2012 Rugsėjo 12

Aušra Maldeikienė

Rinkimus žlugdo politikų nesugebėjimas matyti problemas

veidas.lt


Mūsų socialinės politikos modelis negyvybingas, ir tai rimtas emigracijos veiksnys.

Rinkimai artėja, bet politiniai debatai išlieka labai nuobodūs. Esminė priežastis, manyčiau, ta, kad net vadinamosios sisteminės partijos itin dažnai nutolsta nuo savo ideologinių šaknų ir, atrodo, tiesiog nesusivokia, kam apskritai atstovauja. O kai nežinai, kam atstovauji ir kieno interesus gini, tai telieka sutikti praktiškai su visomis banalybėmis. Aptarkime, pavyzdžiui, itin aštrų klausimą apie dabar taikomą socialinės apsaugos modelį, kurio galimybės išsilaikyti tampa vis labiau abejotinos. Pirma, kas akivaizdžiai krinta į akis, – tai itin siaura Lietuvoje įsigalėjusi socialinės politikos samprata, kurią nuolat atgamina ir pagrindinės politinės partijos, ir žiniasklaida, kai socialinė politika redukuojama į pensijų bei pašalpų klausimą.
Imant labai bendrai, galimi trys pagrindiniai valstybės socialinio modelio variantai:
1. Ideali socialdemokratinė gerovės valstybė, kuri savo piliečiams bando garantuoti individualų ganėtinai aukštą autonomijos – gebėjimo išgyventi esant įvairioms situacijoms – laipsnį, taip ribodama jo priklausomybę nuo šeimos ir rinkos. Trumpai tariant, socialine politika bandoma įveikti rinkos netobulumo pasekmes (nelygybę, skurdą, socialinę atskirtį, kai kurių paslaugų neįperkamumą ir panašiai) ir sukurti socialiai gana vienalytę visuomenę. Galimi pavyzdžiai – Skandinavijos šalys (Danija, Suomija, Norvegija, Švedija, Islandija…).
2. Krikščionių demokratų valdomose valstybėse vyrauja subsidiarumas (tarkime, nemenkas bendruomenės vaidmuo) ir tokios socialinės apsaugos schemos, kurios šiek tiek švelnina rinkos netobulumo pasekmes, tačiau neleidžia panaikinti ganėtinai aukšto visuomenės išsisluoksniavimo laipsnio. Pavyzdžiai – Vokietija, Italija, Ispanija, Austrija, Belgija, Prancūzija.
3. Liberalų nuostatos remiasi prielaida, kad problemas turi ir gali spręsti rinka, o iš visų bėdų privalu suktis pačiam, valstybei paliekant tik kovą su absoliučiu skurdu… Taigi rinkos netobulumo nešaliname, nes nereikia tobulinti puikaus dalyko (tik sugadinsi!), visuomenė labai socialiai išsisluoksniavusi. Beje, parama teikiama įvertinus turtą ir pajamas. Pavyzdžiai – Japonija, Šveicarija, Kanada ir, žinoma, JAV.
Labai svarbu tai, kad visi minėti modeliai gali veikti ir daugeliui žmonių padėti išgyventi pakankamai gerai, bet būtina sąlyga – turi būti suderinti darbo rinkos (plačiau – ekonomikos, siauriau – pajamų) ir socialinės saugos modeliai. Visose trečiojo tipo valstybėse socialinė pagalba nedidelė, užtat ganėtinai solidus darbo užmokestis, išgyvenimui pakankamas neapmokestinamųjų pajamų pagrindas (beje, visai šeimai, įskaitant nedarbingus vaikus) ir didelė bendrų visuomenės pajamų dalis tenka samdoma darbui. Pvz., JAV samdomų darbuotojų pajamos viršija 62 proc., Šveicarijoje ir Japonijoje – dar daugiau. Taigi, nors valstybė ir neprisiima rimtos socialinio perskirstymo naštos, bet ekonomikos modeliai leidžia nemažai visuomenės daliai pačiai įsigyti ir mokamą aukštąjį mokslą, ir papildomą medicinos draudimą, ir pagalbą senatvei (pvz., senelių priežiūros paslaugas).
Pagal logiką Lietuvoje pirmojo tipo modeliui turėtų atstovauti socdemai, tačiau iš tikrųjų jie blaškosi tarp antrojo ir trečiojo modelio. Jie nekalba net apie tokį esminį dalyką (beje, veikiantį visose, net trečiojo tipo šalyse, tik nelygu laipsniai) dalyką, kaip nedarbo socialinis draudimas. Lietuvos socdemai orientuojasi į tuos, kuriuos mano esant neturtingiausius, tai yra pensininkus ir mamas, auginančias vaikus iki dvejų metų. Skaičiai rodo, kad būtent tie, kuriems realiai ir atstovauja normalios socialdemokratų partijos, – šeimos, patiriančios nedarbą ir slegiamos mažų darbo užmokesčių, yra didžiausios rizikos grupė, tad būtent socdemų ideologinė prievolė visuomenei aiškinti, kad daugumos mūsų žmonių (ir samdomų darbuotojų, ir eilinio verslo) pajamos nepakankamos, jog jie galėtų įpirkti privačią draudimo sistemą, kad būtina labiau atsigręžti į tuos, kurie dirba, tačiau netekę darbo praranda ir visas “Sodrai” mokėtas įmokas (pvz., nedarbo draudimą). Bet kadangi Lietuvos socdemų partija yra turtingo verslo partija ir būtent šioje partijoje tupi daugiausiai visokios kilmės ir visokio švarumo milijonierių, kuriems labai tinka silpna pigios darbo jėgos rinka, tai jie kalba žodžiais lyg ir apie gerovės valstybę (duoklė pavadinimui, bet ne esmei), bet iš tikrųjų dalija neįvykdomus pažadus tiems, kuriuos suvokia kaip neturtingus, ir tie pažadai skirti siauram žmonių ratui.
Konservatoriai pagal politinę logiką turėtų įsiterpti tarp antrojo ir trečiojo tipo, o dėl prisijungtų krikščionių demokratų artėti link antrojo. Jie bando likti nuoseklūs, vis dėlto ir šiuo atveju koją kiša itin didelė nepagarba dirbančiajam, kuris dėl krizės (o ne dėl tingumo, ką nuolatos lyg ir bandoma įrodyti) prarado darbą. Kaip konservatoriai (ir ypač kairesnis krikdemų sparnas, kurį įpareigoja net Bažnyčios dokumentai) gali paaiškinti, kodėl buvo PAVOGTOS socialinio draudimo įmokos, kai 2009 m. jos buvo sumažintos nuo 1050 iki 650 Lt? Tai, beje, didelė jaunų geras pajamas gavusių/gaunančių žmonių problema.
Tarkime, mokesčių mokėtojas dirbo banke. Jo pajamos 2007 m. buvo apie 4000 Lt. Tikėtina, jis turėjo būsto paskolą, vaikų. Prasideda krizė. 2009 m. atleidžiamas iš darbo. Mokėtos socialinio draudimo įmokos ir už nedarbą, tačiau įmokos virsta katino ašaromis, nors privalėtų padėti išsilaikyti sunkiausiu metu. Žmogus, nuosekliai prisidėjęs prie visuomenės gerovės, esant šiai situacijai prilyginamas tam, kuris nieko nemokėjo. Turime socialistinę lygiavą, bet kaip ji dera su konservatorių žodine pagarba šeimai, darbštumui ir nuosavybei?
Liberalų sąjūdis šioje srityje nuosekliausiais. Tačiau kai partijos vadas aiškina, kad visi įsipareigojimai dabartiniams pensininkams išlieka, o va jaunimui didiname privačią kaupimo dalį, – klausyti nėra malonu. Aritmetika šlubuoja. Aritmetika, beje, nesiderina ir su pajamų situacija rinkoje. Trečiojo tipo modelis, kuriam trokštų atstovauti liberalai, išties kalba apie visuomenę, kurioje daugumos pajamos pakankamos atidėti privačioms saugumo schemoms. O Lietuvoje bendra samdomo darbo pajamų dalis, priešingai nei JAV, kuriose ji viršija 60 proc., tik apie 40 proc., tad tas pats modelis veikti jau nebegali.
Mūsų socialinės politikos modelis negyvybingas, ir tai rimtas emigracijos veiksnys. Labiausiai nesaugūs tie, kurie ir moka įmokas (labai menkas ryšys tarp to, ką moki ir ką gauni). Politikai privalo atsakyti: už kokį jie modelį? Kaip tas modelis dera su visa ekonomine sistema? Kas tame modelyje skirta tam, kuris moka įmokas?

Net vadinamosios sisteminės partijos itin dažnai nutolsta nuo savo ideologinių šaknų ir, atrodo, tiesiog nesusivokia, kam apskritai atstovauja.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...