2014 Balandžio 28

Kur gyvensime rytoj?

veidas.lt


Dalis Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos specialistų mano, kad prastos būklės daugiabučius reikia tiesiog griauti, o gyventojus sugrąžinti iš priemiesčių į miesto centrą galima tik statant modernius, uždarų teritorijų, energiškai pasyvius būstus. Tam reikia ilgalaikio valstybės planavimo veiksmų, paramos ir gyventojų informavimo, parodomųjų projektų įgyvendinimo.

Prasidėjusi masinė daugiabučių renovacija kelia abejonių ne tik dėl jos abejotino veiksmingumo stengiantis reikšmingai sumažinti šildymo sąskaitas, galimo prasto butų vėdinimo, pelėsio pavojaus, nes būstai tik apšildomi, bet jų vėdinimo problemos nesprendžiamos.
Kita senųjų sovietinių, net ir tinkamai renovuotų, būstų problema susijusi su tuo, kad naujoji karta nebenori gyventi daugiabučiuose su neerdviais kambariais, prastu vaizdu pro langą, perpildytomis mašinų aikštelėmis ir vaikams nesaugiais kiemais. Galima pagrįstai prognozuoti, kad senieji daugiabučiai gyvuos tol, kol juose gyvens dabartiniai jų gyventojai, o jaunajai kartai jie neturės jokios vertės. Ar tai reiškia, kad miesto teritorijoje gyvens tik senjorai, o kitos kartos bus išstumtos už miesto centro ribų? Ką toks “pasenęs” miestas reiškia Vilniaus ateičiai?
Šia tema “Veido” apskritojo stalo diskusijoje kalbasi Aplinkos ministerijos Klimato kaitos finansų ir projektų valdymo skyriaus vedėja Julija Kuklytė, UAB “Sweco” rinkodaros vadovas Mindaugas Pakalnis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis.

A.Šindeikis: 20 metų – ne per trumpa distancija, kad pamatytume, kas pasikeitė būsto rinkoje. Įdomu, ką manote apie tai, kaip savo srities specialistai? Kokia ateitis mūsų laukia?
J.Kuklytė: Atstovaudama klimato kaitos sričiai prognozuoju, kad po 30 metų pasaulyje CO2 normos bus nulinės. Judame prie to, jog ekonomiką performuosime, kad CO2 emisijos mažėtų. Ateityje turėtume statyti aktyvius arba pasyvius namus, tačiau efektyviai naudojančius energiją. Būstas turėtų būti kuo labiau energiškai efektyvus, tai yra kuo mažiau naudojantis energijos arba imantis ją iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
M.Pakalnis: Jeigu kalbame apie būsto politiką, valstybė turi suteikti sąlygas dirbti ir užsidirbti būstui. Jei įvertinsime, kiek turime būsto, taip pat mažėjantį gyventojų skaičių, dabartinį plotą, kurį turime, iš esmės naujo būsto mums nereikia – reikia renovuoti esamą.
Bet jei pasižiūrėsime iš kitos pusės, pastatytuose stambiaplokščiuose namuose niekas nenori gyventi. Visi pabėgome į savo privačius namus, kas negalėjo – į naujos statybos butus ieškoti kitokio komforto nei tuose sovietiniuose būstuose. Sovietinis būstas merdi. Net ir renovuotas, apšiltintas, su padidinta virtuve jis nėra paklausus, nes nesaugus, nedideliais langais, nėra vietos prie langų, vietos automobiliui statyti ir t.t. Iš esmės mums tenka iššūkis padaryti iš to, kas yra sukurta, bet pasyvaus namo iš to nepadarysime.
Apskritai tendencija tokia, kad miestai mažėja, išskyrus Vilnių, kuris pritraukia žmonių.
A.Šindeikis: Teisybė, žmonės bėga iš Lietuvos, ir ne vien dėl ekonominių, bet ir dėl socialinių, psichologinių priežasčių. Gyventojų nuolat mažėja net ir didžiuosiuose miestuose.
M.Pakalnis: Namai, esantys toliau nuo centro, po truputį griaunami, perstatomi į vienbučius – siekiama, kad gyventų socialinis “miksas” žmonių. Tokia yra valstybės politika. Yra vystytojai, kurie bando parduoti savo projektus, pataikyti, ko reikia rinkai, ir savivaldos, kurios stengiasi vystytojams sudaryti sąlygas, t.y. atlikti planavimą.
Valstybės būsto fondo pas mus nėra, o tai didelė problema jauniems žmonėms. Jie turi būstą pirkti, įsipareigodami 35 metams, todėl išvažiuoja ten, kur būstą gali gauti geresnėmis sąlygomis. Pas mus nėra galimybės nuomotis iš valstybės – turi iš privatininko, esi visiškai nesaugus, tave gali bet kada išmesti, neturi tokios aplinkos, kurioje gimtų vaikai, perspektyvų tam.
Jei svarstome, ko reikėtų, kad žmogus turėtų tinkamas sąlygas, aš manau, reikia, kaip vokiškai kalbančiose šalyse, kad šeimoms būtų suteiktos palankios nuomos sąlygos. Pavyzdžiui, Vienoje didžioji dalis butų yra savivaldybės būstas. Tai suteikia žmogui gyvenimo garantijas.
A.Šindeikis: Vienoje nuoma yra netgi su paveldėjimu.
A.Vaičiulis: Galima, aš įsiterpsiu? Man labai džiugu girdėti, kad prieš kokius trejus metus frazę “pasyvus būstas” visi ištardavo tik retkarčiais ir tik kaip kas suvokia. Viso būsto padaryti pasyvaus neįmanoma, bet labai džiugu, kad tuo jau pradedama domėtis. Pasyvaus namo asociacija savo veiklą pradėjo prieš penkerius metus ir mūsų populiarinimas, kaip matome, nenuėjo veltui. Jeigu technologiniam vystymuisi apibrėžti pasitelktume tuos pačius vokiečius, prognozės yra tokios, kad beveik pusę reikiamos energijos sukurs taupymo technologijos.
A.Šindeikis: Viešojo sektoriaus vadyba pirmiausia turėtų būti susijusi su demografiniais dalykais. Būkim “biedni”, bet teisingi – Lietuva, deja, nėra pati geriausia vieta gyventi. Daugelyje imperijų miestas traukiasi centro link, Berlyne, Londone – taip, o pas mus vyksta atvirkščiai. Kalbama, kad reikėtų įsileisti gyventi užsieniečius, kad ir giminingus kaimynus, kaip rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, kurie mums artimi kultūriškai, religiškai, bet matome, jog politikai nėra pajėgūs intelektualiai apie tai diskutuoti. Lietuvoje per rinkimus balsuoja pensininkai, jie visko bijo, taip pat ir gyventi šalia emigrantų, nenori nieko keisti. Emigrantas, kuris eina ne į bažnyčią, o į cerkvę, kol kas jiems yra didelė problema, ir bijau, kad per 30 metų šitas dalykas nepasikeis.
A.Vaičiulis: Nors atrodo, kad niekas nieko nedaro, tačiau dalyvavau vienoje iš premjero darbo grupių, būtent dėl migracijos. Ten ir buvo akcentuota, kad reikia skatinti išsilavinusių imigrantų imigraciją į Lietuvą. Ką daro išsilavinusios valstybės? Jos kartkartėmis susirenka geriausius žmones. Taip elgiamės ir mes.
A.Šindeikis: Reikia suprasti, kad mes vis tiek konkuruosime su Berlynu, Barselona, Amsterdamu ir kitais tokio lygio centrais. Palikime tuos tyrimus, ko mes negalime pakeisti. Grįžkime prie būsto. Jūs, Mindaugai, labai aiškiai pasakėte, kas mūsų laukia. Būsto fondas sudaro pagrindą. Tai kokia bus rinka po 20–30 metų? Kokia bus naujoji pagrindinė lietuvių būsto vieta ir kaip jis atrodys?
M.Pakalnis: Dauguma žmonių keliasi į sodus ir statosi individualius namus. Pavyzdžiui, kokiuose Žirmūnuose vidutinis gyventojų amžius yra apie 50–60 metų. Tai klaikūs skaičiai, nes reiškia, kad visai nebėra vaikų. Likę gyventi tik tėvai, kurių vaikai pasigimdė vaikus periferinėse zonose. Jeigu ši tendencija nesustos, tai iš esmės tie rajonai prie pat miesto liks pustuščiai.
A.Šindeikis: Ar ji gali sustoti?
M.Pakalnis: Ji gali sustoti vykdant tinkamą renovaciją. Pavyzdžiui, ko reikia, kad jauna šeima apsigyventų Karoliniškėse? Darželis čia pat, mokykla čia pat, bet nėra būsto. Tai galbūt dalį namų reikia perstatyti, galbūt padaryti uždarus kiemus, kad nebūtų vagysčių, vaikai saugiai galėtų žaisti savo kieme, pertvarkyti vidų, kad būtų didelis kambarys. To tėvai ieško savo šeimai.
A.Šindeikis: Manote, jei toks planavimas vyktų, tai galėtų sulaikyti dalį gyventojų mieste?
M.Pakalnis: Taip. Pastatėme, pavyzdžiui, Perkūnkiemį. Kodėl tas rajonas negalėjo atsirasti pačiame mieste, juk pilna vietos? Tada kiti rajonai papilnėtų jaunais žmonėmis, vaikais. Pavyzdžiui, Lazdynuose prie ligoninės pristatyta naujų namų. Ten gyventojų sudėtis jau kita, žmonės jaunesni. Nauji projektai rajonui atveda kitą socialinį sluoksnį, jis iš karto daug geriau atrodo.
Bet tai plati diskusija, juk netankinsime Karoliniškių, čia yra tabu temos, kurios sunkiai planuojamos politiškai. Pavyzdžiui, Senamiestyje mes ir taip statome naujus namus, nes jie yra vertingi. Reikia kokybinio šuolio ir savivaldos įsikišimo, kad suprastume, ko reikia jaunam žmogui.
A.Šindeikis: Kodėl Lietuvoje taip atsitiko? Kodėl pripažįstame, kad namai turi sugriūti, o tie, kurie nori gyventi moderniame name, išstumiami iš miesto?
J.Kuklytė: Kolega, gerai pasakėte, kad čia savivaldos problema.
M.Pakalnis: Ne vien savivaldos. Reikia, kad vyktų privatizacija. Vokietijoje tai nepavyko, nes privatizavo tik renovuotus namus. Kai prie namo nėra žemės – bėda. Kodėl žmogus negali apsitverti kiemo prie daugiabučio, kad svetimas šuo nekakotų prie jo namų? Visa tai yra naujuose namuose, tai populiaru Vokietijoje. Manau, kad šitos problemos valstybėje turėtų būti išdiskutuotos.
Vokietijoje tai jau vyksta: kai kur nugriovė, kai kur pristatė, kai kur terasas padarė prie pirmo aukšto. Tie rajonai pradėjo atsigauti. Danai, olandai stato namus, kuriuose derinamas daugiabutis ir individualus namas. Žmonės ten turi kur savo šašlykinę pasistatyti, turi tris metrus žolės, kurią gali nusipjauti, jeigu nori, pažįsta visus kaimynus, kartu turi mažą kiemuką. Projektai, kurie ir pas mus nuėję ta linkme, yra sėkmingesni.
A.Šindeikis: Tai reiškia, kad tarybinių butų privatizacija buvo klaida?
M.Pakalnis: Nerenovuotų, nepertvarkytų rajonų, mano galva, – taip. Vokiečiai tą darbą paliko savivaldai ir nuomai. Savivalda dabar juos pertvarko, humanizuoja.
A.Šindeikis: Bet ar būtų tam lėšų ir pas mus? Nes prisimenu, kaip prezidentė tokius priverstinius fondus vetavo. Ką galime pakeisti, žinodami, kad iš miesto galime išstumti perspektyviausius jaunus žmones? Miestas gali pradėti pūti iš vidaus, nes aplinkui bus vien pensininkų rajonai, kur niekas nenorės atvažiuoti. Atvažiuoji į parduotuvę, o ten visi vaikšto su lazdomis – slegianti atmosfera. Norėsis eiti iš tokio miesto. Pensininkai stumia laukan ne tik iš būsto, bet ir iš socialinio gyvenimo. Jauni žmonės nebalsuoja, tai pensininkai išsirenka sau valdžią.
M.Pakalnis: Ar savivalda pas mus gali daryti įtaką vieno ar kito kvartalo pertvarkymui? Tai įstatymo suabsoliutinimas. Tai galima padaryti Anglijoje, Airijoje, Švedijoje, Olandijoje. Pavyzdžiui, Anglijoje yra griovimo įstatymas. Jei rajonas nubalsuoja, namas nugriaunamas. Yra galimybė už tą turtą gauti arba kompensacijas, arba analogišką turtą naujame kvartale. Ten yra teisinių priemonių, ką tokiu atveju reikia daryti.
Pas mus kyla klausimas, kas ateis į tuos senus namus, nes mano vaikai neis. Mano karta stengsis tuos būstus iškeisti, kad mūsų vaikai į tuos senus namus negrįžtų.
A.Šindeikis: Nusprendėme, kad renovacija, šiluminės varžos padidinimas problemos neišspręs, nes būsto poreikis ateityje bus visai kitoks: kils saugumo klausimai, erdvės klausimai, privačios aikštelės klausimai ir t.t. Vadinasi, sprendimas vienas – viską nugriauti ir statyti naujus pastatus. Tam, kad miestas nenumirtų, tą reikės daryti jo viduje. Arba statyti šalia ir tankinti tas erdves, arba senus pastatus pašalinti ir statyti jų vietoje. Kaip tai turi atrodyti?
A.Vaičiulis: Puikiai reziumavote, tačiau norėčiau grįžti šiek tiek atgal. Mindaugas kalbėjo apie šilumines varžas, ir noriu pasakyti, kad yra būdų, kaip to galima pasiekti. Iš tikrųjų tos varžos padidinimas duoda daugiau bėdos negu naudos. Naujų pastatų energinis efektyvumas jau gerėja, bet tam nebuvo pasirengta nuo pat pradžių. Buvo nueita tuo keliu, kad darome, o paskui žiūrėsime. Renovuoti pastatai pelija, egzistuoja drėgmės, oro apykaitos problemos. Todėl būtina daryti demonstracinius objektus, kaip kas atrodys.
A.Šindeikis: Nejaugi Vilniuje neturime tokių demonstracinių pastatų?
A.Vaičiulis: Jeigu matuotume pagal visus parametrus, tai šiuo metu pasyvių namų pavyzdžių nėra. Viskas vyksta psichologiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, žmonės sukviečiami pabalsuoti už savo namo renovaciją, energinio efektyvumo padidinimą, bet negauna informacijos apie tai, už ką jie balsuoja.
Grįžkime prie temos: įprasta renovacija tik pagreitins pastatų nunykimą.
A.Šindeikis: Taip, kaip tvirtina vokiečiai, 40 proc. už Europos Sąjungos lėšas renovuotų namų jau apnikęs pelėsis ir susiduriama su kitomis didelėmis problemomis. Tad aiškėja, kad ne tik privatizacija, bet ir dabartinė renovacija yra klaida. Bus išleistos didžiulės lėšos ir po dešimties metų paaiškės, kad reikia bėgti iš tų namų, nes ten veisiasi grybai.
A.Vaičiulis: Labai gerai pastebėjote, aš netgi turiu pranešimą tema “Kada renovuosime renovuotus namus”. O renovuosime juos dėl to, kad jų kaina pasivys efektyvumo dydį.
M.Pakalnis: Manau, viskas nėra taip blogai. Renovacija viską išjudino, prieš tai apskritai nieko nebuvo daroma. Dabar juda fasadų tvarkymas, o tai vienas iš žingsnių siekiant tvarkos. Bet tai nėra vienintelis dalykas. Turi būti tvarkoma ir inžinerija, aplinka, kiemai, ventiliacinės sistemos. Reikia kurti tokius kompleksinius projektus, juos demonstruoti kaip pavyzdį kitiems. Taip pat bandyti statyti naujus namus, bandyti ką nors perstatyti.
A.Šindeikis: Politikai paprastai yra labai paprastų profesijų atstovai, ir tikėtis, kad jie spręs tą problemą žvelgdami 20 metų į priekį, būtų bergždžia. Socialinio būsto problemas išgyvendinti sunku, nors tai ir bandoma padaryti. Tad jei politika negali, gal ekonomika gali išspręsti šią problemą? Bandykime pasvarstyti. O kaip bus su nekilnojamojo turto kainomis? Kas kainuos, kas vertę turės, kas iš viso sunyks? Juk būstas ir vaikų išsilavinimas – sritys, į kurias žmonės daugiausiai investuoja: apskaičiuota, kad apie pusę savo gyvenimo santaupų. Kokia bus daugiabučių kaina po 30 metų? Pavyzdžiui, blokinių namų?
M.Pakalnis: Nesu specialistas, bet, matyt, vertė paaiškės, kai išmirs senoji karta ir į rajonus vėl grįš jaunos šeimos.
A.Šindeikis: Jeigu tų butų kaina nekils, niekas negrįš. Žmonės, o ypač bankai, kurie jiems skolina pinigus, investuoja tik jei vertė didėja. Bankai neskolins pinigų seniems butams įsigyti. Jeigu pasakysime žmonėms, kad ir pensininkams, apie jų butų vertę, tai jie galbūt išsikels gyventi į pasyvius namus ir nuomos studentams bei neturintiesiems pinigų. Kapitalizmo sąlygomis būsto vertė turi nuolat didėti. Iš vienos pusės, tu esi saugus, turi būstą, iš kitos – tavo būsto vertė turi didėti. O jeigu yra svyravimų, už juos atsako bankas. Pavyzdžiui, Amerikoje žmogus gali grąžinti įsigytą būstą, jeigu šio vertė krinta, ir pasakyti: “Aš skolingas 20 tūkst. dolerių, dar man paskolinkite, ir aš iš jūsų būstą, kad ir tą patį, nupirksiu, tik pigiau.”
Pas mus politinės valios čia nėra ko tikėtis. Jeigu negalime projekto įgyvendinti su valstybės parama, tai gal ekonomika gali mums padėti? Stovi būstai, kurių vertė nulinė, jie nieko nekainuoja, ir reikia tam ruoštis.
A.Vaičiulis: Jeigu nedaugės gyventojų, nieko nebus.
Yra žmonių, kurie sutiko renovuoti savo būstą ir pasiekti labai aukštą A energijos klasę. Jis gali tapti demonstraciniu pasyviu namu. Tai mane, kaip šio projekto vieną steigėjų, domina. Turime konkretų namą ir žmonės sutinka. Mes, kaip asociacija, norime jiems padėti, nes šio namo vertė tikrai išaugtų, ir tai galėtų būti puikus pavyzdys.
J.Kuklytė: Sutinku, kad tokiems projektams reikia skirti paramos. Pernai demonstraciniams projektams buvo numatyta skirti 10 mln. Lt, bet lėšų neskirta. Tačiau programa yra tvirtinama kiekvienais metais, ir aš įsivaizduoju, kad ateityje demonstracinius projektus reikia finansuoti. Šitam namui gal bus vėlu, kitam nebus vėlu. Be to, visada galima gauti kompensaciją po įgyvendinimo, kai programa jau bus patvirtinta.
A.Vaičiulis: Bet per tą laiką be didelio rezultato bus renovuota dar daugiau namų. Jei po dvejų metų bus įtraukta į programą, tai dar 500 namų bus sugadinta. Kam reikia rašyti laiškus ir kas už tai atsakingas?
J.Kuklytė: Šįmet programoje nenumatyta, negaliu niekuo padėti.
M.Pakalnis: Jeigu nėra valdiško sprendimo, turi priimti jį pats, asmeniškai. Jeigu galėtum rinktis – naujas, komfortiškas, saugus daugiabutis mieste ar nuosavas namas už miesto, gerai pagalvotum.
Dirbu skandinaviškoje kompanijoje ir matau Norvegijos bei Švedijos pavyzdžius. Tai dvi šalys kaimynės, turinčios visiškai skirtingus miesto plėtros modelius. Švedija kompleksiškai plėtoja projektus, infrastruktūrą. O Norvegija, kaip ir mes, eina tuo pačiu “spuogų principu”. Čia nusipirkau, padariau, čia nusipirkau, padariau. Ir aš, kaip specialistas, lygindamas Oslą ir Malmę matau tuos skirtingus modelius. Vienu atveju valdo, sprendžia piliečiai, aišku, per renkamus politikus, o kitu valdo investuotojas, kuris nuperka ir padaro. Gyvenimo kokybės požiūriu švediški miestai man atrodo daug aukštesnio lygio nei norvegiški, kurie yra atsitiktiniai. Nauji rajonai Norvegijoje gerokai perkrauti, kaip pas mus Perkūnkiemis, ir iš to kokybės jau nebėra.
Švediškas, daniškas, vokiškas modeliai yra labiau subalansuoti, nes didesnis vaidmuo suteiktas savivaldai, kaip miestiečių susitarimui.
A.Šindeikis: Kokiose teritorijose, vietose reikia ieškoti būsto, kad neprapultų investicijos?
M.Pakalnis: Pasaulis jau perėjo urbanizaciją, grįžimo į miestus banga jau buvo ir ji ateis pas mus. Mes kartojame tas pačias klaidas, kaip ir jie prieš 30–50 metų. Buvo banga iš miesto, buvo banga atgal. Mano supratimu, tie, kurie turės kokybišką būstą mieste, išloš.
A.Šindeikis: Prašau pasakyti dar kartą, kas tas kokybiškas būstas.
M.Pakalnis: Tai toks būstas, kurio reikia dabartinei šeimai. Tai erdvė šeimai, kurioje bendra virtuvė ir kambarys, toliau saugi aplinka, uždaras kiemas, mažytė terasa, mažytė tavo privati teritorija, mažytė bendruomenė žmonių, kuriuos tu pažįsti asmeniškai. Yra apskaičiuota, kiek turi būti žmonių, koks turi būti atstumas nuo namo, kad tu susipažintum, – tereikia tą modelį pritaikyti. Bet to negalima taikyti privatiems projektams, nes verslininkų interesas yra kitoks. Jų interesas yra pelnas.
A.Vaičiulis: Aš, kaip energetikos atstovas, žiūriu iš būsto energinės vertės, efektyvumo pusės. Jeigu įmanoma išvystyti kokybiško gyvenimo santykį – puiku, bet jeigu būstas nebus energiškai efektyvus, jis lygiai taip pat bus pasmerktas nepopuliarumui ir kainos kritimui. Kad ir kokie būtų sprendimai būtų, išlaikyti energinį efektyvumą reikia. Kokybė yra vienas iš ekvivalentų, pagal kuriuos vertinamas energiškai efektyvus būstas. Tai bandė padaryti Europos Sąjunga – pernai ji privalomai liepė skelbiant apie parduodamą būstą nurodyti jo energinę klasę. Pardavimo momentu pardavėjas turi turėti sertifikatą apie būsto energinę būklę.
M.Pakalnis: Po krizės Lietuvoje statomų namų kokybė pagerėjo. Galime palyginti Ukmergės kryptimi iki krizės pristatytus baisius pastatus ir dabartinius naujus pastatus, kurių dauguma orientuoti į žmogų. Kalbėjausi su vienu architektu, kuris pasakojo, kad turime “crazy guys”, kurie nori gyventi dangoraižyje, bet tokių labai nedaug. Iki krizės atrodė, kad visi gyvensime dangoraižiuose, bet dabar toks mąstymas pasikeitė. Berlyne aukščiau kaip šeštame aukšte būstą parduoti sunku. Mūsų miestuose keturių penkių aukštų būstas, mano nuomone, tinkamiausias. Į šitą pusę ir einame. Nebėra penkių aukštų automobilių stovėjimo vietų po žeme, kaip buvo planuojama anksčiau.
A.Vaičiulis: Sakoma, kad apie miesto turtingumą galima spręsti pagal pastatų aukštumą senamiestyje, nes žemės ten nėra tiek daug. Kuo turtingesnis miestas, tuo pastatai senamiestyje aukštesni. Vilniuje jie daugiausia trijų, o Vienoje – šešių–aštuonių aukštų.
A.Šindeikis: Tokijuje žemė pardavinėjama kvadratiniais decimetrais, Niujorke, Europos sostinėse – kita situacija. Mes irgi turime realiai suvokti savo padėtį – kiek galime išleisti būstui. Mūsų kad ir turtingiausio sluoksnio pajamos yra ne multimilijoninės, mes galime išleisti milijoną eurų, bet tai riba, o Europoje tai ne riba – ten ji gali būti ir 15 milijonų. Aš Vilniaus mieste negyvenčiau, net jei man už tai mokėtų. Man reikia erdvės, kur mano šunys lakstytų, mano bibliotekos per tris kambarius, aš dirbu internetu. Man užtenka kelis kartus per savaitę nuvažiuoti į Senamiestį išgerti alaus, galbūt svajočiau turėti butą mieste, bet tik kartais pernakvoti.
M.Pakalnis: Bet tada žmonės išsibarsto, sėdi užsidėję “Google” šalmą, nieko nemato, nebendrauja gyvai. Tau paduoda kvapų, vibracijų, gerų emocijų, tu esi patenkintas, gali laimingas gyventi. Tokios ateities nesinorėtų. Norisi tikro jausmo, tikro bendravimo su žmonėmis, ne per feisbuką, bet gyvai, o tas tikras bendravimas vyksta būtent mieste. Nes juk vaikai neatsiranda per feisbuką.

Sigitos Survilaitės-Mekionienės, „MG Valda“ generalinės direktorės, komentaras
Trys pagrindiniai kriterijai, kurie buvo, yra ir bus svarbiausi renkantis būstą, – vieta, kaina ir kokybė. Keičiasi tik šių kriterijų eiliškumo svarba. Didžioji dalis pirkėjų į būsto įsigijimą jau žvelgia atsakingai: jie kelia gana didelius reikalavimus darbų ir medžiagų kokybei, renkasi patikimą statytoją, jiems svarbus suteikiamų garantijų realumas, bendruomenė, kuriai jie priklausys, ir pan.
„Antakalnio terasų“ pavyzdys rodo, kad žmonės vertina ir investuoja į užbaigtus kokybiškus projektus, kuriuose apgalvotos visos smulkmenos. Planuojant „Antakalnio terasų“ kvartalą labai daug laiko ir lėšų skiriama tokiems dalykams, kuriems mūsų rinkoje dar nėra įprasta skirti didelio dėmesio. Pavyzdžiui, mes samdome kraštovaizdžio specialistus bei rengiame kraštovaizdžio projektus gyvenvietės aplinkai suformuoti, rengiame interjero projektus laiptinių ir kitų bendrų erdvių apdailai, spręsdami saugumo klausimus iš anksto bendradarbiaujame su saugos bendrovėmis, kurios teikia rekomendacijas dėl apsaugos barjerų ir sprendinių, kad gyventojų turtas būtų maksimaliai apsaugotas be papildomų investicijų vėliau.
Be abejo, visuomenė tampa vis labiau socialiai atsakinga, tad ir būsto įsigijimo procesuose atsiranda naujos sąvokos: ekologiškumas, darna, tvarumas. Pavyzdys: pirmieji būsto rinkoje „Antakalnio terasose“ įdiegę specialius rezervuarus pradėjome rinkti lietaus vandenį ir juo laistyti žaliąsias erdves – bendraudami su pirkėjais tikrai jaučiame, kad tokie ir panašūs sprendimai šiandien jiems yra svarbūs apsisprendžiant dėl būsto pasirinkimo.
Stebėdami „Antakalnio terasų“ pirkėjų ratą negalėtume daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, kaip migruoja žmonės. Paradoksalu, bet labai didelė dalis mūsų pirkėjų persikėlė į naująjį kvartalą iš užmiesčio – tokį sprendimą dažniausiai lemia tai, kad šeimoms su vaikais sudėtinga gyventi ten, kur neišplėtota viešoji infrastruktūra: transportas, švietimo, priežiūros įstaigų tinklas ir pan. Tačiau buvo ir pirkėjų, persikėlusių iš intensyvesnių miesto vietų. Juos viliojo žalia aplinka ir uždaros, saugios, ramios gyvenvietės koncepcija. Tai labai natūralu, nes keičiantis šeimos gyvenimo poreikiams keičiasi ir poreikiai būsto atžvilgiu.

Kaip išsaugoti namo vertę
Vis griežtėjantys pastato energijos naudojimo reikalavimai verčia susimąstyti apie apšiltinimo medžiagos ir apšiltinimo darbų kokybę.
Dažnai žmonės netgi sau būstą statosi iš pačių pigiausių medžiagų ir negalvoja apie šildymo išlaidas. Todėl jau po kelerių namo eksploatavimo metų varvantys langai ir pelijančios sienos daugeliui būsto savininkų sukelia rimtų nepatogumų ir net veikia jų sveikatos būklę.
Tad renkantis apšiltinimo medžiagą reikia atkreipti dėmesį į jos senėjimą, t.y. atsirandančias deformacijas dėl temperatūrų kaitos ir drėgmės poveikio. Apšiltinimo sandarumas yra pagrindinė didelių šildymo išlaidų priežastis. Per kiekvieną plyšelį išorinėje atitvaroje šildomas laukas.
Jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų Suomijoje pastatams apšiltinti pradėtos naudoti poliuretano apšiltinimo plokštės. Poliuretanas, kaip medžiaga, atlaiko labai didelius temperatūros skirtumus ir jo savybės bei geometrija lieka nepakitusi. Jis visiškai neįgeria vandens garų, todėl jame niekada nesikondensuoja vandens lašai. Todėl ši medžiaga nepelija, nedūla ir išlieka nepakitusi metų metus, užtikrindama apšiltinimo funkciją bei sandarumą bet kokiomis oro sąlygomis.
Šiuo metu suomiai šiltina pastatus trečios kartos PIR/EFR kieto poliuretano plokštėmis, kurios priskiriamos prie ekologiškiausių ir saugiausių apšiltinimo medžiagų. Ši apšiltinimo plokštės turi M1 sertifikatą, kuris garantuoja, kad jos neišskiria jokių nuodingų medžiagų. Šios plokštės gali būti naudojamos išorinėms atitvaroms ar angokraščiams vidaus patalpose apšiltinti.
Su jomis greita ir paprasta dirbti, nes joms montuoti nereikalingas karkasas, nuo vėjo ir garo apsaugančios plėvelės. Montuojant gerokai mažiau elementų apšiltinimo darbų broko tikimybė sumažėja iki minimumo.
Apšiltintas kokybiškomis bei ilgaamžėmis medžiagomis pastatas atitiks ateities apšiltinimo ir sandarumo reikalavimams, tad tokio pastato vertė tik didės.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...