Netikėta Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kaip pakeitė visą Lietuvos gyvenimą prieš du dešimtmečius priimtas sprendimas siekti narystės NATO, kurio išsipildymo dešimtmetį minėsime šią savaitę.

Įsivaizduojate, su kokia baime trečią savaitę gyvena ne tik Rusijos puolamos Ukrainos, bet ir Gruzijos, kurios šiaurinėse užgrobtose provincijose penkti metai stovi didžiulė Rusijos karinė grupuotė, ar Moldovos, į kurios maištingąją Padniestrės sritį vienu metu su operacija Kryme Rusija permetė specialiosios paskirties brigadą, gyventojai? Kas vakarą eidami miegoti jie spėlioja: ar ryte atsikėlę per langą neišvys „žalių žmogeliukų“, riedančių nerangiais šarvuotais visureigiais? Kuri buvusi sovietinė respublika ar jos dalis taps kitu Rusijos agresijos taikiniu? Atsakymo į šiuos klausimus nėra, užtat žinoma, kad vien Kryme fašistinis Vladimiro Putino režimas nesustos – apetitas atsiranda bevalgant, o revanšistinės euforijos apimta Rusijos visuomenė reikalauja: dar!
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra tikriausiai vienintelės Rusijos kaimynės, apie kurių pakartotinį užgrobimą sovietų revanšistai atvirai svajoja du dešimtmečius, bet kurių gyventojai gali miegoti daugmaž ramiai – mus jau dešimtmetį saugo NATO skydas. Žinoma, nėra ramu matyti kaimynystėje siautėjantį lokį, tegu ir už grotų, nes nežinia, kiek tvirti prieš penkis dešimtmečius suvirinti jų virbai. Tačiau skubiai į Vilnių atvykęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas patikino: grotos tvirtos, o jei kas, atsiras ir didelis vėzdas lokiui per letenas užtvoti. Kalbėdamas Vilniuje antrasis asmuo Amerikos valdžios hierarchijoje pasakė aiškiai: „Mes duosime atkirtį“, o baigdamas pridūrė: „Te Dievas saugo jūsų tautas ir mūsų kariuomenes.“ Išskyriau šį žodį, kad geriau suvoktume jo reikšmę – Lietuvą saugo ne tik tegu narsi, bet nedidelė sava kariuomenė, bet ir Jungtinių Valstijų kariuomenė, kuri, nepaisant visų mažinimų, tebėra galingiausia pasaulyje. Ir Jungtinės Valstijos pasirengusios ją panaudoti, kad apgintų savo sąjungininkus NATO.
Ką tai iš tikrųjų reiškia? Pirmiausia tai, kad trečią savaitę nuo Rusijos agresijos pradžios mūsų gyvenime, o svarbiausia – šalies ekonomikoje iš esmės niekas nepasikeitė: verslas ima paskolas bankuose už tokias pat palūkanas kaip ir iki karo, tiekėjai tariasi su užsienio partneriais dėl ilgalaikio prekių tiekimo kreditan, mūsų eksportuotojai pasirašinėja ilgalaikius prekių tiekimo kontraktus, verslininkai derasi su užsienio partneriais dėl investicijų į bendrą verslą Lietuvoje.
Dabar įsivaizduokime, kad Lietuva – ne NATO narė, o, kaip isteriškame interviu putojosi Londone ekstradicijos į Lietuvą laukiantis finansinis aferistas Vladimiras Antonovas, „mažytė Rusijos pafrontės valstybė“. Kas tokiai duotų ilgalaikių kreditų, kas tiektų prekes be išankstinio apmokėjimo, kas rizikuotų investuoti čia savo pinigus, jei bet kada viską galėtų užgrobti Rusija? „Šį rytą, prieš pat pasirašant įsigijimo sutartį, užsienio investuotojas pasakė: „Niekuomet neinvestuotume į Baltijos šalis, jeigu jos nebūtų NATO dalimi“, – kovo 14-ąją savo feisbuko paskyroje užrašė Mykolas Majauskas, finansų patarėjas ir Pasaulio ekonomikos forumo Vilniaus branduolio kuratorius.
Tokia tiesa: nuo kovo 1-osios, kai pasaulis išvydo Rusijos „žalius žmogeliukus“ Kryme, už kiekvieną užsienio investicijų litą, už kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, turėsime būti dėkingi NATO ir tiems, kurie Lietuvą į Aljansą kone stumte įstūmė.
Taip išėjo, kad prieš du dešimtmečius buvau tarp pirmųjų, sužinojusių, jog Lietuva ketina siekti narystės NATO. Tuomet dirbau Lietuvos radijo studijos Seime redaktoriumi, buvo antradienis, 1994-ųjų sausio 4-oji, tylus pirmos ponaujametinės savaitės antradienis, kai dauguma įstatymų leidėjų, jų padėjėjų ir visų kitų gausių tuomet viename pastate įsikūrusių Prezidentūros ir Seimo rūmų gyventojų tebegyveno šventinėmis nuotaikomis. Praradęs viltį rasti nors kokią naujieną popietės žinių laidai, užsukau išgerti arbatos pas tuometį prezidento Algirdo Brazausko referentą užsienio politikos klausimais (dabar – Lietuvos ambasadorių Ukrainoje) Petrą Vaitiekūną. Pasiguodžiau, kad veikti nėra ką, teks eiti namo. „Palauk, neskubėk, – paslaptingai pasakė šis. – Šiandieną bus naujiena, tik luktelėk kokią valandą.“
Daugiau tuokart išpešti nepavyko, bet džiaugsmingai žibančios akys ir akivaizdi įtampa šiaip visuomet ramaus P.Vaitiekūno balse liudijo, kad palaukti verta. Tiesa, ne valandą, o kokias tris, bet žinia buvo verta laukimo: Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į Aljansą. Po trijų savaičių jau NATO būstinėje Monse stebėjau, kaip Lietuva viena pirmųjų iš pokomunistinės Vidurio ir Rytų Eropos šalių pasirašo Partnerystės vardan taikos sutartį su NATO.
Šiandien pakanka Kremliaus propagandos papūgų, aiškinančių, kad Lietuvos įstojimas į NATO esą buvęs „nulemtas geopolitikos“, esą mus ten „amerikiečiai įtraukė“ kone prieš Lietuvos žmonių valią. Suprask – narystė Aljanse Lietuvai teko lengvai ir kone už dyką. Kaip savo akimis matęs (ir pagal išgales prisidėjęs), kaip sunkiai Lietuvai teko skintis kelią į narystę didžiausią saugumą šiame pasaulyje užtikrinančioje karinėje organizacijoje, galiu pasakyti, kad buvo priešingai: nepaisant visų mūsų, mūsų draugų, partnerių ir sąjungininkų pastangų, kiekvienas žingsnis į NATO pavykdavo itin sunkiai.
Toli gražu ne vien dėl tuomečio Lietuvos skurdumo ar menko karinio pajėgumo. Visomis išgalėmis trukdė Rusija, jos draugai Vakaruose ir jos įtakos agentai Lietuvoje. Baltijos šalims buvo siūlomas neutralitetas, buvo siūlomos „kryžminės saugumo garantijos“ iš Rusijos ir NATO pusės (kaip ir tos, kuriomis naiviai 1994-aisiais pasitikėjo Ukraina ir atsisakė branduolinio ginklo), buvo gąsdinama, esą įstojusios į NATO Baltijos šalys sugadins gerus santykius tarp Europos ir Rusijos, buvo grasinama branduoliniu karu, bandoma surengti referendumą dėl narystės (Rusijos krizės tuo metu nukamuotoje Lietuvoje rezultatas būtų buvęs žinia koks), galiausiai bandyta per Konstitucinį Teismą uždrausti Lietuvoje dislokuoti NATO sąjungininkų pajėgas. Tas pačias, kurios jau dešimt metų kildamos į orą iš Zoknių oro uosto saugo taikią Lietuvos padangę.
Lietuvos priešams neišdegė: mūsų šalis 2004 m. balandžio 29-ąją įstojo į NATO, nors dar 2002-ųjų pavasarį niekas nebuvo aišku. Tačiau tikrąją narystės Aljanse vertę pajutome tik dabar, nors gal dar ne visi įsisąmoninome.

Už kiekvieną užsienio investicijų litą, kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, nuo šiol turėsime būti dėkingi NATO.

Vienoje Vilniaus mokyklų vėl sužalota mergaitė – trylikametė tapo bendraamžių smurto auka. Ar iš tiesų šių dienų vaikai yra agresyvesni, o gal mes tik daugiau skiriame dėmesio šiai problemai?

„Jaučiu baimę išleisdama savo vaiką į mokyklą“, – prisipažįsta vilnietė Aurima. Jos trylikametė dukra yra Vilniaus „Sietuvos“ vidurinės mokyklos šeštokė. Dukra, pasak mamos, yra ramaus būdo, nekonfliktiška, problemų dėl jos elgesio mokykloje niekada nekildavo.
Viskas aukštyn kojomis apsivertė pastarosiomis savaitėmis. Iš mokyklos dukra ėmė grįžti sudirgusi, įbauginta. Netrukus mergaitės tėvai išsiaiškino, kad ji įsivėlė į konfliktą su grupe toje pačioje mokykloje besimokančių trylikos keturiolikos metų mergaičių. Ponia Aurima sako ypač sunerimusi, kai vieną vakarą sužinojo, kad ratu apstojusios jos dukrą aštuonios paauglės neleidžia jai eiti namo. Dukrą parsivesti tuomet teko tėvams.

Vaikų smurto proveržiai – ne tik Lietuvoje

„Aš, būdama suaugusi, nepajėgiau atlaikyti žodinio mergaičių puolimo. Jos buvo labai priešiškai nusiteikusios ir visiškai neįsiklausydamos įrodinėjo savo tiesą“, – pokalbį su dukters bendramokslėmis iš skirtingų klasių prisimena moteris. Kas iš tikrųjų įvyko tarp mergaičių – kas pasėjo tarp jų nesantaikos grūdą, Aurima sako iki galo taip ir nesupratusi. Paaiškėjo tik tiek, kad konfliktą įžiebė kažkokie gandai, kuriuos skleidžiant tos mergaitės įtarė moters dukrą.
Įtampa tarp mergaičių vis didėjo. Pradėjusi tikrinti dukters gaunamas žinutes į mobilųjį telefoną ar socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame mergaitės aktyviai bendravo, mama susirūpino dar labiau. Dukra buvo užgauliojama, jai imta grasinti sumušimu ir išprievartavimu. „Maniau, tai tik kalbos, bet vėliau viena mergaitė iš tikrųjų vaikėsi mano dukrą su beisbolo lazda. Kaip ji pati vėliau pasakojo, pro savo namų durų akutę ji pamatė laiptinėje mano dukrą su dviem berniukais ir išėjo nešina beisbolo lazda, kad juos išvarytų“, – mergaičių elgesiu stebėjosi paauglės mama.
Mergaičių konfliktas kulminaciją pasiekė po Velykų. Balandžio 11 d. moteris sulaukė skambučio iš mokyklos, kad atvyktų pasiimti dukters, nes jai sužalotas rankos pirštas. Į mokyklą skubiai nuvykusiai mamai dukra pasipasakojo, kad per ilgąją pertrauką buvo užpulta tos pačios mergaitės, kuri anksčiau grasino beisbolo lazda. Paaiškėjo, jog moksleivė šiurkščiai sugriebė ir taip pasuko trylikametės dešinę ranką, kad sukėlė nedidelę traumą: nuvykus į Santariškių klinikas medikai nustatė dešinės rankos didžiojo piršto sąnario išnirimą. Šiuo metu mergaitės dešinė ranka sutvarstyta specialiu įtvaru. Kitų šaltinių teigimu, abi mergaitės susistumdė ir sužalojimai buvo padaryti netyčia.
„Kaip tik dabar dukra su vyru policijoje, iškvietė mus į apklausą. Apie incidentą policijai pranešė ligoninė, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Rytoj į policiją turi atvykti ir ta mergaitė su savo tėvais. Nei ji, nei jos tėvai mūsų neatsiprašė. Tik prašė nerašyti pareiškimo policijai, kad nebūtų keliama byla“, – praėjusią savaitę „Veidui“ pasakojo nukentėjusios paauglės mama.
Išleisdama dukrą į mokyklą moteris nebesijaučia tikra, kad ši ten bus saugi, ir sako nebežinanti, ko dar galima tikėtis.
Apie vaikų ir paauglių agresijos protrūkius pastaruoju metu girdime vis dažniau. Ši istorija, nutikusi „Sietuvos“ mokykloje, anaiptol ne vienintelė tokia ir toli gražu ne žiauriausia. Pernai vasarą šalį apskriejo kraupi žinia apie septyniolikmetę šiaulietę, kurią peiliu į gabalus supjaustė dvi bendramokslės gimnazistės. Merginos savo aukos kūno dalis sudėjo į maišelius ir išmėtė po miestą.
Visuomenę pašiurpino ir trylikametės alytiškės nužudymo istorija: pernai sausį paauglė atvyko į pasimatymą Vilniuje su keturiolikmečiu draugu, su kuriuo bendravo per socialinį tinklą „Facebook“, ir namo nebegrįžo. Internetinis draugas trylikametę išžagino ir pasmaugė.
Dar neužmirštas ir prieš kelerius metus Vilniaus „Volungės“ pradinėje mokykloje kilęs skandalas, kai įniršio apimtas antraklasis sužalojo kelis moksleivius.
Panašių istorijų, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka agresyviems vaikams ar paaugliams, yra daugybė, ir Lietuva čia ne išimtis. Su vaikų smurtu ir agresija susiduria visos šalys, o psichiatrai ir mokslininkai šiam reiškiniui skiria vis daugiau dėmesio. Pagrindinis klausimas, kurį kelia vaikų agresiją tyrinėjantys specialistai, – ar šių dienų vaikai yra agresyvesni nei ankstesnių kartų, ar taip tik atrodo, nes visuomenėje apie šią problemą dabar kalbama daug daugiau. Taigi ką rodo šia tema atlikti tyrimai?

Linksta į agresiją, nes yra nelaimingi

Prieš kelerius metus atliktų tyrimų duomenimis, Lietuva pagal patyčių paplitimą buvo tarp pirmaujančių pasaulyje: bent kartą kitų vaikų užgauliojimų, įžeidinėjimų ar netgi tam tikro smurto yra patyrę apie 70 proc. trylikamečių. Tačiau patyčios, kaip pabrėžia „Vaikų linijos“ psichologė Marina Mažionienė, nėra nauja problema – ji egzistavo visą laiką. Palyginamųjų tyrimų, kurie parodytų, koks buvo patyčių paplitimas prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, atlikta nėra, tad šie duomenys atskleidžia tik dabartinę situaciją.
Objektyvių tyrimų, kuriuose būtų lyginamas kelių skirtingų kartų vaikų polinkis į agresiją, taip pat nesama. Nestinga tik tokių duomenų, kad žiaurūs kompiuteriniai žaidimai ar smurto rodymas per televiziją iš tiesų didina vaikų agresyvumą. Vienas naujesnių Vakaruose atliktų tyrimų taip pat parodė, kad į agresiją labiau linkę tie vaikai, kurie buvo mušami ar kitaip fiziškai baudžiami savo tėvų. Kanados mokslininkai padarė išvadą, kad tokie vaikai vėliau gali smurtauti prieš savo tėvus, brolius ir seseris, draugus, o suaugę – ir prieš antrąją pusę.
Kai kurie tyrimai taip pat liudija apie pamažu didėjančią mergaičių ir moterų agresiją. Tiesa, jų autoriai daugiausia remiasi užfiksuota nusikaltimų statistika.
O ką apie tai mano žymūs lietuvių psichologai ir psichiatrai: ar agresijos tarp vaikų iš tiesų daugėja ir kokios priežastys tai lemia? „Ir taip, ir ne, – sako Paramos vaikams centro vadovė, vaikų psichologė Aušra Kurienė. – Ir dėmesio tam mūsų visuomenėje dabar skiriama daugiau, ir pačios agresijos šiek tiek padaugėjo, o taip yra todėl, kad mūsų vaikai dabar liūdnesni ir nelaimingesni. Materialiai jie neblogai aprūpinti, turi kompiuterius, naujus mobiliuosius telefonus ir madingų drabužių, bet tėvų dėmesio ir meilės sulaukia mažiau – savo centre su tuo nuolat susiduriame. Na, o nelaimingas žmogus dažnai būna piktas ir tą pyktį nukreipia arba į save (turime daug vaikų, kurie žudosi, vartoja kvaišalus, pjaustosi ir kitaip naikina save), arba į kitus žmones.“
Kita vertus, Lietuva pastaruoju metu garsėja vienomis ilgiausių vaiko priežiūros atostogų pasaulyje, o statistika rodo, kad šia teise pasinaudoja ir vis daugiau vyrų. Taigi ar tikrai padėtis tokia jau bloga?
A.Kurienė į tai atsako, kad apie šio įstatymo poveikį bus galima spręsti tik po kokių dešimties metų, kai dabartiniai mažyliai, kuriems tėvai lyg ir turi visas galimybes skirti daugiau dėmesio (bent jau kol šie maži) pasieks paauglystės amžių. O štai dabartiniai paaugliai psichologei atrodo labai atitolę nuo savo daug dirbančių ir nuolat užsiėmusių tėvų, kurie esą dažnai nespėja patenkinti ne tik vaikų, bet ir savo poreikių, bet užtat rado nepamainomą ir pačią kantriausią auklę – kompiuterį. „Vaikai palikti vieni su kompiuteriu. Tėvams tai labai patogu, nes vaikas būna užsiėmęs, nieko kito jam jau nereikia, – dėsto psichologė. – Toks dažnas kompiuterio naudojimas kaip tik ir yra sutrikusių santykių šeimoje pasekmė.“
Vaikų psichiatras Linas Slušnys primena prieš kelerius metus paskelbtą tarptautinį UNICEF organizacijos tyrimą, parodžiusį, kad lietuviai tėvai savo vaikams per parą skiria vidutiniškai septynias minutes dėmesio. Šio tyrimo duomenimis, Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingiausi Europoje. „Vaikų agresijos iš tiesų šiek tiek daugėja, bet tai nėra susiję su kažkokiais iš dangaus nusileidusiais dalykais, o yra visiškai normalus reiškinys. Mūsų vaikai nelaimingi, dėl to, norime mes to ar nenorime, keičiasi tiek jų elgesys, tiek požiūris į santykius su kitais žmonėmis ir automatiškai gali šiek tiek padaugėti agresijos, nors jos iš tiesų buvo visais laikais. Kai aš mokiausi mokykloje, taip pat būdavo visokių istorijų – ir patyčių, ir muštynių, bet apie tai mažai kas kalbėdavo“, – teigia L.Slušnys.
Jei grįšime prie minėto mergaičių konflikto Vilniaus „Sietuvos“ mokykloje, nukentėjusios paauglės mama taip pat pastebėjo, kad dauguma tėvų net ir kilus tokiai konfliktinei situacijai demonstravo visišką abejingumą: daugelis net nesureagavo į kvietimus susitikti, paieškoti konflikto sprendimo būdų. „Man susidarė įspūdis, kad tėvai tiesiog nesidomi savo vaikais, kuo šie gyvena“, – stebisi motina.
Neringa Čiukšienė, dėmesio centre atsidūrusios „Sietuvos“ mokyklos direktorės pavaduotoja, mokykloje dirbanti jau dvidešimt metų, pritaria psichologų nuomonei, kad tėvų dėmesio ir meilės šių dienų vaikai sulaukia mažiau. „Šiuolaikiniai tėvai tiesiog pernelyg užsiėmę“, – tvirtina pedagogė.

Psichoanalitiko Raimundo Milašiūno komentaras
Visoje mūsų visuomenėje padaugėjo agresijos, nes stipriai krito žmonių saugumo jausmas. Tai lėmė ne vien materialiniai dalykai, bet labiausiai tai, kad žmonės dabar nutolę vieni nuo kitų, susvetimėję, bendravimas su aplinkiniais nuvertintas. Juk kodėl pas mus tiek daug savižudybių? Aš keliu versiją, kad žudomasi būtų mažiau, jei mūsų žmonės daugiau kalbėtųsi apie savo problemas, nemanytų, kad eiti pas psichoterapeutą vis dar yra gėda, nes bendravimas – gydantis veiksnys. Na, o kai saugumo jausmas sumažėja, agresija automatiškai padidėja, nes tai pati geriausia gynyba esant bejėgiškumui. Tėvai, jausdamiesi nesaugūs, tai labai greitai perduoda savo vaikams.

Naujausi mokslininkų tyrimai liudija, kad vaikus į agresiją pastūmėja ne tik per televiziją rodoma ar video žaidimuose matoma prievarta ir smurtas, bet net ir iš ekrano girdimi keiksmažodžiai.
JAV Misūrio universiteto mokslininkai atskleidė ryšį tarp agresyvaus fizinio elgesio (kitų mušimo, spardymo, stumdymo), žodinės agresijos (apkalbų, užgauliojimo, patyčių) ir per televiziją ar video žaidimuose girdimų keiksmažodžių.
Pasirodo, necenzūriniai išsireiškimai tiesiogiai skatina elgtis agresyviai. Be to, girdintieji keiksmažodžius patys labiau linkę keiktis, o besikeikiantieji vėlgi yra labiau linkę į didesnę agresiją.
„Ryšys tarp keiksmažodžių ir agresyvaus elgesio yra didžiulis. Ir tai nebūtinai patys bjauriausi keiksmažodžiai, kokius vaikai gali išgirsti, turint omenyje tai, kad JAV žiniasklaidoje draudžiama vartoti kai kuriuos pačius riebiausius išsireiškimus“, – rezultatus apibendrina šio tyrimo vadovė prof. Sarah Coyne.
Kita vertus, profesorė neatmeta ir atvirkštinio ryšio galimybės, t.y. kad tie vaikai, kurie yra labiau linkę į agresiją, labiau žiūri tas televizijos laidas, kuriose gali išvysti daugiau smurto ir išgirsti daugiau keiksmų.
Dar viena svarbi šio tyrimo išvada – ryšys tarp keiksmažodžių ir patyčių. Mokslininkai teigia, kad iš esmės, jei vaikai negirdėtų keiksmažodžių, tai patyčių skaičius ugdymo įstaigose gerokai sumažėtų.
Tyrimo autoriai tikisi, kad jų išvados paskatins viso pasaulio TV prodiuserius ir filmų režisierius atidžiau apgalvoti kiekvieną jų laidose ar filmuose nuskambantį žodį.