Tag Archive | "mokinys"

Lieka tik mokytojas ir mokinys

Tags: , , , , ,


„Galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – apie bandymus kaitalioti švietimo sistemą, kopijuoti kažkur pasaulyje pasiteisinusias jos detales „Veidui“ sako vienas iš keturių herojų. Kitaip nei herojais jaunuolių, baigusių užsienio univer­sitetus, bet grįžusių mokytojauti ar kitaip kurti geresnio švietimo visiems, ir negali pavadinti. Tačiau nė vienas iš jų – nei tas, kuris atsimena rašiklio nuospaudas iš mokyklos, nei kitas, kurį supykdė, kad vaikai iš tikrųjų mokosi po pamokų, nei trečias, kuris darbe išklauso paauglių meilės istorijų, nesijaučia kažką paaukoję. Jiems mokytojo darbas – dar prestižas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Unę Kaunaitę praėjusią savaitę į mokslus Kem­­­bridže, galima sakyti, išleido geradariai, pa­tikėję merginos idėja Kem­bri­džo universitete įgyti gerosios patirties ir įprasminti ją Lie­tu­vos švietime. Dviejų knygų autorė į kelionę iš­si­ruošė ne tik atvira naujoms žinioms ir įspūdžiams, bet ir su didele atsakomybe pateisinti lū­kesčius tų, kurie prie kilnaus tikslo prisidėjo ket­virtadaliu magistrantūros studijoms reika­lin­gos sumos.

Švietimo naujoves iš Kembridžo parveš į Lietuvą

Baigusi psichologijos ir socialinės antropolo­gijos bakalauro studijas Škotijos Šv. An­driaus (St. An­drews) universitete, Kembridže U.Kau­nai­tė at­­rado studijas, kuriose psicholo­gi­ja dera su švieti­mu, ir suprato, kad naujomis švie­timo sri­ties ži­nio­mis papildžiusi nemenką psi­­cho­lo­gi­jos žinių ba­gažą ji galės imtis prasmin­­gų darbų Lietuvos švie­­timo sistemoje. „Su­­pratau, kad tokios studijos būtų man artimos. Suvokus, kaip žmonės vystosi, kaip mokosi ir kaip šiuos procesus keičia ap­lin­ka ir kiti žmonės, būtų galima patobulinti švieti­­mo pro­cesus“, – savo užmojį paaiškina U.Kau­naitė.

Rašytoja, iš Škotijos sugrįžusi kaip „Kurk Lie­­­­tuvai“ programos dalyvė, spėjusi padirbėti Vi­daus reikalų bei Švietimo ir mokslo ministeri­jose, turėjo gerą planą. Ir bėdą – trūko pinigų.

Dalį 10 mėnesių magistrantūros studijoms rei­­kalingos sumos (21 tūkst. svarų sterlingų) U.Ka­u­­­­­naitė susitaupė pati, dalį pridėjo viena ben­­drovė. Svajonių studijos atrodė dar arčiau ir kai gavo Kembridžo universiteto stipendiją. Kai nuo Kembridžo skyrė lėktuvo bilietas ir 7 tūkst. svarų sterlingų, rašytoja, paskatinta bi­čiu­lių, išdrįso paskelbti savo planą Lietuvoje dar ne itin po­puliarioje sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformoje, kad visi, pa­tikėję jos idėja, bet kokio dydžio pinigine parama galėtų prisidėti prie jos įgyvendinimo. U.Kau­­naitės idėja patikėję rėmėjai surinko  4,5 tūkst. svarų sterlingų.

„Ilgai dvejojau, ar pradėti tokią akciją, bijojau neigiamo požiūrio, neva prašau išmaldos ar nesugebu pati užsidirbti mokslams. Bet išdrįsusi įsitikinau, kad tokių pavyzdžių reikia, nes po manęs atsirado žmonių, kurie prašė pa­remti pa­našias idėjas. Prisidėti prie tokių projektų yra būdas išreikšti pilietinę valią ir parodyti, kas visuomenei svarbu. Žinoma, kai apie tokią akciją pa­skel­bi žiniasklaidoje, sulauki ir neigiamų ko­mentarų. Vis dėlto pajutau naudą ne tik surinkusi pinigų, reikalingų studijoms, bet ir sulaukusi daug žmonių, dirbančių švieti­mo srityje, skam­bučių, kurie siūlė bendradarbiauti, kai grį­šiu. Dėl žmonių pa­laikymo ir naujų ryšių mano įsipareigojimas pri­taikyti Kem­­­bridžo idėjas Lietuvos švietime, padaryti tai, ką pažadėjau, tik dar labiau sustiprėjo, – sako Kembridžo magistrantė ir priduria, kad baisiausia būtų bu­vę nesurinkti nė kiek pinigų: – Tai rodytų, kad tavo idėja niekas nepatikėjo.“

Kaip studijų metu įgytą patirtį pritaikys Lie­tuvos švietimo srityje, rašytoja sako galėsianti pa­tiks­linti po metų. Kol kas ji svarsto, kad, be įvairių nevyriausybinių projektų, no­rėtų pa­dirbėti ir viešajame sektoriuje, ten, kur priimami švietimui reikšmingi sprendimai. „Bet daug kas priklauso nuo aplinkybių. Ne­no­rėčiau atsidur­ti to­kio­je vietoje, kur negalėčiau nieko padary­ti. Tar­kime, jei vadovui nepatiktų mano idėjos, ne­ma­tyčiau savo darbo prasmės“, – tikina pašnekovė.

Verslininkas tapo savanoriu

Beveik 11 tūkst. eurų – tokią sumą už nuoto­­lines švietimo lyderystės magistrantūros studijas Suomijoje sumokėjo Rygaudas Guogis. Pa­klaus­tas, ar lengva ranka atseikėjo šitiek pi­nigų, jis juokauja, kad galėjo nusipirkti automo­bilį, bet šis juk pasens. O dar blogiau, jei jis pats, būdamas senas, neturės nieko vertinga pri­­­siminti iš savo darbų sąrašo. „Galima nusipirk­­ti mašiną, brangų namą, parduoti kelis tūks­­­­tančius padangų, bet ar žmogus gali padaryti tik tiek? Aš noriu matyti savo darbų prasmę“, – užmojį dirbti dėl kokybiškesnės švietimo ateities paaiškina R.Guogis.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ba­ka­­lauras dirbo nuo pirmo kurso, bet dar­bai ne­bu­vo susiję su švietimu, nebent išskyrus patirtį mo­­­­kymų įmonėje. Vėliau R.Guogis pra­dėjo nuo­­­­sa­­vą verslą, vienoje įmonėje pardavi­nėjo medieną Sau­do Arabijos rinkai, o štai ke­lią į švietimą pradė­jo nuo savanorio darbo pro­jekte „Kitas variantas“.

Šiandien R.Guogis vargiai gali nusakyti, ko­kios yra jo pareigos. Formaliai jį galima pristatyti kaip vieną iš penkių švietimo entuziastų, 2013 m. įkūrusių VšĮ „Kuriančios bendruomenės“. Dabar daugiausia jėgų R.Guogis skiria nau­jam projektui „Mokytojų mokykla“ ir įvairiau­sią veiklą derina su nuotolinėmis magistran­tūros studijomis Juveskiulės universiteto Švie­timo lyderystės institute Suomijoje. Pa­šne­kovas paaiškina, kad siekti Suomijos universiteto magistro laipsnio švietimo srityje nusprendęs neatsitiktinai: suomiškos mo­kyklos yra ar­čiausiai tokios mokyklos, kokia ji tu­rėtų ir galėtų būti, koncepcijos.

Taigi R.Guogis kartu su bendraminčiais, švie­timo sistemos dalyviais įvairiausiais būdais ieško atsakymų į klausimus, kaip sukurti geresnę mo­kyklą visiems. Dar tik pradėjęs savanoriau­ti, kaip „Kito varianto“ mentorius, R.Guo­gis supyko su­žinojęs (o prisiminęs savo mokinio patirtį ir pats suprato), kad mokiniai, pusę dienos atsėdėję suo­le, iš tikrųjų mokytis pradeda tik po pamokų. „O Suomijos mokyklos turbūt yra panašiausios į to­kias mokyklas, kokios jos ir turėtų būti, – sako pa­šnekovas. – Jei kalba­me apie dabartines studijas, man labai patinka, kad visi dėstytojai yra dirbę mokyklose, jie ži­no, kas ten vyksta, o ne dės­to tai, ką yra kažka­da seniai matę.“

R.Guogis netrunka įrodyti, kad jo lektoriai ne­­nutolę nuo realybės, ir įjungia vienos paskaitos įrašą. Jame matyti, kad dėstytojas tiksliai ap­s­kaičiuoja, kiek valandų per savaitę mo­kyklo­se dir­ba suomių kalbos ir literatūros mo­kytojai.

Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis įspėti bandantis R.Guogis toli gražu nenusivylęs lietuviškąja sistema. Nuolat lankydamas mo­kyklas ir konsultuodamas pedagogus jis ti­ki­na sutinkantis „superinių“ žmonių. Pa­vyz­džiui, mo­kyklų bendruomenėms reikia ir tokių narių kaip 1934 m. gimusi bibliotekininkė, visą gy­venimą dirbusi mokytoja.

„Mes turime tokios energijos, kokios Suo­mi­ja neturi, todėl turime ir didelį potencialą. Jei pradėtume šalinti esmines problemų priežas­tis, o ne kariautume su pasekmėmis, padary­­tu­me labai daug. Kol į švietimą nemesime vi­sų išteklių – pinigų, talento, intelekto, kol mo­ky­tojo pro­fesijai negrąžinsime smetoninio pres­­­­tižo, tol nie­ko ne­bus. Galima kaitalioti pro­g­­ramas, bandy­ti vie­ną, antrą, bet galiausiai vis tiek lieka mo­kytojas ir mokinys“, – aiškina R.Guogis.

Vietoj bankininko karjeros – į klasę

28-erių Julius Paplauskas dar prisimena, kaip, būdamas penktokas ar šeštokas, tyrinėdavo ant pirštų galiukų rašiklio paliktus įspaudus, atsiradusius nuo nepertraukiamo diktuojamos medžiagos užrašinėjimo. Dabar jį stebina tuomet keistas jausmas: lyg ir norėjosi didžiuotis, kad rašo iki nuospaudų.

Šį pašnekovą būtų galima pristatyti bičiulio žo­­džiais: „Galėjo dirbti prestižinį bankininko dar­­­­­­bą, bet nuėjo į mokyklą.“ J.Paplauskas – Jung­­­­tinės Karalystės Jorko universiteto ekonomi­­kos ir finansų bakalauras, kuris, užuot siekęs ban­­kininko karjeros, grįžo į Lietuvą dirbti mo­kytoju.

„Manau, kad nėra didžių ar nesvarbių dar­bų. Vieniems puikiai sekasi bankų srityje, ku­rio­je irgi yra ką veikti. Be to, aš nemanau, kad mo­kytojo darbas – neprestižinis. Man jis visada bu­­vo presti­žinis, nes matau jo prasmę. Ma­tyt, daug ką le­mia tai, kaip tu pats žiūri į savo darbą. O aš jaučiuosi savo vie­toje“, – karjeros virsmo visai nesureikšmina J.Paplauskas.

Tapęs programos „Renkuosi mokyti!“, ku­rios tikslas – pritraukti į mokyklas jaunų profe­sio­nalų, dalyviu, J.Paplauskas dvejus metus eko­­­nomikos ir matematikos mokė Šiaulių Di­dždvario gimnazijos tarptautinio bakalaureato mo­kinius. Tiesa, mokytojauti jis nusprendė anks­­­čiau, nei sužinojo apie „Renkuosi mokyti“ pro­gramą.

„Baigdamas mokslus Anglijoje turėjau idėją iš­bandyti mokytojo darbą. Man atrodė prasmin­giau užsiimti tokia veikla, nei dirbti banke, kuris nei buvo traukiantis iššūkis, nei turėjau asmeninės motyvacijos dėl karjeros aukštumų, pinigų ar kitų motyvų“, – savo pasirinkimą pa­aiškina J.Paplauskas.

Šiandien jo mokytojavimas Šiauliuose jau bai­gėsi, bet darbai dėl geresnės švietimo ateities – ne. Pašnekovas dėsto ISM Vadybos ir eko­­­nomikos universiteto studentams, yra VšĮ „Ku­riančios bendruomenės“ direktorius ir kt. Būtų galima vardyti ir daugiau J.Pap­lausko veiklų, nuo švietimo problemų nar­p­­­­liojimo iki jo vedamų mokymų verslo or­ga­nizacijoms, tačiau geriausiai jo veiklą apibūdi­na aprašymas „Kūrybinių partnerysčių“ in­ter­neto svetainėje: „Esu iki ausų pa­skendęs švie­time. Tai mano darbo sritis, hobis, laisvalaikis ir aistra.“

Pasirodo, dvejus metus mokytojavęs Šiauliuose vilnietis J.Paplauskas suprato, kad nenori būti mokytoju neprofesionalu. Jis pasakoja ne­abe­jojęs, kad, jei nori dirbti mokykloje, turi dar daug sužinoti, išmokti ir kelti savo kompetenciją. „Jei nori būti geras profesionalas, turi mo­kytis visą gyvenimą, bet ne užsisėdėti ir ne tap­ti „ekspertu“, kuris viską išmano ir kitų nuo­monių nebepriima“, – apibendrina pašnekovas.

Todėl ekonomikos ir finansų bakalauras sa­ko ėmęs mąstyti apie kitą laiptelį – edukologijos, švietimo magistrantūros studijas užsienyje: „Nes atsakomybė labai didelė. Tai profesija, ku­riai reikia ne tik talento ar polėkio, bet ir kom­­pe­ten­cijos. Idėja tęsti mokslus švietimo sri­­tyje ir lėmė, kad išėjau iš mokyklos.“

J.Paplauskas, po patirties mokykloje nestokojęs naujų idėjų ir projektų, planavo juos įgyven­dinti ir susitaupyti pinigų studijoms. Pa­vyz­džiui, pradėjo projektą „Į Mėnulį“, mentorystės programą 9–12 klasių mokiniams, kad šie, pa­de­dami profesionalų, atrastų ir imtųsi to, kas jiems patinka labiausiai. J.Paplauskui atrodo, kad įdomiausia dirbti su vyresnių klasių mokiniais, kurie jau pra­deda „kankintis“ ne­žinodami, kokią kryptį pa­sirinkti arba kaip ją pasiekti.

Simboliška, kad įvairūs darbai, turėję padėti sutaupyti ir pasirengti magistrantūrai švietimo srityje, J.Paplauskui tapo pagrindiniai, ir studijų planus jis bent kol kas atidėjo. „Tas realus pasaulis, praktika, naujos idėjos ir pažintys įtraukė taip, kad ėmiau galvoti ne apie mokytojo darbą, bet apie projektinę veiklą, neformalųjį švietimą, kitas bendravimo su mokiniais ir švietimo bendruomene formas. Kitaip ta­riant, akys nuo mo­ky­tojavimo nukrypo į platesnę sferą, – aiškina J.Paplauskas ir priduria: – Mo­kytas daro įtaką siau­ram ratui – mokiniams, mokyklos bendruomenei, bet norint ką nors švietime pakeisti būti mokytoju neužtenka.“

Ką keistų Jorko universiteto bakalauras lietuviškame švietime? Aplankęs ir lietuviškų, ir užsienietiškų pamokų bei paskaitų, pašnekovas nuramina, kad mūsų švietimo sistema „ser­ga“ tomis pačiomis ligomis, kokių netrūksta ir kitur.

„Mūsų švietimą kamuoja tos pačios bėdos, ku­rių neišvengia ir kitos sistemos, net institucijos ar organizacijos. Problemų priežastis – ir žmo­nių ne­susikalbėjimas, kitokių nuomonių ne­išklau­symas, bet tai juk būdinga ir mažai institucijai, ir visai sistemai. Daug ką lemia ir individų ar grupės psichologija. Tarkime, mokytojai, lektoriai ar švie­timo valdininkai neretai yra uždari ir nemotyvuoti. Jie nesijaučia saugūs, ener­gingi, galbūt stokoja idėjinio pagrindo ir as­meninio užtaiso veikti aktyviai. Tada visi tie žmo­nės ir nemoka dirbti kartu. Nors jų tikslai tie patys, asmeniškai nemotyvuoti individai ir dirba kaip grupė atskirų žmonių, o ne vientisa bendruomenė“, – esminių problemų ištakas dės­­­to J.Paplauskas.

Iš Velso – į Antakalnio mokyklą

26-erių Andrius Ūdra Vilniaus Antakalnio pro­­­gimnazijoje sulaukia paauglių klausimų ir apie nelaimingas meiles, ir apie santykius su tė­vais, ir apie bendravimą su bendraamžiais. Ne, Velso Kardifo universiteto absolventas nedirba mo­kyklos psichologu – šioje Vilniaus mokykloje jis vadovauja neformaliojo švietimo kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būreliams. O jei jo pareigas mokykloje apibrėžtume forma­liau, tarptautinės vadybos studijas baigęs A.Ūd­­ra yra programos „Mokytojų mokykla“ dalyvis.

Tačiau pats pašnekovas mokiniams prisistato esantis jų draugas. Todėl, kad vadina save mokinių draugu, ir todėl, kad išmano bendravi­mo su jaunimu subtilybes, A.Ūdra domisi, kaip gyvena dvylikamečiai. Jei šie atsako, kad gyvena blogai, jų draugas klausia, ar ilgai jiems kas nors nesiseka. „Aš ne patarinėju, bet iš­klau­­sau ir, jei reikia, dalinuosi savo patirtimi, – pa­aiš­kina jis. – Mes kalbamės apie literatūrą, jų žiūrimus serialus, jų ir mano tėvus – juk viskas prasideda nuo kalbėjimosi.“

Prieš pusketvirtų metų baigęs bakalauro studijas Velse Vilniaus licėjaus absolventas su­grįžo į Vilnių. O savo sprendimą išmainyti karjerą svetur į darbą su jaunimu gimtinėje paaiškina paprastai: „Labai norėjau sugrįžti, tad ir grį­žau. Atrodė, kad jei nori nuveikti ką nors prasminga ir naudinga, geriausia tai daryti ten, kur viskas sava ir artima, ten, kur jau turi pa­žinčių.“

Taigi savo patirtį, o kartu ir idėjas, A.Ūdra įp­rasmino dirbdamas su jaunimu. Į Antakalnio pro­­­gimnaziją vadovauti neformaliojo švietimo būreliams jis atėjo iš Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“, kuriame ir toliau dir­ba jaunimo darbuotoju.

„Vedu kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būrelius, esu atsakingas už mokyklos senato veiklą. Galima sakyti, kad pa­grindinis mano tikslas yra burti bendruomenę – mokinius, mokytojus, tėvus, kurios darna ir pa­­remta „Mokytojų mo­kyklos“ idėja“, – apie veik­­­­lą mokykloje, į kurią jį atvedė novatoriškas ad­ministracijos požiūris ir institucijos atvirumas naujoms idėjoms, pasakoja pašnekovas.

Naujų idėjų pasiūlė ir naujasis Antakalnio pro­gimnazijos kolektyvo narys. A.Ūdrą galima pavadinti LARP (angl. Live Action Role Play) simuliacinio situacinio žaidimo pradininku Lie­tuvoje.

Dabar tokią metodiką būreliuose A.Ūdra daugiausia taiko mokyklos savivaldai stiprinti, bet aktyvų mokinių įsitraukimą į surežisuotą situaciją, pasak jo, galima pritaikyti įvairiausioms temoms – nuo pilietiškumo pagrindų, šei­­­mos san­tykių iki Baltarusijos politikos.

„Pavyzdžiui, pastaroji simuliacija: per 2 va­landas į 4 kaimo šeimas pasiskirsčiusios mo­ki­nių grupės išmoksta priimti sprendimus, vėliau debatuose diskutuoja su kitomis grupėmis, „šei­mo­mis“ ir priima įstatymus visam kaimui“, – pa­sa­koja pašnekovas.

Kol kas dar tik mėnesį padirbėjęs mokykloje A.Ūdra tikina, kad bendruomenę burti pradėjo nuo mokinių, bendravimo su jais, o tada pamažu judės prie kitų bendruomenės grandžių – tėvų ir pedagogų: „Mokykla – didelė or­ganizacija, ku­rioje mokosi per 800 vaikų. Todėl labai įdomu ma­tyti, kaip vieni sprendimai ar santykiai veikia kitus. Dabar gaunu labai daug informacijos, bet daugiausia dėmesio skiriu vaikams pažinti. Noriu sužinoti jų rūpesčius ir lūkesčius.“

Programa, kurioje dalyvaudamas progimnazijoje ir dirba A.Ūdra, truks 22 mėnesius, todėl jis įsitikinęs, kad per tiek laiko mokykloje galima nu­veikti daug: „Matau didelę darbo su jaunais žmonėmis prasmę. Jie imlūs, galima ugdyti jų vertybes. Žinoma, ne pasakyti, kokios tos vertybės tu­rėtų būti, kokie dalykai yra svarbūs, bet padėti jiems patiems atrasti tuos reikšmingus dalykus.“

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...