BFL

Atėjus rudeniui savivaldybės viena po kitos pradėjo skelbti pirksiančios ar įrengsiančios socialinius butus, kuriuose galės apsigyventi nuosavo būsto negalintys įsigyti gyventojai. Naujų butų banga padidins galimybes tokį būstą gauti tiems, kurie jo laukia, tačiau problema yra daug didesnio masto: laukiančiųjų – vis dar tūkstančiai.

Gytis KAPSEVIČIUS

Nuo 2016 m. rugpjūčio naujus butus įsigysiančios, įsirengsiančios ar pertvarkysiančios jau paskelbė beveik trečdalis šalies savivaldybių. Štai Šiaulių miestas planuoja padidinti savo socialinių būstų fondą 62 butais, Telšiai – 59, Alytaus miesto ir Ukmergės savivaldybės – po 35, Trakų rajono savivaldybė – 28, Zarasų rajono savivaldybė – 29, Plungės rajono savivaldybė – 25, Šakių savivaldybė – 23, Kalvarijos, Rokiškio ir Utenos savivaldybės – po 20 butų. Apie planus pirkti socialinius butus jau paskelbė Anykščių rajono (6), Kelmės rajono (6), Varėnos rajono (7), Skuodo rajono (10) savivaldybės. Kauno miesto savivaldybė butų pirkimo konkurse nustatė 400 tūkst. eurų įsigijimo sumą.

Klaipėdos miesto savivaldybė į socialinių būstų problemą taip pat pasižiūrėjo gana rimtai: ne tik pirks 10–20 butų, bet ir statys du naujus namus, turinčius 76 butus, taip padidinant savivaldybės socialinių butų skaičių beveik šimtu.

Toks rudeninis socialinių būstų „lietus“ paaiškinamas labai paprastai: savivaldybės dalyvauja Socialinio būsto plėtros programoje, kuriai iki 2020-ųjų numatyta skirti 58,7 mln. eurų. 49,9 mln. eurų padengs Europos Sąjunga, o likusią dalį sudarys savivaldybių lėšos. Iki šios dienos Centrinė projektų valdymo agentūra yra pasirašiusi 57 projektų įgyvendinimo sutartis su 57 savivaldybėmis. Kitų metų pradžioje planuojama įvertinti Vilniaus, Neringos ir Panevėžio miestų savivaldybių paraiškas. Pagal paraiškas numatoma įsigyti 1105 socialinius būstus ir dar 500 atnaujinti.

Kai kas naujus planus ir naujus butus jau suskubo sieti ir su pabėgėlių krize, ypač turint omenyje tai, kad Lietuva iki 2017 m. pabaigos įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ramina, kad pabėgėliai teisės gauti socialinius būstus neturi ir Lietuvoje apgyvendinami ieškant privačių nuomininkų bei tam naudojant iš ES gautas lėšas.

Kol kas buto laukiama dešimtmetį

Padėtis, susijusi su socialiniais būstais, Lietuvoje visuomet buvo gana bloga. 2014 m. pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kad socialiniuose būstuose gyvena apie 27,8 tūkst. šeimų ar asmenų, Dar 32,5 tūkst. žmonių laukė, kol jiems toks būstas bus suteiktas. Iki 2015 m., ministerijos duomenimis, bendra šalies laukiančiųjų eilė padidėdavo po tris procentus kasmet.

Norint sulaukti galimybės apsigyventi socialiniame bute reikia nemažai kantrybės. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybės skelbiamame eilės sąraše pirmi penki eilėje esantys gyventojai savo prašymus yra pateikę 1992–2003 m., vadinasi, penktasis savo eilės laukia jau mažiausiai 13 metų. Vilniuje pirmieji penki eilėje esantys žmonės savo prašymus pateikė 1992–1998 m., Panevėžyje – 1999–2003 m., Marijampolėje – 2004 m., Akmenėje – 2005–2008 m., Ukmergėje – 2008 m., Elektrėnuose – 2005–2008 m.

Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyriaus vedėja Danguolė Netikšienė teigia, kad Klaipėdoje dabartinis vidurkis nuo prašymo padavimo iki realaus apgyvendinimo siekia 11 metų. „Tačiau ši parama asmenims yra reikalinga tuoj pat, kai žmogus atsiduria beviltiškoje situacijoje: bankrutavo, prarado už paskolą pirktą būstą, atsitiko blogų dalykų šeimoje, susirgo baisiomis ligomis ir nebesugebėjo išsimokėti bankui – tokių situacijų būna kiekvieną dieną. Žmonės ateina ir sako: mums reikalinga pagalba, o mes jiems pasiūlome stoti į eilę. Ir laukti 10–11 metų“, – pasakoja uostamiestyje dirbanti specialistė.

Pagal ankstesnį įstatymą buvo galima sudaryti šešis atskirus sąrašus, išskiriant socialiai pažeidžiamiausias grupes, tokias kaip našlaičiai, neįgalieji, jaunos šeimos ir panašiai. Nors ir šiuo metu eilės tvarka netikėtais atvejais gali keistis (pavyzdžiui, kai namų netenkama per gaisrą), dabar sąrašai bendri ir eilės priklauso nuo paraiškų padavimo dienos: kuo anksčiau, tuo daugiau šansų.

Net ir sulaukus savo eilės butas ne visuomet išnuomojamas. Ukmergės rajono savivaldybės Turto valdymo ir apskaitos skyriaus vyr. specialistė Jūratė Kaselienė sako pastebinti ir kitą tendenciją: „Būna taip, kad pasiūlome šeimai nuomotis butą, o ji jo atsisako. Kitaip tariant, nors buto neturi ir stovi eilėje, bet vis tiek renkasi. Čia yra problema – kartais toks rinkimasis prieina prie visiško absurdo. Pavyzdžiui, kai Ukmergės mieste pasiūlius butą šeima renkasi net mikrorajoną ir paaiškina, kad jiems per toli važinėti į darbą. Manau, kad didmiestyje, tokiame kaip Vilnius, žmonės, kai reikia važiuoti iš vieno rajono į kitą dirbti ar nuvežti vaikus, apie tai net nesusimąsto. O mažųjų miestų gyventojai kartais būna gana išrankūs.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Prabangus miniatiūrinis butas Honkonge

Japonijoje populiarūs nakvynės namai – „stalčiai“. Honkonge – kelių kvadratinių metrų butai, kuriuose telpa tik lova. Londone galima nusipirkti labai brangų butą, kuris yra pačiame centre, bet dušas jame atstoja drabužinę, virtuvė – miegamąjį, o bendras plotas nesiekia šešių kvadratinių metrų.

Rima JANUŽYTĖ

Šis Londono butas pardavinėjamas už solidžią 313 tūkst. svarų sterlingų sumelę, o jo savininkas Ray Barkeris giriasi, kad mažyčiame bute tilpo viskas, ko jam reikėjo, ir net likdavo vietos „pasivaikščioti“. Na, maždaug trys metrai siauru „takučiu“ nuo lovos iki durų.

Palyginus su panašaus dydžio butais, jis iš tiesų gali būti pavadintas apartamentais: R.Barkerio butas patenka į mažiausių pasaulyje butų dešimtuką, kurio tris aukščiausias pozicijas užima kalėjimo celes primenantys butai Honkonge.

Butas-narvas

Juose drėgna, tamsu, o vietoj čiužinių ant lovos pakloti bambukiniai kilimėliai. Juose iš socialinės paramos gyvena XXI a. vergai: Honkonge apstu vienišų neturtingų vyrų, kurie po keliolika valandų per parą už skatikus dirba didelėse gamyklose, o į „namus“ grįžta tik pamiegoti. Jie niekada nesukurs šeimos, o jų visas gyvenimas skaičiuojamas nuo vienos dienos iki kitos.

„Tokių žmonių Honkonge daugybė. Jų atlyginimas leidžia vos vos išgyventi. Jų būstas – tik keli kvadratiniai metrai, jokių patogumų“, – rašo mažiausių pasaulio butų sąrašo sudarytojai portale www.therichest.com.

Honkonge butų, kurių plotas neviršija 10 kvadratinių metrų, yra keli šimtai tūkstančių. Didžioji jų dalis skirta vargingiausiems miesto gyventojams. Tačiau atsiranda vis daugiau mažų butų, kuriuos įsigyja arba nuomojasi pakankamai uždirbantys Honkongo gyventojai.

Butas-narvas2

Viena vertus, Honkongas apskritai yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nekilnojamojo turto kaina čia maždaug 19 kartų viršija vidutines metines vienos šeimos pajamas. Jei pas mus nekilnojamojo turto kainos būtų tokios kaip Honkonge, vidutinė vilniečių šeima, kurioje du žmonės per mėnesį kartu uždirba apie 1500 eurų, už vidutinišką butą kur nors Fabijoniškėse turėtų mokėti apie 300 tūkst. eurų. Sutikite – brangoka.

Tad Honkonge klesti būsto nuoma. O nuomotojai pasitelkia išradingumą, mažindami butų plotą ir augindami jų nuomos kainą. Taip pamažu Honkonge atsiranda atskira mažų „prabangių“ butų, vadinamų narvais, rinka.

Narvuose, kurie neretai suformuojami padalijus ir taip nedidelį butą į kelis, iš tiesų galima rasti prabangos elementų. Verslininkas iš Kinijos Sandy Wongas – vienas tokių butų savininkų. Honkonge jam priklauso šeši daugiabučiai, kuriuose įrengti 108 „prabangūs“ narvai.

Butas-narvas Honkonge

Mažiausio namo plotas – vos 37 kvadratiniai me­trai, bet jame S.Wongas sutalpino net šešis bu­tus. Ir reklamuoja juos nevengdamas žodžio „praban­gus“. „Tai prabangiai įrengtos kapsulės. Tarsi kos­miniame laive. Be lovos, kiekviename bute yra televizorius, oro kondicionierius, dūmų detektorius, veidrodis, violetinis LED apšvietimas, kuriantis futuristinį įspūdį. Čia yra ir šiek tiek asmeninės erdvės“, – butus ir jų apstatymą giria S.Wongas.

Jis sako šiuos butus nuomoti pradėjęs prieš pus­metį ir jau galįs nupa

sakoti, kas yra tipinis to­kio būsto nuomininkas. Tai viengungis, kurio amžius nuo 20 iki 40 metų. „Yra vairuotojas, KFC darbuotojas, statybininkas“, – pasakoja S.Wongas.

Tačiau ši „prabanga“ nėra pigi. Prabangios kapsulės nuoma atsieina nuo 361 iki 580 JAV dolerių per mėnesį – pusantro du kartus brangiau, palyginti su „paprasta“ kapsule.

Pirmauja Japonija

Viešbutis Japonijoje

Itin mažų erdvių, skirtų gyventi, dar daugiau nei Honkonge galima rasti didžiuosiuose Japo­ni­jos miestuose, ypač Tokijuje bei Kiote.

Vos kelių kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą japonai įsigudrino naudoti ne tik patys, bet ir siūlyti turistams.

Anksčiau tokių viešbučių reputacija būdavo ga­na abejotina: kambarius-lovas rinkdavosi arba ­naktinio didmiesčių gyvenimo paragauti atvykę sve­čiai, arba itin neturtingi keliautojai. Tačiau ir ši tendencija pamažu keičiasi.

Antai jau keletas viešbučių tinklų siūlo prabanga dvelkiančius miniatiūrinius kambarius-kajutes arba kambarius-stalčius. Vienuose „kambariai“ iš­si­traukia iš sienos, o į juose esančią lovą užlipama kopėtėlėmis. Kiti, didesni, primena traukinio ku­pė. Tiesa, verslo klasės. Viešbučių tinklas „First Ca­bin Tsukiji“ siūlo mikroskopinę prabangą gyvenantiems kambarėliuose, kuriuose galima rasti net technikos stebuklų. Antai „Panasonic“ kambaryje įrengta garsą ir apšvietimą sinchronizuojanti sistema, o žadintuvas svečią žadina „natūraliais“ te­kančios saulės spinduliais.

Sauga. Vasarą daugelis skiria atostogoms, tačiau ilgapirščiams šis metas – pats darbymetis. Birželio–rugsėjo mėnesiais įvyksta tiek pat vagysčių, kiek per visus kitus metų mėnesius kartu sudėjus. „Veidas“ ieško atsakymų į klausimą, kaip tinkamai apsisaugoti savo būstą.

Įsilaužimų į gyvenamuosius būstus ir vagysčių iš jų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais mažėja. Pernai šalyje iš viso buvo padaryta 3,3 tūkst. tokių nusikaltimų, iš kurių daugiau kaip penki šimtai užfiksuoti sostinėje. O štai 2008-aisiais Lietuvoje suskaičiuota 6 tūkst. vagysčių, iš kurių 1,7 tūkst. įvyko Vilniuje.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos antrojo skyriaus viršininko Sigito Šemio teigimu, geresnę nusikaltimų statistiką gali lemti tai, kad sumažėjo ilgapirščių. Pasak jo, nemažai profesionalių grupuočių pastaraisiais metais buvo išaiškintos ir išardytos. Be to, dalis nusikaltėlių emigravo ir šiuo metu į Lietuvą grįžta tik pasilinksminti ir išleisti Norvegijoje ar Vokietijoje „uždirbtų“ pinigų. Kita vertus, tokių nusikaltimų skaičius banguoja. Vos tik į laisvę paleidžiami svarbiausi vagysčių organizatoriai arba susiburia, iš kitų miestų atvyksta naujos grupuotės, tokio pobūdžio nusikaltimų vėl padaugėja.

S.Šemis tvirtina, kad jau daug metų pagrindinis įsibrovimo į namus ir butus būdas nesikeičia – vagys dažniausiai įsilaužia įveikdami plastikinių langų, durų rėmus ar jų konstrukcijas. Šis įsilaužimo būdas išpopuliarėjo kartu su plastikinių langų ir durų atsiradimu, kai šie pakeitė medinius langus. Jei nenaudojamos papildomos apsaugos priemonės, pirmuosiuose namų aukštuose esantys butai arba individualūs gyvenamieji namai tampa lengvu nusikaltėlių grobiu.

Mažiau populiarus, tačiau taip pat klasikinis ir dažnai pasitaikantis įsilaužimo būdas yra išlaužti arba sugadinti durų spyną. Taip nutinka tuomet, kai durys yra lengvai įveikiamos ir neturi papildomos apsaugos. Rečiau pasitaikančios vagystės įvykdomos išdaužus buto ar namo langą, pragręžus durų spynos apsauginę konstrukciją arba pačią spyną, į patalpas patekus per rūsio, katilinės langus ar per garažą.

Prieš maždaug penketą metų Vilniuje veikė grupuotė, vadinta „alpinistais“. Šie nusikaltėliai specializavosi vogdami iš paskutinių daugiabučių namų aukštų. Jie pasitelkdavo virves, specialius mazgus, alpinizmo įrangą ir per įstiklintus balkonus lengvai patekdavo į butą. Tačiau pažabojus „alpinistus“ pastaraisiais metais tokio pobūdžio nusikaltimų beveik neužfiksuota.

Dažnai pasitaiko ir vagysčių, kai dienos metu nusikaltėliai eina per daugiabučio laiptinę ir bando atidaryti visas iš eilės duris, tiesiog ieškodami neužrakintos spynos. Atidarę tokias duris, net jei bute tuo metu ir būna žmonių, jie stveria pirmus prieškambaryje pasitaikiusius daiktus ir greitai pasišalina. Tai paprastai būna rankinės, piniginės ar mobilieji telefonai.

Saugos įmonės „G4S Lietuva“ Saugos sprendimų departamento direktorius Vidas Kšanas pabrėžia, kad konkrečiam objektui svarbiausia yra kompleksinis saugos sprendimas. Efektyviausiai namų apsaugą galima padidinti įsirengiant šarvuotas duris, apsaugines langų žaliuzes, šviestuvus su judesio davikliais kiemuose ir laiptinėse, įmontuojant seifą bei nepaliekant lengvai pastebimų ir pasiekiamų vertingų daiktų. Įsirengiant signalizaciją, būtina ją prijungti prie centrinės stebėjimo sistemos. Šiuo metu privačiame sektoriuje itin populiarėja vaizdo stebėjimo paslauga, kai objekte ar teritorijoje įrengiamos filmavimo kameros, transliuojančios vaizdą į klientų aptarnavimo centrą. Vaizdas nėra stebimas nuolat, o tik tuomet, kai objekte suveikia judesio davikliai.

V.Kšanas taip pat pataria stiklo paketus padengti apsaugine plėvele, kuri neleidžia įsilaužėliams į patalpas patekti žaibiškai, nes net ir įskilęs stiklas lieka savo vietoje, o netikėtumo efektas, kurį sukelia nesudužęs stiklas, gali suteikti kelias lemiamas minutes, per kurias į objektą spės atvykti greitojo reagavimo ekipažas.

„Papildoma apsauga, žinoma, kainuoja, bet ji ir atsiperka. Pastaruoju metu išpopuliarėjo mechaninės apsaugos iš vidaus, jų pasirinkimas yra tikrai nemenkas. Kiekvienas apie tai turėtų pagalvoti individualiai, pagal konkrečias aplinkybes ir situaciją. Galiu paminėti neseną atvejį, kai nuosavame prabangiame name, aptvertoje jo sklypo teritorijoje, buvo įrengta visą perimetrą sauganti signalizacija. Nusikaltėlis atsineštomis kopėtėlėmis lengvai įveikė tvorą, bet jis praktiškai net nespėjo pribėgti prie namo ir laiko įsibrauti neliko, spėjo tik pasišalinti“, – pasakoja daugiau nei penkiolika metų šioje srityje dirbantis tyrėjas S.Šemis.

Vagysčių ir įsilaužimų į gyvenamąsias patalpas pagausėja vasarą, kai žmonės išvyksta atostogauti ar ilgesniam laikui palieka savo būstą. Viena iš pastaruoju metu pastebimų ir labai paplitusių klaidų – dalijimasis informacija socialiniuose tinkluose. Žmonės skelbia įrašus apie atostogas užsienyje su visa šeima ir vaikais, publikuoja fotografijas, dažnai net įrašo planuojamą išvykimo ir grįžimo datą. Nors socialiniuose tinkluose tokia informacija dalijamasi tik su tam tikra asmenų grupe, negalima tvirtai žinoti, kad ji nenuteka į šalį ir nepageidaujamiems asmenims. Gavę tokią informaciją, nusikaltėliai progos nepraleis – turėdami galimybę ruošis ir tuo pasinaudos.

Viena efektyviausių ir šiais laikais vis labiau plintančių saugos priemonių yra aktyvios saugios kaimynystės bendruomenės, dažnai besikuriančios naujos statybos daugiabučiuose ar individualių namų kvartaluose. Kadangi bendrijos nariai yra aktyvūs, kaimynai pasitiki vieni kitais ir aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje bei su policijos pareigūnais, tokios bendruomenės yra veiksmingos.

Reikšmingi net ir tokie iš pažiūros smulkūs dalykai, kaip kaimyno pašto korespondencijos išėmimas. Jei pašaliniai mato, kad pašto dėžutė iki pat viršaus perpildyta laiškų, reklaminių lankstinukų, informacija apie tokį paliktą būstą netrukus gali pasklisti. Po papildomų pasitikrinimų toks butas gali būti apvogtas.

O vagiama šiais laikais viskas. Tai visų pirma priklauso nuo to, kas planuoja konkretų nusikaltimą. Gerai organizuotos vagių grupuotės, kuriose veikia stebėtojai, organizatoriai, vykdytojai ir vogtų daiktų realizuotojai, tos, kurios padaro didžiausią dalį tokio pobūdžio nusikaltimų, visų pirma kėsinasi į pinigus ir juvelyrinius dirbinius, o buitinė technika ar kiti panašūs daiktai jų nedomina.

„Sunku įrodyti, kad konkretūs pinigai buvo jūsų ar mano. Niekas jų numerių  nepersirašo. O juvelyriniai dirbiniai yra kuo greičiau išlydomi. Jie turi pakankamai didelę vertę, todėl tiesiog patariama šių daiktų namie nelaikyti. Tokios grupuotės daro tuos nusikaltimus su perspektyva į ateitį, kad jeigu jų nariai bus sulaikyti ir bus mėginama įrodyti konkretų jų dalyvavimą viename ar kitame nusikaltime, iš karto stengiamasi nepalikti pėdsakų. Be to, jie pasirenka prabangiau atrodančius gyvenamuosius namus, dažnai ilgai juos stebi, netgi naudoja legalias sekimo įrangas šeimininkų automobiliuose ir pan.“, – vardija S.Šemis.

Kita grupė nusikaltėlių – nuo narkotikų priklausomi ar asocialūs asmenys. Jie taip pat padaro nemažai tokių nusikaltimų, tačiau įprastai vagia visus daiktus, kuriuos tik pavyksta rasti. Patekę į gyvenamąjį būstą jie susirenka kompiuterinę, foto- bei vaizdo techniką ir kitus daiktus, randamus spintose, stalčiuose, o vėliau juos mėgina realizuoti. Nors tokių vagių ir mažai, dalis jų sugeba pavogti net maistą iš šaldytuvų ar užuolaidas nuo langų.

Draudimo bendrovės „If“ duomenimis, vidutinė vagystės iš gyvenamųjų namų ar būtų žala yra apie 800 eurų. Didžiausia pastarųjų metų vagystės žala siekia 17 tūkst. eurų, kai iš nuosavo namo buvo išnešta brangi juvelyrika, laikrodžiai, kvepalai, grynieji pinigai ir kompiuterinė technika.

Ilgametė statistika rodo, kad tikimybė, jog vagystė iš namų ar butų bus išaiškinta, yra maždaug 33 proc. Tačiau ir išaiškinimas tikrai negarantuoja, kad pavyks atgauti visus ar bent dalį pavogtų daiktų, – tai ypač būdinga minėtiems juvelyriniams dirbiniams bei gryniesiems pinigams. Daugiau vilties, jei pavogti daiktai buvo numeruoti ir pažymėti policijoje.

Viena dažniausiai pasitelkiamų apsaugos priemonių yra saugos tarnybos, kurių paslaugos ypač populiarios gyvenamuosiuose namuose. S.Šemio teigimu, vagysčių riziką jos sumažina gerokai, tačiau visiško saugumo taip pat negarantuoja. „Nusikaltėliai taip pat nesnaudžia – matome praktiką, kai nusikaltimai daromi piko metu. Pavyzdžiui, rudenį, kai miestas pilnas automobilių, vagys darbuojasi 17–18 val. Tokiu atveju vagystė įvykdoma greitai, ir nei policija, nei saugos tarnyba tuo metu nespėja per atitinkamą laiką dėl spūsčių greitai atvykti, ir nusikaltėliai šitai žino“, – aiškina pareigūnas.

Be to, dažnai stebėdami objektus, jie melagingai priverčia suveikti signalizaciją – ji įjungiama vienoje vietoje, į kurią ir vyksta saugos tarnyba, o tikroji vagystė tuo pat metu vykdoma kitur.

Kaip pabrėžia draudimo bendrovės „If“ privataus turto draudimo produkto vadovas Tomas Sinkevičius, apsisaugoti nuo kruopščiai suplanuotų vagysčių labai sudėtinga ir tam reikia įvairių specialių priemonių – signalizacijos, kameros, perimetro apsaugos, fizinė apsaugos. Minėtos apsaugos priemonės atbaido vagis ir priverčia juos rinktis paprasčiau apsaugotus objektus, tačiau saugos tarnybos į įvykio vietą suspėja ne visuomet, o pasitaiko atvejų, kai gerai savo darbą suplanavę ilgapirščiai apeina visas apsaugos sistemas.

Saugos įmonės „Grifs AG“ Apsaugos departamento direktoriaus Žydrūno Bukausko teigimu, vagys į nežinomą būstą paprastai nesilaužia – auka yra stebima ir tik jai išvykus iš būsto imamasi iš anksto parengto scenarijaus. Vagis domina ir tai, ar butą arba namą saugo saugos tarnyba.

„Suveikdinę apsaugos sistemos jutiklius patikrina, per kiek laiko ir kokiu maršrutu atvyksta saugos tarnyba. Kelyje pasistato žvalgą, kuris informuoja „kolegą“. Pasitaiko, kad atvažiavimo kelyje daromi dirbtiniai sunkumai – užstumiami konteineriai, sukraunami akmenys ir pan. Kaip ir prekybos centruose ar biuruose, dažniausiai vykdomos žaibiškos (1–2 min.) arba greitos vagystės (iki 4–5 min.), tai yra – kol atvyksta saugos tarnyba“, – pasakoja Ž.Bukauskas.

„Veido“ kalbinti specialistai pabrėžia, kad net ir trumpam laikui paliekant savo namus būtina nepamiršti įjungti signalizacijos – nemažai vagysčių įvyksta dėl to, kad žmonės, net ir turėdami namie įrengtą signalizaciją, išeidami į parduotuvę, į darbą ar išvažiuodami savaitgaliui signalizacijos neįjungia. Tokiu atveju patyrusiems vagišiams užtenka vos kelių minučių, kad apvogtų būstą.

Kita patikima apsauga nuo turto vagysčių – jo draudimas. Pastebima, kad pastaraisiais metais Lietuvoje atsiranda vis daugiau norinčiųjų apdrausti savo turtą, nors šalyje butus yra apsidraudę apie penktadalį, gyvenamuosius namus – apie pusę jų savininkų, kai, pavyzdžiui, Skandinavijoje tai daro devyni iš dešimties.

„Pagrindinė to priežastis – draudimo tradicijos nebuvimas. Dažnas atvejis, kai žmonės įvertina riziką ir apsidraudžia jau po vagystės. Kita grupė – žmonės, kurių butus apdrausti reikalauja bankas, išduodantis paskolą. Vis dėlto galime teigti, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau norinčiųjų apdrausti savo turtą, nors tikslios statistikos apie tai nėra“, – sako T.Sinkevičius.

Dovaidas Pabiržis

Būstas. Privati bendrovė pasiūlė naują nuomos su išsipirkimu finansinį modelį gerai uždirbantiems karjeros žmonėms.

Maždaug po poros mėnesių 29-erių informatikos technologijų specialistas Povilas Mitė (vardas ir pavardė pakeisti – A.P.) įsikels į naują dviejų kambarių butą Vilniuje, daugiabučių namų gyvenvietėje „Ozo namai“. Kas mėnesį už šio 50 kvadratinių metrų buto nuomą bendrovei „Hanner“ dvejus metus jis mokės 652 eurus, kol sukaups 15 proc. buto kainos, arba būsto paskolos pradinį įnašą. Jo butas kainuoja 107 tūkst. eurų (įskaičiuota buto apdaila ir automobilio stovėjimo vieta), 85 proc. šios sumos jis skolinsis iš banko.

P.Mitė – vienas tų jaunų žmonių, kurie nusprendė pasinaudoti nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ vos prieš mėnesį paskelbtu nauju būsto įsigijimo finansavimo modeliu „Būsto nuoma su išsipirkimu“ (angl. „Rent2Buy“). Savo klientams bendrovė pasiūlė pradinį įnašą nuomos mokesčio pavidalu sukaupti per dvejus metus, gyvenant išsirinktame bute. Šis modelis skirtas tiems, kurie negali buto nusipirkti už nuosavus pinigus, jų neturi ar pakankamai jų neturi pradiniam įnašui imant paskolą iš banko, tačiau turi stabilias ir nemažas pajamas.

Pagrindinis šio finansavimo modelio principas – pirkėjas pagal poreikius išsirenka butą ir jo apdaila, gali išsirinkti ir baldus, pasirašo nuomos sutartį su teise butą įsigyti ir iki dvejų metų moka fiksuotas nuomos įmokas. Jų dydis apskaičiuojamas taip, kad per nuomos laikotarpį žmogus sumokėtų 15 proc. įsigyjamo turto kainos, o pasibaigus nuomos sutarčiai jos būtų įskaitomos kaip pradinis įnašas būsto pirkimo sutartyje.

Naudojantis šia paslauga būstas, jo įrengimas ir automobilio stovėjimo vieta kainuoja tiek pat, kaip ir įsigyjant juos iš karto. Vienintelė keliama sąlyga – nuomos įmokos per numatytą 24 mėnesių laikotarpį turi padengti 15 proc. bendros sumos.

Povilas sako, jog šis bendrovės pasiūlymas jam pasirodė labai patrauklus ir lėmė tai, kad iš giminių butą nuomojęsis vyras, iki tol labai rimtai nesvarstęs įsigyti nuosavo būsto, apsisprendė pasinaudoti šia galimybe. Vienos paklausiausių šiais laikas – informacinių technologijų profesijos žmogui, per mėnesį „į rankas“ uždirbančiam 1300–1400 eurų atlyginimą, tokia galimybė įsigyti būstą yra pagal kišenę.

Didžiausia problema, pasak Povilo, ir yra sukaupti tą paskolai gauti reikalingą pradinį įnašą. Dalį pinigų vaikinas sako yra sukaupęs, todėl iš jų ketina dengti maždaug pusę mėnesinės nuomos įmokos. Jis skaičiuoja, kad iš banko ims paskolą 30-iai metų, bet sutartyje būtinai numatys galimybę grąžinti ją greičiau. Jis mano, kad pajamos jam leis paskolą grąžinti per 20 metų, kad ji labai neišbrangtų.

„Šis pasiūlymas man pasirodė labai geras, todėl apsisprendžiau gana greitai. Iš tiesų žmogui, kuris nepaveldėjo būsto iš močiutės, neturi turtingų tėvų ar kitokių galimybių įsigyti būsto, tačiau turi darbą ir neblogai uždirba, šis finansavimo modelis yra kaip tik tai, ko reikia. Pats patyriau, kad nuomojantis būstą sunku susitaupyti pinigų pradiniam įnašui, kurio bankai dabar reikalauja pagal atsakingo skolinimosi taisykles. Už tai, kad įmokos laukia dvejus metus, bendrovė neskaičiuoja jokių papildomų procentų – mėnesio įmokos kaina priklauso tik nuo perkamo nekilnojamojo turto vertės“, – pasakoja būsimasis naujakurys.

Vaikinas pasinaudojo bendrovės pasiūlymu įrengti buto apdailą, nors didžioji dalis klientų, pasak bendrovės „Hanner“ vadovo Arvydo Avulio, vis dėlto renkasi patys įsirengti butus. Viena vertus, taip bandoma sutaupyti, antra vertus, norima įsirengti pagal savo skonį ir supratimą.

„Man patiko, kad sau tinkamas buto apdailos medžiagas galima rinktis iš trijų pasiūlytų variantų ir susikomplektuoti savąjį, o ne griežtai rinktis vieną iš trijų pasiūlytų standartų. Būtent tai man buvo nepriimtina, kai domėjausi butu kitos bendrovės pastatytame name. Šiuo atveju kaip pagrindinę pasirinkau vidutinės klasės apdailą ir kai kurias man patikusias medžiagas renkuosi iš aukštesnės klasės apdailos varianto“, – apie tai, kaip kuria savo namus, pasakoja vaikinas.

Beje, lygiai taip pat iš įvairių siūlomų variantų galima pasirinkti ir baldus.

Povilas netaupo ir įsigydamas automobilio stovėjimo vietą, nes dar turi ir motociklą, todėl perka platesnę vietą, kainuojančią 8688 eurus. Už vietą tik automobiliui reikėtų mokėti 5792 eurus. Ir šiam savo sprendimui jis turi argumentų, sakydamas, kad ten, kur gyvena dabar – Šiaurės miestelyje, automobilio stovėjimo vietos rinkoje pardavinėjamos po 12 tūkst. ir daugiau eurų.

Vaikino teigimu, nauji butai „Ozo namuose“ neatrodo tokie brangūs, kai lygini juos su butų kainomis antrinėje rinkoje. Pavyzdžiui, tame pačiame Šiaurės miestelyje už 50 kvadratinių metrų butą prašoma daugiau nei 100 tūkst. eurų.

„Naują butą, pasinaudojus nuomos su išsipirkimu finansiniu modeliu, galima nusipirkti ir dešimčia tūkstančių eurų pigiau nei „Ozo namuose“. Bendrovė tokius butus parduoda anksčiau statytoje gyvenvietėje „Bajorų kalvos“. Žinau, kad vienas mano kolega ten rengiasi tokiu būdu pirkti butą. Aš pasirinkau brangesnį variantą, nes įvertinau susisiekimo patogumą ir man buvo svarbu, kad įsigyjamas nekilnojamasis turtas būtų likvidus, kad bet kada, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, galėčiau jį parduoti ar nuomoti“, – aiškina Povilas.

Jis sako, kad, ko gero, mielai nuomotųsi butą, nei pirktų savo, jei rinkoje būtų pasiūlyta patrauklių butų nuomos variantų. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto plėtros bendrovės pasiūlytų tokių butų ir jie būtų nuomojami legaliai. Toks variantas būtų priimtinas, jei nuomos mokestis nebūtų didesnis nei mėnesio įmoka už paskolą. „Kai nuomojiesi, nereikia daryti remonto, investuoti į buitinę techniką, baldus. Manau, kad visai apsimokėtų. Bet, žinoma, galų gale visi mes norime turėti savo namus, todėl ir perkame“, – svarsto Povilas, pats sau netikėtai apsisprendęs nepraleisti geros progos įsigyti nuosavą būstą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Beveik pusė lietuvių būsto remonto darbus stengiasi atlikti patys ir tik kas dešimtas kreipiasi į kvalifikuotus specialistus. Vis dėlto, be specialistų konsultacijų planuodami darbus lietuviai neišsiverčia. Tai parodė 20 metų veiklos Baltijos šalyse sukaktį švenčiančio vieno didžiausių statybos medžiagų bei jų sistemų gamintojo „Knauf“ iniciatyva atlikta apklausa, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi lietuvių būsto remontavimo įpročiai.

Būstą remontuoja savarankiškai, bet konsultuojasi

Atlikta apklausa parodė, kad 47 proc. lietuvių remonto darbams atlikti prašo šeimos narių pagalbos, 39 proc. apklaustųjų teigė, viską atliekantys patys. Tuo metu į kvalifikuotas remonto, apdailos ar statybų bendroves kreipiasi vos 13 proc. lietuvių. Dar 26 proc. apklaustųjų teigė darbus patikintys privačiai samdomiems darbininkams.

„Labiausiai tokią elgseną lemia siekis būsto remontui išleisti kuo mažiau pinigų. Vis dėlto, mūsų patirtis rodo, jog daugeliui būsto remontą planuojančių žmonių prireikia profesionalių konsultacijų. Per 20 metų statybinių medžiagų ir sprendimų pasiūla labai išaugo, todėl teisingai pasirinkti tapo daug sudėtingiau“, – teigė „Knauf“ statybinių medžiagų ir sistemų ekspertas Kastytis Vaseris.

Tai, kad per pastaruosius 20 metų labiausiai pasikeitė statybinių medžiagų asortimentas pripažįsta ir patys vartotojai. 94 proc. apklausos dalyvių pirmiausia išskyrė būtent šį rinkos pokytį. Panaši dalis apklaustųjų taip pat pažymėjo, jog per dvidešimtetį stipriai patobulėjo statybinių medžiagų prieinamumas ir savybės.

Elgseną keitė krizė ir internetas

Tyrimas taip pat parodė, jog nemažos dalies lietuvių būsto remonto planus koregavo ekonominė krizė. 86 proc. apklausos dalyvių teigė, kad 2008-2011 metais nesiskolino būsto remontui ir vertėsi savo jėgomis. Daugiau nei trečdalis nusprendė būsto remontą apskritai atidėti „geresniems laikams“. Beveik 82 proc. respondentų taip pat tvirtino, jog krizės metu pasidarė sunkiau rasti kvalifikuotų darbininkų, o gerų meistrų tekdavo laukti ilgiau.

Pasak „Knauf“ specialistų, tiek krizė, tiek besikeičianti rinka pakeitė ir vartotojų elgseną. Dabar daugelis žmonių medžiagas būsto remontui perka iš anksto susirinkę nemažai informacijos iš skirtingų šaltinių. Patys šaltiniai taip pat sparčiai kinta. Jei dauguma respondentų teigė, kad prieš dešimtmetį patarimų būsto remonto klausimais pirmiausia teiraudavosi draugų ir prekybos vietose dirbančių konsultantų, dabar informacijos dažniausiai ieško internete.

Prieš 10 metų statybinių medžiagų gamintojų tinklalapiuose informacijos ieškodavo 13 proc. remontą planuojančių lietuvių, o į specializuotus statybų temomis rašančius interneto puslapius užklysdavo vos 7 proc. Dabar šie du informacijos šaltiniai tapo pagrindiniais – pusė apklaustųjų teigė aplankantys gamintojų puslapius, specializuotus tinklalapius – kas ketvirtas.

Su internetu Lietuvos vartotojai sieja ir nemažai prognozuojamų pokyčių statybinių medžiagų rinkoje. 70 proc. apklaustųjų mano, kad prekyba statybinėmis medžiagomis per artimiausią dešimtmetį persikels į elektroninę erdvę. Pusė apklaustųjų prognozuoja, jog atsiras daugiau informacinių centrų, kurių specialistai internetu teiks profesionalias konsultacijas statybų klausimais. Du trečdaliai lietuvių mano, jog gamintojai diegs vis daugiau inovacijų.

Individualiuose namuose gyvena apie trečdalis (34 proc.) lietuvių. Šis rodiklis prilygsta ES vidurkiui. Tačiau kaip ir daugelyje kitų sričių – daili statistika prasilenkia su realiu vaizdu. Nors skaičiumi prilygstame kitoms narėms, skoniu ir kokybe – dar ne. Mūsų kraštovaizdis kardinaliai skiriasi nuo akį glostančių namelių ansamblių, kurie driekiasi Šiaurės šalyse ar Vokietijoje.

Lietuvos gyvenvietėse regime visišką stilių eklektiką – vienas namas nusagstytas bokštais ir stikliniais langais, o gretimame kaimyno sklype matyti jau trūnijanti troba. Lietuvių gyvenimo būdą individualiuose namuose lėmė istorinė patirtis nuo XVI a. vykusios Valakų reformos iki socialistinės gyvenvietės „kanono“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, laisvė statytis privatų namą pasireiškė įvairiomis fantazijomis. Vieni savo svajonių būstą kūrė pagal Haufo pasakų knygos iliustracija, kiti nusižiūrėjo iš Santa Barbaros serialo. Tačiau patirtis, kokį namą reikia statyti, ėmė formuotis tik po 2000-ųjų ir tai labai pamažu.
Šiandien, kai prakutę Lietuviai pamažu iš butų traukiasi į individualius namus, o komforto zoną mieste iškeičia į užmiestį, svarbu, kokį namą jie kurs – kuo unikalesnį, bet brangų, ar paprastą, bet efektyvų.
Kokį namą ir kokioje vietoje rinktis, kad gyvenimo kokybė pagerėtų, o ne apkarstų, „Veido“ surengtoje diskusijoje svarstė „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis, Architektų sąjungos pirmininkas prof. Marius Šaliamoras, Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Mituzas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros instituto direktorius dr. Jonas Jakaitis.
A.ŠINDEIKIS: Kai dalis žmonių palengva iš miesto traukiasi į užmiestį, norisi pakalbėti apie individualių namų architektūrą. Pastatai, kuriuos matome Lietuvoje, skiriasi nuo tų, į kuriuos žvelgiame keliaudami po Šveicariją, Vokietiją ar Austriją. Ten miesteliai panašūs, o Lietuvoje jie labai įvairūs. Kodėl mūsų namų peizažas visai kitoks nei Vakarų Europos?
A.MITUZAS: Aiškinant skirtumus, reikėtų pradėti nuo planavimo. Lietuvoje vyko daug reformų: regionuose kūrėsi gatviniai kaimai, vėliau atėjo socialistinė santvarka, subūrusi į tarybines socialistines gyvenvietes. Viskas keitėsi, bet architektūra buvo reguliuojama. Miesto žmogus buvo įspraustas į trikampį – gyventi tarp buto, garažo ir kolektyvinio sodo, tam tikrame plote. Tai buvo priespauda, vertusi statyti ir gyventi pagal tam tikrus reikalavimus.
Vėliau miestų bendruosius planus ruošėmės rengti pagal suplanuotas teritorijas, kuriose atsirastų individualūs namai, daugiabučių kvartalai, o architektai galėtų diktuoti sąlygas, kaip turėtų atrodyti ateities miestai. Tačiau pagal žemės reformą sklypus imta dalyti taip, kad miestietis, norintis pastatyti namą, turėjo gauti ūkininko pažymėjimą. Taigi visa gyvenamoji struktūra šiandien yra dirbtina ir sudarkyta jau anksčiau.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

BFL

Krizė lietuvius išmokė taupyti, bet svajonės apie nuosavą namą ir lopinėlį žemės atimti niekas nepajėgs.

Individualių namų rinka šiuo metu išgyvena tikrą renesansą: sandorių skaičius Vilniuje ir Vilniaus rajone prilygsta nekilnojamojo turto bumo laikotarpiu sudarytiems sandoriams. Jei 2005–2007 m. vidutiniškai per mėnesį Vilniuje buvo sudaroma nuo 41 iki 51 sandorių, tai šiemet – vidutiniškai 54. Vilniaus rajone atitinkamai 34–37, šiemet – 33. Kauno mieste, kurio gyventojai visuomet pirmenybę teikė nuosavam namui, šiemet per mėnesį vidutiniškai sudaryti 52 sandoriai, Klaipėdoje – 11.
Galima svarstyti, kad investuoti į fundamentalų, lietuvio akimis, turtą skatina artėjančio euro baimė. Tačiau nėra abejonių – nuosavas namas yra viena didžiausių lietuvių svajonių.
Tą patvirtina ir nekilnojamojo turto pardavėjai, pabrėždami, kad, lyginant su prieškriziniu laikotarpiu, kai rinką buvo užtvindę „burbuliniai“ pinigai, dabar žmonės nuosavus namus stato ir perka kur kas atsakingiau, skrupulingai viską skaičiuodami ir pasverdami, atsižvelgdami į realias finansines galimybes. To išmokė ir skaudžios krizės pamokos ir bankų atsakingo skolinimosi politika, daugelį svajotojų apie nuosavą namą nuleidusi ant žemės.
„Žmonės perka ir stato namus, įvertindami realias savo galimybes, nes neriboto skolinimosi laikai jau negrįžtamai praėjo. Tuomet bankai lengva ranka dalino pinigus ir individualių namų kvartalus statančioms bendrovėms, ir tuos namus pirkti pasišovusiems žmonėms. Pusę ar milijoną litų pasiskolinti iš banko buvo nesunku bet kuriai vidutines pajamas gaunančiai šeimai. Jauni žmonės namui pirkti iš banko skolindavosi 500–700 tūkst. litų, o už turto vertinimą neturėdavo ir nuosavo tūkstančio sumokėti“, –„aukso laikus“ prisimena bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis.
Jo teigimu, dabar situacija pasikeitė iš esmės: žymiai mažiau naudojama skolintų pinigų, o jeigu skolinamasi, tai pamatuotai, nes bankai reikalauja nuosavų lėšų įnašo, tam tikro pajamų lygio. Todėl ir patys žmonės elgiasi daug atsargiau, suprasdami, kad paskolą reikės grąžinti, o palūkanos gali ne tik mažėti, bet ir didėti.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Automatinės pastatų valdymo sistemos leidžia sumažinti energijos suvartojimą nuo 25 iki 40 proc. Tačiau Lietuvoje vis dar gajus mitas, neva pastatų automatika yra brangu ir apsimoka tik dideliuose, pvz., 300 kv. m, būstuose.

Pasak „Jung Vilnius“ kompanijos direktoriaus Raimundo Skurdenio, patalpų plotas anaiptol nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis išmaniųjų sistemų kainą, tačiau jis turi įtakos sutaupomoms sumoms. R. Skurdenis įvardija, nuo ko iš tiktųjų priklauso protingo būsto kaina, kokios funkcijos padeda sutaupyti daugiausiai, o kokios neatsipirks niekada. Ir pateikia Skandinavijos kraštų pavyzdį, kur didelių gyvenamųjų plotų nesivaikoma, tačiau automatizuojami ir mažesni būstai – dėl gyvenimo kokybės ir komforto.
Automatikos kaina – individualu
Iš techninės pusės, pastatų automatika gali būti įdiegta ir dvare, ir pačiame mažiausiame sodo namelyje. Patalpų dydis įrangos kainai teturi tiek realios įtakos, kiek kabelio jose reikia išvedžioti. „Liūto dalimi automatikos kainą lemia ne plotas, o pageidaujamas būsto funkcionalumas – tai yra kliento poreikiai, norai ir net įgeidžiai, kuriems patenkinti namuose bus įrengti valdymo blokai. Pvz., šilumai valdyti reikia vieno valdiklio, apšvietimui – kito, žaliuzėms ir garso, vaizdo aparatūrai – trečio, ketvirto ir t. t. Kuo daugiau funkcijų pageidaujate iš savo išmanaus būsto, tuo daugiau valdiklių jame turės būti ir tuo brangesnė bus pati sistema“, – sakė automatizuotų namų valdymo sistemų mokymo bei techninės priežiūros centro „Jung Vilnius“ direktorius.
Vis dėlto jei vieno kambario ir trijų kambarių butų gyventojai pageidaus tų pačių funkcijų (pvz., jei žaliuzės bus nuleidžiamos vienu metu ir bute su vienu langu, ir bute su trimis, vadinasi, abiem butams pakaks vieno žaliuzių valdiklio), įsirengti patalpų automatiką abiejų butų savininkams kainuos praktiškai tiek pat. Tačiau jei šiuo konkrečiu atveju buto automatikos kainą dalintume iš patalpų ploto, mažesniame bute 1 kv. m tenkanti suma būtų didesnė. „Žinoma, greičiausiai skirtingo dydžio butuose ar namuose poreikis automatikai, t. y. jos funkcijoms, bus kitoks ir labai didelė tikimybė, jog valdiklių dvare prireiks daugiau nei sodo namelyje, – pasakojo R. Skurdenis. – Išmaniojo būsto kaina kiekvienu atveju yra labai individualu, nes įtakos turi ir pastatas, ir jo šeimininkai. O kiek žmonių – tiek norų ir galimybių“.
Kas atsipirks greičiau?

Efektyviai taupyti leidžiančios funkcijos yra šildymo ir apšvietimo valdymas. Didesnėse patalpose pastato automatikai skirtos investicijos atsiperka greičiau, nes didesniame plote sutaupomos sumos yra didesnės. „Natūralu, jog jei automatika leidžia energijos suvartojimą sumažinti 25-40 proc., tai 150 kv. m bute pinigų sutaupyta bus daugiau nei 30 kv. m, nes ir sąskaitos pirmajame bute bus didesnės.  Todėl paplitusi nuomonė, jog pastato automatika greičiau atsiperka didesnėse patalpose nei mažesnėse, nėra mitas. Tai tiesa, – sakė R. Skurdenis. – Bet kas pasakė, kad gyvenantiems mažesniuose butuose ar namuose taupyti nėra aktualu? Manyčiau, taupyti mažesnių pajamų žmonėms – dažnai netgi aktualiau nei tiems, kurie disponuoja didesniais biudžetais. Už taupymą ne mažiau svarbu ir tai, jog pastatų automatika ir mažuose, ir dideliuose namuose užtikrina gyvenimo kokybę, komfortą, taupo laiką ir nervus, o tai neišmatuojama jokiais pinigais“.
Ekonomijos ir gyvenimo komforto santykiui iliustruoti „Jung Vilnius“ direktorius pateikia keletą pavyzdžių: „Dabar daugelis elektros prietaisų yra labai taupūs, A, A+ klasės ir t. t. Normalu, kad perkant buities prietaisus atsižvelgiama į jų eksploatacijos kaštus, nes tai – realiai sutaupyti pinigai ir kam juos mėtyti? Vis dėlto, pavyzdžiui, televizorių mes perkame dėl jo funkcionalumo, galimybių, o kartais – net dizaino. Nesu girdėjęs, kad kas klaustų, kada atsipirks televizorius, nes vienas eikvoja mažiau energijos nei kitas… Tai taip ir su protingu namu. Viena iš jo funkcijų – padėti taupyti. Vis dėl to tai – anaiptol ne vienintelė, o daugeliui žmonių, kurie įsirengia automatizuotus namus, ir ne pati svarbiausia funkcija“.
Kas neatsipirks niekada?
Tokių funkcijų gali būti daugybė. Viena jų – prie išmaniųjų sistemų prijungta garso, vaizdo aparatūra. „Vis dėlto, kalbant apie gyvenimą išmaniajame name, mes ir neturėtume tikėtis, kad pagrindinė jo užduotis ir tikslas – atsipirkti ir taupyti, – sakė R. Skurdenis. – Pavyzdžiui, geras pavyzdys yra Skandinavijos šalys. Jose nėra tokio didelių namų kulto, kaip pas mus, bet skandinavai, kurie itin rūpinasi gyvenimo kokybe ir kurių pragyvenimo lygis – vienas iš aukščiausių Europoje, yra linkę investuoti į išmaniąsias sistemas ir mažesniuose būstuose. Nes jos palaiko sveikatai, savijautai svarbias funkcijas: vėdina, drėkina arba sausina patalpas, palaiko stabilią temperatūrą, apšvietimą ir t. t. O kur dar buities komfortas, kurį teikia automatiškai reguliuojamos žaliuzės, muzika, apšvietimas, neapgaruojantys vonios veidrodžiai ir t. t.“.
Todėl prieš diegiant išmaniąsias sistemas svarbu išsigryninti prioritetus – ar pagrindinis tikslas bus sutaupyti,  ar svarbiausia bus namo funkcionalumas bei gyvenimo komfortas, o gal net prestižas? „Jei tikslas – gyventi kuo taupiau, būsto funkcionalumas bus kiek mažesnis. Jei svarbiausia – komfortas ir prestižas, tokio pastato eksploatacija gali būti net brangesnė nei paprasto būsto, – pasakojo R. Skurdenis. – Kiek žmonių, tiek skirtingų poreikių ir norų, ir praktiškai visus juos galima įgyvendinti pastato automatikos dėka“. Pasak R. Skurdenio, dažniausiai pasirenkamas tarpinis variantas tarp taupymo ir gyvenimo komforto.
„Kad ir kokius prioritetus jūs pasirinktumėte, kad jūsų išmanieji namai būtų išties išmanūs ir funkcionuotų būtent taip, kaip pageidavote, itin svarbu tinkama specialisto kvalifikacija“, – akcentavo „Jung Vilnius“ direktorius.

Sava pievelė priešais namą ar kotedžą lietuviui – gerovės simbolis. Tačiau nusipirkus tokį būstą laukuose kasdienė rutina stengiantis pasiekti darbą ir vaikų darželį netruks apkarsti.

Pernai Lietuvoje iš viso parduoti 9025 namai. Registrų centro duomenimis, tai beveik dukart daugiau nei kriziniais 2009-aisiais, nors iki 2007 m. piko, kai šis skaičius buvo perkopęs 12 tūkst., dar toloka. Tačiau parduotų naujų individualių namų ar kotedžų skaičiai kur kas kuklesni, pavyzdžiui, Vilniuje potencialiems jų gyventojams siūlyti vos 82 nauji nekilnojamojo turto (NT) plėtotojų pastatyti individualūs namai ar kotedžai.

„Paklausa, palyginti su pastarųjų ketverių penkerių metų laikotarpiu, padidėjusi, ir NT plėtotojai reaguoja į tai, ko reikia rinkai. Manau, šiemet rinkai bus pasiūlyta daugiau namų ir kotedžų nei praėjusiais metais“, – prognozuoja nekilnojamojo turto paslaugų įmonės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka.

„Veidas“, tęsdamas temą, kaip pasirinkti būstą, kad viso gyvenimo santaupų, o dar ir iki gyvenimo pabaigos mokėsimos paskolos bankui neįmerktum į gyvenimo kokybės nesuteiksiančius namus, šįsyk autoritetingus ekspertus pasitelkė neseniai pastatytiems ar tebestatomiems kotedžams įvertinti. Prieš mėnesį, kovo 25 d., „Veide“ analizavome tik sostinės daugiabučių kokybę. Šįsyk porą objektų pasirinkome ir Kaune, nes būtent šis miestas nuo seno pirmenybę teikia individualiam būstui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dalis Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos specialistų mano, kad prastos būklės daugiabučius reikia tiesiog griauti, o gyventojus sugrąžinti iš priemiesčių į miesto centrą galima tik statant modernius, uždarų teritorijų, energiškai pasyvius būstus. Tam reikia ilgalaikio valstybės planavimo veiksmų, paramos ir gyventojų informavimo, parodomųjų projektų įgyvendinimo.

Prasidėjusi masinė daugiabučių renovacija kelia abejonių ne tik dėl jos abejotino veiksmingumo stengiantis reikšmingai sumažinti šildymo sąskaitas, galimo prasto butų vėdinimo, pelėsio pavojaus, nes būstai tik apšildomi, bet jų vėdinimo problemos nesprendžiamos.
Kita senųjų sovietinių, net ir tinkamai renovuotų, būstų problema susijusi su tuo, kad naujoji karta nebenori gyventi daugiabučiuose su neerdviais kambariais, prastu vaizdu pro langą, perpildytomis mašinų aikštelėmis ir vaikams nesaugiais kiemais. Galima pagrįstai prognozuoti, kad senieji daugiabučiai gyvuos tol, kol juose gyvens dabartiniai jų gyventojai, o jaunajai kartai jie neturės jokios vertės. Ar tai reiškia, kad miesto teritorijoje gyvens tik senjorai, o kitos kartos bus išstumtos už miesto centro ribų? Ką toks “pasenęs” miestas reiškia Vilniaus ateičiai?
Šia tema “Veido” apskritojo stalo diskusijoje kalbasi Aplinkos ministerijos Klimato kaitos finansų ir projektų valdymo skyriaus vedėja Julija Kuklytė, UAB “Sweco” rinkodaros vadovas Mindaugas Pakalnis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis.

A.Šindeikis: 20 metų – ne per trumpa distancija, kad pamatytume, kas pasikeitė būsto rinkoje. Įdomu, ką manote apie tai, kaip savo srities specialistai? Kokia ateitis mūsų laukia?
J.Kuklytė: Atstovaudama klimato kaitos sričiai prognozuoju, kad po 30 metų pasaulyje CO2 normos bus nulinės. Judame prie to, jog ekonomiką performuosime, kad CO2 emisijos mažėtų. Ateityje turėtume statyti aktyvius arba pasyvius namus, tačiau efektyviai naudojančius energiją. Būstas turėtų būti kuo labiau energiškai efektyvus, tai yra kuo mažiau naudojantis energijos arba imantis ją iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
M.Pakalnis: Jeigu kalbame apie būsto politiką, valstybė turi suteikti sąlygas dirbti ir užsidirbti būstui. Jei įvertinsime, kiek turime būsto, taip pat mažėjantį gyventojų skaičių, dabartinį plotą, kurį turime, iš esmės naujo būsto mums nereikia – reikia renovuoti esamą.
Bet jei pasižiūrėsime iš kitos pusės, pastatytuose stambiaplokščiuose namuose niekas nenori gyventi. Visi pabėgome į savo privačius namus, kas negalėjo – į naujos statybos butus ieškoti kitokio komforto nei tuose sovietiniuose būstuose. Sovietinis būstas merdi. Net ir renovuotas, apšiltintas, su padidinta virtuve jis nėra paklausus, nes nesaugus, nedideliais langais, nėra vietos prie langų, vietos automobiliui statyti ir t.t. Iš esmės mums tenka iššūkis padaryti iš to, kas yra sukurta, bet pasyvaus namo iš to nepadarysime.
Apskritai tendencija tokia, kad miestai mažėja, išskyrus Vilnių, kuris pritraukia žmonių.
A.Šindeikis: Teisybė, žmonės bėga iš Lietuvos, ir ne vien dėl ekonominių, bet ir dėl socialinių, psichologinių priežasčių. Gyventojų nuolat mažėja net ir didžiuosiuose miestuose.
M.Pakalnis: Namai, esantys toliau nuo centro, po truputį griaunami, perstatomi į vienbučius – siekiama, kad gyventų socialinis “miksas” žmonių. Tokia yra valstybės politika. Yra vystytojai, kurie bando parduoti savo projektus, pataikyti, ko reikia rinkai, ir savivaldos, kurios stengiasi vystytojams sudaryti sąlygas, t.y. atlikti planavimą.
Valstybės būsto fondo pas mus nėra, o tai didelė problema jauniems žmonėms. Jie turi būstą pirkti, įsipareigodami 35 metams, todėl išvažiuoja ten, kur būstą gali gauti geresnėmis sąlygomis. Pas mus nėra galimybės nuomotis iš valstybės – turi iš privatininko, esi visiškai nesaugus, tave gali bet kada išmesti, neturi tokios aplinkos, kurioje gimtų vaikai, perspektyvų tam.
Jei svarstome, ko reikėtų, kad žmogus turėtų tinkamas sąlygas, aš manau, reikia, kaip vokiškai kalbančiose šalyse, kad šeimoms būtų suteiktos palankios nuomos sąlygos. Pavyzdžiui, Vienoje didžioji dalis butų yra savivaldybės būstas. Tai suteikia žmogui gyvenimo garantijas.
A.Šindeikis: Vienoje nuoma yra netgi su paveldėjimu.
A.Vaičiulis: Galima, aš įsiterpsiu? Man labai džiugu girdėti, kad prieš kokius trejus metus frazę “pasyvus būstas” visi ištardavo tik retkarčiais ir tik kaip kas suvokia. Viso būsto padaryti pasyvaus neįmanoma, bet labai džiugu, kad tuo jau pradedama domėtis. Pasyvaus namo asociacija savo veiklą pradėjo prieš penkerius metus ir mūsų populiarinimas, kaip matome, nenuėjo veltui. Jeigu technologiniam vystymuisi apibrėžti pasitelktume tuos pačius vokiečius, prognozės yra tokios, kad beveik pusę reikiamos energijos sukurs taupymo technologijos.
A.Šindeikis: Viešojo sektoriaus vadyba pirmiausia turėtų būti susijusi su demografiniais dalykais. Būkim “biedni”, bet teisingi – Lietuva, deja, nėra pati geriausia vieta gyventi. Daugelyje imperijų miestas traukiasi centro link, Berlyne, Londone – taip, o pas mus vyksta atvirkščiai. Kalbama, kad reikėtų įsileisti gyventi užsieniečius, kad ir giminingus kaimynus, kaip rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, kurie mums artimi kultūriškai, religiškai, bet matome, jog politikai nėra pajėgūs intelektualiai apie tai diskutuoti. Lietuvoje per rinkimus balsuoja pensininkai, jie visko bijo, taip pat ir gyventi šalia emigrantų, nenori nieko keisti. Emigrantas, kuris eina ne į bažnyčią, o į cerkvę, kol kas jiems yra didelė problema, ir bijau, kad per 30 metų šitas dalykas nepasikeis.
A.Vaičiulis: Nors atrodo, kad niekas nieko nedaro, tačiau dalyvavau vienoje iš premjero darbo grupių, būtent dėl migracijos. Ten ir buvo akcentuota, kad reikia skatinti išsilavinusių imigrantų imigraciją į Lietuvą. Ką daro išsilavinusios valstybės? Jos kartkartėmis susirenka geriausius žmones. Taip elgiamės ir mes.
A.Šindeikis: Reikia suprasti, kad mes vis tiek konkuruosime su Berlynu, Barselona, Amsterdamu ir kitais tokio lygio centrais. Palikime tuos tyrimus, ko mes negalime pakeisti. Grįžkime prie būsto. Jūs, Mindaugai, labai aiškiai pasakėte, kas mūsų laukia. Būsto fondas sudaro pagrindą. Tai kokia bus rinka po 20–30 metų? Kokia bus naujoji pagrindinė lietuvių būsto vieta ir kaip jis atrodys?
M.Pakalnis: Dauguma žmonių keliasi į sodus ir statosi individualius namus. Pavyzdžiui, kokiuose Žirmūnuose vidutinis gyventojų amžius yra apie 50–60 metų. Tai klaikūs skaičiai, nes reiškia, kad visai nebėra vaikų. Likę gyventi tik tėvai, kurių vaikai pasigimdė vaikus periferinėse zonose. Jeigu ši tendencija nesustos, tai iš esmės tie rajonai prie pat miesto liks pustuščiai.
A.Šindeikis: Ar ji gali sustoti?
M.Pakalnis: Ji gali sustoti vykdant tinkamą renovaciją. Pavyzdžiui, ko reikia, kad jauna šeima apsigyventų Karoliniškėse? Darželis čia pat, mokykla čia pat, bet nėra būsto. Tai galbūt dalį namų reikia perstatyti, galbūt padaryti uždarus kiemus, kad nebūtų vagysčių, vaikai saugiai galėtų žaisti savo kieme, pertvarkyti vidų, kad būtų didelis kambarys. To tėvai ieško savo šeimai.
A.Šindeikis: Manote, jei toks planavimas vyktų, tai galėtų sulaikyti dalį gyventojų mieste?
M.Pakalnis: Taip. Pastatėme, pavyzdžiui, Perkūnkiemį. Kodėl tas rajonas negalėjo atsirasti pačiame mieste, juk pilna vietos? Tada kiti rajonai papilnėtų jaunais žmonėmis, vaikais. Pavyzdžiui, Lazdynuose prie ligoninės pristatyta naujų namų. Ten gyventojų sudėtis jau kita, žmonės jaunesni. Nauji projektai rajonui atveda kitą socialinį sluoksnį, jis iš karto daug geriau atrodo.
Bet tai plati diskusija, juk netankinsime Karoliniškių, čia yra tabu temos, kurios sunkiai planuojamos politiškai. Pavyzdžiui, Senamiestyje mes ir taip statome naujus namus, nes jie yra vertingi. Reikia kokybinio šuolio ir savivaldos įsikišimo, kad suprastume, ko reikia jaunam žmogui.
A.Šindeikis: Kodėl Lietuvoje taip atsitiko? Kodėl pripažįstame, kad namai turi sugriūti, o tie, kurie nori gyventi moderniame name, išstumiami iš miesto?
J.Kuklytė: Kolega, gerai pasakėte, kad čia savivaldos problema.
M.Pakalnis: Ne vien savivaldos. Reikia, kad vyktų privatizacija. Vokietijoje tai nepavyko, nes privatizavo tik renovuotus namus. Kai prie namo nėra žemės – bėda. Kodėl žmogus negali apsitverti kiemo prie daugiabučio, kad svetimas šuo nekakotų prie jo namų? Visa tai yra naujuose namuose, tai populiaru Vokietijoje. Manau, kad šitos problemos valstybėje turėtų būti išdiskutuotos.
Vokietijoje tai jau vyksta: kai kur nugriovė, kai kur pristatė, kai kur terasas padarė prie pirmo aukšto. Tie rajonai pradėjo atsigauti. Danai, olandai stato namus, kuriuose derinamas daugiabutis ir individualus namas. Žmonės ten turi kur savo šašlykinę pasistatyti, turi tris metrus žolės, kurią gali nusipjauti, jeigu nori, pažįsta visus kaimynus, kartu turi mažą kiemuką. Projektai, kurie ir pas mus nuėję ta linkme, yra sėkmingesni.
A.Šindeikis: Tai reiškia, kad tarybinių butų privatizacija buvo klaida?
M.Pakalnis: Nerenovuotų, nepertvarkytų rajonų, mano galva, – taip. Vokiečiai tą darbą paliko savivaldai ir nuomai. Savivalda dabar juos pertvarko, humanizuoja.
A.Šindeikis: Bet ar būtų tam lėšų ir pas mus? Nes prisimenu, kaip prezidentė tokius priverstinius fondus vetavo. Ką galime pakeisti, žinodami, kad iš miesto galime išstumti perspektyviausius jaunus žmones? Miestas gali pradėti pūti iš vidaus, nes aplinkui bus vien pensininkų rajonai, kur niekas nenorės atvažiuoti. Atvažiuoji į parduotuvę, o ten visi vaikšto su lazdomis – slegianti atmosfera. Norėsis eiti iš tokio miesto. Pensininkai stumia laukan ne tik iš būsto, bet ir iš socialinio gyvenimo. Jauni žmonės nebalsuoja, tai pensininkai išsirenka sau valdžią.
M.Pakalnis: Ar savivalda pas mus gali daryti įtaką vieno ar kito kvartalo pertvarkymui? Tai įstatymo suabsoliutinimas. Tai galima padaryti Anglijoje, Airijoje, Švedijoje, Olandijoje. Pavyzdžiui, Anglijoje yra griovimo įstatymas. Jei rajonas nubalsuoja, namas nugriaunamas. Yra galimybė už tą turtą gauti arba kompensacijas, arba analogišką turtą naujame kvartale. Ten yra teisinių priemonių, ką tokiu atveju reikia daryti.
Pas mus kyla klausimas, kas ateis į tuos senus namus, nes mano vaikai neis. Mano karta stengsis tuos būstus iškeisti, kad mūsų vaikai į tuos senus namus negrįžtų.
A.Šindeikis: Nusprendėme, kad renovacija, šiluminės varžos padidinimas problemos neišspręs, nes būsto poreikis ateityje bus visai kitoks: kils saugumo klausimai, erdvės klausimai, privačios aikštelės klausimai ir t.t. Vadinasi, sprendimas vienas – viską nugriauti ir statyti naujus pastatus. Tam, kad miestas nenumirtų, tą reikės daryti jo viduje. Arba statyti šalia ir tankinti tas erdves, arba senus pastatus pašalinti ir statyti jų vietoje. Kaip tai turi atrodyti?
A.Vaičiulis: Puikiai reziumavote, tačiau norėčiau grįžti šiek tiek atgal. Mindaugas kalbėjo apie šilumines varžas, ir noriu pasakyti, kad yra būdų, kaip to galima pasiekti. Iš tikrųjų tos varžos padidinimas duoda daugiau bėdos negu naudos. Naujų pastatų energinis efektyvumas jau gerėja, bet tam nebuvo pasirengta nuo pat pradžių. Buvo nueita tuo keliu, kad darome, o paskui žiūrėsime. Renovuoti pastatai pelija, egzistuoja drėgmės, oro apykaitos problemos. Todėl būtina daryti demonstracinius objektus, kaip kas atrodys.
A.Šindeikis: Nejaugi Vilniuje neturime tokių demonstracinių pastatų?
A.Vaičiulis: Jeigu matuotume pagal visus parametrus, tai šiuo metu pasyvių namų pavyzdžių nėra. Viskas vyksta psichologiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, žmonės sukviečiami pabalsuoti už savo namo renovaciją, energinio efektyvumo padidinimą, bet negauna informacijos apie tai, už ką jie balsuoja.
Grįžkime prie temos: įprasta renovacija tik pagreitins pastatų nunykimą.
A.Šindeikis: Taip, kaip tvirtina vokiečiai, 40 proc. už Europos Sąjungos lėšas renovuotų namų jau apnikęs pelėsis ir susiduriama su kitomis didelėmis problemomis. Tad aiškėja, kad ne tik privatizacija, bet ir dabartinė renovacija yra klaida. Bus išleistos didžiulės lėšos ir po dešimties metų paaiškės, kad reikia bėgti iš tų namų, nes ten veisiasi grybai.
A.Vaičiulis: Labai gerai pastebėjote, aš netgi turiu pranešimą tema “Kada renovuosime renovuotus namus”. O renovuosime juos dėl to, kad jų kaina pasivys efektyvumo dydį.
M.Pakalnis: Manau, viskas nėra taip blogai. Renovacija viską išjudino, prieš tai apskritai nieko nebuvo daroma. Dabar juda fasadų tvarkymas, o tai vienas iš žingsnių siekiant tvarkos. Bet tai nėra vienintelis dalykas. Turi būti tvarkoma ir inžinerija, aplinka, kiemai, ventiliacinės sistemos. Reikia kurti tokius kompleksinius projektus, juos demonstruoti kaip pavyzdį kitiems. Taip pat bandyti statyti naujus namus, bandyti ką nors perstatyti.
A.Šindeikis: Politikai paprastai yra labai paprastų profesijų atstovai, ir tikėtis, kad jie spręs tą problemą žvelgdami 20 metų į priekį, būtų bergždžia. Socialinio būsto problemas išgyvendinti sunku, nors tai ir bandoma padaryti. Tad jei politika negali, gal ekonomika gali išspręsti šią problemą? Bandykime pasvarstyti. O kaip bus su nekilnojamojo turto kainomis? Kas kainuos, kas vertę turės, kas iš viso sunyks? Juk būstas ir vaikų išsilavinimas – sritys, į kurias žmonės daugiausiai investuoja: apskaičiuota, kad apie pusę savo gyvenimo santaupų. Kokia bus daugiabučių kaina po 30 metų? Pavyzdžiui, blokinių namų?
M.Pakalnis: Nesu specialistas, bet, matyt, vertė paaiškės, kai išmirs senoji karta ir į rajonus vėl grįš jaunos šeimos.
A.Šindeikis: Jeigu tų butų kaina nekils, niekas negrįš. Žmonės, o ypač bankai, kurie jiems skolina pinigus, investuoja tik jei vertė didėja. Bankai neskolins pinigų seniems butams įsigyti. Jeigu pasakysime žmonėms, kad ir pensininkams, apie jų butų vertę, tai jie galbūt išsikels gyventi į pasyvius namus ir nuomos studentams bei neturintiesiems pinigų. Kapitalizmo sąlygomis būsto vertė turi nuolat didėti. Iš vienos pusės, tu esi saugus, turi būstą, iš kitos – tavo būsto vertė turi didėti. O jeigu yra svyravimų, už juos atsako bankas. Pavyzdžiui, Amerikoje žmogus gali grąžinti įsigytą būstą, jeigu šio vertė krinta, ir pasakyti: “Aš skolingas 20 tūkst. dolerių, dar man paskolinkite, ir aš iš jūsų būstą, kad ir tą patį, nupirksiu, tik pigiau.”
Pas mus politinės valios čia nėra ko tikėtis. Jeigu negalime projekto įgyvendinti su valstybės parama, tai gal ekonomika gali mums padėti? Stovi būstai, kurių vertė nulinė, jie nieko nekainuoja, ir reikia tam ruoštis.
A.Vaičiulis: Jeigu nedaugės gyventojų, nieko nebus.
Yra žmonių, kurie sutiko renovuoti savo būstą ir pasiekti labai aukštą A energijos klasę. Jis gali tapti demonstraciniu pasyviu namu. Tai mane, kaip šio projekto vieną steigėjų, domina. Turime konkretų namą ir žmonės sutinka. Mes, kaip asociacija, norime jiems padėti, nes šio namo vertė tikrai išaugtų, ir tai galėtų būti puikus pavyzdys.
J.Kuklytė: Sutinku, kad tokiems projektams reikia skirti paramos. Pernai demonstraciniams projektams buvo numatyta skirti 10 mln. Lt, bet lėšų neskirta. Tačiau programa yra tvirtinama kiekvienais metais, ir aš įsivaizduoju, kad ateityje demonstracinius projektus reikia finansuoti. Šitam namui gal bus vėlu, kitam nebus vėlu. Be to, visada galima gauti kompensaciją po įgyvendinimo, kai programa jau bus patvirtinta.
A.Vaičiulis: Bet per tą laiką be didelio rezultato bus renovuota dar daugiau namų. Jei po dvejų metų bus įtraukta į programą, tai dar 500 namų bus sugadinta. Kam reikia rašyti laiškus ir kas už tai atsakingas?
J.Kuklytė: Šįmet programoje nenumatyta, negaliu niekuo padėti.
M.Pakalnis: Jeigu nėra valdiško sprendimo, turi priimti jį pats, asmeniškai. Jeigu galėtum rinktis – naujas, komfortiškas, saugus daugiabutis mieste ar nuosavas namas už miesto, gerai pagalvotum.
Dirbu skandinaviškoje kompanijoje ir matau Norvegijos bei Švedijos pavyzdžius. Tai dvi šalys kaimynės, turinčios visiškai skirtingus miesto plėtros modelius. Švedija kompleksiškai plėtoja projektus, infrastruktūrą. O Norvegija, kaip ir mes, eina tuo pačiu “spuogų principu”. Čia nusipirkau, padariau, čia nusipirkau, padariau. Ir aš, kaip specialistas, lygindamas Oslą ir Malmę matau tuos skirtingus modelius. Vienu atveju valdo, sprendžia piliečiai, aišku, per renkamus politikus, o kitu valdo investuotojas, kuris nuperka ir padaro. Gyvenimo kokybės požiūriu švediški miestai man atrodo daug aukštesnio lygio nei norvegiški, kurie yra atsitiktiniai. Nauji rajonai Norvegijoje gerokai perkrauti, kaip pas mus Perkūnkiemis, ir iš to kokybės jau nebėra.
Švediškas, daniškas, vokiškas modeliai yra labiau subalansuoti, nes didesnis vaidmuo suteiktas savivaldai, kaip miestiečių susitarimui.
A.Šindeikis: Kokiose teritorijose, vietose reikia ieškoti būsto, kad neprapultų investicijos?
M.Pakalnis: Pasaulis jau perėjo urbanizaciją, grįžimo į miestus banga jau buvo ir ji ateis pas mus. Mes kartojame tas pačias klaidas, kaip ir jie prieš 30–50 metų. Buvo banga iš miesto, buvo banga atgal. Mano supratimu, tie, kurie turės kokybišką būstą mieste, išloš.
A.Šindeikis: Prašau pasakyti dar kartą, kas tas kokybiškas būstas.
M.Pakalnis: Tai toks būstas, kurio reikia dabartinei šeimai. Tai erdvė šeimai, kurioje bendra virtuvė ir kambarys, toliau saugi aplinka, uždaras kiemas, mažytė terasa, mažytė tavo privati teritorija, mažytė bendruomenė žmonių, kuriuos tu pažįsti asmeniškai. Yra apskaičiuota, kiek turi būti žmonių, koks turi būti atstumas nuo namo, kad tu susipažintum, – tereikia tą modelį pritaikyti. Bet to negalima taikyti privatiems projektams, nes verslininkų interesas yra kitoks. Jų interesas yra pelnas.
A.Vaičiulis: Aš, kaip energetikos atstovas, žiūriu iš būsto energinės vertės, efektyvumo pusės. Jeigu įmanoma išvystyti kokybiško gyvenimo santykį – puiku, bet jeigu būstas nebus energiškai efektyvus, jis lygiai taip pat bus pasmerktas nepopuliarumui ir kainos kritimui. Kad ir kokie būtų sprendimai būtų, išlaikyti energinį efektyvumą reikia. Kokybė yra vienas iš ekvivalentų, pagal kuriuos vertinamas energiškai efektyvus būstas. Tai bandė padaryti Europos Sąjunga – pernai ji privalomai liepė skelbiant apie parduodamą būstą nurodyti jo energinę klasę. Pardavimo momentu pardavėjas turi turėti sertifikatą apie būsto energinę būklę.
M.Pakalnis: Po krizės Lietuvoje statomų namų kokybė pagerėjo. Galime palyginti Ukmergės kryptimi iki krizės pristatytus baisius pastatus ir dabartinius naujus pastatus, kurių dauguma orientuoti į žmogų. Kalbėjausi su vienu architektu, kuris pasakojo, kad turime “crazy guys”, kurie nori gyventi dangoraižyje, bet tokių labai nedaug. Iki krizės atrodė, kad visi gyvensime dangoraižiuose, bet dabar toks mąstymas pasikeitė. Berlyne aukščiau kaip šeštame aukšte būstą parduoti sunku. Mūsų miestuose keturių penkių aukštų būstas, mano nuomone, tinkamiausias. Į šitą pusę ir einame. Nebėra penkių aukštų automobilių stovėjimo vietų po žeme, kaip buvo planuojama anksčiau.
A.Vaičiulis: Sakoma, kad apie miesto turtingumą galima spręsti pagal pastatų aukštumą senamiestyje, nes žemės ten nėra tiek daug. Kuo turtingesnis miestas, tuo pastatai senamiestyje aukštesni. Vilniuje jie daugiausia trijų, o Vienoje – šešių–aštuonių aukštų.
A.Šindeikis: Tokijuje žemė pardavinėjama kvadratiniais decimetrais, Niujorke, Europos sostinėse – kita situacija. Mes irgi turime realiai suvokti savo padėtį – kiek galime išleisti būstui. Mūsų kad ir turtingiausio sluoksnio pajamos yra ne multimilijoninės, mes galime išleisti milijoną eurų, bet tai riba, o Europoje tai ne riba – ten ji gali būti ir 15 milijonų. Aš Vilniaus mieste negyvenčiau, net jei man už tai mokėtų. Man reikia erdvės, kur mano šunys lakstytų, mano bibliotekos per tris kambarius, aš dirbu internetu. Man užtenka kelis kartus per savaitę nuvažiuoti į Senamiestį išgerti alaus, galbūt svajočiau turėti butą mieste, bet tik kartais pernakvoti.
M.Pakalnis: Bet tada žmonės išsibarsto, sėdi užsidėję “Google” šalmą, nieko nemato, nebendrauja gyvai. Tau paduoda kvapų, vibracijų, gerų emocijų, tu esi patenkintas, gali laimingas gyventi. Tokios ateities nesinorėtų. Norisi tikro jausmo, tikro bendravimo su žmonėmis, ne per feisbuką, bet gyvai, o tas tikras bendravimas vyksta būtent mieste. Nes juk vaikai neatsiranda per feisbuką.

Sigitos Survilaitės-Mekionienės, „MG Valda“ generalinės direktorės, komentaras
Trys pagrindiniai kriterijai, kurie buvo, yra ir bus svarbiausi renkantis būstą, – vieta, kaina ir kokybė. Keičiasi tik šių kriterijų eiliškumo svarba. Didžioji dalis pirkėjų į būsto įsigijimą jau žvelgia atsakingai: jie kelia gana didelius reikalavimus darbų ir medžiagų kokybei, renkasi patikimą statytoją, jiems svarbus suteikiamų garantijų realumas, bendruomenė, kuriai jie priklausys, ir pan.
„Antakalnio terasų“ pavyzdys rodo, kad žmonės vertina ir investuoja į užbaigtus kokybiškus projektus, kuriuose apgalvotos visos smulkmenos. Planuojant „Antakalnio terasų“ kvartalą labai daug laiko ir lėšų skiriama tokiems dalykams, kuriems mūsų rinkoje dar nėra įprasta skirti didelio dėmesio. Pavyzdžiui, mes samdome kraštovaizdžio specialistus bei rengiame kraštovaizdžio projektus gyvenvietės aplinkai suformuoti, rengiame interjero projektus laiptinių ir kitų bendrų erdvių apdailai, spręsdami saugumo klausimus iš anksto bendradarbiaujame su saugos bendrovėmis, kurios teikia rekomendacijas dėl apsaugos barjerų ir sprendinių, kad gyventojų turtas būtų maksimaliai apsaugotas be papildomų investicijų vėliau.
Be abejo, visuomenė tampa vis labiau socialiai atsakinga, tad ir būsto įsigijimo procesuose atsiranda naujos sąvokos: ekologiškumas, darna, tvarumas. Pavyzdys: pirmieji būsto rinkoje „Antakalnio terasose“ įdiegę specialius rezervuarus pradėjome rinkti lietaus vandenį ir juo laistyti žaliąsias erdves – bendraudami su pirkėjais tikrai jaučiame, kad tokie ir panašūs sprendimai šiandien jiems yra svarbūs apsisprendžiant dėl būsto pasirinkimo.
Stebėdami „Antakalnio terasų“ pirkėjų ratą negalėtume daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, kaip migruoja žmonės. Paradoksalu, bet labai didelė dalis mūsų pirkėjų persikėlė į naująjį kvartalą iš užmiesčio – tokį sprendimą dažniausiai lemia tai, kad šeimoms su vaikais sudėtinga gyventi ten, kur neišplėtota viešoji infrastruktūra: transportas, švietimo, priežiūros įstaigų tinklas ir pan. Tačiau buvo ir pirkėjų, persikėlusių iš intensyvesnių miesto vietų. Juos viliojo žalia aplinka ir uždaros, saugios, ramios gyvenvietės koncepcija. Tai labai natūralu, nes keičiantis šeimos gyvenimo poreikiams keičiasi ir poreikiai būsto atžvilgiu.

Kaip išsaugoti namo vertę
Vis griežtėjantys pastato energijos naudojimo reikalavimai verčia susimąstyti apie apšiltinimo medžiagos ir apšiltinimo darbų kokybę.
Dažnai žmonės netgi sau būstą statosi iš pačių pigiausių medžiagų ir negalvoja apie šildymo išlaidas. Todėl jau po kelerių namo eksploatavimo metų varvantys langai ir pelijančios sienos daugeliui būsto savininkų sukelia rimtų nepatogumų ir net veikia jų sveikatos būklę.
Tad renkantis apšiltinimo medžiagą reikia atkreipti dėmesį į jos senėjimą, t.y. atsirandančias deformacijas dėl temperatūrų kaitos ir drėgmės poveikio. Apšiltinimo sandarumas yra pagrindinė didelių šildymo išlaidų priežastis. Per kiekvieną plyšelį išorinėje atitvaroje šildomas laukas.
Jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų Suomijoje pastatams apšiltinti pradėtos naudoti poliuretano apšiltinimo plokštės. Poliuretanas, kaip medžiaga, atlaiko labai didelius temperatūros skirtumus ir jo savybės bei geometrija lieka nepakitusi. Jis visiškai neįgeria vandens garų, todėl jame niekada nesikondensuoja vandens lašai. Todėl ši medžiaga nepelija, nedūla ir išlieka nepakitusi metų metus, užtikrindama apšiltinimo funkciją bei sandarumą bet kokiomis oro sąlygomis.
Šiuo metu suomiai šiltina pastatus trečios kartos PIR/EFR kieto poliuretano plokštėmis, kurios priskiriamos prie ekologiškiausių ir saugiausių apšiltinimo medžiagų. Ši apšiltinimo plokštės turi M1 sertifikatą, kuris garantuoja, kad jos neišskiria jokių nuodingų medžiagų. Šios plokštės gali būti naudojamos išorinėms atitvaroms ar angokraščiams vidaus patalpose apšiltinti.
Su jomis greita ir paprasta dirbti, nes joms montuoti nereikalingas karkasas, nuo vėjo ir garo apsaugančios plėvelės. Montuojant gerokai mažiau elementų apšiltinimo darbų broko tikimybė sumažėja iki minimumo.
Apšiltintas kokybiškomis bei ilgaamžėmis medžiagomis pastatas atitiks ateities apšiltinimo ir sandarumo reikalavimams, tad tokio pastato vertė tik didės.

Atšalus orams Virtualus šilumos taupymo konsultacijų centras www.taupykimesiluma.lt sulaukia tris kartus daugiau gyventojų klausimų, susijusių su šilumos taupymu bute ir bendrose patalpose. Didžioji dauguma užklausų – kaip elgtis per didžiuosius šalčius, jog į lauką nebūtų švaistoma brangi šiluma.
Kai už lango oro temperatūra buvo artima nuliui, Virtualus šilumos taupymo konsultacijų centras per dieną vidutiniškai sulaukdavo 10 gyventojų klausimų. Tačiau vos tik Lietuvą sukaustė šalčiai, užklausų skaičius išaugo tris kartus – iki 30 klausimų per dieną.
„Paspaudus šaltukui gyventojų aktyvumas pastebimai išaugo. Žmonės rašo mums laiškus ir teiraujasi, kaip išsaugoti šilumą ir tuo pačiu išvengti didelių sąskaitų. Gyventojai domisi tiek paprastais, tiek sudėtingesniais inžineriniais sprendimais. Vieniems aktualu langų ir durų keitimas bendrose patalpose, kitiems – šilumos punkto modernizavimas. Nesvarbu, kokio sudėtingumo klausimas, visiems stengiamės suteikti išsamią ir naudingą informaciją“, – sako Virtualų šilumos taupymo konsultacijų centrą sukūrusios bendrovės „Mano būstas“ Inovacijų ir energetinio efektyvumo grupės vadovas Donatas Karčiauskas.
Eksperto teigimu, pastaruoju metu sulaukiama dažnai pasikartojančio klausimo – kodėl tame pačiame daugiabutyje vienuose butuose šilčiau, o kituose šalta. D.Karčiauskas pastebi, kad šis klausimas aktualus ketvirtadaliui šilumos taupymo reikalais besidominančių gyventojų.
„Iš patirties galiu pasakyti, kad netolygiai šilti butai – tai išsibalansavusios šildymo sistemos pasekmė. Ši problema aktuali nemažai daliai senos statybos daugiabučių namų. Vienintelė išeitis – tinkamai subalansuoti šildymo sistemą taikant įvairius balansavimo sprendimus“, – pabrėžė D.Karčiauskas.
Apsilankius interneto svetainėje www.taupykimesiluma.lt galima ne tik užduoti klausimą ekspertui, bet ir perskaityti praktinių patarimų, padėsiančių taupyti šilumą daugiabutyje. Čia išsamiai pristatyta „5 žingsnių šilumos taupymo programa“, prie kurios jau prisijungė per 800 daugiabučių namų visoje Lietuvoje. Šios programos tikslas – paprastais, greitai atliekamais veiksmais ir racionalia elgsena užkirsti kelią šilumos švaistymui daugiabučiuose namuose ir suvartoti jos tik tiek, kiek tikrai reikia gyventojams.
„Mano būstas“ vienintelis Lietuvoje paslaugas teikia vadovaudamasis pastatų priežiūros standartu.  „Mano būsto“ standartas užtikrina patikimas ir kokybiškas paslaugas pastatų savininkams ir naudotojams.  Inovacijų ir energetinio efektyvumo sprendimai yra viena iš „Mano būsto“ standarto sudėtinių dalių.

SEB banko užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa apie būsto kainų lūkesčius parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesį beveik pusė (46 proc.) apklaustų gyventojų teigė, kad būsto kainos, jų nuomone, artimiausiu laiku padidės. 31 proc. gyventojų manė, kad per ateinančius dvylika mėnesių būsto kainos liks tokios pat, o kas aštuntas (12 proc.) manė, kad būsto kainos Lietuvoje kris.  Prieš metus, 2012 m. gruodį, manančių, kad būsto kainos didės, buvo 27 proc., o manančių, kad kainos kris, – 22 procentai.

Palyginti su pernai metų rugsėjo mėnesio apklausos rezultatais, gyventojų, manančių, kad būsto kainos kils, padaugėjo 6 proc. punktais.

„Pernai metų pabaigoje būsto kainų didėjimo lūkesčiai buvo didžiausi per visą stebėjimo laiką – nuo 2012 metų kovo. Kad būsto kainos Lietuvoje per ateinančius dvylika mėnesių didės, daugiausia mano potencialūs būsto pirkėjai: 25–29 metų žmonės, miestų gyventojai, respondentai, kurių išsilavinimas aukštesnis negu vidurinis, ir tie, kurių pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui, suma didžiausia – daugiau negu 1000 litų“, – sako SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Pasak šeimos finansų ekspertės, gerėjančius kainų augimo lūkesčius jau rodo ir rinkos duomenys. Įmonės „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), rodančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2013 metų gruodžio mėnesio reikšmė buvo 1,1 procento didesnė negu prieš metus. Tai yra didžiausias metinis augimas nuo 2008 metų vidurio.

Ekspertės teigimu, būsto kainų didėjimo lūkesčių prielaidos išlieka tokios pat: gerėja ateities lūkesčiai, mažėja nedarbas, tikimasi didesnių ar bent stabilių pajamų.

Gyventojų apklausą Lietuvoje SEB banko užsakymu atliko bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“ 2013 metų gruodžio mėnesį. Iš viso apklausta 1 010 Lietuvos gyventojų, kurių amžius 15―74 metai,  iš 100 vietovių. Tokios imties rezultatų paklaida neviršija 3 procentų.