LRT pradėjus 90-ąjį radijo sezoną, pirmasis komercinis šalies radijas „M-1“ mini 25-ąją sukaktį. Radijo stotys vis labiau įsisąmonina, kad negana būti tik balsą perduodančia priemone. Pasitelkęs socialinius tinklus ir pasikabinęs internetinės transliacijos kameras šiandien radijas tampa vis labiau matomas ir prieinamas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Į mūsų senelius radijas kreipdavosi iš didelių radijo aparatų ar radijo taškų. Dabar jis mus pasiekia iš kompiuterių, išmaniųjų telefonų ar automobilių imtuvų. Maža to, anksčiau buvęs vien girdimas, šiandien radijas jau ir matomas.

„Priešingai nei kitoms žiniasklaidos priemonėms, radijui būdingas stabilumas, nes beveik 80 proc. vartotojų jo klausosi automobilyje“, – savo įžvalgomis dalijasi Žinių radijo generalinis direktorius Danas Arlauskas.

„Vargu ar ateityje radijas išliks toks, kokį matome šiandien. Jaunoji karta nori būti interaktyvi, klausosi radijo per mobiliuosius įrenginius, kompiuterius, su laidų vedėjais bendrauja per feisbuką. Laidos jiems pasiekiamos visai kitais kanalais nei vyresnei auditorijai, besiklausančiai tradicinio radijo“, – svarsto „LRT Opus“ programų direktorius ir „Eurovizijos“ konkurso balsas Darius Užkuraitis. Jis neabejoja, kad ateityje radijas bus dar labiau kompiuterizuotas.

Ar radijo laukia mirtis?

O štai kurį laiką radijo raidą jau tik stebintis žurnalistas Ginas Dabašinskas prognozuoja, kad tai – akligatvis. Tapęs matomas, pritraukęs daugiau auditorijos ir reklamos, radijas prarado savo savastį: „Girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, o ne matyti visais laikais buvo radijo esmė. Šiandien tai virsta naršymu socialiniuose tinkluose ar sekimu to, kas vyksta už stiklinių radijo akvariumo sienų.“

G.Dabašinskas neabejoja, kad radijas savo aukso amžių išgyveno iki atsirandant televizijai, o šiandien palengva, tiesa, su retomis išimtimis, virsta pramogine žiniasklaida. Ar tai reiškia artėjančią radijo mirtį? O gal, priešingai, renesansą? Galiausiai ko tikėtis ir šiuolaikinių medijų konvergencijos?

Žinių radijo vadovas D.Arlauskas neslepia: siekiant komercinės nepriklausomybės skleisti informaciją vien per audiokanalus šiandien nebepakanka: būtina ieškoti sklaidos kanalų, juolab kad šiuolaikinės priemonės tai leidžia.

Komercinių radijo stočių pirmtakės radijo stoties „M-1“ programų direktoriaus Min­dau­go Stasiulio nuomone, dėl laikmečio ir technologijų įtakos dar nereikėtų skubėti laidoti radijo: „Internetas ir išmaniosios technologijos leidžia klausytojui matyti daugybę procesų, vykstančių radijo studijoje: gauti naujienų srautą, peržiūrėti videoklipus, klausytis ir rinktis, kokios muzikos klausytis. Tai nepanašu į radijo žlugimą. Priešingai – tai laimėjimas, kurio dar ne taip seniai net neįsivaizdavome.“

Ne vieną personažą radijuje sukūręs pašnekovas, pagal išsilavinimą filologas, primena, kad žmogui visais laikais reikėjo kito žmogaus, taigi net ir nuolat skubančioje visuomenėje turėtų išlikti noras išgirsti labo ryto palinkėjimą, sužinoti, kiek valandų, ar tiesiog pajuokauti. „Radijas daro žmogų socialesnį, todėl manau, kad ir po 50 metų jis išliks reikalingas. Netikiu, kad tai vieną dieną pasibaigs“, – radijo saulėlydžio neįsivaizduoja M.Stasiulis.

Pagal programų pobūdį šalyje vyrauja muzikinio-informacinio pobūdžio radijo programos. Didžiausia jų įvairovė susitelkusi didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje). Iš viso Lietuvoje transliuojamos 72 radijo programos, nors dar prieš 25 metus tebuvo dvi – Lietuvos radijas ir „M-1“.

Kaip matyti iš naujausio viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto radijo auditorijos tyrimo, pastaraisiais metais stebimas nuolatinis „M-1“ radijo stočių grupės valdomų radijo programų auditorijos augimas. 2014 m. Lietuvoje šiai žiniasklaidos grupei priklausančių radijo stočių („M-1“, „M-1 Plius“, „Lietus“, „Laluna“) suminė vidutinė auditorija sudarė 38,2 proc.

Vilniaus mieste pagal vidutinės auditorijos struktūros dydį pirmąsias pozicijas užėmė „Russkoje radijo Baltija“ – 16,1 proc., LRT ra­dijas – 13,8 proc. ir „M-1“ – 12 proc. Palyginti su 2013 m., Vilniuje LRT radijas (tada turėjęs didžiausią – 16,2 proc. auditoriją) užleido pozicijas „Russkoje radijo Baltija“, 2013 m. turėjusiai 14,4 proc. auditoriją.

Kaune pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą pirmavo LRT radijas – 22,6 proc. ir „M-1“ (17,5 proc.), kuris taip pat padidino au­ditoriją, palyginti su 2013 m. (buvo 14,6 proc.). Trečioje vietoje pagal klausomumą Kaune buvo radijo programa „Lietus“ – 8,5 proc.

Klaipėdoje didžiausią vidutinės radijo auditorijos dalį pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą užėmė radijo programa „Laluna“ (18,2 proc.), Šiauliuose – „M-1“ (31,1 proc.), Panevėžyje – „Lietus“ (27,3 proc.).

Toks klausytojų auditorijos pasiskirstymas akivaizdžiai rodo, kad šalyje dominuoja ko­mercinės muzikinės radijo stotys. „LRT Opus“ programų direktoriaus D.Užkuraičio nuomone, pastarosios daugeliui patrauklios vien tuo, kad neužsiima klausytojo auklėjimu ar švietimu – duoda žmogui to, ko jam tuo metu reikia: gatvės slengo, banalaus popso. Komercinis transliuotojas pamina ne vieną taisyklę, norėdamas pritraukti auditorijos, – būtent tai ir girdime „M-1“, „ZIP FM“ ar kitų komercinių radijo stočių eteryje.

Išlaikė savus standartus

Daugiau nei 24 metus komercinių ir nacionalinių radijo stočių eteryje padirbėti spėjęs D.Užkuraitis šiandien geriau nei kas kitas žino, kuo skiriasi jų darbo specifika: „LRT radiją galime vadinti britiškuoju BBC. Jau kuris laikas jame niekas kanklėmis negroja, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo, – išdidu.“

Muzikologas pats veda autorinę radijo laidą. Tiesa, pribręsti visuomeniniam transliuotojui taip pat reikia. Tačiau tyrimai rodo, kad branda klausytojus pasiekia tik apie 55-uosius gyvenimo metus.

Lietuvos radijo programų direktorės Guodos Litvaitienės teigimu, iš informacinių programų Lietuvoje galime išskirti tik Lietuvos radiją, Žinių radiją ir „Laisvąją bangą“. Būtent jose ir susitelkė daugiausia radijo žurnalistų. Tiesa, dauguma jų praktikai, galbūt todėl neturime nė vienos disertacijos radijo tematika.

Paprašytas palyginti lietuvišką radijo mokyklą su amerikietiškąja ir britiškąja žinomas radijo žurnalistas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Romas Sakadolskis apgailestauja, kad Lietuvoje profesionalų, turinčių patirties, vadinamųjų žilų galvų, iš kurių galėtų pasimokyti jaunoji karta, gerokai mažiau nei kitose šalyse.

„Perduodama profesinė patirtis jaunesnei kartai garantuoja ir tam tikros tradicijos tęstinumą, bet Lietuvoje žilų galvų per mažai. „Ame­rikos balse“ pats tai perėjau. Todėl su­prantu, kokia brangi dovana mokytis iš kolegų, kurie toje srityje jau trečią ar ketvirtą dešimtį metų“, – tikina R.Sakadolskis.

Jam pritaria iki šiol rytiniame visuomeninio radijo eteryje besidarbuojantys vieni seniausių šalies balsų – Benas Rupeika ir Bernadeta Lukošiūtė.

Radijo mokyklos žinias iš savo pirmtakų perėmę radijo darbuotojai galvą lenkia prieš taisyklingą kalbėseną. „Tai profesinės savigarbos reikalas. Jei jau ėmeisi šio darbo, susitvarkyk ir su esminiu jo įrankiu – gimtosios kalbos mokėjimu ir valdymu, – prisimindama savo, radijo diktorės, karjeros pradžią, aiškina „Tetos Betos viktorinos“ sumanytoja ir rengėja, kuri ir šiandien pažadinta vidury nakties pasakytų, kurios kirčiuotės yra vienas ar kitas daiktavardis.

Nuo 1969 m. radijuje žinias skaičiusi B.Lu­ko­šiūtė sako, kad anuo metu diktoriai dirbdavo per parą 4 pamainomis, tekstai būdavo pa­rengti ir juos tekdavo tik perskaityti, taigi kūrybinės laisvės nebuvo daug.

„Radijo žmonės labai disciplinuoti, visai kaip sportininkai: mes nevėluojame ir nepasiruošę į studiją neateiname. Klausytojui nepasakysi, kad vakar gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks mano gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima pašnekovė.

Ateityje daugės nišinių transliuotojų

Pasidomėjus, kodėl Lietuvoje įsteigta tiek daug radijo stočių (10 nacionalinių, 9 regioninės ir 68 vietinės), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius Nerijus Valiukevičius atkreipia dėmesį, kad tai ne tik verslas, entuziazmas, bet ir viltis užsidirbti: „Kai yra konkurencija, verta pasistengti ir dėl kokybės.“

Tačiau D.Užkuraitis nesutinka. Pasak jo, uždirbti šioje srityje gali tik didžiosios radijo stotys – visos kitos verčiasi gana sunkiai. R.Sakadolskis prasitaria, kad ir JAV, kur jam teko ne vienus metus dirbti, radijo žurnalistika nebuvo pelningiausia sritis: „Tačiau jei kartą pabandei, visam gyvenimui susirgai šia liga.“

Tiesa, nuo jos ir pasveikstama – grįžęs į Lietuvą R.Sakadolskis tik dėsto, bet radijuje nedirba. „Kadangi žurnalistikos mokyklą išėjau kitoje terpėje, yra kuo pasidalyti: man buvo įdiegti tam tikri etikos ir profesionalumo principai. Jei ne jie, kažin ar būčiau išlikęs“, – svarsto radijo praktikas. Jis primena, kad radijas Europoje steigėsi panašiai tuo pat metu kaip ir Lietuvoje.

Lietuvos radijo programų direktorė G.Lit­vaitienė, dirbti į radiją atėjusį 1985-aisiais, dar matė juostinį radiją – laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti tik labai ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta tik 1987 m. Ją vedė B.Rupeika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena“.“

Radijas Lietuvoje yra antra žiniasklaidos priemonė po televizijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse internetui išjudinti radijo verslo pagrindų nepavyko. Su radiju kasryt nubunda ir gulasi latviai, estai, lenkai. Kasdien 60 mln. vokiečių įsijungia radiją ir su šia žiniasklaidos priemone praleidžia daugiau nei po tris valandas. Tačiau, priešingai nei Estijoje, kur reklamai vienam gyventojui radijuje išleidžiama dvigubai daugiau nei Lietuvoje, reklamos užsakovai mūsų šalyje radijo dar neatrado.

Negalėdamos išsilaikyti, mažos radijo stotys eina iš vienų savininkų į kitų rankas, neigiamai veikdamos viešąjį diskursą. Naujausi reklamos rinkos tyrimai leidžia numanyti, kad padėtis ir artimiausiais metais nesikeis, tiesa, žadama, jog didės radijo rinkos fragmentacija. Skaitmeninės naujovės, internetas ir išmanieji įrenginiai kasdien atveria tam kelią, taigi neabejojama, kad ateityje radijo rinkoje matysime dar daugiau nišinių, įvairiam skoniui pritaikytų radijo stočių.

Kokia radijo ateitis?

Kas leidžia radijui, kuriam ne kartą prognozuota mirtis, sėkmingai prisitaikyti prie naujų vartotojų poreikių ir prie naujų ekonominių sąlygų? Radijo ekspertai sutaria, kad tai technologinės naujovės (šiandien užpildyti eterį galime be didelių investicijų: tarkim, nebereikia, kad naktį dirbtų žmonės – iki paryčių su radijo klausytojais „bendrauja“ kompiuteriai), taip pat radijo suartėjimas su auditorija.

„Studijoje pakabintos kameros klausytojams leidžia stebėti radijo laidų vedėjus: kartais jie susivėlę, kartais neišsimiegoję, bet tai nėra blogai. Žmogiškasis faktorius griauna iki tol įsigalėjusius sudievintų radijo balsų įvaizdžius. Vizualumą įgavęs ir socialiniuose tinkluose kontaktus su auditorija užmezgęs radijas šiandien yra daug patrauklesnis jaunajai kartai. Komentuodami ir stebėdami darbą radijo studijoje klausytojai šiandien patys kuria radijo turinį“, – džiaugiasi M.Stasiulis.

Radijo laidą „Antroji pavara“ Lietuvos radijuje vedantis D.Užkuraitis sutinka, kad rytojus priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau ir šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo radijo rytojus.

Radijo segmentacijos pradininku Lietuvoje vadinamas prieš kelerius metus žuvęs „M-1“ įkūrėjas Hubertas Grušnys. Jis pirmasis žengė ir į regioninių radijo stočių rinką, įkurdamas „M-1 Plius“ ir „Lietų“. H.Grušnys sugebėjo stebėti, vertinti procesus ir prognozuoti ateities perspektyvas. Dar prieš lemtingą skrydį jis sakė, kad LRT radijas mirs drauge su savo klausytojais.

Iš TNS LT atlikto rinkos tyrimo matyti, kad jauniausia šalies auditorija (12–19 m.) mieliau renkasi komercinius transliuotojus. Ne­pa­kei­čiami čia „M-1“ (42,9 proc.) ir „ZIP FM“ (36,8 proc.). 20–39 m. amžiaus grupėje populiarumu dalijasi „M-1“ (43,1 proc.) ir „Radiocentras“ (26,8 proc.), klausytojai nuo 40–49 m. labiausiai klausosi „Lietaus“ (41,6 proc.) ir „Ra­dio­cent­ro“ (29,1 proc.), ir  tik 50–74 m. amžiaus grupės auditorija pirmenybę teikia LRT radijui (58 proc.).

Daugiau nei akivaizdu, jog klasikiniam informaciniam radijui žmogui reikia subręsti, o šios dienos situacija tokia, kad vis sparčiau ju­dame prie pramoginio turinio. Tai žada mažiau rimtosios informacijos, analizės, diskusijų, daugiau žaidimų, pramogų ir pataikavimo radijo auditorijai. Romėnų poeto Juvenalio sukurtas minios poreikių apibūdinimas, pasirodo, nesensta ir puikiai tinka radijo visuomenei.

„M-1“ filosofija – bendrauti su klausytoju kuo natūraliau, taip, tarsi kalbėtum su geru bičiuliu. Tik taip gali tikėtis jo pasitikėjimo – jokių netikrų intonacijų, pasikėlimo ar pasipūtimo, kalbėjimo ne savu balsu. Mūsų studijoje dirba charizmatiški ir ironizuoti gebantys laidų vedėjai“, – apibendrina radijo rinkos lyderio „M-1“ programų direktorius, žadantis išlaikyti aukštą kartelę konkuruojančioms radijo stotims.

O štai Žinių radijas klausytojų palankumą pelno kviesdamas į savo laidas visuomenės pulsą jaučiančių ekspertų, karščiausias aktualijas gebančių išaiškinti per kelias minutes. „Genialumas slypi paprastume, tad nereikėtų to pamiršti“, – primena informacinio radijo vadovas D.Arlauskas.

Žiauri konkurencija

Jo manymu, visuotinio skubėjimo ir užimtumo laikais auditorijos simpatijas ir palankumą pelno radijo transliuotojai, gebantys taupyti klausytojo laiką: „Šiandienos radijo vartotojas linksta prie greitai ir lengvai sukramtomo produkto, tačiau informacinis transliuotojas neformuoja visuomenės nuomonės: jis tik kokybiškai informuoja, o jau kiekvienas atsirenka, kiek ir ko tinkamo išgirdo.“

„M-1“ visada buvo keliamas uždavinys būti daugiausia klausytojų turinčia radijo stotimi Lietuvoje. Toks „M-1“ buvo prieš 20 metų, toks yra ir dabar. Keičiasi technologijos, keičiasi žmonės, keičiasi muzika, keičiasi ir „M-1“. Tik  tikslas nesikeičia jau 26 metus“, – pasakoja devintus metus „M-1“ radijo stočių grupei vadovaujanti Rūta Grušnienė.

Į klausimą, kas pas padeda nugalėti konkurencinėje kovoje su kitomis komercinėmis radijo stotimis, R.Grušnienė atsako: „M-1“ konkuruoja ne tik su radijo stotimis. Dėl reklamos biudžetų radijas grumiasi su visais – televizija, internetu, žurnalais. Nugali tie, kurie turi idėjų, yra kūrybingi ir darbštūs. Geri rezultatai nenukrinta iš dangaus. Jie – atsidavusių savo darbui žmonių kūrybos rezultatas.“

Pasak R.Grušnienės, reitingai rodo, kad prognozuojama sėkmingai: „Pati esu du kartus baigusi Vilniaus universitetą: po vidurinės mokyklos studijavau lietuvių ir klasikinę filologiją, o dar po dešimties metų – verslo administravimą.“

Paklausta, kokie ryškiausi pokyčiai, jos vertinimu, įvyko radijo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius, R.Grušnienė teigia, kad jau geras dešimtmetis ryškių pokyčių šalies radijo rinkoje nevyksta, nors pasaulinės ekonominė krizės metais labai nukentėjo regioninės radijo stotys. „Apibendrinant galima sakyti, kad radijas palyginti lengvai prisitaikė prie naujų platformų: ėmė veikti internete, mobiliajame telefone, jau transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių, nepraradusių savo auditorijos ir išlaikiusi reklamos užsakovų dėmesį“, – neabejoja „M-1“ radijo stočių grupės vadovė.

V. Kabutaviciaus nuotr.

Ne išimtis ir namų apšvietimas: didžiajai jo daliai naudojamos taupiosios lemputės, kurios perdegusios turi būti atiduotos perdirbti. V. Sinkevičius įsitikinęs: jeigu visi pradėtų rūpintis ne tik savo namų aplinka, gyventume švariau.

„Su vaikais kalbamės tokiomis temomis kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, gamtos turtai ar stichinės nelaimės, kylančios dėl netinkamos žmonių veiklos. Dažnai nesusimąstome apie tai, kad Žemės turtai ne begaliniai ir gamtos sekinimas galiausiai virs katastrofa, – sako Vytenis Sinkevičius. – Tikiu, jei vaikai stengsis gyventi supratingiau už mūsų kartos atstovus – vartotojus, ateityje jie sukurs draugiškesnį santykį su gamta ir abipusiai mainai taps sąžiningesni.“

Sinkevičių šeimos įpročiai pasikeitė prieš 5 metus pakeitus gyvenamąją vietą: „Naujų namų kieme atsirado spalvoti atliekų rūšiavimo konteineriai, be to, namo savininkų bendrija aktyviai ragino grąžinti atliekas ir taip gerinti mūsų visų gyvenimo sąlygas. Namuose, po kriaukle, kur dažniausiai laikoma šiukšliadėžė, atsirado talpos skirtingoms atliekoms.“ Elektroninės atliekos, tokios kaip virduliai, lygintuvai ar ausinės, taip pat išmetamos į specialų konteinerį, esantį namų kieme. V. Sinkevičius prasitaria, kad iš pradžių rūšiuoti atliekas buvo sunku ir neįprasta, tačiau dabar, pripratus, tai daroma mechaniškai.

Žinomo vyro namuose ne tik rūšiuojamos atliekos, bet ir taupoma elektra – jau 3-us metus didžiajai daliai namų apšvietimo naudojamos elektros energiją taupančios lemputės. Per šį laikotarpį dar nespėjo perdegti nei viena lemputė, tačiau V. Sinkevičius jomis pasirūpins atsakingai dėl lemputėse esančio gyvsidabrio – kaip ir visas kitas pavojingas elektronikos atliekas, atiduos perdirbėjams.

Lietuvoje taupiųjų lempučių surinkimu besirūpinančios organizacijos „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė pabrėžia, kad lemputei perdegus ją reikia saugiai, nesudaužant ir neįskeliant, atgabenti į bet kurį surinkimo punktą ir atsargiai, nemetant įdėti į specialią dėžutę. Pasak specialisto, neperdirbamų lempų nėra, todėl labai svarbu, kad kiekviena savo laiką atitarnavusi lemputė pakliūtų į perdirbėjų rankas.

Šiuo metu 46 šalies miestuose veikia 86 punktai, kuriuose yra priimamos perdegusios energiją taupančios lemputės. Specialių dėžučių šioms lemputėms surinkti yra parduotuvėse „Mazgas“, „SLO“ bei „EMP recycling“ padaliniuose. Šiais metais prie surinkimo punktų prijungta ir daugiau stambiagabaričių atliekų aikštelių, kurios išsidėsčiusios visoje šalies teritorijoje. Perdegusių lempučių surinkimo punktų sąrašą galima rasti interneto svetainėje www.eko-sviesa.lt

„Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį ir perdirba stiklą antriniam panaudojimui.

Nei Lietuvoje, nei daugumoje kitų šalių televizijai ir internetui nepavyko išjudinti radijo verslo pagrindų.

„All we hear is radio ga ga“, – prieš 30 metų sukurtu hitu legendinė grupė „Queen“ apdainavo radijo saulėlydį ir televizijos šou įsigalėjimą.
„Radio blah blah Radio what’s new,
Radio – someone still loves you
We watched the shows,
We watched the stars On videos,
For hours and hours
We hardly need to use our ears…“
Tačiau nei „Queen“ hitas, nei televizija, nei internetas, apgriovęs spaudos verslo pagrindus, beveik nepajudino radijo industrijos. Kodėl radijas, kuriam jau ne kartą prognozuota mirtis, tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje sėkmingai prisitaiko ir prie naujų vartotojų poreikių, ir prie naujų ekonominių sąlygų, ir prie technologinių naujovių?

Muziką užsako „M-1“

„Lietuvos radijas“ mirs su savo klausytojais“, – tai buvo žodžiai, kuriuos prieš kelerius metus tragiškai žuvęs „M-1“ įkūrėjas Hubertas Grušnys pasakė beveik prieš du dešimtmečius.
Tuo metu tokie žodžiai atrodė mažų mažiausiai juokingi: „Lietuvos radijas“ užėmė daugiau nei trečdalį Lietuvos radijo auditorijos rinkos ir atrodė, kad jo pozicijos eteryje nepajudinamos.
Tačiau H.Grušnys, beje, vienas iš nedaugelio plataus akiračio Lietuvos žiniasklaidos verslininkų, buvo įžvalgus ir gebėjo ne tik pastebėti bei vertinti procesus, bet ir prognozuoti ateities perspektyvas. Jis plėtė „M-1“ įkurdamas „M-1 plius“, „Lietų“, žengdamas į regioninių radijo stočių rinką. H.Grušnys buvo radijo segmentacijos pradininkas.
Todėl dabar „M-1“ grupė dominuoja Lietuvos radijo rinkoje ir apima per 40 proc. visos Lietuvos auditorijos. Turėdama keletą radijo stočių įmonė gali efektyviau paskirstyti sąnaudas, sudominti įvairesnę auditoriją ir atlikti geresnę paslaugą reklamos užsakovui. O tai reiškia – užtikrinti didesnes pajamas ir pelną.
Artimiausias konkurentas „Radiocentro“ grupė pasiekia perpus mažiau, tai yra tik apie 18 proc., Lietuvos auditorijos. O LRT radijas per tą laiką susitraukė iki 19 proc. auditorijos rinkos.
Visos kitos Lietuvos radijo stotys, kurių esama per 30, surenka vos po 1–2 proc. klausytojų auditorijos, o regioninės radijo stotys – ir dar mažiau. Dėl mažos reklamos rinkos daugelis mažųjų stočių dirba nuostolingai. Žinomas net kuriozinis atvejis: vieno regioninio radijo įkūrėjas uždarbiauja Londone, kad galėtų išgyventi.

Reketuojantis radijas

Įvairovė ir konkurencija yra gerai. Tačiau bėda ta, kad tokios mažos, nuo vietinių politikų bei verslininkų malonės priklausomos stotys iškreipia reklamos rinką, transliuoja paslėptą reklamą, tampa pigiu politiniu įrankiu. Ypač aktyviai į darbą jos paleidžiamos per rinkimus.
Dalis mažų radijo stočių tampa ne tik galimybe jas valdantiems verslininkams skleisti savo politines „mintis“ – vietinėse radijo stotyse ypač gajūs reikalavimai susimokėti už dalyvavimą laidose. Žinoma, taip pirmiausia reketuojami politikai.
Esminė tokių tendencijų sąlyga – per maža reklamos rinka. Negalėdamos išsilaikyti, mažos radijo stotys „parsiduoda“, neigiamai veikdamos viešąjį diskursą. Naujausi reklamos rinkos tyrimai rodo, kad padėtis ir artimiausiais metais nesikeis.

Reklamos pyragas nedidėja
„Radijas Lietuvoje yra antra pagal pasiekiamos auditorijos dydį žiniasklaidos priemonė po televizijos“, – savo ataskaitoje pabrėžia rinkos tyrimų bendrovė TNS LT, tirianti mūsų šalies medijų ir reklamos rinką.
Ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse internetui nepavyko išjudinti radijo verslo pagrindų. Radijo kasdien mielai klausosi latviai, estai, lenkai. Ištikimi radijui ir Vakarų europiečiai. Pavyzdžiui kasdien 60 mln. vokiečių įsijungia radiją ir su šia žiniasklaidos priemone praleidžia daugiau nei po tris valandas.
Paradoksas, bet reklamos užsakovai Lietuvoje „neatranda“ radijo: Baltijos “sesėje” Estijoje reklamai radijuje išleidžiama dvigubai daugiau nei Lietuvoje, skaičiuojant vienam gyventojui.
Nors TNS LT fiksuoja, kad per pirmąjį šių metų pusmetį radijo stotys transliavo 40 proc. daugiau reklamos nei praėjusiais metais, ženklaus pajamų didėjimo nematyti. Kaip rodo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos duomenys, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos radijo stočių pajamos buvo 12 mln. Lt, tai yra tokios pat kaip ir per praėjusių metų tą patį laikotarpį.
Per krizę Lietuvos radijo reklamos rinka sumažėjo dešimčia milijonų litų – nuo beveik 35 iki 25 mln. Lt. Šiam verslui tai buvo milžiniškas smūgis. Ne paslaptis – praktiškai visos radijo bendrovės dirbo nuostolingai.
Kyla klausimas, kaip radijo stotys sugebėjo prisitaikyti prie sumažėjusių pajamų?
Vienas iš atsakymų – tai technologinės naujovės. Skaitmeninė technika (beje, vis labiau pinganti) leidžia taupyti sąnaudas, transliuoti, užpildyti eterį be didelių investicijų.
Kita vertus, radijo verslui Lietuvoje kyla esminis iššūkis: kaip patenkinti vartotojo poreikius? Naujos technologijos, internetas, nauji įrenginiai atveria kelią vis didesnei auditorijos fragmentacijai. Tai reiškia, kad ir ateityje rasis vis daugiau nišinių, įvairiam skoniui pritaikytų radijo stočių. Kyla klausimas: ar reklamos rinka pajėgi išlaikyti dar didesnę rinkos fragmentaciją, dar daugiau radijo transliuotojų?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šio sekmadienio, rugsėjo 1-osios vakarą, aštuonių Vokietijos klasikinės muzikos radijo stočių eteryje skambės lietuvių violončelininko Edvardo Armono ir latvių smuikininkės Baibos Skride atliekamas J. Brahms dvigubas koncertas bei jaunosios kartos kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys  “Never Ignore the Cosmic Ocean“.
Šių kūrinių transliacija vyks aštuonių didžiausių klasikinės muzikos radijo stočių eteryje: NDR Kultur, Nordwestradio, Kulturradio, MDR Figaro, WDR 3, Hr 2, SR 2 Kulturradio ir SWR 2. Visos radijo stotys šią programą transliuos vienu metu – 20.05 val. (21.05 val. Lietuvos laiku).
Ši radijo programa – tai vieno pagrindinių šiųmečio Šlėzvigo-Holšteino festivalio koncertų garso įrašas. Koncerto Kylio pilyje metu, liepos 13 d., pasirodė garsaus estų kilmės dirigento Kristjano Järvi vadovaujamas Baltijos jaunimo filharmonijos orkestras, kuriame groja ir nemažai lietuvių muzikantų.
Šis kolektyvas įvairialypę programą festivalyje atliko du kartus. Joje skambėjo ir trijų Baltijos šalių kompozitorių kūriniai. Vienas jų – 27 metų lietuvių kompozitoriaus G. Gelgoto “Never Ignore the Cosmic Ocean“. Šiame koncerte pasirodė latvių smuikininkė Baiba Skridė bei lietuvis violončelininkas Edvardas Armonas. Solo partiją kūrinyje “Never Ignore the Cosmic Ocean” atliko lietuvių smuikininkė Dalia Simaška.
Šiemet vieno didžiausių klasikinės muzikos festivalių tema – trijų Baltijos šalių muzikinio gyvenimo reprezentavimas.

Nuoroda į MDR Figaro stoties radijo programą:
http://www.mdr.de/mdr-figaro/programm/ARD-Radiofestival-Konzert112.html#anchor6

„15 minučių“ nutraukė laikraščio leidybą, dienraštis „Vilniaus diena“ virto savaitraščiu, o kitąmet pirmadieniais nebepasirodys „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Verslo žinios“.

Šitaip dėl būvio kovojant tradicinei spaudai, jos vietoje išnyra audiovizualinė žiniasklaida, kurios pranašumais pasinaudos ir rudenį internetinės televizijos transliacijas pradėsiantis Žinių radijas.
Vaizdas internetu turėtų išlaisvinti neregį radiją, kuris savo klausytojams, tapsiantiems ir žiūrovais, transliuos laidas tiesiai iš studijos, jų autorių ir pašnekovų aptariamas aktualijas iliustruos grafine medžiaga, o į eterį netilpusius reportažus vartotojai ras įrašų archyve.
Pasak Žinių radijo gen. direktoriaus Dano Arlausko, jie nepretenduoja tapti įprasto formato televizija, nes tokių žaidėjų mūsų rinkoje jau ir taip per daug. Žiniasklaidos konvergencijos amžiuje, kai nebeliko tradicinio laikraščio skaitytojo, TV žiūrovo ar radijo klausytojo, šiuolaikinis vartotojas tampa žmogumi orkestru, tuo pat metu valdančiu TV pultelį, planšetinį kompiuterį ir išmanųjį telefoną, todėl žiniasklaida pati turi ieškoti savo auditorijos. D.Arlausko žodžiais, Žinių radijas turi tai, kas vartotojui svarbiausia, – informaciją, todėl reikia pasinaudoti galimybe pateikti ją dinamiškiau, o pridėtinė vertė, internetinė televizija, radijui esą brangiai nekainuos.
Žiniasklaidos ekspertas, IT specialistas Džiugas Paršonis prognozuoja, kad tokio informacinio turinio, kokį kuria Žinių radijas, poreikis tik didės, bet sėkmė priklausys nuo lankstumo: neužteks transliuoti laidą iš studijos. „Pavyzdžiui, jei vartotojas galės iškirpti kelių sekundžių trukmės įrašo fragmentą ir tokiu mikroklipu pasidalyti socialiniame tinkle, bus fantastiška. Kitaip gali atsitikti, jei transliacijos bus statiškos, apsiribojančios vienintele funkcija, – žiūri jas arba ne“, – aiškina Dž.Paršonis.
„TNS Gallup“ radijo auditorijos tyrimo duomenimis, Žinių radijui tenka vos 1,9 proc. viso klausyto laiko, tačiau D.Arlauskas užsimena, kad kuria nuosavą sistemą unikaliems vartotojams suskaičiuoti. „Telefoninės apklausos nėra reprezentatyvus būdas auditorijos dydžiui pamatuoti, duomenų paklaida gali būti ne 2, bet 20 proc.“, – aiškina jis.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie artėjančius partijos rinkimus ir Vyriausybės 100 dienų darbo rezultatus.

R.Musnickas. Pradėkime nuo rinkimų Jūsų partijoje. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje sąmokslo teorijų visokių labai daug. Iš 18 kandidatų liko tik 4. Kodėl taip daug sumažėjo kandidatų?

A.Kubilius. Džiaugiamės dėmesiu mūsų partijos vidiniams rinkimams. Turime savo demokratijos šventę, kurią aš pats prieš gerą dešimtmetį, tapęs partijos pirmininku, ir pasiūliau: kad partijos pirmininką rinktų visi nariai. Kas antri metai organizuojame rinkimus ir džiaugiamės, kad šioje procedūroje gali dalyvauti visi partijos nariai. To dėka visada turime plačią diskusiją. Kandidatai siūlo įvairias kryptis, akcentus, ir tai leidžia partijai diskusijose grįžti prie kai kurių pamatinių dalykų. Pažiūrėti, kur esam, ką padarėm, ko nepadarėm. Pradinis etapas visada būna kandidatų kėlimas. Šioje procedūroje dalyvauja visi skyriai, kandidatus gali siūlyti kitos partijos vidinės organizacijos. Kai kurie skyriai siūlo po vieną, kiti – po keturis kandidatus. Ir šiemet siūlomų kandidatų buvo 18. Dalis kandidatų atsisakė dalyvauti rinkimuose, likom 4, kaip aš sakau – patys geriausi. Dabar toliau diskutuosim, ir balandžio 22-23 d. vyks rinkimai.

R. M. Jums V.Landsbergio kandidatavimas į pirmininkus buvo netikėtas?

A. K. Skyriai siūlo jo kandidatūrą, o jis pats aiškiai pasakė savo kandidatavimo tikslą – kad nori platesnių diskusijų partijoje. Sveikinam jo tokį apsisprendimą, diskusijų niekada nebūna per daug, nors kartais mums, kurie esame čia, Vilniuje, Seime, frakcijoje, atrodo, kad tų diskusijų kartais gal ir per daug, ir norime sprendimų. Tai yra jo paties apsisprendimas, nėra čia daugiau ką pasakyti.

R. M. O jums tai buvo netikėtas toks apsisprendimas ar ne? Aš suprantu, kad visi turi teisę kandidatuoti ir skyriai turi teisę siūlyti, bet tai, kad žmogus kandidatuoja esant šitai situacijai, tikėjotės, kad jis gali sutikti kandidatuoti?

A. K. Aš nekėliau tokio klausimo – tikėta netikėta. Gal ne man reikėtų tokius klausimus uždavinėti.

R.M. Keturi kandidatai: Jūs, V.Landsbergis, L.Andrikienė ir V.Stundys. Dauguma politologų sako, kad laimės Kubilius, bet didelę konkurenciją sudarys Landsbergis. Ar jaučiate konkurenciją iš Landsbergio?

A.K. Aš sąmoningai prieš dešimt metų siekiau, kad partijos pirmininko rinkimai vyktų konkurencingai. Būtų idėjų, projektų, lyderio savybių konkurencija. Be abejo, kad profesoriaus asmenybė su visais didžiuliais partiniais nuopelnais ir partiniu jo matymu, su globalių procesų suvokimu yra tikrai labai stipri.

R.M. Tai kodėl kandidatuoja, kad mano, jog partijoje nevyksta diskusijos?

A. K. Aš jau sakiau, kad yra skirtingi požiūriai, nes profesorius dažniau būna Briuselyje, Strasbūre, o mes čia. Gal todėl atsiranda skirtingi požiūriai į tą pačią situaciją. Mums atrodo, kad diskusijų yra tikrai daug. Mes matome tame labai didelę pridėtinę vertę. Kuriame įvairius klubus, veikiančius partijoje ir šalia partijos. Man atrodo, kad ir visuomenėje rimtesnių diskusijų, ne populistinių, – kur yra Lietuva, kokie jos geopolitiniai, ekonominiai iššūkiai, – reikia daugiau Ir jų poreikis didėja. Buvau nustebęs, kai mes Kaune su žinomu publicistu A.Užkalniu dalyvavome „Reigano klubo“ organizuotoje diskusijoje, kurioje mūsų svarstymų apie politiką ir žiniasklaidą klausėsi apie 500 žmonių.

R. M. Vakar buvo švenčiamas Vyriausybės šimtadienis. Jūs patenkintas 100 dienų Vyriausybės darbu?

A.K. Jeigu Vyriausybė per šitą 100 dienų būtų tikrai daug padariusi, tai kalbėtume apie realius darbus, o ne apie tai, kaip jinai dirba – stipriai ar lėtai. Lėtumas yra gerai, kaip dabar kai kas analizuoja. Tas 100 dienų yra labai lėtas įsibėgėjimas. Net ir vakar klausantis Premjero kalbos įstrigo į atmintį tiktai pora jo paties įvardintų konkrečių darbų – tai saulės baterijų burbulo sunaikinimas, kuriam mes pritariam, tik nežinau, ar tokiomis priemonėmis viską reikėjo daryti. O problema buvo, ją reikėjo spręsti. Premjeras džiaugėsi, kad 1,5 ct sumažino elektros energijos tarifą, – sumažindami elektros tiekimo saugumui reikalingos elektros gamybos kvotą Elektrėnuose; ir minimalios algos pakėlimu. Darbų paketas yra mažas, o kalbų apie tai, kaip dirba Vyriausybė, yra labai daug. Taigi proporcija tarp darbų ir kalbų yra aiškiai pasvirusi į kalbų pusę.

R.M. Ką jums rodo – trūksta lyderystės idėjų?

A.K. Pirmas dalykas, mano manymu, per ketverius metus esant opozicijoje nebuvo paruoštos nei idėjos, nei žmonės. Dabar per šimtą dienų bandoma užpildyti nepadarytų darbų spragą. Antras dalykas – valdančiojoje koalicijoje stokojama lyderystės. Paradoksalu – nors Premjero reitingai aukšti, jis pasitinkamas audringais plojimais, šimtadienio proga organizuojamos „visaliaudinės“ šventės, kaip vakar matėm Seime, bet tikros idėjinės lyderystės, darbų lyderystės stokojama. Tai rodo konkretus pavyzdys. Štai Premjeras, kalbėdamas apie skalūnų dujas, sakė: reikia sulaukti mokslininkų išvadų ir tada daryti sprendimus. V.Mazuronis, grįžęs iš Amerikos, irgi labai pozityviai kalbėjo, kad reikia toliau tęsti šį projektą. Bet, pasirodo, koalicijoje yra svarbesnė ne jų lyderystė, o pono Salamakino, ponios Stancikienės, pono Balsio, kurie nėra net koalicijos nariai ir kurių emocinė ar kitais pagrindais grįsta nuostata yra – neleisti „Chevron“ nieko daryti.

R.M. Kaip manote, kaip turėtų elgtis Premjeras, kaip Jūs elgtumėtės?

A.K. Mano nuostata visada buvo, kad Premjeras yra koalicijos ir platesnės visuomenės lyderis. Turi galvoti, tartis, rasti tinkamiausią sprendimą ir su juo eiti į parlamentą, koaliciją ir sakyti: mano nuomone, toks sprendimas yra geriausias, noriu, kad jūs pritartumėte, darome neatidėliotinai. Sprendimas dėl skalūnų turėjo būti priimtas po mokslininkų sprendimo, dabar jau nukeltas iki gegužės mėnesio, nes gegužę Seimas tariamai turi priimti kažkokias įstatymo pataisas, nors patys mokslininkai sako, kad žvalgymą galima vykdyti, ir tik po kelerių metų būtų galima kalbėti apie įstatymus, kurių reikia gavybai. Man atrodo, kad sprendimai gegužę priimti vis dėlto nebus, nusikels į rugsėjį. Premjeras sako, jei Seimo nariai yra įsigilinę, tegu dar pasvarsto. Taigi aš matau lyderystės stoką, be kurios svarbūs, strateginiai, projektai nejudės į priekį, nes visada bus tokių kaip Salamakinas, kurie galvoja kitaip. Jeigu nebus lyderio, projektai strigs.

R.M. Premjeras sako, kad susitarta dėl energetikos strategijos ir kad Vyriausybė yra paruošusi nacionalinį susitarimą tarp visų partijų energetikos strategijos klausimu, ir artimiausiu metu jis bus pateiktas. Kaip manote, įmanomas toks susitarimas, ir jūs pritarsite?

A.K. Aš projektą jau gavau. Manau, tikrai galime svarstyti ir vertinu tai pozityviai. Mes patys skatinome Vyriausybę imtis tokios iniciatyvos ir turėjome keletą neformalių pasikalbėjimų su Vyriausybės ir koalicijos nariais, kad tokio susitarimo reikia. Šiuo požiūriu mes esame kitokia opozicija negu ankstesnės kadencijos socialdemokratai. Tokį patį sprendimą mes siūlėme pasirašyti, kai buvome valdžioje, tačiau socialdemokratai atsisakė. Socialdemokratai, būdami opozicijoje, dažnai elgiasi neatsakingai, o kai patenka į valdžią, atsakomybė juos padaro atsakingesnius. Mes, būdami ir valdžioje, ir opozicijoje, laikomės savo nuostatų. Jeigu būdami opozicijoje matome, kad valdžia imasi teisingų iniciatyvų, esame pasiruošę patarti, padėti, pasirašyti, paremti.

R.M. Premjeras vakar išvažiavo atostogų, kaip vertinate, kad po 100 dienų Vyriausybės Premjeras atostogauja?

A.K. Kadangi nebuvau Gran Kanarijoje, galėčiau atsakyti – su pavydu. Kita vertus, nepamenu, kad aš per pirmąjį 100 dienų būčiau sugalvojęs paatostogauti. Reikia įvertinti skirtumą tarp mūsų Vyriausybės darbo pradžios ir šios Vyriausybės. Mes paveldėjome pasaulinės krizės padarinius, prieš mus veikusios Vyriausybės nepasirengimą krizei. Mes turėjome labai greitai veikti, stabilizuoti finansinę padėtį, neleisti, kad atsitiktų kaip Graikijoje ar Kipre. Ir mums tai pavyko. Dabartinei valdžiai palikom gerai sutvarkytą ekonomiką ir finansus. Ekonomika augo sparčiausiai visoje Europoje, finansai yra ant Mastrichto kriterijaus slenksčio. Dabartinei Vyriausybei nėra tokių svarbių reikalų, taigi gali ir atostogauti.

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius trečiadienį interviu „Laisvosios bangos“ radijui kalba apie Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ susijungimo galimybę, aktualius daugiabučių namų renovavimo klausimus, taip pat aptaria savivaldybių nuogąstavimus dėl to, ar išaugus minimaliam darbo užmokesčiui pavyks išmokėti darbuotojams atlyginimus.

Paklaustas, ar metų viduryje neplanuojama peržiūrėti biudžeto ir numatyti papildomų dotacijų savivaldybėms, premjeras pažymi, jog biudžeto persvarstymas nėra numatytas.

„Sausio mėnesio pajamų surinkimas rodo, jog yra gaunama neplanuotų pajamų. Manau, kad neplanuotas pajamas bus leista pasilikti savivaldybėms, tačiau jos turės būti nukreiptos įsiskolinimų ar darbo užmokesčio padengimui“, – sako Vyriausybės vadovas.

Atsakydamas į klausimą dėl renovuotinų daugiabučių atrankos, Ministras Pirmininkas pastebi, jog reikėtų atsižvelgti į tai, ar atnaujinti gyvenamąjį namą tikslinga. „Kai kurios šalys namus griauna, jei specialistai yra paskaičiavę, kad renovuoti tokį gyvenamąjį namą nebetikslinga. (..) Reikėtų rimtai pagalvoti dėl, sakykim, bendrabučių, kurių statybinės konstrukcijos yra susidėvėjusios, renovavimo“, – teigia Vyriausybės vadovas.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus Interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Premjere, šią savaitę dalyvaujate Kinijoje vykstančiame, dar kitaip vasaros Davosu vadinamame, verslo ir vadybos lyderių forume. Jame apie 2 tūkst. pasaulio lyderių dalyvavo ir vakar gavote kvietimą ir į žiemos Davosą. Po ilgo laiko Jus pakvietė profesorius Klausas Schwabas, pasaulio ekonomikos forumo vadovas, žodžiu pakvietė. Jūsų požiūriu, kas tai nulėmė ir kaip tai vertinate šitą kvietimą?

Davoso forumas, tiek vykstantis žiemą pačiame Davose, tiek čia vykstantis Kinijoje, yra vasarą vykstantis tradiciškai labai žymus renginys, turintis savo istoriją, savo tradicijas ir būnant čia, Kinijoje, buvo tikrai labai įdomu ir svarbu pasiklausyti ir dalyvauti diskusijose kartu su pasaulio ir Kinijos, Azijos politikos ir verslo lyderiais. Pakvietimas į tradicinį žiemos Davosą, yra gera galimybė pristatyti tame forume tai, ką mes Lietuvoje darėme, ką mes pasiekėme. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, ką kalbėjome su Pasaulio ekonomikos forumo vadovu ponu Schwabu, kuris kaip tik organizuoja Davoso forumus, kad Baltijos valstybių, taip pat ir Lietuvos patirtis, tvarkantis su ekonomikos ir finansų iššūkiais, yra šiuo metu labai įdomu daugeliui. Ypač tiems, kurie mato, kaip mes susitvarkėme su krize ir kaip to kol kas nepavyksta kai kam padaryti Europos pietuose.

Vakar Kinijos premjeras Wen Jiabao, kurio kadencijai liko vos keletas mėnesių, kalbėjo apie tai, kad jo šalis šiemet augs 7,5 proc. BVP tempu.  Premjere, kokią artimiausią pasaulio ekonomikos ateitį mato pasaulio ekonomikos ir visuomenės lyderiai?

Pati Kinija atrodo įspūdingai. Mes gal čia ne tiek daug matėme, bet tai, kaip atrodo didieji miestai, Pekinas arba Tiandzinis, kur vyko Davoso forumas, tai tikrai yra įspūdinga. Be abejo, Kinijos ekonomikos augimas yra vienas iš viso pasaulio ekonomikos variklių, todėl Kinijos premjero kalba Davoso forume buvo sutikta labai įdėmiai, tiek matėsi, kaip įdėmiai buvo klausomasi salėje, tiek po to didelio dėmesnio ji sulaukė ir pasaulinėje tarptautinėje spaudoje. Kinijos ekonomikos augimas, palyginus su kitais metais, yra šiek tiek sulėtėjęs, bet premjeras ir kiti, su kuriais buvome susitikę, labai aiškiai dėstė, ką jie toliau darys, kad Kinijos ekonomikos augimas nestotų. Vertinimai, kaip atrodo pasaulio ekonomikos reikalai, negalėčiau net įvardinti, kad būtų buvę labai aiškūs, bet nebuvo kažkokio dramatiško apokaliptinio matymo, kad viskas artėja prie kažkokios žlugimo ribos. Priešingai, yra matoma požymių, kad ir Europa, ir pasaulis gali iš šios krizės išeiti ir sustiprėję, ir atsigaudami. Matomi pagrindiniai keliai, kuriais turėtų būti rūpinamasi ir kurie turėtų būti vystomi, tai – konkurencingumo stiprinimas. Tai yra viena iš pagrindinių Pasaulio ekonomikos forumo temų jau keletą dešimtmečių, kuri rūpi visam pasauliui. Šalia konkurencingumo labai svarbu yra ir tarptautinė prekyba, tarptautiniai ekonominiai mainai ir apie tai buvo daug kalbama. Apie tai mes daug kalbėjome ir su Kinijos vadovais, taip pat ir su premjeru, ir su kai kuriais svarbiais ministrais, su kuriais aptarėme labai konkrečius projektus, kaip Lietuvos ir Kinijos ekonominiai santykiai gali būti stiprinami ir plėtojami.

Jūs sakėte, klausimas Nr. 1, ir matyt pasaulyje dabar, – konkurencingumas. Premjere, iš to, ką kalba pasaulio ekonomikos lyderiai, ką galima pasakyti apie tai, ko reikia, kad būtum konkurencingiausiu priekyje? Ko svarbiausio reikia, kad neitum iš paskos?

Man atrodo svarbiausia, tai reikia paprasto žmogiško dalyko, tai visų pirma nebijoti tos globalios konkurencijos ir drąsiai jaustis. Tai ir mums Lietuvoje yra labai svarbu suvokti, apie tai kalbame ir „Lietuva 2030“ strategijoje. Ir aš čia pasakyčiau dar vieną labai aiškų dalyką – norint nebijoti tos globalios konkurencijos reikia ją pažinti. Todėl ir mūsų jaunų žmonių mokymasis įvairiuose pasaulio universitetuose, ir įgyjama patirtis įvairiose pasaulinėse kompanijose, ir tų pačių pasaulio kompanijų atėjimas ir investavimas į Lietuvą yra vienas iš tų svarbių faktorių, kuris mano įsitikinimu, ir toliau darys labai stiprią įtaką mūsų gebėjimui konkuruoti. O šalia to be abejo reikia tvarkytis su tokiais dalykais kaip verslo sąlygos. Turime sudaryti tokias sąlygas verslui, kad dirbdami Lietuvoje, jie tikrai drąsiai galėtų galvoti apie plačias eksporto rinkas, apie įvairius užsakymus ir įvairius projektus. Ir tam reikia lankstesnių verslo sąlygų, daugiau pasitikėjimo pačiu verslu ir, manau, kad mes einame teisinga linkme.

Šio ryto Kinijos spauda, „China Daily“, rašo, kad Lietuvos premjeras kviečia Kinijos kompanijas investuoti, Kinija yra didžiausia prekybos partnerė Baltijos regione, Lietuvos prekybos partnerė, dvišalė prekyba 1,42 mlrd. 2011 m., 38,64 proc. aukštesnė nei ankstesniais metais, pasak Kinijos muitinės, taip pateikia „China Dayly“ naujausią informaciją. Jūs kalbėjotės vakar su Kinijos verslininkais, ką jie jums, premjere, sako, kas jiems svarbiausia renkantis vietą investicijoms?

Nemažai teko kalbėtis ir su premjeru, ir su ekonomikos, mokslų ir technologijų ministrais ir su pačiu verslu. Apibendrindamas pasakyčiau vieną dalyką: Kinijos ekonomika, Kinijos verslas yra labai stipriai užaugęs savo vidaus rinkoje ir galima tikėtis, kad jis vis aktyviau eis į kitas rinkas. Galima sulaukti nemažai kompanijų, plėtojančių savo veiklą Europoje ar Šiaurės Baltijos regione. Mums būtų labai svarbu tokias investicijas pritraukti į Lietuvą. Mes turime gerų pavyzdžių – viena iš stambiausių Kinijos telekomunikacijos kompanijų „Huawei“ yra įsteigusi kartu su „Omnitel“ kompanija Vilniaus universitete mokslinių tyrimų laboratoriją, ir kalbėjomės su jais apie tai, kad jie gali šį savo padalinį ir toliau plėsti. Taip pat nemažai kalbėjomės ir apie laisvąsias ekonomines zonos. Tai kinų verslui irgi atrodo įdomūs dalykai, įdomios galimybės. Pačiame Davoso forume tikrai labai rimtai buvo pabrėžtos traukinių susisiekimo tarp Kinijos ir Europos projektų perspektyvos. Kaip žinia, ir mes tokį vieną projektą esame parengę, tai yra „Saulės“ projektas. Tokios galimybes pergabenti savo prekes į Europą, neplaukiant jūromis aplinkui, kur plaukiama yra virš keliasdešimt dienų, o traukiniais galima pervežti per 12 – 14 dienų, atrodo, labai stipriai domina kinus. Tai tokių galimybių, tokių projektų yra nemažai ir noriu priminti, kad gegužės mėnesį, kai Kinijos premjeras lankėsi Varšuvoje ir ten susitikome visų Centrinės ir Rytų Europos šalių premjerai su Kinijos premjeru, Kinija paskelbė apie 10 mlrd. dolerių iniciatyvą, fondą, kuris yra skiriamas tam, kad Centrinėje Rytų Europoje stiprinti Kinijos ir Centrinės Rytų Europos verslo bendradarbiavimą. Taigi irgi atsiveria dar daug papildomų naujų galimybių.

Na, kalbant dar apie investicijas, mobilių aplikacijų bendrovės „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas pabrėžė, kad svarbiausia investuotojui yra taisyklės, jų laikymasis, neprotekcionizmas, žema korupcija. Tai labiausiai traukia investuotojus, o ne kiti dalykai, kaip mokesčiai ar dar kažkas. Premjere, ar jūs tokią nuotaiką jautėte ir Kinijoje?

Aš manau, kad tai yra iš esmės teisingas pastebėjimas ir mes būtent taip traktuojame ir savo valstybės veiklą, išties stengdamiesi ir tarptautinio verslo įvairiuose forumuose ar tiesiogiai susitikdami pristatyti Lietuvą kaip šalį, kur jų investicijos gali būti labai sėkmingos. Mes iš tikrųjų turime gerai išplėtotą internetinę infrastruktūrą, aukštųjų technologijų infrastruktūrą, turime, tikrai palyginus, neblogą aukštojo mokslo sistemą, rengiančią kvalifikuotus žmones ir išties pakankamai stabilią teisinę ir politinę aplinką. Ir turiu pasakyti, kad kalbantis su užsienio investuotojais, kažkokio ypatingo susirūpinimo mokesčiais Lietuvoje netekdavo girdėti, gal atskiri kažkurie parametrai ir galėtų būti taisomi, bet bendrai mokesčių našta, ir visi tą žino, Lietuvoje, palyginus su Europos Sąjungos (ES) vidutine mokesčių našta, yra tikrai ženkliai žemesnė, jeigu skaičiuojame visą mokesčių naštą. Tie dalykai, ką Ilja Laursas įvardijo, kaip skaidrumas, stabilumas, įvairių teisinių taisyklių lankstumas – tai yra patys svarbiausi dalykai.

Vidinės įmonių investicijos Lietuvoje, ir pramoninkai apie jas kalba, čia stebimas augimo lėtėjimas: pirmąjį ketvirtį augimas 11 proc., antrą ketvirtį – 1 proc. Produktyvių investicijų pirmąjį ketvirtį buvo 19 proc., antrąjį – 1 proc. Reiškia įmonės mažina investicijas į įrenginius, mašinas, transporto priemones. Kaip Jūs vertinate šias tendencijas, kaip jos gali atsiliepti įmonių konkurencingumui?

Mūsų įmonės 2008 – 2009 metų krizės metu parodė ypatingą sugebėjimą atgauti konkurencingumą ir to pasiekė mažindami sąnaudas, darbo kaštus. Ir to rezultatą mes matėme ir praėjusiais metais, ir šiais metais, tai labai įspūdingą eksporto augimą ir kartu ekonomikos atsigavimą. Dabar aš nesiimčiau spręsti pagal pirmų ketvirčių palyginamus duomenis dėl jų vidinių investicijų, čia gal turėtų ekspertai įvertinti. Be abejo, kad gali veikti ir mūsų pramonę šiek tiek iš Pietų Europos sklindančios nelabai kokios žinios, bet aš vertinčiau ir mūsų verslo pasirengimą galimoms problemoms kaip kur kas geresnį nei buvo 2008-2009 metais. Ir todėl tikrai galvoju, kad ir mūsų verslas, mūsų ekonomika, nepaisant kaip ten kas klostysis euro zonos reikaluose, nors aš vėlgi nebūčiau labai didelis pesimistas ir nekalbėčiau labai garsiai apie kokias nors naujas krizės bangas, tikrai gali labai sėkmingai stiprinti savo konkurencingumą, ieškoti galimybių tapti dar globalesniu. Tam reikia ir matyti naujas atsiveriančias galimybes, neapsiriboti vien savo tradicinėmis rinkomis, ar Baltijos valstybėmis, ar kažkuriomis ES rinkomis. Ta pati Kinija atsiveria kaip tikrai didžiulės galimybės. Galima pasidžiaugti, kad mūsų maisto produktų gamintojai: man atrodo, kad Kinijos valdžia yra geriau pasiruošusi suteikti leidimus ar licencijas. Tai tų galimybių atsiveria pasaulyje vis daugiau ir naujų, ir reikia tiesiog nebijoti jomis naudotis. Čia ir yra pagrindinis mūsų iššūkis žiūrint į ateitį ir iššūkis mūsų konkurencingumui.

Jūsų finansų patarėjas šią savaitę prasitarė, kad netrukus laukiama stambaus investuotojo į Lietuvą, panašaus į tai, kas buvo su „Barclays“ ar „Western Union“ investicijomis. Ar galite patvirtinti šią informaciją?

Turime tokių gerų žinių, bet paprastai tokias žinias skelbia patys investuotojai. Mes laukiame artimiausiu metu, kad tai bus paskelbta. Iš tiesų panašaus profilio projektas kaip „Western Union“ ar „Barclays“. Ir tai rodo, kad Lietuva, mūsų strategija Lietuvai tapti Šiaurės Baltijos valstybių aukštųjų technologijų paslaugų centru nuosekliai tampa realybe.

Ačiū už pokalbį.

Šiandien radijas įprastas dalykas, bet tiek dabar, tiek prieš 86 metus, kai buvo pradėtos transliuoti pirmosios lietuviško radijo laidos, komunikacijos ir ryšio priemonės, kurių neatsiejama dalis – ir radijas, patiria drastiškus pokyčius.

XX amžius – radijo ar televizijos?
„Niekas tuo neabejoja, kad mūsų laikais radijas yra labai svarbi visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo priemonė. Savo reikšme šis naujųjų laikų išradimas yra lygintinas su spaudos išradimu. Mūsų amžius ne kartą vadinamas radijo amžiumi. Ir tai todėl, kad šis išradimas yra charakteringas ne tik visiems naujųjų laikų technikos laimėjimams, kurie žmonių ekspansyvines pajėgas labai išplėtė, bet ir apskritai visam moderninio gyvenimo būdui ir stiliui“, – tai citata iš 1940 m. iš leis tos Lietuvos bibliografo ir žurnalisto Juozo Rimanto apybraižos „Radijo problema Lietuvoje“. Šiame veikale autorius gana išsamiai aprašė radijo kūrimosi tarpukariu istoriją ir jo raidą 1923–1938 m.
Tarpukariu, kai televizija buvo dar tik kuriama, o apie internetą niekas nebuvo girdėjęs, radijo svarba išties buvo labai didelė. Daugeliui to meto intelektualų radijas simbolizavo nau ją komunikacijos priemonę, plečiančią žmonių bendravimo ir keitimosi informacija galimybes. Nau jos, visuomenę dar labiau pakeitusios ryšio technologijos pasirodė ir išplito antroje praėjusio šimtmečio pusėje (lietuvišką televiziją žiūrime nuo 1957 m.), tad negalima tvirtinti, nei kad XX amžius yra radijo, nei kad televizijos.

Už radijo imtuvą – abonentinis mokestis
Oficialia lietuviško radijo gimimo diena laikoma 1926 m. birželio 12-oji. Būtent tą sekmadienį 19 val. iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo pirmieji lietuviški šaukiniai, kuriuos ištarė kupiškėnas Petras Speičius: „Alio, alio. Kalba Kaunas, Lietuva.“ Nuo tos dienos pradėta reguliariai transliuoti naujienas, meteorologinius pranešimus ir mėgėjų koncertus. Tačiau programa greitai plėtėsi. Dar tų pačių metų lapkritį suburtas nuolatinis radijo orkestrėlis, o gruodžio 3 d. pradėtos operų ir baleto muzikos transliacijos iš Valstybės teatro. Vėliau radijo programa buvo papildyta įvairaus turinio paskaitomis, linksmomis radijo programomis, vokaliniais ir instrumentiniais koncertais.
Pirmą savo darbo pusmetį Lietuvos radijas veikė tik vidutiniškai po pusantros valandos per dieną. Po gero dešimtmečio, 1938 m., lietuviškos programos jau buvo transliuojamos beveik septynias valandas per dieną: vasarą trumpiau, žiemą ilgiau (J.Rimanto duomenys).
Tarpukario laikais radijas buvo mokamas. Kiekvienas radijo imtuvo savininkas turėjo užregistruoti savo turimą techniką ir mokėti valstybei abonentinį mokestį, vadinamąjį radijo tarifą.
4G mobiliajam ryšiui priskiriamos dvi šiuo metu naudojamos technologijos: „WiMAX“ ir LTE. 4G „WiMAX“ ryšį naudojantis Telecentras mobiliojo interneto paslaugas teikia jau daugiau nei 80-yje Lietuvos miestų ir gyvenviečių
Lietuvos radijo ir televizijos komiteto administracijos direktorius Nerijus Maliukevičius „Veidui“ patvirtino, kad pastarojo penkmečio ataskaitos rodo nuolatinį radijo rinkos kritimą bei mažėjančias radijo stočių pajamas. Pernai TNS LT pranešė, kad lojalių kasdienių radijo klausytojų 2010 m. sumažėjo nuo 78,1 iki 69,6 proc. Manoma, kad taip nutiko dėl įvairių mobiliųjų prietaisų, kurie leidžia klausytis norimos muzikos. Stebima ir kita tendencija – daugėja radijo besiklausančiųjų internetu. Per 2009–2010 m. tokių klausytojų pagausėjo nuo 14 iki 26 proc.
Tobulėjant ryšio technologijoms programų transliuotojai, siuntimo paslaugų bendrovės ir kitos žiniasklaidos įmonės kreipia žvilgsnius į naujas technologijas – internetą bei skaitmeninę televiziją. Ypač aktyvią veiklą šiose srityse vykdo Tele centras. Belaidžių technologijų interneto „Erdvės“ paslaugas bendrovė pradėjo teikti nuo 2001 m., o 2009-ųjų kovą įsiveržė ir į mobiliojo interneto rinką. Tele centras tuomet pirmasis lietuviams pasiūlė naujos kartos (4G) mobilųjį ryšį – „WiMAX“ ir pradėjo teikti 4G interneto „Mezon“ paslaugas. Šią technologiją Lietuva įsidiegė ir pradėjo naudoti pirmoji Europos Sąjungoje ir viena pirmųjų pasaulyje.
„Kuo daugiau ryšio technologijų diegiame, tuo daugiau atrandame galimybių jas panaudoti ir derinti vieną su kita. Nebestebina mūsų ir dažni nestandartiniai užsakymai“, – pasakoja G.Stirbys. Kaip pavyzdį jis pateikia nuomojamą nešiojamąją įrangą, kuria TV transliuotojai 4G „WiMAX“ ryšiu Lietuvoje gali perduoti mobiliuosius tiesioginius TV reportažus.
Tradiciškai 4G „WiMAX“ ryšys taikomas kompiuteriams prijungti prie interne-to, o pastaruoju metu jį pradėjo naudoti ir išmaniųjų telefonų savininkai. Lietuvos rinkoje galima įsigyti kišeninį maršruto parinktuvą „Mezon Yzi“, leidžiantį prijungti prie mobiliojo interneto bet kokį įrenginį, kuriame yra įdiegta „WiFi“ ryšio sąsaja.

Nauji vėjai televizijoje
Šių metų spalio 29-ąją bus išjungti visi analoginės antžeminės televizijos siųstuvai. Nuo tos dienos TV programos eteriu bus transliuojamos tik skaitmeniniu formatu. Kol kas Telecentras TV programas siun čia jas dubliuodamas – ir analoginiu, ir skaitmeniniu antžeminiu būdu. In fra struk tūra pokyčiui jau parengta: Telecentro eksploatuojamais tinklais skaitmeninė antžeminė televizija patikimai prieinama jau daugiau nei 90 proc. šalies gyventojų. Bet tai ne kelio pabaiga – bendrovė ir toliau siekia gauti leidimus ir diegti dar daugiau antžeminės skaitmeninės televizijos tinklų.
„Papildomais antžeminės skaitmeninės televizijos tinklais bus galima siųsti dar daugiau TV programų, o tai bus didelė paskata transliuotojams kurti naujas TV programas, ir kurti ne tik standartinės, bet ir didelės raiškos TV programas“, – sako G.Stirbys.
Jis atkreipia dėmesį, kad antžeminiai tinklai skaitmeninės televizijos eroje atliks svarbią socialinę misiją. „Plečiant antžeminės skaitmeninės televizijos tinklus ko kybiška raiškioji televizija galėtų pasiekti ir tuos Lietuvos gyventojus, kurie neturi galimybių mokėti už TV programas, nes po 2012 m. spalio 29-osios jiems liks vienintelis būdas nemokamai žiūrėti televiziją – priimant skaitmeninės televizijos signalus antžeminiu būdu“, – aiškina Tele cent ro vadovas.
Beje, Telecentro specialistai jau yra iš bandę ir trimatės televizijos siuntimo galimybes. Bendrovės vadovo teigimu, jeigu būtų kuriamos TV programos 3D for matu ir būtų pateikta užsakymų jas siųsti, tokias paslaugas bendrovė galėtų greitai pradėti teikti. ■

Šiandien vykstate į Klaipėdą, kur turėtų būti pasirašyta sutartis dėl Suskystintųjų Gamtinių Dujų terminalo statybų. Premjere, kaip vertinate šios sutarties pasirašymą ir ar viskas aišku dėl sutarties sąlygų?

Kaip tik dabar vykstu į Klaipėdą su darbo vizitu. Turėsime progą susitikti su uosto įmonėmis, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir „Klaipėdos naftos“ vadovais. Sutartis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir „Klaipėdos naftos“ yra tikrai darbinė, dėl bendrų darbų, dėl darbų, kurie reikalingi terminalo veiklai, įgyvendinimo. Tai svarbus dalykas ir dar vienas etapas, įgyvendinant labai reikšmingą strateginį projektą.

Premjere ar jau viskas aišku dėl terminalo statybų sutarties sąlygų?

Tai yra dviejų valstybinių įmonių ūkinė sutartis, tikrai tai nėra kažkas ypatingo. Nes iš tiesų terminalo statyboje reikia pagilinti kanalą, reikia įrengti ir krantines, kad būtų galima švartuotis su visa įranga. Tai vienas iš darbų, bet ne vienintelis darbas. Noriu priminti, kad visa eilė darbų yra jau padaryta, pavyzdžiui, pagal konkursą atrinktas laivo su įranga gamintojas. Toliau laukia darbai, kurie yra įgyvendinami, tiesiant reikalingą dujotiekį nuo Jurbarko iki Klaipėdos, lygiai taip pat artimiausiu metu bus skelbiami konkursai pačioms suskystintoms dujoms tiekti. Bet vienas iš darbų yra parengti reikalingą infrastruktūrą uoste. Tai yra labai svarbus darbas, jo įgyvendinimui kaip tik ir reikalinga sutartis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir „Klaipėdos naftos“ įmonės, kuri realizuoja šį svarbų projektą.

Premjere, kiek žinau, ketinate susitikti ir su Klaipėdos meru. Ko už SGD terminalą prašo Klaipėdos miestas?

Su merais visada susitinkame, o Klaipėda yra toks miestas, kurio svarba ne tik regionui, bet ir visai Lietuvai yra ypatinga. Malonu susitikti su meru, su kuriuo turėjome galimybių labai smagiai dirbti kartu įvairiuose Seimuose. Vytautą Grubliauską pažįstame tikrai pakankamai seniai. Yra daug dalykų, kuriuos tikrai norisi aptarti ir pasikalbėti. Vyriausybė vasario mėnesį yra priėmusi protokolinį sprendimą, kuriuo numatyta, kokie Klaipėdos miestui prioritetiniai ir Lietuvos ekonominei, socialinei, kultūrinei plėtrai reikšmingi projektai ateityje bus įgyvendinami. Tai yra bendras mūsų rūpestis, bendras tikslas. Čia noriu priminti, kad tai yra ir pietinė jungtis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, IX B transporto koridorius, ir Baltijos prospekto žiedinių sankryžų rekonstrukcija, Klaipėdos pilies bastiono komplekso atkūrimas, plėtojant Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Šių projektų įgyvendinimas yra numatytas per keletą metų, išnaudojant ir ES struktūrinės paramos lėšas naujoje finansinėje perspektyvoje. Taigi tiems darbams reikia tinkamai pasirengti ir apie tai taip pat galėsime su meru pasikalbėti.

Neseniai Lenkijoje viešėjęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas pakvietė lenkus jungtis prie atominės elektrinės statybų. Kaip sekasi tartis su lenkais? Ar realu, kad lenkai taps atominės elektrinės statybų partneriais?

Noriu priminti, kad lenkai dar nuo G. Kirkilo Vyriausybės laikų kartu su Latvijos ir Estijos kompanijomis buvo partneriai šiame projekte. Praėjusių metų pabaigoje jie sustabdė savo dalyvavimą derybose dėl projekto, bet dar balandžio mėnesį mes, trys Baltijos šalių premjerai, susirinkę Prienuose pakartojome, kad projektas yra atviras Lenkijos dalyvavimui. Ministras A. Sekmokas šiomis dienomis lankydamasis Lenkijoje turėjo galimybę aptarti ir Lenkijos dalyvavimą šiame projekte, ir kitų labai svarbių energetikos projektų realizavimą – jau statomos elektros jungties statybą ir poreikį statyti dar vieną jungtį, kad Baltijos šalys galėtų įgyvendinti Europos Sąjungos energetinės strategijos vieną iš svarbiausių tikslų – mus integruoti į kontinentines elektros sistemas. Taip pat kalbamės apie dujų sistemų sujungimą tiesiant reikalingą vamzdyną. Projektų iš tiesų yra labai nemažai, jie tikrai svarbūs. Lenkija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį siekiant tokių strateginių tikslų kaip integracija į europines energetikos sistemas. Lenkijos dalyvavimas Visagino atominės elektrinės (VAE) projekte būtų visiškai natūralus ir logiškas, ypač turint omenyje, kad pati Lenkija, nors šiuo metu nėra branduolinės energetikos valstybė, planuoja statyti bent tris branduolines jėgaines. Dalyvavimas VAE projekte jiems būtų galimybė susipažinti su tokių projektų realizavimu, branduolinės saugos reikalavimais, branduolinės saugos priežiūra. Mes tą turime, esame išvystę ir tuo esame iš tikrųjų vertingas partneris šalims, kurios norėtų pradėti branduolinės energetikos vystymą pas save.

Premjere, konservatoriai jau baigia partijos narių reitingavimą. Kaip vertinate partijos rinkiminį sąrašą?

Visų pirma noriu pasidžiaugti – mes tai laikome savo vidaus demokratijos švente. Turbūt esame vienintelė partija Lietuvoje, kuri kandidatų sąrašo eilės sustatymui naudoja tokią demokratišką tvarką, kai visi partijos nariai turi galimybę dalyvauti, balsuoti ir nustatyti, kokią jie norėtų matytų mūsų kandidatų  sąrašo eilę. Reitingavime dalyvavo daugiau nei pusė (virš 8 tūkst.) partijos narių. Rezultatai yra žinomi, įtikinantys, įdomūs ir parodantys, kad yra vertinamas ne tik nuoseklus partijos narių darbas, bet taip pat vertinama ir jaunatviška energija. Sveikinu ir jaunesnius mūsų partijos kolegas, kurie gavo tikrai didelį partijos narių pasitikėjimą reitingavimo metu. Bet mūsų dar laukia įtemptas darbas tam, kad mūsų kandidatų sąrašas galėtų pelnyti rinkėjų pasitikėjimą, kurio esame verti ne kažkokiais žodžiais, o darbais.

Premjere, jūsų partijos Priežiūros komitetas, svarstęs Naglio Puteikio elgesį, konstatavo, kad jis aktyviai veikia prieš partijos tikslus ir programą, turimą priekaištų ir dėl Puteikio veiklos „Drąsos kelio“ partijoje. Už visas šias nuodėmes Puteikį grasinama pažeminti Seimo rinkimų daugiamandačių apygardų sąrašuose. Premjere, kaip jūs vertinate partiečio veiklą ir ar tikrai jis bus baudžiamas?

Priežiūros komitetas turi tokią pareigą ir atsakomybę vertinti partijos narių veiklą įgyvendinant partijos principines nuostatas ir, kiek žinau, vakar šis komitetas vertino Naglio Puteikio veiklą. Jūs jau apibudinote už ką ji buvo vertinama. Lygiai taip pat buvo vertinama Ryto Kupčinsko ir Jono Šimėno veikla balsuojant Seime dėl svarbiausių strateginių klausimų. Jų balsavimas periodiškai arba nuolat skirdavosi nuo partijos priimtų pozicijų. Partija iš tikrųjų tokius dalykus turi vertinti, spręsdama, ar gali partijos nariai atstovauti partiją mūsų kandidatų sąraše, ar galima jiems patikėti pakankamai aukštas vietas sąrašuose. Tai bus padaryta partijos Taryboje, kuri rinksis kitą šeštadienį.

TS–LKD būstinėje teisėsaugininkai antradienį atliko patikrinimą dėl galimai įrengtos pasiklausimo įrangos. Skelbiama, kad kelios vadinamosios „blakės“ rastos kompiuterio pelėje ir kieme augančiame medyje. Premjere, kaip ten yra su tomis „blakėmis“, teisėsaugos pareigūnai tų „blakių“ lyg ir negavo?

Aš noriu priminti, kad mes patys su specialistų pagalba, mūsų partijos vykdomasis sekretorius pasikvietė į partijos būstinę. Jie tas blakes atrado tam naudodami specialią aparatūrą. Po šitų faktų partijos vykdomasis sekretorius kreipėsi į teisėsaugos institucijas, į prokuratūrą, ir ji radėjo ikiteisminį tyrimą dėl netesėto pasiklausymo, dėl neteisėto pasiklausymo aparatūros įrengimo. Vyksta ikiteisminis tyrimas ir tą tyrimą atlieka atitinkamos tarnybos. Mes, vykstant ikiteisminiam tyrimui, nelabai galim daugiau komentuot.

Bet ar tiesa, kad prokuratūrai, teisėsaugai nėra pristatyta, tai, ką radote?

Aš tikrai nesiimu komentuoti ikiteisminio tyrimo eigos. Kaip matėte, specialistai atlieka kruopštų patikrinimą ir tai yra gerai. Aš taip pat tikiuosi, kad bus nustatyta ir kas tokią aparatūrą įrengė ar bandė įrengti tam, kad pasiklausytų partijos būstinėje vykstančių pokalbių.

Vakar Vyriausybė atidėjo šilumos ūkio pertvarkymo svarstymą. Kodėl, Premjere?

Mes sutarėme, kad reikia papildomos platesnės diskusijos ir informacijos. Energetikos ministerija siūlo šilumos ūkyje imtis platesnių ir gilesnių pertvarkų. Noriu priminti, kad per paskutinius metus ir Prezidentės iniciatyva yra priimta visa eilė įstatymų pataisų, bandant spręsti šilumos ūkyje susikaupusias problemas ir neleidžiant naudotis monopoline ar dominuojančia padėtimi šilumos tiekėjams, kurie taip pat prižiūri ir šilumos mazgus daugiabučiuose namuose, kaip yra, pavyzdžiui, Vilniaus mieste. Visi atsimename paskutinį šildymo sezoną su visomis jo problemomis Vilniuje. Šalia tokių atskirų pataisų, mes manome, kad laikas pereiti ir prie sisteminių pertvarkų visame šilumos ūkyje. Ir Energetikos ministerija siūlo visame šilumos ūkyje įgyvendinti tuos pačius principus, kuriuos įgyvendiname, remdamiesi europinėmis direktyvomis, kitos energetikos sektoriuose, turiu omenyje visų pirma dujų ir elektros sektorių, kur, kaip žinia, vadinamasis atskyrimo principas arba Trečiosios direktyvos principas reikalauja, kad būtų aiškiai atskirtos nuosavybės, generacijos, perdavimo ir skirstymo sistemos. Tai padaryta, kaip minėjau, dujų ir elektros sistemose. Tuo metu šilumos reikaluose yra susiklosčiusi tokia padėtis, kad nuo šilumos generavimo iki vamzdynų ir šilumos mazgų valdo tos pačios bendrovės ir todėl labai dažnai yra sudaromos papildomos kliūtys konkurencijai atsirasti. Toje pačioje šilumos generacijoje matome pastangų išnaudoti savo dominuojančią monopolinę padėtį ir šilumos mazgų priežiūroje. Siūlymai, kuriuos pateikė Energetikos ministerija, iš esmės yra siūlymai įgyvendinti tą patį nuosavybės atskyrimo principą, koks yra įgyvendintas dujų ir elektros sektoriuose.

Šią savaitę siūlome ištrauką iš knygynuose ką tik pasirodžiusio antro Aido Kelionio romano „Geltonas radijas“. Pasak kritikų, šio autoriaus knygos kupinos neįtikėtino paprastumo, bet būtent tas paprastumas ir žavi.

Brolis Leopoldas baigė vidurinę, kai Kazimierui tebuvo treji metukai. Vyresnėlis išvažiavo toliau mokytis į sostinę. Kai studijavo, namo grįždavo kartą per du tris mėnesius. Per atostogas kur nors keliaudavo. Pradėjęs dirbti, namus aplankydavo dar rečiau, pasirodydavo net ne per visas Kalėdas ir Velykas. Dabar sostinėje sukosi statybų versle. Kazimieras su Leopoldu beveik nebendravo. Vienas apie kitą sužinodavo iš tėvų, kurie dabar gyveno pas Leopoldą. Nors sesuo Astra už Kazimierą buvo vyresnė dešimčia metų, juos abu iki šiol siejo ypatingas ryšys. Vienas pirmųjų Kazimiero vaikystės prisiminimų – jis dar neina į mokyklą, o sesuo, atsisėdusi prie stalo, ruošia pamokas, Kaziukas priėjęs prašo, kad Astra jam ką nors nupieštų, ji liepia mažyliui lįsti po stalu. Kazimieras tyliai tūno ten ir laukia, kol sesuo pakvies. Mato tik suaugusiųjų ir Astros kojas. Kai Kazimieras užaugo, tėvai šitai prisimindami negalėdavo atsistebėti, kad jis, linksmas ir judrus vaikas, taip besąlygiškai paklusdavo seseriai. Už tylų ir ramų laukimą Astra atlygindavo piešiniu.
Kai Kazimieras ruošėsi eiti į antrą klasę, sesuo turėjo važiuoti studijuoti į šiaurės Lietuvos miestą. Rugpjūčio pabaigoje tėtis, mama ir broliukas susėdo į baltą „Moskvičių“ ir palydėjo Astrą į mokslus. Taip jaunylis liko vienas su tėvais. Ilgėdamasis sesers, Kazimieras itin kruopščiai mokėsi rašyti. Netrukus iš pietų į šiaurę pradėjo skrieti laiškai. Iš pradžių juos rašyti Kazimierui padėdavo tėvai. Visuomet gaudavo atsakymus. Astra rašydavo, kad brolio laiškus perskaito net savo draugėms. Taip mažylis trumpino tuos penkerius metus laukdamas sesers sugrįžimo. Atstumas tarp miesto, kuriame ji mokėsi, ir namų buvo apie trys šimtai kilometrų. Skirtingai nei Leopoldas, sesuo stengdavosi kuo dažniau grįžti namo. Arba tėvai, prikrovę automobilį įvairiausių gėrybių: bulvių, kiaušinių, lašinių, veždavo jai į bendrabutį. Kazimieras labai laukdavo grįžtančios sesers arba išvykos pas ją. Tada įsitaisydavo jis ant užpakalinės sėdynės, kur yra tarpas tarp dviejų priekinių kėdžių. Pasiimdavo bloknotą, tušinuką ir žymėdavosi pravažiuojančių automobilių registracijos numerius. Prabėgus dešimtmečiui, tėtis, tvarkydamasis garaže, surado pageltusius lapus, pilnus prikeverzotų skaičių ir rusiškų raidžių, parnešė namo parodyti mamai ir Kazimierui. Tėvai su šypsena prisimindavo, kaip vieną kartą kelionėje pas Astrą Kaziukas, pamatęs raudoną užrašą, pakabintą ant tilto, paklausė, kas ten parašyta. Kažkuris, tėtis ar mama, perskaitė: „Riešienyja XX… sjezda partii voplotytj v žyznj…“ ir išvertė mažyliui. Vėliau, kai tik Kazimieras pamatydavo raudoną užrašą, kabantį ant tilto, iš karto šaukdavo: „V žyznj!“. Nuvykęs pas Astrą, broliukas smalsiai dairydavosi po bendrabutį ir pavydėdavo jo gyventojams. Sesuo išsivesdavo svečius pasivaikščioti po miestą. Kartą jie lankėsi teatre. Užsukdavo į kokią nors studentų pamėgtą kavinę.
Kartais tėtis su Kazimieru važiuodavo parsivežti Astros iš laikinosios sostinės geležinkelio stoties. Čionai ji atriedėdavo bėgiais iš studijų miesto. Tėtis iš namų išvažiuodavo kiek anksčiau, tad stotyje su sūnumi turėdavo laiko, kol sulaukdavo atbildančios Astros. Kazimierui tokios išvykos tapdavo didele švente, nes ne tik pasitikdavo mylimą sesę, bet ir geležinkelio stotyje laukdavo pramogos. Tuo metu Kaziukas kolekcionavo pašto ženklus. Dideliame stoties spaudos kioske galėjo jų nusipirkti. Ilgai ir atidžiai apžiūrinėdavo markutes, kol išsirinkdavo norimas. Tada tėčio paprašydavo nupirkti. Kita pramoga būdavo vartyti traukinių maršrutų tvarkaraštį. Šis, surašytas daugelyje lapų, padėtas už stiklo, vertėsi automatiškai, tereikėjo nuspausti mygtuką. Kazimieras įsivaizduodavo, kad jam reikia vykti į kurį nors plačiosios sąjungos miestą ir sužinoti, kada greičiausiai išvyks traukinys. Nuspaudęs mygtuką nekantraudavo, kol lapai versdavosi iš kairės į dešinę arba atvirkščiai ir sustodavo. Pasižiūrėjęs į stoties laikrodį sužinodavo, kiek liko iki traukinio atvykimo. Su tėčiu patraukdavo prie gazuoto vandens automato. Spustelėję apverstos stiklinės dugną, kruopščiai išplaudavo iš apačios trykštančia čiurkšle. Tėtis iš kišenės išsitraukdavo krūvą kapeikų ir surasdavo vienos ir trijų vertės monetas. Iš pradžių stiklinę gėrimo, nusipirkę už vieną kapeiką, pasidalindavo per pusę. Paskui dar nusipirkdavo po stiklinę už tris kapeikas. Astrą tekdavo parsivežti po žiemos sesijų, kol lauke būdavo šviesu, tėtis su Kaziuku eidavo prie geležinkelio bėgių įvykdyti kito išvykos tikslo. Tėtis paimdavo dviejų kapeikų vertės monetą ir padėdavo ant artimiausio bėgio. Likdavo tik laukti atvažiuojančio traukinio, kuris pinigėlį suplodavo į nedidelį blynelį. Dar kiek pavaikštinėję po peroną praalkdavo. Tuomet užeidavo į geležinkelio stoties bufetą, kur kiekvieną kartą valgydavo vis tą patį patiekalą – virtas sardeles su garstyčiomis. Prie jų paimdavo duonos, o viską užgerdavo balinta kava. Nors tėtis su Kazimieru iš namų išvažiuodavo sočiai prisikirtę, bet stoties bufeto sardelės būdavo nepaprastai skanios. Kalbėdamiesi dažnai prisimindavo jas net seiles rydami. Užkandę laukdavo Astros. Lauke jau būdavo tamsu. Stoties tarpduryje pasirodžius sesei, Kazimieras kiek įkabindamas pasileisdavo prie jos ir galiausiai pakibdavo ant kaklo. Prie besiglėbesčiuojančių santūriai šypsodamasis prieidavo tėtis ir trise palikdavo šiltą ir šviesią stotį. Kol išvažiuodavo iš laikinosios sostinės, persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Vėliau tėtis Astrai liepdavo ant užpakalinės sėdynės paieškoti krepšio su termosu ir sumuštiniais. Nors šie būdavo skirti sesei, Kazimieras juos šlemšdavo vieną po kito ir sukirsdavo beveik visus. Astra su tėčiu atlaidžiai šypsodavosi. Kai baigdavo arbatą ir užkandžius, pradėdavo dalintis įspūdžiais. Sesuo pasakodavo apie mokslus ir pramogas. Tėtis kartais ko nors paklausdavo. Kazimieras iš pradžių irgi daug kalbėdavo. Už lango būdavo tamsu, monotoniškai burgzdavo mašinos variklis, viduje būdavo maloni šiluma. Žiūrėdamas į kelią, apšviestą automobilio žibintų, Kazimieras po truputį nugrimzdavo į saldų snaudulį.
Astra per penkerius metus baigė studijas ir grįžo namo. Įsidarbino gimtojo miesto meno įmonėje namudininke. Kazimierui tada buvo trylika metų. Kol sesuo mokėsi, tėvai gyveno didžiajame kambaryje, jaunylis vienas karaliavo kitame. Grįžus ilgai lauktai Astrai, Kazimierui teko pasispausti ir priimti seserį. Dvidešimties kvadratinių metrų kambarį tėtis per vidurį perskyrė į dvi dalis plona paties padaryta sienele. Astra namo rūsyje įsirengė dirbtuvę, kur meistravo visokius suvenyrus. Kazimieras po pamokų eidavo rūsin ir stebėdavo, kaip dirba sesuo. Kartais ji brolį pasiimdavo į mišką ieškoti medžiagos meno dirbiniams. Kazimieras bute, uostamiestyje, saugojo vieną iš jų. Paukštį. Jo liemuo buvo iš pušies kankorėžio. Astra su Kazimieru nuėję į pušyną pririnkdavo didelį krepšį šio spygliuočio vaisių. Sesuo juos kruopščiai nuvaliusi išdžiovindavo ir nulakuodavo. Ant liemens uždėdavo gintarinę galvą su tokiu pat snapu, kurį papuošdavo metaliniais akinukais. Likdavo tik pritaisyti sparnus ir kojas su gintarinėmis klumpėmis. Astrai patiko laisvas darbo grafikas. Nemėgo būti įsprausta į rėmus ir triūsdavo, kada norėdavo. Įpareigojo tik galutinis terminas, kai reikėdavo pristatyti sutartą kiekį dirbinių. Kazimieras pavydėdavo Astrai, kad ši gali miegoti į valias, nes pačiam ryte reikėdavo į mokyklą. Kuo toliau, tuo sunkiau jam būdavo keltis rytais.
Gavusi algą, sesuo visada vesdavosi brolį į kavinę, jie valgydavo ledus, gerdavo sultis ar ragaudavo kokio nors kito skanumyno. Apeidavo beveik visas miesto kavines, kol išsirinkdavo mieliausią. Nors Astra ir pati puikiai gamino, bet šios tradicijos atsisakyti nenorėjo. Visą savaitę, kai abu tėvai dirbdavo, grįžęs iš mokyklos Kazimieras rasdavo Astros pagamintus pietus. Net ir dabar juos prisiminti buvo malonu. Per ilgąją pertrauką mokyklos valgykloje Kazimieras prarydavo kelias bandeles su kompotu ar gaiva ir namo pareidavo baisiai išalkęs. Astra nemėgo sriubų, tad jų nevirdavo. Brolis tuo tik džiaugdavosi, nes manė, kad tokiu atveju skrandyje likdavo daugiau vietos puikiam antrajam patiekalui ir nuostabiam desertui. Kiekvieną dieną patiekalas būdavo vis kitoks. Kazimierui kartais pavykdavo išprašyti, kad kiaulienos kepsnį su fermentiniu sūriu ir virtomis bulvėmis bei kelių rūšių salotomis ji keptų du kartus per savaitę. Kai Astra studijavo, Kazimierui, grįžusiam po pamokų namo, kartais tekdavo virtis parduotuvėje pirktų koldūnų. Juos žiaumodamas galvodavo: „negi nėra pasaulyje skanių koldūnų.“ Kai Astra koldūnus pagamino pati, Kazimieras suprato, kad naminių ir pirktinių neįmanoma net lyginti. Kol Astra mokėsi, darbo dienomis tėvai duodavo jaunyliui pinigų, kad po pamokų papietautų valgykloje netoli namų. Čia Kazimieras prisiragaudavo visokio jovalo. Dažnokai tekdavo paknebinėti plovo. Kad šis irgi gali būti labai skanus, sužinojo paragavęs Astros paruošto. Po puikių sesers pietų laukdavo neįtikėtinas desertas – varškė su lazdyno riešutais ir razinomis, apibarstyta tarkuotu šokoladu arba apipilta ištirpintu medumi. Kasdien Kazimieras per pietus ragaudavo nuostabių Astros pagamintų patiekalų. Sesuo kartais nupirkdavo ir skardinę graikiškų apelsinų sulčių, taip pat mokė brolį svaigalų gėrimo kultūros – kai kada po pietų įpildavo raudonojo „Porto“ vyno.

Aidas Kelionis

Apie autorių ir knygą

„Dažnai įsivaizduoju, kad mano bute yra dar vienas kambarys. Atvėręs jo duris patenku į praeitį. Ant sienos kabo senų kino filmų afišos ir pageltusios nespalvotos nuotraukos. Ant stalo – senas geltonas radijas ir patefonas. Šalia – krūva vinilinių plokštelių…“
Šios autoriaus A.Kelionio mintys – lyg burtažodis, atveriantis istorijų, sklindančių iš „Geltono radijo“, pasaulį. Tai antras rašytojo kūrinys (pirmas – „Smėlynų vanduo“, 2009 m.). Autorius save pristato štai kaip: „Turiu daug profesijų. Redaktorius. Valdininkas. Žurnalistas. Socialinis darbuotojas. Bedarbis. Rašytojas. Vienišas.“
Kazimieras – žmogus, kaip kiekvienas mūsų – nepakartojamas. Po penkerių metų sugrįžta Namo: stebi aplinką, leidžiasi į apmąstymus, savo gimtajame mieste susitinka ar prasilenkia su pasenusiais kaimynais ir nebeatpažįstamais pažįstamaisiais. Apšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…

Premjere, šį rytą susitikote su Prezidente Dalia Grybauskaite. Ar šiame susitikime buvo aptarta vidaus reikalų ministro kandidatūra?

Tradiciškai iš ryto susitikome su Prezidente. Aš jai oficialiai įteikiau kandidato į vidaus reikalų ministrus kandidatūrą – Artūrą Melianą,  LiCS frakcijos narį, kurį pažįstame kaip patyrusį politiką. Tikiu, kad artimiausiu metu Prezidentė apsispręs dėl jo kandidatūros. Prezidentei pateiktame siūlyme numatyta, kad jis darbą pradėtų nuo kito pirmadienio.

Kodėl Jūs pasirinkote Artūrą Melianą?

Kandidatų buvo ne vienas. Koalicijoje buvo įvairių svarstymų. Po racionalių svarstymų, matydami, kokie darbai iki Seimo rinkimų mūsų laukia ir kokių bendrų pastangų reikia, kad svarbiausi energetikos projektai būtų tinkamai įgyvendinami, aš apsisprendžiau teikti koalicijos partnerių liberalcentristų pasiūlytą Artūro Meliano kandidatūrą. Visą praėjusią savaitę teko bendrauti su partijų vadovais, taip pat ir su opozicinių partijų vadovais aptariant pačius svarbiausius projektus. Santūriai vertindamas galiu pasakyti, jog yra labai daug supratimo ir sutarimo, kad tokie projektai turi būti įgyvendinami kaip nacionalinės svarbos, ne kaip konservatorių ar kaip šios Vyriausybės koalicijos projektai. Tikiu, kad galime sutarti ir pasirašyti specialų sutarimą.

Premjere, ar bus pasirašomi kokie nors svarbūs dokumentai su opozicinėmis partijomis dėl energetikos projektų?

Apie tai kalbėjomės. Tikiu, kad šią savaitę galėtume konkrečiau kalbėti apie tokio susitarimo tekstą, kurio esminis tikslas, kad tokie projektai kaip atominė elektrinė, suskystintų gamtinių dujų terminalas, elektros jungtys, kurios jau yra projektuojamos ir tiesiamos tiek į Lenkiją, tiek į Švediją, bei kiti energetikos projektai partijų būtų pripažįstami kaip nacionalinės svarbos. Siekiame, kad partijos deleguotų savo patyrusius atstovus į tam tikrą priežiūros komitetą, kuris galėtų intensyviau dirbti su VAE derybininkais, SGD terminalą realizuojančia „Klaipėdos naftos“ vadovybe, galėtų detaliau susipažinti su šiandien turimais pačiais tiksliausiais skaičiais, netgi konfidencialiais, kadangi dalis skaičių iki derybų pabaigos išlieka konfidencialūs. Partijos taip pat galėtų šių projektų įgyvendinimą reguliariai aptarti su Vyriausybe, Seimo vadovybe bei Prezidente. Manyčiau, kad toks susitarimas turėtų didelės naudos. Tokie projektai privalo turėti nacionalinės svarbos projektų statusą.

Premjere, ar šiandien Seimas pradeda svarstyti nutarimą dėl referendumo paskelbimo dėl atominės elektrinės statybos projekto? Kuo šis svarstymas būtų svarbus?

Reikia skirti du dalykus. Viena yra visuomenės iniciatyva rinkti parašus ir kviesti žmones į referendumą. Tai yra aiškiai numatyta Konstitucijoje ir dėl to niekas negali turėti kokių nors abejonių. Kitas dalykas – kai tokio tipo iniciatyvos svarstomos Seime. Lietuvos patirtis rodo, kad jos dažniau yra siejamos su atskirų partijų, politikų noru pasirodyti, o ne su reikalo esme. Esminis dalykas, kurį reikia pabrėžti – politinės partijos, visų pirma, turi labai aiškiai įvertinti VAE projektą, derybų rezultatus, aiškiai išsakyti savo požiūri, ar jos pasisako už projekto tęstinumą. Noriu priminti, kad VAE projektas buvo pradėtas dar 2005 m. amžinatilsį Premjero A. Brazausko, tęsiamas Premjero G. Kirkilo Vyriausybės, galiausiai parėmėme mes. Tai yra tęstinis projektas, apie kurį savo nuomonę visos partijos išsakė ir per 2008 m. rinkimus. Negirdėjau nė vienos partijos, kuri tuo metų būtų pasakiusi, kad atominės elektrinės nereikia. Priešingai, buvo pasisakoma už atominės energetikos tęstinumą. Šiame etape, kuomet yra pasiektas susitarimas su strateginiu investuotoju, partijos turi labai atsakingai susipažinti su visais skaičiais, aplinkybėmis, matyti ilgalaikę perspektyvą. Turi matyti tokio projekto naudą – VAE tikrai gali garantuoti pigios elektros gamybą. Lietuvai uždarius IAE tai yra ypatingai svarbu, nes šiuo metu virš 75 proc. reikalingos energijos perkame iš kaimyninės Rusijos. Partijos turi atsakyti į klausimą – ar jos yra už šį projektą, ar jos keičia savo nuomonę ir jo atsisako. Po to galima svarstyti ir kitus klausimus.

Premjere, šiandien į Seimo darbotvarkę įtrauktas klausimas dėl pirmalaikių Seimo rinkimų surengimo.

Tikrai nesiimu to plačiai komentuoti. Seimas gali apsispręsti, bet jis turi padaryti viską, kad svarbiausi projektai – tarp jų ir energetikos – būtų sėkmingai įgyvendinami. Jeigu paaiškėtų, kad Seime nebeįmanoma priimti atsakingų, racionalių sprendimų dėl šių projektų realizavimo, tada galbūt ir būtų galima galvoti apie tokias išeitis, kokios šiandien siūlomos Seime. Aš manau, kad šis Seimas gali darbingai pabaigti savo kadenciją. Užbaigti labai svarbiais sprendimais – parodyti, kad nacionalinės svarbos projektai yra pats svarbiausias tikslas, o ne tuščias politikavimas. Taip šis Seimas ir visos į Seimą įeinančios partijos  gali labai ryškiai įsirašyti į savo nuopelnus labai svarbius darbus.

Premjere, kaip vertinate Prezidentės veto atliekų tvarkymo įstatymui? Įstatymas svarbus vartotojams, jis susijęs su kainomis.

Diskusijos dėl atliekų tvarkymo Seime buvo labai karštos ir kartais emocingos, ne visada racionalios. Aš tikiu, kad Prezidentės pasiūlymai yra pakankamai racionalūs. Galbūt pritarus Prezidentei bus įdėti įstatymo saugikliai, kurie atliekų tvarkymo sistemą paliks subalansuotą ir apsaugotą nuo galimų ar potencialių pavojų, kuriuos Prezidentė įžvelgė. Vyriausybė Seimui buvo pateikusi atliekų tvarkymo įstatymą, kuriame nebuvo tokių nuostatų, kurios atsirado svarstymo Seime metu.

Norėčiau Jūsų paklausti, kodėl taip sudėtinga pasirašyti parlamentinių partijų susitarimą dėl gynybos politikos?

Nemanyčiau, kad sudėtinga. Galima intensyviau siekti tokio susitarimo. Negirdėjau nė vienos partijos, kuri labai kritiškai vertintų tokį susitarimą.

Bet iki šiol jo nėra?

Daug ko nėra. Tai reiškia, kad reikia intensyviau dirbti ir pasiekti tokį susitarimą. Susitarime turi būti pažymėta, kad krašto apsaugos finansavimo sutvarkymui skirsime ypatingą dėmesį. Dabar turime apie vieną procentą, o   NATO standartas yra du procentai. Turime nubrėžti ilgalaikę kryptį, kaip nuo to ganėtinai mažo finansavimo procento mes sugebėsime ateiti iki finansavimo, atitinkančio NATO standartus.

Premjere, kaip Jus veikia pavasariški orai?  Ar dviračiu jau važinėjote?

Taip, žinoma. Pavasaris, šventės, atgimstanti gamta, sielos prisikėlimas ragina nesėdėti namie, ragina eiti ir džiaugtis pavasarėjančia gamta. Ir per šias šventes viena diena buvo ypatingai graži, saulėta  – dviračio padangos buvo pripūstos. Atidarėme sezoną.

Premjere, kur Jūs važinėjate?

Važinėju dažniausiai su žmona, apsaugos karininkai turi sportuoti kartu. O važinėju aplink Vilnių – apylinkės yra tikrai labai gražios. Minant link Šumsko, link Medininkų, per kalveles –  yra gražu ir smagu.

Ką manote apie dviračių takus?

Sunku ką nors manyti, kai jų yra tiek nedaug. Aplink Vilnių dviračių takai nėra tai, kuo galėtum naudotis. Gerai, kad automobilių keliai šita kryptimi nėra pernelyg apkrauti, bet reikia saugotis. O Vilniuje…

Galėtumėte paraginti, kad jų būtų daugiau.

Aš nuolat tą darau, tačiau nematau jokio didesnio proveržio Vilniuje lyginant su kitais Europos didmiesčiais, kitomis Europos sostinėmis. Dviračių infrastruktūra Vilniaus mieste yra tikrai labai menkai išvystyta, turimi dviračių takai yra labai seni. Aš vis svajoju, kad kas nors imtųsi ir sutvarkytų vieną iš pirmųjų dviračių takų, nutiestą iš Antakalnio link Nemenčinės, kuris šiuo metu yra toks nekokybiškas, kad kažin ar būtų galima apskritai ten pavažiuoti dviračiu.

O tai kas tą turėtų daryti, Premjere?

Tai yra Vilniaus savivaldybės rūpestis, Vilniaus miesto vadovybės rūpestis. Galėtų imti pavyzdį iš tokio Lietuvos miesto kaip Panevėžys, kuriame, kiek mane informuoja dviračių entuziastai, infrastruktūra yra ženkliai geriau sutvarkyta ir pritaikyta dviratininkams.

Ačiū už pokalbį.