Po prezidento rinkimų kone didžiausiu politiniu pavojumi Lietuvai piešiamas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininkas Valdemaras Tomašewskis tėra pragmatiškas provincijos politikas, desperatiškai siekiantis išsaugoti kasmet nykstančius rinkėjus.

Menant, kokia buvo daugelio žmonių reakcija į pirmojo prezidento rinkimų turo rezultatus, akivaizdu, kad didžiausia staigmena tapo visai ne marginalų kandidatas Naglis Puteikis (nors jis labai norėjo ją padaryti), o LLRA iškeltas Valdemaras Tomaševskis, sugebėjęs per pusantrų metų prisiauginti 30 tūkst. naujų rinkėjų. Priminsiu, kad 2012-aisiais už jo vedamą sąrašą buvo paduota 79 840 balų, o šiuose rinkimuose jis surinko jau 109 637 balsus.
Atsižvelgiant, kad 2011-ųjų savivaldybių tarybų rinkimuose LLRA surinko 74,5 tūkst. balsų (ir taip pat sukėlė furorą savo nelaukta sėkme), daug kam susidarė įspūdis, jog V.Tomaševskis – tvirtai kylanti Lietuvos politikos žvaigždė, tuo pat metu būdamas ganėtinai priešiškas Lietuvos valstybės politikai. Ne vien todėl, kad, būdamas Europos Parlamento nariu, reguliariai daro Lietuvą smerkiančius pareiškimus, bet ypač todėl, kad atvirai rodo paramą agresyviai fašistinio Vladimiro Putino režimo politikai: smerkia revoliucinę Ukrainos vyriausybę, supratingai žiūri į Krymo okupaciją bei aneksiją ir, svarbiausia, rinkimų išvakarėse staipėsi Antakalnio karių kapinėse su koloradine juostele, tapusia rusiškojo revanšizmo simboliu.
O štai aš, žvelgdamas į tą V.Tomaševskio koloradinį performansą sovietinių karo veteranų ir Rusijos ambasados atstovų akivaizdoje, galvojau: kokia desperacija turi būti apėmusi šį politiką, kad jis, pusantro dešimtmečio daręs karjerą kaip lenkų tautinės mažumos gynėjas ir labiausiai prolenkiškas Lietuvos lenkas, kristų į šimtamečių Lenkijos priešų – rusų glėbį?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

 

Europa bijo, kad tikrą nepriklausomybę nuo Rusijos išsikovojusi vieninga Ukraina gali pažeisti per šimtmečius nusistovėjusį Vidurio ir Rytų Europos geopolitinį balansą.

Praėjusią savaitę pažįstamas paprašė pagelbėti rasti argumentų, kaip išaiškinti išsilavinusiam prancūzui, kad Rusijos veiksmai Ukrainoje – tai pati tikriausia agresija prieš suverenią valstybę, tad reikia ne žavėtis Vladimiro Putino veiksmais, bet juos smerkti. Patariau pasiteirauti pašnekovo, kaip Prancūzija vertintų Vokietijos veiksmus, jeigu ši jėga susigrąžintų Elzasą (jo sostinėje Strasbūre dabar posėdžiauja Europos Parlamentas ir įsikūręs Europos žmogaus teisių teismas) ir Lotaringiją – dvi vokietakalbių dominuojamas Pareinės provincijas, kurias 1871-aisiais, kurdamas vieningą Vokietijos imperiją, ginklu prisijungė kaizeris Wilhelmas.
Nežinau, kiek šis patarimas padėjo, mat viskas priklauso nuo to, ko šiandien labiau bijo vidutinis išsilavinęs ir apie Europos geopolitiką mąstantis prancūzas: atgimusios vieningos Vokietijos, kurios formuojama Europos Sąjunga jau daugelio vadinama “Merkelreichu” ir į kurią visą šaltojo karo laikotarpį buvo nutaikytas Prancūzijos branduolinis ginklas, ar tolimos Rusijos, kuri nuo tų pačių 1871-ųjų yra matoma kaip svarbiausia geopolitinė sąjungininkė prieš Vokietiją.
Buvo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo, kada Prancūzija, kaip atsvarą Vokietijai, bandė pakeisti tuometinę Sovietų Rusiją į atsikūrusią Lenkiją, bet 1939-ieji prancūzams parodė, kad ši tam vaidmeniui per silpna (o lenkams savo ruožtu paaiškėjo, kad Prancūzijos garantijomis pasitikėti neverta). Priešingai nei Rusijos, kuri klusniai trečią kartą per nepilnus pusantro šimto metų atliko vėzdo vaidmenį triuškinant pretendentą į Europos hegemoną.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Požiūris į skulptūras ant Vilniaus Žaliojo tilto tapo puikiu lakmuso popierėliu, rodančiu tikrąją, o ne gražiais žodžiais apie paveldosaugą dangstomą įvairių veikėjų, iš paskutiniųjų besistengiančių išsaugoti šį stalinizmo įdagą Vilniaus centre, natūrą.

Ginčui, ką daryti su sovietinėmis sklulptūromis ant Žaliojo tilto, – greit ketvirtis amžiaus. Bet publicisto Ramūno Bogdano viešas raginimas portale “Delfi” – “Išvaduokite Vilnių nuo žaliųjų žmogeliukų senelių!” – Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje pataikė itin laiku į pačią jautriausią vietą, tad šaršalas kilo nemenkas. Ginti Lietuvos okupaciją žyminčių sovietinių balvonų sukruto mokslinėmis regalijomis pasidabinusios, kultinių figūrų statusą turinčios veikėjos, visai atsitiktinai atsiskleidusios daugiau, nei būtų norėjusios.
Čia ne apie menotyros doktorantės Rasos Antanavičiūtės aiškinimus, esą sovietinės skulptūros ant Žaliojo tilto “puikiai veikia mieste kaip okupacijos simbolis”, retoriškai klausiant: “Koks būtų tikslas okupaciją pamiršti?” Ir ne apie jos argumentus, keliant vėlgi retorinį klausimą: “Ar pradėsime naikinti ir karių kapines, kuriose guli priešai?” Lyginti abstraktaus sovietmetį žyminčių statulų nuėmimo su karių kapų sunaikinimu neįmanoma.
Nors būtų galima lygiai taip pat retoriškai pasiteirauti: ar moteris, jeigu ją, neduok Dieve, kokie girti gyvuliai išprievartautų tarpuvartėje, visą likusį gyvenimą visiems rodytų, kur ir kaip ją prievartavo?
Nes sovietinė okupacija buvo lygiai toks, gal net brutalesnis, Lietuvos valstybės išprievartavimas. Ir ne tik dvasinis, bet ir fizinis, nes sovietinių Europos užkariautojų kelią žymėjo ne tik sugriauti miestai ir sudegintos sodybos, bet ir milijonai jų išprievartautų moterų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Vos tik Lietuvos Vyriausybė žengė keletą ryžtingesnių žingsnių Visagino atominės elektrinės statybų link, iš karto sukruto Kremliaus propaganda, siekdama įpūsti oro į dar pernai sprogusį Kaliningrado atominės elektrinės statybos burbulą.

Pastaruoju metu geros žinios iš Rusijos Lietuvą pasiekia retai, bet praėjusią savaitę tokią gavome: liūdnai pagarsėjęs Kremliaus propagandinis portalas “Regnum” paskelbė “ekspertinę išvadą”, esą “Kaliningrado atominės elektrinės privalumai niekur nėra dingę”. Prieš mėnesį paskirtas naujas Kaliningrado atominės statybų direktorius (lig tol buvęs statybų vyriausiasis inžinierius) Vitalijus Trutnevas patikino, kad “netgi Kaliningrado srities visiškos [energetinės] izoliacijos atveju atominė elektrinė išlieka ekonomiškai patraukli galimiems elektros energijos vartotojams, nes gali pasiūlyti pigiausią elektros energiją visame regione”.
Na, o toliau sekama ta pati pasaka apie tai, kad Baltijos šalys dar gali apsigalvoti ir viena ar kita forma tapti Kaliningrado atominės elektrinės projekto dalininkėmis – ar išpirkdamos dalį akcijų, ar tiekdamos įrenginius bei paslaugas statyboms, ar tiesiog pirkdamos pigią būsimos atominės elektrinės gaminamą elektros energiją.
Detaliai perpasakoti neverta, nes Lietuvoje apie šią menamo bendradarbiavimo su “Rosatom” naudą trejetą metų pasakojo tokie Rusijos energetikų interesų lobistai Seime, kaip Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko pavaduotoja Birutė Vėsaitė, LSDP prezidiumo narys Mindaugas Bastys (pernai vedžiojęs Seimo ir Vyriausybės koridoriais “Rosatomo” vadovų delegaciją), Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas “tvarkietis” Remigijus Žemaitaitis, žinomas verslininkas Andrius Janukonis ir jo sąjungininkas Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Reikia manyti, kad “Regnum” pranešimas – tik pirmoji naujos informacinės atakos prieš Lietuvą kregždė, nes balandžio pirmoje pusėje “Rosatomas” paskyrė 4 mln. rublių (maždaug 300 tūkst. litų, nors rublio kursas nesustoja kritęs) atominės elektrinės statybos Kaliningrade įvaizdžiui gerinti. Tad reikia laukti, jog Lietuvoje vėl viešumon išlįs daugiau nei metus tylėję veikėjai, pasakosiantys mums apie žaliosios ar atsinaujinančios energijos naudą, Visagino atominės elektrinės statybos žalą, bendradarbiavimo su Rusijos energetikais teikiamas perspektyvas ir grąžysiantys rankas, kad tie valdžios žmonės, kurie tebekalba apie Visagino atominės elektrinės statybą, “spjauna į žmonių nuomonę”, pareikštą 2012 m. patariamajame referendume, vykusiame, priminsiu, kartu su Seimo rinkimais ir nemažai prisidėjusiame prie socdemų pergalės ar “pažaliavusio” prezidentės ekspatarėjo Lino Balsio patekimo į Seimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos politikams ir teisėsaugai liko dvi savaitės sugalvoti ir apsispręsti, kaip reikės reaguoti, kai gegužės 9-ąją, kai sovietai švenčia savo pergalę prieš Vokietiją, Vilniaus, Klaipėdos, o gal ir kitų miestų gatvėse pasirodys tokie patys “kolorado vabalai”, kurie šiuo metu apniko Krymą ir kitas Ukrainos pietryčių sritis.
Žinote, kaip Ukrainoje dabar vadinami rusų diversantai ir jų kolaborantai iš vietinių? Kolorado vabalais, arba sutrumpintai – tiesiog koloradais. Ne tik todėl, kad jie, it tikri šlykštūs kolorado vabalai, atplaukę jūra apniko Krymą ir derlingas Pietryčių Ukrainos sritis. Su kolorado vabalais Ukrainą puolančias Rusijos pajėgas bei joms talkinančią “penktąją koloną” sieja bendra skiriamoji spalva – juodos ir oranžinės, it kolorado vabalų nugarėlės, spalvos juostelės, kurios segimos kombinezonų atlapuose, apsirišamos ant rankovių, kepurių ar automobilių veidrodėlių ir antenų. Taip ši juoda-oranžinė juostelė, dar anksčiau praminta “koloradka”, ne tik tapo Rusijos agresijos prieš Ukrainą simboliu, bet ir davė vardą okupantų pajėgoms bei visiems sovietiniams revanšistams.
Dabar daugelis politologų, informacinio karo specialistų, bando išsiaiškinti ir susivokti, kada gi Kremlius ir jo valdovas Vladimiras Putinas nutarė pradėti fizinį Rusijos imperijos atkūrimą per sovietinio revanšizmo skatinimą. Siūlyčiau jiems įdėmiai patyrinėti 2004–2005 m. sandūrą – antrosios V.Putino kadencijos pradžią, kada nuskambėjo pastaruoju metu dažnai cituojami jo žodžiai apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kaip apie didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą.
Pusmečiui nuo tos kalbos tepraėjus, Kremlius įsuko didžiulę propagandinę kampaniją, skirtą “Didžiosios sovietų liaudies pergalės Didžiajame tėvynės kare” paminėjimui. Žinoma, proga buvo gera, kaip tik sukako 60-metis nuo Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos, naftos ir dujų kainos kilo, pinigų Rusijoje atsirado. Be to, reikėjo kažkaip nukreipti visuomenės dėmesį nuo katastrofiško teroro akto Beslane. Tačiau krito į akis, kad iškilmingos pergalės prieš Vokietiją metinės, kurios Rusijoje dar pagal Josifo Stalino įvestą tradiciją minimos gegužės 9-ąją – diena vėliau nei Europoje ir JAV, labiau skirtos užsienio, nei vidaus vartojimui.
Akivaizdžiai matėme, kokias didžiules pastangas tuo metu dėjo Maskva, kad žūtbūt priverstų pergalės parade dalyvauti ne tik visų buvusių sąjungininkų valstybių delegacijas, bet – būtinai – ir visų buvusių sovietinių respublikų, įskaitant Baltijos šalis, vadovus. Buvo matyti, kad, prisidengdama pergalės prieš nacizmą šventimu, Rusija visais būdais stengiasi pademonstruoti Vakarams “sąjunginių respublikų vienybę”. Lietuvos ir Estijos prezidentai spaudimui atsilaikė – į Maskvą nevažiavo ir V.Putino planą sugadino, tad vėliau nemažai už tai atsiėmė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Socialdemokrato Juozo Oleko vadovaujama Krašto apsaugos ministerija (KAM) ketina ketvirtadaliu didinti generolų ir vyresniųjų karininkų skaičių, tačiau tiesiogiai kovos veiksmuose dalyvaujančių eilinių karių padaugės vos viena kuopa.
Niekam ne paslaptis, kad krašto apsauga niekados nebuvo socialdemokratų politikos prioritetas, o įtakingo socialdemokratų politiko J.Oleko požiūris į kariuomenę, švelniausiai tariant, – prieštaringas. Tačiau jo sprendimas apdalyti kariškius generolų, admirolų, pulkininkų ir jūrų kapitonų antpečiais, kartu praktiškai nedidinant eilinių karių, kurie ir lemia mūšio baigtį, skaičiaus, mano nuomone, tolygus atviram pasityčiojimui tiek iš kariuomenės, tiek iš partijų, savaite anksčiau sutarusių dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo, tiek iš prezidentės, kurios akivaizdoje tas susitarimas buvo pasirašytas.
Spręskite patys: praėjusią savaitę pranešta, kad “rengiant 2015 m. KAM biudžetą, lyginant su 2014 m., 100 karių numatoma padidinti pratybose ir mokymuose dalyvaujančių parengtojo rezervo karių skaičių ir 50-čia – dalyvaujančių baziniuose kariniuose mokymuose”.
Kas neišmano, ką šie skaičiai reiškia, paaiškinu: šimtas karių – tai viena šaulių kuopa, arba vienas šeštadalis bataliono. Tiek numatyta kitais metais padidinti kariuomenės kovinius pajėgumus. Dar penkios dešimtys patriotiškai nusiteikusių vaikinų ir merginų, kurie šiuo metu srautu plūsta į kariuomenę, įgis pradinių karinių įgūdžių, tačiau neapgaudinėkime savęs – kovai parengtais kariais jie netaps. Baziniai kariniai mokymai sugalvoti tam, kad savanoriams būtų leista paragauti karinės tarnybos ir apsispręsti – nori jie tapti profesionaliais kariais ar ne.
Vietoj to ministerija ketina didinti generolų ir admirolų skaičių iki 12 (dabar tarnaujančių yra 9), pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 40 (dabar galima turėti 30), pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 150 (dabar – 123). Majorų ir komandorų leitenantų, pagal KAM pateiktus planus, jau kitąmet galėtų daugėti nuo 365 iki 380. Nesunku suskaičiuoti, kad, kariuomenės pajėgumus padidinant vos viena kuopa karių, kariuomenės vadovybės skaičių ketinama padidinti ketvirtadaliu.
Nesunku nuspėti, kad vien generolų ir admirolų skaičiaus pagausėjimu šie J.Oleko žaidimai su kariuomenės vadovybe nesibaigs. Kadangi norą gausinti generolų ir kitų vyresniųjų karininkų ministerija aiškina noru motyvuoti karius siekti karjeros, galima neabejoti, kad didės ir žvaigždžių skaičius ant generolų antpečių.
Ironiška, bet kuo labiau mažėja Lietuvos kariuomenė, tuo labiau auga ne tik generolų skaičius, bet ir jų antpečių “svoris”. Prisiminkime: pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Andriškevičius turėjo vieną žvaigždę ant antpečių, antrasis, Jonas Kronkaitis, pertvarkęs kariuomenę pagal NATO standartus, vadovavęs 22 tūkst. karių bei savanorių, turėjo ant antpečių dvi žvaigždes. Kitas kariuomenės vadas, Valdas Tutkus, perimdamas pareigas, turėjo ant antpečių vieną žvaigždę, o po penkerių metų, baigdamas kadenciją, – jau tris žvaigždes.
Dabartinis kariuomenės vadas Arvydas Pocius irgi kadencijos metu “priaugino” antpečius nuo dviejų iki trijų žvaigždžių generolo, o kariuomenėje šiuo metu – 7,8 tūkst. karių, dar 4,2 tūkst. – nuolat pratybose ir mokymuose dalyvaujantis aktyvus rezervas.
Matuojant normalių kariuomenių standartais, toks kiekis karių sudaro diviziją (arba dvi brigadas), kuriam vadovauti gali vienas arba du generolai. Prieš dešimtmetį Lietuvoje, kai kariuomenė savo skaičiumi dar buvo panaši į kariuomenę, taip ir buvo. Tuomet ir Lietuvos kariuomenės generolo laipsnis “svėrė” ne mažiau nei kitų europinių NATO kariuomenių generolų laipsniai. Dabar, kariuomenei mažėjant, o generolų ir žvaigždžių jų antpečiuose gausėjant, mūsiškių žvaigždės kolegų iš NATO akyse vis labiau devalvuojasi. Profesionalai supranta, kad negali būti visaverčiu generolu tas, kuris vadovauja kelis kartus mažesniam, nei dera, skaičiui karių.
Generolų laipsnių devalvacija – gerai žinoma visų nedidelių, taikos metų kariuomenių liga. Žinomi ir vaistai – laikinieji laipsniai (jei generolo antpečiai reikalingi atstovams sąjungininkų štabuose), ankstyvas negabių generolų išleidimas į atsargą, intensyvus kariuomenės rezervo rengimas, kai greta mažos kadrinės egzistuoja didžiulė rezervininkų armija (kaip, tarkim, Suomijoje).
Pastarasis vaistas bene geriausiai tinkamas Lietuvos kariuomenei. Kaip Lietuvos stojimo į NATO dešimtmečio proga rašė buvęs kariuomenės vadas dimisijos generolas majoras J.Kronkaitis, Lietuvai, reaguojant į Rusijos agresiją Ukrainoje, reikėtų “nedelsiant formuoti karinio rezervo vienetus iš jau parengtų karių, paleistų į atsargą, kurių galėtų būti ne mažiau kaip 60 tūkst., aktyvuoti 2002 m. panaikintą Antrąją (Vakarų) brigadą, priskiriant jai aktyvius ir rezervo vienetus bei atlikti rezervo vienetų periodinius mokymus / pratybas”.
Apginkluoti rezervą yra kuo, Linkaičių arsenale sukrauta apie 40 tūkst. kadaise iš JAV dovanai gautų automatinių šautuvų M-14, arsenaluose guli ir didžioji dalis Švedijos dovanotos technikos, haubicų, beatošliaužių pabūklų.
Juoba tokios, Lietuvos teritorinei gynybai pritaikytos, kariuomenės planai buvo parengti dar 1998-aisiais, juos tereikia ištraukti iš seifų ir pradėti įgyvendinti, o ne planuoti, kaip dabar, iki 2020-ųjų padidinti kariuomenę 800 karių. Tarsi Rusija sėdėtų rankas sudėjusi ir paslaugiai lauktų, kada čia Lietuva teiksis pasirengti kariauti.
Akivaizdu, kad šiandien didžiausia Lietuvos gynybos problema – net ne kariuomenės ar ginkluotės trūkumas, bet nepasikeitęs politikų pasaulio suvokimas. Lietuvos valdantieji, du dešimtmečius šaipęsi iš visų tų, kurie kalbėjo apie nemažėjantį Rusijos keliamą pavojų, patys absoliučiai įtikėjo savo šnekomis ir dabar niekaip nesugeba susitaikyti su tikrove. Taikos metas Europoje baigėsi. Rusija pati nebesustos, ji gali būti tik sustabdyta.
Rusija, prieš šešerius metus okupavusi dalį Gruzijos ir sukūrusi jos teritorijoje dvi marionetines “valstybes”, išmoko dvi svarbias pamokas: pirmoji – jos kariuomenė buvo nepajėgi rimtam karui; antroji – Vakarai niekaip jos už mažą karą Kaukaze nenubaudė. Dabar žengtas antras žingsnis – per šešerius metus reformuota ir perginkluota kariuomene įvykdytas atviras kitos valstybės teritorijos užgrobimas.
Jeigu ir dabar Rusija nebus nubausta, trečiuoju jos žingsniu gali tapti NATO teikiamų saugumo garantijų išbandymas Baltijos šalyse arba nedidelė agresija prieš kurią nors neutralią Vakarų šalį. Vėlgi norint pažiūrėti, kiek rimtai Vakarai pasiryžę gintis, kiek rimtai jie psichologiškai pasirengę kariauti. Nes pati Rusija dabar įsitikinusi, kad ji pati kariauti pajėgi.
Nereikia tikėtis, jog verslo logika nugalės politinę bei karinę logiką ir tiek Maskva, tiek Europos Sąjunga nutars, kad tolesnis karas niekam nenaudingas, tad po kurio laiko viskas grįš į ankstesnes vėžes.
Prisiminkime: 1910-aisiais britas Normanas Angellas parašė knygą “Didžioji iliuzija” (“The Great Illusion”), kurioje labai argumentuotai įrodinėjo, kad karas tarp didžiųjų pramoninių valstybių tampa nebeįmanomas, nes jis tiesiog nė vienai jų neapsimokės. Po ketverių metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, prieš kurį iki pat paskutinių minučių agitavo tiek Londono finansininkai, tiek didieji Vokietijos pramonininkai. Kariavusias valstybes iš tiesų, kaip pranašavo N.Anegellas, ištiko bankrotas, bet karo tai nesustabdė.

Scanpix nuotr.

Didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis įsiveržimas, kuriam priešas turėtų ruoštis iš anksto, telkti pajėgas pasienyje, paversdamas pasirengimą agresijai pastebimu žvalgybai, ypač – NATO skraidantiems stebėjimo ir vadovavimo centrams AWACS.

O matant pasirengimą agresijai galima rengtis ją atremti, savo ruožtu išskleidžiant pajėgas, – tą šiuo metu ir matome pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Didžiausią pavojų kelia tai, kad ir Rusija, ir Baltarusija pajėgios suduoti smūgius svarbiausiems Lietuvos kariniams, vadovavimo, politiniams ir ekonomikos centrams, šių šalių sausumos pajėgoms neperžengiant Lietuvos sienos.
Lygiai taip pat, neperžengdama mūsų sienų, Rusija pajėgi sutrukdyti NATO sąjungininkų paramos pajėgų atvykimui į Lietuvą tiek jūros, tiek oro keliu. Kalbama apie trumpojo nuotolio balistines raketas “Tochka-U”, kuriomis ginkluotos Rusijos 152-oji raketinė brigada, dislokuota Černiachovske (Kaliningradas), ir Baltarusijos 465-oji raketinė brigada Asipovičiuose, esančiuose į pietryčius nuo Minsko. Rusijos brigadoje – 12 raketų paleidimo įrenginių, Baltarusijos – 36 paleidimo įrenginiai (nors nežinia, keli jų tinkami naudoti).

Rusijos raketų paunksnėje
“Tochka-U” raketa gali šaudyti 120 km atstumu, taigi išskleidus Rusijos 152-ąją brigadą arčiau pasienio su Lietuva galima apšaudyti kasetiniais (ar branduoliniais, nes tai būtų karas su NATO) užtaisais tiek Klaipėdos uostą su dujų ir naftos terminalais bei joje dislokuotomis Karinėmis jūrų pajėgomis ir Dragūnų motorizuotuoju batalionu, tiek Tauragę, kurioje dislokuotas DLK Kęstučio mechanizuotasis batalionas.
Raketos galėtų pasiekti netgi Kauną, kurio apylinkėse sutelktos pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos: “Geležinio Vilko” brigados štabas, DLK Algirdo mechanizuotasis batalionas, DLK Vaidoto mechanizuotasis batalionas, Artilerijos batalionas, Oro erdvės kontrolės centras, Jėgerių batalionas, Inžinerijos batalionas, Jonušo Radvilos mokomasis pulkas, Sausumos pajėgų mokymo centras, Karmėlavos oro uostas, galintis priimti didžiausius karinio transporto lėktuvus.
Baltarusijos 465-oji brigada gali apšaudyti Vilnių, kuriame sutelkta šalies politinė ir karinė vadovybė, Sausumos pajėgų, Savanorių pajėgų ir Jungtinis štabai, Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė ir Ypatingosios paskirties tarnyba, DLK Gedimino štabo batalionas, Vilniaus oro uostas; DLK Birutės motorizuotąjį batalioną Alytuje, taip pat Elektrėnų elektrinę, Ignalinos atominę elektrinę, Visagino atominę elektrinę (jeigu tokia būtų statoma).
Už dabartinių “Tochka-U” raketų šūvio ribų yra Zoknių karinė oro bazė, kurioje įsikūrusi NATO oro policijos misija, ir kuri tiesioginės karinės grėsmės Baltijos šalims atveju taptų viena pagrindinių vietų, per kurias būtų siunčiama sąjungininkų pagalba.
Tiesa, Vakarų karinėje spaudoje buvo pasirodę žinių, kad yra sukurta “Tochka-U” modifikacija, šūvio nuotolį didinanti iki 180 km. Tokia raketa jau galėtų pasiekti Zoknius iš Kaliningrado srities.
Be to, ketvirti metai Rusija skleidžia gandus, kad, atsakydama į JAV priešraketinės gynybos įkūrimą Lenkijoje, dislokuos Kaliningrado srityje naujausias trumpojo nuotolio balistines raketas “Iskander-M”, kurių šūvio nuotolis siekia iki 300 km. Pernai gruodžio mėnesį Vokietijos bulvarinis leidinys “Bild” paskelbė, jog esama palydovinių nuotraukų, liudijančių, kad Rusija jau perkėlė į Kaliningrado sritį dešimt “Iskander-M” paleidimo įtaisų. Rusijos gynybos ministerija šio vokiečių pranešimo nepatvirtino, bet ir nepaneigė, teigdama, esą sprendimas dar nepriimtas.
Spėjama, kad “Iskander-M” kompleksai galėjo būti laikinai permesti iš didžiosios Rusijos į Kaliningradą per bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas “Zapad 2013″. Kaip komentuodamas visą pastarųjų metų isteriją dėl galimo “Iskander-M” dislokavimo Kaliningrade sakė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas generolas Stanisławas Koziejus, nėra jokio skirtumo, ar šiuo metu tos raketos dislokuotos Kaliningrade, ar jų ten nėra: tai mobilūs kompleksai, sukurti taip, kad juos būtų galima per vieną dvi dienas lėktuvais perkelti į bet kurį Rusijos tašką. Tad planuojant gynybą reikia remtis prielaida, kad tos raketos ten bus, kai Maskva to panorės.

Šachas NATO paramai?
Kaliningrado srities priešlėktuvinė gynyba 43-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje šalia Svetlogorsko turi kompleksus S-300V, o 183-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje Kaliningrade – kompleksus S-300PMU, galinčius šaudyti į lėktuvus iki 250 km atstumu. Tai reiškia, kad oro erdvę virš Klaipėdos rusai uždengia visiškai, tačiau Karmėlavos ir ypač Zoknių oro uostai yra pakankamai saugūs ir galėtų priimti NATO sąjungininkų paramą.
Tačiau pernai pranešta, kad į Kaliningrade stovinčių priešlėktuvinių brigadų ginkluotę perduoti keli kompleksai S-400, šaudantys trijų modelių raketomis, kurių viena gali naikinti lėktuvus iki 400 km atstumu. Jei tai tiesa, vadinasi, ne tik Zoknių, bet netgi Rygos oro erdvė nebūtų saugi NATO paramą gabenantiems lėktuvams (manoma, kad pagal NATO sudarytus Baltijos šalių gynybos planus pirmieji į pagalbą lėktuvais būtų permetami JAV parašiutininkai ir kiti lengvieji vienetai).
Po Rusijos agresijos Ukrainoje nagrinėdami grėsmes, kylančias Baltijos šalims, NATO ekspertai atkreipė dėmesį, kad Rusija pastaruoju metu itin stengiasi aprūpinti Kaliningradą vadinamaisiais “Anti-Access/Area Denial” ginklais, užkertančiais priešo pajėgoms kelią patekti į kurią nors vietovę ar neleidžiančiais toje vietovėje jau esančioms pajėgoms veikti.
Jeigu informacija apie “Iskander-M” ir S-400 raketų sistemų perkėlimą į Kaliningradą pasitvirtintų (ar tie ginklai būtų permesti vėliau), NATO paramos Baltijos šalims tektų laukti gerokai ilgiau, nei tam skirtos 72 valandos, per kurias pagal planus privalo pasirodyti NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tai savo ruožtu sukeltų rimtų sunkumų priešo agresiją atremti bandančioms Lietuvos bei kitų Baltijos šalių pajėgoms.
Klausimas: kaip tokios situacijos išvengti? Šaltojo karo laikais, kai NATO ir Varšuvos sutarties kariuomenės ruošėsi susikauti Europoje, taktinių balistinių raketų, kurios pagal to meto planus turėjo šaudyti branduoliniais užtaisais, naikinimas buvo pagrindinė specialiųjų pajėgų užduotis.
Kaip mena sovietinės 3-iosios gvardijos specialiosios paskirties brigados Fiurstenberge veteranai, karo atveju, kad ir kokią užduotį būtų turėjusi į NATO užnugarį išmesta grupė, jeigu pakeliui būtų aptikusi taktinių raketų bateriją, būtų privalėjusi ją naikinti, negalvodama, kas bus paskui. Analogiškos užduotys buvo keliamos ir NATO valstybių specialiosioms pajėgoms.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos yra gerai išmokusios vaikyti talibus Afganistane ar užimti teroristų užgrobtus laivus, bet ar gavusios įsakymą būtų pajėgios įsiskverbti iki Černiachovsko ar Kaliningrado ir sunaikinti ten stovinčias “Tochka-U”, “Iskander-M”, S-300 ir S-400 raketų baterijas? Tai klausimas, į kurį atsakymo niekas viešai neduos. Bet kuriuo atveju tai būtų itin sudėtinga ir pavojinga užduotis, labai tikėtina, “su bilietu į vieną pusę”. Ir jokių garantijų, kad pavyks.

Suomiškas sprendimas Baltijos šalims
Tai ką daryti? Atsiduoti Rusijos malonei? Ar pasidairyti, kaip šią problemą sprendžia kiti Rusijos kaimynai?
Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija ir dar ilgesnę sėkmingo karo su agresyvia kaimyne patirtį, pernai aprūpino savo ginkluotąsias pajėgas “ilga ranka” – 370 km nuotoliu skrendančiomis sparnuotomis raketomis JASSM, pagamintomis pagal “Stealth” technologiją ir skirtomis pirmiausia priešo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos vadavietėms bei patiems raketiniams kompleksams naikinti.
Tai buvo Suomijos atsakas į pastarojo meto nuolatines karines Rusijos provokacijas jos pasienyje ir paskelbtus planus dislokuoti priešlėktuvines raketas S-400, kurios gali šaudyti kiaurai visą Suomijos teritoriją ir neleisti pakilti į orą jos karo aviacijai. Šis Suomijos sprendimas pernai sukėlė neslepiamą Rusijos kariškių įsiūtį, nes dabar jau nebe suomiai turi gyventi jausdami nuolatinę rusiškų raketų grėsmę, o rusų kareiviai turi dairytis į dangų, ar neatskrenda radarų nematoma suomiška JASSM, tapusi regioniniu strateginiu ginklu.
Šiemet ir sparčiai savo kariuomenę ginkluojanti Lenkija tikisi gauti JAV Kongreso sutikimą leisti įsigyti JASSM, kuriomis būtų apginkluotos Lenkijos oro pajėgos. Tai jau lenkų atsakas į “Iskander” ir S-400 Kaliningrade.
JASSM – tai itin pažangus ir veiksmingas ginklas, turintis, kaip visi tokie ginklai, vieną esminį trūkumą: šios sparnuotosios raketos itin brangios, vieneto kaina prasideda nuo 10 mln. Lt. Be to, reikia dar turėti karo lėktuvų, galinčių jas nešti. Akivaizdu, toks ginklas Lietuvai – visiškai ne pagal kišenę.
2004-aisiais pradėję ieškoti “ilgos rankos” savo kariuomenei, suomiai ketino įsigyti ne tik aviacinę JASSM, bet ir sausumos pajėgų naudojamų trumpo nuotolio balistinių raketų MGM-140 ATACMS, paleidžiamų nuo standartinių amerikietiškų reaktyvinės artilerijos sistemų MLRS M270 ar HIMARS. Suomių 2012 m. Amerikoje užsisakyti “M-39 Block 1A ATACMS” modeliai turi 300 km šūvio nuotolį ir gali nešti 230 kg svorio kasetines kovines galvutes. Iš viso Suomijos armija buvo JAV užsisakiusi 70 raketų “M-39 Block 1A”, o joms palesti Olandijoje nusipirko 22 sistemas MLRS M270. Visa taktinių raketų brigada Suomijai būtų kainavusi apie 656 mln. Lt: 300 mln. Lt už paleidimo sistemas ir jų modernizavimą bei 356 mln. Lt – už raketas, jų atsargines dalis, aptarnavimą, personalo mokymą ir logistiką.
Tačiau kovo 30-ąją Suomijos gynybos pajėgų Įsigijimų departamento vadovas Arto Koski pranešė, kad Suomija anuliavo kontraktą dėl MGM-140 ATACMS įsigijimo. Oficiali priežastis – sistema brangi ir ne tokia pažangi, kokios reikėtų Suomijos kariuomenei.
Žinoma, pastaruoju metu Suomija turėjo itin daug karinių pirkimų, 2014-ųjų pradžioje įsigijo Amerikoje priešlėktuvinių raketų “Stinger” už 318 mln. Lt, Olandijoje – šimtą naudotų tankų “Leopard 2A6″ už 700 mln. Lt, JASSM kainavo 780 mln. Lt. Tad pinigų galėjo nelikti.
Kita vertus, dar pernai Suomijos karo ir politikos ekspertai diskutavo, kad tokios ginkluotės įsigijimas turės ilgalaikių esminių politinių pasekmių: ATACMS, šaudantis pagal iš anksto nustatytas taikinių koordinates, yra pirmojo smūgio ginklas, o Suomija – neutrali šalis. Taikinių koordinates turi nustatyti specialiosios pajėgos, dar iki karo pradžios permestos į priešo, tai yra Rusijos, teritoriją.

Jei ne artėjantys rinkimai į Europos Parlamentą, į kurį patekti norėtų beveik pusė dabartinio Ministrų kabineto narių ir antra tiek įtakingų Seimo veikėjų, pinigų skubiam ginkluotės pirkimui tikrai atsirastų kelis kartus daugiau, nei dabar siūlo Vyriausybė.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, kuriame valstybės vadovė skyrė itin daug dėmesio Lietuvai iškilusiai karinei grėsmei, davė pirmųjų, tegu ir nedidelių, rezultatų: politinės partijos nustojo blaškytis ir sutarė, kad NATO standartus siekiantis krašto apsaugos finansavimas – 2 proc. bendrojo vidaus produkto – bus pasiektas iki 2020 metų. Būtent tada, kada ir reikalavo prezidentė, sakydama: „Esame pajėgūs per artimiausius penkerius metus pasiekti 2 proc. finansavimą šalies gynybai. Nėra kito kelio – kol ateis pagalba, mes patys turime gebėti apsiginti.“
Akivaizdu, kad jei ne D.Grybauskaitės spaudimas, tokio susitarimo arba nebūtų, arba įsipareigojimo deramai finansuoti krašto apsaugą vykdymas būtų nukeltas į neįžvelgiamus tolius, kaip iš pradžių ir siūlė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, pirminiame dokumento projekte įrašęs 2026-uosius. Nebe pirmus metus nuosekliai nuginkluoti kariuomenę siekiantis J.Olekas šiuo savo siūlymu perspjovė netgi Darbo partijos atstovus, siūliusius rimtą krašto apsaugos finansavimą pasiekti 2021–2022 m., ar premjerą Algirdą Butkevičių, minėjusį 2023-iuosius.
Tai, kad labiausiai prieš kariuomenės finansavimą yra nusiteikę socialdemokratai ir jų skirtas krašto apsaugos ministras, stebinti neturėtų – socialdemokratų neapykanta Lietuvos kariuomenei turi gilias šaknis ir siekia vadinamąjį pakaunės savanorių maištą 1993-iaisiais. Kaip vėliau išaiškėjo, tuo metu aplink prezidentą Algirdą Brazauską sukęsi veikėjai bandė jį įtikinti, esą „savanoriai jam jau nulieję kulką“, tad būtina juos sutriuškinti jėga, panaudojant VRM vidaus kariuomenės dalinius. Nors tuomet dėl Seimo įsikišimo jėgos panaudojimo pavyko išvengti, pokomunistinės LDDP, vėliau virtusios socialdemokratais, nemeilė krašto apsaugai ir savanoriams buvo užprogramuota visiems laikams.
Kartais kyla mintis, kad netgi dalies jų nuoširdžios pastangos pasiekti Lietuvos narystę NATO gimė iš tos pačios baimės ir suvokimo, jog, tapus Aljanso nariais, kariuomenę bus galima sumažinti iki minimumo, taip minimizuojant ir naktines baimes, kad ateis antrasis generolas Plechavičius ir surengs dar vieną žygį prieš bolševikus. Nežinau, kiek ši mintis teisinga, bet faktas, kad karščiausias tuomečio kariuomenės vado generolo Jono Kronkaičio „trijų brigadų“ teritorinės gynybos kariuomenės koncepcijos priešas ir kariuomenės, kaip NATO ekspedicinių pajėgų dalies, šalininkas buvo socdemų skirtas ministras Linas Linkevičius. O išlaidas krašto apsaugai socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė ėmėsi mažinti dar 2003 m., iš karto, kai Lietuva gavo oficialų kvietimą prisijungti prie NATO, tad nebereikėjo stengtis atitikti narystės kriterijų.
Nuo tada socdemų požiūris į krašto apsaugą ir jos finansavimą tapo šizofreniškas: viešumoje nuolat buvo iškilmingai įsipareigojama siekti 2 proc. BVP (2005 m. Gediminas Kirkilas žadėjo, kad 2014 m. šis reikalavimas bus įgyvendintas), o tikrovėje finansavimas tolydžio mažėjo. Požiūrį į Lietuvos apsaugą geriausiai rodo tai, kad 2008-aisiais (tuo metu KAM ministras buvo J.Olekas), kai prasidėjo Rusijos agresija Gruzijoje, paaiškėjo, jog kariuomenė neturi jokių Lietuvos gynybos planų. Reikalauti, kad NATO parengtų Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, gynybos planą, pradėta irgi tik 2009 m., kai valdžioje socialdemokratų nebeliko.
Tačiau planai planais, bet jų įgyvendinimui reikalingi ginklai ir pinigai jiems pirkti, kurių neliko, nes socdemų vadovaujama KAM 2006–2008 m. už 508 mln. Lt pripirko laivų, transporto lėktuvų ir šarvuotų sunkvežimių. Paskutinis 190 mln. Lt kontraktas 2008-ųjų lapkritį ministro J.Oleko teikimu premjero (ir buvusio krašto apsaugos ministro) G.Kirkilo Vyriausybės pasirašytas jau žinant ir apie Lietuvą ištikusią finansinę krizę, ir apie ministerijos specialistų nepritarimą tokiam nebūtinam krašto gynybai pirkiniui. Mat nors kontraktus sudarė socdemų Vyriausybė, pinigų jiems apmokėti teko surasti jau į valdžią atėjusiems konservatoriams.
Po ketverių metų, 2012-ųjų rudenį, tas pats J.Olekas sukėlė Seime didžiulį triukšmą ir užblokavo jau konservatorių Vyriausybei baigiant kadenciją parengtą sandorį pirkti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnius iš ES paramos lėšų. Dabar, vėl tapęs ministru, J.Olekas perka tuos pačius sraigtasparnius, tačiau nebe už ES paramą, o už pinigus, skirtus krašto apsaugos Sausumos pajėgoms, nors šioms pinigų trūksta netgi tokioms smulkmenoms, kaip įvorės sunkiesiems kulkosvaidžiams ant šarvuočių tvirtinti.
Vien savos kariuomenės baime ir pagieža politiniams varžovams tokio elgesio paaiškinti nebeįmanoma, tuolab kad socdemai siūlymams skubiai didinti kariuomenės finansavimą spyriojosi netgi po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, okupavo Krymą, o Lietuvos pašonėje esančioje Kaliningrado srityje mėnesį laiko išskleistą kariuomenę, galinčią bet kuriuo momentu įsiveržti į mūsų šalį. Tik po galingos visuomenės kritikos bangos J.Olekas ir A.Butkevičius pasiryžo už keliasdešimt milijonų nupirkti nešiojamųjų priešlėktuvinių raketų “Grom”, nors kariuomenei reikia dar ir prieštankinės ginkluotės, ir šaudmenų, kūno šarvų, ir daugybės kitų dalykų. Netgi į kariuomenę plūstantiems savanoriams apmokyti pinigų nėra.
Vyriausybė sako: pinigų nėra iš ko paimti, per porą metų padidinti kariuomenės finansavimą iki 2 proc. BVP neįmanoma. Keista – teisėjų, valstybės politikų ir tarnautojų atlyginimams didinti šiemet 250 milijonų Vyriausybė rado, 30 milijonų dėl mokinių stygiaus nykstančioms provincijos mokykloms Vyriausybė rado, premjeras dabar žada 200 milijonų „kaikariams“, kurie gali patirti nuostolių dėl sankcijų Rusijai. O štai kariuomenei, kuri šiuo metu išskleista ties Lietuvos pasieniu ir laukia Rusijos puolimo, socialdemokratai pinigų neranda ir rasti nenori.
Gal todėl, kad už pinigus krašto apsaugai balsų per Europos Parlamento rinkimus nenusipirksi, o štai „kaikariai“ mielai balsuos ir už buvusį krašto apsaugos ministrą G.Kirkilą, ir už esamą J.Oleką, kurie neleido atiduoti pinigų kariams.

Kariuomenė, išsiskleidusi Kaliningrado pasienyje, ruošiasi atremti Rusijos puolimą, bet socialdemokratai galvoja ne apie krašto apsaugą, o apie rinkimus į Europos Parlamentą.

Netikėta Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kaip pakeitė visą Lietuvos gyvenimą prieš du dešimtmečius priimtas sprendimas siekti narystės NATO, kurio išsipildymo dešimtmetį minėsime šią savaitę.

Įsivaizduojate, su kokia baime trečią savaitę gyvena ne tik Rusijos puolamos Ukrainos, bet ir Gruzijos, kurios šiaurinėse užgrobtose provincijose penkti metai stovi didžiulė Rusijos karinė grupuotė, ar Moldovos, į kurios maištingąją Padniestrės sritį vienu metu su operacija Kryme Rusija permetė specialiosios paskirties brigadą, gyventojai? Kas vakarą eidami miegoti jie spėlioja: ar ryte atsikėlę per langą neišvys „žalių žmogeliukų“, riedančių nerangiais šarvuotais visureigiais? Kuri buvusi sovietinė respublika ar jos dalis taps kitu Rusijos agresijos taikiniu? Atsakymo į šiuos klausimus nėra, užtat žinoma, kad vien Kryme fašistinis Vladimiro Putino režimas nesustos – apetitas atsiranda bevalgant, o revanšistinės euforijos apimta Rusijos visuomenė reikalauja: dar!
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra tikriausiai vienintelės Rusijos kaimynės, apie kurių pakartotinį užgrobimą sovietų revanšistai atvirai svajoja du dešimtmečius, bet kurių gyventojai gali miegoti daugmaž ramiai – mus jau dešimtmetį saugo NATO skydas. Žinoma, nėra ramu matyti kaimynystėje siautėjantį lokį, tegu ir už grotų, nes nežinia, kiek tvirti prieš penkis dešimtmečius suvirinti jų virbai. Tačiau skubiai į Vilnių atvykęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas patikino: grotos tvirtos, o jei kas, atsiras ir didelis vėzdas lokiui per letenas užtvoti. Kalbėdamas Vilniuje antrasis asmuo Amerikos valdžios hierarchijoje pasakė aiškiai: „Mes duosime atkirtį“, o baigdamas pridūrė: „Te Dievas saugo jūsų tautas ir mūsų kariuomenes.“ Išskyriau šį žodį, kad geriau suvoktume jo reikšmę – Lietuvą saugo ne tik tegu narsi, bet nedidelė sava kariuomenė, bet ir Jungtinių Valstijų kariuomenė, kuri, nepaisant visų mažinimų, tebėra galingiausia pasaulyje. Ir Jungtinės Valstijos pasirengusios ją panaudoti, kad apgintų savo sąjungininkus NATO.
Ką tai iš tikrųjų reiškia? Pirmiausia tai, kad trečią savaitę nuo Rusijos agresijos pradžios mūsų gyvenime, o svarbiausia – šalies ekonomikoje iš esmės niekas nepasikeitė: verslas ima paskolas bankuose už tokias pat palūkanas kaip ir iki karo, tiekėjai tariasi su užsienio partneriais dėl ilgalaikio prekių tiekimo kreditan, mūsų eksportuotojai pasirašinėja ilgalaikius prekių tiekimo kontraktus, verslininkai derasi su užsienio partneriais dėl investicijų į bendrą verslą Lietuvoje.
Dabar įsivaizduokime, kad Lietuva – ne NATO narė, o, kaip isteriškame interviu putojosi Londone ekstradicijos į Lietuvą laukiantis finansinis aferistas Vladimiras Antonovas, „mažytė Rusijos pafrontės valstybė“. Kas tokiai duotų ilgalaikių kreditų, kas tiektų prekes be išankstinio apmokėjimo, kas rizikuotų investuoti čia savo pinigus, jei bet kada viską galėtų užgrobti Rusija? „Šį rytą, prieš pat pasirašant įsigijimo sutartį, užsienio investuotojas pasakė: „Niekuomet neinvestuotume į Baltijos šalis, jeigu jos nebūtų NATO dalimi“, – kovo 14-ąją savo feisbuko paskyroje užrašė Mykolas Majauskas, finansų patarėjas ir Pasaulio ekonomikos forumo Vilniaus branduolio kuratorius.
Tokia tiesa: nuo kovo 1-osios, kai pasaulis išvydo Rusijos „žalius žmogeliukus“ Kryme, už kiekvieną užsienio investicijų litą, už kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, turėsime būti dėkingi NATO ir tiems, kurie Lietuvą į Aljansą kone stumte įstūmė.
Taip išėjo, kad prieš du dešimtmečius buvau tarp pirmųjų, sužinojusių, jog Lietuva ketina siekti narystės NATO. Tuomet dirbau Lietuvos radijo studijos Seime redaktoriumi, buvo antradienis, 1994-ųjų sausio 4-oji, tylus pirmos ponaujametinės savaitės antradienis, kai dauguma įstatymų leidėjų, jų padėjėjų ir visų kitų gausių tuomet viename pastate įsikūrusių Prezidentūros ir Seimo rūmų gyventojų tebegyveno šventinėmis nuotaikomis. Praradęs viltį rasti nors kokią naujieną popietės žinių laidai, užsukau išgerti arbatos pas tuometį prezidento Algirdo Brazausko referentą užsienio politikos klausimais (dabar – Lietuvos ambasadorių Ukrainoje) Petrą Vaitiekūną. Pasiguodžiau, kad veikti nėra ką, teks eiti namo. „Palauk, neskubėk, – paslaptingai pasakė šis. – Šiandieną bus naujiena, tik luktelėk kokią valandą.“
Daugiau tuokart išpešti nepavyko, bet džiaugsmingai žibančios akys ir akivaizdi įtampa šiaip visuomet ramaus P.Vaitiekūno balse liudijo, kad palaukti verta. Tiesa, ne valandą, o kokias tris, bet žinia buvo verta laukimo: Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į Aljansą. Po trijų savaičių jau NATO būstinėje Monse stebėjau, kaip Lietuva viena pirmųjų iš pokomunistinės Vidurio ir Rytų Eropos šalių pasirašo Partnerystės vardan taikos sutartį su NATO.
Šiandien pakanka Kremliaus propagandos papūgų, aiškinančių, kad Lietuvos įstojimas į NATO esą buvęs „nulemtas geopolitikos“, esą mus ten „amerikiečiai įtraukė“ kone prieš Lietuvos žmonių valią. Suprask – narystė Aljanse Lietuvai teko lengvai ir kone už dyką. Kaip savo akimis matęs (ir pagal išgales prisidėjęs), kaip sunkiai Lietuvai teko skintis kelią į narystę didžiausią saugumą šiame pasaulyje užtikrinančioje karinėje organizacijoje, galiu pasakyti, kad buvo priešingai: nepaisant visų mūsų, mūsų draugų, partnerių ir sąjungininkų pastangų, kiekvienas žingsnis į NATO pavykdavo itin sunkiai.
Toli gražu ne vien dėl tuomečio Lietuvos skurdumo ar menko karinio pajėgumo. Visomis išgalėmis trukdė Rusija, jos draugai Vakaruose ir jos įtakos agentai Lietuvoje. Baltijos šalims buvo siūlomas neutralitetas, buvo siūlomos „kryžminės saugumo garantijos“ iš Rusijos ir NATO pusės (kaip ir tos, kuriomis naiviai 1994-aisiais pasitikėjo Ukraina ir atsisakė branduolinio ginklo), buvo gąsdinama, esą įstojusios į NATO Baltijos šalys sugadins gerus santykius tarp Europos ir Rusijos, buvo grasinama branduoliniu karu, bandoma surengti referendumą dėl narystės (Rusijos krizės tuo metu nukamuotoje Lietuvoje rezultatas būtų buvęs žinia koks), galiausiai bandyta per Konstitucinį Teismą uždrausti Lietuvoje dislokuoti NATO sąjungininkų pajėgas. Tas pačias, kurios jau dešimt metų kildamos į orą iš Zoknių oro uosto saugo taikią Lietuvos padangę.
Lietuvos priešams neišdegė: mūsų šalis 2004 m. balandžio 29-ąją įstojo į NATO, nors dar 2002-ųjų pavasarį niekas nebuvo aišku. Tačiau tikrąją narystės Aljanse vertę pajutome tik dabar, nors gal dar ne visi įsisąmoninome.

Už kiekvieną užsienio investicijų litą, kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, nuo šiol turėsime būti dėkingi NATO.

Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą vyksta jau pusantro dešimtmečio, bet per tą laiką nė viena Vyriausybė net nepabandė jam pasipriešinti, nors kalbų apie tai būta nemažai.

Per vėlu rėkti „Hannibal ante Portas“, kai priešas jau viduje, o nebe prie vartų. Nors fiziškai Rusijos tankai Lietuvos sienos dar nepervažiavo, Rusijos informacinio karo kariai ateina į daugelio lietuvių namus kiekvieną vakarą, kai tik šeima įsijungia televizorių arba kai įsėdama į autobusą ar taksi, kurio vairuotojas visu garsu leidžia „Ruskoje radio“, arba kai per “torentus” parsisiunčiamas naujausias rusiškas serialas, šlovinantis nenugalimąjį „specnazą“ ar glamūrinius banditus.
Netgi kai nueinama į knygyną ir nusiperkama Suomijos išgelbėtojo nuo sovietinio košmaro maršalo Mannerheimo prisiminimų knyga – nes ji išversta ne iš suomiško originalo, o iš rusiško sutrumpinto ir iškraipyto vertimo. Ir netgi tada, kai mūsų legendiniai teatro režisieriai, užuot statę Šekspyrą, metai po metų stato Čechovo pjeses, tegu jos ir pripažįstamos pasauline klasika. Bet kažkodėl lietuviški teatrai labiausiai mėgsta rusišką – ne anglišką, prancūzišką, itališką ar skandinavišką klasiką. Gal todėl, kad Krymo užkariautojas Vladimiras Putinas negaili mūsų aktoriams ir režisieriams visokių rusiškų apdovanojimų? O šie savo ruožtu, kaip taikliai pastebėjo „Kauno dienos“ redaktorė Violeta Mickevičiūtė-Juodelienė, neskuba nei Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasmerkti, nei fašistinio režimo apdovanojimų protesto ženklan grąžinti.
Toks kultūros veikėjų bailus kolaboravimas su rusiškuoju agresoriumi – tiesioginė Rusijos informacinio karo pasekmė. Lygiai kaip šimtai V.Putiną ir Krymo užgrobimą šlovinančių komentarų socialiniuose tinkluose ir tūkstančiai – prie straipsnių interneto naujienų portaluose. Toli gražu ne visus juos rašo samdomi „trisdešimtrubliniai“: pakanka tokių, kurie visiškai nuoširdžiai tiki, kad V.Putinas – kietas vadas, palaužęs skystus „amerikosus“, ukrainiečiai – bailūs „banderovcai“, o Krymas – nuo amžių Rusijos, nors užkariautas ir nuo Turkijos atplėštas jis buvo tuo pat metu, kaip ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jėga prijungta prie Rusijos imperijos.
Tiesiog daugeliui Lietuvos žmonių, pasitelkus rusišką audiovizualinę produkciją, yra visiškai išplautos smegenys. Išplautos taip švariai ir išmaniai, kad jokie kontrargumentai tiesiog neveikia, nes jie pagrįsti sveiku protu ir skirti žmogaus sąmonei, o rusiška propaganda nutaikyta į pasąmonę ir veikia nuo pat vaikystės.
Rusijai užpuolus Ukrainą staiga pastebėta, kad rusiškoje televizijoje netgi mažiausiems žiūrovams skirtoje „Labanakt, vaikučiai“ laidoje varoma karo propaganda. Betgi tai trunka dešimtmečius! Žmonės, užaugę rusiškos propagandos informaciniame lauke, pripranta prie jos kaip prie narkotiko. Esu ne kartą girdėjęs Lietuvos studentus pasakojant, kad studijuodami Europos universitetuose jie susidurdavo su rusais, gyvenančiais Vakaruose nebe pirmus metus, bet šnekančius lygiai taip pat, kaip Kremliaus propagandistai. Mat net gyvendami Europoje ir gerai mokėdami europines kalbas, naujienas apie pasaulį jie sužino iš rusiškų televizijos kanalų. Vietiniai, pasak jų, varo „vakarietišką propagandą“ ir „viską meluoja, ypač apie Rusiją“.
Pripratę, kad informacija sugromuliuojama ir pateikiama aiškiai, paprastai, suprantamai netgi pačiam kvailiausiam žiūrovui, Rusijos propagandos vartotojai nesugeba priimti Vakarų žiniasklaidoje įprasto fakto nuo nuomonės atskyrimo ir nuomonių įvairovės. Dažniausias tokių klausimas: o kuriuo jų (laikraščių, žurnalistų, TV laidų vedėjų) reikia tikėti? Kuris sako, kaip yra iš tikrųjų? Siūlymas skaityti ir žiūrėti kaip galima daugiau ir įvairesnių išmuša propagandos apdorotą žmogų iš vėžių – jis nemoka savarankiškai rinkti ir gretinti informacijos, galiausiai dažnai neturi tam laiko. Tad gūžteli pečiais ir įsijungia kokį Kiseliovą ar Leontjevą – tie tai viską aiškiai ir, svarbiausia, įprastai suformuotam pasaulėvaizdžiui paaiškina.
Neabejoju, daugelis tokių esate sutikę ir Lietuvoje, tarp bendradarbių, giminaičių ar alaus baro lankytojų, ir seniai numoję ranka į bet kokias diskusijas su jais apie politiką. Nes beviltiška. Iš tiesų tai patologija, nuo kurios galima gydyti tik atimant informacinio narkotiko šaltinius.
Esminis klausimas: kaip tą padaryti? Kalbos, jog lietuviškose televizijose reikėtų įvesti tvarką ir nustatyti, kad visos užsienio laidos bei filmai turi būti rodomi originalo kalba su subtitrais, tęsiasi pusantro dešimtmečio. Šiandien padėtis tokia, kad Europos kalbomis įgarsintos laidos ir filmai dubliuojami, rusiški – subtitruojami. Pasekmė – vyresni nei 25 metų žmonės nepalyginti geriau moka rusiškai nei angliškai ar vokiškai, tad yra imlūs Rusijos propagandai. Kadangi Estijoje jau du dešimtmečiai yra atvirkščiai, vadinasi, priežastis – ne kažkokios „Europos Sąjungos normos“ ar „vyresnio amžiaus žiūrovų nesugebėjime skaityti titrus“, bet paprasčiausia korupcija ir politinės valios stoka.
Tiek pat laiko plepama, kad reikėtų kaip nors nutraukti labiausiai antivakarietiškų ir antilietuviškų Rusijos televizijos kanalų transliavimą, bet skundžiamasi, esą tai neįmanoma, nes jie registruoti Europos Sąjungoje. Triukšmingas „Pervyj Baltijskij” kanalo (PBK) atjungimas po „pornografinės“ laidos apie Sausio 13-ąją baigėsi fiasko, nes jis vėl rodomas (ir netgi per tą patį „C-Gates“, kurios vadovas už PBK savanorišką atjungimą medalį gavo). Lietuvos radijo ir televizijos komisijos kreipimasis į prokuratūrą dėl PBK ir “RTR Planeta” žinių laidų virto šnipštu, nes prokurorai nerado, kokį Baudžiamojo kodekso straipsnį pritaikyti.
Kitaip ir būti negalėjo, nes informacinis karas ir gynyba nuo juo – ne prokurorų ir ne televizijos komisijų darbas. Tam reikalingi politiniai sprendimai, kuriuos turi priimti Seimas, o įgyvendinti – Vyriausybė ir jai pavaldžios žinybos. Pirmiausia reikia suvokti, kad ne su rusiškais televizijos kanalais reikia kovoti, o su rusiška audiovizualine produkcija, nes visi rusiški TV kanalai kartu paėmus užima vos 15 proc. lietuviškos auditorijos, o dauguma rusiškų laidų transliuojama per lietuviškas televizijas.
Lietuva – ES šalis, o ES stropiai muitais gina savo vidaus rinką nuo užsienyje pagamintos produkcijos. Nesvarbu, kur – Rusijoje ar ES registruotas TV kanalas, jei per jį transliuojamos laidos fiziškai gaminamos Rusijoje, vadinasi, turi būti apmuitinamos.
Neabejoju, jog gavę tokį Seimo ar Vyriausybės pavedimą teisininkai rastų būdą, kaip be konflikto su ES teise padaryti, kad rusiškos audiovizualinės produkcijos rodymas Lietuvoje taptų nuostolingas. Svarbu, kad tam būtų politinės valios, – o štai čia jau gali kilti didelių problemų.

Nesvarbu, kur – Rusijoje ar ES registruotas TV kanalas, jei per jį transliuojamos laidos fiziškai gaminamos Rusijoje, vadinasi, jos turi būti apmuitinamos.

Rusijos agresija prieš Ukrainą nuplėšė kaukes nuo tų mūsų šalies politikų, kurie, vienu ar kitu būdu atstovaudami Kremliaus interesams, yra Rusijos penktoji kolona Lietuvoje.

Karas – baisus dalykas, bet turi ir vieną teigiamą savybę: jis išgrynina ir parodo tikruosius žmonių veidus. Pamenu, „paksiados“ laikais su kolega kalbėjomės, kad visai neblogai būtų, jeigu Rusija trumpam vėl okupuotų Lietuvą, bet netrukus būtų išvyta NATO sąjungininkų – daug žalos padaryti nespėtų, užtai mes netruktume pamatyti, kas yra kas Lietuvoje. Vaizdas neabejotinai nudžiuginęs nebūtų, mat jau tuomet buvo aišku, kad didžiausias pavojus Lietuvai yra ne išorinis, bet vidinis – daugybė „buvusiųjų“, naujai užverbuotų ir tiesiog moralinių puvėkų, pasirengusių pataikauti bet kuriai valdžiai už minkštą valdišką kėdę ar riebesnį dešrigalį.
Bėda, kad Lietuvoje, priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, sovietmečiu kolaboravimas su valdžia buvo masinio pobūdžio, tad Maskvai rusakalbių kolonistų vežti neprireikė – pakako savų. Todėl po nepriklausomybės atkūrimo latviai ir estai galėjo nesunkiai atskirti savus nuo svetimų ir sukurti nepiliečių instituciją. Tai sovietmečio atkilėliai, turintys visas pilietines teises, išskyrus vieną – teisę dalyvauti ir balsuoti parlamento rinkimuose. Regis, smulkmena, bet dėl jos Estija galėjo atlikti šalies reformas, šiandien darančias ją vieną pažangiausių Europos Sąjungos valstybių, o Latvijoje tegu sunkiau, bet sugebama perrinkti skaudžias reformas per krizę vykdančią vyriausybę.
Manot, Kremlius tik iš didelės pagarbos rusakalbių teisėms antrą dešimtmetį putojasi dėl latvių ir estų sprendimo neduoti sovietukams parlamento rinkimų teisės? Priežastis paprastesnė: galėdamas sėkmingai per savo kontroliuojamą žiniasklaidą suagituoti rusakalbius Latvijos ir Estijos gyventojus, revanšistinis Vladimiro Putino režimas negali panaudoti jų kaip instrumento demokratinių rinkimų būdu pasodinti į tų šalių valdžią penktąją koloną, kurios atstovai, kaip Kryme, pakviestų „Rusijos armiją išvaduotoją“. O štai Lietuvoje – gali, kaip praėjusią savaitę ir pamatėme.
Pirmasis atsiskleidė Vilniaus meras Artūras Zuokas, per „Info TV“ paraginęs Lietuvą patylėti ir nereikšti savo nuomonės apie Rusijos agresiją, o savo feisbuko paskyroje pareiškęs, kad dėl Krymo okupacijos kaltos Jungtinės Valstijos ir NATO. Vėliau jis bandė teisintis, esą tai rašęs ne pats, o jo feisbuko paskyrą tvarkantis žmogus, bet kas dabar A.Zuoku tiki, ypač po to, kai jis su savo ~alter ego~, didelių verslo interesų Rusijoje turinčiu Andriumi Janukoniu, visaip agitavo už Lietuvos dalyvavimą Kaliningrado atominės elektrinės statybose? O net jei ne jis pats rašė, tai tik liudija, kad savo viešųjų ryšių pagalbininkais A.Zuokas įdarbina agresyvios Kremliaus politikos skleidėjus.
Antras buvo premjeras Algirdas Butkevičius, pačiame Kremliaus agresijos įkarštyje ėmęs skleisti dezinformaciją, esą „du trečdaliai Rusijos armijos iš Krymo yra išvesta“. Pažymėtina, kad Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, iš kurio uždarame posėdyje premjeras sužinojo šią žinią, pabrėžė, jog tai nepatikrinta informacija, bet tai nesustabdė A.Butkevičiaus noro paskleisti gerąją žinią apie Rusiją. Gerai, kad ši dezinformacija niekur plačiau nenuskambėjo, matyt, užsienio naujienų agentūroms dirbantys žurnalistai jau žino, kad į dabartinio Lietuvos vyriausybės vadovo šnekas neverta kreipti dėmesio.
Tos pačios dienos vakarą premjero patarėjas ekonomikos klausimais LTV laidoje ėmė aiškinti, esą Rusija turinti teisėtų interesų Ukrainoje, kuriuos gali ginti jėga. O kitos dienos rytą A.Butkevičius pareiškė nepritariantis siūlymams įvesti sankcijas Rusijai dėl agresijos prieš kaimyninę Ukrainą, nes dėl to nukentėtų verslininkai, ir „jokiu būdu nedemonstruoti kažkokių tai priemonių, kurios tikrai, aš manau, neduotų naudos nei vienai, nei kitai šaliai“. Gerai, kad netrukus A.Butkevičius gavo velnių ar iš Prezidentūros, ar iš Užsienio reikalų ministerijos ir išplatino pareiškimą, kad pritaria užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareikštai nuomonei, jog Lietuva turi taikyti sankcijas Ukrainos pareigūnams, tiesiogiai prisidėjusiems prie smurto, „o jei situacija nesikeis, kalbėsime ir apie tokių sankcijų taikymą konkretiems Rusijos pareigūnams“.
Nors kas kelios valandos kintanti A.Butkevičiaus nuomonė seniai nieko nebestebina, nebijokime karo pavojaus akivaizdoje pripažinti, kad Vyriausybei vadovauja iš esmės prorusiškas veikėjas, pataikaujantis Rusijos agresijai prieš Lietuvai draugišką valstybę, griaunantis tarptautinės bendruomenės ir pagrindinio Lietuvos saugumo garanto – Jungtinių Valstijų pastangas nubausti ir atgrasyti Rusiją nuo Ukrainos okupacijos, taip pat skleidžiantis Kremliui palankią dezinformaciją apie okupacinės Rusijos kariuomenės veiksmus Kryme.
Kad A.Butkevičiaus nusišnekėjimai Rusijos naudai nėra atsitiktinumus, parodė netrukus susitikime su Lietuvos pramonininkų konfederacija nuskambėję krašto apsaugos ministro Juozo Oleko žodžiai: „Jei mes griebsimės sankcijų [Rusijai], jie atsakys tuo pačiu ir jūsų verslas nukentės.“ Tai akivaizdžiai suderinta LSDP penktakolonių pozicija: jie stengiasi įgąsdinti Lietuvos verslą, kad šis imtų spausti Vyriausybę, o tada A.Butkevičius galėtų džiugiai pranešti, jog Lietuva nerems JAV ar ES sankcijų Rusijai.
Pridėkime prie to J.Oleko atsisakymą remti neatidėliotiną papildomų lėšų ginkluotei įsigyti skyrimą, prisiminkime, kad A.Butkevičius nesiėmė jokių priemonių prieš Rusijos atominių interesų lobistus Birutę Vėsaitę ir Mindaugą Bastį, kaip jis nuolaidžiavo „Chevron“ išvijusiam Algimantui Salamakinui, kaip pataikauja Artūrui Skardžiui, metus laiko aršiai kovojančiam prieš suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, kuris netrukus gali tapti vieninteliu apsirūpinimo dujomis šaltiniu, ir turėsime visą, deja, labai liūdną, vaizdą: Vyriausybėje geriausiu atveju dominuoja prorusiški bailiai, blogiausiu – penktosios kolonos atstovai.
Šiame fone prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas, kad ji neprileisianti Viktoro Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos atstovų prie Lietuvos ir NATO gynybai svarbios informacijos, nuskambėjo labai švelniai ir netgi pavėluotai. Juo labiau keista, kad jis kažką nustebino, nors nekeista, kad A.Butkevičius teigia nieko nežinantis apie įtartinus Darbo partijos vadovų ryšius Maskvoje. Stebėtis reikėtų, jeigu pareikštų žinąs.
Galime tik džiaugtis, kad Jungtinės Valstijos neišgirdo raminančių J.Oleko šnekų ir prezidentės D.Grybauskaitės prašymu skubiai atsiuntė papildomų karo lėktuvų Baltijos šalių oro erdvei ginti. Dieve, saugok Ameriką, nes ji saugo Lietuvą. Tokia rūsti karo meto tikrovė.

Karas Ukrainoje atskleidė labai liūdną vaizdą: Vyriausybėje ir Seime geriausiu atveju dominuoja prorusiški bailiai, blogiausiu – penktosios kolonos atstovai.

Maskvos televizijų laidose kone isteriškai reikalaujama krauju užlieti Kijevo Maidaną arba sudraskyti Ukrainą į gabalus, Sočyje olimpiados svečių akivaizdoje kazokai rimbais pliekia merginas – Rusija jau nebesigėdija būti agresyvia fašistine valstybe.

Rašant šias eilutes ketvirtadienio pavakare žuvusiųjų skaičius Kijeve artėjo prie šimto, sužeistieji skaičiuoti tūkstančiais, o abi pusės – tiek Viktoro Janukovyčiaus režimo rėmėjai jėgos struktūrose, tiek Maidano sukilėliai – atvirai perėjo prie gatvių mūšių koviniais ginklais. Kas dėsis Ukrainoje šią savaitę, kai „Veido“ numeris pasieks skaitytojus, galima tik spėlioti: gal, laimei, kraujo liejimas jau bus pasibaigęs, o gal, atvirkščiai, režimo ir laisvės siekiančių ukrainiečių kova bus virtusi plataus masto pilietiniu karu, gresiančiu sudraskyti valstybę. Bent jau tokio įvykių Ukrainoje raidos scenarijaus pastaruoju metu atvirai siekė Rusija, ragindama Rytų Ukrainą ir ypač Krymo pusiasalį, kuriame įsikūrusi Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, atsiskirti nuo daug menkiau susovietintos Vakarų Ukrainos.
Tikriausiai niekam iš stebinčiųjų įvykius Ukrainoje nekyla abejonių, kad jeigu ne atvira politinė, finansinė ir karinė Rusijos parama V.Janukovyčiaus režimui, šis smulkaus provincijos bandito pasaulėvoką turintis veikėjas niekada nebūtų nei drįsęs pasipriešinti daugumos bendrapiliečių remiamam Ukrainos suartėjimui su Europos Sąjunga, nei ryžęsis išvaikyti tuomet dar taikią eurointegracijos šalininkų demonstraciją, nuo kurios ir prasidėjo Maidano sukilimas. Ir, savaime suprantama, jei ne kasdienis Maskvos spaudimas (pastarosiomis dienomis Rusijos televizijų laidose visiškai atvirai asmeniškai V.Janukovyčiaus reikalauta sutriuškinti Maidaną karine jėga, priešingu atveju žadant paversti jį politiniu, o gal ir ne vien politiniu, lavonu), pastarųjų dienų karas Kijeve nebūtų kilęs. Visišką V.Janukovyčiaus priklausomybę nuo Kremliaus rodo vien faktas, kad, ketvirtadienį pas jį atvykus Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos užsienio ministrams, jis nesutiko su jais iš esmės tartis tol, kol savo atstovo į Kijevą neatsiuntė Vladimiras Putinas.
Vis dėlto patį kraupiausią įspūdį praėjusią savaitę padarė ne Maidanas (gal todėl, kad jau kuris laikas mintyse susitaikyta su neišvengiama kruvina atomazga), bet gyvuliškas ir beprasmiškas gaujos kazokų, pasitelktų „tvarkai palaikyti“ Sočyje vykstančios olimpiados metu, susidorojimas su „Pussy Riot“ merginų grupės narėmis. Įsivaizduokit vaizdą: dešimtis teatrališkomis praėjusio amžiaus pradžios uniformomis dėvinčių stuobrių užpuola ketvertą merginų plonomis suknelėmis ir pradeda su sadistišku pasimėgavimu čaižyti jas rimbais, plūsdamiesi pačiais šlykščiausiais rusiškais keiksmažodžiais, tarp kurių cituotini tik trys: „Dabar jums parodysime!“ Pargriuvusias ant žemės merginas spardo auliniais batais, rimbais pliekia tai filmuojančią jas lydinčią operatorę. Ir visa tai vyksta daugybės žurnalistų ir olimpiados svečių akivaizdoje, o merginas besivaikantys kazokai nė kiek to nesigėdija, regis, netgi didžiuojasi galį sukapoti rimbais „caro Putino“ nekenčiamas mergiotes, kaip jų protėviai rimbais ir kardais kapojo savo bažnyčią ginančius lietuvių valstiečius Kražių skerdynių metu.
Toks viešas valdžios susidorojimas su kitaminčiais buvo neįsivaizduojamas netgi sovietmečiu. Taip, milicininkai mušdavo sulaikytuosius, kartu su jais patruliuodavę „liaudies draugovininkai“ šokiuose kirpdavo „nepadoriai ilgus“ vaikinų plaukus ar pernelyg plačias kelnes, tačiau tai būdavo daroma tarpuvartėse, laiptinėse, milicijos „voronokuose“, patyliukais, kad niekas nematytų ir negalėtų paliudyti apie sovietinės teisės pažeidimus. Regis, tokių viešų žmonių nuplakimų gatvėse sovietmečiu nėra buvę netgi Stalino laikais. Sovietinis režimas pagarba žmogaus teisėmis niekados nepasižymėjo, bet išorinio, parodomojo padorumo buvo gan griežtai laikomasi netgi kasdienybėje. O kad toks milicijos ar jos parankinių siautėjimas galėtų vykti įvairių tarptautinių, Sovietijos prestižą pasaulyje turinčių įtvirtinti renginių metu, užsieniečių žurnalistų akivaizdoje, buvo tiesiog neįsivaizduojama. Jei 1980 m. per Maskvos olimpiadą netoli olimpinių objektų milicija būtų viešai sumušusi kokį žmogų, tą pačią dieną ne tik Vidaus reikalų, bet ir KGB vadovai būtų iš darbo išlėkę, nes „nugalėjusio socializmo šalyje“ tokių dalykų būti negali – bent jau kai užsieniečiai mato.
Tai, kas buvo neįsivaizduojama „nugalėjusio socializmo“ laikais Sovietų Sąjungoje, tapo tikrove „nugalėjusio putinizmo“ laikais Rusijos Federacijoje. Ir ne tik tikrove, bet rekomenduotino elgesio pavyzdžiu, nes viešas „Pussy Riot“ merginų nuplakimas buvo nedelsiant išplatintas Kremliaus televizijos kanalų. Taip pat akivaizdu, kad šis viešas susidorojimas buvo iš anksto planuotas, nes Sočyje, kuriame olimpiados saugumą užtikrina 40 tūkst. Rusijos ir nežinomas skaičius Amerikos bei Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų pareigūnų, nepastebimai užkirsti kelią „Pussy Riot“ akcijai buvo galima dešimtis kartų šimtais būdų. Bet Kremliui reikėjo viešo, demonstratyvaus susidorojimo, parodymo ir Rusijai, ir pasauliui, kad „caras Putinas“ spjovė į pasaulio viešąją nuomonę.
Štai šitai – kad Rusiją valdantis režimas atvirai spjauna į pasaulio viešąją nuomonę, turi Lietuvą gąsdinti labiau nei manevrai „Zapad 2013“, per kuriuos Kaliningrado srityje mokytasi sunaikinti Lietuvos kariuomenę, ar 250 Rusijos „diplomatų“ konsulate Klaipėdoje, kurioje jau netrukus švartuosis suskystintų dujų terminalo laivas-saugykla. Netgi nauja Rusijos ginkluotė, karštligiškai perkama už senkančius naftos dolerius, turėtų gąsdinti mažiau nei faktas, kad Kremliaus režimas dabar jau visiškai nebesivaržo Vakarų požiūrio ir nebebijo naudoti smurto kaimynystėje.
Premjeras Algirdas Butkevičius neseniai aiškino, esą didžiųjų šalių vadovai įvairiuose susitikimuose ne kartą yra klausę: „Kodėl jūs tokia retorika kalbate apie Rusiją – ar jūs norite Rusiją pakeisti?“ Taip duodamas suprasti, kad Lietuvai nereikia kalbėti apie V.Putino režimo keliamą pavojų. Betgi atvirkščiai – nutylėti dabartinio Rusijos režimo esmę gali tik tie, kurie turi iliuzijų jį pakeisti. Arba tie, kuriuos nuo Rusijos skiria koks tūkstantis kilometrų, kalnų grandinė ar vandens telkinys. Lietuva, kuri nei tokių iliuzijų, reikia manyti, nuo 2008-ųjų Gruzijos karo nebeturi, nei yra atskirta nuo Rusijos gamtiniais barjerais, gali nesivaržyti savo visiškai pagrįstos rusofobijos ir atvirai kalbėti apie į Rusiją atėjusį fašizmą. Nes jei dabar nutylėsime, paskui gali būti per vėlu.

Nereikia drovėtis būti rusofobais, nes į fašizmą riedanti „nugalėjusio putinizmo“ Rusija iš tikrųjų kelia pavojų visoms savo mažesnėms kaimynėms.