Ar dar nepataisomai nesudėvėjote praėjusio sezono batų? O gal skrupulingai ruošėtės šaltajam metų laikui ir mėnesį kitą taupėte naujai porai? Vertėjo. Lietuvoje batų pirkimui reikia nusiteikti ir pasiruošti beveik kaip atostogoms – iš anksto, nes lengvai jų neįpirksi.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai pati paprasčiausia avalynė kainuoja pusę minimalaus ar gerą ketvirtadalį vi­dutinio atlyginimo, jos įsigijimas tampa įvykiu. Ne veltui prieš dvejus metus atsirado ba­tų parduotuvių tinklas, siūlęs žieminius ba­tus nusipirkti išsimokėtinai, kaip kokią buitinę techniką. Skirtumas vienas: be plačios įstrižainės išmaniojo televizoriaus kurį laiką apsieiti galima, be batų – nė dienos.

Jei esate įsitikinę, kad demisezoninius ar žie­mi­nius batus galima įsigyti už pusšimtį eurų (be­veik 200 Lt), nebūtinai toks pirkinys bus skir­­tas praktiniam avėjimui ir dėvėjimui. Žinoma, koją įkišti galima ir į dermantininius, nuo grindinio neatkeliamus batus nesilankstančiu padu, bet toks pirkinys nevertas nei 50, nei 15 eurų. Nė mažos kainos neverti ir morališkai pa­senę batai nukirstu priekiu, primenantys ližes.

150 eurų yra vidutinė kaina, už kurią tinklinėse parduotuvėse galima įsigyti iš pa­žiūros kokybišką odinių batų porą. Ne, tai nėra nei itališkų batų namų siuvama avalynė, labiau primenanti spintos trofėjus, nei iš minkščiausios odos pasiūdin­ti ispaniški batai ploniausiu padu, ne­tinkami lietuviškiems orams, nei grakščios formos, blauzdą kaip kojinė apgulantys lakiniai ilgaauliai, tinkami ir išeigai.

Jei mintyse kurpiate būdų, kaip išsisukti pigiau, batams neišleidžiant net tų 50 eurų, sąrašą, jame turbūt lieka tik dė­vėtų drabužių parduotuvės, interneto puslapiai, kuriuose siūlomi „geros būklės, bet su nedideliu įplyšimu“ batai, ir jausmas, lyg nuolat žaistumėte kėgliais perpildytame klube, kur kitas žaidėjas paspiria apsiauti nors ir tinkamo dydžio, bet prakaituotus batus.

Nekoks jausmas pirkti ir abejotinos kokybės apavą už 100–150 eurų tinklinėse batų parduotuvėse, kurios turėtų būti prieinamos ir mokiniui, studentui, ir jaunam specialistui, ir pensininkui. Juk moki kaip už gerą, o asortimento spal­­­vų gama apsiriboja rudos, pilkos, juo­dos ir burokinės atspalviais, puošyba – baltomis siūlėmis ir metaliniais branktais, o pardavėjos bičiuliams ramiu vei­du pasakoja, kaip, nusiųstos į sandėlį atnešti batukų poros, keliais šluotelės mos­tais nubraukia pelėsį ir padeda tą porą ant naujos kolekcijos pakylos.

Aišku, šiose parduotuvėse, prasidėjus nuolaidoms, tų pačių batų kaina su­mažėja kartais. Tai irgi tam tikras įspėjimas apie realią batų kainą, jei sėkmės atveju už 30–40 eurų galima nusipirkti šaltajam sezonui skirtus batus (su visais įmanomais mokesčiais).

Tačiau dabar, ruošiantis žiemai, sezoninių nuolaidų nėra. Šiuo metu perkamų ir reikalingų aulinių batų su pašiltinimu pigiausiai galima rasti už 60–70 eurų. Už tiek galima įsigyti sunkiai pritaikomo ilgio – iki pusės blauzdos – ba­tus, kurie avėtini tik prie kelnių, o iš pažiūros pri­mena kažką tarp „veilokų“ ir „kedų“. Žinoma, tokie batai yra pigus variantas bent kelių porų sezoninių batų savininkams, kurie neieško universalios, prie įvairesnių eilučių derančios avalynės, nes į Operos ir baleto teatrą su tokiais nenušlepsėsi. Be to, visai galimas daiktas, kad šiek tiek sutaupę ir išsirinkę pigiausią variantą nusipirksite batus vienam sezonui.

Batsiuvys Ž.Maslauskas naujam gyvenimui gali prikelti 99 proc. tokiose parduotuvėse įsigytų batų, tačiau jų pataisymas, kurį neretai galima vadinti deformuotos tinklinių parduotuvių avalynės už nemažą kainą persiuvimu, gali atsieiti tiek, kiek kainavo pati batų pora.

„30–40 proc. batų iš tinklinių parduotuvių kokybė yra žiauri ir neatitinka siūlomos kainos, – nukerta Ž.Maslauskas. – Kainą sudaro technologijos ir mokesčiai. Kuo daugiau gamyboje panaudojama technologijų, tuo mažesnė kai­na. Tačiau technologijos pasiteisina ne visada. Kartais batas at­rodo normaliai, bet jo užkulnis per aukštas, o priek­io kietgaliai tokie ilgi, kad trina pirštus. Aiš­­ku, batus galima sutvarkyti ir tokiais sunkiais at­vejais, bet reikia modulinio taisymo, kuris užima nemažai laiko ir kainuoja nemažai pinigų.“

Labiausiai jį stebina neįtikėtinas derinys – di­delė kaina ir itin prastos medžiagos. Pats Ž.Mas­­lauskas jau neatsimena, kada sau ar artimie­siems avalynę pirko parduotuvėje. Tik sū­nus, studijuodamas JAV, ten įsigijo sportbačius. „Jų kokybė kardinaliai skiriasi nuo Lietuvoje siūlomų to paties ga­mintojo sportbačių. Manau, kad ko­kią savaitė kinai dirba Amerikai, o kitą – trečiosioms šalims“, – juokauja batsiuvys.

Nebe pirmus metus Lietuvos gatvėse šlepsi gu­miniai „Crocs“ batai (batais va­din­ti imti prieš dešimtmetį, kai keli ži­no­mi veikėjai, pa­vyzdžiui, virėjas Ma­rio Ba­tali, įsispyrė į juos ženg­dami raudonuoju kilimu) atsiknojusiu pa­šiltinimu. O štai iš Australijos kilusių banglentininkų avėtų UGG pigias kopijas nubrizgusiais užkulniais apsiauna ant banglentės nė kar­to nestovėję biurų darbuotojai. Tad tokie va­riantai tampa išeitimi norint sausomis kojomis išgyventi šlapią lietuvišką žiemą? Koky­biškus gu­minius „Crocs“ batus sunešioti per sezoną bū­tų tas pats, kas Eglei žalčių karalienei su­nešioti geležines kurpes, o UGG batai, net jei jie yra padirbinys su sintetiniu kam­šalu vietoj avikailio, bent trumpai šildo, kol sintetika visai išsitrypia ir su­šoka į gumulus.

UGG batai trumpu aulu „Danijos“ pa­r­­duo­tuvėje kainuoja 260 eurų (899 Lt). Beveik tiek, kiek minimalus mėnesio atlyginimas. Beveik už tie­k pat batus pa­gal užsakymą pasiuva ir batsiuvys.

Kaip mėgdavo sakyti Marilyn Mon­roe, merginai reikia tik gerų batų poros ir ji užkariaus pasaulį. Atrodo, kad Lie­tuvoje šią žiemą ne viena į mūšio lauką žengs su sintetiniais veltiniais.

Prieš dešimtmetį amerikiečių sukurti guminiai batai “Crocs”, išsyk užkariavę pasaulį, populiarumo nepraranda ir šiandien. Nors tikroji jų paskirtis – pakeisti gumines šlepetes, tarkim, paplūdimyje ar ilsintis prie baseino, tačiau nemažai daliai žmonių dėl lengvumo, patogumo, paprastos priežiūros ir ilgaamžiškumo jie tapo kasdiene avalyne.
Vis dėlto medikai perspėja, kad tokia avalynė neturėtų kiekvieną dieną pakeisti odinių basučių ar batelių. Ypač vaikams nėra gerai nuo ryto iki vakaro avėti kroksų. VUL Santariškių klinikų Vaikų ligoninės ortopedijos skyriaus vedėjas Šarūnas Bernotas pabrėžia, kad vaikams tinkamiausia avalynė, ypač kol formuojasi pėdos skliautas (maždaug iki dešimties metų), yra basutės atviru priekiu ir tvirtu užkulniu. Mat kai pirštai atviri, pėda gali pakankamai judėti. „Vadinamuosiuose kroksuose yra atvirkščiai, tad didesnė tikimybė, kad išsivystys plokščiapėdystė“, – dėsto Š.Bernotas.
LSMU Kauno klinikų Ortopedijos ir traumatologijos klinikos vadovas profesorius Romas Jonas Kalesinskas paantrina, kad diena po dienos nešiojant kroksus, o jeigu jais avima dar ir kambaryje, žemėja vaikų pėdos skliautas, tad vystosi jo pakitimai.
Ir suaugusiems ortopedai pataria nepamiršti, kad ši avalynė skirta avėti tik poilsiaujant gamtoje. O turintiems ortopedinių problemų kroksai gali netgi sukelti kojų nuovargį, ypač pigūs, ne iš specialios “Croslite” medžiagos pagaminti. „Neoriginalūs kroksai gali sukelti alergines reakcijas, nutrinti kojas, nes dažniausiai yra gaminami iš kietos gumos“, – paaiškina R.J.Kalesinskas.
Dar vienas šių batų minusas, kad jie nėra perdirbami, o suyra tik per kelis dešimtmečius. Bendrovės „Open24”, prekiaujančios „Crocs“ batais, mažmeninės prekybos atstovo Justo Mačionio žodžiais, gamintojai kol kas nesurenka nenešiojamų batų, tad kiekvieno reikalas, kur juos dėti. Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas norintiems išmesti tokius guminukus ir neteršti gamtos pataria juos pristatyti į stambiagabaričių atliekų aikšteles, kaip ir guminius ilgaaulius batus.

Prieš dešimtmetį amerikiečių sukurti guminiai batai “Crocs”, išsyk užkariavę pasaulį, populiarumo nepraranda ir šiandien. Nors tikroji jų paskirtis – pakeisti gumines šlepetes, tarkim, paplūdimyje ar ilsintis prie baseino, tačiau nemažai daliai žmonių dėl lengvumo, patogumo, paprastos priežiūros ir ilgaamžiškumo jie tapo kasdiene avalyne.
Vis dėlto medikai perspėja, kad tokia avalynė neturėtų kiekvieną dieną pakeisti odinių basučių ar batelių. Ypač vaikams nėra gerai nuo ryto iki vakaro avėti kroksų. VUL Santariškių klinikų Vaikų ligoninės ortopedijos skyriaus vedėjas Šarūnas Bernotas pabrėžia, kad vaikams tinkamiausia avalynė, ypač kol formuojasi pėdos skliautas (maždaug iki dešimties metų), yra basutės atviru priekiu ir tvirtu užkulniu. Mat kai pirštai atviri, pėda gali pakankamai judėti. „Vadinamuosiuose kroksuose yra atvirkščiai, tad didesnė tikimybė, kad išsivystys plokščiapėdystė“, – dėsto Š.Bernotas.
LSMU Kauno klinikų Ortopedijos ir traumatologijos klinikos vadovas profesorius Romas Jonas Kalesinskas paantrina, kad diena po dienos nešiojant kroksus, o jeigu jais avima dar ir kambaryje, žemėja vaikų pėdos skliautas, tad vystosi jo pakitimai.
Ir suaugusiems ortopedai pataria nepamiršti, kad ši avalynė skirta avėti tik poilsiaujant gamtoje. O turintiems ortopedinių problemų kroksai gali netgi sukelti kojų nuovargį, ypač pigūs, ne iš specialios “Croslite” medžiagos pagaminti. „Neoriginalūs kroksai gali sukelti alergines reakcijas, nutrinti kojas, nes dažniausiai yra gaminami iš kietos gumos“, – paaiškina R.J.Kalesinskas.
Dar vienas šių batų minusas, kad jie nėra perdirbami, o suyra tik per kelis dešimtmečius. Bendrovės „Open24”, prekiaujančios „Crocs“ batais, mažmeninės prekybos atstovo Justo Mačionio žodžiais, gamintojai kol kas nesurenka nenešiojamų batų, tad kiekvieno reikalas, kur juos dėti. Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas norintiems išmesti tokius guminukus ir neteršti gamtos pataria juos pristatyti į stambiagabaričių atliekų aikšteles, kaip ir guminius ilgaaulius batus.

Iškritus gausiam sniegui ir paspaudus šalčiams gyventojai suskubo pirkti žiemos prekes. Šios savaitės pradžioje prekybos tinkle „Norfa“ parduota šešis kartus daugiau šildytuvų negu praėjusią savaitę tuo pačiu metu.

Stipriai suaktyvėjo susidomėjimas ir žiemine avalyne bei apranga – pastebimi ženkliai ūgtelėję šių prekių grupių pardavimai.

„Šiemet žiemos laukėme neįprastai ilgai. Tačiau vos iškritus gausesniam sniegui ir įsivyravus šalčiams, gyventojai užplūdo parduotuves, ieškodami žiemos prekių. Palyginti su praėjusia savaite, pastebime, jog labiausiai pirkėjai susirūpino namų šiluma. Šios savaitės pirmoje pusėje šildytuvų pardavėme šešis kartus daugiau“, – pasakoja prekybos tinklo „Norfa“ atstovas spaudai Darius Ryliškis.

Atšalus orams pirkėjai suskubo rūpintis ir šilta žiemine apranga bei avalyne. „Užklupę šalčiai kaip tik sutapo su „Norfa“ prekybos centrų tinkle prasidėjusiu žiemos aprangos bei avalynės išpardavimu. Aktyviausiai pirkėjai domisi pirštinėmis, žiemine avalyne bei kepurėmis. Pastarosiomis savaitėmis šių prekių parduodame ženkliai daugiau nei metų pradžioje“, – teigia D. Ryliškis.

Vairuotojams sniegas ir šaltukas – tikras iššūkis. Antroje sausio mėn. pusėje „Norfa“ prekybos tinkle parduota žymiai daugiau automobilių priežiūros priemonių.

„Jaučiame stipriai išaugusį susidomėjimą dyzelinio kuro priedais, neužšalančiais langų plovikliais, aušinimo skysčiais bei ledo gramdikliais. Nors šiemet žiema labai ilgai lepino vairuotojams palankiu oru, pastaruoju metu „kandžiojasi“ be gailesčio. Su žiemos šalčiu kovojantiems vairuotojams vis dažniau prisireikia automobilio užvedimo laidų bei vilkimo lynų“, – pasakoja D. Ryliškis.

Tačiau yra pirkėjų, kuriems šaltis ir ledas asocijuojasi su laisvalaikiu gryname lauke. Anot D. Ryliškio,

poledinės žūklės išsiilgę žvejai patraukė į prekybos centrus ieškoti žieminės žūklės prekių.

Daugelis tėvų vos vaikščioti pradėjusių vaikučių kojytes įspraudžia į kietus ortopedinius batus, vėliau specialiais įdėklais bando koreguoti plokščiapėdystę ar šleivapėdystę. Taip kankinami vaikai ir neretai “gydoma” normali fiziologinė raida.

Kai vilnietės Ingridos Mačėnės dukrai suėjo metukai, gydytoja ortopedė diagnozavo plokščiapėdystę ir rekomendavo nešioti batukus su specialiais pagal koją pagamintais įdėklais, turinčiais koreguoti pėdą. Iš pradžių mergaitė tuos batukus audavosi noriai, tačiau po pusmečio pradėjo pykti, slėpti įdėklus. “Jai tikriausiai spausdavo kojas, tačiau dar metus sąžiningai darėmės įdėklus ir nešiojome. Paskui nuėjome pas kitą ortopedą, kuris pasakė, kad įgimtos plokščiapėdystės nepadės ištaisyti jokie įdėklai. Tad dabar jau keletą metų perkame tik batus su aukštesne pakulne ir lanksčiu padu. Taip pat leidžiame kuo daugiau bėgioti basai”, – pasakoja I.Mačėnė.
Ji pastebėjo, kad dukros, kuriai neseniai suėjo penkeri metai, kojos dabar tiesesnės, ne toks ryškus “iksas” tarp jų, tačiau plokščiapėdystė vis tiek liko.
Vilniaus vaikų ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas Kęstutis Saniukas sako, kad kas ketvirtas žmogus turi plokščiapėdystę, kuri yra mobili. Tokia plokščiapėdystės forma netrukdo gyventi – nesukelia skausmo vaikščiojant, nevargina kojų, tad ir gydyti jos nereikia. O vaikai iki trejų ketverių metų, pasak ortopedo traumatologo, visi yra pilnapadžiai. “Dedant į batukus įdėklus, avint ortopedinius batus ar darant specialias mankštas bandoma koreguoti fiziologinius dalykus, kurie yra išaugami, todėl ir “gydymas” būna sėkmingas. Tačiau reikia vaikui leisti tiesiog gyventi – daug bėgioti, laipioti, važinėti dviračiu, ir pėdos skliautas iki penkerių šešerių metų tampa normalus”, – pabrėžia K.Saniukas.
Tiesa, ir vėliau pėdos skliautas dar didėja – mergaitėms iki dvylikos, o berniukams iki keturiolikos metų. Paskui, moterims nuo 40-ies, vyrams nuo 50 metų, pradeda leistis. Pasak gydytojo, tai normalus fiziologinis procesas, kurio nepavyks pakoreguoti jokiomis priemonėmis, todėl pirkti brangius ortopedinius batus, gaminti specialius įdėklus – tai tik pinigus išmesti į balą.

Įdėklai trukdo dirbti raumenims

K.Saniuko nuomone, daugelis gydytojų ortopedų konsultuoja pacientus ortopedijos centruose, kurie gamina specialią avalynę, todėl ir rekomenduoja įsigyti jų produkcijos. “Tai didelis verslas. Ortopediniai batai yra brangūs, tačiau tėvai, tikėdamiesi, kad jie padės ištaisyti vaikų pėdas, negaili pinigų. Ortopedas vaikus iki penkerių metų turėtų tik stebėti, ar jų pėdutės vystosi normaliai, ir tik tuo atveju, kai mato nukrypimų, skirti gydymą. Nors tokių vaikų, kurie turėtų rimtų problemų, yra vienetai, tačiau įdėklus ir ortopedinius batus šiandien Lietuvoje nešioja vos ne kas antras vaikas”, – apgailestauja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas.
Jis sako, kad amerikiečių mokslininkai jau prieš gerą dešimtmetį įrodė, jog batai neformuoja pėdos, tačiau pas mus jiems vis dar teikiama per didelė reikšmė. “Vienintelė batų funkcija – saugoti kojas nuo sušlapimo ir šalčio, o taisyklingai pėdos formai net pats brangiausias apavas neturi jokios įtakos. Todėl vieno vaiko išaugtus batukus gali drąsiai nešioti ir broliai ar seserys, o vos pradėjusiam vaikščioti mažyliui kasdien net namie aunami batai gali duoti daugiau žalos nei naudos”, – ortopedinės avalynės gamintojų įskiepytus mitus griauna K.Saniukas.
Jam antrina ir vaikų ortopedas traumatologas medicinos mokslų daktaras Regimantas Jonas Žitkauskas: “Ortopediniai batai ir įdėklai vaikų iki septynerių metų amžiaus pėdos nekoreguoja, o atvirkščiai, apriboja jų judrumą. Dėl to prasčiau dirba blauzdos raumenys, jie aptingsta ir nesivysto. Nors pėdutė batukuose įgauna taisyklingą formą, tačiau ištraukta sudrimba, nes raumenys būna silpni. Tad vaikai, ypač vienų dvejų metukų, turėtų kuo daugiau aktyviai judėti basi.”
Ortopedas traumatologas sako, kad vokiečių gydytojai jau daugiau nei dvidešimt metų būtent taip siūlo stiprinti plokščias pėdas. Mat visa pėda pajusdamas žemės paviršių vaikas ne tik stiprina blauzdos raumenis, bet ir mokosi išlaikyti pusiausvyrą be batukų. Tam tikslui net buvo sukurtos kojinaitės su guminiu paduku, kad mažylis bėgiodamas nepaslystų. Žinoma, geriausia, jeigu vaikas turi galimybę kuo daugiau bėgioti basas po smėlį ar pievą, tačiau pėda stiprinama ir lakstant basam po namus.

Deformacijos išgydomos tik operuojant

Ortopedinės avalynės gamintojai tvirtina, kad tik batai su supinatoriais yra tinkami vaiko kojytei, kad jie užkerta kelią plokščiapėdystei ir šleivapėdystei, tačiau, pasak K.Saniuko, tai dar vienas mitas, sukurtas, stengiantis tėvams įpiršti brangiai kainuojančius batukus.
R.J.Žitkausko nuomone, supinatoriai suteikia tik komforto. Batai, pagaminti su supinatoriais, yra patogesni, juose mažiau vargsta koja, todėl jie tik pagerina gyvenimo kokybę vaikams kelionių metu arba suaugusiems plokščiapadžiams, kuriuos vargina skausmas. “Geri vaikiški batai ne tie, kurie turi supinatorius. Svarbiausia, kad batukai būtų lanksčiu padu, tvirtu užkulniu ir centimetru didesni už pėdą, kad ji galėtų laisvai judėti. Visiškai pakanka dėvėti tokią avalynę, kad iki dešimties metų susiformuotų graži pėda”, – pataria R.J.Žitkauskas.
Beje, šleivojantiems vaikams, kurie pėdutes stato į vidų, o tarpas tarp kojų yra X formos, specialūs įdėklai, mankštos ir masažai taip pat mažai padeda.
Pasak K.Saniuko, apie 80 proc. vaikų eina pėdutes statydami į vidų ir vos 10 proc. iškart vaikšto tiesiai, kaip suaugusieji. “Tai normalus fiziologinis reiškinys, vadinamas posūkio deformacija. Mergaitėms kojos pačios atsisuka iki aštuonerių–dešimtiems metų, berniukams – iki dvylikos”, – aiškina Vilniaus vaikų ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas.
Jis pastebi, kad negražiausios būna dvejų trejų metų vaikučių kojos, paskui stiprėjant raumenims persitvarko kaulai ir kojytės bei pėdutės dažniausiai pačios išsitiesina. “Kai išsigandusi mama pas mane atveda dvejų metukų mažylį su itin ryškiu “iksu” tarp kojų, aš jai patariu tik skatinti vaiką kuo daugiau laipioti, pavyzdžiui, laiptais, bėgioti, minti dviratuką. Tačiau daugelis nusivilia ir eina pas kitą ortopedą, kad skirtų specialią avalynę”, – patirtimi dalijasi K.Saniukas.
Jo nuomone, specialius įdėklus bei įtvarus tikslinga nešioti tik kurį laiką ir tik po operacijų, kurios būtinos, kai plokščiapėdystė ar šleivapėdystė būna įgimta. Mat jokie kiti gydymo būdai tokiu atveju nepadeda suformuoti taisyklingos pėdos. “Kojų deformaciją būtina gydyti chirurginiu būdu, kai diagnozuojama fiksuota plokščiapėdystė, nes tada sunku vaikščioti, žmogus eidamas greitai pavargsta, jam dažnai skauda kojas. Taip pat kai vaikutis gimsta susuktomis pėdomis arba jos vėliau labai stipriai deformuojasi”, – aiškina K.Saniukas.
Beje, tikroji šleivapėdystė diagnozuojama tada, kai pėdutė yra kieta, visai nepasiduoda judesiams, jos negalima iš karto ištaisyti. Tai dažniausiai pastebima pirmosiomis savaitėmis po gimimo.

Nedaugėja nei plokščiapadžių, nei šleivių

Šiandien naujausias bei pažangiausias operacinis plokščiapėdystės gydymo būdas, naudojamas Vakarų Europos šalyse ir Lietuvoje, – specialaus sraigto implantavimas į pėdą. Dviem sraigteliais yra fiksuojamas kaulas ir taip atkuriama natūrali pėdos anatomija. Ši operacija tinka įvairaus amžiaus žmonėms, ji gali būti atliekama ir vaikams nuo ketverių metų. “Šiuo metu tai efektyviausias plokščiapėdystės gydymas. Iš pradžių operuojama viena koja, paskui kita. Po trijų savaičių jau galima priminti kulnu, o praėjus šešioms savaitėms – minti visu padu. Atliekant šią operaciją komplikacijų rizika labai nedidelė, o ir pooperacinis laikotarpis trumpas bei neskausmingas. Anksčiau kaulas būdavo fiksuojamas vielomis arba vinimis”, – pasakoja Kauno klinikų Ortopedijos ir traumatologijos klinikos vadovas Romas Jonas Kalesinskas.
Pažangiausias šleivapėdystės gydymo metodas šiandien – gipsavimas. Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, vis taisant pėdučių padėtį. Dažniausiai po penkių gipsavimų dar reikia atlikti nesudėtinga chirurginę procedūrą, kurios metu nupjaunama Achilo sausgyslė. Ir tada dėvimi specialūs įtvarai. “Šleivapėdystę būtina gydyti kiek galima anksčiau, geriausiai jau pirmosiomis savaitėmis po gimimo, nes vėliau atsiranda didesnių iškrypimų, kuriuos sunkiau ištaisyti”, – sako K.Saniukas.
Tačiau vaikų ortopedas traumatologas pabrėžia, kad tokių operacijų prireikia retam vaikui. “Lietuvoje nedaugėja nei plokščiapadžių, nei šleivų vaikų. Daugelio jų raida normali, tik tėvai iš nežinojimo stengiasi gydyti. O išgydo tik todėl, kad ir pėdutės, ir kojos išsitiesina savaime”, – apibendrina K.Saniukas.

Ortopedas K.Saniukas: “Reikia leisti vaikui tiesiog gyventi – daug judėti, ir kojos bei pėdos dažniausiai pačios išsitiesina.”