Galutinė kandidatų į Vilniaus merus rikiuotė rodo, kad vienintelis, kuris rimtai bandys paveržti sostinę iš Artūro Zuoko, bus konservatorių keliamas Mindaugas Majauskas, o kiti pabus tik statistais.

Matant, kaip vyksta Vilniaus mero rikimų kampanija, kyla klausimas: ar liberalai, dar rugsėjo pradžioje pranašę, kad sostinėje prieš dabartinį merą Artūrą Zuoką kels buvusį teisingumo ministrą Remigijų Šimašių, turintį „paversti Vilnių skaidrumo etalonu Lietuvoje“, iš tiesų ketina susigrumti su Abonento pravardę pelniusiu korupcijos savivaldoje simboliu, ar tik apsimeta tai darą? Nes praėjo jau trys mėnesiai, o liberalų kandidato veikla labiau primena studentišką saviveiklą, nei vienos labiausiai patyrusių, šiuo metu ant bangos esančios partijos rinkimų kampaniją. Maža to, Liberalų sąjūdžio vadovybės elgesys kelia pagrįstų įtarimų, kad jie visiškai sąmoningai žlugdo R.Šimašiaus rinkimų kampaniją, nes dėl vienų ar kitų priežasčių nenori trukdyti A.Zuokui ketvirtą kartą tapti Vilniaus meru.

Pirmą kartą vilniečius gūžčioti pečiais liberalai privertė spalio 15-ąją, kai visas Vilnius buvo nukabinėtas didžiuliais LLS pirmininko Eligijaus Masiulio plakatais su sveikinimais gimimo dienos proga ir raginimais siekti prezidento posto. „Liberalai ką – pinigų neturi kur dėti ar vietoj Šimašiaus į merus Masiulį kelia?“ – sutrikę klausinėjo vieni kitų politika ir tiesioginiais mero rinkimais besidomintys sostinės gyventojai. Juoba kad iki kitų prezidento rinkimų dar marios laiko, o į sostinės merus pretenduojančio R.Šimašiaus plakatų nėra iki šiol. Pinigai partijai baigėsi ar vidinė lyderių konkurencija partijoje, E.Masiuliui sąmoningai dusinant galimą konkurentą?

Antras skambutis dzingtelėjo, kai R.Šimašius ir jo rinkimų štabas tiesiog demonstratyviai liko kurčiais visiems profesionalams, geranoriškai siūliusiems savo pagalbą. „Esu pakraupęs nuo liberalų visiškai, komunikaciniai sugebėjimai ir supratimas – kaip Kupiškio laidojimo namų arba blogiau, – pasipiktinęs savo feisbuko paskyroje rašo Briuselyje įsikūrusios kompanijos „Effortel“ rinkodaros vadovas Liudvikas Andriulis, dar spalio mėnesį bandęs išaiškinti R.Šimašiaus štabui, ką šie darą blogai. – Jiems visiškai vienodai, ir jie net nemano, kad kažką blogai daro. Nesuvokiu – negi liberalams vieną greta kito atsidarius Majausko ir Šimašiaus profilius FB nepaleidžia vidurių iš gėdos? O Majausko banerius DELFI pamačius? O ko mes dar nematom? Nebaisu? Mano nuomone, liberalus yra ištikęs visiškas organizacinis kolapsas, niekas nepasako, kad karalius nuogas. Ir, baisiausia, akivaizdu, kad ten visiška lyderystės krizė, nes nė vienas iš lyderių neatrodo susirūpinęs itin žema komunikacijos kokybe. Ten net ne kiaušinių trukumas – ten kokybės, dėmesio detalėms, pagarbos savo darbui trūkumas.“

Galutinai suabejoti rimtais liberalų ketinimais Vilniuje privertė prieš porą savaičių įvykęs LLS tarybos posėdis, kuriame iškilmingai iškelti visi partijos kandidatai į miestų merus. Toks priešrinkiminis šou, duodantis toną visai rinkimų kampanijai. Centrinė šio renginio figūra buvo ne liberalų kandidatas į sostinės merus, bet partijos pirmininkas E.Masiulis, o pačiam R.Šimašiui netgi bendroje kandidatų nuotraukoje po posėdžio vietos neatsirado. Esą nespėjęs prieiti, o kiti nelaukę…

Užtat konservatoriai, kadaise varžybas dėl Vilniaus mero posto pradėję vidinėmis rietenomis ir kandidatų kaitos pasiutpolke, tarsi būtų sąmoningai nutarę nekonkuruoti su liberalų kandidatu, lapkritį persigrupavo ir, pajungę visą partijos mašineriją, eina rimtai kautis su A.Zuoku.

Triukšmingas konservatorių kandidato Mindaugo Majausko pristatymas buvo atliktas pagal geriausias priešrinkiminių šou tradicijas ir sukėlė nemažą skaudulį R.Šimašiaus ir liberalų gerbėjams. Tapo aišku, kad, varžydamasis su A.Zuoku dėl sostinės sosto, kartu M.Majauskas labai rimtai konkuruos ir su R.Šimašiumi. Abu jauni, išsilavinę, europietiški, netgi išoriškai panašūs politikai, tik už vieno stovi visa jį iškėlusios partijos galia, o kitas tarsi našlaitis pats dalija skrajutes gatvėje.

R.Šimašiaus gerbėjai, pykdami ant konservatorių dėl netikėtos kiaulystės jų kandidatui, ko gera, iš dalies yra teisūs: labai gali būti, kad konservatoriai iš pradžių tikrai sąmoningai atidavinėjo Vilnių liberalams, o patys per mero rinkimus sprendė savo vidines problemas, kurių turi pakankamai. Netgi po to, kai Vilniaus konservatorių lyderiui Mantui Adomėnui susimovus diskusijoje su A.Zuoku į kandidatų parinkimą įsikišo partijos vadovybė, kelias R.Šimašiui tebebuvo atviras. Viskas persivertė tuomet, kai asmeniškai Vytautas Landsbergis paragino M.Majauską nebedvejoti ir dalyvauti rinkimuose, garantuodamas kandidatui visos partijos vieningą paramą ir nutraukdamas pokiliminius žaidimus.

Konservatorių politikos posūkį lėmė įtarimas, kad liberalai ir R.Šimašius neketina kautis su A.Zuoku dėl Vilniaus, tik imituoja audringą veiklą, vengdami konflikto su rimtais ir įtakingais žmonėmis, ypač Seimo rinkimams artėjant. Įvertinusi šią riziką konservatorių vadovybė ir padarė atitinkamas išvadas, nes jų planuose tikrai nenumatyta Vilniaus atiduoti A.Zuokui ir Andriui Janukoniui, sabotavusiam ir sabotuojančiam visus Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektus.

R.Šimašiaus štabas, regis, tikėjosi, kad itin sėkmingi Europos Parlamento rinkimai savaime garantuos jiems visų dešiniųjų pažiūrų vilniečių rinkėjų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nemėgsta mero A.Zuoko, balsus. Ypač jeigu konservatorių kandidatas bus toks silpnas, koks jis buvo rugpjūčio pabaigoje. Tuomet atliktos vilniečių nuomonės apklausos rodė, kad už A.Zuoką ketina balsuoti 23 proc., už Lenkų rinkimų akcijos kandidatą Valdemarą Tomaševskį – 10 proc., už R.Šimašių – 7 proc., už konservatorių M.Adomėną – 5 proc., už „darbietį“ Joną Pinskų – 4 proc., už socialdemokratą Gintautą Palucką – 1 proc. rinkėjų. Kadangi V.Tomaševskio rinkėjų skaičius Vilniuje yra beveik konstanta, tai tikimybė, kad antizuokinis kandidatas pasistengęs gali jį aplenkti ir išeiti į antrąjį turą, labai didelė.

Bet liberalai, per Europos Parlamento rinkimus Vilniuje beveik prilygę konservatoriams ir gerokai lenkę Lenkų rinkimų akciją, tuomet savo sąraše kaip lokomotyvą turėjo Antaną Guogą, o dabar jo greta R.Šimašiaus nėra, šis vienas kaip pirštas. Užtai šalia M.Majausko stovi Ingrida Šimonytė, Ilja Laursas, Bronislovas Burgis, Arvydas Sekmokas. Žinoma, tai nereiškia, kad šita komanda savaime garantuoja konservatorių kandidatui išėjimą į antrąjį turą. Tačiau M.Majausko šansai, dirbant visa jėga, tikrai geresni nei R.Šimašiaus.

backe

Valdžios trikampyje, kurį Lietuvoje sudaro Prezidentūra, Seimas ir Vyriausybė, pastaruoju metu galios akivaizdžiai persiskirstė prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Algirdo Butkevičiaus naudai, Seimui nesugebant deramai atlikti visų savo pareigų.

Kaip rodo patirtis, toks galių pertekėjimas nuo vieno prie kito poliaus Lietuvoje yra nuolatinis ir nekeliantis jokių grėsmių konstitucinei sąrangai.

Vadovaujant Daliai Grybauskaitei, Lietuva iš pusiau parlamentinės respublikos pamažu tampa labiau prezidentine respublika – neseniai vykusioje politologų konferencijoje pavojaus varpu skambino žymus politologas Alvidas Lukošaitis. Pasak jo, tai liudija vis aktyvesnis prezidentės kišimasis į Vyriausybės darbą, ypač skiriant ir atleidžiant ministrus, taip pat „parlamentinės kontrolės funkcijos konvertavimas į prezidentinės kontrolės funkciją“, nes Prezidentūra, jausdama Seimo silpnumą ir neįgalumą, užpildo tuščias galios nišas ir perima dalį funkcijų, pirmiausia – Vyriausybės veiklos priežiūrą.

Nustatęs visiškai teisingą dabartinio Seimo diagnozę – silpnumą, neįgalumą ir neefektyvumą, A.Lukošaitis, kuris taip pat yra ir Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius, padarė labai ginčytiną išvadą, esą dėl to kylantis pavojus demokratijai, nes krintanti jos kokybė.

Be jokios abejonės, prasta tautos išrinktųjų Seimo narių kokybė neigiamai veikia visą Seimo darbą, o Seimo nesugebėjimas veiksmingai prižiūrėti Vyriausybės veiklos veda ją į pagundą savavaliauti. Ir jeigu šalia Seimo ir Vyriausybės nebūtų dar vienos demokratiškai renkamos valstybinės valdžios  institucijos – Prezidentūros, demokratijai Lietuvoje tikrai kiltų pavojus. Tačiau toji institucija yra, Vyriausybės priežiūrą, kaip pripažįsta pats A.Lukošaitis, Prezidentūra vykdo, ir netgi labai intensyviai. Tad kokios bėdos?

Ar bėda dėl to, kad tą priežiūrą vykdo ne Seimas? Taip, tai nėra gerai, tačiau tai ne visos valstybės ir demokratijos, o tik vienos iš demokratinių valstybės institucijų – Seimo bėda. Tai tikrai negerina bendrosios Lietuvos valdžios kokybės, tačiau dar prieš dvejus metus, iš karto po rinkimų, visiems išmanantiems buvo aišku, kad nieko gero nei iš šio Seimo, nei iš jo suformuotos valdančiosios daugumos tikėtis neverta.

Šiandien kažkaip jau visi linkę pamiršti, kad šis Seimas, dar nepradėjęs dirbti, pelnė „pirktų balsų Seimo“ vardą, o  pradėti dirbti jis galėjo tik todėl, kad Konstitucinis Teismas, susidūręs su neregėtai didele atsakomybe, pasirėmė įstatymo raide, bet ne dvasia, ir nesiryžo paskelbti rinkimų negaliojančiais. Tačiau tai, kad šiam Seimui (teismui nedrįsus daryti įtakos demokratiniam žmonių pasirinkimui) buvo leista dirbti, nepadarė jo nei geresnio, nei kokybiškesnio, nei įgalaus. Pažiūrėkime tiesai į akis: po 2012 m. rudens Seimo rinkimų į valdžią atėjo partijos, pilnos provincijos neišmanėlių, finansinių aferistų, Rusijos energetinių interesų lobistų ir tiesiog menkystų bei marionečių, klusniai vykdančių savo šeimininkų valią. Šių partijų suformuotą Ministrų kabinetą tuomet įvardijau kaip Lietuvos naikinimo Vyriausybę, kurią formavo skandaluose paskendę „prichvatizatoriai“, teisiami sukčiai ir mokesčių vagys, priesaikos laužytojai, paskui kuriuos driekiasi įtarimų ne tik dėl rinkėjų balsų pirkimo, bet ir dėl korupcijos, kontrabandos, netgi tarnystės valstybei priešiškoms jėgoms šleifas.

Praėjus mažiau nei metams po Seimo rinkimų, vienos pagrindinių valdančiosios daugumos politinių jėgų – Darbo partijos vadovybė buvo nuteista už finansines machinacijas ir mokesčių slėpimą. Dar po metų kitos valdančiosios partijos – Lenkų rinkimų akcijos lyderis viešai parėmė Ukrainą siaubiančius Rusijos agresorius ir ėmėsi politinės destrukcijos Vyriausybėje, galimas dalykas, tokiu būdu siekdamas kaip nors sutrukdyti susitarimo tarp Ūkio ministerijos ir koncerno „Hitachi“ dėl atominę elektrinę statysiančios bendrovės pasirašymą.

Trečios valdančiosios partijos – „Tvarkos ir teisingumo“ žymius atstovus jau, galima sakyti, tradiciškai aplankė korupciją tiriantys STT pareigūnai. Pagrindinės valdančiosios partijos vadovybėje sėdi du atviri „Rosatom“ interesų atstovai, dar du žymūs šios partijos veikėjai padarė viską, kad iš Lietuvos būtų išvytas skalūnų dujų ieškoti norėjęs amerikiečių koncernas „Chevron“ ir kiek galima labiau stabdoma Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statyba.

Jei kuris planuotas juodas darbas šio Seimo daugumai nepavyko, tai dėl dviejų priežasčių: pirma, todėl, kad juos bandžiusieji daryti yra visiški nevykėliai, nesugebantys padaryti jokio – nei juodo, nei balto darbo. Nėra ko stebėtis: juk iš visų valdančiosios daugumos Seimo narių miestuose, kuriančiuose Lietuvos ekonomiką ir išlaikančiuose valstybę, buvo išrinktas vos vienas. Visi kiti – gūdžios ir nykios provincijos atstovai, o kokie rinkėjai – tokie ir jų išrinktieji.

Antra priežastis: prezidentė D.Grybauskaitė, pasinaudodama visomis turimomis galiomis – tiek teisinėmis, tiek moralinėmis – pirma kiek galėdama blokavo labiausiai odiozinių figūrų paskyrimus į Ministrų kabinetą, o vėliau užsiėmė įmanomai maksimalia Vyriausybės, taip pat konkrečių jos narių, veiklos kontrole.

Pasekmes matome: Lietuvos energetinę nepriklausomybę neigusios Birutės Vėsaitės Vyriausybėje nebėra, pavaldinių piktnaudžiavimo nemačiusio Dailio Barakausko Vyriausybėje nėra, jį delegavusios prorusiškos partijos spaudimo atlaikyti nepajėgusio (šiaip gero ministro) Jaroslavo Neverovičiaus Vyriausybėje nėra.

Į jų vietą prezidentės ir premjero sutarimu paskirti ministrai, ypač Rokas Masiulis ir Saulius Skvernelis, – tikriausiai geriausi įmanomi iš visų, kuriuos galima rasti Lietuvoje. Beje, šie paskyrimai verčia suabejoti dar vienu politologo A.Lukošaičio teiginiu, esą jie „buvo paskirti be jokio dialogo, diskusijų partinėse stovyklose ir visuomenėje“. Jeigu paskiriami geriausi, vadinasi, tartasi ir diskutuota buvo – tik gal ne su tais, kurie manė, kad su jais turėtų būti tariamasi? Nes kažkaip sunku įsivaizduoti, kad sveiko proto ir gera Lietuvai linkintys politikai derintų, pavyzdžiui,  Klaipėdos SGD terminalą pastačiusio R.Masiulio skyrimą energetikos ministru su B.Vėsaite ar Artūru Skardžiumi.

Svarbiausia, toks galių pasislinkimas nuo silpnos institucijos stipriosioms Lietuvai įprastas. Buvo laikai, kai prezidentas Algirdas Brazauskas kartu su Seimu tramdė premjero Adolfo Šleževičiaus Vyriausybę, buvo – kada Seimas kartu su premjeru A.Brazausku rengė apkaltą priesaiką sulaužiusiam prezidentui Rolandui Paksui. Dabar atėjo laikas, kai prezidentė D.Grybauskaitė kartu su premjero A.Butkevičiaus Vyriausybe kompensuoja neįgalaus Seimo nesugebėjimą dirbti. Tai normalu.

Artūro Zuoko planus ketvirtą kartą tapti Vilniaus meru gali sumaišyti partnerystė su Andriumi Janukoniu, kuris, kovodamas Rusijos pusėje prieš strateginius Lietuvos energetikos projektus, yra užsitraukęs visišką Prezidentės Dalios Grybauskaitės nemalonę.

Artūro Zuoko rinkimų kampanija, kaip ir reikėjo tikėtis, startavo smarkiai, skambiai ir užtikrintai. Per socialinius tinklus paskleistas rinkimų klipas, kuriame dainomis pristatomi Vilniaus mero jau nuveikti ir būsimi darbai, netruko sulaukti keturių dešimčių tūkstančių peržiūrų ir gausybės komentarų. Vieni gyrė, kiti peikė, treti analizavo politiniu ir viešųjų ryšių požiūriu. Tai, kad akivaizdžios rinkimų agitacijos klipas pasirodė gerokai iki oficialios rinkimų kampanijos pradžios ir jo teisėtumą dabar aiškinsis Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), pridėjo pikantiškumo: ar pavyks A.Zuokui ir šį kartą išsisukti, ar jis vėl bus pripažintas pažeidęs įstatymą, bet tradiciškai numos ranka ir atsipirks bauda?

A.Zuoko tipo politikams skandalas ir kaltinimai įžūlumu bei įstatymo apribojimų nepaisymu – pati geriausia reklama. Demonstratyviai spjaudamas į teisines ir gero elgesio normas, A.Zuokas savo rinkėjams, gerbėjams bei svyruojantiesiems pabrėžtinai demonstruoja savo jėgą, galią, veržlumą ir nenugalimumą: taip, aš galiu viešai laužyti rinkimų įstatymus, juk nepagautas – ne vagis! O jeigu VRK kada nors pavyktų tai įrodyti, tai jau bus šaukštai popiet ir man nesutrukdys. Taip, aš galiu dalyti melagingus, nes neįgyvendinamus pažadus, nes kvailiai nesupras, o protingi gali rinktis – arba su manimi į valdžią, arba prieš mane ir be valdžios. Nes mane remia su Vilniumi susijęs verslas, mane remia didžioji žiniasklaida, man skersai kelio nestoja svarbiausia valdančioji partija, mane parems daugybė vilniečių, kuriems nesvarbu, kad mane jau į akis vadina vagimi, – svarbu, kad aš kietas ir duodu Vilniui svajonę. O kad tos svajonės suvarė Vilnių į bankrotą – kam tai rūpi? Už manęs – galia ir valdžia, tad „Zuokas už visus geriau“ ir „niekas manęs negali sustabdyti“ (citatos).

Reikia pripažinti, kad ne tik A.Zuoko reklamos kūrėjai, bet ir jis pats šiuo šūkiu pataikė į dešimtuką: žvelgiant į pagrindinių konkurentų sąrašą tikrai nesimato, kas jį galėtų sustabdyti. Socialdemokratai, keldami niekam nežinomą Gintautą Palucką, akivaizdžiai duoda kelią savo partietės sutuoktiniui. Liberalų kandidatas Remigijus Šimašius politiniu požiūriu yra romus žolėdis (kaip ir visi liberalai) ir tiesiog nepajėgus dėl valdžios mirtinai kibti į gerklę patyrusiam plėšrūnui A.Zuokui. Konservatoriai vieną savo kandidatą A.Zuokui jau sušėrė, o naujajam – Mindaugui Majauskui – tai bus pirmasis bandymas dalyvauti rinkimuose. Senas rinkimų kampanijų asas A.Zuokas – tikrai ne pats parankiausias partneris debiutinei kovai.

Vadinasi, visi tie politologai, apžvalgininkai ir viešųjų ryšių specialistai, kurie jau dabar regi A.Zuoką ketvirtą kartą žengiantį į kabinetą viršutiniame Vilniaus savivaldybės dangoraižio aukšte, neklysta: kad ir kiek ilgiausiai sostinę valdantis meras būtų pravardžiuojamas „grafu Zuokula“, „Abonentu“, o pastaruoju metu – netgi „piniginių vagimi“, sustabdyti jo nėra kam?

Taip, bet su viena sąlyga – jeigu į Vilniaus mero rinkimų kampaniją neįsikiš trečioji jėga. O tokių požymių (ar prielaidų) jau yra. Tapęs konservatorių kandidatu į Vilniaus merus, M.Majauskas pirmiausia paprašė partijos pakoreguoti kandidatų į savivaldybę sąrašą, trečiuoju numeriu įtraukiant buvusį energetikos ministrą Arvydą Sekmoką. Savo pasirinkimą M.Majauskas įvardijo paprastai: „Vilniaus šilumos ūkio problemų sprendimui reikalingi du esminiai dalykai: A.Sekmokas ir dalgis.“

Dalgiu mojuoti A.Sekmokas, kaip žinome, moka gerai: šnai į vieną pusę – ir nebėra elektros energetikoje „Vilniaus prekybos“ dešimtuko, šnai į kitą pusę – ir nebėra „Gazpromo“ dujų skirstomuosiuose tinkluose. Kerta A.Sekmokas tyliai, bet be gailesčio ir atvangos, už ką neseniai, Klaipėdos SGD terminalo atidarymo metu, sulaukė išskirtinio Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesio: ypatingą A.Sekmoko užsispyrimą siekiant tikslo ji pabrėžė net du kartus.

Ar gali būti, kad D.Grybauskaitė įsikištų į Vilniaus mero rinkimų kampaniją? A.Zuokas, kaip politikas, nors kelis kartus yra bandęs įgelti D.Grybauskaitei ar pasivaržyti su ja rinkimų kampanijos metu, vargu ar yra tas politinis dydis, kuris patraukia valstybės vadovės dėmesį. Dabar tai tik priedangos figūra stambiesiems verslininkams, pirmiausia – garsiajam „rubikoniniam“ (dabar – koncerno „Icor“ vadovui) Andriui Janukoniui, kurio tandemas su A.Zuoku Vilniaus šilumos ūkyje tapo monopolizmo ir korupcijos simboliu. Pastarajam Prezidentė yra pasiuntusi „juodąją žymę“ tiesiai iš Seimo tribūnos, skaitydama metinį pranešimą: „Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys su nuolat besisukančiais skaitikliais apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazprom“, kuriam jau permokėjome penkis milijardus litų.“

Aiškiau nepasakysi – A.Janukonis ir „Icor“ prilyginti pagrindiniam Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešui – Rusijos koncernui „Gazprom“. Tam pačiam, kuriam ministras A.Sekmokas savo dalgiu padarė šnai per tarpukojį, nupjaudamas skirstomuosius tinklus. Ir dėl to sulaukdamas aštrios kritikos iš to paties A.Janukonio, kuris jau kelintus metus nuosekliai viešai kovoja su visais strateginiais Lietuvos energetiniais projektais, darančiais mus neprikausomus nuo Rusijos energetikos. A.Janukonis (beje, kartu su A. Zuoku) agitavo už Rusijos atominės elektrinės statybą Kaliningrade ir priešinasi Lietuvos rengiamam Visagino atominės elektrinės projektui. A.Janukonis priešinosi Klaipėdos SGD terminalo, panaikinusio „Gazopromo“ monopolį dujų rinkoje, statybai. A.Janukonis menkino Vyriausybės planus vykdyti skalūnų dujų žvalgybą, vadindamas jas nereikšmingomis.

Tad didžioji Vilniaus mero rinkimų intriga bus ne A.Zuoko kova su atvirai silpnesniais varžovais, o mįslė, ar D.Grybauskaitė susigundys galimybe sudaryti A.Sekmokui sąlygas šmaukštelėti dalgiu per A.Janukonio energetinius verslus Vilniaus savivaldybėje. Galimybių daryti įtaką rinkimams ji turi: visi pamename, kaip kadaise A.Zuokas, vien tik išgirdęs gandą, kad pas jį nešini antrankiais ateina STT operatyvininkai, taip dėjo į „pampersą“, kad tik Varšuvoje atsitokėjo. O prokuratūra prieš porą mėnesių kaip tik baigė ikiteisiminį tyrimą dėl 10 mln. Lt vertės piktnaudžiavimo ir sukčiavimo „Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ byloje, kurioje vienas įtariamųjų yra A.Janukonis – A.Zuoko vadovaujamos savivaldybės valdomos įmonės verslo partneris.

Vienašališkai neigiamu požiūriu į Rusiją Lietuvos žiniasklaidą apkaltinęs ir įžvelgęs ne vien Maskvos kaltę dėl invazijos į Ukrainą, ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas užminė mįslę: jis tiesiog nusišnekėjo, smarkios Kremliaus propagandos paveiktas, ar ėmė ieškoti naujų savo karjeros galimybių?

Padiskutuoti, kas naujo „Rytų fronte“, į ES ambasadoriaus Rusijoje paskaitą susirinkę Kauno technologijos universiteto studentai vienu metu neteko amo: vienas iškiliausių Lietuvos ir ES diplomatų Vygaudas Ušackas prabilo kaip etatinis Kremliaus propagandistas.

„Pas mus žiniasklaida ganėtinai vienpusiškai pateikia poziciją Rusijos atžvilgiu. Labai daug neigiamos ir nepakankamai yra šiek tiek balansuotos objektyvios nuomonės, – kalbėjo ambasadorius, kartu bandydamas menkinti Rusijos vaidmenį užpuolant Ukrainą. – Trūksta daugiau informacijos, mano nuomone, apie tai, kas vyksta pačioje Ukrainoje. Antras dalykas yra tai, kad, su visa pagarba, mes negalime visko suversti pačiai Maskvai dėl konflikto Ukrainoje. Trečia, mums reikėtų geriau suprasti visas problemas ir visumą tų iššūkių, su kuriais susidurs pati Ukraina. Ketvirta, su visa pagarba Ukrainai, mes negalime idealizuoti tos šalies perspektyvų ES atžvilgiu.“

Perskaičius šį pranešimą pirmoji daugelio reakcija buvo – negali būti! Kad V.Ušackas šitaip nusišnekėtų? Gal paskaitoje dalyvavęs žurnalistas ko nesuprato ar ištraukė tekstą iš konteksto? Deja deja… Gyvename socialinių tinklų laikais, tad kiti V.Ušacko paskaitos KTU dalyviai, tarp jų ir tas, kuris klausė ambasadorių apie Ukrainą, iš karto patvirtino: žurnalistas neapsiriko, viskas taip ir buvo pasakyta. Teliko spėlioti – kodėl?

Pirmoji mintis – V.Ušackas, kad ir kaip ten būtų, yra ES ambasadorius ir kalbėdamas apie šalį, kurioje atstovauja ES interesams, dėsto ne savo, o Europos Sąjungos poziciją. Ambasadorius privalo laikytis jam instrukcijose nubrėžtos kalbėjimo linijos, nepamiršdamas, kad jo pareiga – išsaugoti dialogo su Rusijos valdžia galimybę. Tad tikėtis, kad V.Ušackas, viešai kalbėdamas, imtų smerkti Kremlių daugiau, nei surašyta oficialiuose ES pareiškimuose, neverta.

Kita vertus, V.Ušackas negali nesuprasti, kad Lietuvoje jis pirmiausia suvokiamas kaip Lietuvos diplomatas aukštame ir Lietuvai labai svarbiame ES poste, tad kiekvienas jo pasisakymas buvo, yra ir bus vertinamas iš lietuviškų pozicijų. Ypač kad vargu ar ES instrukcijose jam liepta teisinti Maskvą, aiškinant, jog ne ji viena kalta dėl agresijos Ukrainoje. Nebent V.Ušackas, tai sakydamas, turėjo galvoje tuos ES sluoksnius, kurie, kaip ir Kremlius, mano, kad Ukraina – tai dirbtinė valstybės ir teisėta Rusijos istorinės įtakos sfera.

Juo labiau keisti jo priekaištai Lietuvos žiniasklaidai dėl vienpusiško požiūrio į Rusiją. Nebent V.Ušackas mano, kad rašydami apie agresiją Ukrainoje mūsų žurnalistai kaskart turi išklausyti ir objektyvią Rusijos ambasados atstovų nuomonę apie Maidano įvykdytą valstybinį perversmą, Kijevą valdančią chuntą, „banderovcus fašistus“ ir ukrainiečių baudėjus, vinimis prikalinėjančius nekaltus rusų vaikelius ant išlaisvinto Slovjansko pastatų durų.

Akivaizdu, kad V.Ušackas netgi po jo feisbuko paskyrą užplūdusios kritikos bangos niekaip nesuprato, ką čia tokio pasakė. „Gyvendami greta [Rusijos], mokėdami kalbą galėtų autentiškesnę informaciją ir analizę pateikti, o ne vien kitų medžiagą perspausdinti. Kiek Lietuvos žurnalistų dirba Rusijoje, renka info iš tiesioginių šaltinių, apklausia, analizuoja įvykius, reiškinius ir juos pateikia Lietuvos skaitytojams? – kitą dieną po paskaitos atsimušinėjo jis nuo kritikos. – Antra vertus, Ukrainos korumpuota valdžia sukūrė prielaidas Rusijos invazijai. Todėl to režimo puoselėtojai irgi atsakingi dėl dabartines situacijos.“

Kaip sakoma, geriau jau būtų tylėjęs, nei bandęs šitaip teisintis. Turėdamas daugybę draugų tarp Lietuvos žurnalistų, V.Ušackas puikiausiai žino, kokios realios galimybės mūsų žiniasklaidai išlaikyti savo korespondentus Rusijoje, o dirbdamas Rusijoje gerai žino, kokios ten galimybės žurnalistams normaliai dirbti, nenorint gauti per galvą veržliarakčiu.

Bet tai dar nieko, palyginti su jo kaltinimais Ukrainai, kad ši pati kalta dėl Rusijos agresijos, mat „sukūrusi tam prielaidas“! Juk tai gryniausias Kremliaus propagandinių klišių atkartojimas, esą Ukraina buvo supuvusi, padrika valstybė, joje prasidėjęs rusų persekiojimas, tad Rusija turėjusi visas teises užgrobti ir atplėšti Krymą bei inspiruoti ir remti agresiją Donbase! Čia kaip vilkas iš (V.Ušackui tikriausiai gerai žinomos) Nikolajaus Krylovo pasakėčios, kuris aiškina ėriukui turintis teisę jį suėsti: „Tu kaltas vien todėl, kad norisi man valgyti.“ Vadovaujantis V.Ušacko logika, Sovietų Sąjunga turėjo teisę 1940-aisiais okupuoti ir aneksuoti Lietuvą, nes Antano Smetonos režimas buvo supuvęs, o jis pats į valdžią atėjo perversmo keliu, prieš tai gavęs finansinę paramą iš sovietų diplomatų.

Gali būti, kad V.Ušackas per metus, praleistus Maskvoje, pats tapo masinės ir rafinuotos Kremliaus propagandos auka. Tai žinomas, neretai diplomatus užklumpantis sindromas, kai jie nevaliomis pradeda atstovauti ne šaliai, kuri juos pasiuntė, bet šaliai, kurioje dirba. Dėl šios priežasties jie vidutiniškai kas treji metai rotuojami. Regis, Rusijoje dėl ypač kenksmingų darbo sąlygų rotacija turėtų vykti kas metus.

Bet galimas ir kitas, ciniškesnis, paaiškinimas. V.Ušackas, tegu šiuo metu dėl profesijos reikalavimų sustabdęs savo narystę Tėvynės sąjungoje, tebelaikomas „konservatorių žmogumi“, pagal išgales dalyvauja partinėje veikloje (andai viešai parėmė vieną iš konservatorių kandidatų į Vilniaus mero postą). Bet nė vienam jį pažįstančiam ne paslaptis, kad V.Ušackas savo pažiūromis nėra nei dešinysis, nei kairysis, o tik karjeristas (gerąja to žodžio prasme) ir oportunistas, nuolat besidairantis galimybės toliau kopti karjeros laiptais.

Ne paslaptis ir jo prezidentinės ambicijos, kaip ir tai, jog konservatoriai, tiksliau, jų pirmininkas Andrius Kubilius, kadaise pasikvietė V. Ušacką, nes ieškojo žmogaus, kuris laikui bėgant galėtų tapti laiminčiu Tėvynės sąjungos kandidatu prezidento rinkimuose. Lygiai kaip anksčiau viliojo kitą diplomatą – Petrą Auštrevičių. Tačiau kylant Gabrieliaus Landsbergio žvaigždei V.Ušacko galimybių langas pas konservatorius, regis, užsivėrė, o štai norai niekur nedingo. Bet pačiam pasitraukti kažkaip negražu.

Tačiau jeigu konservatoriai patys pašalintų V.Ušacką, kad ir už kalbas, niekaip nederančias su partijos politika Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu? Tuomet V.Ušackas taptų „laisvuoju agentu“, o socialdemokratai, kaip matyti, saviškių gretose irgi neturi perspektyvių kandidatų į prezidentus.

Tiesioginiai merų rinkimai pavertė Vilniaus mero rinkimus nacionalinės svarbos reikalu, o kartu apnuogino pagrindinių šalies partijų skurdą, neturint pakankamo kiekio charizmatiškų aukščiausios lygos politikų, kurie aiškiai sietųsti su svarbiausių Lietuvos miestų savivalda.

Pasiklausius viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų akivaizdu, kad pastaruosius porą mėnesių Lietuvos vidaus politikoje nėra svarbesnio klausimo, nei tai, kad šiuo metu didžiausia opozicinė konservatorių partija neturi gero kandidato į Vilniaus mero postą kitais metais vyksiančiuose rinkimuose. Kitas pagal svarbą klausimas – ar antrojo pagal dydį opozicinio Liberalų sąjūdžio kandidatas Remigijus Šimašius yra pajėgus įveikti Artūrą Zuoką Vilniaus mero rinkimuose? Trečias pagal svarbą klausimas – Vilniaus miesto skolos ir ką daryti su dabartiniu jo meru A.Zuoku, privedusiu sostinę prie bankroto, jeigu šiuo metu nė viena didžioji partija nepajėgi pasiūlyti jam alternatyvaus kandidato, kuris pajėgtų laimėti tiesioginius mero rinkimus.

Taigi svarbesnės diskusijos, nei tiesioginiai merų rinkimai ir savybės, kuriomis turi pasižymėti kandidatai, šiuo metu Lietuvos viešojoje erdvėje nėra. Netgi suskystintų gamtinių dujų terminalo atidarymas ir Lietuvos energetinį savarankiškumą simbolizuojančio laivo-saugyklos „Independence“ valstybinio masto sutiktuvės Klaipėdoje tik trumpam užgožė Vilniaus mero rinkimų aistras, o kitų metų valstybės biudžetas viešumoje tarsi neegzistuoja – juo domisi vos keli ekonomistai, kuriems tai profesinis reikalas.

Užtai apie Vilniaus savivaldos skolas mielai diskutuoja visi finansų ekspertai. Nejau tie pusantro milijardo litų Vilniaus skolų svarbiau už visą nacionalinį biudžetą? Žinoma, ne. Tiesiog Vilniaus finansai – vienas iš arkliukų, kuriuos pasikinkė tie kandidatai į Vilniaus mero postą, kurie bando mesti iššūkį A.Zuokui.

Už Vilnių svarbesnių dalykų nėra? Kaip ir į ką pažiūrėsime. Jeigu žiūrėsime, kokius kandidatus į Vilniaus miesto merus iškėlė ar bandė kelti dvi svarbiausios Lietuvos politinės partijos – valdantieji socialdemokratai ir opoziciniai konservatoriai, tai tiek jiems tas Vilnius ir terūpi.

Na, niekaip nepavyksta patikėti, kad didžiulę partinių kadrų atrankos patirtį turintys socialdemokratai neturi sostinei pasiūlyti ko nors geriau, nei „žiurkių byloje“ už aferas su viešaisiais pirkimais neseniai nuteistą buvusį savivaldybės administracijos direktorių Gintautą Palucką. Jis ir anksčiau nebuvo ryški figūra, visada laikydavęsis savo tuomečių bičiulių – Algirdo Paleckio ir Juro Poželos kompanijoje, o dabar, po pralaimėtų teismų, suvis nugrūstas į partijos biurokratinį aparatą. Manyti, kad G.Paluckas galėtų rimtai pasivaržyti su A.Zuoku – tiesiog juokinga.

Žinia, dabartinis Vilniaus meras irgi kažkada buvo teistas, bet tai buvo aukščiausios lygos politinės kovos reikalai, o ne 57 tūkst. Lt vertės pacukų naikinimo konkursėlis. Kaip sakoma, pasižiūri į sumą ir matai lygį. Veikiau jau galima patikėti, kad tai A.Zuokas, kurio žmona neseniai tapo aistringa idėjine socialdemokrate, ir yra tikrasis svarbiausios valdančiosios partijos kandidatas į sostinės merus. O formalus saviškis keliamas vien dėl akių.

Konservatorių pusėje dar prastesnis vaizdelis – ten Vilniaus mero rinkimais iš pradžių akivaizdžiai ketinta pasinaudoti kaip ginklu partijos vidaus kovose. Kitaip nepaaiškinsime, kodėl Tėvynės sąjungos vadovybė demonstratyviai apleido kandidatų atranką ir leido vilniečiams konservatoriams patiems vidiniu balsavimu iškelti į sostinės merus Mantą Adomėną – politiką, neslepiantį savo ambicijų ateityje pasivaržyti su konservatorių lyderiu Andriumi Kubiliumi dėl partijos pirmininko posto.

Nejau konservatorių vadovai nesuprato, kad M.Adomėnas, verždamasis į Vilniaus merus, it Kembridžo triušiukas kriketo pievele pats bėga į smauglio A.Zuoko nasrus? Žinoma, kad suprato, todėl ir pakišo išsišokėlį po A.Zuoko volu, kuris negailestingai sutraiškė ir išjuokė M.Adomėną jau pirmoje TV debatų laidoje. Tik po to koneervatorių vadovybė susizgribo, kad dėl Vilniaus, regis, verta pakovoti, ir ėmėsi jau pati ieškoti deramo kandidato, bet daro tai taip negrabiai, jog akivaizdu: rimto konkurento A.Zuokui konservatoriai Vilniuje neturi. Ir tai yra tiesa.

Tiesioginius merų rinkimus vertėjo įvesti vien tam, kad didžiosios partijos prikišamai išvystų esminę savo bėdą: jos neturi savo gretose visuomenei žinomų, charizmatiškų, patyrusių bei įtakingų politikų, kurie galėtų varžytis dėl svarbiausių Lietuvos miestų merų postų. Neturi, nes kol tiesioginių merų rinkimų nebuvo, tokių tiesiog nereikėjo. Na, yra konservatorių meras Andrius Kupčinskas Kaune, liberalai turi Eugenijų Gentvilą, kuris, jei tik panorėtų, be didelio vargo galėtų tapti Klaipėdos meru. Socialdemokratas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas turi daug daugiau svorio bei įtakos nei partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, nes leidžia sau akivaizdžiai ignoruoti pastarojo raginimus laikytis įstatymų. Dar buvo konservatorius Vitas Matuzas Panevėžyje, bet gavo iš STT torpedą į bortą ir paskendo. Tuo sąrašas ir baigtas.

Visi kiti merai, su visa pagarba jiems ir jų gebėjimams dešimtmečiais išlaikyti savo rankose gilios provincijos savivaldybes, į aukščiausią politinę lygą nepatenka. Tuo nesunkiai galėjo įsitikinti Ignalinos meras Bronis Ropė, kuriam bandymas dalyvauti prezidento rinkimuose baigėsi paskutine vieta ir visišku fiasko.

Padėtis suprantama, nes kam partijų vadams anksčiau reikėjo turėti stiprių ir charizmatiškų politikų savivaldybių lygmeniu? Kad šie keltų partijose vidaus problemas, kai partijų pirmininkai, susėdę Seimo restorane Vilniuje, dėlioja koalicijas už šimtų kilometrų nutolusiose savivaldybėse? Konservatoriai jau pasimokė su Rolandu Paksu, tad kitas jų atstovas Vilniaus mero poste įsiminė nebent savo nepadoriai skambančia angliška pravarde, kadaise užsirašyta ant nuogo pilvo baikerių suvažiavime. O socialdemokratai turėjo labai rimtų bėdų dėl A.Paleckio, kadaise užsimaniusio tapti Vilniaus meru ir gerokai pagadinusio kraują partijos senbuviams.

Tokios didžiųjų partijų savivaldos politikos pasekmės: Vilnių į bankrotą suvaręs A.Zuokas ramiai žvelgia į ateitį ir atvirai tyčiojasi iš visų galimų konkurentų. Nors nukirsti jį galima be vargo: tiesiog netrukdyti A.Zuokui trečią kartą tapti Vilniaus meru ir leisti už jį balsavusiems vilniečiams iki galo pajusti visas savo sprendimo pasekmes, gyvenant bankrutavusiame mieste.

Pusmetį be atvangos krintančios naftos kainos ir mažėjantis „Gazpromo“ dujų vartotojų skaičius gali sukurti situaciją, kai Rusija, kuri tiesiogiai priklauso nuo pinigų, gautų už naftą ir dujas, pradės pirkėjams siūlyti pirkti savo prekę, kaip chuliganas siūlo pirkti plytą naktiniam praeiviui.

Netrukus Klaipėdos uoste iškilmingai sutiksime atplaukusį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivą-saugyklą „Independence“. Laivas turi užtikrinti Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos dujų ir tapti svariu argumentu derantis su koncernu „Gazprom“ dėl mažesnių jo tiekiamų dujų kainų. Jis taps gyvybiškai svarbiu Lietuvos saugumą užtikrinančiu objektu, ypač šiais laikais, kai Kremlius jau nebesimaskuodamas naudoja dujų tiekimo atjungimą kaip strateginio spaudimo kaimynams priemonę.

Artėjant „atplauktuvių“ iškilmėms šmėstelėjo pranešimas, kad ruošdamasis SGD terminalo veiklos pradžiai Klaipėdos jūrų uostas užsakė JAV kompanijai „Leidos Inc.“ atnaujinti uosto ir jo infrastruktūros objektų apsaugos nuo terorizmo planą.

Nei aš, nei dauguma Lietuvos visuomenės nežinome ir neturime žinoti, kas bus surašyta tame, neabejotinai slaptame, plane. Tačiau mes turime teisę tikėtis, kad, vertindami Klaipėdos uostui ir SGD terminalui kylančių grėsmių šaltinius, kompanijos, kurios direktorių taryboje sėdi buvę JAV gynybos departamento ir Centrinės žvalgybos valdybos vadovai, o tarp nuolatinių užsakovų – tas pats Gynybos departamentas, karinė žvalgyba ir Federalinis tyrimų biuras, atstovai kaip vieną didžiausių grėsmių išnagrinės galimus Rusijos valstybės bandymus sunaikinti terminalą ar kaip nors kitaip sutrikdyti jo darbą.

Tokias viltis stiprina ir faktas, kad dar vasarą terminalą statančios „Klaipėdos naftos“ saugos tarnyba, mokydamasi ginti savo objektą nuo teroristų ar masinių smurtinių išpuolių, į pagalbą pasitelkė dragūnų batalioną ir krašto apsaugos savanorius. Kariškiai pagal to meto įstatymus ginti terminalą galėjo tik nuo Rusijos pajėgų puolimo. Taigi supratimas, iš kur kyla pagrindinė grėsmė Lietuvos energetinės nepriklausomybės garantui, yra.

Nereikia manyti, kad Rusijos teroro aktų Klaipėdos uoste baimė – tai kažkokia paranoja, sukelta Rusijos agresijos Ukrainoje. Veikiau atvirkščiai – tai sveiko proto išvada, padaryta remiantis sukaupta informacija ir suvokimu, kokie tarakonai šiuo metu krebžda daugelio rusų galvose.

Įsivaizduokite vaizdelį: Maskvoje kavinėje po darbų sėdi būrelis intelektualų, nagrinėja nuo birželio mėnesio nesustojamai krintančių pasaulinių naftos kainų grafiką ir svarsto, ką daryti, kad perlaužtų šią Rusijos ekonomikai ir pačiai valstybei mirtinai pavojingą tendenciją. Vienas siūlo: gal surengti teroro aktą kurioje nors norvegų naftos gavybos platformoje Šiaurės jūroje? O gal geriau būtų ISIS teroristų akcija Saudų Arabijoje? Ne, atremia kitas, – sauditai gerai pasirengę atremti teroristus, tai nuolatinė jiems kylanti grėsmė, daugelis jau bandė, niekam nepavyko. Verčiau jau susprogdinti kur nors Amerikoje, pavyzdžiui, Sietlo uosto SGD terminale, tanklaivį su dujomis. Ne, ne, – prieštarauja trečias, – Amerikoje reikia smogti biržoms, tad geriau susprogdinti ką nors Kalifornijos Silicio slėnyje – tada NASDAQ grius.

Manote, tai pramanas? Deja, ne – tai žinomo Maskvos sociologo, politologo Sergejaus Zadumovo, dirbusio, be kitų stambių projektų, prie Boriso Jelcino rinkimų kampanijos, trumpa ataskaita iš kassavaitinio tinklaraštininkų klubo pasisėdėjimo.

Ne jie vieni taip mąsto. Atsiverčiu internete vieną solidžiausių rusiškų karinių-istorinių forumų, o jame rimti vyrai, tarp kurių nemažai buvusių ir esamų kariškių, irgi svarsto, ką daryti, kad būtų sustabdytas naftos kainų kritimas. Vienas siūlymų – pasiųsti į Artimuosius Rytus Rusijos strateginę aviaciją, kad, prisidengiant smūgiu ISIS teroristams (jų juk visas pasaulis dabar bijo), kartu būtų subombarduota ir Irako naftos gavybos infrastruktūra. Kartu ir amerikiečiams būtų parodyta, kad ne jie vieni gali bombarduoti, ką nori ir kur nori.

Tiesa, labiau išmanantieji atvėsina karštas galvas, nurodydami, kad nuskristi iki Sirijos ar Irako Rusijos karo aviacija pajėgtų, bet štai taip taikliai bombarduoti kaip amerikiečiai nei turi kuo, nei moka tai daryti. O ir atsakomųjų akcijų su islamistų nupjautomis tame regione gausiai dirbančių Rusijos specialistų galvomis galima sulaukti.

Žinoma, nereikia manyti, kad būrelis tinklaraštį rašančių tipiškų „ofisinių žolėdžių“ staiga rimtai užsiims pasaulinio masto teroro aktais. Bet pabrėžtina, kad minėtas karinis-istorinis forumas ganėtinai gerai atspindi Rusijos kariniuose bei politiniuose sluoksniuose sklandančias nuotaikas: prieš šešetą metų jame buvo galima aiškiai matyti Kremliaus norą užpulti Gruziją (o kai kurie forumo dalyviai tame kare ir sudalyvavo, kaip ir dabartinėje agresijoje prieš Ukrainą).

Svarbiausia, pateikti pavyzdžiai rodo, kur link pastaruoju metu krypsta ne tik sovietinio revanšizmo kupinų imperinių militaristų, bet netgi liberalų reputaciją turinčių rusų intelektualų mintys. Karinės jėgos panaudojimas, siekiant užtikrinti stabiliai dideles naftos, taigi ir gamtinių dujų, kainas Rusijos visuomenės akyse yra tapęs savaime suprantamu ir netgi pageidautinu reiškiniu. Tai banditų ir reketininkų mąstymas, betgi reikia suvokti, kad visas dabartinės Rusijos politikos, jėgos struktūrų ir verslo elitas išaugo iš tokių pačių, tik labai stambaus masto, reketininkų, kadaise sugebėjusių užgrobti naftos, dujų, metalų verslus ir apsaugoti juos nuo konkurentų – neretai šių gyvybės sąskaita. Dabar jų rankose branduolinės valstybės teikiama karinė galia, kuria jie jau atvirai grasina, gindami savo naujausią grobį – Krymo pusiasalį.

Tikimybė, kad Rusiją valdanti kagėbistų klika, gindama savo pajamas iš naftos ir dujų eksporto, imsis naudoti jėgą pasauliniu mastu, tikrai nėra vien teorinė. Krymo užgrobimas Rusijos visuomenės akyse buvo teisinamas ne tik „istorinio teisingumo“ atkūrimu, bet ir jūros šelfe aplink Krymą aptiktais dujų telkinių laukais. Taip ir vėlesnis Rusijos insurgentų puolimas Donbase į palyginti nedidelį Slovjanską aiškintas tuo, kad apylinkėse yra jau išžvalgyti vieni didžiausių Ukrainoje ir Europoje skalūnų dujų telkiniai. Jų atėmimas iš ukrainiečių, arba bent jau gavybos sutrikdymas (kas norės investuoti pafrontės ruože, kurį bet kada gali apšaudyti rusų artilerija?), Rusijos visuomenės požiūriu, yra visiškai teisėtas tikslas. Agresija prieš Gruziją buvo pradėta netrukus po to, kai pradėjo veikti naftotiekis Baku–Tbilisis–Ceichanas, tiekiantis Europai Kaspijos jūros naftą apeinant Rusiją.

Todėl reikia būti moraliai pasirengusiems, kad vieną dieną iš „Gazpromo“ išgirsime: pirkite mūsų dujas už mūsų kainą, arba…

Dalydama simbolinio dydžio pinigines pašalpas sovietiniams karo veteranams Baltijos šalyse, Rusija įgyja galimybę sudaryti jai lojalių Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių bei gyventojų sąrašus.

Pastarosiomis savaitėmis po Lietuvą pasklido laiškai iš Rusijos ambasados: sovietiniams karo veteranams, stribams, Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimus prieš sovietinę okupaciją ir komunistinį režimą malšinusiems sovietų armijos kariams pranešama, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsaku jiems skiriama piniginė pašalpa iki gyvos galvos. Tereikia nusiųsti į Rusijos ambasadą savo pasų kopijas bei duomenis apie banko sąskaitą, ir kas mėnesį į ją pradės kapsėti „Putino grašiai“: nuo 35 iki 70 Lt, atsižvelgiant, matyt, į nuopelnus ar amžių.
Ne tai esmė. Čia svarbu tai, kad Rusijos siūloma pinigų suma – ganėtinai kukli ir jokios esminės įtakos veteranų pragyvenimo lygiui turėti negalės. Tegu Vakarų sankcijos kasdien vis smarkiau veikia Rusijos ekonomiką, ypač finansus, bet Maskva dar pakankamai turtinga, kad galėtų pasiūlyti užsienyje gyvenantiems veteranams gerokai didesnę finansinę paramą. Tačiau tuomet ši taptų visų geidžiama ir prarastų savo tikrąją paskirtį – atskirti „saviškius“ nuo svetimų. Mat siūlydama labiau simbolinę, nei tikrą, piniginę paramą Baltijos šalyse gyvenantiems sovietiniams veteranams Rusija akivaizdžiai siekia visai kitų tikslų, nei šiaip finansinis jų gyvenimo palengvinimas.
Pirmiausia tai propagandinis ėjimas, skirtas Rusijos vidaus vartojimui. V.Putino įsakas „Dėl priemonių kai kurių kategorijų veteranų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, Latvijos Republikoje ir Estijos Respublikoje, materialinė padėties pagerinimo“ buvo paskelbtas gegužės 8-ąją, Rusijoje plačiai minimos sovietų pergalės prieš Vokietiją dienos išvakarėse. Įsakas akivaizdžiai buvo viena iš sudėtinių šventinių „priemonių plano“ dalių, turinčių dar labiau sustiprinti tuo metu piką pasiekusią Rusijos visuomenės euforiją dėl Krymo užgrobimo ir pradėtos netiesioginės agresijos Pietų Ukrainoje. Skirtas parodyti, kad Kremlius nepamiršo „kenčiančių tėvynainių“ ne tik „Novorosijoje“, bet ir Baltijos šalyse. Ir taip sustiprinti V.Putino, kaip Sovietų Sąjungos atkūrėjo, įvaizdį.
Antras tikslas – taip pat propagandinis, bet nukreiptas į Baltijos šalių visuomenes. Pensijos tiek Lietuvoje, tiek pas kaimynus tikrai nėra didelės ir tie keli litai, tegu negali apčiuopiamai pagerinti sovietinių veteranų gyvenimo, tačiau gali sukelti visai apčiuopiamą kaimynų, negaunančių tokių „Putino grašių“, pavydą. Visi juk žinome, kad litas svetimoje piniginėje visados atrodo svaresnis nei savoje.
„Štai man Putinas davė priedą prie pensijos, o ką tau davė Grybauskaitė (variantai: Landsbergis, Lietuva, nepriklausomybė), kad tu už ją balsavai?“ – tokį ar panašų retorinį klausimą netrukus išgirs ne vieno veterano ar stribo laiptinės kaimynai. Ir čia visai nesvarbu, kiek davė. Svarbu – kad Putinas davė priedą prie pensijos, o Lietuva – nedavė (dargi per krizę ir sumažino).
Dabar, Seimui pagaliau pradėjus rimčiau finansuoti krašto apsaugos poreikius, jo prieigose vėl ėmė būriuotis gražiai nupieštais plakatais apie sunkią pensininkų dalią nešini senoliai, vedami buvusio sovietų armijos karininko. Taigi tokia Kremliaus propagandos sėkla turėtų kristi į neblogai išpurentą dirvą.
Trečias tikslas – pasiųsti žinią Baltijos šalyse gyvenantiems sovietiniams veteranams, kad Rusija jų nepamiršo, suteikiant ne tiek materialinę, kiek moralinę paramą. Tai liudija faktas, kad „Putino grašiai“ skiriami ne vien Antrojo pasaulinio karo veteranams, bet ir stribams, jau po oficialios karo pabaigos kovojusiems su Baltijos šalių išsivadavimo judėjimais, ir tiems sovietų armijos kariams, kurie dalyvavo baudžiamosiose akcijose prieš laisvės siekusias Vidurio Europos tautas.
Europoje kruvinas Vengrijos revoliucijos numalšinimas 1956-aisiais, kaip ir 1968-ųjų „Prahos pavasario“ sutraiškymas sovietų tankų vikšrais yra vienareikšmiškai smerkiami, tad ne savo noru Europos Sąjungoje atsidūrę sovietiniai veteranai šiandien jaučiasi nejaukiai ir nelabai turi kam pasigirti „jaunystės žygdarbiais“. O po vadinamosios Kononovo bylos, kai už latvių valstiečių žudymą nuteistas sovietinis partizanas, nepaisant Rusijos pagalbos, pralaimėjo prieš Latviją, kurios teismo sprendimą bandė ginčyti Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre, daugelio sovietinių veteranų nuotaika turėjo smarkiai sugesti: Europa pripažino, kad netgi Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų gretose kariavusieji gali būti teisiami už padarytus karo nusikaltimus.
Pastaruoju metu ir Lietuvos teismai vis labiau įsidrąsina teisti stribus, ir tegu skelbiami nuosprendžiai labiau simboliniai, nei realios bausmės, čia svarbu pats faktas: sovietinio karo veterano statusas, kadaise gynęs jo savininką nuo bet kokių valdžios persekiojimų, šiandieną tapo parijo žyme. Tokiomis aplinkybėmis Rusijos ir asmeniškai jos prezidento V.Putino dėmesio ženklas turėjo gerokai pagerinti stribų ir laisvės malšintojų nuotaiką.
Na, ir ketvirtas, tikriausiai pats svarbiausias tikslas: dalydama šias pašalpas Rusija iš esmės sudarinėja jai ir jos vykdomai politikai lojalių Baltijos šalių gyventojų duomenų bazę. Nejau ne keista, kad Rusijos ambasada, siuntinėdama laiškus: a) ne informuoja veteraną apie jam skirtą pašalpą, bet siūlo ją gauti – tai yra pašalpai skirti reikalingas gavėjo sutikimas; b) prašo ne vien banko sąskaitos numerio, bet nori, cituoju, „išrašo iš banko su visais jūsų asmeninės sąskaitos rekvizitais“; c) prašo atsiųsti paso kopiją, nors akivaizdu, kad siųsdama laišką konkrečiam veteranui Rusijos ambasada jau turi ir jo vardą bei pavardę, ir duomenis apie tarnybos laiką bei vietą, ir adresą?
Sovietiniai karo veteranai, jų šeimų nariai – tai labiausiai Rusijai lojali, labiausiai jos propagandai imli ir bendradarbiauti su Rusija linkusi Baltijos šalių visuomenės grupė, tačiau ir tarp jų gali pasitaikyti visokių. Akivaizdu, kad į siūlymą (ypač po agresijos Ukrainoje) gauti grynai simbolinius „Putino grašius“ atsilieps tik tie, kuriems priimtina agresyvi Rusijos politika. Tie, kurie į Rusiją žiūri kaip į agresorę, siunčia ambasados darbuotojus velniop. Tokie į lojalistų sąrašus įtraukti nebus. O štai tie, kurie atsilieps, jų vaikai ir anūkai taps ta terpe, kurioje Rusijos tarnybos pradės savo žaidimus: vienų paprašys ateiti su gėlėmis į sovietų karių kapus, kitų – į kokį prorusišką mitingą, su trečiais vis pasikalbės apie žmonių nuotaikas jų gyvenamojoje vietovėje.
Galiausiai tarp „Putino grašius“ gaunančiųjų atras ir tokių, kurie sutiks prireikus priglausti pas save vieną kitą „žalią žmogeliuką“ ar pasaugoti jiems skirtus daiktus. Tokie veiksmai vadinami agentūros verbavimu, atitinkamai reikia juos ir vertinti.

Du netikėti ministro Juozo Oleko paskyrimai karinės technikos pirkimą atiduoda į jam artimų arba kariuomenei visiškai atsitiktinių žmonių rankas.

Visuomenei suvokus Lietuvai kylančią karinę Rusijos grėsmę, valdantieji, tegu labai nenoromis, kone varu Prezidentės varomi, buvo priversti dar šiemet skirti papildomai per šimtą milijonų litų krašto apsaugai. Artimiausiais metais tos papildomos lėšos, kurių dauguma bus skiriama naujai ginkluotei įsigyti, pasieks milijardines sumas. Natūralu, kad matant tokį gynybai skiriamų lėšų didėjimą kilo visuomenės susirūpinimas: ar socialdemokratai, kuriems vadovaujant kartą jau buvo pripirkta brangių, bet krašto gynybai menkai naudingų minų medžioklės laivų ar šarvuotų sunkvežimių SISU, sugebės šiuos milijardus tinkamai panaudoti?

Deja, tenka pripažinti, kad skeptikai, burnojantys, esą papildomai gynybai skirti milijardai pavirs nuogvelbomis („otkatais“) sprendimus priimantiems politikams ar naujais SAAB‘ais generolų garažuose, turi pagrindo saviems įtarimams.

Spręskite patys. Už visus kariuomenės įsigijimus atsako du pareigūnai: KAM pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius, kuriuo skiriamas kariškis, ir KAM Įsigijimų departamento direktorius, kuriam vadovauja civilis. Šie du pareigūnai formuoja visą krašto apsaugos įsigijimų politiką, numato, kokio tipo ginkluotę reikia pirkti, vertina, ar apsimoka pirkti konkrečius jos modelius, sudarinėja kontraktus.

Pirmieji ministro Juozo Oleko sprendimai šiuo požiūriu nuteikė teigiamai. Ankstesnis KAM pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius brigados generolas Gintautas Zenkevičius buvo netikėtai išsiųstas į Briuselį kaip Lietuvos karinis atstovas prie NATO. Kadangi į šias pareigas iš pradžių buvo numatytas brigados generolas Algis Vaičeliūnas, dėl kurio paskyrimo buvo pateikta atitinkama užklausa Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, akivaizdu, kad generolą G.Zenkevičių teko teleportuoti greituoju būdu, nes jo veikla pajėgumų ir ginkluotės generalinio direktoriaus poste ėmė kelti itin daug abejonių, ypač dėl išryškėjusios meilės suomiškoms-lenkiškoms pėstininkų kovos mašinoms (PKM) „Rosomak“. Milijardinės vertės pėstininkų kovos mašinų sausumos pajėgoms konkursas, kaip dar prieš pusmetį buvo planuojama, faktiškai turėjo baigtis rugsėjo mėnesį, be jokių siūlomų mašinų natūrinių bandymų, iš esmės susipažinus tik su jų „popierinėmis“ charakteristikomis.

Kaip prieš porą savaičių teko išgirsti Karo akademijoje vykusiame seminare dėl PKM būtinumo Lietuvos kariuomenei, generolas G.Zenkevičius abejojo, ar mūsų specialistai apskritai pajėgūs surengti įvairių gamintojų siūlomų PKM lyginamuosius bandymus. Tačiau, generolą G.Zenkevičių išsiuntus į Briuselį, o pajėgumų ir ginkluotės generalinio direktoriaus postą laikinai užėmus pulkininkui Romualdui Petkevičiui, požiūris į PKM įsigijimo projektą iš esmės pasikeitė. Projektas, kaip pareiškė vienas prie jo dirbantis specialistas, buvo “nunulintas”, tai yra nuspręsta vien tai, kad bus perkama kovos mašina, ir bus perkama ratinė PKM. Atsakingieji už ginkluotės pirkimą spaudžia KAM ir kariuomenės vadovybę, kad PKM būtų atrenkama ne pagal popierinius duomenis, o po normalaus favoritinių mašinų bandymo kitų metų lapkritį ar gruodį (kad būtų daug šlapio sniego ir purvo).

Praėjus porai savaičių po šio seminaro (jame dalyvavo visa KAM ir kariuomenės vadovybė, taip pat nepriklausomi ekspertai, įskaitant šio komentaro autorių) trenkė žinia – vietoj pulkininko R.Petkevičiaus KAM pajėgumų ir ginkluotės generaliniu direktoriumi skiriamas irgi pulkininkas (taigi ne laipsnis esmė) Darius Užkuraitis, iki tol ėjęs krašto apsaugos ministro J.Oleko padėjėjo pareigas. Nieko bloga apie pulkininką D.Užkuraitį girdėti neteko, tačiau kada milijardiniam projektui vadovauti staiga paskiriamas žmogus “ministrui iš saviškių”, tai jau rimtas pagrindas įtarti, kad ministras J.Olekas ketina asmeniškai diriguoti milijardiniam PKM pirkimo procesui. O mačius, kaip seminaro metu prieš J.Oleką tūpčiojo, jo puikius sprendimus gyrė ir ragino neklausyti, ką šneka apsišaukėliai ekspertai, vienas generolų, kuriam vadovaujant kariuomenei pripirkta brangių, bet menkai reikalingų dalykų, savo ruožtu kyla rimtas įtarimas, kad PKM pirkimo procedūrą bandoma grąžinti į senas neskaidrias vėžes.

Tarsi to būtų negana, tuo pačiu metu ministras J.Olekas nauja KAM įsigijimų direktore paskiria ponią Reginą Zasienę – moteriškę, lig tol dirbusią… Kauno Šilainių poliklinikos personalo vadove. Tiesa, iki vadovavimo Šilainių poliklinikos personalui ponia R.Zasienė kelerius metus vadovavo UAB „Swedspan Girių bizonas“, užsiimančiam medienos perdirbimu, tačiau, pasak buvusių kolegų, savininkams švedams nutarus sujungti kelias įmones, buvo atleista, nes „visiems įkyrėjo savo provincialumu, generolišku honoru ir pernelyg „lietuvišku“ vadovavimo būdu“. Dar anksčiau dirbo draudimo srityje, Kauno apskrities viršininko administracijoje, užsiėmė, kaip dauguma kauniečių, smulkiuoju verslu, dėstė mokykloje anglų kalbą, nesėkmingai bandė kandidatuoti į Seimą nuo Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos. Sprendžiant iš visko, tokia tipiška „kavianska“ poniutė.

Sakoma, R.Zasienė laimėjusi KAM skelbtą konkursą. Tačiau galva neišneša, kaip žmogus, niekada gyvenime neturėjęs nieko bendra su kariniais pirkimais, gali laimėti konkursą į postą, kuriame teks, cituoju funkcijas: „Analizuoti didžiausių pagal vertę KAS įsigijimų projektų įgyvendinimo alternatyvas, be kita ko, ir numatomų įsigijimų ekonomiškumą, prekių įperkamumą, įsigijimo objekto gyvavimo ciklo išlaidas, kokybės lygio užtikrinimą ir panašiai; Dalyvauti sudarant didžiausių pagal vertę KAS įsigijimų projektų vertinimo planus, nustatant sprendimų priėmimo kriterijus; Inicijuoti įsigijimo strategijų, susijusių su didžiausiais pagal vertę KAS įsigijimų projektais, formavimą ir koordinuoti šias strategijas nustatančių dokumentų rengimą.“ Nebent į atrankos komisiją kažkas būtų paskambinęs ir balsu, panašiu į ministro, pasakęs: „Ponia Regina konkursą turi laimėti.“

Viena, kas ramina, – dabar nebe tie laikai, kai krašto apsaugos ministras lengva ranka galėdavo palaiminti šimtus milijonų kainuojančius pirkinius ir niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Dabar už kiekvieną pirkimą teks aiškintis visuomenei, nes Ivanas prie vartų.

Užsienio reikalų ministerijos globojamo „smegenų centro“ atstovų svaičiojimai apie esą neteisėtą Kaliningrado srities priklausomybę Rusijai duoda pagrindą Kremliaus propagandai kaltinti Lietuvą, neva ši turinti Rusijai teritorinių pretenzijų.

Neseniai per Lietuvos žiniasklaidą nuvilnijo gandas, esą Sovietų Sąjungai po karo atitekusi Rytų Prūsijos šiaurinė dalis, vėliau tapusi Kaliningrado sritimi, o Lietuvoje dažnai vadinama Karaliaučiumi, Rusijai teisiškai nepriklausanti. „1945-aisiais Potsdamo konferencijos metu Karaliaučiaus sritis jai buvo patikėta administruoti 50-iai metų, – portalui lrt.lt pareiškė Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Laurynas Kasčiūnas. – 50-ies metų terminas jau senokai išsekęs, tad prielaidų kelti klausimą tikrai yra.“

Šį ganėtinai sensacingą po Užsienio reikalų ministerijos egida veikiančio „smegenų centro“ Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjo pareiškimą LRT tinklalapiui netruko perspausdinti kiti interneto portalai, jo vertimas į rusų kalbą, pervadintas „Europiečiai atsiminė Kaliningrado srities sugrąžinimo sąlygas“ atsidūrė Ukrainos žiniasklaidoje. Galima neabejoti, jog ši „naujiena“ savo kelionės po rusakalbius interneto portalus dar nebaigė: juk ne juokas, kai iš esmės Lietuvos Vyriausybės struktūra teigia, kad Rusija savo vakarinį eksklavą – Kaliningrado sritį valdo neteisėtai, nes jai tam skirtas laikas baigėsi. O kadangi užgrobdama Krymą ir kėsindamasi į kitas Rytų Ukrainos teritorijas Rusija pamynė tarptautines normas, draudžiančias keisti valstybių sienas jėga, tai laikas Rusijai priminti, kad ir iš jos Karaliaučių galima atimti. Ar bent jau pareikšti, esą tam, pasak L.Kasčiūno, yra pakankamų „teisinių ir politinių pagrindų“.

Toks formaliai svarbaus veikėjo (be vadovaujamų pareigų RESC, L.Kasčiūnas yra Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų tarybos narys, buvo Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas užsienio politikos klausimais) viešas pareiškimas būtų smerktinas netgi ramiomis aplinkybėmis, o dabar, kai tarp Lietuvos, kitų Baltijos šalių ir Rusijos – faktinė karo padėtis, yra visiškai skandalingas ir netoleruotinas.

Mat L.Kasčiūno teiginys, esą Potsdamo konferencija patikėjo Rusijai 50-iai metų administruoti Karaliaučiaus sritį, yra visiškai melagingas ir neturintis nieko bendra su tikrove. Šiais laikais kiekvienas norintis gali atsiversti internete Potsdamo konferencijos nutarimus, liečiančius Rytų Prūsijos dalybas, ir pamatyti, kad juose nėra nė žodžio apie kažkokius „50 metų“ ar „laikiną administravimą“. Ten labai aiškiai kalbama apie „ultimate transfer“, tai yra „galutinį perdavimą“.

Kad tą 50-ies metų terminą jis pats prasimanė, idant „apibrėžtų laikinumo ribas“, L.Kasčiūnas vėliau pats pripažino feisbuke vykusioje diskusijoje šia tema. Tik kažkodėl jo įvardytieji 50 metų tiksliai atitinka tą „urban legend“ (miesto legenda – taip priimta vadinti jokio pagrindo neturintį gandą, kuriuo visi besąlygiškai tiki ir pasakoja kaip neginčytiną faktą), kuri Lietuvos visuomenėje sklando mažiausiai keturis dešimtmečius. Bent jau aš iš suaugusiųjų, mėgusių diskutuoti apie politiką, tai išgirdau apie 1979-uosius, kai trumpam apsilankius Kaliningrado srityje visi baisėjosi jos apleistumu. Tuomet ir nuskambėjo paaiškinimas, esą rusai nieko neinvestavo į Kaliningradą, nes šis jiems po karo buvo perduotas tik laikinai valdyti penkiems dešimtmečiams, todėl esą Sovietų Sąjunga ir Helsinkio konferencijos dokumentus sutikusi pasirašyti, nes ten garantuotas sienų neliečiamumas Europoje. O štai dabar, kai Helsinkyje patvirtintos sienos, tai gal ką ir pakeis.

Vėliau, jau po nepriklausomybės atkūrimo, šią „urban legend“ teko girdėti ir skaityti daugybę kartų – iš politikų, visuomenės veikėjų, išeivijos teisininkų ir politologų. Ambasadorius Česlovas Stankevičius tą „laikiną administravimą 50-iai metų“ buvo paminėjęs netgi rimtame straipsnyje, rašytame viename NATO leidinyje. Deja, į laišką su klausimu, kokiais dokumentais remiantis tai teigiama, atsakymo negavau. Na, bet „uraban legend“ tokia ir turi būti – visi ją kartoja, niekas įrodymų neduoda.

Teiginys, esą Kaliningrado srities likimas turi būti galutinai nustatytas tarptautinėje konferencijoje, kuri neįvyko, tad ir srities teisinė priklausomybė nenulemta, taip pat neatlaiko kritikos. Paprastai šitai teigiama remiantis neoficialių Potsdamo konferencijos metu vykusių pokalbių protokolu, kuriame britai ir amerikiečiai užsirašę, jog sovietų užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pritaręs, kad galutinis teritorijų perdavimas negalimas be galutinės taikos konferencijos nutarimo („peace settlement“). Išeivijos politologas Richardas Krickus remiasi taip pat neoficialiais buvusio JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo Strobe’o Talboto pasakymais, esą JAV pripažįsta Kaliningrado sritį Rusijai tik de facto, o ne de jure (faktiškai valdomą, bet be formalaus teisinio pagrindo).

Tačiau visi šitai teigiantieji apeina faktą, kad 1990-aisiais, sprendžiant Vokietijų suvienijimo ir galutinės Vokietijos ir Lenkijos sienos klausimą, tokia konferencija (Final Settlement with Respect to Germany) įvyko. Joje, dar vadinamoje „Sutartis dvi + keturios“, dalyvavo dvi Vokietijos – Rytų ir Vakarų bei keturios Antrojo pasaulinio karo valstybės nugalėtojos: Sovietų Sąjunga, Jungtinės Valstijos, Britanija ir Prancūzija. Po konferencijos pasirašytoje sutartyje Vokietija atsižadėjo visų savo iki Antrojo pasaulinio karo turėtų žemių į rytus nuo Oderio-Neisės linijos (sienos su Lenkija). Vėliau šis Rytų Prūsijos ir dalies Vakarų Prūsijos atsisakymas papildomai buvo įtvirtintas Vokietijos ir Lenkijos sutartimi dėl sienos. Taip Kaliningrado srities klausimas buvo išspręstas, ir Lietuva netiesiogiai tai patvirtino 1997 m. pasirašydama su Rusija sutartį dėl sienos, kuri, kaip žinoma, riboja mus su buvusiais Rytprūsiais. Jeigu Lietuva būtų turėjusi abejonių dėl juridinės Kaliningrado srities priklausomybės, sienos sutarties su Rusija pasirašymas būtų buvęs neįmanomas.

Nėra labai svarbu, kad šis neatsakingas pasipuikuoti norinčio veikėjo leptelėjimas atgaivino lietuvių atmintyje „urban legend“ apie neva neteisėtą Kaliningrado priklausymą Rusijai. Kur kas blogiau, kad jis suteikia dar vieną instrumentą Kremliaus propagandai kalbėti apie iš Lietuvos, NATO narės, reiškiančios teritorines pretenzijas, kylančius karinius pavojus Kaliningrado sričiai, kaip tai 2012 m. padaryta Rusijos generalinio štabo viršininko Nikolajaus Makarovo pranešime Federacijos Tarybai. Ir tai duoda pagrindo kokiai nors Rusijos provokacijai Lietuvos atžvilgiu.

Visos Kremliaus agresijos užkardymo priemonės, kurias taiko tiek Amerika, tiek Europa, yra labai atsargios, nes Vakarai žino: Rusija tokia silpna, kad sudavus pernelyg smarkiai gali tiesiog subyrėti

Tai sukurtų galios vakuumą Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose.

Ukrainos Rada priėmė įstatymus, suteikiančius ypatingą statusą Rusijos ~de facto~ okupuotai Donbaso daliai. Insurgentams suteikta amnestija (nors ne už visus nusikaltimus), jiems leidžiama išsaugoti savo ginkluotus būrius, turėti savivaldą. Ir taip iš Kijevo dotacijų mitęs, o dabar dar ir karo nuniokotas Donbasas galbūt ir toliau bus išlaikomas bei atstatinėjamas Ukrainos biudžeto pinigais. Už tai formaliai jis liks sudėtine Ukrainos dalimi.

Tokia kaina už taiką, nes skurdi Ukraina negali sau leisti ilgo karo, be to, jos prastai apmokyta ir prastai aprūpinta kariuomenė tiesiog nepajėgi veiksmingai kariauti su nuo pagrindų pertvarkytomis Rusijos pajėgomis.

Dalis Ukrainos visuomenės ir politikų supratingai priėmė šiuos prezidento Petro Porošenkos ir Rados sprendimus, dalis ėmė šaukti apie išdavystę ir reikalauti karo iki pergalės. Tačiau tiek vieni, tiek kiti pyksta, kad Vakarų valstybės – nei Europos Sąjunga, nei NATO – neatėjo Ukrainai į pagalbą, nors Rada ir Europos Parlamentas tą pačią dieną, kai okupuotai Donbaso daliai buvo suteiktas ypatingasis statusas, ratifikavo istorinę Asociacijos su ES sutartį.

Lietuvoje irgi girdėti priekaištų, esą Europos Komisija, metams atidėdama Asociacijos sutarties su Ukraina įgyvendinimą, padarė pavojingą precedentą, leisdama Rusijai, kurios reikalavimu tai buvo padaryta, paveikti ES santykius su Rytų partnerėmis.

Raudantys dėl neva įvykusios „Ukrainos išdavystės“ per formalumus ir detales nemato esmės: Ukrainos integravimosi į Europą procesas prasidėjo ir jo nepajėgė sustabdyti nei Rusijos agresija, nei nesugebėjimas iki galo išlaisvinti Donbaso, nei nemažos dalies Vakarų elito baimė leisti Ukrainai galutinai atsiskirti nuo Rusijos, taip pastūmėjant šią ar į Kinijos glėbį, ar į nevaldomą griuvimą, kaip prieš ketvirtį amžiaus nutiko Sovietų Sąjungai.

Norint suvokti, koks lūžis įvyko Vakarų požiūryje į Ukrainą, privalu prisiminti 1991-ųjų rugpjūtį ir tuomečio Amerikos prezidento George’o Busho (tėvo) vizitą į Kijevą, kur jis įkalbinėjo ukrainiečius neišeiti iš Sovietų Sąjungos. Ši G.Busho kalba, į įstoriją įėjusi kaip „Kijevo viščiuko (arba Kijevo kotleto) kalba“, apžvalgininkų buvo negailestingai sukritikuota ir įvertinta kaip pati blogiausia Amerikos vadovo kada nors pasakyta kalba. Tegu G.Bushas teisinosi, esą jis buvęs blogai suprastas, bet mes Lietuvoje gerai pamename, kaip tiek jis, tiek kiti Vakarų pasaulio lyderiai lygiai taip pat kaip ukrainiečius įkalbinėjo ir lietuvius „nekenkti Gorbačiovui“, būti nuosaikius ir rąžė rankas, kad „tie lietuviai viską sugadins“.

Per visą Euraziją nusidriekusi Sovietų Sąjunga penkis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, Vakarų požiūriu, buvo veiksnys, stabilizuojantis Balkanus, Rytų Europą, Kaukazą, Centrinę Aziją ir Tolimuosius Rytus. Nežinomybė, į kurią vedė branduolinės Sovietų Sąjungos subyrėjimas, baugino amerikiečius ir europiečius kur kas labiau nei komunizmas, su kuriuo visi jau buvo apsipratę ir ypač Europoje sukūrę gerus verslo ryšius.

Praėjęs ketvirtis amžiaus vakariečių požiūrio į Ukrainą ir jos santykį su Rusija nė kiek nepakeitė. 2008 m. “The Washington Post” redaktorius Davidas Ignatius išleido pasikalbėjimų su Zbigniewu Brzezinskiu ir Brentu Scowkroftu knygą „Amerika ir pasaulis: pokalbiai apie Amerikos užsienio politikos ateitį“. Atkreipiu dėmesį – tai jau po Oranžinės revoliucijos, kurios metu ukrainiečiai aiškiai parodė, kad jiems labiau pakeliui su Europa, bet ne su Rusija.

O apie ką kalbasi du buvę prezidentų patarėjai saugumo politikos klausimais? Kad Ukrainą galima integruoti į NATO ir ES tik kartu su Rusija, nuolat palaikant įspūdį Maskvoje, kad ši kontroliuoja situaciją savo kaimynystėje. Priešingu atveju kils problemų, juo labiau kad Rusijos narystė Aljanse būtina kaip atsvara Kinijos galiai ir kaip garantija, kad Rusija nežlugs ir nesukurs galios vakuumo musulmoniškoje Centrinėje Azijoje.

Lietuvos, kaip ir kitų nedidelių Rusijos paribio valstybių, visuomenės dažnai nesupranta to iš pirmo žvilgsnio keisto Vakarų politikų tupinėjimo aplink šį aziatišką monstrą, darant viską, kad tik nepakenktų Kremliaus šeimininkams, tuo pat metu kalbant apie Didžiąją Rusiją ir jos neįveikiamą galybę.

Neretai tai suprantama kaip pataikavimas ir bailumas, nors iš tikrųjų yra atvirkščiai: viena, ko bendraudami su Rusija bijo Vakarai, – kad tik netrinktelėtų jai per stipriai, nes Rusija visados buvo ir yra daug silpnesnė, nei atrodo. Europa ir Amerika, kelis kartus kėlusios Rusiją iš visiškų griuvėsių, žino tai geriau už bet ką.

Pirmą kartą europiečiai Habsburgų asmenyje atkūrinėti tuomet dar Moskoviją ėmėsi po jai itin nesėkmingų XVI–XVII amžių karų su Lietuva ir Lenkija, kai Maskvos sostas tik per plauką neperėjo į Varšuvos ir Vilniaus statytinio rankas (šiemet kaip tik minime 500 metų nuo Oršos mūšio, kuriame Moskovija buvo visiškai sutriuškinta jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų).

Antrą kartą Europa gelbėjo jau Petro I valdomą Rusiją nuo Švedijos invazijos XVIII amžiaus pradžioje. Trečią kartą europiečiams Rusijos imperiją teko gelbėti nuo Napoleono XIX amžiaus pradžioje, kai Anglija ne tik atitraukė į save trečdalį visų Prancūzijos imperijos pajėgų, bet ir apginklavo Rusiją bei savais pinigais apmokėjo didelę dalį jos sąskaitų.

Ketvirtą kartą gyvybės į Rusijos liekanas europiečiai kartu su amerikiečiais įpūtė po Pirmojo pasaulinio karo, kada, regis, milžinišką imperiją Vokietija sunaikino viena kairiąja ranka, nes Antantei nepavyko sukurti kelio, kuriuo būtų galima aprūpinti caro armiją ginklais. Visa garsioji Sovietų Sąjungos industrializacija, pavertusi agrarinį kraštą pramonine, iki dantų ginkluota valstybe, buvo įvykdyta pagal Amerikos specialistų parengtus planus, Amerikos pramonės technologijomis ir Amerikos bankininkų pinigais. Nepaisant to, jei ne lendlizas, kuris užtikrino Stalino kariuomenei trečdalį visų šūvių ir visą Raudonajai armijai reikalingą maistą viso karo metu, Antrajame pasauliniame kare Sovietų Sąjunga būtų buvusi Vokietijos sutriuškinta lygiai kaip Rusijos imperija Pirmajame.

Šaltasis karas irgi baigėsi Vakarų pergale jiems visai netikėtai, nes vieno stipresnio Ronaldo Reagano stuktelėjimo pakako, kad, regis, antroji pasaulio galybė, kokia tapo Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo, subyrėtų ir išnyktų iš geopolitinio žemėlapio vos per trejus metus. Jei ne visuotinė Amerikos ir Europos pagalba, Boriso Jelcino Rusija vargu ar būtų išgyvenusi kaip vieninga valstybė.

Tad svarbiausias Europos ir Amerikos žaidimo Ukrainoje tikslas buvo sudaryti galimybę Vladimirui Putinui atsitraukti, išsaugant veidą ir pagrindą aiškinti saviškiams apie „Rusijos pergalę“, nerizikuojant smogti jam per stipriai – taip skatinant Rusijos Federacijos byrėjimo procesą.

Dabartinės Vakarų didvalstybių pastangos bendraujant su Rusija išsaugoti „didžiąją taiką“ Gruzijos ir Ukrainos sąskaita niekuo nesiskiria nuo Vakarų didvalstybių nuolaidžiavimo Hitleriui.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą siekta „didžiosios taikos“ Austrijos, Čekoslovakijos, Lietuvos ir Lenkijos sąskaita. Dabar Europos Sąjungos sostinėse su palengvėjimu atsidūstama: Ukrainos rytuose, arba Donbase, jau savaitė, kaip paskelbta taika.

Nors visą savaitę po paliaubų paskelbimo šaudoma ir žūsta kariai, vien žinios apie trišalio ES, Rusijos ir Ukrainos protokolo dėl ugnies nutraukimo pasirašymą pakako, kad Europa suabejotų, ar reikia įvesti Rusijai naujas ekonomines sankcijas. Nes jeigu jau beveik taika, tai kam tos sankcijos? Galgi vis dėlto pavyks gražiuoju susitarti su Vladimiru Putinu? Kanclerė Angela Merkel, kuri jau buvo palaidojusi visas viltis, pirmadienį, sužinojusi apie jo ir Ukrainos prezidento Petro Porošenkos pokalbį telefonu, vėl prašneko apie „deryboms atviras duris“. Svarbiausia, pasak jos, siekiant taikos Ukrainoje „kariniai metodai visai netinkami“.

Tokia reakcija į agresoriaus elgesį jau matyta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai Europos didvalstybės darė viską, kaip jos įsivaizdavo, kad to karo išvengtų, juoba Adolfo Hitlerio vadovaujamos Vokietijos reikalavimai atrodė tokie suprantami. Kas čia keisto, kad visi vokiečiai nori susijungti vienoje valstybėje? Juk be savo imperijos likusi Austrija vieningai balsuoja už prisijungimą prie Vokietijos. O vokiškai kalbantys Čekoslovakijos Sudetai (tai iš esmės tos pačios Austrijos dalis) – nejau nebūtų teisinga, jeigu mainais „už taiką mūsų amžiui“ čekai juos savanoriškai atiduotų Hitleriui? Vokiškąjį Mėmelį patys lietuviai sutinką atiduoti Reichui.

Dar liko toks Dancigas, Lenkijos dalimi atkirstas nuo Vokietijos. Hitleris viso labo nori eksteritorinio koridoriaus į jį, o tie užsispyrę lenkai nenori jo duoti. Negi lenkai – ne karo Europoje kurstytojai?

„Kaip siaubinga, kad mes čia [Vakaruose] turime kasti tranšėjas ir matuotis dujokaukes dėl rietenų tolimoje šalyje tarp žmonių, apie kuriuos nieko nežinome“, – atverdamas kelią Hitlerio agresijai retoriškai klausė Britanijos premjeras Neville’is Chameberlainas. Sužinojus apie Reicho ultimatumą Lenkijai jam antrino prancūzas socialistas Marcelis Deatas: „Mirti už Dancigą? Ne!“

Štai taip, manydami, kad pasimokė iš klaidų, atvedusių į Pirmąjį pasaulinį karą, tad siekdami išspręsti visus konfliktus nenaudojant karinės jėgos, europiečiai ir nužygiavo tiesiai į Antrąjį pasaulinį. Po šio irgi daug kalbėta, kad dabar jau visi tikrai pasimokę, tad jokio agresoriaus taikinimo ir nuolaidžiavimo jam nebus. Tikrai?

Rugsėjo 1-ąją, minint šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio pradžios, atsiverčiu respektabilųjį „The Financial Times“ ir skaitau dar respektabilesnio Harvardo, Oksfordo, Stanfordo universitetų profesoriaus, kitų ne mažiau garbingų mokslo įstaigų tyrėjo Niallo Fergusono tekstą, kuriame vedamos paralelės tarp Pirmojo pasaulinio ištakų ir dabartinės krizės Ukrainoje: „Tikroji istorijos pamoka tokia: palyginti nedidelė krizė dėl lopinėlio trečiarūšės Rytų Europos teritorijos gali sukelti pasaulinį konfliktą tik tuo atveju, jei priimantieji sprendimus padarys visą eilę klaidų.“ Ir toliau apie tai, kad negalima varyti Vladimiro Putino į kampą, spausti jo, nepaliekant pasirinkimo, nes mažytė vietinio masto problemėlė Rytų Ukrainoje gali sprogti kova dėl dominavimo Europoje.

Tikroji istorijos pamoka – kad ji nieko nemoko, netgi tokių pripažintų jos metrų, kaip N.Fergusonas. Jeigu politikai tikrai mokytųsi iš istorijos, jie žinotų, kad į Antrąjį pasaulinį karą atvedė dvi klaidos: 1) neužbaigtas Pirmasis pasaulinis karas ir po to Versalyje sudaryta bloga taika (ne veltui vis daugiau istorikų kalba apie vieną Pasaulinį karą, tik vykusį dviem etapais, su pertrauka jėgoms atgauti); 2) baimė ryžtingai panaudoti karinę jėgą, vos tik Hitleris ginkluotu būdu ėmė atkūrinėti, vokiečių požiūriu, Versalyje pamintas jų teises.

Pirmoji klaida buvo pakartota 1990–1991 m., kai griuvus Sovietų Sąjungai nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta Vakarų pergalė šaltajame kare. Fiksuojant tai ne tik teisiniais dokumentais, bet ir įvedant okupacines pajėgas bei pertvarkant nugalėtąsias teritorijas pagal nugalėtojų valią. Užuot tai padarę, Vakarai ėmėsi ramstyti po Ronaldo Reagano smūgio griūvantį sovietinį monstrą, maitinti Rusiją pinigais, saugoti ją nuo tolesnio irimo. Kas pamiršo – savo pirmąjį revanšistinį karą prieš Čečėniją „demokratinė“ Boriso Jelcino Rusija kariavo iš esmės už Vakarų pinigus.

Rusijos visuomenė, panašiai kaip kadaise Vokietijos, liko nesupratusi, kaip ir kodėl ji pralaimėjo karą. Vokiečiai nesuprato, kodėl juos dalija Versalyje, jeigu karas baigėsi jų kariuomenei stovint giliai įsitvirtinus priešo kraštuose, svetimo kareivio batui taip ir nepalietus vokiškos žemės. Rusijos žmonės nesuprato, kodėl jie turi palikti Rytų Europą, išbarstyti Sovietų Sąjungą, jeigu jų niekas nenugalėjo, – juk jie viską padarė savo geru noru, už Vakarų pažadus būti draugais ir sąjungininkais. Ir vokiečiai, ir rusai padarė vienodas išvadas – dėl visko kalti vidaus priešai, sudavę klastingą smūgį į nugarą. Turėtą galią galima atkurti, o žemes ir vietą tarp pasaulio didžiųjų – susigrąžinti.

Antrąją klaidą Vakarai ėmė kartoti 2008-ųjų rugpjūtį. Ieškant panašumų su Hitlerio veiksmais, V.Putino agresiją prieš Gruziją būtų galima lyginti su Reino krašto remilitarizavimu 1936-aisiais. Tuomet Vokietijos kariuomenė vėl įžengė į pasienio su Prancūzija žemes, taip sulaužydama ir Versalio, ir Lokarno sutartis, o Prancūzija, Britanija, Lenkija, Belgija nė piršto nepajudino, kad ją sustabdytų, nors jų karinis pranašumas buvo absoliutus, o vermachtas turėjo įsakymą nuaidėjus bent šūviui iš sąjungininkų pusės sustoti ir trauktis.

Galima neabejoti, kad jeigu prasidėjus Rusijos agresijai į Gruziją būtų buvusi atskraidinta nors viena NATO lėktuvų eskadrilė ar bent priešlėktuvinė baterija, Rusijos „taikdariai“ būtų sprukę atgal. Bet NATO 2008-aisiais nedrįso šauti į rusus, lygiai kaip ir prancūzai ar britai 1936-aisiais nedrįso šauti į vokiečius. Todėl šiandien jau turime Krymo „anšliusą“ ir Sudetų kampaniją Ukrainos rytuose.

Greta analogijų yra ir skirtumų: laisvę mylintys Ukrainos kazokai, kada atsitokėjo, ėmė šaudyti į rusų agresorius daug aršiau ir taikliau nei ramūs ir įstatymus gerbiantys čekų biurgeriai į vokiečius. Šis skirtumas ir suteikia vilčių, jog iki Dancigo koridoriaus klausimo nebus prieita, tik svarbu, kad Vakarai suprastų: kai susiduri su agresija, jėga – geriausias sprendimas, ir nieko nėra blogiau už blogą taiką, nes ji visados veda į didžiulį karą.

Neigdami karinę jėgą, kaip būdą užkardyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą, europiečiai gina tuos pamatinius principus, ant kurių jie po Antrojo pasaulinio karo pasistatė Europos Sąjungą.

Bet europiečiai nepastebi, kad jų ligšiolinė gynėja – Amerika – irgi pavojingai sueuropėjo.

Pranešimai iš praėjusį savaitgalį vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, kuriame svarstyti Rusijos atgrasymo nuo agresijos Ukrainoje būdai, daugelį stebėtojų turėjo mušti iš vėžių ir kelti klausimus: kodėl jie taip elgiasi? Ar jie visai iš proto išėjo?

Tai teisingi klausimai, nes, viena vertus, ES lyderiai neabejoja, kad Vladimiras Putinas ne tik plės jau atvirą Rusijos karinę agresiją Donbase, bet ir neketina ja apsiriboti, nes po Ukrainos ateis Latvijos ir Estijos eilė. Kita vertus, kai tik prasidėjo kalba apie priemones, kuriomis Europa galėtų atvesti į protą Kremliaus valdovą, visas ES lyderių pyktis ir ryžtas kažkur išgaravo: Angela Merkel tvirtai pasakė neduosianti vokiškų ginklų Ukrainai, „idant nekiltų įspūdis, kad šį konfliktą galima išspręsti karine jėga“. Per Ukrainą riedančius Rusijos tankus Europa toliau bandys stabdyti  ekonominėmis sankcijomis.

Kodėl europiečiai taip elgiasi? Nejaugi jie iš tiesų mano, kad V.Putino agresiją galima sustabdyti grasinant pirštuku? Jie kaip sugedusi plokštelė kartoja: karas – tai ne sprendimo būdas, neužkirskime kelių dialogui su Kremliumi, galimas tik politinis sprendimas, raskime būdą, kuris nekenktų Rusijai. Nors patys kuo puikiausiai supranta, kad sustabdyti tankus galima tik juos deginant. V.Putiną galima sustabdyti tik karu, bet tai pasakyti bet kuriam „senosios“ ES lyderių reikštų politinę savižudybę.

Tokio Europos neveiksnumo ir sutrikimo priežasčių atriedančių tankų akivaizdoje reikia ieškoti daug giliau, ir Rusijos baimė – veikiau tik formalus pasiteisinimas, nei priežastis. Norint suprasti dabartinius europiečius, reikia suprasti, kaip ir kodėl prieš septynis dešimtmečius pradėta kurti vieninga Europa. Anglies ir plieno paktas tarp Vokietijos ir Prancūzijos 1950-aisiais buvo sudarytas ant dviejų pasaulinių karų nuniokotos Europos griuvėsių apsikabinus dviem buvusiems priešams, kurie galiausiai abu tapo pralaimėjusiaisiais. Nereikia apsigauti manant, esą Prancūzija laimėjo karą, nors formaliai ir buvo nugalėtojų pusėje. Ji buvo lygiai taip pat sutraiškyta pirma vokiečių, paskui – anglosaksų karo mašinų ir į nugalėtojų stovyklą varganos giminaitės teisėmis priimta tik dėl amerikiečių politinių žaidimų su britais, tad jaučia dar didesnį pralaimėjusiojo kompleksą nei vokiečiai. Ir visos kitos Europos valstybės, kurios vėliau jungėsi prie Bendrijos, buvo tokios pačios pralaimėtojos kaip ir jos pradininkės – per abu karus praradusios ar dalį teritorijų, ar užjūrio kolonijas, ar pasaulinės galios statusą. Britanijai Prancūzijos reikalavimu tol neleista prisijungti prie ES, kol ši neatsisakė visų savo užjūrio kolonijų ir netapo tokia pačia plikše kaip ir kontintentinės narės.

Šitą reikia įsisąmoninti: Europos Sąjunga – tai karą pralaimėjusių valstybių sąjunga ir mūšio lauke pergalingoms valstybėms, žinančioms, kas yra pergalės skonis ir nejaučiančioms pralaimėjusiems būdingų kompleksų, vietos joje nėra. Pati mintis, kad problema gali būti išspręsta karine jėga, pasiekiant lemiamą pergalę, sugriautų visą ligšiolinės ES egzistencijos pamatą.

Vienintelė Vakarų valstybė nugalėtoja, po karo paėmusi į savo motinišką globą Europą, buvo Amerika. Ji savo pinigais atkūrė Europą, ji ją gynė savo branduolinėmis raketomis, bet kartu perėmė į savo įtakos sferą daugumą buvusių Europos kolonijų ir vienintelė bendravo su Maskva kaip lygi su lygia. Daugumai paprastų europiečių toks gyvenimas Amerikos užantyje itin patiko, juoba neregėtai ilgi septyni taikos dešimtmečiai ir susivienijimas į Bendriją leido sukurti ir lig tol neregėtą visuotinę gerovę. Tačiau Europos elito, ypač senojo, išgyvenusio pasaulinius karus, atstovams amerikietiška globa buvo visiškai nepakenčiama ir tik gilino nevisavertiškumo kompleksą. Noras išsiveržti iš transatlantinio glėbio, sužaidžiant tradicinį europietišką galios žaidimą – mano priešo priešas yra mano draugas, stūmė Europą į draugystę su Rusija, įsivaizduojant, kad sąjunga su ja leis atsverti Amerikos įtaką, o tūkstantmetė europinė diplomatinė patirtis, padauginta iš europinių pinigų bei technologijų, suteiks pranašumą prieš rusus, kuriuos Europos elitas visados laikė barbarais.

Europiečiai neįvertino dviejų dalykų. Viena, visados kumštį labiau už protą vertinę rusai nemato beginklių ir karą iš konfliktų sprendimo būdų išmetusių europiečių kaip sau lygių partnerių: europietiškos technologijos ir europietiški pinigai Kremliaus valdovų akyse – tik teisėtas karo grobis, kurį šį kartą bus nesunku pasiimti. Europa, rusų požiūriu, šiandien – it išromytas eržilas: vis dar bando lipti ant kumelės, bet jau nieko nebegali.

Antra, septynis dešimtmečius Europą gynę amerikiečiai šiandien pavojingai sueuropėjo savo požiūriu į konfliktų sprendimo būdus (ne veltui Europos elitas taip džiūgavo prezidentu išrinkus Baracką Obamą ir davė jam avansu Nobelio taikos premiją).

Užuot ryžtingai pastatęs Rusiją į vietą, kaip tai darydavo Ronaldas Reaganas, dabartinis Baltųjų rūmų šeimininkas šneka, esą „pasaulis visados buvo neramus“, o geopolitinės grėsmės šiandien daug mažesnės nei šaltojo karo laikais. B.Obama akivaizdžiai nenori girdėti, kaip Rusija pirmą kartą nuo šaltojo karo laikų ėmė grasinti branduoliniu ginklu. Užtai šį V.Putino grasinimą girdi europiečiai ir stingsta iš baimės, kaip kadaise stingo iš baimės Kremliaus senoliai, išgirdę  R.Reaganą pranešant amerikiečiams, jog sovietai paskelbti už įstatymo ribų ir po kelių minučių jis juos sunaikinsiąs branduoliniu ginklu. „Žvaigždžių karų“ programa ir nuolatinis grasinimas sovietams branduoliniu ginklu buvo genialus R.Reagano blefas, kartu su naftos embargu privertęs Michailą Gorbačiovą kapituliuoti prieš Ameriką, sėsti prie derybų stalo ir galiausiai sunaikinęs Sovietų Sąjungą, kurios griūtį Europa bandė sustabdyti visais būdais.

Šiandien, šantažuodamas Europą tankais Ukrainoje, o Ameriką – Rusijos branduoliniu arsenalu, V.Putinas mėgina įveikti priešus jų pačių ginklu: pakartoti R.Reagano geopolitinį žaidimą su Sovietų Sąjunga, tik šį kartą nukreipdamas jį prieš Vakarus. Kremliaus tikslas – ne Donbasas, ne Ukraina ir net ne Baltijos šalys. Kremliaus tikslas – globalinė „perestroika“ Vakaruose, atskirianti Europą nuo Amerikos, sugriaunanti NATO ir paverčianti Europos Sąjungą bevalių Rusijos vasalų sambūriu. Sustabdyti jį gali tik Vakarų „perestroika“, atkurianti šaltojo karo laikų vienybę, karinę galią ir ryžtą ją panaudoti.