2015 Lapkričio 20

Alkoholizmas: liga, kurią „gydome“ draudimų ir prievartos vėzdu

veidas.lt

Krečia šaltis, kankina nemiga, sutankėjo širdies ritmas? Tai ligos požymiai. Alkoholizmas yra liga. Ne silpnavališkumo, žemos moralės ar, dar geriau, – blogo auklėjimo požymis. Nuo šios ligos, panašios į II tipo cukrinį diabetą, Lietuvoje reikėtų gydyti per 50 tūkst. žmonių. Sveikatos apsaugos ministrė leptelėjo, jog būtina grąžinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, bet realybė tokia, kad šiandien toks gydymas sunkiai prieinamas net tiems, kurie nori gydytis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ


Daugybė alkoholikų, panorusių gydytis, mirė taip ir nesulaukę laisvos vietos ten, kur būtų gavę pagalbos. Tačiau medikai atviri: jei geriantį žmogų bent trumpam būtų galima paguldyti į ligoninę, daug Lietuvai reikšmingų menininkų šiandien dar būtų gyvi.

„Mačiau ir katinų, ir pelių, kurios man graužė kojas. Buvo siaubinga. Net būdamas girtas suvokiau, kad tai nėra normalu. Nežinau kaip, bet man „susišvietė“ išsikviesti greitąją pagalbą“, – savo istoriją nuo kulminacijos pradeda 27-erių Andrius (vardas pakeistas).

Buvo ir kitas netikras vaizdinys, kuris Andrių įtikino ne ką mažiau. Tai iliuzija, kad gali kontroliuoti savo gėrimą. Maždaug 10 metų Andrius neabejojo, kad jis valdo alkoholį, o ne alkoholis jį. Šitaip pašnekovas manė ir tada, kai jam vaidenosi pirmą kartą, ir tada, kai jau kažin kelintą kartą pats skambino greitajai pagalbai, ir tada, kai šamanės užkalbėtas dvi savaites negėrė nė lašo, bet po to vis tiek palūžo.

Praėjo geras pusmetis nuo tada, kai Andrius išsigando alkoholio sukeltų vaizdinių ir pagaliau sutiko vykti į Psichikos sveikatos centrą Naujojoje Vilnioje. Dabar Andrius sėkmingai mina kelią išsilaisvinimo link priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje „Aš esu“.

„Patikėjau, kad sergu, kai prisiminiau visus tuos kartus, kai atrodė, jog galiu kontroliuoti išgėrimus, bet taip nebuvo. Juk man nepakakdavo butelio – visada gerdavau iki žemės graibymo. Tada ir supratau, kad esu bejėgis prieš alkoholį“, – apie taktiką, kaip atsakė sau į svarbiausią klausimą, pasakoja Andrius. Vaikinas priduria, kad palengvėjo tada, kai jis pripažino ligą. Tada ir pradėjo sveikti.

Andriaus motina suprato, kad sūnus priklausomas, kai jis buvo 20-ies. Dar anksčiau šešiolikametis buvo paprašytas palikti mokyklą, jei ne – vis tiek būsiąs pašalintas. Tada vaikinas nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir dirbti. Dirbti pavyko, tačiau, kaip sako pats, vien tam, kad galėtų gerti.

„Pirmą kartą alkoholio paragavau prie ežero, su draugais gurkšnojome alų. Rimti išgėrimai prasidėjo kai man buvo 16-a – savaitgaliais gerdavau ir norėdavau dar. Alkoholis stiprėjo pamažu. Viskas prasidėjo nuo lengvų gėrimų, o priėjo iki 9,5 proc. stiprumo alaus, kurio dabar jau nėra. Būdamas 24-erių gerdavau dieną ir naktį“, – kaip stiprėjo potraukis prie alkoholio, pasakoja pašnekovas.

Nors ligą ilgai neigė, anksčiau Andrius sako kreipęsis į šamanę: „Patikėjau, kad kažkas gali iš to išeiti. Ką ji padarė – nežinau. Peržegnojo mane, murmėjo užkalbėjimus, kurių nesupratau, o po susitikimo liepė gerti daug vandens ir čiulpti mėtinius saldainius. Po šio seanso kelias dienas man buvo bloga, negėriau dvi savaites. O paskui žiūrėjau, kaip visi geria, ir pamaniau, kodėl gi aš negalėčiau.“

Kitą kartą Andrius kruopščiai suplanavo užsikoduoti. Neabejojo – tai padarys, kai tik išeis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus. „Už barnius su tėvu, su kuriuo iš pradžių kartu gerdavome, Lukiškėse praleidau 30 parų, – prisipažįsta jaunuolis. – Tikrai maniau, kad vos išėjęs užsikoduosiu, bet tiesiai iš ten ėjau toliau gerti.“

Netrukus Andrius ir pakliuvo į Psichikos sveikatos centrą, kuriame, kaip sako pats, ir gavo didžiausią pagalbą. Būdamas ten susitiko ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, atvykusiu papasakoti apie reabilitaciją, kaip vėl nepalūžti.

„Buvau girdėjęs apie reabilitacijos bendruomenes, bet maniau, kad tai – tos pačios ligoninės ir balti chalatai. Nežinojau, kad tai – ir pokalbiai apie jausmus, ir savo žingsnių planavimas, užrašymas“, – pirmąją pažintį su priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovu kunigu K.Dvarecku prisimena Andrius.

Kai jis nuvyko pasikalbėti į Paco gatvėje įsikūrusį bendruomenės centrą, greitai norėjo apsisukti, nes išsigando sužinojęs apie darbą su savimi. Tačiau dabar džiaugiasi, kad nepabėgo.

Paklaustas, kada baigsis reintegracijos programa, Andrius nukerta, kad centro „Aš esu“ niekada nepaliks, nes tapo bendruomenės dalimi. Juolab iš 100 „draugų“ kompanijos jam liko vienas. „Draugų aš neturėjau, tik sugėrovų“, – pripažįsta vaikinas.

Prisigėrėte? O kam nepasitaiko?

Dėl priklausomybės nuo alkoholio Lietuvoje galuojasi per 50 tūkst. žmonių. Kad šitiek žmonių yra reikalingi gydymo, suskaičiavo priverstinio gydymo idėjos autorė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Pernai iki 56 tūkst. ligonių priskaičiavo ir jos pirmtakas Vytenis Andriukaitis.

Po to, kai Kražiuose recidyvistas nužudė keturias moteris ir visi prabilo, kad tai padarė norėdamas išgerti, imtos kurpti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo teorijos. Lyg tyčia, kaip tik tuo metu dar ir 23 mln. skaitytojų turintis „Business Insider“ paskelbė alkoholio vartojimo statistiką, pagal kurią, Lietuva – pirmūnė tarp EBPO šalių, nes kiekvienas gyventojas per metus išgeria daugiau kaip 14 litrų grynojo alkoholio.

Be to, pati visuomenė, viena vertus, atlaidi alkoholiui, kita vertus, baudžianti, nes priklausomybės, kaip ligos, žmonės nepripažįsta, o ja sergančiuosius laiko tik silpnavaliais nevykėliais.

„Kaip kunigas sakau: nėra Lietuvoje šventės be alkoholio. Jis lydi žmones nuo krikšto iki laidotuvių, o viskas prasideda nuo vaikiško šampano. Alkoholis vartojamas ne kaip maisto priedas, bet kaip sprendimo priemonė, kuri neva gali keisti emocijas – nuraminti, atpalaiduoti. Alkoholis lengvai prieinamas, o visuomenė jį toleruoja. Jei pasakyčiau, jog prisigėriau tiek, kad nieko neatsimenu, ko gero,  atsakytumėte – o kam gi nebūna? Todėl ir pirmaujame savižudybių, alkoholio sukeltų psichozių skaičiumi“, – apie tai, kad Lietuvos visuomenėje yra palanki terpė susirgti šia liga, samprotauja kunigas K.Dvareckas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) direktorius dr. Emilis Subata, kuris 1992 m. iš JAV į Lietuvą parvežė ir pradėjo taikyti Minesotos programą, 12 žingsnių programa paremtą psichoterapinį gydymą nuo priklausomybės, pristato ir tolerancijai priešingą požiūrį. Mediko teigimu, didžioji visuomenės dalis polinkį prie alkoholio vis dar vertina kaip ydą ar silpnavališkumą.

„Vyrauja smerkimas, tendencija bausti, pavyzdžiui, prašant sumokėti už kokias nors gydymo paslaugas. Nesuvokiama, kad tai į II tipo cukrinį diabetą panaši liga, dėl kurios pasikeičia smegenys, liga vis atsinaujina, žmogus negali kritiškai įvertinti ligos ir jos pasekmių. Mokslas vienareikšmiškai sako, kad alkoholizmas yra liga – lėtinė, recidyvuojanti, ilgai trunkanti. Galbūt ne visus galima išgydyti, bet pasekmes sušvelninti ir integruoti žmogų į visuomenę galima“, – paaiškina E.Subata.

Nors manoma, jog reikia tiesiog nustoti gerti, gydytojas psichiatras aiškina, kad savarankiškai, vien valios pastangomis, be medikamentų, sureguliuojančių biologinę dalį, ir psichoterapijos to padaryti nepavyksta net valingiems žmonėms, pavyzdžiui, sportininkams. Atsiranda fizinis ir emocinis skausmas – drebulys, prakaitavimas, nemiga, pykinimas, baimė. Būsena normalizuojasi, kai žmogus vėl išgeria. Kitaip tariant, jis geriau jaučiasi išgėręs nei blaivus. Akivaizdu, kad abstinencijos kankynė laisvą pasirinkimą, išgerti tądien ar ne, gerokai susiaurina.

„Juk ne iš moralinio silpnumo žmogus geria odekoloną. Jo organizme siaučia gaisras, kuriam užgesinti tai pigiausia ir labiausiai prieinama priemonė“, – sako gydytojas.

50 tūkst. ligonių, o lovų – tik 50

18 reabilitacijos bendruomenių (suaugusiems), 5 priklausomybės ligų centrai ir 107 psichikos sveikatos centrai savivaldybėse – taip atrodo įstaigų, kurios turėtų padėti vaduotis iš priklausomybės, tinklas. Ligonis dar gali kreiptis į šeimos gydytoją.

E.Subata paaiškina, kad pirmasis laiptelis – stacionarus gydymas nuo alkoholinės abstinencijos psichikos ar priklausomybės ligų centruose. Tada laukia reabilitacija, dažniausiai pagal Mi­ne­sotos programą, kuri padeda neatkristi.

Kitaip tariant, iš pradžių žmogaus laukia de­toksikacija, nutraukiamas gėrimas, vaistais gy­do­ma abstinencija, o tada prasideda reabilitacija, kai tai­koma psichoterapija, kad keliolika metų diena die­non gėręs žmogus išmoktų naujų įgūdžių – džiaug­tis, užmigti blaivus ir, svarbiausia, ne­at­kris­ti.

Žinoma, jei sustoti gerti pavyksta pačiam, pirmąjį ligoninės laiptelį galima praleisti ir ieškoti vietos, kur būtų taikoma, pavyzdžiui, Minesotos programa. Be 18-os reabilitacijos bendruomenių, ji veikia tik trijuose didmiesčiuose, priklausomybės ligų centruose.

Lietuvoje veikiančiose reabilitacijos bendruomenėse taikoma 12 žingsnių programa, procesas suskirstytas į kelis etapus, kuriuose didėja asmens atsakomybė ir mažėja apribojimų. Pernai šiose įstaigose programą baigė 184 žmonės, 84 proc. iš jų dirba arba mokosi, o 280 žmonių programos nebaigė.

Tiesa, reabilitacijos bendruomenės nestokoja norinčiųjų čia pakliūti ir dėl gėdos: į nevyriausybines organizacijas besikreipiantys pacientai siekia išvengti įrašų apie savo ligą.

Viena detalė: lapkričio 11 dieną reabilitacijos bendruomenėse buvo 51 laisva vieta, į kurias teoriškai galėtų pretenduoti tie 50 tūkst. nuo alkoholio priklausomų gyventojų. O, pavyzdžiui, kol sulauksite eilės gydytis pagal Minesotos programą VPLC, reikėtų laukti mėnesį arba pusantro.

„Yra nemažai žmonių, kurie pagalbos nesulaukė. Žinau bent kelis atvejus, kai artimieji skambino ir sakė – būkite geri, padėkite, o vėliau paskambinę sakė – būkite geri, palaidokite“, – skaudžius atvejus, kai ligonis nespėja sulaukti pagalbos dėl eilės (arba iš pradžių genamas gydytis tik artimųjų, ne savo paties noro), aptaria kunigas K.Dvareckas.

Pats kovojęs priklausomybe nuo narkotikų K.Dvareckas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų integracijos bendruomenę „Aš esu“ ir kartu su specialistų – psichiatrų, socialinių darbuotojų, savanorių komanda padėjo maždaug 100 žmonių. Veiklą pradėjusi tik nuo integracijos, „Aš esu“ išaugo iki bendruomenės, kurioje vykdoma reabilitacija, reintegracija, teikiama pagalba ir artimiesiems. Šiuo metu reabilitacijos programoje yra 10 žmonių, reintegracijos – 11, o artimųjų grupes lanko per 20 žmonių, norinčių padėti savo artimui. „Neteikiame tik detoksikacijos paslaugų, abstinencijos gydymas yra ligoninės reikalas“, – patikslina K.Dvareckas.

Kunigas sako, kad keli priklausomybių ligų centrai netenkina Lietuvos poreikių. Blogiausia, pasak jo, kad pagalbos, kurios reikia tuoj pat, nesulaukia net norintis gydytis žmogus.

„Artimieji meldžiasi ir laukia, kol žmogus sutiks gydytis. O kai jis pagaliau jau sutinka gultis į ligoninę nutraukti gėrimo, jie pakliūva į ilgą eilę, nes nėra vietų. Tačiau pirmadienį, tikėtina, jis jau nebenorės gydytis, – apie ribotą pagalbos prieinamumą ligoniams kalba kunigas. – Sveikimas prasideda nuo abstinencijos gydymo, bet po ilgo alkoholio vartojimo užsiimti savigyda yra pavojinga. Todėl būtų gerai užgėrimą nutraukti ligoninėje. Bet ji sunkiai pasiekiama. Vilniuje yra gal dvi vietos – Naujoji Vilnia ir Lazdynai, kur galima tai padaryti iškart, nelaukiant eilėje.“

Kunigas priduria, jog ne mažiau svarbu, kad visi sveikimo laipteliai – detoksikacija, reabilitacija ir reintegracija ligonio lauktų vienas po kito, be jokios pertraukos, nes ši tik padidina galimybę paslysti.

Taigi, jei žmogus gyvena, tarkime, Vilkaviškio rajone, ieškoti reabilitacijos gali nebent didmiesčiuose, laukti, kol jį priims reabilitacijos bendruomenės. O grįžęs namo jis dar turi rasti, kur arčiausiai namų veikia savitarpio pagalbos grupės, anoniminių alkoholikų susirinkimai, kuriuose galėtų lankytis ir neatkristi.

Akivaizdu, kad pagalbos tinklas skylėtas, nepaisant planų prievarta išgydyti 50 tūkst. gyventojų. „Dvidešimt metų ši problema buvo ignoruojama. Dabar bandoma atsimerkti“, – pritaria gydytojas E.Subata.

VPLC vadovas aiškina, kad pagalbą, konsultacijas, ambulatorinį gydymą turėtų teikti psichikos sveikatos centrai. Bėda ta, kad net ir sveikatos specialistų bendruomenė priklausomybę nuo alkoholio laiko labiau moraliniu silpnumu nei liga. Be to, gydytojams stinga priemonių padėti pacientams. Tarkime, jei vaistai būtų iš dalies kompensuojami, ligoniams būdų ne taip gėda kreiptis į medikus.

Beje, jei savivaldybėse būtų galima gauti kokybišką pagalbą, daugeliui žmonių gal ir neprireiktų stacionaraus gydymo, taikomo tada, kai nepadeda ambulatorinis.

E.Subata teigia, kad jei savivaldybėse būtų šią problemą išmanančių specialistų, didelę dalį gydymo jie galėtų atlikti ambulatoriškai – konsultuoti, išvesti iš lengvos ir vidutinės abstinencijos būklės, jei namuose yra prižiūrintis asmuo, taikyti antirecidyvinį gydymą, skirti vaistų. Panašiai, kaip namuose gydosi sergantieji cukriniu diabetu, turintieji padidėjusį kraujospūdį.

„Pačioje sveikatos reformos pradžioje buvo numatyta kiekvienoje savivaldybėje šalia psichikos sveiktos centro įsteigti atskirą detoksikacijos centrą, kuris padėtų nuo alkoholio priklausomiems žmonėms. Vėliau iš įstatymų jis išnyko ir maždaug 20 metų ši problema buvo nematoma, o dabar iškilo vėl, nes tik pasunkėjo. Priklausomų žmonių skaičius yra didžiulis, alkoholinių psichozių – daug. Dabar, matyt, jau reikia ieškoti variantų, kaip pagalbą padaryti prieinamą“, – svarsto gydytojas.

Okupantų metodika

Tačiau po tragedijos Kražiuose ir statistikos kirčio kalbama ne apie gydymo prieinamumą, o priverstinumą. Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė „Veidą“ bandė įtikinti, kad Panevėžio respublikinėje ligoninėje, kurioje sovietinės okupacijos metais buvo 60 lovų alkoholikams gydyti, pasveikdavo 10–20 proc. prievarta gydomų pacientų.

„Ko gero, nė vieno paciento išgydyti nepavyko, – šaiposi iš ministrės sovietinio optimizmo Respublikinės Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyriaus vedėjas Virginijus Diktanas. – Seniai įrodyta, kad priverstinis gydymas nuo alkoholizmo yra neefektyvus. Kas iš to, kad tada bandė prievarta gydyti, – pacientai vis tiek per langus butelius paklodėmis tempdavo.“

Gydymo tikslas – atjunkyti nuo alkoholio – buvo įgyvendinamas medikamentais, pavyzdžiui, vimdančiais preparatais, kad gėrimas sukeltų šleikštulį.

1976 m. visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado narkologijos įstaigų tinklas. V.Diktanas pasakoja, kad narkologijos dispanseriuose buvo taikomas ambulatorinis gydymas. Jei ligonis pažeisdavo elgesio taisykles ar turėdavo reikalų su teisėsauga, apie jį būdavo pradedama rinkti informacija: charakteristika iš darbovietės, apylinkės įgaliotinių surinkta medžiaga. Dėl priverstinio gydymo būtinumo spręsdavo konsultacinė gydytojų komisija.

„Ligonis į narkologijos skyrių būdavo guldomas maždaug 4 mėnesiams. Tie, kurie pažeisdavo režimą, galėjo patekti ir kitur – į gydymo bei darbo profilaktoriumus. Tokios atskiros įstaigos, panašios į kalėjimus, veikė Vilniuje, Kybartuose (čia dabar veikia Kybartų pataisos namai). Ligoniai gyveno pagal nustatytą režimą ir buvo „gydomi“ darbu gamyklose ar laukuose. Tokie ir buvo metodai“, – sako gydytojas.

1966 m. įsake „Dėl chroniškų alkoholikų ir sergančių narkomanija priverstinio gydymo ir darbinio auklėjimo“ rašoma, kad jei šie ligoniai neatvyksta į gydymo įstaigą specialaus kurso, juos gali atvesdinti milicija. Už pabėgimą iš tokios vietos grėsė bausmė pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Į ligoninę paguldys, kai žudysis

Koks būtų priverstinis gydymas Lietuvoje – dar neaišku. Be ligonio sutikimo į ligoninę jį guldyti galima po bandymo nusižudyti ir ištikus alkoholinei psichozei. Per 48 valandas teismas turi nuspręsti, ar hospitalizacija buvo pagrįsta.

Kitaip tariant, artimųjų pagalbos šauksmas dėl vagysčių, greitųjų kreditų, smurto, teroro – ne argumentas. Tačiau patys ligoniai pagalvoja apie gydymąsi tik tada, kai patenka į baisią krizę ar pasiekia visišką dugną – supranta, kad gali mirti.

VPLC vadovas E.Subata svarsto, kad priverstinai žmogų į ligoninę guldyti reikėtų nelaukiant, kol jį apims psichozė ar jis bandys nusižudyti. Artimiesiems prašant be atvangos geriančiam žmogui turėtų būti suteikta medicininė pagalba – sustabdytos jo abstinencijos kančios ir grąžinamas blaivesnis protas.

Psichiatras neabejoja, kad įstatymus reikėtų papildyti ir dėl artimųjų apsaugos: „Mano supratimu, kai šeimoje yra sunki situacija, priverstinis hospitalizavimas būtų pagrįstas. Tarkime, tais atvejais, kai žmogus geria keliolika dienų iš eilės, smurtauja, vagia, ima greituosius kreditus, būtų galima galvoti apie priverstinį hospitalizavimą, kol jis išeis iš abstinencijos būsenos.“

E.Subata priduria, kad atgavęs galimybę racionaliai mąstyti ligonis galbūt net padėkos ir susimąstys apie tolesnį gydymą. „Jei tokie priverstinės hospitalizacijos įstatymai veiktų, būtume ištraukę labai daug Lietuvai reikšmingų žmonių – aktorių, rašytojų. Žinoma daug atvejų, kai žmonės mirė dėl to, kad aplinkiniai jų gėrimą toleravo, – neva nesikreipti pagalbos, nesigydyti yra žmogaus teisė ir pasirinkimas. O galbūt daugelį žmonių buvo galima išgelbėti sudarant sąlygas išeiti iš sunkių situacijų“, – neabejoja medikas.

Kol kas, užuot sprendęs alkoholikų gydymo problemas, Seimas žaidžia karą su alumi ir vynu. Antai nuo sausio degalinėse nebebus galima įsigyti alkoholio. Ką tai pakeis? Juk čia per metus ir šiaip nuperkama vos 0,02 proc. viso šalyje nuperkamo alkoholio.

E.Subatos teigimu, valdžios sprendimams trūksta kompleksiškumo. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose Europai dėl alkoholio vartojimo mažinimo iki 2020 m. yra dešimt punktų – nuo alkoholio kainodaros ir rinkodaros iki bendruomenės ir darbovietės veiksmų. Tačiau pirmoji rekomendacija – sudaryti nacionalinį kompleksinį alkoholio keliamų problemų planą, numatyti veiklos kryptis, rodiklius, kurių siekiama.

„Tokie pat planai turėtų būti sudaromi ir savivaldybėse. Nacionalinio ar savivaldos lygio politikai turėtų sutarti dėl kompleksinio plano, tada galėtume tikėtis geresnių rezultatų. Aišku, darbas ilgalaikis, šių problemų per metus neišspręsi“, – apibendrina E.Subata.

Kraują stingdantį vaizdinį Andrius matė ir jau pradėjęs gydytis, kai vienai nakčiai po reabilitacijos grįžo namo. Trečią kartą jis jau neišsigando – lova buvo perstatyta į kitą vietą, o jis nebebuvo girtas.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Kražiai Kražiai rašo:

    Todėl reikėtų Kražių žudiką paleisti ir išsiųsti į geriausią sanatoriją. Atseit jis ligonis. http://ekbmed.ru
    O pagal straipsnio logiką reikėtų panaikinti visą Baudžiamąjį kodeksą, nes ten vieni draudimai ir bausmės.

  2. Šiaip jau Šiaip jau rašo:

    Vaikiškas šampanas – baisu.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...