BFL

Mokytojų profesinės sąjungos streiko tikimybę matuoja šimtu procentų. Jei jis įvyks, bus didžiausias Lietuvos pedagogų streikų istorijoje. Streikuoti turėtų iki pusės šalies mokyklų (45 proc.), o darbo nutraukimą, kaip kraštutinę priemonę, pirmą kartą skelbia visos šešios pedagogus vienijančios profsąjungos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pedagogų profsąjungų atstovai mušasi į krūtinę, jog streiku graso ne tam, kad papildytų savo kišenes, bet siekdami deramo švietimo finansavimo ir kokybės: pirmiausia didesnio mokinio krepšelio, mažesnio mokinių skaičiaus klasėje. Tačiau atlyginimus, nors ir nedaug, kilstelėtų kito reikalavimo – panaikinti atlygio koeficientų žirkles, nustatant viršutinę jų ribą, įgyvendinimas.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apskaičiavo, kad visų reikalavimų patenkinimas vien kitąmet atsieitų per 100 mln. eurų, o tokių pinigų, aišku, nėra iš kur paimti. Tačiau pedagogų atstovai savikritiški. Jie neprašo švietimą šelpti gynybos, saugumo ar ko kito sąskaita ir sutinka, kad sutaupyta būtų nesigviešiant svetimų sričių pinigų, perkračius švietimo biudžeto eilutėje nurodytą sumą. Juk vienur į mokytojo portfelį įsikibę pensininkai susižeria kolegų pamokas, kitur nemažai pinigų išleidžiama neaiškios naudos akcijų lankstinukams, europinius projektus įgyvendinančioms institucijoms.

Panašiu metu ir panašiais tikslais mokytojai sukilo ir Latvijoje – lapkričio 27-ąją įspėjamajame streike dalyvavo apie 24 tūkst. pedagogų, apie 900 švietimo įstaigų. Latvių pedagogai ir jiems atstovaujanti profsąjunga LIZDA reikalavo į švietimo biudžetą sugrąžinti iš jo atimtus 9 mln. eurų ir skirti juos atlyginimams didinti, ypač ikimokyklinėse įstaigose ir mažose mokyklose. Latvijos politinis elitas mokytojus palaiko: prezidentas Raimondas Vėjuonis pareiškė, kad mokytojų streikas yra vyriausybės darbo įvertinimas.

Lietuvoje į mokytojų reikalavimus atsiliepiama įvairiai. Pavyzdžiui, 2008-aisiais tuometis premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad kai kuriems iš streikuojančiųjų sveika ir pabadauti, aukšti politikai siūlė emigruoti, jei nepatinka mokytojo darbas. Tokia dygia retorika vargiai į mokyklas prikviesi dirbti jaunų motyvuotų specialistų, kurių, kaip proveržio variklio, laukia pramonininkai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius rėžia tiesiai: jaunam žmogui, svarstančiam apie mokytojavimą, jis patartų verčiau dirbti prekybos centro kasoje, nes jauno mokytojo atlyginimas nuo pedagoginį laipsnį jau spėjusio įgyti kolegos gali skirtis ir pustrečio karto. Tarkime, mokytojas, turintis mažą krūvį, vos 10 pamokų per savaitę, neuždirbs nė minimalaus atlyginimo.

„Nežinau, ar jaunam žmogui verta basam eiti į džiungles. Mano pamoka yra pusantro karto brangesnė už pradedančio mokytojo, ir tai, jei jis gauna normalų krūvį. Jauni žmonės kviečiami į sistemą, kurioje nėra garantijų turėti krūvį, už kurį galima gauti normalų atlyginimą. Juk mokyklose netrūksta pensininkų, kurie dirbs iki paskutinio sveikatos lašo, nes turi bedarbių vaikų ar anūkų. Tai užburtas ratas: seni mokytojai lieka, tad jauniems neužtenka pamokų“, – kritiškai savo gildiją vertina ir dvi pagrindines mokytojų algų bėdas – krūvio trūkumą ir atlyginimų skirtumą – įvardija A.Jurgelevičius.

Vienas iš pedagogų reikalavimų tiesiogiai susijęs su šia problema. Profsąjungos reikalauja numatyti daugiau pinigų (3,56 mln. eurų) pensinio amžiaus pedagogų, savo noru paliekančių švietimo sistemą, išeitinėms kompensacijoms, kurias gali gauti sukaupusieji 25 metų pedagoginio darbo stažo. Tai galėtų atlaisvinti kėdžių mokykloje, jas užimtų jauni mokytojai ir gautų bent 20 pamokų per savaitę.

Kaip spalį sakė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, šiemet išeitinėmis kompensacijomis (tam skirta 1,7 mln. eurų) preliminariai pasinaudojo beveik tūkstantis pensinio amžiaus mokytojų: „Būtina mažinti mokytojų skaičių, leisti ateiti jauniems pedagogams. Kol mokytojų darbo krūviai bus maži, didelių atlyginimų negalėsime tikėtis.“

Pokyčiai įvyko tik po streikų

Gali pasirodyti, kad mokytojai sukyla vos ne kasmet, tačiau panaršius streikų istoriją nuo 2000-ųjų ar anksčiau matyti, kad visą šalį apimančių masinių streikų būta vos keli. Kitomis priemonėmis – mitingais, piketais, sukėlusiais šiokį tokį triukšmą, juolab gražiais prašymais pasiderėti pedagogai nieko nepešė. O po didesnių pedagogų sukilimų kilo ir jų atlyginimas, keitėsi ir jo mokėjimo tvarka. „Jeigu kas pagerėjo švietime, tai tik po streikų“, – nukerta A.Jurgelevičius, vadovaujantis vienai iš šešių pedagogų profsąjungų.

Kitos organizacijos – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovas Andrius Navickas ramina, kad ir Europoje švietimo darbuotojų nuogąstavimų imama klausytis tik pagrasinus nutraukti darbą: „Vienintelė priemonė pasiekti bent jau derybų yra streikas. Derybos prasideda streiką jau paskelbus, bet ne iki tol.“

Tiesa, šiemet pirmą kartą sudaryta Taikinimo komisija, kaip paskutinė galimybė šalims susitarti taikiai ir streiko išvengti.

Pedagogų atstovams antrina ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys konservatorius Valentinas Stundys. Jis primena, kad ir kelerių metų mokytojų atlyginimų kėlimo programa, kurios net sunkmečiu visai neišsižadėjo, tik apkarpė XV Vyriausybė, buvo streiko pasekmė.

„Valdančiųjų retorika atsakant į pedagogų profsąjungų reikalavimus šiek tiek keičiasi, tačiau veiksmai – ne. Sakyčiau, kad reakcija į teisėtus profsąjungų reikalavimus yra irzli, o įtampa tarp valdžios ir profsąjungų liko. Tarkime, viena iš didesnių konflikto priežasčių yra kolektyvinės sutartys, dėl kurių kariaujama ir nesutariama. Tai rodo, kad valdantieji nelanksčiai reaguoja į profsąjungų reikalavimus“, – komentuoja V.Stundys.

Neteisinga būtų absoliutinti, kad mokytojai skundžiasi tik dėl per mažų atlyginimų. Net ir pirmuosiuose mitinguose nepriklausomybės pradžioje pedagogai reikalavo didinti sistemos finansavimą, ne tik jų algas. Po šių piketų per dvejus metus mokytojų atlyginimai išaugo 7,8 karto. Matematiniai skaičiavimai daro įspūdį, tačiau atlyginimai taip kilo dar tada, kai ant pinigų banknotų buvo vaizduojami žvėreliai, o padidėjusias pajamas iškart surydavo infliacija.

„Atsimenu, kad su žmona, kuri taip pat mokytoja, tada iš tiesų pajutome skirtumą, nes anksčiau pirkdavę šokoladą savaitei, galėjome jo nusipirkti kasdien ir nereikėjo apie pinigus galvoti dieną naktį“, – maždaug 1992-uosius prisimena A.Jurgelevičius.

2015-ųjų pabaiga, po paskutinio didžiojo 2008-ųjų streiko, kuris baigėsi 15 proc. atlyginimų kėlimu, atrodytų, yra pats metas reikalauti daugiau pinigų. Juolab artėjant rinkimams. Tačiau profsąjungų atstovai tikina, kad jų reikalavimai su politiniais sezonais neturi nieko bendra. Derybos Vyriausybės sudarytoje darbo grupėje prasidėjo dar pernai. Kaip pasakoja A.Jurgelevičius, joje tiksliai įvardytos ne tik problemos, bet ir būdai joms spręsti.

„Kai atėjo laikas vykdyti tuos sprendimus, atsirado 100 priežasčių, kodėl valdžiai to negalima daryti. O kai pamatėme kitų metų biudžetą, supratome, kad apie jokias esmines permainas negali būti nė kalbos, nes tam nėra pinigų, – apie metus trunkančias derybas pasakoja pedagogas. – Pasaulinė finansų krizė baigėsi, didžiosios dalies darbuotojų atlyginimai grįžo į ikikrizinį lygį, biudžeto išlaidos įvairioms sritims didinamos – kodėl mokytojai turi likti nuošalyje? Mažėjantis švietimo finansavimas rodo aukščiausios valdžios požiūrį į neva svarbią sritį. Rimti reikalai, žinoma, yra kariuomenė, policija, o mokykla – lyg vaikų darželis.“

Europos Komisija švietimui rekomenduoja skirti apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva švietimui šiemet skyrė 4,7 proc., o kitąmet švietimo finansavimas netgi sumažės iki 4,2 proc. BVP. 2010–2015 m. valstybė išlaidas švietimui sumažino nuo 6,2 iki 4,7 proc. BVP.

„Nesakome, kad mokytojai badauja ar neturi kuo apsirengti, kaip kartais teigiama. Kalbame apie tai, kad švietimas turi gauti tiek, kiek jam turi būti skiriama pagal tarptautines rekomendacijas ir strateginius dokumentus. Jei stojame į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, ši dalis turi siekti 6,2 proc. BVP“, – dėsto A.Navickas.

Su europinėmis tendencijomis ir kokybe profsąjungų atstovai sieja ir reikalavimą sumažinti mokinių skaičių klasėse. Dabartinė tvarka numato daugiau mokinių klasėje nei finansavimo metodika, o dėl išpūstų klasių nukenčia ugdymo kokybė ir suprastėja mokytojų darbo sąlygos.

„Tarkime, Suomijoje, kurią dažnai pateikiame kaip pavyzdį, mokytojai dirba su 15–20 vaikų. Nors mokinių skaičius klasėje tiesiogiai susijęs su rezultatu, mūsų mokytojai dirba su 30, o išimties tvarka – ir su 32 mokiniais“, – skaičiuoja A.Navickas.

Jis priduria, kad toks reikalavimas ypač aktualus, kai sutariama dėl ugdymo proceso individualizavimo poreikio. Pagal šią logiką dėmesio turėtų gauti kiekvienas mokinys, tačiau pučiant klases galimybės pedagogams tokį siekį įgyvendinti yra mažinamos.

Dideli klasių komplektai kamuoja ne visus mokytojus. Šalyje pilna tokių mokyklų, kuriose klasė sudaroma ir penkiems mokiniams. Ypač tokių mokyklų daugėja valdant Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, kuri, norėdama įtikti savo rinkėjams kaimuose, daug kur mokyklas išlaiko ne mokiniams, kurių nėra, o mokytojams, kurie jose dirba.

Ar galima sutaupyti pustuščių įstaigų, kuriose nebėra ko mokyti, sąskaita? A.Navickas neprieštarauja, kad galima kaltinti per didelį mokytojų skaičių, kurių dalį atleidus būtų galima sutaupyti. Tačiau jam artimesnis kitas planas – mažinti klases, kad krūvio užtektų visiems mokytojams. „Jei žiūrėtume tik ekonominės naudos, tai vienas mokytojas teoriškai gali mokyti ir 50 vaikų“, – atkerta pašnekovas.

A.Jurgelevičius paaiškina, kad mokykla gauna pinigų ugdymo planui įgyvendinti, todėl nesvarbu, jei mokytojų joje bus daugiau nei ugdytinių, – ji gaus tokią sumą pinigų, kokia numatyta tam tikram pamokų skaičiui. Vis dėlto ir jis sutinka, kad jei, pavyzdžiui, iš dviejų merdinčių mokyklų vienos būtų atsisakyta, pinigų sutaupyti pavyktų.

„Iš tiesų kyla klausimų dėl kai kurių mokyklų egzistavimo. Tačiau jei valstybei ar savivaldybei tokia mokykla yra reikalinga, jai reikia užtikrinti finansavimą. Jei ji neuždaroma, negali skursti. Vyriausybės programoje įrašytas siekis išsaugoti mažas kaimo mokyklas yra puikus, jei kita ranka užtikrinamas jų finansavimas. O jei paliekama galimybė jų neuždaryti, bet paskui dūsaujama, kad pinigų švietimui nėra dėl mažų mokyklų ir daug mokytojų, taip būti tikrai negali“, – įsitikinęs A.Jurgelevičius.

Tad ir šįkart pedagogų keliami reikalavimai, kaip tikina patys jų autoriai, labiau susiję ne su jų asmeninėmis kišenėmis, bet su ugdymo kokybės gerinimu. V.Stundys sako, jog mokytojai anksčiau yra pareiškę įvairių reikalavimų, bet nepaneigsi, kad jų keliamos problemos yra globalesnės nei vien algos dydis: „Profesinės sąjungos kalba apie ugdymo proceso gerinimą, klasių dydį ir kitus dalykus. Tai yra gerai, nes būtent pedagogų organizacijos visada išdrįsdavo atkreipti dėmesį į didžiausius švietimo skaudulius. Pavyzdžiui, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, apie kurį kalbama jau seniai, irgi liko švietimo politikos paraštėse.“

Alga priklauso nuo mokinių skaičiaus

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mokytojų ir kitų pedagogų atlyginimas „į rankas“ kilo nuo 2013 m. Šiemet vidutinis mokytojų atlyginimas siekia 610 eurų (palyginimui, 670 eurų vidutiniškai uždirba universiteto dėstytojas). Tačiau mokytojai paaiškina, kad realūs atlyginimai sumažėjo dėl mokinių retėjimo, kai sutrumpėjo darbo savaitė.

„Dabar mokytojo darbo savaitė vidutiniškai siekia 24–25 val. Žinoma, mokytojai niekada negaus tokio atlyginimo, kokį panašios kvalifikacijos darbuotojai gauna už 40 val. darbo savaitę. To ir tikėtis negalima. Tačiau mes norime, kad mokytojų atlyginimas taip tiesiogiai nepriklausytų nuo mokinių skaičiaus kitimo. Mano nuomone, tai vienintelė profesija Lietuvoje, kurios paklausa taip priklauso nuo demografijos. Galima ginčytis, kad demografija lemia ir verslo pelną, bet ryšys ten nėra toks tiesioginis“, – svarsto A.Jurgelevičius.

Jei tikėtume naujausia Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“ ataskaita apie mokytojų ir mokyklų direktorių atlyginimus, mažiausiai bendrojo ugdymo mokytojai per metus Lietuvoje uždirba 3,77 tūkst., daugiausiai – 6,96 tūkst. eurų.

Algų skirtumus lemia ne tik skirtingas krūvis – mokytojo turimų pamokų skaičius, bet ir sunkiai suprantama atlygio apskaičiavimo metodika. Pagal dabar galiojančias mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos žirkles mokytojas gali gauti 5 proc. didesnį arba 5 proc. mažesnį atlyginimą.

Kokios žirklės – keliančios ar mažinančios algą, bus pritaikytos, teoriškai turėtų lemti darbo kokybė ir apimtis. Nepaisant to, kad mokytojo darbą pamatuoti apskritai sunku, apatinę ar viršutinę žirklių ribą lemia ir mokyklos situacija: jei mokykla gauna mažiau pinigų, nors turi gerų mokytojų, jų atlyginimui vis tiek nebus pritaikyta maksimali riba. Maža to, tai sprendžiama mokyklos viduje, todėl šį mokytojų įvertinimą gali lemti ir subjektyvios aplinkybės – lojalumas ar draugiški santykiai su mokyklos administracija.

„Formaliai koeficientai turi būti suderinti su profesine sąjunga. Jau nekalbant apie tai, kad jos nėra labai įtakingos, daugelyje mokyklų jų iš viso nėra. O jei ir yra, jų ne visada klausoma“, – teigia A.Jurgelevičius.

Toks skaičiavimas, profsąjungų vertinimu, yra diskriminacinis ir lemia iki dešimtadalio skirtingą mokytojų, atliekančių tą patį darbą, atlyginimą. Jei atlygio koeficientų žirklės būtų panaikintos nustatant viršutinę jų ribą, kaip reikalauja profsąjungos, atlyginimai padidėtų.

Tačiau V.Stundys sako, kad tokio reikalavimo įgyvendinimas būtų selektyvus, nes jau dabar yra mokyklų, kuriose mokami vidurkį atitinkantys atlyginimai, o mažos mokyklos vidurkio nepasieks, nes neišgalės dėl mažo joms tenkančio mokinio krepšelio. „Bet kuriuo atveju šie didinimai yra dekoratyviniai, o ne esminiai. Tai vienkartinė reakcija į tai, kas vyksta, bet ne sisteminis problemos sprendimas“, – apibendrina Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys.

Shutterstock

Nepaisant kruvinojo lapkričio 13-osios penktadienio įvykių, Paryžiuje lapkričio 30-ąją turėtų prasidėti viena didžiausių Prancūzijoje kada nors vykusių tarptautinių konferencijų – Paryžiaus klimato kaitos konferencija. Renginys, geriau žinomas kaip COP21, yra Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalių konferencija.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Paryžiuje tikimasi pasirašyti tarptautinį ir pasaulinį susitarimą, kad klimato temperatūra nekiltų daugiau kaip 2 °C. Lietuvai tolima problema? Ne, ypač jei vairuojate visureigį, o namų šilumai palaikyti iškastinį kurą neaiškias medžiagas.

Prognozuojama, kad į lapkričio 30–gruodžio 11 d. renginį Paryžiuje suplūs maždaug 50 tūkst. dalyvių, 25 tūkst. šalių valdžios deleguotų atstovų, nevyriausybinių organizacijų narių ir kitų dalyvių iš 195 šalių.

Kas, jeigu šalys pasirašys susitarimą, keisis Lietuvoje, kuri klimato atšilimą skatinančių teršalų – šiltnamio efektą sukeliančių dujų – išmetimą ir taip gerokai sumažino?

Lietuvos rezultatas bendroje lentelėje geras. Nors Lietuva 2011 m. ES buvo antra po Latvijos, kuri per 21-us nepriklausomybės metus šiltnamio dujų išmetimą sumažino 55,7 proc. (2013 m. 58 proc.), Paryžiaus susitarimas, kuris įsigaliotų nuo 2020 m., žaidimo taisykles gali pakoreguoti. Pastarasis dokumentas, kuriuo šalys įsipareigojo sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį – Kioto protokolas, pagal jį 2008–2012 m. išmetimas turėjo sumažėti 8 proc., palyginti su 1990-aisiais.

Aplinkos ministerijos (AM) Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys aiškina, kad antrasis Kioto protokolo periodo susitarimas (2013–2020 m.) apima tik 37 labiau išsivysčiusias valstybes, kurios išmeta 14 proc. visų šiltnamio dujų. Taigi Paryžiuje planuojamas pasirašyti susitarimas turėtų apimti kiek įmanoma daugiau šalių yra labai svarbus dėl spėriai besivystančių, ekonomiškai jau stiprių, bet „taršių“ šalių – Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitų.

Lietuva Paryžiuje dalyvaus kaip ES bloko narė, todėl laikysis bendros pozicijos. Vis dėlto konferencijos virtuvė sudėtinga: blokų pozicijos sutariamos iš anksto, pačios konferencijos metu jos vėl derinamos kas rytą, tačiau balsuoja kiekviena šalis atskirai, tad nežinia, ar vienai pateikus naujus reikalavimus ir sąlygas prie derybų stalo nereikės sėsti iš naujo.

„Pati skausmingiausia vieta, kad reikia visų šalių pritarimo. Nors JT sprendimai apibendrinami, balsuojant viena ar kita šalis gali turėti savo sąlygų ar reikalavimų, – apie sudėtingą darbą stengiantis suderinti COP21 interesus pasakoja V.Auglys. – O reikalavimai tikrai gali būti skirtingi, nes skiriasi šalių ekonominė padėtis, technologinės galimybės. Tarkime, besivystančios valstybės ragina atsižvelgti į istorinę atsakomybę. Vakarai vystėsi, naudojo išteklius tų šalių, kuriose buvo jų kolonijos, todėl esą dabar būtent Vakarai pinigais, technologijomis ar kitaip turi padėti toms šalims mažinti taršą.“

Lietuva gyvena pagal ES darbotvarkę – lygiuojasi į ES klimato politikos ir energetikos paketo tikslus. Pagrindinis jo siekis, kad iki 2020 m. ES šalys 20 proc. sumažintų išmetamų šiltnamio dujų kiekį, 20 proc. padidintų atsinaujinančios energijos dalį ir energijos vartojimo efektyvumą.

Lietuvai keliami tikslai – 23 proc. didesnė atsinaujinančios energijos dalis ir 17 proc. didesnis pramonės ir namų ūkių energijos vartojimo efektyvumas. Kito laikotarpio – 2020–2030 m. kartelė dar aukštesnė: šiltnamio dujų išmetimą ES turės sumažinti 40 proc. Tačiau neaišku, ar po susitikimo Paryžiuje tokių siekinių nereikės šiek tiek pakeisti.

„ES yra žalia, atsakinga, remia atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą, taršos mažinimą, tačiau bet kokios tarptautinės derybos lemia ir ES siekius. Juk visos pastangos kreipiamos tam, kad klimato temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 °C. Tad dabar visos šalys pateikia savo įsipareigojimų galimybes – kiek šiltnamio dujų gali išleisti. Tačiau, jei to nebus gana, turės arba prisidėti daugiau šalių, arba jų keliami tikslai turės būti ambicingesni“, – svarsto AM atstovas.

Jis priduria, kad jei neužteks šalių savanoriškumo, prireiks finansinių, technologinių, administracinių priemonių: „Tai daug klausimų: ir emisijos mažinimas, prisitaikymas prie klimato kaitos padarinių, žalos švelninimas, ir pagalba finansais ar technologijomis. Net veiksmų ir šiltnamio dujų apskaitos skaidrumas: išsivysčiusios šalys vykdo griežtą apskaitą, kitos į tai žiūri ne taip atsakingai.“

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius svarsto, kad Lietuvos situacija priklausys nuo ES konteksto, tačiau galimas daiktas, jog šalims keliami rodikliai, kuriuos reikia pasiekti, skirsis ir nebus lyginami tik su 1990 m.: „Kadangi Lietuvos situacija dabar yra geresnė, ir tikslai gali būti griežtesni. Žinoma, kol kas neaišku, kaip bendras ES tikslas – 40 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį – bus paskirstytas šalims. Gal viena emisiją turės mažinti 80 proc., o kita 20 proc.“

„Žali“ Lietuvos rezultatai – savaime?

Vis dėlto Lietuva, palyginti su baziniais 1990 m., 2013 m. šiltnamio dujų išmetimą sumažino 58 proc., o didžiausio teršėjo – energetikos sektoriaus išmetamos šiltnamio dujos per 21 metus sumažėjo kone trigubai, arba 63,9 proc.

Ekspertai sako, kad daugiausia tokį rezultatą lėmė 1990–1992 m. įvykiai, kai Lietuvos ekonomika ir pramonė pasikeitė kardinaliai, žlugo nemaža dalis taršios pramonės įmonių. Antai 1990 m. paveldėjusi daug energijos reikalaujančią ekonomiką, Lietuva išmetė beveik tris kartus daugiau šiltnamio dujų nei 2011-aisiais. „Tarkime, Elektrėnai dirbo visu pajėgumu: gamino elektrą Rytams, aprūpino SSRS, o paskui juk jau nebebuvo tokios didelės gamybos“, – primena Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas M.Nagevičius.

AM atstovas V.Auglys sako, kad Rytų Europos šalys neretai sulaukia kritikos, neva jų šiltnamio dujų teršalų emisija pasikeitė kone savaime, suprask, žlugus SSRS „ekonomikai“ ir taršioms gamykloms tarša sumažėjo be pačių valstybių pastangų.

„Bet mums tai kainavo kita prasme: sugriuvo ekonomika. Žinoma, ji buvo tarši: staklių pramonė, neaiškios paskirties karinės gamyklos. Tačiau buvo investuojama į pažangesnes technologijas. Negalvodami apie aplinką turėjome rūpintis energijos ištekliai, jų kaina ir atviroje kovoje konkuruoti su pasauline rinka. Turėdami brangius išteklius turėjome plėtoti pramonę kita linkme“, – Lietuvos poziciją gina V.Auglys.

Jis primena, kad, nepaisant šio persiorientavimo, buvo ir daugiau veiksnių – Lietuva siekė energetinės nepriklausomybės, o tai buvo postūmis atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai.

Pavyzdžiui, reikšmingas indėlis šioje srityje – ir biokuro ar vėjo energijos panaudojimas. Iš biokuro gaminama šilumos energija šiuo metu sudaro daugiau kaip pusę centralizuoto šildymo, o po trejų metų, kaip prognozuoja ekspertai, jo dalis sieks ir 80 proc. 2015-ieji apskritai yra lūžio metai Lietuvos energetikoje: pirmą kartą šilumos ūkyje biokuro bus sunaudota daugiau nei gamtinių dujų – 54 proc. O juk kadaise gamtinės dujos šildymo ūkyje sudarė 90 proc.

„Kai atgavome nepriklausomybę, praktiškai visa šiluma buvo gaminama iš iškastinio kuro, iš gamtinių dujų, mazuto, – primena M.Nagevičius. – Biokuras CO2 požiūriu neutralus: tai likutinis produktas, kuris gali likti miške, jį sugeria kitoje vietoje augantis medis, o deginant CO2 neišmetama. Taigi biokuras, kurio panaudojimas vis didėja, neišmeta CO2, todėl bendra CO2 emisija mažėja.“

V.Auglys sako, kad biokuro deginimas klimato kaitos požiūriu yra pozityvus dalykas, tačiau gali kelti kitų problemų – oro kokybės suprastėjimo. „Gali būti smogo, kietųjų dalelių padidėjimo, padidėti sergamumas. Neabejotinai biokuro naudojimas davė didelį postūmį energetinės nepriklausomybės atžvilgiu, bet lazda turi du galus“, – apie oro kokybės suprastėjimą, ypač miestuose, įspėja AM atstovas.

Brangi tarša gali iškeldinti verslą

ES siekiant numatytų tikslų, bus išduodama vis mažiau nemokamų aplinkos taršos leidimų prekybos sektoriui, o jų kaina įmonėms kils. Pasirinkimas lyg ir aiškus: mokėti brangiau ir teršti arba investuoti į tvarią gamybą, technologijas ir mažinti šiltnamio dujų išmetimą.

Apyvartiniai taršos leidimai taikomi energetikoje, chemijos, cemento, stiklo pramonėje. Tačiau kai kurios įmonės negali pasirinkti investuoti į pažangesnes technologijas ir teršti mažiau, nes yra priklausomos nuo išskirtinai vieno energijos šaltinio, pavyzdžiui, kaip stiklo pramonė ar „Achema“ – nuo gamtinių dujų.

Todėl ekspertai neabejoja, kad bet kokios tarptautinės sutartys, kaip ir planuojama pasirašyti Paryžiuje, turi galioti kuo daugiau šalių, kad žaidimo taisyklės būtų vienodos. Logika paprasta: jei vienur griežtų reikalavimų, kad ir brangių taršos leidimų, nėra, įmonėms perkelti gamybą į tas šalis labai paprasta. Kaip ir užsakovams įsigyti produkciją iš šalių, kuriose nėra griežtų ir brangių aplinkosaugos apribojimų, todėl produkcijos savikaina yra mažesnė. Juk, nepaisant to, kurios šalies teritorijoje kenksmingos dujos pateks į atmosferą, jų pavojus klimato kaitai yra toks pat.

„Kovoje su Pietryčių Azijos, Kinijos, Baltarusijos įmonėmis mūsiškės turi mažiau pranašumų dėl energetikos ir aplinkosaugos reikalavimų. Tarkime, kurių trąšų tona bus pigesnė: gaminamų „Achemos“ ar tokios pat gamyklos Gardine? Todėl tarptautiniai įsipareigojimų turi būti bent jau palyginami, kad mūsų pramonė nepatirtų sunkumų ir galėtų konkuruoti panašiomis sąlygomis“, – aiškina AM atstovas V.Auglys.

Europa turi „carbon leakage“ sąrašą, kuriame įvardytos imlios energijai pramonės rūšys – chemijos, stiklo, cemento. Šioms įmonėms taikoma didelė rizika, kad dėl aplinkosaugos reikalavimų jos gali perkelti gamybą už ES ribų, kur brangiai kainuojančio dėmesio aplinkos apsaugai nėra. Todėl ES reikalas – sureguliuoti kad ir nemokamų taršos leidimų skaičių, kad energijai imlias įmones išsaugotų Bendrijos teritorijoje.

„ES tai prižiūri, bet plačioje pasaulio rinkoje visko sužiūrėti negalima, todėl, kai kalbama apie tarptautinius susitarimus, ES tikslas – kad žaidimo taisyklės būtų kuo vienodesnės“, – aiškina V.Auglys.

„Lietuvos ribose statistika gera: CO2 emisija mažėja, nes negaminame elektros energijos, 2016 m. ruošiamės ją importuoti iš kitų šalių, tarkime, Estijos, kur jai pagaminti naudojamas dar taršesnis – skalūnų kuras. Tad CO2 išsiskiria, tik ne mūsų teritorijoje, o įtaka klimato kaitai juk ta pati“, – antrina M.Nagevičius.

Problemos žemės ūkyje ir gatvėse

M.Nagevičius sako, kad siekiant mažinti taršą, lemiančią klimato kaitą, lyg ir aišku, kaip tvarką užtikrinti prekybiniame, taršos leidimais reguliuojamame sektoriuje, tačiau kita teršėjų grupė, kurioje tokių leidimų nėra, – neaiški.

„Manau, kad šiame sektoriuje atsiras kažkokie mokesčiai, vartotojus ir gamintojus motyvuosiantys investuoti į technologijas, kurios leistų į atmosferą išmesti mažiau CO2. Manau, kad taip bus ir Europoje, ir Lietuvoje“, – prognozuoja atsinaujinančios energijos išteklių ekspertas M.Nagevičius.

Sunkiau reguliuojamam – neprekybiniam sektoriui priklauso gyventojų automobiliai ir privatūs jų namai, statybų sektorius, žemės ūkis. „Leidimų čia nereikia, bet sprendimai – būtini“, – įsitikinęs AM atstovas V.Auglys. Jis patvirtina, kad būtent sureguliuoti neprekybinio sektoriaus teršalus, sukeliančius klimato atšilimą, ir bus didžiausias artimiausio meto iššūkis.

V.Auglio teigimu, šio sektoriaus reguliavimas susijęs ir su mokesčių, ir su socialiniais klausimais, todėl galima ne tik taikyti apribojimus, bet ir skatinti. Tarkime, būtina atnaujinti lietuvių automobilių parką. Vairuotojai galėtų mokėti taršos mokestį, tačiau iš specialaus fondo, pirkdami naują ne tokį taršų automobilį – hibridą ar elektromobilį, galėtų gauti kompensaciją. „Mūsų vartojimo kultūra kažkuo primena Rytų, – lygina V.Auglys. – Kažkodėl miesto centre reikia didelio pravažumo automobilių, nors iš tiesų vertingiau mažas ekonomiškas automobilis, hibridas, elektromobilis, o geriausia – dviratis.“

Kaip dar nepopuliaresni, pašnekovo teigimu, galėtų būti vertinami sprendimai siekiant sumažinti žemės ūkio sektoriaus taršą: „Žemės ūkyje išskiriama metano dujų, kurios yra 25 kartus agresyvesnės nei CO2. Turime tvarkyti mėšlą, statyti biojėgaines, tačiau tam reikia investicijų. O juk žemės ūkis – prioritetinė sritis, kuri, manoma, ir taip pernelyg skriaudžiama.“

Nepaisant to, ką pasisekė įgyvendinti, pasak M.Nagevičiaus, čia dar yra ką nuveikti: pradedant elektros energijos importo mažinimu ir atsinaujinančios energijos vartojimo skatinimu, baigiant netaršiais automobiliais ir pastatų renovacija.

Krečia šaltis, kankina nemiga, sutankėjo širdies ritmas? Tai ligos požymiai. Alkoholizmas yra liga. Ne silpnavališkumo, žemos moralės ar, dar geriau, – blogo auklėjimo požymis. Nuo šios ligos, panašios į II tipo cukrinį diabetą, Lietuvoje reikėtų gydyti per 50 tūkst. žmonių. Sveikatos apsaugos ministrė leptelėjo, jog būtina grąžinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, bet realybė tokia, kad šiandien toks gydymas sunkiai prieinamas net tiems, kurie nori gydytis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugybė alkoholikų, panorusių gydytis, mirė taip ir nesulaukę laisvos vietos ten, kur būtų gavę pagalbos. Tačiau medikai atviri: jei geriantį žmogų bent trumpam būtų galima paguldyti į ligoninę, daug Lietuvai reikšmingų menininkų šiandien dar būtų gyvi.

„Mačiau ir katinų, ir pelių, kurios man graužė kojas. Buvo siaubinga. Net būdamas girtas suvokiau, kad tai nėra normalu. Nežinau kaip, bet man „susišvietė“ išsikviesti greitąją pagalbą“, – savo istoriją nuo kulminacijos pradeda 27-erių Andrius (vardas pakeistas).

Buvo ir kitas netikras vaizdinys, kuris Andrių įtikino ne ką mažiau. Tai iliuzija, kad gali kontroliuoti savo gėrimą. Maždaug 10 metų Andrius neabejojo, kad jis valdo alkoholį, o ne alkoholis jį. Šitaip pašnekovas manė ir tada, kai jam vaidenosi pirmą kartą, ir tada, kai jau kažin kelintą kartą pats skambino greitajai pagalbai, ir tada, kai šamanės užkalbėtas dvi savaites negėrė nė lašo, bet po to vis tiek palūžo.

Praėjo geras pusmetis nuo tada, kai Andrius išsigando alkoholio sukeltų vaizdinių ir pagaliau sutiko vykti į Psichikos sveikatos centrą Naujojoje Vilnioje. Dabar Andrius sėkmingai mina kelią išsilaisvinimo link priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje „Aš esu“.

„Patikėjau, kad sergu, kai prisiminiau visus tuos kartus, kai atrodė, jog galiu kontroliuoti išgėrimus, bet taip nebuvo. Juk man nepakakdavo butelio – visada gerdavau iki žemės graibymo. Tada ir supratau, kad esu bejėgis prieš alkoholį“, – apie taktiką, kaip atsakė sau į svarbiausią klausimą, pasakoja Andrius. Vaikinas priduria, kad palengvėjo tada, kai jis pripažino ligą. Tada ir pradėjo sveikti.

Andriaus motina suprato, kad sūnus priklausomas, kai jis buvo 20-ies. Dar anksčiau šešiolikametis buvo paprašytas palikti mokyklą, jei ne – vis tiek būsiąs pašalintas. Tada vaikinas nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir dirbti. Dirbti pavyko, tačiau, kaip sako pats, vien tam, kad galėtų gerti.

„Pirmą kartą alkoholio paragavau prie ežero, su draugais gurkšnojome alų. Rimti išgėrimai prasidėjo kai man buvo 16-a – savaitgaliais gerdavau ir norėdavau dar. Alkoholis stiprėjo pamažu. Viskas prasidėjo nuo lengvų gėrimų, o priėjo iki 9,5 proc. stiprumo alaus, kurio dabar jau nėra. Būdamas 24-erių gerdavau dieną ir naktį“, – kaip stiprėjo potraukis prie alkoholio, pasakoja pašnekovas.

Nors ligą ilgai neigė, anksčiau Andrius sako kreipęsis į šamanę: „Patikėjau, kad kažkas gali iš to išeiti. Ką ji padarė – nežinau. Peržegnojo mane, murmėjo užkalbėjimus, kurių nesupratau, o po susitikimo liepė gerti daug vandens ir čiulpti mėtinius saldainius. Po šio seanso kelias dienas man buvo bloga, negėriau dvi savaites. O paskui žiūrėjau, kaip visi geria, ir pamaniau, kodėl gi aš negalėčiau.“

Kitą kartą Andrius kruopščiai suplanavo užsikoduoti. Neabejojo – tai padarys, kai tik išeis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus. „Už barnius su tėvu, su kuriuo iš pradžių kartu gerdavome, Lukiškėse praleidau 30 parų, – prisipažįsta jaunuolis. – Tikrai maniau, kad vos išėjęs užsikoduosiu, bet tiesiai iš ten ėjau toliau gerti.“

Netrukus Andrius ir pakliuvo į Psichikos sveikatos centrą, kuriame, kaip sako pats, ir gavo didžiausią pagalbą. Būdamas ten susitiko ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, atvykusiu papasakoti apie reabilitaciją, kaip vėl nepalūžti.

„Buvau girdėjęs apie reabilitacijos bendruomenes, bet maniau, kad tai – tos pačios ligoninės ir balti chalatai. Nežinojau, kad tai – ir pokalbiai apie jausmus, ir savo žingsnių planavimas, užrašymas“, – pirmąją pažintį su priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovu kunigu K.Dvarecku prisimena Andrius.

Kai jis nuvyko pasikalbėti į Paco gatvėje įsikūrusį bendruomenės centrą, greitai norėjo apsisukti, nes išsigando sužinojęs apie darbą su savimi. Tačiau dabar džiaugiasi, kad nepabėgo.

Paklaustas, kada baigsis reintegracijos programa, Andrius nukerta, kad centro „Aš esu“ niekada nepaliks, nes tapo bendruomenės dalimi. Juolab iš 100 „draugų“ kompanijos jam liko vienas. „Draugų aš neturėjau, tik sugėrovų“, – pripažįsta vaikinas.

Prisigėrėte? O kam nepasitaiko?

Dėl priklausomybės nuo alkoholio Lietuvoje galuojasi per 50 tūkst. žmonių. Kad šitiek žmonių yra reikalingi gydymo, suskaičiavo priverstinio gydymo idėjos autorė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Pernai iki 56 tūkst. ligonių priskaičiavo ir jos pirmtakas Vytenis Andriukaitis.

Po to, kai Kražiuose recidyvistas nužudė keturias moteris ir visi prabilo, kad tai padarė norėdamas išgerti, imtos kurpti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo teorijos. Lyg tyčia, kaip tik tuo metu dar ir 23 mln. skaitytojų turintis „Business Insider“ paskelbė alkoholio vartojimo statistiką, pagal kurią, Lietuva – pirmūnė tarp EBPO šalių, nes kiekvienas gyventojas per metus išgeria daugiau kaip 14 litrų grynojo alkoholio.

Be to, pati visuomenė, viena vertus, atlaidi alkoholiui, kita vertus, baudžianti, nes priklausomybės, kaip ligos, žmonės nepripažįsta, o ja sergančiuosius laiko tik silpnavaliais nevykėliais.

„Kaip kunigas sakau: nėra Lietuvoje šventės be alkoholio. Jis lydi žmones nuo krikšto iki laidotuvių, o viskas prasideda nuo vaikiško šampano. Alkoholis vartojamas ne kaip maisto priedas, bet kaip sprendimo priemonė, kuri neva gali keisti emocijas – nuraminti, atpalaiduoti. Alkoholis lengvai prieinamas, o visuomenė jį toleruoja. Jei pasakyčiau, jog prisigėriau tiek, kad nieko neatsimenu, ko gero,  atsakytumėte – o kam gi nebūna? Todėl ir pirmaujame savižudybių, alkoholio sukeltų psichozių skaičiumi“, – apie tai, kad Lietuvos visuomenėje yra palanki terpė susirgti šia liga, samprotauja kunigas K.Dvareckas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) direktorius dr. Emilis Subata, kuris 1992 m. iš JAV į Lietuvą parvežė ir pradėjo taikyti Minesotos programą, 12 žingsnių programa paremtą psichoterapinį gydymą nuo priklausomybės, pristato ir tolerancijai priešingą požiūrį. Mediko teigimu, didžioji visuomenės dalis polinkį prie alkoholio vis dar vertina kaip ydą ar silpnavališkumą.

„Vyrauja smerkimas, tendencija bausti, pavyzdžiui, prašant sumokėti už kokias nors gydymo paslaugas. Nesuvokiama, kad tai į II tipo cukrinį diabetą panaši liga, dėl kurios pasikeičia smegenys, liga vis atsinaujina, žmogus negali kritiškai įvertinti ligos ir jos pasekmių. Mokslas vienareikšmiškai sako, kad alkoholizmas yra liga – lėtinė, recidyvuojanti, ilgai trunkanti. Galbūt ne visus galima išgydyti, bet pasekmes sušvelninti ir integruoti žmogų į visuomenę galima“, – paaiškina E.Subata.

Nors manoma, jog reikia tiesiog nustoti gerti, gydytojas psichiatras aiškina, kad savarankiškai, vien valios pastangomis, be medikamentų, sureguliuojančių biologinę dalį, ir psichoterapijos to padaryti nepavyksta net valingiems žmonėms, pavyzdžiui, sportininkams. Atsiranda fizinis ir emocinis skausmas – drebulys, prakaitavimas, nemiga, pykinimas, baimė. Būsena normalizuojasi, kai žmogus vėl išgeria. Kitaip tariant, jis geriau jaučiasi išgėręs nei blaivus. Akivaizdu, kad abstinencijos kankynė laisvą pasirinkimą, išgerti tądien ar ne, gerokai susiaurina.

„Juk ne iš moralinio silpnumo žmogus geria odekoloną. Jo organizme siaučia gaisras, kuriam užgesinti tai pigiausia ir labiausiai prieinama priemonė“, – sako gydytojas.

50 tūkst. ligonių, o lovų – tik 50

18 reabilitacijos bendruomenių (suaugusiems), 5 priklausomybės ligų centrai ir 107 psichikos sveikatos centrai savivaldybėse – taip atrodo įstaigų, kurios turėtų padėti vaduotis iš priklausomybės, tinklas. Ligonis dar gali kreiptis į šeimos gydytoją.

E.Subata paaiškina, kad pirmasis laiptelis – stacionarus gydymas nuo alkoholinės abstinencijos psichikos ar priklausomybės ligų centruose. Tada laukia reabilitacija, dažniausiai pagal Mi­ne­sotos programą, kuri padeda neatkristi.

Kitaip tariant, iš pradžių žmogaus laukia de­toksikacija, nutraukiamas gėrimas, vaistais gy­do­ma abstinencija, o tada prasideda reabilitacija, kai tai­koma psichoterapija, kad keliolika metų diena die­non gėręs žmogus išmoktų naujų įgūdžių – džiaug­tis, užmigti blaivus ir, svarbiausia, ne­at­kris­ti.

Žinoma, jei sustoti gerti pavyksta pačiam, pirmąjį ligoninės laiptelį galima praleisti ir ieškoti vietos, kur būtų taikoma, pavyzdžiui, Minesotos programa. Be 18-os reabilitacijos bendruomenių, ji veikia tik trijuose didmiesčiuose, priklausomybės ligų centruose.

Lietuvoje veikiančiose reabilitacijos bendruomenėse taikoma 12 žingsnių programa, procesas suskirstytas į kelis etapus, kuriuose didėja asmens atsakomybė ir mažėja apribojimų. Pernai šiose įstaigose programą baigė 184 žmonės, 84 proc. iš jų dirba arba mokosi, o 280 žmonių programos nebaigė.

Tiesa, reabilitacijos bendruomenės nestokoja norinčiųjų čia pakliūti ir dėl gėdos: į nevyriausybines organizacijas besikreipiantys pacientai siekia išvengti įrašų apie savo ligą.

Viena detalė: lapkričio 11 dieną reabilitacijos bendruomenėse buvo 51 laisva vieta, į kurias teoriškai galėtų pretenduoti tie 50 tūkst. nuo alkoholio priklausomų gyventojų. O, pavyzdžiui, kol sulauksite eilės gydytis pagal Minesotos programą VPLC, reikėtų laukti mėnesį arba pusantro.

„Yra nemažai žmonių, kurie pagalbos nesulaukė. Žinau bent kelis atvejus, kai artimieji skambino ir sakė – būkite geri, padėkite, o vėliau paskambinę sakė – būkite geri, palaidokite“, – skaudžius atvejus, kai ligonis nespėja sulaukti pagalbos dėl eilės (arba iš pradžių genamas gydytis tik artimųjų, ne savo paties noro), aptaria kunigas K.Dvareckas.

Pats kovojęs priklausomybe nuo narkotikų K.Dvareckas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų integracijos bendruomenę „Aš esu“ ir kartu su specialistų – psichiatrų, socialinių darbuotojų, savanorių komanda padėjo maždaug 100 žmonių. Veiklą pradėjusi tik nuo integracijos, „Aš esu“ išaugo iki bendruomenės, kurioje vykdoma reabilitacija, reintegracija, teikiama pagalba ir artimiesiems. Šiuo metu reabilitacijos programoje yra 10 žmonių, reintegracijos – 11, o artimųjų grupes lanko per 20 žmonių, norinčių padėti savo artimui. „Neteikiame tik detoksikacijos paslaugų, abstinencijos gydymas yra ligoninės reikalas“, – patikslina K.Dvareckas.

Kunigas sako, kad keli priklausomybių ligų centrai netenkina Lietuvos poreikių. Blogiausia, pasak jo, kad pagalbos, kurios reikia tuoj pat, nesulaukia net norintis gydytis žmogus.

„Artimieji meldžiasi ir laukia, kol žmogus sutiks gydytis. O kai jis pagaliau jau sutinka gultis į ligoninę nutraukti gėrimo, jie pakliūva į ilgą eilę, nes nėra vietų. Tačiau pirmadienį, tikėtina, jis jau nebenorės gydytis, – apie ribotą pagalbos prieinamumą ligoniams kalba kunigas. – Sveikimas prasideda nuo abstinencijos gydymo, bet po ilgo alkoholio vartojimo užsiimti savigyda yra pavojinga. Todėl būtų gerai užgėrimą nutraukti ligoninėje. Bet ji sunkiai pasiekiama. Vilniuje yra gal dvi vietos – Naujoji Vilnia ir Lazdynai, kur galima tai padaryti iškart, nelaukiant eilėje.“

Kunigas priduria, jog ne mažiau svarbu, kad visi sveikimo laipteliai – detoksikacija, reabilitacija ir reintegracija ligonio lauktų vienas po kito, be jokios pertraukos, nes ši tik padidina galimybę paslysti.

Taigi, jei žmogus gyvena, tarkime, Vilkaviškio rajone, ieškoti reabilitacijos gali nebent didmiesčiuose, laukti, kol jį priims reabilitacijos bendruomenės. O grįžęs namo jis dar turi rasti, kur arčiausiai namų veikia savitarpio pagalbos grupės, anoniminių alkoholikų susirinkimai, kuriuose galėtų lankytis ir neatkristi.

Akivaizdu, kad pagalbos tinklas skylėtas, nepaisant planų prievarta išgydyti 50 tūkst. gyventojų. „Dvidešimt metų ši problema buvo ignoruojama. Dabar bandoma atsimerkti“, – pritaria gydytojas E.Subata.

VPLC vadovas aiškina, kad pagalbą, konsultacijas, ambulatorinį gydymą turėtų teikti psichikos sveikatos centrai. Bėda ta, kad net ir sveikatos specialistų bendruomenė priklausomybę nuo alkoholio laiko labiau moraliniu silpnumu nei liga. Be to, gydytojams stinga priemonių padėti pacientams. Tarkime, jei vaistai būtų iš dalies kompensuojami, ligoniams būdų ne taip gėda kreiptis į medikus.

Beje, jei savivaldybėse būtų galima gauti kokybišką pagalbą, daugeliui žmonių gal ir neprireiktų stacionaraus gydymo, taikomo tada, kai nepadeda ambulatorinis.

E.Subata teigia, kad jei savivaldybėse būtų šią problemą išmanančių specialistų, didelę dalį gydymo jie galėtų atlikti ambulatoriškai – konsultuoti, išvesti iš lengvos ir vidutinės abstinencijos būklės, jei namuose yra prižiūrintis asmuo, taikyti antirecidyvinį gydymą, skirti vaistų. Panašiai, kaip namuose gydosi sergantieji cukriniu diabetu, turintieji padidėjusį kraujospūdį.

„Pačioje sveikatos reformos pradžioje buvo numatyta kiekvienoje savivaldybėje šalia psichikos sveiktos centro įsteigti atskirą detoksikacijos centrą, kuris padėtų nuo alkoholio priklausomiems žmonėms. Vėliau iš įstatymų jis išnyko ir maždaug 20 metų ši problema buvo nematoma, o dabar iškilo vėl, nes tik pasunkėjo. Priklausomų žmonių skaičius yra didžiulis, alkoholinių psichozių – daug. Dabar, matyt, jau reikia ieškoti variantų, kaip pagalbą padaryti prieinamą“, – svarsto gydytojas.

Okupantų metodika

Tačiau po tragedijos Kražiuose ir statistikos kirčio kalbama ne apie gydymo prieinamumą, o priverstinumą. Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė „Veidą“ bandė įtikinti, kad Panevėžio respublikinėje ligoninėje, kurioje sovietinės okupacijos metais buvo 60 lovų alkoholikams gydyti, pasveikdavo 10–20 proc. prievarta gydomų pacientų.

„Ko gero, nė vieno paciento išgydyti nepavyko, – šaiposi iš ministrės sovietinio optimizmo Respublikinės Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyriaus vedėjas Virginijus Diktanas. – Seniai įrodyta, kad priverstinis gydymas nuo alkoholizmo yra neefektyvus. Kas iš to, kad tada bandė prievarta gydyti, – pacientai vis tiek per langus butelius paklodėmis tempdavo.“

Gydymo tikslas – atjunkyti nuo alkoholio – buvo įgyvendinamas medikamentais, pavyzdžiui, vimdančiais preparatais, kad gėrimas sukeltų šleikštulį.

1976 m. visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado narkologijos įstaigų tinklas. V.Diktanas pasakoja, kad narkologijos dispanseriuose buvo taikomas ambulatorinis gydymas. Jei ligonis pažeisdavo elgesio taisykles ar turėdavo reikalų su teisėsauga, apie jį būdavo pradedama rinkti informacija: charakteristika iš darbovietės, apylinkės įgaliotinių surinkta medžiaga. Dėl priverstinio gydymo būtinumo spręsdavo konsultacinė gydytojų komisija.

„Ligonis į narkologijos skyrių būdavo guldomas maždaug 4 mėnesiams. Tie, kurie pažeisdavo režimą, galėjo patekti ir kitur – į gydymo bei darbo profilaktoriumus. Tokios atskiros įstaigos, panašios į kalėjimus, veikė Vilniuje, Kybartuose (čia dabar veikia Kybartų pataisos namai). Ligoniai gyveno pagal nustatytą režimą ir buvo „gydomi“ darbu gamyklose ar laukuose. Tokie ir buvo metodai“, – sako gydytojas.

1966 m. įsake „Dėl chroniškų alkoholikų ir sergančių narkomanija priverstinio gydymo ir darbinio auklėjimo“ rašoma, kad jei šie ligoniai neatvyksta į gydymo įstaigą specialaus kurso, juos gali atvesdinti milicija. Už pabėgimą iš tokios vietos grėsė bausmė pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Į ligoninę paguldys, kai žudysis

Koks būtų priverstinis gydymas Lietuvoje – dar neaišku. Be ligonio sutikimo į ligoninę jį guldyti galima po bandymo nusižudyti ir ištikus alkoholinei psichozei. Per 48 valandas teismas turi nuspręsti, ar hospitalizacija buvo pagrįsta.

Kitaip tariant, artimųjų pagalbos šauksmas dėl vagysčių, greitųjų kreditų, smurto, teroro – ne argumentas. Tačiau patys ligoniai pagalvoja apie gydymąsi tik tada, kai patenka į baisią krizę ar pasiekia visišką dugną – supranta, kad gali mirti.

VPLC vadovas E.Subata svarsto, kad priverstinai žmogų į ligoninę guldyti reikėtų nelaukiant, kol jį apims psichozė ar jis bandys nusižudyti. Artimiesiems prašant be atvangos geriančiam žmogui turėtų būti suteikta medicininė pagalba – sustabdytos jo abstinencijos kančios ir grąžinamas blaivesnis protas.

Psichiatras neabejoja, kad įstatymus reikėtų papildyti ir dėl artimųjų apsaugos: „Mano supratimu, kai šeimoje yra sunki situacija, priverstinis hospitalizavimas būtų pagrįstas. Tarkime, tais atvejais, kai žmogus geria keliolika dienų iš eilės, smurtauja, vagia, ima greituosius kreditus, būtų galima galvoti apie priverstinį hospitalizavimą, kol jis išeis iš abstinencijos būsenos.“

E.Subata priduria, kad atgavęs galimybę racionaliai mąstyti ligonis galbūt net padėkos ir susimąstys apie tolesnį gydymą. „Jei tokie priverstinės hospitalizacijos įstatymai veiktų, būtume ištraukę labai daug Lietuvai reikšmingų žmonių – aktorių, rašytojų. Žinoma daug atvejų, kai žmonės mirė dėl to, kad aplinkiniai jų gėrimą toleravo, – neva nesikreipti pagalbos, nesigydyti yra žmogaus teisė ir pasirinkimas. O galbūt daugelį žmonių buvo galima išgelbėti sudarant sąlygas išeiti iš sunkių situacijų“, – neabejoja medikas.

Kol kas, užuot sprendęs alkoholikų gydymo problemas, Seimas žaidžia karą su alumi ir vynu. Antai nuo sausio degalinėse nebebus galima įsigyti alkoholio. Ką tai pakeis? Juk čia per metus ir šiaip nuperkama vos 0,02 proc. viso šalyje nuperkamo alkoholio.

E.Subatos teigimu, valdžios sprendimams trūksta kompleksiškumo. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose Europai dėl alkoholio vartojimo mažinimo iki 2020 m. yra dešimt punktų – nuo alkoholio kainodaros ir rinkodaros iki bendruomenės ir darbovietės veiksmų. Tačiau pirmoji rekomendacija – sudaryti nacionalinį kompleksinį alkoholio keliamų problemų planą, numatyti veiklos kryptis, rodiklius, kurių siekiama.

„Tokie pat planai turėtų būti sudaromi ir savivaldybėse. Nacionalinio ar savivaldos lygio politikai turėtų sutarti dėl kompleksinio plano, tada galėtume tikėtis geresnių rezultatų. Aišku, darbas ilgalaikis, šių problemų per metus neišspręsi“, – apibendrina E.Subata.

Kraują stingdantį vaizdinį Andrius matė ir jau pradėjęs gydytis, kai vienai nakčiai po reabilitacijos grįžo namo. Trečią kartą jis jau neišsigando – lova buvo perstatyta į kitą vietą, o jis nebebuvo girtas.

BFL

„Viežlybieji“ Lietuvos ūkininkai, prakutę ir dėl juodo darbo, ir dėl milijardinės europinės paramos, ne tik ieško pažangios technikos dirbti ūkyje, bet ir nesibodi įsigyti prabangos prekių savo malonumui, o kartais – ir dėl kaimynų akių. Galingas mašinas ūkiui, naujutėlius visureigius perkantys verslininkai visur ieško komforto – sutinka daugiau mokėti ir už patogesnę kelionę, ir už traktoriaus kabiną.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Žinoma, prabanga įkandama ne visiems. Ūkininkų, valdančių 5 ha ir 1 tūkst. ha žemės, pirkinių krepšeliai skirsis, ką jau kalbėti apie tuos, kuriems už pieną mokami keli centai.

Tačiau stambesnieji, ūkininkaujantys apie dvidešimtmetį, jau gali sau leisti daugiau prekių ir paslaugų, todėl darosi vis įdomesni įvairiems pardavėjams. Ne veltui žemės ūkio technikos pardavėjai masina ūkininkus įsigyti brangių mašinų ir lojaliausius klientus apdovanoja paauksuotais laikrodžiais, trąšų pardavėjai apipila kelialapiais į Turkiją, kad tik sezonui atėjus rajono ūkininkai rinktųsi jų trąšas. Net televizija kuria projektus, kuriuose ne kas kitas, o ūkininkai ieškosi pačios.

Politikai, sveikindami ūkininkus įvairiuose renginiuose, jų kalba šnekant, nori pasidžiaugti, kad važiuodami per Lietuvą mato, jog mūsiškių ūkininkų laukai ar juos dirbanti technika nesiskiria nuo Danijos ar Vokietijos ūkių.

Lietuvos ūkininkas tikrai tampa europiečiu. Tačiau ne tik dėl brangių rakandų. Prakutę ir sąmojingi ūkininkai investuoja į savo ir darbuotojų kvalifikaciją, žvalgosi į naujoves svetur. Ko gero, ryškiausias ūkininkų modernėjimo ir europėjimo signalas – jų remiami visuomeniniai projektai ir indėlis į bendruomenės gyvenimą.

Iš likučių vėl suręs dvarą

Akmenės rajono Dabikinės kaimo ūkininkas Viktoras Gedaminskis su šeima 250 ha plote augina javus. Pastaraisiais metais ūkininkas įsigijo žemės, sėjamąją, grūdų sandėliavimo bokštą – tai, ko reikia augalininkystės ūkiui. Dar 2013 m. Gedaminskių ūkis buvo mišrus: ūkininkai turėjo karvių bandą, augino grūdus. Tačiau dėl nuostolių pienininkystės atsisakė ir sugrįžti prie gyvulių auginimo nežada – nebent sūnus panorėtų.

Be neseniai įsigytos žemės ūkio technikos, Gedaminskiai laukia, kol galės kibti prie kito savo pirkinio – Dabikinės dvaro pastatų. Vladimiras Zubovas, dvarininkas, agronomas, kuriam Peterburgo universitete dėstė pats Dmitrijus Mendelejevas, nusipirko Dabikinės dvarą ir įkūrė jame lietuvišką mokyklą valstiečių vaikams.

Praėjus geram amžiui 2010 m. išlikusius ūkinius šio dvaro pastatus nusipirko ūkininkas V.Ge­daminskis. Nors mokyklos ten ir nesteigs, vietos bendruomenės poreikiams ir pramogoms neabejotinai atsiras. Tiktai neaišku, kada, nes ūkininkas jau penkerius metus siekia išsiaiškinti paveldosaugos subtilybes ir stebi, kaip toliau dūla jo nuosavybe tapę dvaro pastatai.

„Šie pastatai nebenaudojami nuo 1990-ųjų. Anksčiau ten buvo lentpjūvė, bet verslas nepasisekė, tad ir pastatai liko apleisti“, – sako ūkininkas, kuris yra ir keturių Akmenės rajono kaimų – Dabikinės, Gulbinų, Akmenės I-ojo ir Mantartiškių seniūnaitis.

Kaip tik šiuo metu V.Gedaminskis vėl tvarko dokumentus, tikisi kuo greičiau gauti sprendimus, leidimus ir laukia, kol galės pridėti ranką ir nemažai pinigų prie trijų pastatų. Juose Gedaminskiai suplanavo įrengti sandėlį, technikos garažą ir patalpas bendruomenės reikmėms.

„Pastatus dar galima atstatyti, todėl viename jų norime įrengti didelę salę, kurios bendruomenė šiuo metu neturi. Šiose patalpose vyktų įvairios šventės ir koncertai. Jei pasiseks, įrengsime ir pirtį, kurios kaime nėra“, – ateities planus dėlioja ūkininkas.

Išlikusius dvaro pastatus Gedaminskiai įsigijo už 20 tūkst. Lt. Vis dėlto jų atkūrimas atsieis gerokai daugiau. Ūkininko skaičiavimais, kiekvienam iš trijų pastatų komplekso prireiks mažiausiai 30 tūkst. eurų.

Pasinaudoti europine parama, nors ir kurs visuomenės reikmėms pritaikytas patalpas, ūkininkas negali: „Pastatai yra ūkiniai, reikėtų keisti jų paskirtį. Jei tai padarytume, vienai pastatų daliai – bendruomenės patalpoms galėtume pasinaudoti ES parama, tačiau kitiems ji negaliotų.“

Paklaustas, ar gyventojai nepašiepia stambaus ūkininko, kaip kadaise žemvaldžio, kurio sėkmei iš šaunumui prireikė dar ir dvaro, V.Gedaminskis atsako, kad žmonės nepavydūs. Greičiau priešingai – užjaučia dėl apkartusio pirkinio.

„Kai pirkome tuos pastatus iš varžytynių, jie nebuvo nei saugomi, nei laikomi paminklais. O kai gavome nuosavybės dokumentus, atsirado įrašai, kad ūkiniai dvaro pastatai įtraukti į saugomų paveldo objektų sąrašą. Tada ir prasidėjo kliūtys, o jie taip ir stovi nenaudojami, vis neišsiaiškiname, ką galime su jais daryti, dabar tvarkome dokumentus ir laukiame leidimų“, – apie laiko ir pinigų kainuojančius bandymus prikelti akmeninius pastatus pasakoja Akmenės rajono ūkininkas.

Dvare, kuriame buvo mokomi valstiečių vaikai, per varpininkų suvažiavimą 1902-aisiais įkurta Lietuvos demokratų partija. Sovietinės okupacijos metais dvaras buvo gera vieta kinui filmuoti.

Iš pasakojimų apie dvarą ant žemės grąžina Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Sigitas Dimaitis – pasak jo, ūkininkai pirkinių krepšelį pradeda dėlioti nuo būtiniausių dalykų. Šie, žinoma, skiriasi pagal ūkio profilį. Neapsieisi be perkamos ar nuomojamos žemės, technikos jai dirbti, sėklų ar veislinių galvijų, pesticidų augalams purkšti ar priemonių gyvuliams prižiūrėti, žinoma, mokama ir už darbo jėgą. Vis dėlto S.Dimaitis sutinka, kad ūkininkai neapsiriboja tik tais pirkiniais, kurie tiesiogiai susiję su jų darbu ūkyje.

S.Dimaitis su ūkininkais susitinka ne tik Žemės ūkio rūmuose, ne tik lankydamas jų ūkius regionuose, ne tik žemės ūkio parodose ar kursuose. Vis daugiau šio sektoriaus atstovų jis sako sutinkantis Nacionaliniame operos ir baleto teatre ar Kauno teatruose, todėl patikina, kad ūkininkai dalį išlaidų bei laiko skiria ir turiningam laisvalaikiui, ir kokybiškam poilsiui.

„Ūkininkai mielai svečiuojasi Turkijoje ir Graikijoje, moka už vaikų išsilavinimą, finansuoja jų studijas. Ūkininkai investuoja ir į nekilnojamąjį turtą – perka butus Vilniuje, Kaune ar Lietuvos kurortuose, – vardija S.Dimaitis. – O smulkieji ūkininkai vos suduria galą su galu. Kai pienas iš jų superkamas už 10 centų, jie negalvoja apie pirkinius ir pramogas, tik mąsto, kaip išgyventi.“

Žinoma, visi ūkininkai pradeda nuo pirkinių, reikalingų ūkyje. Tačiau šios investicijos forma šiek tiek pasikeitė. Norint ūkininkauti pažangiai, nepakanka modernaus traktoriaus ar karvių melžimo roboto. Vis daugiau ūkininkų dalyvauja seminaruose ir mokymuose, o pasižmonėti ir susipažinti su naujovėmis keliauja net iki Kinijos.

Parodų lankymas – nuo Berlyno iki Dubajaus

Sausį nemažai Lietuvos ūkininkų vyks į Vokietijoje kasmet vykstančią tarptautinę maisto, žemės ūkio ir sodininkystės parodą „Žalioji savaitė“, o kovą jų laukia paroda „Agrame“, kuri vyks Dubajuje. Taip, Lietuvoje jau susiformavo sluoksnis ūkininkų, kurie pasidairyti vertingų ir savo versle pritaikomų naujovių nuvyksta ir į Jungtinius Arabų Emyratus.

Kelionių agentūros „Autarė“ projektų vadovė Gintarė Zlatkienė skaičiuoja, kad dabar po įvairias parodas visame pasaulyje jau keliauja iki 50 proc. Lietuvos ūkininkų. Ši bendrovė keliauti į specializuotas parodas, tarp jų ir žemės ūkio, siūlo vykti jau 22-ejus metus. G.Zlatkienė patvirtina, kad per daugiau kaip dvidešimtmetį ne tik išaugo klientų – keliaujančių ūkininkų – ratas, bet ir iki egzotiškų šalių išsiplėtė jų krypčių žemėlapis. Be to, dabar į parodas vyksta ne tik stambieji ūkininkai, neretai dar ir išsiunčiantys didelę dalį kolektyvo, bet ir individualių, šeimos ūkių savininkai.

„Pirmasis ūkininkų kelionių plėtros etapas buvo kaimyninės šalys, vėliau jie jau ėmė vykti į parodas, organizuojamas Europoje. Per pastaruosius penkerius metus jų kelionių maršrutai pasiekė Tolimųjų Rytų šalis, o dabar, galiu sakyti, ūkininkai keliauja į parodas, vykstančias visame pasaulyje. Ko gero, kol kas sunkiau ūkininkai  pasiekia JAV, tačiau ir šia kryptimi maršrutas progresuoja“, – ūkininkų kelius į parodas apžvelgia G.Zlatkienė.

Minėdama klientų reikalavimus, ji patikina, kad daugiau pinigų jie nusiteikę mokėti už patogumą – neieško pigiausių viešbučių ir nedarda į parodas autobusais. „Net tie ūkininkai, kurie taupo ir renkasi parodas Europoje, vis tiek didesnę dalį pinigų skiria kelionės išlaidoms. Anksčiau jie drebančia ranka atskaičiuodavo pinigus, o dabar renkasi kelionę lėktuvu, ne autobusu, ieško ne pigių viešbučių, bet brangesnių, esančių kuo arčiau parodos vietos, kad laiką praleistų kuo tikslingiau ir negaištų jo kelionei iš viešbučio į parodos vietą“, – vardija pašnekovė.

Pavyzdžiui, į žemės ūkio technikos parodą „Agrotechnika“, rengiamą Vokietijoje, vyko 9 vieno žemės ūkio kooperatyvo darbuotojai, kurių kelionės išlaidoms vadovai pinigų netaupė. Tokia išvyka vienam žmogui kainavo 700 eurų.

G.Zlatkienė patvirtina, kad kelionės į parodą Vokietijoje kaina gali būti ir mažesnė: nuvykti į „Žaliąją savaitę“ galima ir už 300 eurų (įskaičiuotos dvi dienos parodoje, apgyvendinimas viešbutyje, skrydis su bagažu ir pervežimo paslaugos). O štai bent prieš pusmetį užsisakius kelionę į parodą Dubajuje ji gali kainuoti 600 eurų.

„Tiuninguoti“ visureigiai už trečdalį kainos

Naujo tipo ūkininko portretui, o gal įvaizdžiui, būtinai reikalingas ir didelis, bent iš pažiūros brangus visureigis. Iš tiesų visureigis reikalingas ir laukams aplėkti, ir kroviniui nugabenti, bet tinka ir prieš kaimynus pasipuikuoti. Todėl automobilių pardavėjai tikina, kad neretai ūkininkai, kaip ir dera verslininkams, turi kelis automobilius – pikapą (automobilis atviru kėbulu kroviniams vežti) į ūkį važiuoti, ir brangų „Land Rover“, skirtą kaimynų akims.

Beje, net ir visureigių pirkimą ūkininkams lemia Europos struktūrinių fondų parama. Didžioji dalis ūkininkų savo autoparką atnaujina tada, kai tam būna palankios finansavimo priemonės. Štai, pavyzdžiui, praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu keliasdešimt tūkstančių eurų kainuojantį visureigį galėjai nusipirkti už trečdalį kainos, nes ES lėšomis buvo galima finansuoti iki 40 proc. naujo visureigio pirkimo, dar už dalį jo kainos – susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį.

Bendrovės „Autoverslo automobiliai“, parduodančios „Isuzu“, „Suzuki“ ir „Lada“ automobilius, pardavimo vadovas Vilmantas Morkvėnas patikina, kad klientų ūkininkų šiuo metu turi palyginti nedaug.

„Jų tikrai būtų daugiau, jei ES parama žemės ūkiui būtų skiriama ne kaip loterija. Dabar, ko gero, turėtume samdyti darbuotoją, kuris domėtųsi tik ja – sektų kiekvieną įstatymą ir galėtų patarti ūkininkams, kurie pirkinius planuoja tik pagal šios paramos gaires, – komentuoja V.Morkvėnas. – Be to, ūkininkų planus lemia ir derlius, orai. Pavyzdžiui, parodoje jie rimtai susidomėję apžiūri mašinas, bet sako negalį pirkti, kol nežino, kokie bus metai, koks derlius, kokie rezultatai.“

„Autoverslo automobilių“ atstovas įsitikinęs, kad ūkininkai priprato pirkti tik su ES paramos lėšomis, taip pat ir automobilius, kuriuos 2007–2013 m. galėjo įsigyti ir atgauti 30 arba 40 proc. išlaidų.

Norintys pasinaudoti šia parama ūkininkai turėjo įsigyti naują N1G kategorijos automobilį. Tačiau vėliau paramos skirstytojai suabejojo tokiu šios paramos reikalingumu – neva ūkininkai prisipirko brangiausių džipų, į kuriuos sumontavo brangiausią įrangą. Pavyzdžiui, ūkininkas, nusipirkęs visureigį už 100 tūkst. Lt, į jį pridėjo įvairiausios prabangios įrangos, todėl automobilio kaina išaugo iki 160 tūkst. Lt, o jis už tokį komplektą sumokėjo iki 60 tūkst. Lt.

„Gal vienas kitas ūkininkas taip ir padarė, bet didžioji dalis rinkosi tą įrangą, kuri iš tikrųjų reikalinga: kablį, bagažinės įklotą, „būdą“. Kokia čia prabanga, juk pirkdamas susirenki tokį komplektą, kokio iš tikrųjų reikia ūkyje, nesvarbu, ar perki su parama, ar be“, – svarsto V.Morkvėnas.

Ūkių pažanga – laukiama dronų

„Pagrindinis ūkių atnaujinimo, juose diegiamų inovacijų šaltinis vis dar yra ES parama“, – įsitikinęs bendrovės „Dojus Agro“ žemės ūkio technikos pardavimo padalinio vadovas Paulius Arūnas.

Populiariausios ūkininkų šiuo metu perkamos žemės ūkio technikos sąraše išlieka ta pati įranga – traktoriai, purkštuvai, sėjamoji, kombainas. Tačiau, nors nauji padargai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir anksčiau, jie veikia išmaniau arba efektyviau – yra lengviau reguliuojami, leidžia dirbti greičiau, sutaupyti darbo rankų. Būtent tokios techninės naujos įrangos savybės aktualios išaugusių ūkių savininkams.

„Tad ir 2014–2020 m. laikotarpiu, pagal naująsias paramos programas, ūkininkai taikosi prie pasikeitusių sąlygų, išaugusio ūkio ir naudotą technika keičia nauja, galingesne. Tarkime, anksčiau ūkis buvo 200 ha ploto, jam užteko vienokios techninės bazės, o dabar, nors ir bandoma darbus nudirbti senąja technika, nepavyksta taip efektyviai – darbai atliekami lėčiau, patiriama nuostolių“, – aiškina P.Arūnas.

Vis dėlto dabartiniu paramos laikotarpiu orientuojamasi ir į jaunuosius ūkininkus, todėl tarp populiarių prekių galima rasti ir, pavyzdžiui, mažesnio galingumo traktorių, nuo kurių pradeda besikuriantys ūkininkai.

Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, pagal 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ 2015 m. investicijoms į techniką skirta 150 mln. eurų. Populiariausi ūkininkų pirkiniai – nauji kombainai, traktoriai, frontaliniai krautuvai, priekabos. Taip pat jie investuoja į fermų, gamybinių pastatų, grūdų sandėliavimo bokštų statybą ar remontą. Pagal šią priemonę kai kurie ūkininkai pasirengę diegti ir tokiais inovacijas, kaip GPS pagrindu veikiantis kompiuterizuotas įrenginys, leidžiantis optimizuoti trąšų barstymo, pesticidų ir herbicidų įterpimo procesus žemės dirbimo metu, daržovių ūkio valdymo informacinė sistema.

Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovas S.Dimaitis sako, kad ūkiuose netruks pasirodyti įvairiausių inovacijų. Pavyzdžiui, jo įsitikinimu, greitai virš laukų jau gali skraidyti – gyvulių bandą gainioti ar augalų būklę apžiūrėti – ir ūkininkų valdomi bepiločiai orlaiviai (dronai), apie kurių pritaikymą jau mąstoma įvairiuose kursuose.

R. Dačkaus nuotr.

Kam turi būti prieinamas aukštasis mokslas – ar labai gabiems, ar labai turtingiems? Lietuvoje atsakymą rasti pavyko: visiems, kuriems iš mokyklos suolo pavyko išsikapstyti su bent kokiu simboliniu egzaminu. Daugiau kaip 600 pirmakursių, prieš du mėnesius pradėjusių kelią pirmojo mokslinio laipsnio link, nelaikė jokio valstybinio egzamino.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Įsivaizduokite būsimuosius vadybininkus, tei­­sininkus, tiesiog kokius nors specialistus aukštosios mokyklose auditorijoje. Vienas iš jų – kone šimtukininkas, kuris dar iki studijų skru­­pu­lin­gai ruošėsi būsimai karjerai, o kitam mo­kyk­loje nesisekė, jis nelaikė nė vieno valstybinio eg­za­mino, bet pakliuvo mokytis drauge su pirmūnu.

Abu jie – ir įstojęs su geriausiais rezultatais, ir tas, kuris aukštojoje mokykloje atsirado atsitik­tinai, po kelerių metų, tikėtina, baigs studijas ir gaus tokį patį diplomą.

Kvailumui ribų nėra net universitete

Be kitų aukštojo mokslo skaudulių, šiųmetis priėmimas parodė ir didelius pirmakursių stojamųjų balų skirtumus pačiose studijų srityse. Trumpai tariant, gali studijuoti ekonomiką universitete, kuris reikalauja išlaikyti du valstybinius egzaminus, surinkti aukštą konkursinį ba­lą, bet gali ją studijuoti ir kitame, kuris į valstybės nefinansuojamą vietą priims be jokio balo.

Iš šių metų priėmimo duomenų matyti, kad, tarkim, į socialinio darbo mokslų programas įstojo ir tas studentas, kuris iš reikalingų egzaminų surinko 5 konkursinius balus, ir tas, kuris surinko 10 balų. Technologijų mokslų srityje atotrūkis tarp studentų konkursinių balų buvo nuo 3,88 iki 10-ies. O štai kolegijų sektoriuje, biomedicinos moksluose (išskyrus medicinos ir sveikatos sričių grupę) minimalus balas yra vos 0,83, ir tai valstybės finansuojama studijų vieta, o maksimalus – 8,93.

Tokie konkursinių balų skirtumai rodo ir skirtingą pirmakursių pasirengimą tos pačios kryp­ties studijoms ir tam pačiam diplomui. Ta­čiau konkrečiose studijų programose ar aukštosiose mokyklose tai akis bado dar labiau: tas pats universitetas studijuoti priima ir 0,4 balo turintį, ir per 9 balus sukaupusį jaunuolį.

Esame treti Europoje pagal iki 34 metų am­žiaus gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalį. Tačiau ko vertas toks 0,4 balo išsilavinimas ir kokie specialistai ateina į darbo rinką?

„Dėl aukštųjų mokyklų konkurencijos dėl studentų susidarė nesveika situacija. Tai vienareikšmiškai – iškreiptas veidrodis. Tai, kad tu­rime daug studentų, nėra kokybės ženklas, – tai blo­­gai. Mums reikia studijų kokybės ir gerų spe­­cialistų, – kategoriškai tvirtina „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas. – Kai analizuojame investuotojų ap­klau­sas, vienas svar­biausių motyvų, tokių kaip mo­kesčiai, jiems yra talentai. Kokią darbo jėgą, kiek kalbų mo­kančių specialistų jie gali gauti čia kurdami paslaugų centrus, steigdami aukštųjų technologijų įmones.“

Tačiau įstoti į aukštąją mokyklą, galima sa­kyti, – vienas juokas. Žinoma, jei tik gali susimo­kėti už studijas. 566 pirmakursiai, kurie da­bar kolegijose siekia aukštojo mokslo diplomo, nelaikė nė vieno valstybinio brandos egzamino. Universitetų auditorijose tokių, kurie išsisuko tik su kur kas lengvesniais mokykliniais egzami­nais, – 57.

Dar pernai, kai nebuvo reikalaujama egzaminų įvertinimais surinkti minimalaus konkursinio balo, procentinė dalis įstojusiųjų, bet jo­kio valstybinio brandos egzamino nelaikiusiųjų, buvo mažesnė. 2014 m. 0,11 proc. priimtųjų į universitetus nelaikė jokio valstybinio brandos egzamino, į kolegijas – 1,16 proc. Šiemet šios dalys šoktelėjo iki 0,39 ir 5,03 proc.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys nelinkęs kaltinti vien aukštųjų mokyklų, kurios, norėdamos kom­­pensuoti praradimus dėl studentų skaičiaus mažėjimo, kuo plačiausiai atveria duris vi­siems stojantiesiems į iš savo kišenės apmoka­mas studijas. Parlamentaro teigimu, taip ma­ni­puliuoti reikalavimais aukštosioms mo­kykloms leidžia neefektyvi sistema, kuri, kaip žinoma, popieriuje lyg ir sureguliuota, bet praktiškai neveikianti.

„Aukštosios mokyklos galvoja apie savo iš­gy­venimą, todėl elgiasi įvairiai – nustato kokį no­ri minimalų balą, individualiai numato, už kokius dalykus skirti papildomų balų stojant į valstybės finansuojamas studijų vietas. O štai į valstybės nefinansuojamas studijas vartai šiemet buvo atverti labai plačiai, kai kur užteko net 0,34 balo. Tai rodo, kad aukštosios mokyklos elgiasi taip, kaip joms patogiau, nes kitos iš­eities lyg ir neturi. Ir taip bus, kol nesureguliuosime sistemos“, – perspėja V.Stundys.

Jis priduria, kad, mažėjant studentų, jiems siū­lomų studijų programų – per akis. Beje, tarp jų vis daugiau tokių, kurios vargiai surenka 10 stu­dentų akademinę grupę. „Tai rimtas signalas, kad aukštosios mokyklos vykdo ekstensyvią plė­trą, bet nekelia kokybės kartelės, – tvirtina Sei­mo narys. – Taigi atsiranda iššūkis valstybinei priežiūrai. Valstybė turi aiškius instrumentus – skirstyti valstybės finansuojamas studijų vie­­tas ir įvertinti kokybiškas studijas, akredituoti jų programas per Studijų kokybės ir vertinimo centrą, bet kol kas šios priemonės veikia silp­nai ir neduoda tokio efekto, kokio daugelis laukia.“

Pusė milijono ar silpnos studijos?

Prasti šiųmečio priėmimo rezultatai, kalbant tiksliau, perspėja apie prastą į aukštąsias mo­kyk­las ateinantį „produktą“, iš kurio per ket­verius me­tus (kolegijose ir dar trumpiau – per trejus) tu­rėtų būti nulipdyta plataus mąstymo asmenybė, iš­ugdyta universiteto, arba aukš­tąjį išsilavinimą turintis praktinių žinių ga­vęs specialistas.

Teorinė galimybė silpniesiems susiimti ir rimtai pasistengti mokytis aukštojoje mokykloje, žinoma, yra, tačiau tokiu atveju orientuojama­si į nepasirengusius studijoms jaunuolius, kad jie universitete bent kiek užlopytų spragas iš mo­kyklos suolo. Nė nereikia sakyti, jog mo­kant pa­gal silpnųjų lygį nukenčia tie, kurie studijuoti pa­siryžo ne todėl, kad pakartotų mo­kyklinį kursą ar tiksliųjų mokslų mokytųsi pasitelkę rankų pirštus.

„Jei vienoje grupėje gerai egzaminus išlaikę, motyvuoti ir gabūs studentai mokosi su silpnesniais, pirmieji nori sudėtingesnių už­duočių, tačiau tada jų negali pasivyti antrieji. Tokiu at­veju nukenčia studijų kokybė“, – aiškina Kau­no technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent KTU (kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu) visuose šiųmečio priėmimo etapuose laikėsi vienodų reikalavimų priimant tiek į valstybės finansuojamas studijų vie­tas, tiek į studijas, už kurias mokama iš pa­čių studentų kišenės.

Pavyzdžiui, KTU tokia principinga laikysena – reikalavimas surinkti 2 balus ir išlaikyti lie­tuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos valstybinius egzaminus, atsiėjo 0,5 mln. eu­rų. Tokią sumą universitetas būtų susižėręs, jei bū­tų pakvietęs studijuoti už studijas mokėti galinčius, bet bakalaurui nepasirengusius stojančiuosius.

Nepaisant dviejų iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų pozicijos, silpnesni studentai vietą ra­do kitose aukštosiose mokyklose. Mokslo ir stu­dijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) duomenimis, šiemet į šalies universitetus ir ko­legijas įstojo 86 proc. šių metų abiturientų. Skai­čiuojant visus bandžiusius, studijas pradėti pa­sisekė 76 proc. kandidatų.

Nors minia abiturientų siekia aukštojo moks­lo, pagal vėlesnę karjerą paaiškėja, kad dau­guma jų veltui tai darė. Trumpiau tariant, pu­sė kolegijų išugdytų specialistų galėjo ne­baig­ti kolegijos, o trečdalis universitetų ab­sol­ven­tų galėjo apsieiti be savo pasirinktų stu­dijų, nes, kaip rodo naujausia MOSTA at­likta studijų ir mokslo analizė, dirba ne to­kį darbą, ku­riam reikėtų aukštojo išsilavinimo.

„Mes turime daug regioninių universitetų, kuriuos puikiausiai galėtų pakeisti geros kolegijos, rengiančios tokius specialistus, kokių reikia. O dabar turime absoliutų paklausos ir pa­siū­los disbalansą“, – aiškina ekonomistas R.Gra­­­jauskas.

Į universitetą įstoti lengviau nei į kolegiją

Ironiška, kad šiemet, kai visos aukštosios mo­kyklos buvo paprašytos priimdamos pirmakursius laikytis jiems keliamų minimalių egzaminų ir konkursinio balo reikalavimų, įstojo didžiausia abiturientų dalis per šešerius metus (86 proc.)

Būtent šiemet nuspręsta iškelti sąlygas no­rintiems siekti aukštojo mokslo diplomo. Kad universitetai nebūtų pašiepiami, jog priima studijuoti kiekvieną turintį storesnę piniginę, kad nebūtų švaistomasi tuščiais pažadais, jog aukštojo mokslo diplomas suteikia viltį sukurti svaiginančią karjerą tiems, kurių akademiniai rezultatai žemesni jau nuo pat mokyklos lai­kų, universitetai ir kolegijos buvo paprašyti nu­statyti minimalų konkursinį balą, kurio ne­surinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Tokį kokybinį atrankos rėtį dar labiau su­tankino kitas Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) reikalavimas: išlaikyti du kalbų – lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos – eg­zaminus.

Aukštųjų mokyklų galvos principingai pritarė visoms šioms priemonėms, sutardamos, kad pagerinti studijų kokybę – būtina, o ši reika­la­vimų kartelė kaip tik ir yra žingsnis tikslo link. Tačiau iš kilnių siekių ir idėjinių pareiškimų išė­jo šnipštas.

Pagal šiųmečius reikalavimus, valstybinius lie­tuvių ir užsienio kalbos egzaminus privalėjo bū­ti išlaikę absoliučiai visi (100 proc.) universi­tetų pirmakursiai, kurie buvo pakviesti studijuoti valstybės lėšomis. Bet juos buvo išlaikę 99,45 proc. O jei priskaičiuotume už mokslą mo­­kan­čius pirmakursius – ketvirtadalis praslydo be jų. Kolegijų sektoriuje šiuos du egzaminus apskritai laikė ir išlaikė tik ketvirtadalis mo­kančių už mokslą pirmakursių.

Visos aukštosios mokyklos, atrodytų, turėtų veikti pagal tas pačias taisykles, tačiau didžioji da­lis jų pasirinko savo žaidimo sąlygas – minimalaus balo netaikė arba nesilaikė deklaruoto, priėmė nelaikiusių jokio valstybinio egzamino pir­makursių. Pavyzdžiui, atsirado universitetas, kuris savo minimaliu reikalavimu perspjovė net kolegijų „ambicijas“ – pakvietė studijuo­ti jaunuolį, turintį 0,42 konkursinio balo.

„Priėjome ribą, kai reikia galvoti apie vienodą konkursinį balą stojant tiek į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas studijų vietas, kad neliktų landų, leidžiančių aukštosioms mokykloms manipuliuoti stojamuoju balu“, – įsitikinęs V.Stundys.

Pirmame etape dvi kolegijos – Marijam­po­lės ir Žemaitijos į valstybės finansuojamą vietą pa­kvietė studijuoti kandidatus su 0,83 ir 0,92 balo!

Universitetuose tokių žemų balų valstybės fi­nansuojamose studijų vietose nebuvo, bet jie at­sigriebė kviesdami studijuoti už mokslą mo­kan­čius studentus su itin žemais balais: 0,34 (pri­­va­tus Europos humanitarinis universitetas), 0,42 (Mykolo Romerio universitetas), 0,63 (Šiaulių universitetas). Kalbant apie mo­kamas studijų vietas kolegijose lengviau būtų iš­vardyti tas, ku­rios pakvietė studijuoti bent su vie­neto konkursiniu balu: Kauno kolegija, Pa­ne­vėžio ko­legija, Šiaulių valstybinė kolegija, Vil­niaus ko­legija.

Kai aukštosios mokyklos, ruošdamosi 2015 m. studentų priėmimui, ŠMM pateikė savo nu­sta­­tytus konkursinius balus, kolegijų „iškelta“ kar­telė buvo žemesnė. Didžioji dalis jų nustatė sim­­bolinį konkursinį balą – 0,8, kelios viršijo ba­lą, o privačios jo iš viso netaikė.

Nors mažesni kolegijų reikalavimai neva pa­teisinami, nes jos teikia profesinio bakalauro laips­nį ir labiau orientuojasi į praktinį mo­ky­m­ą, nuo 2007 m. iš profesinių mokyklų kilusios ko­legijos suteikia aukštąjį neuniversitetinį išsila­vinimą. Todėl Lietuvos universitetų rektorių kon­ferencija (LURK) dar 2013 m. svarstant apie minimalų konkursinį balą ŠMM rekomenda­vo, kad jį turi taikyti ir kolegijos. Juk jei jo pra­šytų tik universitetai, jaunuoliai eitų į kolegi­jas – ten, kur jo nereikia arba už­tenka mažesnio. Diplomas juk toks pat – aukštojo išsilavini­mo.

Panašiai ir atsitiko: po šių metų priėmimo ma­tyti, kad pagal reikalavimus ir priimtųjų ba­lus Vilniaus ir Kauno kolegijos dar gali pasipui­kuoti prieš kai kuriuos silpnesnius universitetus.

Štai Seimo narys V.Stundys pripažįsta kolegijų specifiką – praktinį rengimą, tačiau patvirti­na, kad tai ne pretekstas negarantuoti kokybės. Priešingu atveju konkrečios kolegijos galėtų grįžti į pradžią ir tapti profesinėmis mokyklomis.

„Žinoma, universitetų ir kolegijų misija skirtinga, tačiau negali būti taip, kaip girdime viešojoje erdvėje, kad kolegija pagal savo teikiamą pa­­slaugą nelabai kuo skiriasi nuo profesinės mo­kyklos. Kai kalbame apie optimizavimo po­reikį, turime ieškoti ribos, kuo universite­tas skiriasi nuo kolegijos, kuo – kolegija nuo pro­fe­sinės mokyklos. Jei kažkur tos kokybės ri­bos yra ištirpusios, reikia priimti ryžtingus spre­n­dimus. Nemanau, jog kolegijoms reikalavi­mai turi būti nuleisti taip žemai, kad jų kokybės standartai neatitiktų europinių“, – komentuoja V.Stundys.

Prioritetai – valgyklos remontas ir reforma

Nors mažėjant studentų skaičiui universitetų „mirtininkų“ sąrašai sudarinėjami jau kelerius metus, kai kurių aukštųjų mokyklų veikla įvertinta neigiamai, aukštųjų mokyklų tinklas nesitraukia. Simboliška, bet apie bendradarbiavimo ar jungimosi formas kalba tie universitetai, ku­rie Lietuvos rinkoje yra stipriausi ir pagal tiek, kiek geriausių pirmakursių pas juos at­si­nešė valstybės krepšelius, patrauklūs ga­biau­siems studentams.

„Veido“ kalbinti pašnekovai aukštųjų mo­kyk­lų jungimosi „iš apačios“ idėją vertina skeptiškai, sakydami, kad reorganizuoti išvešėjusio jų tinklo neįmanoma be politinės valios. Juk da­bar aukštosios mokyklos dar gali manipuliuo­ti pri­imdamos studentus į valstybės nefinan­suojamas studijų vietas arba gauti paramą skirstant tikslinio finansavimo studijų vietas ar kitas lėšas.

Štai, pavyzdžiui, Vyriausybės investicijų programoje 2016 m. 1,3 mln. eurų numatoma skirti 500 vietų Lietuvos edukologijos universiteto valgyklos rekonstravimui į biblioteką-valgyklą. Beje, šis universitetas per 2015 m. priėmi­mą sulaukė 8 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai. Smulkmena, bet svarbi: šio universiteto veikla vieną kartą jau įvertinta neigiamai.

„Išgyvenimo klausimo ribą priėjusios aukštosios mokyklos bando kapstytis pačios ir ieškoti įvairiausių protekcijų. Kad ir šiųmetis tikslinių studijų vietų paskirstymas: matyti, jog pabarstoma po kelias vietas, kad kažkuri aukštoji mokykla dar gautų pinigų ir galėtų gyvuoti. Bet tai nėra sisteminis požiūris, tad prieiname iki juokingų dalykų, kai kažkuris universitetas gauna vieną tikslinę studijų vietą arba sporto tre­nerių rengimo programai skiriama daug tiks­­linio finansavimo vietų, lyg tai būtų di­džiau­­sia valstybės problema. Taigi, kai pasikaps­­tai giliau, supranti, jog tai finansinė injekcija X universitetui, kad jis dar kiek pasilaikytų. Bet sisteminio sprendimo nėra, ir regioniniai, mažieji universitetai balansuoja ties išlikimo riba“, – komentuoja V.Stundys.

Parlamentaras neabejoja, kad atėjo laikas nuo svarstymo apie aukštųjų mokyklų tinklo per­tvarką – išteklių konsolidavimą, infrastruktū­ros mažinimą – pereiti prie darbų.

V.Stundys beria liūdną statistiką: Lietuvoje net 20 proc. aukštajam mokslui skiriamų pinigų iš tikrųjų reikalingi infrastruktūrai išlaikyti, o Europoje ši dalis siekia tik 7 proc. Kitaip ta­riant, už menių šildymą mokama studijų kokybės sąskaita. Dar kitas skirtumas, palyginti su Eu­ropos šalimis, yra aukštųjų mokyklų skaičius: Lie­tu­vo­je milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – 4,6 aukštosios mokyklos.

„Pagal šį skirtumą atrodo, kad valstybė yra la­bai turtinga, išlaikydama tokį tinklą. Bet pa­saulis juk eina universitetų koncentracijos, op­ti­mizavimo keliu. Suvokiama, kad išbarstyti ir frag­­mentuoti mokslo ir studijų centrai neduoda to­kio rezultato, kokį gali duoti stambūs, koo­­pe­ra­­ciniais ryšiais susiję centrai. Mes trypčio­ja­me vie­toje ir neturime mechanizmo“, – tei­gia Sei­mo Švietimo, mokslo ir kultūros ko­miteto atstovas.

Nors daug vilčių, kad valstybė pagaliau susitars su aukštosiomis mokyklomis ir šios nustos savivaliauti, galbūt net pradės jungtis, siejama su nauja Švietimo ir mokslo įstatymo redakcija, V.Stundys jos galiomis abejoja: „Įstatymo projekte bandoma siūlyti sudaryti sutartis su aukštosiomis mokyklomis, ir jei aukštosios mokyklos jas gerai vykdys, numatytas 5 proc. papildomų pajamų skatinimo mechanizmas. Tai tuščias reikalas. Tikriausiai aukštosios mokyklos ir toliau nematys jokių paskatų tai daryti. Ma­to­me, jog keli universitetai bando ieškoti kooperacijos formų, tačiau reikalinga politinė valia, paskatų sistema ir, aišku, griežtesni reikalavimai studijų kokybei ir programoms, kad nebūtų landų, kurių šiandien, akivaizdu, yra.“

Parlamentaras primena 2009-uosius, kai įvyko garsioji aukštojo mokslo reforma, tada buvo skubama, tačiau tuometis Studijų ir mokslo įstatymas laikytas pokyčių startu. Po šešerių metų, kai yra duomenų bazė, analizės ir išvados, V.Studžio žodžiais, reikia kitų žingsnių. O štai naujas įstatymo projektas – ne žings­­nis į priekį, o kapstymasis vietoje. V.Stun­dys sako, kad jame nėra naujo požiūrio į mokslo ir studijų sektoriaus veiklą, plėtrą, visai neatsižvelgiama į naujus iššūkius, į kuriuos atsakyti turi ir valstybė, ir aukštosios mokyklos.

„Reikalinga visiškai nauja koncepcija, ku­rio­je būtų galvojama apie tolesnį sektoriaus vys­tymąsi, kad turėtume potencialą, kuris leistų konkuruoti Europoje ir pasaulyje“, – įsitikinęs V.Stundys.

Kitas iššūkis, dar labiau apsunkinantis taip laukiamą, bet atidedamą reformą, yra bendrojo ugdymo, kurio nuo aukštojo mokslo atskirti ne­galima, pokyčiai. Šiųmetis stojimas parodė, kad metiniai abiturientų įvertinimai kardinaliai skiriasi nuo valstybinių brandos egzaminų įvertinimų. Be to, aukštojo mokslo finansavimo „krepšelinė“ sistema, sukurianti daug pro­blemų, esti jau mokyklose, kur, siekiant išlaikyti analogišką mokinio krepšelį, iki pat abitūros egzaminų laikomi tie mokiniai, kurie brandos atestatą galėtų įgyti ir profesinėje mokykloje.

„Nuo bendrojo ugdymo iki specialistų pa­rengimo visa sistema turi veikti kaip laikrodis. O dabar matome disproporcijas pereinant iš vieno ugdymo lygio į kitą“, – tvirtina V.Stun­dys.

Ekonomistas R.Grajauskas sako, kad siekda­mi išgyventi universitetai ilgiau nebegali ma­žinti kokybės reikalavimų – sistemą verkiant reikia reformuoti: „Švietimo sistema turi būti kitas didelis temų blokas, apie kurį kitas premjeras galvotų kasdien. Dabartinis premjeras turėjo keletą svarbiausių temų – euro įvedimą, energetinę nepriklausomybę. Kito Vy­riausybės vadovo galvos skausmas turi būti švietimas.“

Ar dar nepataisomai nesudėvėjote praėjusio sezono batų? O gal skrupulingai ruošėtės šaltajam metų laikui ir mėnesį kitą taupėte naujai porai? Vertėjo. Lietuvoje batų pirkimui reikia nusiteikti ir pasiruošti beveik kaip atostogoms – iš anksto, nes lengvai jų neįpirksi.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai pati paprasčiausia avalynė kainuoja pusę minimalaus ar gerą ketvirtadalį vi­dutinio atlyginimo, jos įsigijimas tampa įvykiu. Ne veltui prieš dvejus metus atsirado ba­tų parduotuvių tinklas, siūlęs žieminius ba­tus nusipirkti išsimokėtinai, kaip kokią buitinę techniką. Skirtumas vienas: be plačios įstrižainės išmaniojo televizoriaus kurį laiką apsieiti galima, be batų – nė dienos.

Jei esate įsitikinę, kad demisezoninius ar žie­mi­nius batus galima įsigyti už pusšimtį eurų (be­veik 200 Lt), nebūtinai toks pirkinys bus skir­­tas praktiniam avėjimui ir dėvėjimui. Žinoma, koją įkišti galima ir į dermantininius, nuo grindinio neatkeliamus batus nesilankstančiu padu, bet toks pirkinys nevertas nei 50, nei 15 eurų. Nė mažos kainos neverti ir morališkai pa­senę batai nukirstu priekiu, primenantys ližes.

150 eurų yra vidutinė kaina, už kurią tinklinėse parduotuvėse galima įsigyti iš pa­žiūros kokybišką odinių batų porą. Ne, tai nėra nei itališkų batų namų siuvama avalynė, labiau primenanti spintos trofėjus, nei iš minkščiausios odos pasiūdin­ti ispaniški batai ploniausiu padu, ne­tinkami lietuviškiems orams, nei grakščios formos, blauzdą kaip kojinė apgulantys lakiniai ilgaauliai, tinkami ir išeigai.

Jei mintyse kurpiate būdų, kaip išsisukti pigiau, batams neišleidžiant net tų 50 eurų, sąrašą, jame turbūt lieka tik dė­vėtų drabužių parduotuvės, interneto puslapiai, kuriuose siūlomi „geros būklės, bet su nedideliu įplyšimu“ batai, ir jausmas, lyg nuolat žaistumėte kėgliais perpildytame klube, kur kitas žaidėjas paspiria apsiauti nors ir tinkamo dydžio, bet prakaituotus batus.

Nekoks jausmas pirkti ir abejotinos kokybės apavą už 100–150 eurų tinklinėse batų parduotuvėse, kurios turėtų būti prieinamos ir mokiniui, studentui, ir jaunam specialistui, ir pensininkui. Juk moki kaip už gerą, o asortimento spal­­­vų gama apsiriboja rudos, pilkos, juo­dos ir burokinės atspalviais, puošyba – baltomis siūlėmis ir metaliniais branktais, o pardavėjos bičiuliams ramiu vei­du pasakoja, kaip, nusiųstos į sandėlį atnešti batukų poros, keliais šluotelės mos­tais nubraukia pelėsį ir padeda tą porą ant naujos kolekcijos pakylos.

Aišku, šiose parduotuvėse, prasidėjus nuolaidoms, tų pačių batų kaina su­mažėja kartais. Tai irgi tam tikras įspėjimas apie realią batų kainą, jei sėkmės atveju už 30–40 eurų galima nusipirkti šaltajam sezonui skirtus batus (su visais įmanomais mokesčiais).

Tačiau dabar, ruošiantis žiemai, sezoninių nuolaidų nėra. Šiuo metu perkamų ir reikalingų aulinių batų su pašiltinimu pigiausiai galima rasti už 60–70 eurų. Už tiek galima įsigyti sunkiai pritaikomo ilgio – iki pusės blauzdos – ba­tus, kurie avėtini tik prie kelnių, o iš pažiūros pri­mena kažką tarp „veilokų“ ir „kedų“. Žinoma, tokie batai yra pigus variantas bent kelių porų sezoninių batų savininkams, kurie neieško universalios, prie įvairesnių eilučių derančios avalynės, nes į Operos ir baleto teatrą su tokiais nenušlepsėsi. Be to, visai galimas daiktas, kad šiek tiek sutaupę ir išsirinkę pigiausią variantą nusipirksite batus vienam sezonui.

Batsiuvys Ž.Maslauskas naujam gyvenimui gali prikelti 99 proc. tokiose parduotuvėse įsigytų batų, tačiau jų pataisymas, kurį neretai galima vadinti deformuotos tinklinių parduotuvių avalynės už nemažą kainą persiuvimu, gali atsieiti tiek, kiek kainavo pati batų pora.

„30–40 proc. batų iš tinklinių parduotuvių kokybė yra žiauri ir neatitinka siūlomos kainos, – nukerta Ž.Maslauskas. – Kainą sudaro technologijos ir mokesčiai. Kuo daugiau gamyboje panaudojama technologijų, tuo mažesnė kai­na. Tačiau technologijos pasiteisina ne visada. Kartais batas at­rodo normaliai, bet jo užkulnis per aukštas, o priek­io kietgaliai tokie ilgi, kad trina pirštus. Aiš­­ku, batus galima sutvarkyti ir tokiais sunkiais at­vejais, bet reikia modulinio taisymo, kuris užima nemažai laiko ir kainuoja nemažai pinigų.“

Labiausiai jį stebina neįtikėtinas derinys – di­delė kaina ir itin prastos medžiagos. Pats Ž.Mas­­lauskas jau neatsimena, kada sau ar artimie­siems avalynę pirko parduotuvėje. Tik sū­nus, studijuodamas JAV, ten įsigijo sportbačius. „Jų kokybė kardinaliai skiriasi nuo Lietuvoje siūlomų to paties ga­mintojo sportbačių. Manau, kad ko­kią savaitė kinai dirba Amerikai, o kitą – trečiosioms šalims“, – juokauja batsiuvys.

Nebe pirmus metus Lietuvos gatvėse šlepsi gu­miniai „Crocs“ batai (batais va­din­ti imti prieš dešimtmetį, kai keli ži­no­mi veikėjai, pa­vyzdžiui, virėjas Ma­rio Ba­tali, įsispyrė į juos ženg­dami raudonuoju kilimu) atsiknojusiu pa­šiltinimu. O štai iš Australijos kilusių banglentininkų avėtų UGG pigias kopijas nubrizgusiais užkulniais apsiauna ant banglentės nė kar­to nestovėję biurų darbuotojai. Tad tokie va­riantai tampa išeitimi norint sausomis kojomis išgyventi šlapią lietuvišką žiemą? Koky­biškus gu­minius „Crocs“ batus sunešioti per sezoną bū­tų tas pats, kas Eglei žalčių karalienei su­nešioti geležines kurpes, o UGG batai, net jei jie yra padirbinys su sintetiniu kam­šalu vietoj avikailio, bent trumpai šildo, kol sintetika visai išsitrypia ir su­šoka į gumulus.

UGG batai trumpu aulu „Danijos“ pa­r­­duo­tuvėje kainuoja 260 eurų (899 Lt). Beveik tiek, kiek minimalus mėnesio atlyginimas. Beveik už tie­k pat batus pa­gal užsakymą pasiuva ir batsiuvys.

Kaip mėgdavo sakyti Marilyn Mon­roe, merginai reikia tik gerų batų poros ir ji užkariaus pasaulį. Atrodo, kad Lie­tuvoje šią žiemą ne viena į mūšio lauką žengs su sintetiniais veltiniais.

Shutterstock nuotr.

Mokyklos direktoriumi galima dirbti ir pusę amžiaus. Ilgiausiai mokyklų vadovai dirba Jurbarke. „Veidas“ apskaičiavo, kad šio rajono mokyklų galvų vadybinis stažas (darbo mokyklos direktoriumi ar pavaduotoju) vidutiniškai siekia 26 metus. Pernai Lietuvoje buvo per 20 ugdymo įstaigų, kurioms vadovavo direktoriai, skaičiuojantys nuo 40-ies iki pusės amžiaus (taip, 50 metų) vadybos stažo, per pusantro šimto mokyklų vadovauja direktoriai, kurių stažas yra 30–40 metų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Garbaus amžiaus direktorius nėra blogas vadovas. Tačiau priemonių patikrinti, ar jis po 1990-ųjų išmoko vakarietiškos vadybos, švietimo lyderystės sąvokas, ar nesitvarko mokykloje taip, kaip individualioje įmonėje, nėra. Kaip nėra ir būdų su juo atsisveikinti, nebent būtų padaręs nusikaltimą.

„Galvoju apie darbus, vaikus, kolegas, kad visiems mokykloje būtų gera“, – su tokia mintimi kiekvieną rytą jau 43 metus pabunda Jurbarko rajono Juodaičių pagrindinės mokyklos direktorė Nijolė Jociuvienė. Rajono pakraštyje esančiai mokyklai, kuri 2009-aisiais atšventė 90 metų jubiliejų, ši direktorė vadovauja nuo 1976 m.

Atrodytų, neįtikima, bet pati pašnekovė sako, kad keturi dešimtmečiai mokykloje prabėgo lyg gerokai trumpesnis laikas. Ji, savo vaikų neturinti, visą gyvenimą atidavė mokyklai ir jos ugdytiniams: „Dirbau, kiek sugebėjau.“

Matematikė mokykloje pradėjo dėstyti 1972 m., dar nebaigusi studijų Vilniaus universitete. Per visus šiuos metus nė karto nebuvo bandyta jos „nuversti“, nė karto nebuvo ir jokio skundo dėl jos, kaip mokytojos, ar direktorės darbo. „Palikti direktorės kėdę svarsčiau ne kartą, atrodė, gal jau gana, gal ateitų kitas, geresnis, bet atsisakyti mokytojavimo – niekada“, – kategoriškai nukerta N.Jociuvienė.

Kadaise dirbti mokykloje ji sako nusprendusi paskatinta auklėtojos, matyt, mačiusios, kad iš jos išeitų gera pedagogė, bet prisipažįsta: „Tėvelis, priešingai, norėjo, kad studijuočiau žemės ūkio ekonomiką.“

Po studijų jauna matematikė atvažiavo mokytojauti į Juodaičių mokyklą, įsikūrusią už 20 km nuo jos mokyklos Veliuonoje. Po kelerių metų iš mokyklos išėjo direktorius. Tuometis Švietimo skyriaus vadovas, dirbęs ir Juodaičių vidurinėje, pasiūlė N.Jociuvienei užimti atsilaisvinusią vietą, juk konkursų tada nebūta.

„Mūsų mokykla buvo tarpinė stotelė, galima sakyti, mokytojų kalvė, – prisimena direktorė. – Jauni pedagogai, gavę paskyrimą, čia atidirbdavo trejus metus ir išeidavo kitur. Nedaug kas norėjo dirbti 1937 m. statytame pastate, ir dar rajono pakraštyje. Iš atvažiavusiųjų liko tie, kurie čia sukūrė šeimas. Taip mes, mokytojos, ir rinkomės iš žemės ūkio specialistų, vairuotojų, mokytojų.“

N.Jociuvienė moko jau trečią mokinių kartą: dabar mokykloje jau gali mokytis pirmųjų jos auklėtinių anūkai. Kas pasikeitė per daugiau kaip 40 metų? Ir vaikai, visko norintys tuoj pat, arba nenorintys visai, ir sistema, kuri anksčiau tarnavo pati sau, o šiandien – mokiniui.

„Pasikeitė viskas – laikmetis, pažiūros, reikalavimai. Viską reikėjo įgyvendinti, perleisti per savo prizmę. Juk buvo metas, kai buvo reikalaujama 100 proc. pažangumo, jokių dvejetų (pagal penkių balų sistemą) ir jokiu būdu nepalikti mokinio antrus metus kartoti kurso. Šiandien to nėra. Tačiau orientuojamės į mokinį ir nepagalvojame, kad dėmesio reikia ir mokytojui“, – pripažįsta matematikė.

Paklausta, ką darė ji pati, kaip išgyveno vieną politinę sistemą ir atrado vietą besiformuojančioje lietuviškoje mokykloje, direktorė svarsto, kad mokėsi – ir iš knygų, ir iš kolegų: „Savarankiškai dalyvaudavau kursuose, seminaruose, studijavau literatūrą.“

Šie mokslo metai galėjo būti pirmieji, kai mokyklos direktorei, buvusiai ir Juodaičių bendruomenės pirmininke, rugsėjo 1-oji būtų įprasta kalendoriaus diena, o ne žymėtų dar vienų  mokslo metų pradžią. Direktorė jau buvo parašiusi prašymą išeiti iš darbo, bet rajono Švietimo skyrius paprašė, kad ji dar metus padirbėtų, ir įteikė švietimo ir mokslo ministrės padėką už kelias dešimtis metų darbo mokykloje.

„Per keturis šios direktorės darbo dešimtmečius nebuvo nė vieno skundo, – tvirtina Jurbarko savivaldybės Švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Genovaitė Grigucevičienė. – Jei skelbtume konkursą eiti direktoriaus pareigas šioje mokykloje, vargiai atsirastų žmogus, kuris norėtų jame dalyvauti. O jei direktorius važinėtų iš kitos mokyklos, ji būtų uždaryta anksčiau laiko.“

Savivaldybės atstovė paaiškina, kad šioje mokykloje, skaičiuojant su priešmokyklinukais, mokosi 81 mokinys. Nuo Jurbarko centro Juodaičių mokyklą skiria 60 kilometrų, arčiau mokiniams būtų nuvažiuoti į Raseinių rajono Ariogalos gimnaziją. Iš Ariogalos į Juodaičių pagrindinę mokyklą važinėja pusė pedagogų. Tad šiemet sukomplektavus devintokų klasę iš 6 vaikų svarstoma, kad po metų kitų Juodaičių mokykla gali tapti pradinė, o gal ji bus jungiama su Gausantiškių pagrindine mokykla.

„Juodaičius ir Gausantiškius skiria 12 km. Jei mokyklas būtų nuspręsta sujungti, Juodaičių mokyklos direktorė tikrai gražiai išeitų ir paliktų direktoriavimą kitam žmogui“, – galimus ateities scenarijus svarsto Jurbarko švietimo skyriaus specialistė.

Jurbarko rajono savivaldybėje veikia 18 švietimo įstaigų – pagrindinių, suaugusiųjų mokyklų, gimnazijų, darželių. Keturių iš jų vadovai tai pačiai mokyklai direktoriauja nuo 1980 m. ar dar seniau. Tačiau G.Grigucevičienė patikina, kad daug metų sunkaus darbo iš kai kurių vadovų neatėmė nei motyvacijos, nei energijos.

Pavyzdžiui, į kitą, pradinę mokyklą, kurioje yra ir lavinamosios klasės specialiųjų poreikių vaikams, būtų galima rengti ekskursijas: energinga direktorė dalyvauja visuose įmanomuose projektuose, vykdo mokinių mainus. Vis dėlto Švietimo skyriaus atstovė pripažįsta: jei bendruomenė ir turėtų pretenzijų mokyklos vadovui, nesvarbu, daug ar mažai metų jis dirba, Švietimo skyrius nelabai turėtų galios su juo atsisveikinti.

Patirtis gali būti ir stabdys, ir postūmis

Nors Jurbarke mokyklų direktorių vadybinis stažas vidutiniškai siekia daugiausia šalyje – 26 metus su trupučiu, tokių pavyzdžių, kai mokyklos vadovas savo posto nepalieka kelis dešimtmečius ar net pusę amžiaus, yra visoje Lietuvoje. Ir nebūtinai tie ilgai valdantys vadovai yra tokie atsidavę ar pažangūs kaip du pavyzdžiai Jurbarke.

Preliminariais šių mokslo metų duomenimis, daugiausia vadybinio stažo (direktoriaus ar pavaduotojo darbo, bet nebūtinai toje pačioje mokykloje) sukaupę direktoriai rekordininkai pateikiami „Veido“ lentelėje, sudarytoje pagal Švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenis.

Iš praėjusių metų ŠVIS duomenų matyti, kad pernai 21 bendrojo ugdymo mokyklai vadovavo direktorius, kurio vadybinis stažas yra 40–50 metų. 157 mokyklų vadovų stažas buvo 30–40 metų. 372 mokyklos turėjo direktorius, kurių patirtis – 20–30 metų, 330 įstaigų direktorių vadybinis stažas siekia 10–20 metų. 265 mokyklų direktoriai dirba iki 10 metų.

„Žinoma, šie faktai yra ryškūs. Vis dėlto žinant, koks Lietuvoje pedagoginio darbo neprestižas ir bendra situacija, galima sakyti, kad mokyklų vadyba nėra tokia bloga. Sutinkame pažangių, plačiai mąstančių vadovų, bet turime ir tokių, kurių pažiūros pagal šiuolaikines realijas yra gerokai senstelėjusios“, – apibendrina karjeros konsultantas, edukacinės bendrovės „Kalba.lt“ vadovas Rytis Jurkėnas.

Didesnį nerimą jam kelia tai, kad mokytojo profesijos ar karjeros mokykloje kategoriškai purtosi tokiam darbui tinkami jaunuoliai. R.Jurkėnas patikina, kad jei ir sutinka tokių, kurie apie šį kelią pagalvoja, tai tik todėl, jog yra pedagogų vaikai, matantys ir idėjinę šio darbo prasmę.

„Per pastaruosius penkerius metus nebuvo parengta nė vieno chemijos mokytojo. Turime pasižiūrėti į veidrodį. Jei jaunų, gabių švietimo vadybininkų neateina į pedagogiką dešimtmetį, tarkime, 2005-aisiais jiems buvo 23–24 metai, taip ir atsitinka, kad visi direktoriai yra buvę ar esami mokytojai. Tai neprofesionalu, nes puikus pedagogas nebūtinai yra geras administratorius. Žinoma, gali būti ir du viename. Tokia yra vadybos problematika“, – dėsto „Kalba.lt“ valdybos pirmininkas.

Senas direktorius nėra blogas, bet jo vadybinis stažas rodo, kad direktorius pergyveno dvi sistemas. Anuometėje, sovietų okupuotos mokyklos laikais, žinoma, nebuvo lyderystės, vadybos, kritinio mąstymo ugdymo ir dar daugelio kitų dalykų, įrašytų į šiuolaikinį Švietimo ir mokslo įstatymą.

„Vyresnio amžiaus vadovai yra paveldėję sovietinės okupacijos laikų patirtį. Tie, kurie nesugebėjo iš jos išsivaduoti, yra stagnatoriai ir didelė bėda mokyklai. O tie, kurie buvo pažangūs net ir tais laikais, tokie išliko ir dabar. Tad absoliutinti negalima“, – įsitikinęs asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ vadovas Audrius Murauskas.

Kitaip tariant, jei direktorius ir 2015-aisiais pasikliauja „senosios mokyklos“ patirtimi, jis ne vadovas, o stabdys. Kitu atveju, jei pasisekė žinias atnaujinti ir perkelti patirtį į kitą laikmetį, tokia patirtis tampa vertingu pamatu dirbti kokybiškai.

„Galima išskirti kelis mokyklų direktoriaus vadovavimo stilius ir pačių vadovų tipus“, – patikina Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktoriaus pareigas laikinai einanti Monika Bilotienė. Jos teigimu, dalis ilgamečių mokyklų vadovų jau seniai pavargę nuo vadovavimo, stokoja motyvacijos ir direktoriavimą laiko kone savaiminiu reiškiniu, rutina. O kiti didelę patirtį stengiasi perduoti kolektyvo pedagogams, kitaip tariant, ruošti sau pamainą.

M.Bilotienė, remdamasi išorinėmis mokyklų vertinimo atskaitomis, grupuoja vadovus pagal jų vadovavimo stilių: I grupė vadovų nori žinoti viską, pareikšti savo nuomonę visur ir kartu su pavaduotoju nusako, kas bus mokykloje, tad joje vyrauja autoritarinis bendravimo stilius. II vadovų grupė ramiai gyvena savo gyvenimą ir mokyklą „valdo“ tik tada, kai reikia paskirstyti mokytojų darbo krūvį. Tik III grupė direktorių pasižymi demokratiniu valdymu, tokioje mokykloje pasidalijama lyderyste, veiklos sritimis, sutariama, kaip rengti planus, kaip įtraukti socialinius partnerius ir užtikrinti savivaldą.

„Tikrai yra puikiai dirbančių ilgamečių vadovų. Žinoma, jų darbas daugeliu atvejų priklauso ir nuo santykių su savivaldybės Švietimo skyriumi. Tikrai pasitaiko atvejų, kai direktorius gerai sutaria su politikais, sau ramiai gyvena, neturi vidinės motyvacijos stengtis“, – komentuoja M.Bilotienė.

Ji priduria, kad vadovo elgesį, kaip ir vadovavimo stilių, lemia jo vidinė motyvacija, politinis kontekstas ir gebėjimai, polinkis tobulėti. Juk vadovas gali mokytis visą gyvenimą, o gali, priešingai, leisti sau prabangą gyventi užtikrintai ir nesibaiminti netekti direktoriaus kėdės.

Kaip direktoriauti dešimtmečiais?

Pasirodo, ilgi valdymo metai nereikalauja pernelyg didelių pastangų. Lietuvoje šis postas yra daugiau nei užtikrintas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nėra būdų atsisveikinti su direktoriumi vien dėl prastų mokyklos pasiekimų, bendruomenės nepasitenkinimo. Antra, be formalių reikalavimų, nėra mato jo darbui patikrinti. Trečia, nėra sąlygų, dėl kurių pats direktorius ar apskritai ilgai dirbantis pedagogas pasvarstytų išeiti iš darbo, kai sukaupia tam tikrą pedagoginio darbo stažą.

Norėdamas dirbti metus, kitus ir dar kiekvienus naujus, direktorius turi parengti privalomus mokyklos dokumentus – nuostatus, strateginį planą, misiją ir panašius, tačiau tai formalūs reikalavimai, liekantys popieriuje. O pamatuoti, kaip tą savo užrašytą strategiją ar misiją direktorius įgyvendina, priemonių nėra. Kaip nėra ir direktoriaus atsakomybės už mokyklos rezultatus (nebent dėl nelaimingų atsitikimų).

„Šiuo metu neturime įrankių atleisti vadovą, jei jis formaliai atlieka savo pareigas. Nebent bendruomenė būtų labai stipri ir nuolat keltų klausimus, kaip vadovas atlieka savo misiją, ar įgyvendina viziją, kreiptųsi į Švietimo skyrių, kad vadovas būtų atestuojamas neplanine tvarka. Nebent tokiu būdu būtų galima pamatyti, kad gal jis nepakankamai įgyvendina bendruomenės lūkesčius, neatitinka net ir formalių kriterijų“, – paaiškina A.Murauskas.

Dabartinė sistema, kurioje deklaruojama švietimo lyderystė, pažanga, proveržį švietimo srityje pasiekti leidžianti kaita ir kiti taurūs siekiai, pati trukdo mokyklų vadovams atsinaujinti. Užuot reikalavusi keistis, ji labiau reikalauja paklusti. Kam būti lojaliam – Švietimo skyriams ar politikams, ne taip ir svarbu.

„Dažnai gauname bendruomenės – mokytojų bei tėvų nusiskundimų ir imamės tarpininkauti. Iš pradžių kai kurie mokyklų direktoriai imituoja bendravimą su mumis, o vėliau, kai paklausiame, ką pavyko padaryti po susitarimų, net raštu nebeatsako į klausimus. Tada kreipiamės į Švietimo skyrių ir klausiame, ar mokyklos vadovas žino, per kiek laiko turi atsakyti į užklausas. Štai pavyzdys, kaip dalis direktorių ignoruoja visuomeninę organizaciją, tai ką jau kalbėti apie įprastą tėvą ar mokytoją. Tokie atvejai jau nebėra unikalūs. Turime direktorių, kurie jaučiasi vienvaldžiai karaliai“, – direktorių „atvirumo“ pavyzdžius beria tėvų atstovas A.Murauskas.

Atranka gera, bet nėra ko rinkti

Neatsirado nė vieno pašnekovo, kuris dabartinę tvarką, kai galima valdyti daugelį metų be jokio patikrinimo, girtų. Anokia čia naujiena: štai jau 2008 m. pedagogai, Mokyklos vadovo lyderystės raiškos tyrimo rengėjų paklausti, ką daryti švietimo politikams, ministerijai siekiant skatinti mokyklų vadovų ir mokytojų lyderystę, antruoju pasiūlymu nurodė nustatyti pedagoginių ir vadovaujančių darbuotojų amžiaus cenzą, o trečiuoju pasiūlė įtraukti į vadovavimo ir pedagoginę veiklą kuo daugiau jaunimo.

Nuo tyrimo praėjo septyneri metai, bet kaitos, kaip ir jaunimo, vis dar stinga. Projekto „Mokytojų mokykla“ vadovas Rygaudas Guogis, studijuojantis magistrantūrą Suomijos Juveskiulės universiteto Švietimo lyderystės institute, nukerta, kad naujieji direktoriai yra lyderiai. Jie vadovauti mokykloms ateina pagal kelerius metus galiojančią direktorių skyrimo tvarką, kai pirmiausia kandidato kompetencijas įvertina personalo atrankos specialistai (ne politikai), o vėliau iš tinkamų kandidatų geriausią sau renkasi mokyklos bendruomenė.

„Tenka susidurti su direktoriais, kurie į mokyklas ateina pagal naująją atrankos tvarką. Šie žmonės yra arba stiprūs, arba labai stiprūs. Todėl direktorių, atsitiktinių prašalaičių, kuriuos deleguoja partijos arba kuriems pavyksta ateiti „per ryšius“, mažėja. Svarbu šio proceso neatgręžti atgal“, – dėsto R.Guogis.

Nors naujųjų direktorių patikrinimas kokybiškas, atranka beveik tokia pat sudėtinga kaip ir darbas mokykloje – daugybėje mokyklų per keliasdešimt metų nebuvo jokio konkurso ateiti naujam direktoriui.

Jau kelerius metus kalbama apie pedagogų vertinimą, galimą amžiaus cenzo nustatymą, direktorių rotaciją ar kokybiškesnę, ne tik popierinę vadovo atestaciją, tačiau daugiausia vilčių siejama su biudžetinių įstaigų įstatymo projektu. Visiems biudžetinių įstaigų vadovams nustačius kadencijas, ir mokyklų direktoriai ilgiausiai galėtų dirbti dvi, po to būtų skelbiamas konkursas, kai jie galėtų dar kartą pretenduoti į direktorius pareigas.

Bandymų – būta, jau net neprisimenant ankstesnių kalbų sudaryti sąlygas pedagogams išeiti į išankstinę pensiją ir t.t. Kol kas daugiausia tikimasi iš kadencijų nustatymo biudžetinių įstaigų vadovams, kad ilgiausiai jie dirbtų dvi kadencijas.

„Manau, kad reikalinga tam tikra rotacija, kaita. Jei mokyklos pasiekimai nėra geri, reikia galvoti apie direktoriaus keitimą arba, atvirkščiai, sėkmingai dirbančio direktoriaus paskyrimą mentoriumi, kitas priemones, – apie ateityje laukiančius pokyčius svarsto M.Bilotienė. – Tai bus įtvirtinta šiuo metu rengiamame Biudžetinių įstaigų įstatyme, kuris bus susijęs ir su direktoriais.“

R.Jurkėno teigimu, optimali vadovavimo trukmė – apie 10 metų arba dvi kadencijos (8 m.)

„Prezidentės iniciatyvą, kad biudžetinių įstaigų vadovai, tad ir mokyklų direktoriai, dirbtų ne daugiau nei dvi kadencijas, kaip pamatinę idėją vertinu pozityviai. Kartais sveika pažiūrėti į veidrodį, – sako R.Jurkėnas. – Yra talentingų vadovų, kurie puikiai tvarkosi, tad konkursą laimėtų ir po 10 metų. Bet kaip atrasti balansą tarp tų, kurie tvarkosi puikiai, ir tų, kurie jau užsisėdėjo, – neaišku. Todėl atsiskaitymas galėtų būti.“

O štai Tėvų forumo vadovas A.Murauskas viliasi, kad kai pagaliau atsiras įrankis direktorių kaitai užtikrinti, galės prabilti ir mokyklos bendruomenė. Pasak jo, būtent ji turi spręsti, tinkamas vadovas ar ne. Pavyzdžiui, jei Lukšių mokyklai vienas direktorius netinka, gal jis puikiai tinka mokyklai Šeškinėje. Jei bendruomenė prisidėtų prie sprendimo dėl jų tolesnės karjeros toje mokykloje, direktoriai dirbtų tam, kam reikia. Kitaip tariant, būtų lojalūs savo bendruomenei, kurios rankose – jų likimas, o ne vietiniams Švietimo skyriams.

„Svarbu, kad sudarytume sąlygas pačiai bendruomenei rinktis jai geriausią vadovą. Taigi ir kadencijos pratęsimas – bendruomenės reikalas. Jei vadovas garbaus amžiaus ir šviesaus proto, jis yra didelė dovana bendruomenei, o jei protas ne toks šviesus – stabdys, – apibendrina A.Murauskas. – Bendruomenės balsas būtų mandato pratęsimas ir pasitikėjimo išraiška. Jei vadovas geras, bendruomenė ant kelių puls, kad tik jis pasiliktų.“

600 mokyklų direktorių yra vyresni kaip 50-ies, 69 – vyresni kaip 65 metų, tačiau nežinia, kaip jiems rengiama pamaina. R.Guogis primena, kad direktoriais dažniausiai tampa jų pavaduotojai, mokytojai. Bet jų atsakingoms pareigoms (be kelių išskirtinių atvejų) niekas nerengia. Pavaduotojai, kandidatai į direktorius, nesupažindinami su teisiniais dalykais, dokumentų valdymu, mokyklos finansais ir infrastruktūra. Lietuvoje lyderiai rytojaus mokykloms neauginami.

Dreamtime

Tuo metu, kai Lietuvoje buvo atidarytas pirmasis ir vienintelis „McDonald’s“ restoranas, o mokyklose buvo tik 1,5 tūkst. kompiuterių, gimė šiųmečiai pirmakursiai. Po 19 metų į aukštųjų mokyklų auditorijas sutilpo Gargždai ir Jurbarkas: 26 tūkst. pirmakursių (tiek žmonių gyvena šiuose miestuose) šiemet pradėjo mokytis universitetuose ir kolegijose.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei pieštume pirmakursio portretą, dažniau šiųmetis fuksas būtų mergina nei vaikinas (merginų dalis universitetuose yra 55,9, ko­legijose – 51 proc.), pradėjęs mokytis socialinius mokslus ir vargiai kilęs iš Birštono ar Kalvarijos. Dėstytojų nuomone, jis studijuoti dar nepasirengęs, bet dažniau mokosi valstybės finansuojamoje studijų vietoje, nei už mokslą moka pats.

Nors mokinių, tad ir studentų, mažėja, studijuoti nori daugiau abiturientų. Šiemet gavę vidurinės atestatą iškart įstoti į aukštąją bandė 64 proc. abiturientų. Nors mokinių ir stojančiųjų skaičiai traukiasi, palyginti su praėjusiais metais, priimtųjų šį rudenį sumažėjo maždaug tūkstančiu.

Vienų metų pokytis nėra dramatiškas, tačiau bendra studentų dinamikos kreivė leidžiasi tiesiai žemyn. Tarkime, pernai, palyginti su 2012-aisiais, universitetuose studentų sumažėjo 14 proc., kolegijose – dešimtadaliu. Po pen­­kerių metų stojančiųjų gali sumažėti 40 proc., kaip prognozuoja Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centras (MOSTA) ir metinėje Lietuvos studijų būklės apžvalgoje 2015 m. formuluoja vis kartojamą, bet dar ignoruojamą tendenciją – Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas pernelyg platus.

Jo tankumas nuo Europos mastelių skiriasi daugiau kaip trigubai. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – tik 4,6 aukštosios mokyklos.

Už tokį aukštojo mokslo „prieinamumą“ – 14,6 aukštosios mokyklos milijonui gyventojų, 64 proc. norinčių studijuoti abiturientų, valstybės finansuojamą studijų vietą kolegijoje turint 0,83 konkursinio balo iš 10-ies – Lietuvai galima rašyti dešimtuką. Tik „Dans­ke Bank“ Bal­tijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas primena, kad kita pirmūnė yra Grai­kija.

Ekonomistas įsitikinęs, kad lietuviškas aukštojo išsilavinimo visuotinumas ir kiekybė nustekena mokslų kokybę. Todėl jis taip pat kalba apie aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką, tik kitais žodžiais – reikia mažinti studentų skaičių.

„Šiemet į aukštąsias mokyklas stojo daugiau nei kada nors anksčiau – 64,1 proc. abiturientų. Pagal studentų skaičių, tenkantį 100 tūkst. gy­ventojų, mus lenkia tik Graikija. Matyt, nė ne­reikia sakyti, kad Graikijos aukštojo mokslo sistema nėra pažangiausia. Lietuvoje santykinai nedidelis biudžetas paskiriamas dideliam skaičiui studentų, juos aptarnaujančiam personalui. Taigi problema ta, kad vienam studentui tenka per mažas studijų krepšelis, kurio nepakanka kokybiškoms studijoms, gerų dėstytojų atlyginimams užtikrinti ir panašiai“, – komentuoja ekonomistas.

Jis primena prieš kelias savaites Vilniaus universiteto (VU) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorių išsakytą idėją kone dvigubai mažinti studentų skaičių: „Tai drąsus pareiškimas, bet iš tiesų jis atspindi realią situaciją. Kietai tariant, studentų turėtų sumažėti perpus. Tada siektume ne kiekybės, o ko­kybės.“

Mokykloje prasčiau sekėsi kolegijų studentams

Būtent studijų kokybei išsamiau aptarti MOSTA paskyrė metinę Lietuvos studijų būklės apžvalgą 2015 m. Jos duomenys rodo, kad beveik pusė dėstytojų neigiamai vertina pirmakursių pasirengimą studijuoti ir jų žinių lygį.

Kad gerėtų studijų kokybė ir kad dėstytojams nereikėtų tiksliųjų mokslų mokyti pasitelkus rankų pirštus, šiemet buvo sugalvota kilni idėja. Švietimo ir mokslo ministerija rekomendavo nustatyti minimalų stojamąjį balą, kurio pagal reikalingų brandos egzaminų rezultatus nesurinkęs kandidatas į aukštąją mokyklą neįstotų. Idėja graži, bet išgirsta viena ausimi: 6 uni­versitetai ir 7 kolegijos tokio reikalavimo neįgyvendino.

Aukščiausią kartelę iškėlė didžiausia šalies aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas, be išlygų paprašęs surinkti 3 konkursinius balus. Dar du universitetai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetas tiek pareikalavo surinkti stojančiųjų į menų studijas.

Kas būtų, jeigu būtų, jei aukštosiose galiotų vienodi minimalūs konkursiniai balai, kai šiųmečiai pirmakursiai jau pakrikštyti ir įpusėjo antrąjį studijų mėnesį, skaičiuoti lyg ir neverta, bet įdomu. Tą padarė MOSTA.

Pasirodo, jei visos šalies aukštosios mokyklos reikalavimus kilstelėtų iki VU lygio, pusė kolegijų pirmakursių dabar nebūtų pirmakursiai, o universitetų studentų nubyrėtų maždaug 12 proc. Tačiau už mokslą mokantiems kolegijų pirmakursiams ne tik trys, bet ir du balai dar yra siekiamybė. MOSTA teigimu, didžiausia problema yra tarp už mokslą mokančių kolegijų studentų: 43 proc. jų neviršijo dviejų balų ribos.

„Nustačius 2 balų ribą į valstybės finansuojamas vietas įstojusių studentų skaičius būtų su­mažėjęs nedaug (4 proc.), tačiau gerokai dau­giau būtų sumažėję įstojusiųjų į valstybės ne­finansuojamas vietas (21 proc.). Įvedus 3 ba­lų ribą, kuri jau yra patvirtina keliuose universitetuose, priimtųjų studentų skaičius sumažėtų stipriai. Į valstybės finansuojamas vietas neįstotų 14 proc., o į mokamas studijas – 43 proc. pretenduojančiųjų“, – skaičiuo­jama Lie­tu­vos stu­dijų būklės 2015 m. apžvalgoje.

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos (LKDK) prezidentas, Lietuvos aukštosios jū­reivystės mokyklos (LAJM) direktorius prof. Viktoras Senčila primena, kad 2–3 konkursinis balas neretai klaidingai prilyginamas pažymių vidurinėje mokykloje vidurkiui. Profesorius patikslina, kad stojantysis, turintis 2 konkursinius balus, tikrai nėra dvejetukininkas, bet ir ne pirmūnas.

„Anksčiau sistema buvo šimtabalė, tada klausimų kildavo mažiau. Palyginti su dabartiniu skaičiavimu, viskas padauginta iš dešimties. Masteliui sumažėjus 10 kartų pastebiu, kad neretai konkursinis balas tapatinamas su įvertinimų rezultatų vidurkiu. Neva, jei konkursinis balas yra 3, net kyla klausimų, kaip žmogus galėjo mokytis vidurinėje“, – klaidingą konkursinio balo interpretavimą apžvelgia profesorius.

Tad reikalavimų norint studijuoti įvairovės amplitudė vingiuoja nuo 3 konkursinių balų iki sėkmės studijuoti nemokamai turint 0,83 konkursinio balo.

Tačiau LAJM vadovas primena, kad taip ir ne­susitarta dėl požiūrio – suteikti galimybę studi­juoti ir pasistengti aukštojoje labiau, nei pavyko mokykloje, ar pagal valstybinių egzaminų rezultatus bent jau tais metais užverti kelią į bakalauro studijas. „Kiekviena aukštoji mo­kyk­la nori kuo stipresnių studentų, bet tai le­mia ir regiono galimybės jų pritraukti. Dau­guma stipriausių mokinių stoja į sostinės aukštąsias mokyklas. Vis neapsisprendžiame, ar su­teikti žmogui galimybę bandyti studijuoti. Tar­kime, Danijoje tokių problemų nėra, galimybė suteikiama visiems, o vėliau reikalavimų netenkinantys studentai braukiami iš sąrašų“, – lygina V.Senčila.

MOSTA duomenimis, šiemet geriausiai egzaminus išlaikę stojantieji universitetuose pasirinko biomedicinos ir fizinių mokslų studijas, kolegijose – menų ir humanitarinių mokslų programas. Vertinant vidutinius balus, kaip ro­do MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai pasirengę, nepaisant nei aukštosios mokyklos tipo, nei finansavimo pobūdžio, įstojo į technologijos mokslų studijas.

Šimtukininkų, kurie turėjo bent po vieną di­džiausią 100 balų valstybinių brandos egzami­nų įvertinimą, šiemet buvo 5 proc. (1,7 tūkst.). Kaip matyti iš detalesnių Lietuvos aukš­­tųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmi­­mui organizuoti duomenų, per 700 jų pa­traukė į VU, per 200 – į KTU, per 100 šimtuki­­ninkų sulaukė Lietuvos sveikatos mokslų uni­­versitetas ir Vilniaus Gedimino technikos uni­versitetas.

36 pirmakursiai iš Birštono

Tikimybę įstoti į aukštąją mokyklą sumažina ar padidina tėvų išsilavinimas, socialinis ekonominis statusas ir net savivaldybė, kurioje abiturientas baigė mokyklą.

Kaip rodo MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai šiemet pasisekė Kalvarijoje ir Birštone išugdytiems mokiniams (į aukštąją mokyklą įs­tojo 65 ir 64 proc. bandžiusiųjų). Jei matuotume absoliučiais skaičiais, studijas šiemet pradėjo 36 birštoniškiai.

Santykinai daugiausia įstojusiųjų į aukštąją mokyklą šiemet buvo iš Prienų (83 proc.), taip pat sekėsi ir Švenčionių, Skuodo, Telšių, Jo­niškio ir Molėtų rajonų stojantiesiems – per 80 proc. jų gavo kvietimą studijuoti.

Geriausiai įstoti į universitetus pavyko mo­kyklas baigusiems Palangoje (67 proc.), Kaune (66 proc.) ir Kauno rajone (63 proc.), Vilniuje (65 proc.).

Tikimybė studijuoti priklauso ir nuo tėvų išsilavinimo: jei bent vienas jų turi aukštojo mokslo diplomą, ji išauga dvigubai. Kaip teigiama MOSTA atliktoje apžvalgoje, tokią priklausomybę lemia ne tik vertybės: išsilavinę tėvai gali įpirkti korepetitorių, kurie padėtų pasirengti egzaminams, paslaugas. MOSTA ap­klausos duomenimis, daugiau nei pusė mo­kinių, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo, teigia neturintys pinigų korepetitoriui, bet tik 35 proc. sako, kad jiems korepetitoriaus ir nereikia.

Atlikusi studijų apžvalgą MOSTA išveda tendenciją, kad valstybės finansuojamų vietų sistema yra nepalanki prastą socialinį ekonominį pagrindą turintiems stojantiesiems. Kaip teigiama analizėje, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose finansavimas skiriamas tik pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų įvertinimus. Be to, moksleivių ap­klau­sos duomenimis, galimybė studijuoti ne­mokamai jiems svarbiau nei tai, ką ar kur studijuoti.

Socialiniai mokslai – priekyje

Nepaisant kalbų apie socialinių mokslų nuvertėjimą, prie prekystalių dirbančius teisinin­kus ir ekonomistus, nors per penkmetį jų po­puliarumas ir sumažėjo dešimtadaliu, socialinius mokslus vis dar renkasi didžioji dalis stojančiųjų – 39 proc.

O štai perspektyviais laikomų mokslų studijas pasirinko tiek pat stojančiųjų, kiek ir praėjusiais metais: biomedicinos – 23 proc., technologijų – 15 proc., fizinių mokslų – 9 proc.

Toks stojančiųjų pasidalijimas, valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymas kelia klausimų ekonomistui R.Grajauskui. Pasak jo, nors technologinius, fizinius mokslus nemokamai kasmet gali studijuoti vis daugiau pirmakursių, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų rengimo apsukos mažėja pernelyg lėtai.

„Atotrūkis tarp specialistų paklausos ir pasiūlos tik didėja. Tarkime, asociacija „Infobalt“ prognozuoja, kad per kelerius metus labai pritrūksime IT specialistų. Tai reiškia, kad nesuge­­bame žengti koja kojon su rinkos poreikiais“, – sako R.Grajauskas.

Jis priduria, kad Lietuva, reginti savo, kaip aukštųjų technologijų šalies, įvaizdį, neskatina šiam tikslui prioritetinėmis laikomų sričių. Kai užsienio investuotojai pasirenka Lietuvą, pigi darbo jėga būna trečioje vietoje, nes svarbesni motyvai susiję su specialistų kvalifikacija.

„Nors jau turime gerų atskirų pavyzdžių, sistemos dar nėra. Todėl, jei norime tapti aukštųjų technologijų šalimi, turime sukaupti žmogiškųjų išteklių tose srityse. Bet kaip pasiekti jų kokybę, kai dėstytojų atlyginimai kelia juoką? Į valstybinius universitetus nesugebame pritraukti aukščiausios klasės dėstytojų. Geriausi fizinių, inžinerinių mokslų specialistai išvažiuoja dirbti į užsienio universitetus, nebent jie yra idealistai, visai nesirūpinantys materialia gyvenimo puse“, – vieną abejotinos studijų kokybės priežasčių aptaria ekonomistas.

LKDK vadovas V.Senčila pastebi prieštaravimą tarp to, ko, kaip teigiama, reikia darbdaviams, ir to, ko jie patys sako ieškantys: „Gerai, kad pamažu didėja susidomėjimas technologijų studijomis, bet apklausos rodo, kad darbdaviai vertina bendrąsias kompetencijas – gebėjimą bendrauti, dirbti komandoje ir panašias savybes, kurios priklauso socialinių mokslų sričiai. Jie nenurodo, kad ieško mokančių skaičiuoti žmonių.“

Mokymasis ir skaitymas visada likdavo kalėjimų subkultūros, kuri Lietuvoje jau nyksta, nuošalyje. 11-oje Lietuvos kalinimo įstaigų mokosi trečdalis nuteistųjų, pernai 1,5 tūkst. jų gavo mokslo baigimo pažymėjimus. „Žmonės čia ateina ne mokytis. Tai ne kalėjimas mokykloje, bet mokykla kalėjime“, – prie įėjimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pasitinka didžiausios laisvės atėmimo vietose dirbančios bendrojo ugdymo mokyklos – Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro (VJSKBLC) direktorius Arvydas Šuksteris.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dovaidas PABIRŽIS

Įžengus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-ka­lėjimo teritoriją, skelbimų lentoje ryškiausiai matyti Rugsėjo 1-osios sveikinimas.

Keturiose Vilniaus laisvės atėmimo vietose dirbanti mokykla, iki 1994 m. vadinta Vilniaus nuteistųjų švietimo konsultaciniu punktu, turi maždaug 400 mokinių ir per 20 užsieniečių, no­­rinčių pramokti lietuviškai. Šios mokyklos auklėtiniai gali įgyti pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, be to, mokykla tampa tarpininke tiems, ku­r­ie nori įgyti aukštojo mokslo diplomą.

Pirmoji aplankyta patalpa – viena iš nedidelių kabinetų, skirtų mokyklai ir išsimėčiusių ke­liuose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pastatuose. Atrodytų, įprastas mokytojų kambarys, įmūrytas šaltesniuose koridoriuose: keli darbo stalai su popieriais ir pieštukinėmis, švie­siai išdažytos sienos, informacinė lenta su Švie­timo ir mokslo ministerijos pranešimais, bib­lioteka, kurioje surikiuoti naujo leidimo lietu­vių literatūros klasikų kūriniai. Nugara į kny­gų lentyną, prižiūrimas mokytojo, prie kompiuterio sėdi nuteistasis.

„Kai mokiausi laisvėje, norėjau studijuoti tei­sę arba ekonomiką, o atsidūręs čia, Lu­kiš­kėse, nutariau studijuoti abu dalykus. Ka­me­ro­je turiu daug laisvo laiko, todėl galiu mokytis ir skaityti, nieko daugiau čia nepriveiksi. Dabar esu Balstogės universiteto antrakursis ir My­kolo Romerio universiteto pirmakursis“, – pa­sakojimą pradeda Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sėdintis kalinys.

Jeigu jau supykote, kad suklydęs ir nusikaltimą padaręs žmogus kalinimo įstaigoje tuo pat metu siekia dviejų aukštojo mokslo diplomų, metas pasakyti, kad už šio nuteistojo studijas moka tėvai. Jie maždaug 1,5 tūkst. eurų per me­­tus kainuojantiems mokslams pinigų atseikėjo iš santaupų, dar pardavė automobilį.

Nuotoliniu būdu besimokantis kalinys studentas sėkmingai išlaikė 4 valstybinius brandos egzaminus, vieno jų įvertinimas buvo 80 balų, kitų – apie 30.

„Į Lukiškes pakliuvau likus keliems mėnesiams iki abitūros egzaminų, todėl jau būdamas čia iškart parašiau prašymą baigti vidurinę mo­kyklą ir laikiau egzaminus. Studijuoti norėjau dar būdamas laisvėje, o dabar, kai gresia ilgas laisvės atėmimas, laiko leisti bet kaip nesinori. Geriau įgyti diplomą, o kadangi yra galimybė – ir du“, – tęsia jis.

Šis nuteistasis, prižiūrimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbančių VJSKBLC pe­dagogų, tam tikru laiku gali naudotis kompiuteriu ir internetu studijų tikslams. Vir­tua­lio­je mo­kymosi aplinkoje „Moodle“ jis gauna už­duo­tis, stebi paskaitų įrašus, jei reikia, elektroniniais laiškais susisiekia su dėstytojais. Ar­timiausi kalinio darbai – logikos, teisės istorijos egzaminai.

„Kartais norisi išvykti į tikras paskaitas, kad ir su priežiūra. Pabendrauti su dėstytoju, pabūti tikroje paskaitoje, tai juk ne tas pats, kaip gau­ti medžiagą iš „Moodle“ ar stebėti paskaitas per kompiuterį. Bet jei nori mokytis, nematau problemos, kad tie mokslai vyksta internetu ar nu­filmuoti kamera. Juk toks yra nuotolinių studi­jų organizavimo būdas“, – svarsto pa­šne­ko­vas, dar nebuvęs tikroje universiteto auditorijoje.

Jis – vienas iš 4 nuteistųjų, kurie Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime siekia aukštojo mokslo diplomo. Vieninteliame kalėjime Lie­tuvoje dirbantis VJSKBLC teikia ir pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, organizuoja anglų, lietuvių kalbos užsieniečiams ir informacinių technologijų kursus.

Matuojant visos šalies mastu, ko nors atlikdami bausmę mokosi 30 proc. iš iki 8 tūkst. įkalintų asmenų. Nuo rugsėjo pirmą kartą dar ne­nuteisti, bet tardymo izoliatoriuose laikomi as­menys iki 16 metų amžiaus gali mokytis, o esan­tieji atvirose kolonijose ir socialinės reabilitacijos centruose – mokytis laisvėje esančiose įstaigose. Galimybė mokytis sudaryta visose 11 ka­linimo vietų, juolab kad ir patys kaliniai to­kios ga­limybės nesikrato.

A.Šuksteris prisimena maždaug 2000-uo­sius, kai rašydamas magistro darbą atliko nu­teistųjų apklausą. Jos rezultatai dar prieš 15 me­tų atskleidė, kad mokytis kaliniai, bent teoriškai, tikrai norėtų: 85 proc. atsakė teigiamai.

Galima sakyti, kad apribojimų siekti mokslo pagal nusikaltimus, bausmės laikotarpį ar kitką nėra. Vis dėlto išlygų pasitaiko. Pavyzdžiui, jei nuteistasis laikomas po 7 spynomis, kažin ar koks mokytojas galės jį pasiekti. VJSLBC di­rek­­torius paaiškina, kad pagrindinis reikalavimas yra suderinti izoliaciją ir mokymą, būtina atskirti vienoje byloje teisiamus asmenis.

Kalbų, informacinių technologijų kursai vyksta grupėms, tačiau bendrojo ugdymo dalykų nuteistieji mokosi savarankiškai, individualiai padedant mokytojams. Dalykų pamokų jie neturi, o su „bendraklasiais“ susitinka nebent per tarpinius atsiskaitymus, egzaminus.

„Norintiems mokytis visada bus pagelbstima. Reikia pasakyti, kad mokinių grupės labai skirtingos – nuo beraščių iki laisvai besiorientuo­jančių, – pabrėžia A.Šuksteris ir priduria, kad pasitaiko ir tokių mokinių, kurie valstybinius brandos egzaminus išlaiko beveik šimtukais. – O štai kitas nuteistasis prašo priimti į 7 klasę, bet iš jo mokyklos sulaukėme atsakymo, kad nors jis ir mokėsi šešerius metus, visus juos praleido toje pačioje pirmoje klasėje.“

Kitaip, kaip tik mokyklų siekiu kuo ilgiau išlaikyti mokinius įstaigoje dėl krepšelio lėšų, to nepaaiškinsi. Todėl VJSLBC direktorius sa­ko, kad neretai kalinių išsilavinimas neatitinka jų realių žinių.

1901 m. statant Lukiškių tardymo izoliatorių-ka­lėjimą, kaip juokauja jo darbuotojai, ca­ras apie mokyklą negalvojo. Vienintelė kalėjimo paskirtis buvo izoliuoti. Todėl dabar nuteistųjų mokymuisi skirti kabinetai išmėtyti po vi­sus šio architektūrinio paminklo pastatus. Vie­ni kabinetai įrengti iš kamerų, kitus galima rasti pusrūsyje, kur palubėje įsriegtus langelius dengia užuolaidos, per kurias net grotų nematyti.

Informacinių technologijų kabinete – dvi ei­lės stalinių kompiuterių, priešais juos – išmanioji lenta. Didesnėje „klasėje“, kurioje dviem kalbomis vyksta lietuvių kalbos kursai užsieniečiams, mokiniams ir iš Taivano, ir iš Norvegijos, suolų jau daugiau, o ant plastikinės baltos lentos paryškintos besikeičiančios išlinksniuotų daiktavardžių galūnės.

„Jei bus statomas naujas kalėjimo pastatas, so­cialinės reabilitacijos reikmėms, užsiėmimams, mokymo programoms, profesiniam, ben­drajam ugdymui turėtų būti atskiros patalpos, – svarsto A.Šuksteris. – Pavyzdinės mokymo­si sąlygos yra Danijoje, Niborgo kalėjime. Ži­noma, ten daug kas kitaip, kalėjimuose žmonių nedaug, visai kitos ir piniginės investicijos. Lankydamiesi Danijoje išgirdome, kad darbuotojai vos susitvarko su 10 tardomųjų, o mes juos galime skaičiuoti šimtais. Arba kai gavome pirmus šešis kompiuterius, labai džiaugėmės, o atvažiavo danai ir stebėjosi tokia mūsų laime.“

Išsilavinimo dokumentų pasigenda laisvėje

Alytaus pataisos namuose daugelį mokymui­si skirtų erdvių nuteistieji sutvarkė savo ran­­komis.

„Patalpos, kuriose vysta mokymas, priklauso Alytaus pataisos namams. Daug darbų jose at­liko patys mokiniai, projektinės veiklos metu pakeisti langai, sutvarkyta kabinetų aplinka, už­­tikrinta tinkama temperatūra. Apskritai infrastruktūra yra nebloga ir šiuolaikinė – naudojama multimedija, projektoriai“, – besimokančiųjų Alytaus pataisos namuose sąlygas apžvelgia Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas Zubras.

Jo vadovaujamoje įstaigoje mokslo metus šie­met pradėjo 240 nuteistųjų, dar 200 jų mo­kysis pagal bendrojo ugdymo programą Aly­taus jaunimo ir saugusiųjų mokykloje.

„Nutiestieji gali rinktis iš 6 profesinio mokymo programų, visos yra paklausios darbo rinkoje. Pavyzdžiui, suvirintojų mokymo programa – paklausios inžinerinės pramonės dalis, ren­­giame ir elektros mechanikus, turime dvi sta­­tybos, taip pat siuvėjų, baldžių programas“, – vardija V.Zubras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius pasakoja apie profesinio mokymo organiza­vimą pataisos namų teritorijoje ir svarsto, kad turinio požiūriu mokymas nelabai kuo skiriasi nuo laisvėje vykstančių pamokų. Su nu­teistaisiais dirba dalykų mokytojai, pavyzdžiui, kalbos kultūros moko lietuvių kalbos mokytoja, profesijos dalykus dėsto profesijos mokytojai. Sudėtingesnis nebent praktinis mokymas, bet ir tai pasirinkusieji baldžių programą įgūdžių mokosi realioje darbo aplinkoje, dirba vals­tybės įmonėje prie Alytaus pataisos namų.

„Žinoma reikia aiškiai pasakyti, kad yra mo­kytojų, kurie nenori ten dirbti. Tačiau turime ir jaunų specialistų, dirbančių pataisos namų teritorijoje. Kai kalbuosi su mokytojais, iš jų girdžiu, kad pamokos vyksta tvarkingai, incidentų nebūna. Patys mokiniai yra motyvuoti, dalis jų stengiasi ir dėl charakteristikų, kurias mokytojai pateikia svarstyti lygtinio paleidimo komisijai. Tai gal ir priverstinis stimulas, bet vis tiek di­dinantis motyvaciją“, – neabejoja V.Zub­ras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius sako, kad būtų galima rasti ir savotiškų sėk­mės istorijų. Pavyzdžiui, vienas nuteistasis, atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, įsidarbino Aly­tuje, duonos kepykloje. Be to, neretai pasitaiko, kad, profesinę kvalifikaciją įgiję ir tai liudijantį do­kumentą pradanginę dar būdami kalinimo įstaigoje, išėjusieji į laisvę susisiekia ir prašo pa­dėti jį rasti, nes reikia parodyti darbdaviui.

„Tai įrodo, kad atliekant bausmę įgytas ama­­tas turi teigiamos įtakos socializacijai. Ži­noma, tai priklauso ir nuo žmogaus požiūrio“, – apibendrina V.Zubras.

Nuteistųjų mokslas – ne egzotika

Sąlygos mokytis sudarytos visose 11 kalinimo vietų. Kaip paaiškina Kalėjimų departamen­to Resocializacijos skyriaus viršininkas Gin­tautas Klimavičius, kalinimo įstaigose dirba Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios mokyklos, kurios išduoda savo dokumentus, todėl baigimo pažymėjimuose nematyti, kad asmuo išsilavinimą ar profesiją įgijo būdamas nelaisvėje.

Priklausomai nuo to, kokį išsilavinimą, pa­grindinį ar žemesnį, įgijo laisvėje, mokytis pa­gal bendrojo ugdymo programas gali visi nu­teis­tieji. O štai galimybės rinktis profesinio mo­kymo programas yra ribotos grynai dėl vietų, patalpų skaičiaus.

„Profesinį mokymą vykdome taip, kaip įs­tengiame. Vietų skaičius ribotas, todėl ne visi nu­teistieji spėja pakliūti mokytis norimos specialybės. Pasitaiko projektų, kurių metu galime su­daryti papildomų grupių, priimti mokytis dau­­giau nuteistųjų“, – tvirtina G.Klimavičius ir priduria, kad jei nuteistasis nori mokytis, bet neturi nė menkiausių finansinių galimybių, jam parūpinama reikalingų priemonių.

Kalėjimų departamento atstovas pabrėžia, kad pastaraisiais metais padaugėjo nuteistųjų, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programą, todėl jų jau daugiau nei profesinio mokymo dalyvių.

„Dalis nuteistųjų mokosi dėl tolesnio gyvenimo perspektyvų, be to, besimokantieji turi dau­­giau „privilegijų“, už gerą mokymąsi skatinama, tarkime, nuteistasis gali gauti padėką ar pa­pildomų pasimatymų“, – komentuoja G.Kli­ma­vičius ir priduria, kad mokslas atliekant baus­­mę – įprastas reiškinys, todėl nereikėtų jo lai­­­kyti egzotika.

2014 m., Kalėjimų departamento duomenimis, aukštojo mokslo įstaigose visoje šalyje mo­kėsi 9 nuteistieji. Kaip tvirtina visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, tokie atvejai – ne tendencija, bet išimtys, nes daugiausia per 1,3 tūkst. nu­teis­tųjų mokosi bendrojo ugdymo mokykloje, be­veik tiek pat jų – profesinėje.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentų sąrašuose taip pat yra vienas nuteistasis, siekiantis magistro laipsnio. VGTU Nuotolinių studijų centro direktorius doc. Vai­dotas Trinkūnas, paprašytas apžvelgti kalinimo įstaigose esančiųjų galimybes studijuoti ir jiems keliamas sąlygas, tvirtina, kad tokios nuo­­to­li­nės studijos nesiskiria nuo mokslo organi­za­vi­mo ki­tiems asmenims, negalintiems at­vykti į uni­v­er­si­tetą – auginantiems mažamečius vaikus, turintiems judėjimo negalią ar dažnai keliaujantiems.

Taigi ir priėmimo sąlygos bausmę atliekantiems asmenims yra tokios pat kaip ir kitiems studentams. Skirtumas tas, kad reikalingi do­kumentai siunčiami paštu, bendraujama neakivaizdžiai. V.Trinkūno teigimu, pagal universitete nustatytos tvarkos galimybes studijuojančiajam iš kalinimo įstaigos gali būti sudaromas in­dividualus studijų grafikas ir individuali studijų programa.

„Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, ar įkalinimo įstaiga sudarys bent minimalias sąlygas studijuoti. Buvo atvejis, kai įkalinimo įstaiga nesuteikė galimybės studijuojant naudotis internetu, studentas nebeturėjo galimybės naudotis virtualioje aplinkoje esančiais ištekliais ir bendrauti su dėstytojais, todėl studijas teko nu­traukti“, – komentuoja VGTU atstovas.

Mokytis nėra gėda

Jis priduria, kad kalinimo įstaigoje esančių as­menų studijos nėra masinis reiškinys. Mi­nė­tam VGTU studentui paskaitų konspektai, už­duo­tys, darbų atlikimo reikalavimai pateikiami skait­meniniu pavidalu, nustatytu laiku jis gali konsultuotis su dėstytojais per vaizdo konferencinį ryšį.

Šiandieninė įkalinimo įstaigų subkultūra vis dar tebėra tokia, kokia buvo susiformavusi so­vie­­tinės okupacijos metais. Kaip teigia Lietu­vos teisės instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Gin­tautas Sakalauskas, bet kurioje šalyje, išsikapsčiusioje iš totalitarizmo, paskutinis iš jų iš­s­ikapsto kalėjimas. Lietuvoje tokių pa­vyzdžių gausu net mokyklose ar globos namuose, todėl ti­kėtis esminių permainų kalėjimuose sudėtinga – ši sistema labai uždara, ji beveik neturi lo­bis­tų, politinių balų ją reformuodamas greitai ne­susikrausi, be to, juk žmonės kali už nusikalti­mus, todėl manoma, kad „taip jiems ir reikia“.

Tačiau, kaip sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis, per dvidešimtmetį iš sovietinės okupacijos laikų atėjusi subkultūra, nutrūkus ryšiams su šaltiniu, keičiasi ir prisitaiko prie Lietuvos sąlygų, vis labiau įgauna ekonominį pobūdį.

„Anksčiau su vadinamaisiais nuskriaustaisiais bet koks ryšys buvo negalimas, o dabar jie žai­džia kartu krepšinį, netgi bendrauja, dalijasi ir mais­tu. Anksčiau tai iš principo nebuvo įmano­ma. Tai­syklės švelnėja, nebelieka absurdiškų nuo­­sta­tų. Pa­vyzdžiui, tarp nepilnamečių anksčiau bū­davo to­kių taisyklių, kad negalima valgyti deš­relių, po­midorų“, – pasakoja D.Vos­kre­sens­­kis.

Ir sovietinės okupacijos metais, ir dabar mo­kytis kalėjime nėra gėdinga. Pasak D.Vos­kre­sens­kio, daugiau problemų kyla dėl nemokamo dar­bo – į tokią veiklą žiūrima prastai, tačiau skai­tyti knygas, mokytis, lankytis bibliotekoje vi­­sada buvo laikoma geru ir sektinu pavyzdžiu. O mokytojai ir gydytojai, kaip visur, taip ir ka­lėjime, visada gerbiami, juos liesti draudžiama.

Tą „Veido“ žurnalistams patvirtino ir kalbin­tas kalinys studentas. Pasak jo, mokslas ka­lė­jimo subkultūroje niekaip neigiamai nefigūruo­ja. Tačiau, pasak A.Šuksterio, mokytojai su tam tik­rais subkultūros niuansais susiduria: „At­­ro­do, visa klasė susirinko, bet yra žmonių, ku­­rie nepritampa, kurie negali kažkur lankytis.“

Nesėdėjai – likai nenubaustas

Lietuvoje įkalintų žmonių, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra labai daug. 2014-ųjų pa­baigoje pagal kalinių, tenkančių tūkstančiui gy­­ventojų, skaičių Lietuvą lenkė tik Rusija, Azer­­baidžanas ir Baltarusija, nors nusikalstamu­mo ly­gis mūsų šalyje buvo žemesnis nei kai ku­­riose kitose ES valstybėse. 2014-ųjų pabaigoje laisvės atėmimo vietų įstaigose buvo laikomi 8636 as­menys, tūkstančiui gyventojų teko 296 ka­liniai. 90 proc. jų buvo nuteisti ir atliko bausmę.

Pasak G.Sakalausko, per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje nesusiformavo nau­ja baudimo kultūra, ji liko panaši į sovietinę – laisvės atėmimas tebėra bausmės sinonimas, ja vis­kas pradedama ir baigiama skaičiuoti. Bau­džiamajame kodekse numatyta ir kitų bausmių, jos taikomos praktikoje, bet „tikroji“ baus­mė vis dar yra atsėdėjimas.

Pirmasis baudimo praktikos raidos etapas prasidėjo po nepriklausomybės paskelbimo ir tęsėsi iki naujų kodeksų priėmimo. Tai, mokslininko teigimu, buvo desperatiškas bandymas reaguoti į pasikeitusią nusikalstamo elgesio tik­rovę, kuri išsilaisvino kartu su visu socialiniu gyvenimu. Susilpnėjusi socialinė kontrolė ir laisva žiniasklaida suformavo kitokį nusikaltimų suvokimą visuomenėje, todėl tam laikotarpiui buvo būdingas nuolatinis bausmių griežtinimas, bet kartu buvo svajojama apie „europinius standartus“. Po stabilesnių penkerių metų, prasidėjus ekonominei krizei, vėl prasidėjo bausmių griežtinimo bumas.

„Vakaruose buvo suvokta, kad įkalinimas yra žalingas, kad jis nemažina nusikalstamumo ir be­veik niekada nepakeičia įkalinto žmogaus, todėl turi būti taikomas tik kaip išimtinė bausmė, kai tai neišvengiamai būtina, ir kiek įmanoma trum­pesnį laiką. Nepaisant to, jog mūsų Bau­džia­ma­jame kodekse lyg ir mėginama siųsti žinią, kad lais­vės atėmimas turi būti paskutinė ir iš­imtinė prie­monė, ta žinia ten sakoma labai ty­liai. Ir priešingai – yra taisyklė, pagal kurią bausmė turi būti pa­skiriama matuojant nuo jos vi­dur­kio. Už to sly­pi ta pati totalitarinė mintis, kad yra kažkoks žmo­gaus vidurkis, kuriam reikia atseikėti į vieną ar į kitą pusę. Jei jau laisvės atė­mimas turi būti minimalus, tai ir skaičiuoti ­reikėtų nuo minimumo – bent jau taip daroma dau­gumoje Eu­ro­pos šalių“, – teigia G.Sa­ka­laus­kas.

Didžioji dalis kalinių laiką leidžia beprasmiškai – dirba tik 12–13 proc. nuteistųjų. Tai ma­žiausia dalis ES. Kaliniai praranda socialinius ir darbinius įgūdžius, nutraukia santykius su artimaisiais, prastėja jų sveikata, dalis pradeda varto­ti narkotikus, įklimpsta į skolas. Mokymasis kalinimo vietoje, nesvarbu, dėl amato, pagrindinės mokyklos pažymėjimo ar tiesiog užsiėmimo, nuteistajam išeina tik į naudą ir bent teoriškai sumažina tikimybę prasikalsti vėl.

„Veido“ kalbintas studentas kalinys, kaip sa­ko pats, turintis daug laisvo laiko, ir jam įprasmin­ti pasirinkęs studijas, į klausimą, ar sunku mo­­kytis, kaip ir dauguma mokinių atsako: „Jei mo­­kaisi ir stengiesi, tai sunku. Bet kai iš tikrųjų no­­ri mokytis, gali mokytis ir čia, galimybių yra.“

„Juodos lentos ir baltos kreidos neturime, bet kažkokios sąlygos yra“, – priduria Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro direktorius A.Šuksteris, pats ne kartą iš Balstogės parvežęs studentui reikalingos literatūros.

„Galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – apie bandymus kaitalioti švietimo sistemą, kopijuoti kažkur pasaulyje pasiteisinusias jos detales „Veidui“ sako vienas iš keturių herojų. Kitaip nei herojais jaunuolių, baigusių užsienio univer­sitetus, bet grįžusių mokytojauti ar kitaip kurti geresnio švietimo visiems, ir negali pavadinti. Tačiau nė vienas iš jų – nei tas, kuris atsimena rašiklio nuospaudas iš mokyklos, nei kitas, kurį supykdė, kad vaikai iš tikrųjų mokosi po pamokų, nei trečias, kuris darbe išklauso paauglių meilės istorijų, nesijaučia kažką paaukoję. Jiems mokytojo darbas – dar prestižas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Unę Kaunaitę praėjusią savaitę į mokslus Kem­­­bridže, galima sakyti, išleido geradariai, pa­tikėję merginos idėja Kem­bri­džo universitete įgyti gerosios patirties ir įprasminti ją Lie­tu­vos švietime. Dviejų knygų autorė į kelionę iš­si­ruošė ne tik atvira naujoms žinioms ir įspūdžiams, bet ir su didele atsakomybe pateisinti lū­kesčius tų, kurie prie kilnaus tikslo prisidėjo ket­virtadaliu magistrantūros studijoms reika­lin­gos sumos.

Švietimo naujoves iš Kembridžo parveš į Lietuvą

Baigusi psichologijos ir socialinės antropolo­gijos bakalauro studijas Škotijos Šv. An­driaus (St. An­drews) universitete, Kembridže U.Kau­nai­tė at­­rado studijas, kuriose psicholo­gi­ja dera su švieti­mu, ir suprato, kad naujomis švie­timo sri­ties ži­nio­mis papildžiusi nemenką psi­­cho­lo­gi­jos žinių ba­gažą ji galės imtis prasmin­­gų darbų Lietuvos švie­­timo sistemoje. „Su­­pratau, kad tokios studijos būtų man artimos. Suvokus, kaip žmonės vystosi, kaip mokosi ir kaip šiuos procesus keičia ap­lin­ka ir kiti žmonės, būtų galima patobulinti švieti­­mo pro­cesus“, – savo užmojį paaiškina U.Kau­naitė.

Rašytoja, iš Škotijos sugrįžusi kaip „Kurk Lie­­­­tuvai“ programos dalyvė, spėjusi padirbėti Vi­daus reikalų bei Švietimo ir mokslo ministeri­jose, turėjo gerą planą. Ir bėdą – trūko pinigų.

Dalį 10 mėnesių magistrantūros studijoms rei­­kalingos sumos (21 tūkst. svarų sterlingų) U.Ka­u­­­­­naitė susitaupė pati, dalį pridėjo viena ben­­drovė. Svajonių studijos atrodė dar arčiau ir kai gavo Kembridžo universiteto stipendiją. Kai nuo Kembridžo skyrė lėktuvo bilietas ir 7 tūkst. svarų sterlingų, rašytoja, paskatinta bi­čiu­lių, išdrįso paskelbti savo planą Lietuvoje dar ne itin po­puliarioje sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformoje, kad visi, pa­tikėję jos idėja, bet kokio dydžio pinigine parama galėtų prisidėti prie jos įgyvendinimo. U.Kau­­naitės idėja patikėję rėmėjai surinko  4,5 tūkst. svarų sterlingų.

„Ilgai dvejojau, ar pradėti tokią akciją, bijojau neigiamo požiūrio, neva prašau išmaldos ar nesugebu pati užsidirbti mokslams. Bet išdrįsusi įsitikinau, kad tokių pavyzdžių reikia, nes po manęs atsirado žmonių, kurie prašė pa­remti pa­našias idėjas. Prisidėti prie tokių projektų yra būdas išreikšti pilietinę valią ir parodyti, kas visuomenei svarbu. Žinoma, kai apie tokią akciją pa­skel­bi žiniasklaidoje, sulauki ir neigiamų ko­mentarų. Vis dėlto pajutau naudą ne tik surinkusi pinigų, reikalingų studijoms, bet ir sulaukusi daug žmonių, dirbančių švieti­mo srityje, skam­bučių, kurie siūlė bendradarbiauti, kai grį­šiu. Dėl žmonių pa­laikymo ir naujų ryšių mano įsipareigojimas pri­taikyti Kem­­­bridžo idėjas Lietuvos švietime, padaryti tai, ką pažadėjau, tik dar labiau sustiprėjo, – sako Kembridžo magistrantė ir priduria, kad baisiausia būtų bu­vę nesurinkti nė kiek pinigų: – Tai rodytų, kad tavo idėja niekas nepatikėjo.“

Kaip studijų metu įgytą patirtį pritaikys Lie­tuvos švietimo srityje, rašytoja sako galėsianti pa­tiks­linti po metų. Kol kas ji svarsto, kad, be įvairių nevyriausybinių projektų, no­rėtų pa­dirbėti ir viešajame sektoriuje, ten, kur priimami švietimui reikšmingi sprendimai. „Bet daug kas priklauso nuo aplinkybių. Ne­no­rėčiau atsidur­ti to­kio­je vietoje, kur negalėčiau nieko padary­ti. Tar­kime, jei vadovui nepatiktų mano idėjos, ne­ma­tyčiau savo darbo prasmės“, – tikina pašnekovė.

Verslininkas tapo savanoriu

Beveik 11 tūkst. eurų – tokią sumą už nuoto­­lines švietimo lyderystės magistrantūros studijas Suomijoje sumokėjo Rygaudas Guogis. Pa­klaus­tas, ar lengva ranka atseikėjo šitiek pi­nigų, jis juokauja, kad galėjo nusipirkti automo­bilį, bet šis juk pasens. O dar blogiau, jei jis pats, būdamas senas, neturės nieko vertinga pri­­­siminti iš savo darbų sąrašo. „Galima nusipirk­­ti mašiną, brangų namą, parduoti kelis tūks­­­­tančius padangų, bet ar žmogus gali padaryti tik tiek? Aš noriu matyti savo darbų prasmę“, – užmojį dirbti dėl kokybiškesnės švietimo ateities paaiškina R.Guogis.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ba­ka­­lauras dirbo nuo pirmo kurso, bet dar­bai ne­bu­vo susiję su švietimu, nebent išskyrus patirtį mo­­­­kymų įmonėje. Vėliau R.Guogis pra­dėjo nuo­­­­sa­­vą verslą, vienoje įmonėje pardavi­nėjo medieną Sau­do Arabijos rinkai, o štai ke­lią į švietimą pradė­jo nuo savanorio darbo pro­jekte „Kitas variantas“.

Šiandien R.Guogis vargiai gali nusakyti, ko­kios yra jo pareigos. Formaliai jį galima pristatyti kaip vieną iš penkių švietimo entuziastų, 2013 m. įkūrusių VšĮ „Kuriančios bendruomenės“. Dabar daugiausia jėgų R.Guogis skiria nau­jam projektui „Mokytojų mokykla“ ir įvairiau­sią veiklą derina su nuotolinėmis magistran­tūros studijomis Juveskiulės universiteto Švie­timo lyderystės institute Suomijoje. Pa­šne­kovas paaiškina, kad siekti Suomijos universiteto magistro laipsnio švietimo srityje nusprendęs neatsitiktinai: suomiškos mo­kyklos yra ar­čiausiai tokios mokyklos, kokia ji tu­rėtų ir galėtų būti, koncepcijos.

Taigi R.Guogis kartu su bendraminčiais, švie­timo sistemos dalyviais įvairiausiais būdais ieško atsakymų į klausimus, kaip sukurti geresnę mo­kyklą visiems. Dar tik pradėjęs savanoriau­ti, kaip „Kito varianto“ mentorius, R.Guo­gis supyko su­žinojęs (o prisiminęs savo mokinio patirtį ir pats suprato), kad mokiniai, pusę dienos atsėdėję suo­le, iš tikrųjų mokytis pradeda tik po pamokų. „O Suomijos mokyklos turbūt yra panašiausios į to­kias mokyklas, kokios jos ir turėtų būti, – sako pa­šnekovas. – Jei kalba­me apie dabartines studijas, man labai patinka, kad visi dėstytojai yra dirbę mokyklose, jie ži­no, kas ten vyksta, o ne dės­to tai, ką yra kažka­da seniai matę.“

R.Guogis netrunka įrodyti, kad jo lektoriai ne­­nutolę nuo realybės, ir įjungia vienos paskaitos įrašą. Jame matyti, kad dėstytojas tiksliai ap­s­kaičiuoja, kiek valandų per savaitę mo­kyklo­se dir­ba suomių kalbos ir literatūros mo­kytojai.

Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis įspėti bandantis R.Guogis toli gražu nenusivylęs lietuviškąja sistema. Nuolat lankydamas mo­kyklas ir konsultuodamas pedagogus jis ti­ki­na sutinkantis „superinių“ žmonių. Pa­vyz­džiui, mo­kyklų bendruomenėms reikia ir tokių narių kaip 1934 m. gimusi bibliotekininkė, visą gy­venimą dirbusi mokytoja.

„Mes turime tokios energijos, kokios Suo­mi­ja neturi, todėl turime ir didelį potencialą. Jei pradėtume šalinti esmines problemų priežas­tis, o ne kariautume su pasekmėmis, padary­­tu­me labai daug. Kol į švietimą nemesime vi­sų išteklių – pinigų, talento, intelekto, kol mo­ky­tojo pro­fesijai negrąžinsime smetoninio pres­­­­tižo, tol nie­ko ne­bus. Galima kaitalioti pro­g­­ramas, bandy­ti vie­ną, antrą, bet galiausiai vis tiek lieka mo­kytojas ir mokinys“, – aiškina R.Guogis.

Vietoj bankininko karjeros – į klasę

28-erių Julius Paplauskas dar prisimena, kaip, būdamas penktokas ar šeštokas, tyrinėdavo ant pirštų galiukų rašiklio paliktus įspaudus, atsiradusius nuo nepertraukiamo diktuojamos medžiagos užrašinėjimo. Dabar jį stebina tuomet keistas jausmas: lyg ir norėjosi didžiuotis, kad rašo iki nuospaudų.

Šį pašnekovą būtų galima pristatyti bičiulio žo­­džiais: „Galėjo dirbti prestižinį bankininko dar­­­­­­bą, bet nuėjo į mokyklą.“ J.Paplauskas – Jung­­­­tinės Karalystės Jorko universiteto ekonomi­­kos ir finansų bakalauras, kuris, užuot siekęs ban­­kininko karjeros, grįžo į Lietuvą dirbti mo­kytoju.

„Manau, kad nėra didžių ar nesvarbių dar­bų. Vieniems puikiai sekasi bankų srityje, ku­rio­je irgi yra ką veikti. Be to, aš nemanau, kad mo­kytojo darbas – neprestižinis. Man jis visada bu­­vo presti­žinis, nes matau jo prasmę. Ma­tyt, daug ką le­mia tai, kaip tu pats žiūri į savo darbą. O aš jaučiuosi savo vie­toje“, – karjeros virsmo visai nesureikšmina J.Paplauskas.

Tapęs programos „Renkuosi mokyti!“, ku­rios tikslas – pritraukti į mokyklas jaunų profe­sio­nalų, dalyviu, J.Paplauskas dvejus metus eko­­­nomikos ir matematikos mokė Šiaulių Di­dždvario gimnazijos tarptautinio bakalaureato mo­kinius. Tiesa, mokytojauti jis nusprendė anks­­­čiau, nei sužinojo apie „Renkuosi mokyti“ pro­gramą.

„Baigdamas mokslus Anglijoje turėjau idėją iš­bandyti mokytojo darbą. Man atrodė prasmin­giau užsiimti tokia veikla, nei dirbti banke, kuris nei buvo traukiantis iššūkis, nei turėjau asmeninės motyvacijos dėl karjeros aukštumų, pinigų ar kitų motyvų“, – savo pasirinkimą pa­aiškina J.Paplauskas.

Šiandien jo mokytojavimas Šiauliuose jau bai­gėsi, bet darbai dėl geresnės švietimo ateities – ne. Pašnekovas dėsto ISM Vadybos ir eko­­­nomikos universiteto studentams, yra VšĮ „Ku­riančios bendruomenės“ direktorius ir kt. Būtų galima vardyti ir daugiau J.Pap­lausko veiklų, nuo švietimo problemų nar­p­­­­liojimo iki jo vedamų mokymų verslo or­ga­nizacijoms, tačiau geriausiai jo veiklą apibūdi­na aprašymas „Kūrybinių partnerysčių“ in­ter­neto svetainėje: „Esu iki ausų pa­skendęs švie­time. Tai mano darbo sritis, hobis, laisvalaikis ir aistra.“

Pasirodo, dvejus metus mokytojavęs Šiauliuose vilnietis J.Paplauskas suprato, kad nenori būti mokytoju neprofesionalu. Jis pasakoja ne­abe­jojęs, kad, jei nori dirbti mokykloje, turi dar daug sužinoti, išmokti ir kelti savo kompetenciją. „Jei nori būti geras profesionalas, turi mo­kytis visą gyvenimą, bet ne užsisėdėti ir ne tap­ti „ekspertu“, kuris viską išmano ir kitų nuo­monių nebepriima“, – apibendrina pašnekovas.

Todėl ekonomikos ir finansų bakalauras sa­ko ėmęs mąstyti apie kitą laiptelį – edukologijos, švietimo magistrantūros studijas užsienyje: „Nes atsakomybė labai didelė. Tai profesija, ku­riai reikia ne tik talento ar polėkio, bet ir kom­­pe­ten­cijos. Idėja tęsti mokslus švietimo sri­­tyje ir lėmė, kad išėjau iš mokyklos.“

J.Paplauskas, po patirties mokykloje nestokojęs naujų idėjų ir projektų, planavo juos įgyven­dinti ir susitaupyti pinigų studijoms. Pa­vyz­džiui, pradėjo projektą „Į Mėnulį“, mentorystės programą 9–12 klasių mokiniams, kad šie, pa­de­dami profesionalų, atrastų ir imtųsi to, kas jiems patinka labiausiai. J.Paplauskui atrodo, kad įdomiausia dirbti su vyresnių klasių mokiniais, kurie jau pra­deda „kankintis“ ne­žinodami, kokią kryptį pa­sirinkti arba kaip ją pasiekti.

Simboliška, kad įvairūs darbai, turėję padėti sutaupyti ir pasirengti magistrantūrai švietimo srityje, J.Paplauskui tapo pagrindiniai, ir studijų planus jis bent kol kas atidėjo. „Tas realus pasaulis, praktika, naujos idėjos ir pažintys įtraukė taip, kad ėmiau galvoti ne apie mokytojo darbą, bet apie projektinę veiklą, neformalųjį švietimą, kitas bendravimo su mokiniais ir švietimo bendruomene formas. Kitaip ta­riant, akys nuo mo­ky­tojavimo nukrypo į platesnę sferą, – aiškina J.Paplauskas ir priduria: – Mo­kytas daro įtaką siau­ram ratui – mokiniams, mokyklos bendruomenei, bet norint ką nors švietime pakeisti būti mokytoju neužtenka.“

Ką keistų Jorko universiteto bakalauras lietuviškame švietime? Aplankęs ir lietuviškų, ir užsienietiškų pamokų bei paskaitų, pašnekovas nuramina, kad mūsų švietimo sistema „ser­ga“ tomis pačiomis ligomis, kokių netrūksta ir kitur.

„Mūsų švietimą kamuoja tos pačios bėdos, ku­rių neišvengia ir kitos sistemos, net institucijos ar organizacijos. Problemų priežastis – ir žmo­nių ne­susikalbėjimas, kitokių nuomonių ne­išklau­symas, bet tai juk būdinga ir mažai institucijai, ir visai sistemai. Daug ką lemia ir individų ar grupės psichologija. Tarkime, mokytojai, lektoriai ar švie­timo valdininkai neretai yra uždari ir nemotyvuoti. Jie nesijaučia saugūs, ener­gingi, galbūt stokoja idėjinio pagrindo ir as­meninio užtaiso veikti aktyviai. Tada visi tie žmo­nės ir nemoka dirbti kartu. Nors jų tikslai tie patys, asmeniškai nemotyvuoti individai ir dirba kaip grupė atskirų žmonių, o ne vientisa bendruomenė“, – esminių problemų ištakas dės­­­to J.Paplauskas.

Iš Velso – į Antakalnio mokyklą

26-erių Andrius Ūdra Vilniaus Antakalnio pro­­­gimnazijoje sulaukia paauglių klausimų ir apie nelaimingas meiles, ir apie santykius su tė­vais, ir apie bendravimą su bendraamžiais. Ne, Velso Kardifo universiteto absolventas nedirba mo­kyklos psichologu – šioje Vilniaus mokykloje jis vadovauja neformaliojo švietimo kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būreliams. O jei jo pareigas mokykloje apibrėžtume forma­liau, tarptautinės vadybos studijas baigęs A.Ūd­­ra yra programos „Mokytojų mokykla“ dalyvis.

Tačiau pats pašnekovas mokiniams prisistato esantis jų draugas. Todėl, kad vadina save mokinių draugu, ir todėl, kad išmano bendravi­mo su jaunimu subtilybes, A.Ūdra domisi, kaip gyvena dvylikamečiai. Jei šie atsako, kad gyvena blogai, jų draugas klausia, ar ilgai jiems kas nors nesiseka. „Aš ne patarinėju, bet iš­klau­­sau ir, jei reikia, dalinuosi savo patirtimi, – pa­aiš­kina jis. – Mes kalbamės apie literatūrą, jų žiūrimus serialus, jų ir mano tėvus – juk viskas prasideda nuo kalbėjimosi.“

Prieš pusketvirtų metų baigęs bakalauro studijas Velse Vilniaus licėjaus absolventas su­grįžo į Vilnių. O savo sprendimą išmainyti karjerą svetur į darbą su jaunimu gimtinėje paaiškina paprastai: „Labai norėjau sugrįžti, tad ir grį­žau. Atrodė, kad jei nori nuveikti ką nors prasminga ir naudinga, geriausia tai daryti ten, kur viskas sava ir artima, ten, kur jau turi pa­žinčių.“

Taigi savo patirtį, o kartu ir idėjas, A.Ūdra įp­rasmino dirbdamas su jaunimu. Į Antakalnio pro­­­gimnaziją vadovauti neformaliojo švietimo būreliams jis atėjo iš Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“, kuriame ir toliau dir­ba jaunimo darbuotoju.

„Vedu kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būrelius, esu atsakingas už mokyklos senato veiklą. Galima sakyti, kad pa­grindinis mano tikslas yra burti bendruomenę – mokinius, mokytojus, tėvus, kurios darna ir pa­­remta „Mokytojų mo­kyklos“ idėja“, – apie veik­­­­lą mokykloje, į kurią jį atvedė novatoriškas ad­ministracijos požiūris ir institucijos atvirumas naujoms idėjoms, pasakoja pašnekovas.

Naujų idėjų pasiūlė ir naujasis Antakalnio pro­gimnazijos kolektyvo narys. A.Ūdrą galima pavadinti LARP (angl. Live Action Role Play) simuliacinio situacinio žaidimo pradininku Lie­tuvoje.

Dabar tokią metodiką būreliuose A.Ūdra daugiausia taiko mokyklos savivaldai stiprinti, bet aktyvų mokinių įsitraukimą į surežisuotą situaciją, pasak jo, galima pritaikyti įvairiausioms temoms – nuo pilietiškumo pagrindų, šei­­­mos san­tykių iki Baltarusijos politikos.

„Pavyzdžiui, pastaroji simuliacija: per 2 va­landas į 4 kaimo šeimas pasiskirsčiusios mo­ki­nių grupės išmoksta priimti sprendimus, vėliau debatuose diskutuoja su kitomis grupėmis, „šei­mo­mis“ ir priima įstatymus visam kaimui“, – pa­sa­koja pašnekovas.

Kol kas dar tik mėnesį padirbėjęs mokykloje A.Ūdra tikina, kad bendruomenę burti pradėjo nuo mokinių, bendravimo su jais, o tada pamažu judės prie kitų bendruomenės grandžių – tėvų ir pedagogų: „Mokykla – didelė or­ganizacija, ku­rioje mokosi per 800 vaikų. Todėl labai įdomu ma­tyti, kaip vieni sprendimai ar santykiai veikia kitus. Dabar gaunu labai daug informacijos, bet daugiausia dėmesio skiriu vaikams pažinti. Noriu sužinoti jų rūpesčius ir lūkesčius.“

Programa, kurioje dalyvaudamas progimnazijoje ir dirba A.Ūdra, truks 22 mėnesius, todėl jis įsitikinęs, kad per tiek laiko mokykloje galima nu­veikti daug: „Matau didelę darbo su jaunais žmonėmis prasmę. Jie imlūs, galima ugdyti jų vertybes. Žinoma, ne pasakyti, kokios tos vertybės tu­rėtų būti, kokie dalykai yra svarbūs, bet padėti jiems patiems atrasti tuos reikšmingus dalykus.“

Nuo trečios klasės marijampolietis Tadas Žaliauskas laimi miesto matematikos olimpiadas. Tačiau Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientui būti savo kiemo žvaigžde nesinori, jis siekia raškyti pergales ir nacionaliniuose konkursuose. Kiekvieną olimpiadą Tadas lygina su nauja viršukalne, kurią reikia įveikti. Tad šiemet gabus matematikas siekia ne tik brandos egzaminų viršūnių, bet ir vėl atsidurti tarp olimpiadų prizininkų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tadas matematika susidomėjo tada, kai suprato, kad mokyklinę matematikos programą jam sekasi gliaudyti be didesnio vargo. „Man patinka daug dalykų: įdomi literatūra, o istorija, panašiai kaip ir matematika, skatina mąstyti ir nekartoti anksčiau padarytų klaidų. Tačiau jei reikėtų išskirti dalyką, kuris man kelią didžiausią susidomėjimą, tai būtų matematika. Ja domėtis pradėjau tada, kai pamačiau, kad šis dalykas nereikalauja daug pastangų“, – pasakoja abiturientas.

Būdamas antrokas Tadas ėmė spręsti ketvirtokų pratybų uždavinius ir suprato, kad gali įveikti ir sudėtingesnes užduotis. Todėl po pamokų nuėjęs į kitą mokyklą pas mamą, dailės mokytoją, pradinukas ir ten bibliotekoje susirasdavo matematikos vadovėlių „ne pagal amžių“, skirtų vidurinės mokyklos mokiniams. Tad nenuostabu, kad penktokas Tadas jau buvo sprendęs septintokų matematikos vadovėlių uždavinius, o vėliau konkurse pralenkė vyresnius mokinius ir iškovojo bronzos medalį.

„Kad matematikoje iš tiesų kažką sugebu, supratau būdamas aštuntokas, kai rungiausi su 9 klasių moksleiviais ir laimėjau bronzos medalį”, – apie laimingai pasibaigusį krikštą pirmojoje nacionalinėje olimpiadoje pasakoja Tadas ir priduria, kad tąkart vien jau patekti į šią olimpiadą jam prilygo pasiekti neįkopiamą kalno viršūnę.

Viršukalnės, kurias reikia įveikti

Matematikos grožis jam atsiskleidė išaugus mokyklinės matematikos programos marškinėlius, kai dalyvaudamas matematikos olimpiadose suprato, kad jų uždaviniuose pateikiamos problemos gerokai skiriasi nuo tų, kurias narplioja mokyklos suole. Todėl mokinys pasakoja, kad kiekviena nauja olimpiada skatino jį judėti pirmyn. „Kiekviena olimpiada buvo kaip nauja, aukštesnė viršūnė alpinistui – neįkopiamų kalno viršūnių likdavo vis mažiau“, – taip pernai olimpiadų jaudulį Tadas apibūdino autobiografinio apybraižų žinyno „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“ sudarytojams.

Dvi viršukalnės, kurios dar laukia, yra didžiosios tarptautinės matematikos olimpiados. Tadas pasakoja, kad į Lietuvos komandą, vykstančią į pasaulinę matematikos olimpiadą, jis bandė pakliūti dar aštuntoje klasėje, tačiau priduria tada daug iš savęs ir nesitikėjęs: „Ten reikia kovoti su gimnazinėmis klasėmis, dvyliktokais, kurie uždavinių jau būna spėję išspręsti gerokai daugiau nei aš, aštuntokas. Be to, faktas yra tai, kad į šią olimpiadą vyksta daugiausia dvyliktokai. Išimčių iš šios taisyklės, žinoma, būna, bet jos labai retos.“

O štai kelionė į Vidurio Europos matematikos olimpiadą Tadui šiemet jau atrodė ranka pasiekiama, jei ne vienas koją pakišęs geometrijos uždavinys. Tačiau motyvacijos jis dar sako nepraradęs, rankos nenusviro, todėl išbandyti laimę pakliūti į šias didžiąsias olimpiadas bandysiąs ir šiemet.

Be pasaulinės ir europinės olimpiados atrankų, abituriento šiemet laukia ir dvi nacionalinės – matematikos ir informatikos olimpiados. Jose 2014 ir 2015 m. Tadas apšilo kojas. Dvejus metus iš eilės laimėjo trečią vietą nacionalinėje matematikos olimpiadoje, 11 klasėje užėmė pirmą vietą informatikos olimpiadoje, taigi ir šiemet dvyliktokas savo tikslą rėžia tiesiai – būti vienu iš trijų prizininkų.

Atsidurti tarp prizininkų Tadui nėra neįprasta, nes kasmet nuo trečios klasės jis Marijampolės matematikos olimpiadoje užima tik pirmą vietą. Tačiau olimpiadininkas neslepia, kad laimėti Lietuvoje – visai kitas reikalas: „Įrodyti, kad esi geras savam kieme, nepakanka, o statistu būti nesinori.“

Tado klasės auklėtoja, Marijampolės marijonų gimnazijos fizikos mokytoja metodininkė Rasa Motūzaitė patikina, kad jei klasėje dairytumeisi savivaldybės ir nacionalinių olimpiadų prizininko Tado, sunku būtų atspėti, kuris tai mokinys. Pasak auklėtojos, Tadas iš bendraklasių neišsiskiria: „Jis nuoširdus ir darbštus, daug stengiasi ir dirba savarankiškai. Bet, žinoma, Tadas apdovanotas ir prigimtiniais gabumais tiksliesiems, gamtos mokslams. Nors klasėje jis iš kitų mokinių neišsiskiria, mokytojai jam skiria daugiau dėmesio, parenka sudėtingesnių uždavinių.“

Sukūrė miesto programėlę

Tadas pasakoja apie olimpiadų duoną ir sako, kad prie jo asmeninių pergalių ir kitų Marijampolės marijonų gimnazijos bendramokslių laimėjimų nemažai prisidėjo buvęs jo matematikos mokytojas Alvydas Beinakaraitis.

„Jis sugebėdavo atrasti tokių uždavinių, prie kurių tekdavo pavargti, papasakodavo įdomių, gyvenimiškų, bet su matematika susijusių istorijų, svarbiausia – viską mokėjo pateikti su humoru. Be to, mokydavo ne tik per pamokas. Mokytojas vadovavo užklasiniam matematikos būreliui, kuriame spręsdavome sudėtingesnius uždavinius. Šis matematikas iš mūsų sugebėdavo išspausti geriausius rezultatus miesto olimpiadose. Keliolika jo parengtų 5–12 klasių mokinių geriausiai pasirodydavo Marijampolės olimpiadoje“, – apie buvusį mokytoją, kuris išvyko dėstyti į Kauno technologijos universiteto gimnaziją, pasakoja abiturientas.

Tado sektinų asmenybių sąraše – ir daugiau pavardžių, kurias abiturientas nurodė pildydamas apybraižų žinyno „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“ dalyvio anketą. Jis paminėjo „Veido“ šiemet aprašytą gabų matematiką Kęstutį Česnavičių. Pasak Tado, Kauno technologijos universiteto gimnazijos alumno K.Česnavičiaus patirtis, dalyvavimas pasaulinėse matematikos ir informatikos olimpiadose skatina siekti tikslo ir jį.

Kita įkvepianti asmenybė – Ilja Laursas ir jo sėkmės istorija. Informatika besižavintis Tadas su bičiuliais sukūrė programėlę, skirtą išmaniesiems telefonams, „Marijampolės miesto meniu“. Programėlė, kurioje galima rasti lankytinus objektus, renginių programą, maitinimo įstaigas, šiemet buvo nominuota per Lietuvos interneto apdovanojimus „Login“.

„Kai buvau šeštokas, knygyno viršutinėje lentynoje pamačiau C++ programavimo kalbos vadovėlį, iš kurio mokosi aukštųjų mokyklų studentai. Atsimenu, įtikinėjau mamą, kad man jį nupirktų“, – susidomėjimo informatika pradžią prisimena Tadas. 2015 m. Lietuvos informatikos olimpiadoje jis laimėjo pirmą vietą. Šiemet, žinoma, ir vėl joje dalyvaus.

Šiandien informatika, programavimas Tadui yra ne vien mokomasis dalykas ar olimpiadų uždaviniai, bet ir laisvalaikis. Apskritai matematiką, programavimą, Nacionalinės moksleivių akademijos uždavinių sprendimą Tadas priskiria prie laisvalaikio užsiėmimų. Bet marijampolietis skuba pridurti, kad turi ir įprastesnių laisvalaikio pomėgių: „Man patinka sportuoti, tradiciškai pažaidžiu futbolą ir krepšinį. Niekada neatsisakau dalyvauti protmūšiuose, be to, skaitau mokslo populiarinimo žurnalus ir mėgstu keliauti.“

Šiemet dviejų nacionalinių olimpiadų ir atrankų į tarptautines olimpiadas laukiantis Tadas, kaip ir dera abiturientui, galvoja ir apie karjerą po mokyklos. Kol kas jis ketina studijuoti informacines technologijas, programavimą Vilniaus universitete arba Kauno technologijos universitete. Nors neatmeta galimybės išbandyti jėgas studijuoti svetur, labiau norėtų Lietuvoje, arčiau namų.

Svarbiausi T.Žaliausko pasiekimai

11 klasė

I vieta Lietuvos informatikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos matematikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos edukologijos universiteto jaunųjų matematikų olimpiadoje

II vieta dr. J.P.Kazicko Suvalkijos krašto moksleivių programavimo konkurse

10 klasė

III vieta Lietuvos matematikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos edukologijos universiteto jaunųjų matematikų olimpiadoje

II vieta dr. J.P.Kazicko Suvalkijos krašto moksleivių programavimo konkurse

I vieta Marijampolės savivaldybės informatikos olimpiadoje (10–12 klasių grupėje)

9 klasė

Pagyrimo raštas Lietuvos fizikos olimpiadoje

II vieta Šiaulių universiteto matematikos konkurse

IV vieta Lietuvos informatikos olimpiadoje

8 klasė

III vieta Lietuvos 9 klasių matematikos olimpiadoje

III vieta Vilniaus universiteto 7–8 klasių mokinių olimpiadoje

III vieta prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse (10 klasių grupėje)

Sutikite, geras jausmas turėtų aplankyti, kai sėkmingai apsigini disertaciją ir tampi mokslų daktaru. Tačiau savijauta dar geresnė, jei tau vos 26-eri, o į doktorantūrą įstojai tiesiai po bakalauro studijų. Maža to, daktaro laipsnį gauni Kembridžo universitete, išugdžiusiame 90 Nobelio premijos laureatų, kurį baigė Isaacas Newtonas ar Charlesas Darwinas, o dabar jau – ir Andrius Aučinas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pats kompiuterijos mokslų daktaras Andrius Aučinas juokauja, kad jį galima vadinti filosofijos mokslų daktaru, nes PhD laipsnis istoriškai priklauso filosofijos sričiai. Dar jis su bičiuliais juokauja, kad kai Kembridže praleidi didžiąją dalį laiko, atrodytų, jis nebedaro tokio didelio įspūdžio, tad lyg ir visus gyventojus gali vadinti Kembridžo studentais. Todėl pats A.Aučinas universiteto, kuriame apsigynė disertaciją, titulo nesureikšmina. Žinoma, Kembridžo mokslinis laipsnis gali turėti įtakos karjerai ateityje, tačiau lyg ir įprasta mokslų daktaru tapti ten, kur pradėjai studijas.

„Jausmas, žinoma, geras. Tačiau galbūt ir todėl, kad atėjo laikas judėti prie kitų darbų, projektų“, – svarsto A.Aučinas, kuris belaukdamas disertacijos gynimo su bendraminčiais įkūrė Kembridžo programavimo akademiją (angl. Cambridge Computing Academy).

Per tas studijas A.Aučinas sako pripratęs ir prie institucijos, ir prie bendruomenės. Ši, nepaisant margo, į elito kalvę suvažiavusių tautų katilo, jau pirmaisiais bakalauro studijų metais, 2008-aisiais, iš Vilniaus licėjaus atvykusiam pirmakursiui netruko tapti sava ir artima.

„Kembridže didžiausią įspūdį sukuria ne institucijos pavadinimas, bet bendruomenė. Apskritai žmonės, su kuriais bendrauji ne tik universitete, – aiškina informatikas. – Specialybės dalykai neskirstomi į konkrečius koledžus, bet juose susitelkia bendruomenė, kuri kartu gyvena, leidžia laiką, vakarieniauja, eina į biblioteką.“

Paklaustas, ar turėjo garbės bendrauti su Didžiosios Britanijos grietinėlės atžalomis, ar matė mokslininkų žvaigždžių, A.Aučinas šypteli, kad kartą gatvėje prasilenkė su pačiu Stephenu Hawkingu, o kartą pusė miesto buvo uždaryta, nes atvyko karališkoji pora. „Tačiau žmonės, su kuriais tenka dirbti, būna savo srities žvaigždės, nebūtinai jie nuolat matomi“, – paaiškina Kembridžo absolventas.

Su akademine bendruomene, kaip pasakoja A.Aučinas, gali bendrauti ne tik paskaitose ar tiriamojo darbo metu. Pavyzdžiui, koledžai rengia formalias vakarienes, jose galioja griežti aprangos reikalavimai: kostiumuoti studentai vakarieniauja prie puikiai serviruotų stalų, o štai viename koledže, jei vakarienė vyksta šventine proga, būna ir tradicinė vyno gėrimo iš didelio senovinio rago ceremonija.

Pasak A.Aučino, mačiusiems filmus apie Harį Poterį tokias iškilmes lengva įsivaizduoti prisiminus šventes Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos menėje:„Vadinamosios formalios vakarienės yra tikrai įdomus renginys, kuriame galioja ir griežti aprangos reikalavimai. Žinoma, gali lankytis ir kitų koledžų organizuojamose vakarienėse, jei turi ten draugų, kurie pakviestų. Bendros vakarienės tampa kasdienio gyvenimo dalimi – tose pačiose salėse, kaip valgykloje, vyksta ir įprasti pusryčiai, pietūs, vakarienės. Tada, kai organizuojamos formalios vakarienės, jau serviruojami stalai, uždegamos žvakės, dažnai vaišinamasi vynu. O pokalbiai jų metu priklauso nuo šalia sėdinčio žmogaus.“

Dažniausiai kalbama apie socialinius dalykus, muziką, o galiausiai neretai dėmesys nukrypsta į politiką. „Bendruomenę sudaro daugiausia britai, bet yra žmonių iš įvairiausių šalių, taigi išsakoma daug požiūrių, rekomendacijų, kaip viskas turi būti daroma, – pasakoja  A.Aučinas. – Trumpai tariant, tai gana įprasti pokalbiai įdomioje aplinkoje. O doktorantūros metais galima dalyvauti tokiose vakarienėse prie aukštojo stalo, prie kurio susirenka koledžo vadovybė, vyresnieji nariai. Žinoma, pokalbiai su jais skiriasi, tada jau norisi klausytis, nes tie žmonės turi ką pasakoti. Be to, akademikai mėgsta pašnekėti, juk toks ir yra vienas iš akademiko darbų – skleisti žinias.“

Informatikos žavesys nuo pirmojo kompiuterio

Taigi liepos viduryje A.Aučinas apsigynė kompiuterijos mokslų daktaro laipsnį Kembridžo universitete. Daktaru jis tapo praėjus beveik trejiems su puse metų po to, kai baigė bakalauro studijas. Gerus trejus metus truko doktorantūros studijos – eksperimentai, tyrimai, mokslinių darbų apibendrinimas, sisteminimas, tačiau į doktorantūrą jis įstojo be magistrantūros studijų. „Aš nebuvau išimtis. Pažįstu nemažai žmonių, kurie informatikos doktorantais tapo be magistro laipsnio. Kiti departamentai, ko gero, labiau reikalauja baigti magistrantūros studijas“, – paaiškina A.Aučinas.

Šiandieninė mokslų daktaro veikla – kartu su bičiuliais įkurta ir smarkiai auganti Kembridžo programavimo akademija, skirta ir mokiniams, ir specialistams. Tačiau apie viską nuo pradžių – kaip A.Aučinas paniro į kompiuterijų magiją.

„Informatika susidomėjau trečioje ar ketvirtoje klasėje, kai mama namo parvežė pirmąjį kompiuterį. Žinoma, tada naudojimasis juo buvo labiau vaikiškas žaidimas, todėl jo sutaisyti ateidavo meistrai. Pamenu, kad mane žavėjo gebėjimas, magija padaryti kažką tokio, kad viskas vėl veiktų“, – pažintį su dabar jau ekspertine savo sritimi prisimena pašnekovas.

Rimčiau domėtis programavimu jis sako pradėjęs aštuntoje klasėje. Tais metais jis pirmą kartą išvyko į respublikinę informatikos olimpiadą, iškart po jos įstojo mokytis į Vilniaus licėjų. Kadangi ten, priešingai nei ankstesnėje mokykloje, geriausiai negali sektis visi dalykai, A.Aučinui labiausiai tiko ir patiko būtent informatika.

Būdamas dešimtokas Vilniaus licėjaus auklėtinis pirmą kartą išvyko į Baltijos šalių informatikos olimpiadą, o netrukus buvo pakviestas į dar didesnį tarptautinį konkursą.

Jis pasakoja, kad mokyklos metais didžiausias stimulas buvo konkuruoti ir dalytis prizinėmis vietomis su klasės draugais – Vytautu Grusliu ir Vaiva Imbrasaite (ji Kembridže disertaciją apsigynė dviem savaitėmis anksčiau nei A.Aučinas). Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad, A.Aučino skaičiavimais, 7 jo bendraklasiai iš Vilniaus licėjaus įstojo į Kembridžo ar Oksfordo universitetus, o 5 iš 28 abiturientų klasės studijuoja doktorantūroje.

„Mokykloje buvo daug entuziazmo, norėjosi padaryti geriau, stipriau. Kai sekasi, tada ir norisi dirbti. Tačiau aš niekada nebuvau geriausias, sesuo visada buvo pirma“, – šypteli A.Aučinas, kurio ir dvynės sesers, Kembridže studijavusios matematiką, karjera klostėsi koja kojon nuo pat įstojimo į Vilniaus licėjų iki Kembridžo bakalauro studijų, nes ji ten doktorantūros nepasirinko.

Apie akademinę karjerą ir mokslų daktaro laipsnį iškart nesvarstė ir pats A.Aučinas. Tokį jo pasirinkimą lėmė patirtis universitete po pirmųjų studijų metų, o sutvirtino praktika „Deutsche Telekom“ įmonėje Vokietijoje. Ši įmonė iš dalies finansavo ir A.Aučino doktorantūros studijas.

„Iš pradžių maniau, kad akademinis darbas – ne man. Atrodė, baigsiu mokslus, dirbsiu pramonėje, kursiu projektus, – pirminį karjeros planą prisimena jaunasis mokslininkas. – Bet po to, kai atlikau praktiką Berlyne, nors ten laboratorija buvo labiau pramoninė, supratau, kad tiriamasis, akademinio darbo pobūdis man patinka.“

Vos grįžęs iš Berlyno A.Aučinas jau turėjo pateikti savo kandidatūrą doktorantūros studijoms. Jis dar pasitarė su dėstytoju, kuris drąsino pabandyti, o vėliau tapo ir jo darbo apie interneto protokolų optimizavimą mobiliesiems įrenginiams vadovu. „Bet tai nereiškia, kad jis pasakė: „Šaunu, eik“, ir aš taip paprastai iškart atėjau“, – šypteli A.Aučinas.

Magistro laipsnio neturintis bakalauras turėjo pademonstruoti aukštus bakalauro studijų įvertinimus – ne mažiau kaip 70 proc. išlaikyti egzaminus, o tokių įvertinimų galėjo gauti ne daugiau kaip 20 proc. iš 25 studentų kurso. „Egzaminų sesija ir rezultatų laukimas buvo papildomas spaudimas“, – kelią į doktorantūrą prisimena pašnekovas.

Kitas doktorantų atrankos kriterijus, kurį lietuviui tai pat pavyko įgyvendinti, buvo papildomas finansavimas. Jo doktorantūros studijas rėmė pats universitetas iš specialaus britų fondo, padalijamo universitetams, ir Vokietijos telekomas. A.Aučinas paaiškina, kad šis kriterijus lemia motyvaciją. Jei doktorantas už savo studijas susimoka pats, neretai pasitaiko, kad vidury doktorantūros jis nusprendžia daryti visai ką kita.

Kembridžo programavimo akademija

O štai A.Aučinas, pateikęs savo disertaciją ir laukdamas jos gynimo, ėmėsi naujo projekto – kartu su bendraminčiais įkūrė Kembridžo programavimo akademiją. Jis pasakoja, kad šios akademijos veikla – kompiuterijos ir programavimo mokymas, skirtas įvairaus amžiaus iš išsilavinimo žmonėms nuo mokinių iki teisininkų.

„Sulaukiame daug jaunuolių, kurie nori pradėti mokytis įdomesnio programavimo ar pagilinti žinias. Iki praėjusių metų Jungtinėje Karalystėje, panašiai kaip Lietuvoje, buvo mokoma informacinių technologijų: kas yra kompiuteris, kaip dirbti tam tikromis programomis. Tačiau dabar šis mokymas sparčiai keičiasi: vyriausybė deda daug pastangų, kad būtų pereinama prie kompiuterijos mokymosi, nes ši sritis laikoma strategine, valstybės prioritetu. Organizuojame kursus ir specialistams, norintiems pagilinti žinias, įgauti kasdienio darbo įgūdžių, o galbūt net keisti karjeros kryptį.“

A.Aučinas pasakoja, kad iš kursų dalyvių sulaukia tik gerų atsiliepimų. Pavyzdžiui, kelios dalyvės iš rugpjūtį organizuotos mokyklos merginoms patikino, kad ateityje rinksis kompiuterijos mokslus.

Paklaustas, kokia Kembridžo doktorantų sukurtos metodikos paslaptis, lietuvis svarsto, kad dalyviams patinka praktinis mokymas, kai visą dieną ne klausomasi paskaitų, bet dirbama prie kompiuterio, padedant puikių techninių ir socialinių įgūdžių turintiems Kembridžo doktorantams.

„Tarkime, jei ko nors nesupranti, gali paaiškinti ir kitas dalyvis. Kartais tokie klausimai virsta aktualius socialinius dalykus narpliojančiomis diskusijomis, pavyzdžiui, apie duomenų privatumo apsaugą, ir žmonės sužino, kiek privačių duomenų atskleidžia tviteryje“, – pasakoja A.Aučinas.

Jis priduria, kad šios akademijos organizatoriai dalyviams perduoda ne tik žinias, bet ir entuziazmą: „Mokyklose mokymas kartais gali būti sausokas, o kursuose dalyviai per vieną dieną sukuria gana nemažą produktą, pavyzdžiui, žaidimėlį, ir tuo pat metu išmoksta daug naujos medžiagos.“

Jaunasis mokslininkas sako nenorintis kritikuoti mokyklų ar su jomis konkuruoti. Kembridžo programavimo akademijos entuziastai dabar planuoja kurti nuotolinį, internetinį ir kuo labiau individualizuotą mokymą ne konkuruodami su mokykla, bet papildydami jos turintį. „Manau, kad tokia kombinacija bus geriausia ateityje“, – apibendrina liepą Kembridžo kompiuterijos mokslų daktaru tapęs A.Aučinas.