labai juokinga.

Beje, prie humoro žanro reikėtų priskirti ir tai, kad TV3 ir LNK vėl tuo pačiu metu rodo ir savo pra­moginius šou, ir žinias, ir „alkoholines“ laidas apie neva gelbėtojus. Daug metų šie du populiariau­si TV kanalai varžosi, kuris – kurį, neleisdami žiū­rovams mylėti abiejų, jei tik analogiškos laidos ne­sidubliuotų tuo pačiu laiku. Naudota net tokia gu­drybė: vienas kanalas žinias pradeda keliomis aki­mirkomis anksčiau, tada kitas dar akimirka anks­čiau, kol akimirkos virto minutėmis. Žinia, gu­drybių yra. Bet gal geriau investuoti į turinį?

Alkoholikų reklama

O prie juodojo humoro priskirtinose pypsiukais nusagstytose laidose – nieko nauja. Toji pati jau mi­nėta Donata-Laisva LNK „24 valandose“ taiko dvi bedarbes, jų žodžiais tariant, „bardako“ kaimynes. Po daugybės pypsiukais pridengtų moteriškių kalbos perlų – valio, rankų paspaudimai. Bet televizija principinga – netrukus Donata-Laisva grįžta patikrinti, kaip sekasi jos herojėms, o lauktuvių veža torčiuką ir „putojančio“. Gal didesnė pagalba būtų, jei televizija savo herojus ne girdytų „putojančiu“, o paragintų bedarbes moteris ieškotis dar­bo?

Kitame siužete televizija imasi pardavinėti va­gonėlį, mat jis pirktas už pinigus vyro, kurį iš namų už išgėrinėjimą išmetė jo sugyventinė, kurią jis laikė savo žmona, tiesa, jau ketvirta, kurios pirmas vyras pasikorė, antras pabėgo. Paini istorija. Tik kokiam tikslui ji rodoma visai Lietuvai?

O laidą vainikuoja bandymas Evaldui iš Dar­bėnų surasti draugę. Geroji televizija demonstruoja beveik striptizą, gerai, kad dar sustojo vyrui nusirengus tik iki pusės, paskui imasi šviečiamosios misijos – vyrukas duoda patarimų, kad nuo kiaušinio su alumi geriau „stovi“.

TV3 „TV pagalba“ bando ir tai perspjauti: laidos vedėjas susijaudinęs praneša, kad pamatysime to, ko nesame matę, – nuo to paties vyro laukiasi ir žmona, ir meilužė, beje, jos dar ir giminaitės. Vyras bėga, gelbėtoja sodinasi į automobilį žmoną ir ve­jasi. Kur tuo metu kiti jos penki (!) vaikai – ne­aišku. Ir šis siužetas rutuliojasi painiai, nes moterytės, kaip ir jų bendras vyras, cituojant juos, su kuo nori, su tuo guli, tad kas susigaudys, kuris kieno vai­kas, kada kas su kuo gyveno.

Pagaliau gelbėtoja atveža valgio vaikams, pa­reklamuoja, kas už jį sumokėjo. Bet ar ne tvaresnė pagalba būtų paskambinti vaiko teisių tarnybai ir informuoti, kad vaikai badmiriauja?

LNK realybės drama pavadintas „Pagalbos skam­­butis“, rengiamas bendradarbiaujant su Lie­tu­vos policija, – greičiau realybės tragikomedija. Am­žinoji šių laidų klasika: kad ir neryškiai, ro­do­ma, kaip sulaikytas kelių erelis išsitraukia ir de­mons­truoja savo vyrišką „pasididžiavimą“. Aki­vaizdu, kad asmuo apsvaigęs, savęs nekontroliuoja, bet jei televizija ne tokia kaip jos herojus, kam mė­gautis valandiniais siužetais apie tai? Tai panašiau į pamokėles, kad žiūrovai įsidėmėtų ir galėtų at­kar­toti „he­rojų“ elgesį, nei pastangas nuo to atbaidyti.

O LNK laida KK2 reklamuoja savo naują vedėją, važiuoja į jos mokyklą Vėžaičiuose. Naują žvaigždę sutikusios mokytojos sveikina ją, lyg ši būtų gavusi Nobelio premiją, ir sako, kad labai žiūrinčios KK2, nors, atrodytų, mokytojai turėtų būti šiek tiek kitokių laidų auditorija.

KK2 vėl priminė ir LNK daug metų eksploatuotą (ar reklamuotą?) herojų Viktorą Uspas­kichą. Da­bar jis – sielos žinovas, pristatęs savo naują „kancėpsiją“, kad kūnas yra instrumentas sielos kvalifikacijai kelti, ir vadovėlį apie tai. Žurnalistas ir pirtyje su atgimusiu V.Uspaskichu išsikaitino, ir jo kny­gą pavartė. Džiaugsmas Kėdainių „kniaziaus“ gerbėjams, kurie, kaip ne vienas jų aiškino, už jį ir balsuodavę, nes bet ko juk per televizorių nerodo.

LNK grupės programų direktorius Aivaras Prancūzevičius taip pristatė kanalo meniu: „Mūsų laidų pasiūlą palyginčiau su paveikslu, kuriame prabangūs, taurūs ir konservatyvūs „Valandos su Rū­ta“, Žinių ir „Nuo… iki…“ tonai susipynę su šiuo­­laikinės TV tautosakos chuliganišku KK2, „Pagalbos skambučio“, „Tik nesijuok!“, „24 valandų“ ir „Yra, kaip yra“ gaivalu, o šių nesibaigiantį in­tensyvumą papildo žaižaruojantys potėpiai.“

Bet ko verti visi nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymai, Lie­tu­voje vadinami itin griežtais, kai vaikišku laiku ro­doma tokia „gaivališka tautosaka“?

Deja, tokios laidos kur kas populiaresnės nei kokia pažintinė LRT TV laida. O „TV pagalba“ – antra pagal reklamą, tarp patraukliausių reklamai yra ir kitų panašių laidų. Ar reklamos užsakovai neturi skrupulų dėl to, ką remia?

Rusiška produkcija labiau žavi TV savininkus, o ne žiūrovus

Gal vidines grėsmes sunkiau matyti nei išorines, nes, kaip „Veidui“ yra pasakojęs rusiškas įtakas ty­rinėjantis politologas dr. Nerijus Maliukevičius, kai kurie reklamos užsakovai atsisakė skelbti savo reklamą per „Pervyj Baltijskij kanal“ dar iki jo transliacijų sustabdymo, kai buvo parodyti pseudodokumentiniai filmai apie Sausio 13-ąją, nes tai ir reklamos užsakovų reputacijos reikalas.

Tačiau ne visiems rūpi reputacija. Štai baiminamės dėl išorinių grėsmių, kad per kabelines Ru­sijos televizijos Lietuvos žmonėms gali būti plaunami smegenys. Tačiau KANTAR TNS duomenimis, „Pervyj Baltijskij kanal“ auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia vos 1,6 proc., „NTV Mir Lietuva“ – 1,1, „REN Lietuva“ – 0,6 proc. O rusiškiausios iš lietuviškų kanalų – BTV ir „Lietuvos ryto“ TV, ku­rios darbo dienomis transliuoja ir apie dešimt valandų rusiškos produkcijos, auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia atitinkamai net 6,8 ir 4,1 proc. Šie TV kanalai ir naująjį sezoną nekeičia savo politikos – koncentruojasi į rusišką produkciją, daugiausia serialus.

„Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus „Vei­dui“ yra sakęs, kad tai ne dėl pigumo, nes rusiška produkcija nebūtinai pigesnė nei kita. Beje, jo teigimu, tokios produkcijos žiūrovai – lietuviai, nes rusai žiūri rusiškas televizijas.

Būtų galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei turime du kanalus, besispecializuojančius rodyti vienintelę iš užsienio kalbų – rusų temokančių žiūrovų auditorijai. Tačiau, pasak politologo N.Ma­liu­­kevičiaus, per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija turi tam tikrą geokultūrinį krūvį, įter­piamą net į banaliausias komedijas.

Beje, estų auditorijai rusiška produkcija jau paprasčiausiai nebeįdomi. Kodėl vis dar ypač įdo­mi mūsų poros TV kanalų savininkams ir vadovams? Juk žiūrovams – ne taip jau labai: į populiariausių laidų 30-uką šie du kanalai nepatenka, reta jų laida ar serialas viršija 2 proc. vidutinės auditorijos. Tačiau rusiškos produkcijos transliavimo trukmė valandomis per savaitę, N.Maliukevičiaus ir „Veido“ skaičiavimais, tik didėja: nuo 79 val. 2007 m. iki 151 val. šiais metais, ir daugiausia šių dviejų kanalų dėka.

Kokią kryptį rodo sezono naujovės

Taigi galima sakyti: sezonas naujas – tendencijos senos. „Lietuvos ryto“ TV ir BTV toliau bandys akumuliuoti rusakalbę ar sovietinio gyvenimo nostalgija tebegyvenančią auditoriją, daugiausia rusiškais serialais.

TV3 bei LNK ir toliau pasiryžę eterį užlieti pramoginėmis laidomis, kuriamomis pagal tarptautinius formatus, populiarumo nestokojančiomis alkoholiu prašvinkusiomis laidomis ir daug serialų.

Prie šviečiamųjų naujovių galima priskirti ne­bent LNK „Blogiausią Lietuvos vairuotoją“ – gal laida bent kiek prisidės prie vairavimo kultūros.

TV3 ketina rodyti projektą „IššŪKIS kaime“, kuriame žada atskleisti, ką reiškia savo rankomis puoselėti didžiulį ūkį.

Kitąmet 60-metį minėsianti LRT televizija, priešingai nei komerciniai kanalai, sezono naujovėmis demonstruoja vis didesnį patriotėjimą ir kultūrėjimą, jau pradėdama švęsti 1918 m. laukiantį valstybės šimtmetį. Laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ ketinama parodyti 100 laidų – 100 portretų žmonių, kurie per visus tuos metus savo darbais ir kūryba prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. LRT TV rodys „Videometros“ istorinį serialą „Laisvės kai­na. Savanoriai“. „Lietuvos kolumbuose“ Edita Mildažytė pasakos apie žymius pasaulio lietuvius.

LRT TV sezono naujiena – atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Nematoma Lietuvos istorija“ apie atskleistus rezonansinius nusikaltimus.

Šiemet bene dar įdomesnė žada būti „Na­cio­nalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“, nes pa­sakojama apie tai, ko daug žiūrovų nematę, – lietuviškos istorijos vietas Baltarusijoje.

Viskas – kaip ir turėtų būti nacionaliniame ka­nale, kurį žiūrovai ir išlaiko tam, kad jame nebūtų beprasmių tuštybių. Tik vienas klausimas: kiek žmonių tai žiūri? Pirmą savaitę žiūrimiausia LRT TV laida „Dėmesio centre“ sulaukė 5 proc. vidutinės auditorijos, o, tarkime, TV3 „Moterys me­luoja geriau“ – net 8,4 proc.

Kultūros elito atstovai, šaukiantys, kokia nekultūringa televizija (ir jie dažnai teisūs), bent patys galėtų iš solidarumo žiūrėti LRT Kultūros kanalą, nes kultūros ir švietimo darbuotojų Lietuvoje daugiau nei šio kanalo žiūrovų (pagal žiūrėtą laiką – 0,9 proc. auditorijos).

Mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT TV turi pri­­vilegiją nesivaikyti pigaus populiarumo, kad gau­­tų reklamos, tačiau, kas rimta, neturi būti nuobodu. Kažin ar ir tokiomis laidomis kaip „Pa­klauskim Lietuvos“ nacionalinė televizija pritrauks sau lojalių žiūrovų. Smalsu, kiek toji laida išsilaikys.

O žiūrovams įtikti nelengva. Dabar apskritai geras tonas sakyti, kad televizijos nežiūri. Bet statistika rodo priešingai: KANTAR TNS duomenimis, 2006 m. vienas Lietuvos gyventojas žiūrėjo televizorių 192 minutes per parą, 2015 m. – 214, o šiemet – 217 minučių, t.y. ilgiau nei tris su puse valandos. KANTAR TNS duomenimis, daugėja ir reklamos televizijose: per šių metų sausio–liepos mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, – 7,2 proc. (palyginimui, žurnaluose padaugėjo 2 proc., laikraščiuose sumažėjo 17,4 proc.).

Kokią televizija turi įtaką, rodo ir tas faktas, kad šiemet „Delfi“ rinkimuose antru po Pre­zi­dentės įtakingiausiu žmogumi valstybėje pripažintas televizijos žurnalistas (net ne savininkas, ar generalinis direktorius) Edmundas Jakilaitis. Jei niekas nežiūri televizijos, iš kur pažįsta E.Ja­kilaitį?

Televizijos įtaka turėtų reikšti ir atsakomybę. Žinoma, ne televizijos misija būti rimtai kaip Moks­lų akademija, televizija – ir pramogų, ir rim­tų diskusijų vieta. Bet gausybė alkoholikus eksponuojančių laidų, greičiau reklamuojančių tokį gyvenimo būdą, skatinančių jį imituoti, nei nuo jo atgrasančių, bukinančių pigių juokelių šou perteklius, patyčių kultūros propagavimas, kaip ir to populiarumas, nedaro mums garbės.

Stebina ir nauja tendencija apie viską kalbėti humoro ar satyros forma. Juk ne sovietmetis, kai teisybę galėjome pasakyti tik anekdotais. Ar tai nė­ra ženklas, kad juo daugiau kovojame su patyčio­mis, tuo dažniau tik šaipydamiesi ar net tyčiodamiesi pasijuntame laimingi?

O įtakingoji televizija tam duoda toną. Tei­sin­tis, kad tai žiūrovai buki, o kokia paklausa, tokia pasiūla, nėra visiškai teisinga, nes visų tri­jų pagrindinių kanalų informacinės laidos – tarp žiūrimiausios kanalų produkcijos. Gal, kaip ir ru­siškai kalbančių lietuviškų kanalų atveju, tai ne kiek žiūrovų, kiek kanalų savininkų ir vadovų pasirinkimas. Vienų – žmones laikyti užstrigusius po­sovietinėje erdvėje, kitų – bukinti, ugdyti auditoriją populistams.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

LRT pradėjus 90-ąjį radijo sezoną, pirmasis komercinis šalies radijas „M-1“ mini 25-ąją sukaktį. Radijo stotys vis labiau įsisąmonina, kad negana būti tik balsą perduodančia priemone. Pasitelkęs socialinius tinklus ir pasikabinęs internetinės transliacijos kameras šiandien radijas tampa vis labiau matomas ir prieinamas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Į mūsų senelius radijas kreipdavosi iš didelių radijo aparatų ar radijo taškų. Dabar jis mus pasiekia iš kompiuterių, išmaniųjų telefonų ar automobilių imtuvų. Maža to, anksčiau buvęs vien girdimas, šiandien radijas jau ir matomas.

„Priešingai nei kitoms žiniasklaidos priemonėms, radijui būdingas stabilumas, nes beveik 80 proc. vartotojų jo klausosi automobilyje“, – savo įžvalgomis dalijasi Žinių radijo generalinis direktorius Danas Arlauskas.

„Vargu ar ateityje radijas išliks toks, kokį matome šiandien. Jaunoji karta nori būti interaktyvi, klausosi radijo per mobiliuosius įrenginius, kompiuterius, su laidų vedėjais bendrauja per feisbuką. Laidos jiems pasiekiamos visai kitais kanalais nei vyresnei auditorijai, besiklausančiai tradicinio radijo“, – svarsto „LRT Opus“ programų direktorius ir „Eurovizijos“ konkurso balsas Darius Užkuraitis. Jis neabejoja, kad ateityje radijas bus dar labiau kompiuterizuotas.

Ar radijo laukia mirtis?

O štai kurį laiką radijo raidą jau tik stebintis žurnalistas Ginas Dabašinskas prognozuoja, kad tai – akligatvis. Tapęs matomas, pritraukęs daugiau auditorijos ir reklamos, radijas prarado savo savastį: „Girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, o ne matyti visais laikais buvo radijo esmė. Šiandien tai virsta naršymu socialiniuose tinkluose ar sekimu to, kas vyksta už stiklinių radijo akvariumo sienų.“

G.Dabašinskas neabejoja, kad radijas savo aukso amžių išgyveno iki atsirandant televizijai, o šiandien palengva, tiesa, su retomis išimtimis, virsta pramogine žiniasklaida. Ar tai reiškia artėjančią radijo mirtį? O gal, priešingai, renesansą? Galiausiai ko tikėtis ir šiuolaikinių medijų konvergencijos?

Žinių radijo vadovas D.Arlauskas neslepia: siekiant komercinės nepriklausomybės skleisti informaciją vien per audiokanalus šiandien nebepakanka: būtina ieškoti sklaidos kanalų, juolab kad šiuolaikinės priemonės tai leidžia.

Komercinių radijo stočių pirmtakės radijo stoties „M-1“ programų direktoriaus Min­dau­go Stasiulio nuomone, dėl laikmečio ir technologijų įtakos dar nereikėtų skubėti laidoti radijo: „Internetas ir išmaniosios technologijos leidžia klausytojui matyti daugybę procesų, vykstančių radijo studijoje: gauti naujienų srautą, peržiūrėti videoklipus, klausytis ir rinktis, kokios muzikos klausytis. Tai nepanašu į radijo žlugimą. Priešingai – tai laimėjimas, kurio dar ne taip seniai net neįsivaizdavome.“

Ne vieną personažą radijuje sukūręs pašnekovas, pagal išsilavinimą filologas, primena, kad žmogui visais laikais reikėjo kito žmogaus, taigi net ir nuolat skubančioje visuomenėje turėtų išlikti noras išgirsti labo ryto palinkėjimą, sužinoti, kiek valandų, ar tiesiog pajuokauti. „Radijas daro žmogų socialesnį, todėl manau, kad ir po 50 metų jis išliks reikalingas. Netikiu, kad tai vieną dieną pasibaigs“, – radijo saulėlydžio neįsivaizduoja M.Stasiulis.

Pagal programų pobūdį šalyje vyrauja muzikinio-informacinio pobūdžio radijo programos. Didžiausia jų įvairovė susitelkusi didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje). Iš viso Lietuvoje transliuojamos 72 radijo programos, nors dar prieš 25 metus tebuvo dvi – Lietuvos radijas ir „M-1“.

Kaip matyti iš naujausio viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto radijo auditorijos tyrimo, pastaraisiais metais stebimas nuolatinis „M-1“ radijo stočių grupės valdomų radijo programų auditorijos augimas. 2014 m. Lietuvoje šiai žiniasklaidos grupei priklausančių radijo stočių („M-1“, „M-1 Plius“, „Lietus“, „Laluna“) suminė vidutinė auditorija sudarė 38,2 proc.

Vilniaus mieste pagal vidutinės auditorijos struktūros dydį pirmąsias pozicijas užėmė „Russkoje radijo Baltija“ – 16,1 proc., LRT ra­dijas – 13,8 proc. ir „M-1“ – 12 proc. Palyginti su 2013 m., Vilniuje LRT radijas (tada turėjęs didžiausią – 16,2 proc. auditoriją) užleido pozicijas „Russkoje radijo Baltija“, 2013 m. turėjusiai 14,4 proc. auditoriją.

Kaune pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą pirmavo LRT radijas – 22,6 proc. ir „M-1“ (17,5 proc.), kuris taip pat padidino au­ditoriją, palyginti su 2013 m. (buvo 14,6 proc.). Trečioje vietoje pagal klausomumą Kaune buvo radijo programa „Lietus“ – 8,5 proc.

Klaipėdoje didžiausią vidutinės radijo auditorijos dalį pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą užėmė radijo programa „Laluna“ (18,2 proc.), Šiauliuose – „M-1“ (31,1 proc.), Panevėžyje – „Lietus“ (27,3 proc.).

Toks klausytojų auditorijos pasiskirstymas akivaizdžiai rodo, kad šalyje dominuoja ko­mercinės muzikinės radijo stotys. „LRT Opus“ programų direktoriaus D.Užkuraičio nuomone, pastarosios daugeliui patrauklios vien tuo, kad neužsiima klausytojo auklėjimu ar švietimu – duoda žmogui to, ko jam tuo metu reikia: gatvės slengo, banalaus popso. Komercinis transliuotojas pamina ne vieną taisyklę, norėdamas pritraukti auditorijos, – būtent tai ir girdime „M-1“, „ZIP FM“ ar kitų komercinių radijo stočių eteryje.

Išlaikė savus standartus

Daugiau nei 24 metus komercinių ir nacionalinių radijo stočių eteryje padirbėti spėjęs D.Užkuraitis šiandien geriau nei kas kitas žino, kuo skiriasi jų darbo specifika: „LRT radiją galime vadinti britiškuoju BBC. Jau kuris laikas jame niekas kanklėmis negroja, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo, – išdidu.“

Muzikologas pats veda autorinę radijo laidą. Tiesa, pribręsti visuomeniniam transliuotojui taip pat reikia. Tačiau tyrimai rodo, kad branda klausytojus pasiekia tik apie 55-uosius gyvenimo metus.

Lietuvos radijo programų direktorės Guodos Litvaitienės teigimu, iš informacinių programų Lietuvoje galime išskirti tik Lietuvos radiją, Žinių radiją ir „Laisvąją bangą“. Būtent jose ir susitelkė daugiausia radijo žurnalistų. Tiesa, dauguma jų praktikai, galbūt todėl neturime nė vienos disertacijos radijo tematika.

Paprašytas palyginti lietuvišką radijo mokyklą su amerikietiškąja ir britiškąja žinomas radijo žurnalistas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Romas Sakadolskis apgailestauja, kad Lietuvoje profesionalų, turinčių patirties, vadinamųjų žilų galvų, iš kurių galėtų pasimokyti jaunoji karta, gerokai mažiau nei kitose šalyse.

„Perduodama profesinė patirtis jaunesnei kartai garantuoja ir tam tikros tradicijos tęstinumą, bet Lietuvoje žilų galvų per mažai. „Ame­rikos balse“ pats tai perėjau. Todėl su­prantu, kokia brangi dovana mokytis iš kolegų, kurie toje srityje jau trečią ar ketvirtą dešimtį metų“, – tikina R.Sakadolskis.

Jam pritaria iki šiol rytiniame visuomeninio radijo eteryje besidarbuojantys vieni seniausių šalies balsų – Benas Rupeika ir Bernadeta Lukošiūtė.

Radijo mokyklos žinias iš savo pirmtakų perėmę radijo darbuotojai galvą lenkia prieš taisyklingą kalbėseną. „Tai profesinės savigarbos reikalas. Jei jau ėmeisi šio darbo, susitvarkyk ir su esminiu jo įrankiu – gimtosios kalbos mokėjimu ir valdymu, – prisimindama savo, radijo diktorės, karjeros pradžią, aiškina „Tetos Betos viktorinos“ sumanytoja ir rengėja, kuri ir šiandien pažadinta vidury nakties pasakytų, kurios kirčiuotės yra vienas ar kitas daiktavardis.

Nuo 1969 m. radijuje žinias skaičiusi B.Lu­ko­šiūtė sako, kad anuo metu diktoriai dirbdavo per parą 4 pamainomis, tekstai būdavo pa­rengti ir juos tekdavo tik perskaityti, taigi kūrybinės laisvės nebuvo daug.

„Radijo žmonės labai disciplinuoti, visai kaip sportininkai: mes nevėluojame ir nepasiruošę į studiją neateiname. Klausytojui nepasakysi, kad vakar gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks mano gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima pašnekovė.

Ateityje daugės nišinių transliuotojų

Pasidomėjus, kodėl Lietuvoje įsteigta tiek daug radijo stočių (10 nacionalinių, 9 regioninės ir 68 vietinės), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius Nerijus Valiukevičius atkreipia dėmesį, kad tai ne tik verslas, entuziazmas, bet ir viltis užsidirbti: „Kai yra konkurencija, verta pasistengti ir dėl kokybės.“

Tačiau D.Užkuraitis nesutinka. Pasak jo, uždirbti šioje srityje gali tik didžiosios radijo stotys – visos kitos verčiasi gana sunkiai. R.Sakadolskis prasitaria, kad ir JAV, kur jam teko ne vienus metus dirbti, radijo žurnalistika nebuvo pelningiausia sritis: „Tačiau jei kartą pabandei, visam gyvenimui susirgai šia liga.“

Tiesa, nuo jos ir pasveikstama – grįžęs į Lietuvą R.Sakadolskis tik dėsto, bet radijuje nedirba. „Kadangi žurnalistikos mokyklą išėjau kitoje terpėje, yra kuo pasidalyti: man buvo įdiegti tam tikri etikos ir profesionalumo principai. Jei ne jie, kažin ar būčiau išlikęs“, – svarsto radijo praktikas. Jis primena, kad radijas Europoje steigėsi panašiai tuo pat metu kaip ir Lietuvoje.

Lietuvos radijo programų direktorė G.Lit­vaitienė, dirbti į radiją atėjusį 1985-aisiais, dar matė juostinį radiją – laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti tik labai ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta tik 1987 m. Ją vedė B.Rupeika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena“.“

Radijas Lietuvoje yra antra žiniasklaidos priemonė po televizijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse internetui išjudinti radijo verslo pagrindų nepavyko. Su radiju kasryt nubunda ir gulasi latviai, estai, lenkai. Kasdien 60 mln. vokiečių įsijungia radiją ir su šia žiniasklaidos priemone praleidžia daugiau nei po tris valandas. Tačiau, priešingai nei Estijoje, kur reklamai vienam gyventojui radijuje išleidžiama dvigubai daugiau nei Lietuvoje, reklamos užsakovai mūsų šalyje radijo dar neatrado.

Negalėdamos išsilaikyti, mažos radijo stotys eina iš vienų savininkų į kitų rankas, neigiamai veikdamos viešąjį diskursą. Naujausi reklamos rinkos tyrimai leidžia numanyti, kad padėtis ir artimiausiais metais nesikeis, tiesa, žadama, jog didės radijo rinkos fragmentacija. Skaitmeninės naujovės, internetas ir išmanieji įrenginiai kasdien atveria tam kelią, taigi neabejojama, kad ateityje radijo rinkoje matysime dar daugiau nišinių, įvairiam skoniui pritaikytų radijo stočių.

Kokia radijo ateitis?

Kas leidžia radijui, kuriam ne kartą prognozuota mirtis, sėkmingai prisitaikyti prie naujų vartotojų poreikių ir prie naujų ekonominių sąlygų? Radijo ekspertai sutaria, kad tai technologinės naujovės (šiandien užpildyti eterį galime be didelių investicijų: tarkim, nebereikia, kad naktį dirbtų žmonės – iki paryčių su radijo klausytojais „bendrauja“ kompiuteriai), taip pat radijo suartėjimas su auditorija.

„Studijoje pakabintos kameros klausytojams leidžia stebėti radijo laidų vedėjus: kartais jie susivėlę, kartais neišsimiegoję, bet tai nėra blogai. Žmogiškasis faktorius griauna iki tol įsigalėjusius sudievintų radijo balsų įvaizdžius. Vizualumą įgavęs ir socialiniuose tinkluose kontaktus su auditorija užmezgęs radijas šiandien yra daug patrauklesnis jaunajai kartai. Komentuodami ir stebėdami darbą radijo studijoje klausytojai šiandien patys kuria radijo turinį“, – džiaugiasi M.Stasiulis.

Radijo laidą „Antroji pavara“ Lietuvos radijuje vedantis D.Užkuraitis sutinka, kad rytojus priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau ir šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo radijo rytojus.

Radijo segmentacijos pradininku Lietuvoje vadinamas prieš kelerius metus žuvęs „M-1“ įkūrėjas Hubertas Grušnys. Jis pirmasis žengė ir į regioninių radijo stočių rinką, įkurdamas „M-1 Plius“ ir „Lietų“. H.Grušnys sugebėjo stebėti, vertinti procesus ir prognozuoti ateities perspektyvas. Dar prieš lemtingą skrydį jis sakė, kad LRT radijas mirs drauge su savo klausytojais.

Iš TNS LT atlikto rinkos tyrimo matyti, kad jauniausia šalies auditorija (12–19 m.) mieliau renkasi komercinius transliuotojus. Ne­pa­kei­čiami čia „M-1“ (42,9 proc.) ir „ZIP FM“ (36,8 proc.). 20–39 m. amžiaus grupėje populiarumu dalijasi „M-1“ (43,1 proc.) ir „Radiocentras“ (26,8 proc.), klausytojai nuo 40–49 m. labiausiai klausosi „Lietaus“ (41,6 proc.) ir „Ra­dio­cent­ro“ (29,1 proc.), ir  tik 50–74 m. amžiaus grupės auditorija pirmenybę teikia LRT radijui (58 proc.).

Daugiau nei akivaizdu, jog klasikiniam informaciniam radijui žmogui reikia subręsti, o šios dienos situacija tokia, kad vis sparčiau ju­dame prie pramoginio turinio. Tai žada mažiau rimtosios informacijos, analizės, diskusijų, daugiau žaidimų, pramogų ir pataikavimo radijo auditorijai. Romėnų poeto Juvenalio sukurtas minios poreikių apibūdinimas, pasirodo, nesensta ir puikiai tinka radijo visuomenei.

„M-1“ filosofija – bendrauti su klausytoju kuo natūraliau, taip, tarsi kalbėtum su geru bičiuliu. Tik taip gali tikėtis jo pasitikėjimo – jokių netikrų intonacijų, pasikėlimo ar pasipūtimo, kalbėjimo ne savu balsu. Mūsų studijoje dirba charizmatiški ir ironizuoti gebantys laidų vedėjai“, – apibendrina radijo rinkos lyderio „M-1“ programų direktorius, žadantis išlaikyti aukštą kartelę konkuruojančioms radijo stotims.

O štai Žinių radijas klausytojų palankumą pelno kviesdamas į savo laidas visuomenės pulsą jaučiančių ekspertų, karščiausias aktualijas gebančių išaiškinti per kelias minutes. „Genialumas slypi paprastume, tad nereikėtų to pamiršti“, – primena informacinio radijo vadovas D.Arlauskas.

Žiauri konkurencija

Jo manymu, visuotinio skubėjimo ir užimtumo laikais auditorijos simpatijas ir palankumą pelno radijo transliuotojai, gebantys taupyti klausytojo laiką: „Šiandienos radijo vartotojas linksta prie greitai ir lengvai sukramtomo produkto, tačiau informacinis transliuotojas neformuoja visuomenės nuomonės: jis tik kokybiškai informuoja, o jau kiekvienas atsirenka, kiek ir ko tinkamo išgirdo.“

„M-1“ visada buvo keliamas uždavinys būti daugiausia klausytojų turinčia radijo stotimi Lietuvoje. Toks „M-1“ buvo prieš 20 metų, toks yra ir dabar. Keičiasi technologijos, keičiasi žmonės, keičiasi muzika, keičiasi ir „M-1“. Tik  tikslas nesikeičia jau 26 metus“, – pasakoja devintus metus „M-1“ radijo stočių grupei vadovaujanti Rūta Grušnienė.

Į klausimą, kas pas padeda nugalėti konkurencinėje kovoje su kitomis komercinėmis radijo stotimis, R.Grušnienė atsako: „M-1“ konkuruoja ne tik su radijo stotimis. Dėl reklamos biudžetų radijas grumiasi su visais – televizija, internetu, žurnalais. Nugali tie, kurie turi idėjų, yra kūrybingi ir darbštūs. Geri rezultatai nenukrinta iš dangaus. Jie – atsidavusių savo darbui žmonių kūrybos rezultatas.“

Pasak R.Grušnienės, reitingai rodo, kad prognozuojama sėkmingai: „Pati esu du kartus baigusi Vilniaus universitetą: po vidurinės mokyklos studijavau lietuvių ir klasikinę filologiją, o dar po dešimties metų – verslo administravimą.“

Paklausta, kokie ryškiausi pokyčiai, jos vertinimu, įvyko radijo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius, R.Grušnienė teigia, kad jau geras dešimtmetis ryškių pokyčių šalies radijo rinkoje nevyksta, nors pasaulinės ekonominė krizės metais labai nukentėjo regioninės radijo stotys. „Apibendrinant galima sakyti, kad radijas palyginti lengvai prisitaikė prie naujų platformų: ėmė veikti internete, mobiliajame telefone, jau transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių, nepraradusių savo auditorijos ir išlaikiusi reklamos užsakovų dėmesį“, – neabejoja „M-1“ radijo stočių grupės vadovė.

T. Adomavičiaus nuotrauka

Grupės „Without Letters“ koncerto įrašą kviečiame žiūrėti sekmadienį, lapkričio 10 d. 22.00 val. per televizijos kanalą LRT Kultūra.

„Mums tai buvo labai įdomus iššūkis ir reikalinga patirtis. Tai tarsi katalizatorius, kuris leido pajausti vienas kitą ir kurti. Jautėme didelę atsakomybę vienas už kitą. Norėjome, kad bendra grupės idėja, o ne atskiros mūsų partijos koncerto metu suskambėtų kaip įmanoma geriau. Tai grupės kūrybinių baimių ir abejonių įveikos momentas, todėl nekantriai laukiame koncerto transliacijos“, – sakė grupės „Without Letters“ gitaristas Adomas Narkevičius.
Kviečiame pasižiūrėti grupės „Without Letters“ koncerto anonsą:
http://www.youtube.com/watch?v=5zOHMFvc6P0

Artimiausias „LRT Opus Ore“ serijos koncertas – lapkričio 20-ąją. Tą vakarą „LRT Opus“ studijoje koncertą surengs muzikos profesionalų ir publikos liaupsinamas duetas „Leon Somov & Jazzu”. Gyvo garso koncerto metu duetas pasirodys išplėstos sudėties, su papildomais muzikantais ir trimis pritariančiais vokalistais. Tai bus ką tik išleisto 5-ojo studijinio dueto albumo „Lees and seas“ („Užuovėjos ir jūros“) išskirtinis pristatymas radijo klausytojas. Kaip jau tapo įprasta, šis koncertas bus filmuojamas ir tiesiogiai transliuojamas radijo bangomis, vėliau perkeliamas į televiziją ir internetą.

Kovo 26 d. bus renkamas naujas Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius. Kokie pastarieji penkeri metai buvo LRT vadovaujant Audriui Siaurusevičiui, kuris greičiausiai sieks likti ir antrai kadencijai?

Kai 2008-ųjų balandžio 1 d. žurnalistas, LTV laidos „Spaudos klubas“ vedėjas Audrius Siaurusevičius iš keturių kandidatų buvo išrinktas nauju LRT vadovu, ne vienas tai palaikė tiesiog balandžio 1-osios pokštu.
Kodėl? Nes A.Siaurusevičius savo arogantiško, taurelę su politikais pakilnoti mėgstančio ir vakarėlių nevengiančio žurnalisto įvaizdžiu tuo metu iš tiesų nepriminė idealaus kandidato į solidžius nacionalinio transliuotojo vadovus.
Dar labiau A.Siaurusevičiaus oponentai suūžė, kai jau po pusmečio, 2008-ųjų Seimo rinkimų naktį, jis įsivėlė į skandalą viename Vilniaus viešbučių, kuriame buvo įsikūręs Socialdemokratų partijos rinkimų štabas. Supainiojęs duris A.Siaurusevičius atsidūrė viešbučio elektros skydinėje ir ten užsidaręs nuo jį nufotografuoti norinčių fotografų praleido kelias valandas. Taip naujasis vadovas tapo pajuokos objektu ir dar gavo griežtą LRT tarybos papeikimą, o pikti liežuviai toliau plakė, kad Siauras, ko gera, taip niekada ir netaps solidžiu visuomeninio transliuotojo vadovu.
Tačiau vėliau A.Siaurusevičius tarsi susiėmė, skandalai nutilo ir, kad ką dabar kalbėtų jo oponentai, išbuvo LRT generaliniu direktoriumi visą kadenciją. Be to, regis, yra nusiteikęs tapti pirmuoju LRT vadovu po nepriklausomybės atkūrimo, vadovaujančiu visuomeniniam transliuotojui dvi kadencijas iš eilės.

A.Siaurusevičius pranoko lūkesčius?

A.Siaurusevičius ir šiandien, praėjus beveik penkeriems metams nuo paskyrimo LRT vadovu, tebeturi daug priešų ar bent jau nedraugų. Jo vis dar daug kas nemėgsta, apkalba, šaiposi ir primena senus „žygdarbius“. Tačiau kalbantis apie jį su televizijos laidų kūrėjais, žurnalistais ar buvusiais LRT tarybos nariais (nes dabartiniai prieš konkursą susilaiko nuo bet kokių komentarų apie A.Siaurusevičių) ne kartą teko išgirsti tokią frazę: „Atrodė, kad bus kur kas blogiau.“ Tai yra, kad A.Siaurusevičiui sekėsi ne taip jau prastai, kaip buvo galima tikėtis tuomet, kai visa ši istorija labiau priminė balandžio 1-osios pokštą.
„A.Siaurusevičius kadenciją baigia daug geriau, nei aš tikėjausi, – pripažįsta ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis, buvęs LRT tarybos narys. – Man jis taip pat atrodė arogantiškas, bet vėliau pamačiau, kad už to slypi gilesnis, mąstantis žmogus. Ir kuo toliau, tuo labiau mano požiūris į A.Siaurusevičių darosi pozityvesnis. Aišku, galima ginčytis, kaip jam sekėsi, o oponentai turbūt sakys, kad gerieji pokyčiai LRT prasidėjo dar iki jo. Bet A.Siaurusevičius tikrai turi supratimą, koks turi būti visuomeninis transliuotojas, aiškiai siekia, kad televizijoje būtų laidų, kurios telktų šalį, pats asmeniškai kuruoja kultūros kanalą, ir iš rašytojų, intelektualų teko girdėti, kad jiems patinka jo pasirinkta kryptis.“
O štai dvylika metų LRT taryboje dirbęs portalo 15min.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka mano, kad jei ne A.Siaurusevičius, LRT būtų turėjęs bankrutuoti. „Tai buvo aktyvaus valdžios dusinimo metai, kai stebint iš šalies atrodė, kad vienas Andriaus Kubiliaus Vyriausybės tikslų buvo sunaikinti LRT. Tuo metu LRT finansavimas buvo sumažintas daugiau negu bet kuriai kitai iš biudžeto finansuojamai institucijai. Tačiau A.Siaurusevičius suvaldė krizę ir išsaugojo programų apimtis proto ribose. Nors kalbėti apie laidų kokybę tokiu atveju sudėtinga, nes televizija – brangus dalykas“, – sako R.Valatka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Komisijai išrinkus 47 nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos pusfinalio dalyvius lažybų spėliojama, kuris Lietuvos atlikėjas pateks į konkurso finalą Azerbaidžano sostinėje Baku.

Interneto apklausos ir bukmekerių prognozės kol kas palankiausios menkai patyrusiam, tačiau unikaliu balsu išsiskiriančiame atlikėjui Beissoul ir jo dainai „Why“.

„Šiemet tarp patekusių į „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos pusfinalius dominuoja nauji veidai. Apklausose šie jauni muzikantai šiuo metu lenkia geriau žinomus Lietuvos pramogų pasaulio atstovus ir iš visų jėgų stengiasi populiarinti savo kūrinius. Manome, kad šiemet į Baku vyks vienas iš šių ambicingų naujų scenos veidų“, – sakė interneto lažybų bendrovės „Unibet“ bukmekeris Anthony Cousins.

Ko gero daugiausiai dėmesio savo dainos populiarinimui skiria šešiolikmetė atlikėja iš Kauno Simona Milinytė. Mergina savo kūrinį pristatė SEL grupės koncerte, o asmenine viešųjų ryšių atstove paskyrė Lietuvos pramogų pasauliui puikiai pažįstamą Oksaną Pikul. „Eurovizijos“ atrankos pasirodymui S. Milinytei talkins „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo šokėjos. Dėl šių priežasčių „Unibet“ bukmekeriai teikia 29 proc. tikimybę, kad šiai atlikėjai pavyks iškovoti teisę atstovauti Lietuvą tarptautiniame dainų konkurse.

Geresniu nei S. Milinytės koeficientu – 1:3 – vertinamos tik unikaliu balsu išsiskiriančio ir slapyvardžiu Beissoul prisistatančio atlikėjo galimybės prasimušti į „Eurovizijos“ finalą. Tikimybė, kad šis prieš maždaug pusę metų su klausytojais savo muzika pradėjęs dalintis atlikėjas atstovaus Lietuvą Europos dainų konkurse, yra didžiausia ir siekia 33 procentus.

Tiesa, jaunosioms scenos žvaigždėms dar teks pasigrumti ne tik su kitais mažiau žinomais atlikėjais, bet ir su patyrusiais bei garsiais Lietuvos pop atlikėjais kaip Donatas Montvydas (Donny Montell), Vaidas Baumila, Baiba Skurstene, Liepa ir Donata Virbilaitė. Pastaroji savo muzikinius įgūdžius tobulino Turkijoje ir į Lietuvą grįžo būtent dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje.

„Unibet“ bukmekeriai mano, kad žymių vardų kovoje Vaidas Baumila pranoks Donatą Montvydą ir surinks daugiau komisijos bei žiūrovų simpatijų. Dar vienos žinomos atlikėjos – Latvės Baibos Skurstenes, siekiančios „Eurovizijoje“ atstovauti Lietuvą, galimybės vertinamos silpnai – tik 10 procentų.

Nacionalinės „Eurovizijos“ pusfinaliai per Lietuvos televiziją bus transliuojami vasario 4, 11, 18 bei 25 dienomis. Nacionalinės atrankos finalą bus galima stebėti kovo 3 d., 21.00 val.

Šiemet Lietuvos atstovai rungsis su atlikėjais iš 39 šalių. Finalinis „Eurovizijos“ dainų konkurso etapas vyks gegužės 22 ir 26 dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku. Šiemet konkursas rengiamas jau 57 kartą.

Apie „Unibet”

Interneto lažybų bendrovė „Unibet“ įkurta 1997 m. ir yra listinguojama Nasdaq OMX vertybinių popierių biržoje Stokholme. „Unibet“ yra viena didžiausių Europoje privataus kapitalo lažybų operatorė ir teikia paslaugas unibet.com interneto svetainėje 27-iomis skirtingomis pasaulio kalbomis. Šiandien „Unibet“ turi daugiau nei 5,7 mln. klientų iš daugiau nei 100 valstybių. „Unibet“ yra Europos azartinių žaidimų ir lažybų asociacijos (angl. European Gaming and Betting Association), nuotolinių azartinių lošimų asociacijos (angl. Remote Gambling Association) nare, ir yra sertifikuota G4 (angl. Global Gaming Guidance Group). „Unibet“ yra prestižinio EGR Europos sporto lažybų operatoriaus apdovanojimo laimėtoja 2006, 2008 ir 2009 metais.

Lietuvoje „Unibet“ yra pagrindinė legendinio Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ rėmėja, taip pat surinko paramos fondą Lietuvos ledo rituliui.

„Unibet“ siūlo pilną azartinių žaidimų produktų kompleksą – sporto lažybas, interneto lažybas, kazino, pokerį, momentines loterijas, bingo – pasiekiamą ir per interneto svetainę www.unibet.com, ir per mobilųjį telefoną.

„Unibet“ azartinių lošimų verslas yra prižiūrimas ir licencijuotas Jungtinėje Karalystėje, Maltoje ir Italijoje.

„Unibet“ kompanijoje dirba per 490 darbuotojų iš 39 skirtingų šalių.

BFL

Premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Virgis Valentinavičius 2009 metų pabaigoje kalbėjo, kad Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius turi būti pakeistas, rodo paviešintas Jungtinių Valstijų diplomatinio susirašinėjimo dokumentas.

Vyriausybės vadovo patarėjas, 2009 metų gruodį kalbėdamasis su JAV ambasadore Anne E. Derse (En Ders), teigė, kad LRT per daug susijęs su socialdemokratais, rašoma ambasados parengtame dokumente.

“Jie pernelyg įsitraukę į politiką ir išsibalansavę. Direktorių reikia pakeisti, bet tai sudėtinga, nes yra daug teisinių saugiklių, kurie neleidžia jo pakeisti dėl politinių priežasčių”, – rašoma ataskaitoje, kurią pirmadienį paviešino dalį “Wikileaks” dokumentų gavęs portalas 15min.lt.

V. Valentinavičius portalui sakė neturintis pagrindo tikėti dokumentu, tokio pokalbio neprisimenąs ir todėl neketinantis jo komentuoti.

A. Siaurusevičius savo ruožtu teigė, kad V. Valentinavičius “visą laiką darė taip, kad pakeistų direktorių vienokiu ar kitokiu būdu”.

BFL

Seimas ketvirtadienį pavedė Valstybės kontrolei atlikti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) komisijos valstybinį auditą nuo 2006 iki 2010 metų.

Tokį nutarimą pateikusi Audito komiteto pirmininkė Loreta Graužinienė sakė, kad komisijos narys už darbo valandą gauna 900 litų, o būdama biudžetine įstaiga komisija nesilaiko reikalavimo pajamas pervesti į valstybės biudžetą.

“Finansų ministerija patvirtino, kad jei įstaiga įregistruota kaip biudžetinė įstaiga, visos gautos lėšos patenka į valstybės biudžetą, ir po to grįžta asignavimais ir per specialiąsias programas, kiek reikia. Jie nutarė, kad jiems tie įstatymai negalioja. Nė vienais metais, kiek jie egzistuoja, jie lėšų į valstybės biudžetą nepervedė”, – iš Seimo tribūnos sakė L. Graužinienė.

Projektu siūloma atlikti 2006, 2007, 2008, 2009 ir 2010 metų valstybinį auditą komisijoje, ir tą padaryti iki šių metų spalio. Siūlymą dėl audito pateikė Seimo Audito komiteto nariai.

13 narių Lietuvos radijo ir televizijos komisija yra nepriklausoma Seimui atskaitinga institucija, kuri reguliuoja ir kontroliuoja Lietuvos radijo ir televizijos transliuotojų bei retransliuotojų veiklą.

Vieną komisijos narį skiria prezidentas, tris narius – Seimas, po vieną narį – Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija.

Šis klausimas įtrauktas į šeštadienio tarybos posėdžio darbotvarkę, kuri skelbiama lrt.lt interneto svetainėje.

“Taryba pagal įstatymą gali reikšti pasitikėjimą arba nepasitikėjimą generaliniam direktoriui, šiuo atveju ir bus svarstomas toks klausimas. Pagal reglamentą, kol klausimas svarstomas, tarybos nariai viešai nekomentuoja detalių”, – BNS antradienį sakė LRT tarybos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Šį klausimą siūlo svarstyti tarybos nariai Artūras Račas ir Eglė Pranckūnienė.

Beveik prieš metus LRT taryba nepritarė tokiai pat iniciatyvai, ir A.Siaurusevičius postą išsaugojo.

Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, LRT generalinis direktorius dėl tarybos pareikšto nepasitikėjimo gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai visų tarybos narių.

A.Siaurusevičius LRT generalinio direktoriaus pareigas eina nuo 2008 metų balandžio.

Paaiškėjo, kad už naująjį Lietuvos televizijos (LTV) žaidimą “Ateities lyderiai”, kurį nacionalinis transliuotojas pristato kaip šviečiamąjį projektą, jame dalyvaujantys universitetai turėjo susimokėti po 10 tūkst. Lt. Pasak laidos prodiuserio Lauryno Šeškaus, šie pinigai neva skiriami projektui kurti, nes LRT naujiems produktas pinigų neturi ir prisideda tik technine pagalba.

Lietuvos universitetų rektorių konferencijos sekretoriaus Kęstučio Kriščiūno nuomone, šis žaidimas esąs lėkštas ir paviršutiniškas, ir kiekviena aukštoji mokykla pati sprendžia, ar verta jame dalyvauti.

Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitetas žaidime nedalyvauja, nes pasak VDU prorektorės Auksės Balčytienės, tai yra komercinis sumanymas. “Iš tiesų universitetai viešumo turėtų siekti tikrais šviečiamaisiais ar socialiniais projektais”, – pabrėžia ji.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija aptariamame žaidime taip pat nesivaržo. Akademijos prorektoriaus Juozo Antanavičiaus manymu, iš LTV buvo nekorektiška už dalyvavimą prašyti pinigų.

Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus vertinimu, visuomeninis transliuotojas vykdo ne vieną visuomeninę misiją atliekantį projektą, kuriam nepakanka televizijos biudžeto finansavimo, tad lėšų gaunama ne tik iš reklamos, bet ir iš paramos. “LRT turėtų būti finansuojama taip, kad misiją atliekantiems projektams nebereikėtų ieškoti papildomo finansavimo, deja, taip nėra”, – tvirtina jis.

Vyriausybė kitąmet siūlo didinti finansavimą Lietuvos radijui ir televizijai.

Penktadienį viešai paskelbtame kitų metų valstybės biudžeto projekte LRT numatyta skirti 41,7 mln. litų – tai yra 5 mln. litų daugiau nei pernai, tačiau pora milijonų mažiau, nei prašė LRT taryba.

Taryba buvo perspėjusi, kad nedidinant finansavimo gali kilti grėsmė kai kurioms nacionalinio transliuotojo programoms, pavyzdžiui, radijo programoms “Klasika” ar “Opus 3″.

Vyriausybė biudžetą patvirtino ketvirtadienį, galutinį žodį dėl jo dar tars parlamentarai.

Finansų ministerijos duomenimis, papildomai 2,75 mln. litų siūloma skirti programų siuntimui LRTC komunikacijų tinklais, 1,8 mln. litų – LTV World programai, 530 tūkst. litų – privalomiems avansiniams mokėjimams 2012 metų Londono vasaros olimpinių žaidynių ir 2014 metų FIFA pasaulio čempionato transliacijoms.

Neseniai LRT taryba 2011-aisiais nacionaliniam transliuotojui iš biudžeto paprašė skirti 43 mln. Lt, arba 8 mln. Lt daugiau, nei skirta 2010-aisiais. Priešingu atveju įspėjama, kad teks ne tik trumpinti, bet ir stabdyti kai kurias programas.

Pernai LRT finansavimas, skaičiuojant biudžetines lėšas ir įplaukas iš reklamos, sudarė 67 mln. Lt. Nepaisant to, nacionalinis transliuotojas patyrė 11 mln. Lt nuostolių.

Tačiau LRT konkurentai TV3 ir LNK panašias pajamas surenka vien iš reklamos užsakovų. Štai Švedijos žiniasklaidos holdingo “MTG Broadcasting” valdomos Lietuvos bendrovės “Tele-3″, transliuojančios TV3 ir TV6 kanalus, pardavimo pajamos pernai buvo 67,8 mln. Lt, o grynasis pelnas siekė 3,7 mln. Lt. “MG Baltic Media” holdingui priklausančio “Laisvo ir nepriklausomo kanalo”, transliuojančio LNK, TV1, “Liuks!” ir “Info TV” kanalus, 2009-ųjų pardavimo pajamos siekė 59,3 mln. Lt, o grynasis pelnas – 3,9 mln. Lt.

Jei prisiminsime, kad visų komercinių šalies televizijų pajamos iš reklamos pernai smuko net 45 proc., o LRT bendrosios pajamos mažėjo mažiau nei trečdaliu, peršasi išvada apie ne itin efektyvų nuostolius patyrusio nacionalinio transliuotojo valdymą.

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba antradienį nusprendė kreiptis į Seimą ir Vyriausybę su prašymu kitąmet visuomeniniam transliuotojui skirti daugiau lėšų nei 2010 metais.

Taryba perspėjo, kad priešingu atveju grėsmė gali kilti kai kurioms nacionalinio transliuotojo programoms, pavyzdžiui, “Klasika” ar “Opus 3″.

Pareiškime, kurį Taryba priėmė vienbalsiai, prašoma, kad kitąmet LRT būtų skirta bent 43 mln. litų – 8 mln. litų daugiau nei planuojama.

“Pareiškimu tiesiog išreiškėme mūsų poziciją apie iki šiol iš Finansų ministerijos gautą pasiūlymą kitų metų biudžetą palikti kaip 2010 metais. Šiemetinis biudžetas yra kritęs į maždaug 1999 metų lygį. Kadangi daugumą valdžios institucijų susimažinę yra iki 2006 metų, mes galvojame, kad tas išskirtinis mažinimas LRT neturėtų būti taikomas ir bent jau kitų metų biudžete turėtų būti grįžtama į 2006 metų lygį”, – BNS po posėdžio sakė LRT tarybos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Priimtą dokumentą, kuris posėdžio metu buvo vadinamas LRT “politine valia”, trečiadienį planuojama pateikti Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.

Pareiškimas taip adresuojamas Finansų ir Kultūros ministerijoms, parlamentiniams Biudžeto ir finansų bei Informacinės visuomenės plėtros komitetams.