2015 Lapkričio 10

Medinis aukštasis mokslas: savos taisyklės ir jokių egzaminų

veidas.lt

R. Dačkaus nuotr.

Kam turi būti prieinamas aukštasis mokslas – ar labai gabiems, ar labai turtingiems? Lietuvoje atsakymą rasti pavyko: visiems, kuriems iš mokyklos suolo pavyko išsikapstyti su bent kokiu simboliniu egzaminu. Daugiau kaip 600 pirmakursių, prieš du mėnesius pradėjusių kelią pirmojo mokslinio laipsnio link, nelaikė jokio valstybinio egzamino.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Įsivaizduokite būsimuosius vadybininkus, tei­­sininkus, tiesiog kokius nors specialistus aukštosios mokyklose auditorijoje. Vienas iš jų – kone šimtukininkas, kuris dar iki studijų skru­­pu­lin­gai ruošėsi būsimai karjerai, o kitam mo­kyk­loje nesisekė, jis nelaikė nė vieno valstybinio eg­za­mino, bet pakliuvo mokytis drauge su pirmūnu.

Abu jie – ir įstojęs su geriausiais rezultatais, ir tas, kuris aukštojoje mokykloje atsirado atsitik­tinai, po kelerių metų, tikėtina, baigs studijas ir gaus tokį patį diplomą.

Kvailumui ribų nėra net universitete

Be kitų aukštojo mokslo skaudulių, šiųmetis priėmimas parodė ir didelius pirmakursių stojamųjų balų skirtumus pačiose studijų srityse. Trumpai tariant, gali studijuoti ekonomiką universitete, kuris reikalauja išlaikyti du valstybinius egzaminus, surinkti aukštą konkursinį ba­lą, bet gali ją studijuoti ir kitame, kuris į valstybės nefinansuojamą vietą priims be jokio balo.

Iš šių metų priėmimo duomenų matyti, kad, tarkim, į socialinio darbo mokslų programas įstojo ir tas studentas, kuris iš reikalingų egzaminų surinko 5 konkursinius balus, ir tas, kuris surinko 10 balų. Technologijų mokslų srityje atotrūkis tarp studentų konkursinių balų buvo nuo 3,88 iki 10-ies. O štai kolegijų sektoriuje, biomedicinos moksluose (išskyrus medicinos ir sveikatos sričių grupę) minimalus balas yra vos 0,83, ir tai valstybės finansuojama studijų vieta, o maksimalus – 8,93.

Tokie konkursinių balų skirtumai rodo ir skirtingą pirmakursių pasirengimą tos pačios kryp­ties studijoms ir tam pačiam diplomui. Ta­čiau konkrečiose studijų programose ar aukštosiose mokyklose tai akis bado dar labiau: tas pats universitetas studijuoti priima ir 0,4 balo turintį, ir per 9 balus sukaupusį jaunuolį.

Esame treti Europoje pagal iki 34 metų am­žiaus gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalį. Tačiau ko vertas toks 0,4 balo išsilavinimas ir kokie specialistai ateina į darbo rinką?

„Dėl aukštųjų mokyklų konkurencijos dėl studentų susidarė nesveika situacija. Tai vienareikšmiškai – iškreiptas veidrodis. Tai, kad tu­rime daug studentų, nėra kokybės ženklas, – tai blo­­gai. Mums reikia studijų kokybės ir gerų spe­­cialistų, – kategoriškai tvirtina „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas. – Kai analizuojame investuotojų ap­klau­sas, vienas svar­biausių motyvų, tokių kaip mo­kesčiai, jiems yra talentai. Kokią darbo jėgą, kiek kalbų mo­kančių specialistų jie gali gauti čia kurdami paslaugų centrus, steigdami aukštųjų technologijų įmones.“

Tačiau įstoti į aukštąją mokyklą, galima sa­kyti, – vienas juokas. Žinoma, jei tik gali susimo­kėti už studijas. 566 pirmakursiai, kurie da­bar kolegijose siekia aukštojo mokslo diplomo, nelaikė nė vieno valstybinio brandos egzamino. Universitetų auditorijose tokių, kurie išsisuko tik su kur kas lengvesniais mokykliniais egzami­nais, – 57.

Dar pernai, kai nebuvo reikalaujama egzaminų įvertinimais surinkti minimalaus konkursinio balo, procentinė dalis įstojusiųjų, bet jo­kio valstybinio brandos egzamino nelaikiusiųjų, buvo mažesnė. 2014 m. 0,11 proc. priimtųjų į universitetus nelaikė jokio valstybinio brandos egzamino, į kolegijas – 1,16 proc. Šiemet šios dalys šoktelėjo iki 0,39 ir 5,03 proc.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys nelinkęs kaltinti vien aukštųjų mokyklų, kurios, norėdamos kom­­pensuoti praradimus dėl studentų skaičiaus mažėjimo, kuo plačiausiai atveria duris vi­siems stojantiesiems į iš savo kišenės apmoka­mas studijas. Parlamentaro teigimu, taip ma­ni­puliuoti reikalavimais aukštosioms mo­kykloms leidžia neefektyvi sistema, kuri, kaip žinoma, popieriuje lyg ir sureguliuota, bet praktiškai neveikianti.

„Aukštosios mokyklos galvoja apie savo iš­gy­venimą, todėl elgiasi įvairiai – nustato kokį no­ri minimalų balą, individualiai numato, už kokius dalykus skirti papildomų balų stojant į valstybės finansuojamas studijų vietas. O štai į valstybės nefinansuojamas studijas vartai šiemet buvo atverti labai plačiai, kai kur užteko net 0,34 balo. Tai rodo, kad aukštosios mokyklos elgiasi taip, kaip joms patogiau, nes kitos iš­eities lyg ir neturi. Ir taip bus, kol nesureguliuosime sistemos“, – perspėja V.Stundys.

Jis priduria, kad, mažėjant studentų, jiems siū­lomų studijų programų – per akis. Beje, tarp jų vis daugiau tokių, kurios vargiai surenka 10 stu­dentų akademinę grupę. „Tai rimtas signalas, kad aukštosios mokyklos vykdo ekstensyvią plė­trą, bet nekelia kokybės kartelės, – tvirtina Sei­mo narys. – Taigi atsiranda iššūkis valstybinei priežiūrai. Valstybė turi aiškius instrumentus – skirstyti valstybės finansuojamas studijų vie­­tas ir įvertinti kokybiškas studijas, akredituoti jų programas per Studijų kokybės ir vertinimo centrą, bet kol kas šios priemonės veikia silp­nai ir neduoda tokio efekto, kokio daugelis laukia.“

Pusė milijono ar silpnos studijos?

Prasti šiųmečio priėmimo rezultatai, kalbant tiksliau, perspėja apie prastą į aukštąsias mo­kyk­las ateinantį „produktą“, iš kurio per ket­verius me­tus (kolegijose ir dar trumpiau – per trejus) tu­rėtų būti nulipdyta plataus mąstymo asmenybė, iš­ugdyta universiteto, arba aukš­tąjį išsilavinimą turintis praktinių žinių ga­vęs specialistas.

Teorinė galimybė silpniesiems susiimti ir rimtai pasistengti mokytis aukštojoje mokykloje, žinoma, yra, tačiau tokiu atveju orientuojama­si į nepasirengusius studijoms jaunuolius, kad jie universitete bent kiek užlopytų spragas iš mo­kyklos suolo. Nė nereikia sakyti, jog mo­kant pa­gal silpnųjų lygį nukenčia tie, kurie studijuoti pa­siryžo ne todėl, kad pakartotų mo­kyklinį kursą ar tiksliųjų mokslų mokytųsi pasitelkę rankų pirštus.

„Jei vienoje grupėje gerai egzaminus išlaikę, motyvuoti ir gabūs studentai mokosi su silpnesniais, pirmieji nori sudėtingesnių už­duočių, tačiau tada jų negali pasivyti antrieji. Tokiu at­veju nukenčia studijų kokybė“, – aiškina Kau­no technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent KTU (kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu) visuose šiųmečio priėmimo etapuose laikėsi vienodų reikalavimų priimant tiek į valstybės finansuojamas studijų vie­tas, tiek į studijas, už kurias mokama iš pa­čių studentų kišenės.

Pavyzdžiui, KTU tokia principinga laikysena – reikalavimas surinkti 2 balus ir išlaikyti lie­tuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos valstybinius egzaminus, atsiėjo 0,5 mln. eu­rų. Tokią sumą universitetas būtų susižėręs, jei bū­tų pakvietęs studijuoti už studijas mokėti galinčius, bet bakalaurui nepasirengusius stojančiuosius.

Nepaisant dviejų iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų pozicijos, silpnesni studentai vietą ra­do kitose aukštosiose mokyklose. Mokslo ir stu­dijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) duomenimis, šiemet į šalies universitetus ir ko­legijas įstojo 86 proc. šių metų abiturientų. Skai­čiuojant visus bandžiusius, studijas pradėti pa­sisekė 76 proc. kandidatų.

Nors minia abiturientų siekia aukštojo moks­lo, pagal vėlesnę karjerą paaiškėja, kad dau­guma jų veltui tai darė. Trumpiau tariant, pu­sė kolegijų išugdytų specialistų galėjo ne­baig­ti kolegijos, o trečdalis universitetų ab­sol­ven­tų galėjo apsieiti be savo pasirinktų stu­dijų, nes, kaip rodo naujausia MOSTA at­likta studijų ir mokslo analizė, dirba ne to­kį darbą, ku­riam reikėtų aukštojo išsilavinimo.

„Mes turime daug regioninių universitetų, kuriuos puikiausiai galėtų pakeisti geros kolegijos, rengiančios tokius specialistus, kokių reikia. O dabar turime absoliutų paklausos ir pa­siū­los disbalansą“, – aiškina ekonomistas R.Gra­­­jauskas.

Į universitetą įstoti lengviau nei į kolegiją

Ironiška, kad šiemet, kai visos aukštosios mo­kyklos buvo paprašytos priimdamos pirmakursius laikytis jiems keliamų minimalių egzaminų ir konkursinio balo reikalavimų, įstojo didžiausia abiturientų dalis per šešerius metus (86 proc.)

Būtent šiemet nuspręsta iškelti sąlygas no­rintiems siekti aukštojo mokslo diplomo. Kad universitetai nebūtų pašiepiami, jog priima studijuoti kiekvieną turintį storesnę piniginę, kad nebūtų švaistomasi tuščiais pažadais, jog aukštojo mokslo diplomas suteikia viltį sukurti svaiginančią karjerą tiems, kurių akademiniai rezultatai žemesni jau nuo pat mokyklos lai­kų, universitetai ir kolegijos buvo paprašyti nu­statyti minimalų konkursinį balą, kurio ne­surinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Tokį kokybinį atrankos rėtį dar labiau su­tankino kitas Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) reikalavimas: išlaikyti du kalbų – lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos – eg­zaminus.

Aukštųjų mokyklų galvos principingai pritarė visoms šioms priemonėms, sutardamos, kad pagerinti studijų kokybę – būtina, o ši reika­la­vimų kartelė kaip tik ir yra žingsnis tikslo link. Tačiau iš kilnių siekių ir idėjinių pareiškimų išė­jo šnipštas.

Pagal šiųmečius reikalavimus, valstybinius lie­tuvių ir užsienio kalbos egzaminus privalėjo bū­ti išlaikę absoliučiai visi (100 proc.) universi­tetų pirmakursiai, kurie buvo pakviesti studijuoti valstybės lėšomis. Bet juos buvo išlaikę 99,45 proc. O jei priskaičiuotume už mokslą mo­­kan­čius pirmakursius – ketvirtadalis praslydo be jų. Kolegijų sektoriuje šiuos du egzaminus apskritai laikė ir išlaikė tik ketvirtadalis mo­kančių už mokslą pirmakursių.

Visos aukštosios mokyklos, atrodytų, turėtų veikti pagal tas pačias taisykles, tačiau didžioji da­lis jų pasirinko savo žaidimo sąlygas – minimalaus balo netaikė arba nesilaikė deklaruoto, priėmė nelaikiusių jokio valstybinio egzamino pir­makursių. Pavyzdžiui, atsirado universitetas, kuris savo minimaliu reikalavimu perspjovė net kolegijų „ambicijas“ – pakvietė studijuo­ti jaunuolį, turintį 0,42 konkursinio balo.

„Priėjome ribą, kai reikia galvoti apie vienodą konkursinį balą stojant tiek į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas studijų vietas, kad neliktų landų, leidžiančių aukštosioms mokykloms manipuliuoti stojamuoju balu“, – įsitikinęs V.Stundys.

Pirmame etape dvi kolegijos – Marijam­po­lės ir Žemaitijos į valstybės finansuojamą vietą pa­kvietė studijuoti kandidatus su 0,83 ir 0,92 balo!

Universitetuose tokių žemų balų valstybės fi­nansuojamose studijų vietose nebuvo, bet jie at­sigriebė kviesdami studijuoti už mokslą mo­kan­čius studentus su itin žemais balais: 0,34 (pri­­va­tus Europos humanitarinis universitetas), 0,42 (Mykolo Romerio universitetas), 0,63 (Šiaulių universitetas). Kalbant apie mo­kamas studijų vietas kolegijose lengviau būtų iš­vardyti tas, ku­rios pakvietė studijuoti bent su vie­neto konkursiniu balu: Kauno kolegija, Pa­ne­vėžio ko­legija, Šiaulių valstybinė kolegija, Vil­niaus ko­legija.

Kai aukštosios mokyklos, ruošdamosi 2015 m. studentų priėmimui, ŠMM pateikė savo nu­sta­­tytus konkursinius balus, kolegijų „iškelta“ kar­telė buvo žemesnė. Didžioji dalis jų nustatė sim­­bolinį konkursinį balą – 0,8, kelios viršijo ba­lą, o privačios jo iš viso netaikė.

Nors mažesni kolegijų reikalavimai neva pa­teisinami, nes jos teikia profesinio bakalauro laips­nį ir labiau orientuojasi į praktinį mo­ky­m­ą, nuo 2007 m. iš profesinių mokyklų kilusios ko­legijos suteikia aukštąjį neuniversitetinį išsila­vinimą. Todėl Lietuvos universitetų rektorių kon­ferencija (LURK) dar 2013 m. svarstant apie minimalų konkursinį balą ŠMM rekomenda­vo, kad jį turi taikyti ir kolegijos. Juk jei jo pra­šytų tik universitetai, jaunuoliai eitų į kolegi­jas – ten, kur jo nereikia arba už­tenka mažesnio. Diplomas juk toks pat – aukštojo išsilavini­mo.

Panašiai ir atsitiko: po šių metų priėmimo ma­tyti, kad pagal reikalavimus ir priimtųjų ba­lus Vilniaus ir Kauno kolegijos dar gali pasipui­kuoti prieš kai kuriuos silpnesnius universitetus.

Štai Seimo narys V.Stundys pripažįsta kolegijų specifiką – praktinį rengimą, tačiau patvirti­na, kad tai ne pretekstas negarantuoti kokybės. Priešingu atveju konkrečios kolegijos galėtų grįžti į pradžią ir tapti profesinėmis mokyklomis.

„Žinoma, universitetų ir kolegijų misija skirtinga, tačiau negali būti taip, kaip girdime viešojoje erdvėje, kad kolegija pagal savo teikiamą pa­­slaugą nelabai kuo skiriasi nuo profesinės mo­kyklos. Kai kalbame apie optimizavimo po­reikį, turime ieškoti ribos, kuo universite­tas skiriasi nuo kolegijos, kuo – kolegija nuo pro­fe­sinės mokyklos. Jei kažkur tos kokybės ri­bos yra ištirpusios, reikia priimti ryžtingus spre­n­dimus. Nemanau, jog kolegijoms reikalavi­mai turi būti nuleisti taip žemai, kad jų kokybės standartai neatitiktų europinių“, – komentuoja V.Stundys.

Prioritetai – valgyklos remontas ir reforma

Nors mažėjant studentų skaičiui universitetų „mirtininkų“ sąrašai sudarinėjami jau kelerius metus, kai kurių aukštųjų mokyklų veikla įvertinta neigiamai, aukštųjų mokyklų tinklas nesitraukia. Simboliška, bet apie bendradarbiavimo ar jungimosi formas kalba tie universitetai, ku­rie Lietuvos rinkoje yra stipriausi ir pagal tiek, kiek geriausių pirmakursių pas juos at­si­nešė valstybės krepšelius, patrauklūs ga­biau­siems studentams.

„Veido“ kalbinti pašnekovai aukštųjų mo­kyk­lų jungimosi „iš apačios“ idėją vertina skeptiškai, sakydami, kad reorganizuoti išvešėjusio jų tinklo neįmanoma be politinės valios. Juk da­bar aukštosios mokyklos dar gali manipuliuo­ti pri­imdamos studentus į valstybės nefinan­suojamas studijų vietas arba gauti paramą skirstant tikslinio finansavimo studijų vietas ar kitas lėšas.

Štai, pavyzdžiui, Vyriausybės investicijų programoje 2016 m. 1,3 mln. eurų numatoma skirti 500 vietų Lietuvos edukologijos universiteto valgyklos rekonstravimui į biblioteką-valgyklą. Beje, šis universitetas per 2015 m. priėmi­mą sulaukė 8 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai. Smulkmena, bet svarbi: šio universiteto veikla vieną kartą jau įvertinta neigiamai.

„Išgyvenimo klausimo ribą priėjusios aukštosios mokyklos bando kapstytis pačios ir ieškoti įvairiausių protekcijų. Kad ir šiųmetis tikslinių studijų vietų paskirstymas: matyti, jog pabarstoma po kelias vietas, kad kažkuri aukštoji mokykla dar gautų pinigų ir galėtų gyvuoti. Bet tai nėra sisteminis požiūris, tad prieiname iki juokingų dalykų, kai kažkuris universitetas gauna vieną tikslinę studijų vietą arba sporto tre­nerių rengimo programai skiriama daug tiks­­linio finansavimo vietų, lyg tai būtų di­džiau­­sia valstybės problema. Taigi, kai pasikaps­­tai giliau, supranti, jog tai finansinė injekcija X universitetui, kad jis dar kiek pasilaikytų. Bet sisteminio sprendimo nėra, ir regioniniai, mažieji universitetai balansuoja ties išlikimo riba“, – komentuoja V.Stundys.

Parlamentaras neabejoja, kad atėjo laikas nuo svarstymo apie aukštųjų mokyklų tinklo per­tvarką – išteklių konsolidavimą, infrastruktū­ros mažinimą – pereiti prie darbų.

V.Stundys beria liūdną statistiką: Lietuvoje net 20 proc. aukštajam mokslui skiriamų pinigų iš tikrųjų reikalingi infrastruktūrai išlaikyti, o Europoje ši dalis siekia tik 7 proc. Kitaip ta­riant, už menių šildymą mokama studijų kokybės sąskaita. Dar kitas skirtumas, palyginti su Eu­ropos šalimis, yra aukštųjų mokyklų skaičius: Lie­tu­vo­je milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – 4,6 aukštosios mokyklos.

„Pagal šį skirtumą atrodo, kad valstybė yra la­bai turtinga, išlaikydama tokį tinklą. Bet pa­saulis juk eina universitetų koncentracijos, op­ti­mizavimo keliu. Suvokiama, kad išbarstyti ir frag­­mentuoti mokslo ir studijų centrai neduoda to­kio rezultato, kokį gali duoti stambūs, koo­­pe­ra­­ciniais ryšiais susiję centrai. Mes trypčio­ja­me vie­toje ir neturime mechanizmo“, – tei­gia Sei­mo Švietimo, mokslo ir kultūros ko­miteto atstovas.

Nors daug vilčių, kad valstybė pagaliau susitars su aukštosiomis mokyklomis ir šios nustos savivaliauti, galbūt net pradės jungtis, siejama su nauja Švietimo ir mokslo įstatymo redakcija, V.Stundys jos galiomis abejoja: „Įstatymo projekte bandoma siūlyti sudaryti sutartis su aukštosiomis mokyklomis, ir jei aukštosios mokyklos jas gerai vykdys, numatytas 5 proc. papildomų pajamų skatinimo mechanizmas. Tai tuščias reikalas. Tikriausiai aukštosios mokyklos ir toliau nematys jokių paskatų tai daryti. Ma­to­me, jog keli universitetai bando ieškoti kooperacijos formų, tačiau reikalinga politinė valia, paskatų sistema ir, aišku, griežtesni reikalavimai studijų kokybei ir programoms, kad nebūtų landų, kurių šiandien, akivaizdu, yra.“

Parlamentaras primena 2009-uosius, kai įvyko garsioji aukštojo mokslo reforma, tada buvo skubama, tačiau tuometis Studijų ir mokslo įstatymas laikytas pokyčių startu. Po šešerių metų, kai yra duomenų bazė, analizės ir išvados, V.Studžio žodžiais, reikia kitų žingsnių. O štai naujas įstatymo projektas – ne žings­­nis į priekį, o kapstymasis vietoje. V.Stun­dys sako, kad jame nėra naujo požiūrio į mokslo ir studijų sektoriaus veiklą, plėtrą, visai neatsižvelgiama į naujus iššūkius, į kuriuos atsakyti turi ir valstybė, ir aukštosios mokyklos.

„Reikalinga visiškai nauja koncepcija, ku­rio­je būtų galvojama apie tolesnį sektoriaus vys­tymąsi, kad turėtume potencialą, kuris leistų konkuruoti Europoje ir pasaulyje“, – įsitikinęs V.Stundys.

Kitas iššūkis, dar labiau apsunkinantis taip laukiamą, bet atidedamą reformą, yra bendrojo ugdymo, kurio nuo aukštojo mokslo atskirti ne­galima, pokyčiai. Šiųmetis stojimas parodė, kad metiniai abiturientų įvertinimai kardinaliai skiriasi nuo valstybinių brandos egzaminų įvertinimų. Be to, aukštojo mokslo finansavimo „krepšelinė“ sistema, sukurianti daug pro­blemų, esti jau mokyklose, kur, siekiant išlaikyti analogišką mokinio krepšelį, iki pat abitūros egzaminų laikomi tie mokiniai, kurie brandos atestatą galėtų įgyti ir profesinėje mokykloje.

„Nuo bendrojo ugdymo iki specialistų pa­rengimo visa sistema turi veikti kaip laikrodis. O dabar matome disproporcijas pereinant iš vieno ugdymo lygio į kitą“, – tvirtina V.Stun­dys.

Ekonomistas R.Grajauskas sako, kad siekda­mi išgyventi universitetai ilgiau nebegali ma­žinti kokybės reikalavimų – sistemą verkiant reikia reformuoti: „Švietimo sistema turi būti kitas didelis temų blokas, apie kurį kitas premjeras galvotų kasdien. Dabartinis premjeras turėjo keletą svarbiausių temų – euro įvedimą, energetinę nepriklausomybę. Kito Vy­riausybės vadovo galvos skausmas turi būti švietimas.“

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...