2013 Birželio 12

Aušra Maldeikienė

Ekonominių diskusijų kaina

veidas.lt


Jau dvidešimt metų Lietuvai norisi linkėti vieno – daugiau tikrų ekonominių diskusijų.

Nors pastaruoju metu jau galima rasti straipsnių, kuriuose problemos analizuojamos žvelgiant į platesnį politinį ir socialinį kontekstą, propagandinio kalbėjimo apimtis niekaip nemažėja. Pavyzdžiui, panagrinėkime gegužės pabaigoje skelbtą vieno banko eksperto tekstą, kuriame, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kalbama apie iššūkius, su kuriais susidurs senstanti ir dėl menko gimstamumo neatsikurianti Lietuvos visuomenė. Vis dėlto tekste skelbiamos išvados kelia gerokai daugiau klausimų, nei teikia kokių nors pamatuotų atsakymų.
Ekspertas rašo: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas neužkerta kelio šalies klestėjimui ir gyventojų gerovei. Didesnį nerimą turėtų kelti dėl mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės besikeičianti visuomenės struktūra: vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis išaugs dvigubai – nuo 15 iki 30 procentų. Reikia pripažinti šią realybę, mažinti valstybinį sektorių bei įgyvendinti socialinę ir ekonominę politiką, skatinančią imigraciją bei gimstamumą šalyje.”
Vidinis pastraipos prieštaringumas badyte bado akis. Prognozuojamos liūdnos demografinės tendencijos vargu ar paneigiamos, bet kad ir kaip vertintum, jos rodo į neišvengiamą valstybinio sektoriaus išsipūtimą.
Dabar prognozuojama, kad Lietuvos žmonių gyvenimo trukmė ilgės. Ekspertas mini, kad, pavyzdžiui, vyrų gyvenimo trukmė pailgės daugiau nei trylika – iki beveik 81-erių, o moterų pusdevintų metų – iki 87-erių. Tekste bent jau tiesiogiai neužsimenama, kad garbaus amžiaus sulaukusių savo piliečių negydysime ir neglobosime, tad, blaiviai mąstant, daugėjant senyvo ir garbaus amžiaus žmonių, reikės ir daugiau medicinos bei įvairios socialinės globos paslaugų. Šoktelės ir išlaidos pensijoms, kad ir kokios kuklios jos būtų, taip pat tikėtinos įvairios kompensacijos itin mažas pensijas gaunantiems žmonėms. Ir jei jau kalbėtume realiai, kaip siūloma, tai aišku, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų neįpirks privačios medicinos ir/ar privačios slaugos. Turime sunkiai paneigiamą išvadą, kurią, beje, patvirtina daugumos išsivysčiusių valstybių tyrimai, kad senstanti visuomenė reikalauja ir didesnio viešojo sektoriaus. Valstybėje, kurioje net vidutinis atlyginimas neužtikrina minimalių kokybiškos darbo jėgos kultūrinių ir socialinių poreikių, o absoliučios daugumos pensininkų pajamos ir sukauptas turtas yra labai kuklus, ta tendencija tik aštresnė.
Sunku paneigti ir kitą tekste minimą tendenciją, kad „dėl besitraukiančio darbo jėgos skaičiaus menks šalies ekonominis potencialas“. Autorius tokią tendenciją siūlo švelninti „didinant investicijas, tobulinant švietimo sistemą ir taip pakeliant darbo našumą“. Nors nėra aišku, apie kokias investicijas užsimenama iš pradžių, švietimo sistemos tobulinimas reikalauja labai nemažų valstybės investicijų. Tiesa, mažėjant mokinių, mažėja mokyklų ir mokytojų, bet tai nereiškia proporcingo išlaidų šveitimui sričiai mažėjimo. Jei jau norime, kad vaikai mokyklose ne tik praleistų tam tikrą savo gyvenimo dalį, bet išties įgytų adekvačių įgūdžių, turime suvokti, kad tai kainuoja. Naivūs tie, kurie tikisi, kad, mokymo įstaigas palikus dabartinei mokytojų penkiasdešimtmečių kartai, į mokyklas ateis naujų aukštos kvalifikacijos mokytojų. Jų ateis, bet tik tada, kai už tai bus mokami ne dabartiniai atlyginimai.
Galiausiai pažiūrėkime, ką reiškia autoriaus siūlymas įgyvendinti ekonominę politiką, skatinančią kvalifikuotų specialistų imigraciją į Lietuvą. Imigracija yra neišvengiamas dalykas, bet norint turėti tokią imigraciją, kuri kuria didesnės vertės gaminius, reikia didelių, tarp jų ir valstybės, išlaidų.
Pati savaime imigracija nėra geroji fėja, kuri atbėga pagelbėti, kai to trokšti, ir atlikusi savo darbus pasitraukia. Nėra pasaulyje imigrantų, kurie atvažiuoja, dieną naktį dirba už vergo atlygį, nieko nereikalauja, dėl malonumo pabūti ir padirbėti Lietuvoje sutinka gyventi be šeimų bei vaikų ir jau net nesvarsto apie kokią šeimą su Lietuvos piliečiu. Atvykdami dirbti kvalifikuoti profesionalai gali tikėtis dviejų dalykų: arba laikino labai gerai mokamo kontrakto, arba gerą gyvenimą garantuojančios darbo vietos su perspektyva įsikurti ilgiau. Pirmuoju atveju viešasis sektorius tikrai nepatiria jokių išlaidų. Antruoju išlaidos smarkiai didėja. Daugiau vaikų iš mišrių šeimų reikalauja papildomų švietimo išlaidų. Jau dabar, nors procesas rimčiau nė neprasidėjo, mokytojai vis dažniau nerimauja, kad klasėje tenka auklėti ir mokyti kitakalbius vaikus ar kitokių kultūrinių ir socialinių įgūdžių šeimų atžalas. Tai didelis papildomas krūvis, už kurį turi būti atlyginama. Žinoma, galima manyti, kad įpratinti gyventi iš pasigailėtinų atlyginimų viešojo sektoriaus žmonės ir toliau tyliai temps lažą, bet labiau tikėtina, kad šias darbo vietas palikus vyresnei kartai išryškės tikrosios bėdos. Beje, jų jau matome medicinos srityje, mat jauni medikai labai teisingai daro nesutikdami su vyresniesiems įprastais krūviais ir atlygiais.
Kalbantieji apie išsigelbėjimą garantuojančią imigraciją nenori matyti ir kito akivaizdus dalyko: vietiniai gyventojai jau išmoko prisitaikyti prie negyvybingos Lietuvos ekonominės sistemos. Jie žino šešėlinius taškus, orientuojasi, kaip ir kada pasinaudoti ta ar kita galimybe bei prisidurti prie mažų atlyginimų. Galiausiai jie turi šeimos tinklą, kuris padeda išgyventi itin sunkius momentus. Imigrantai šito neturės, taigi automatiškai nesutiks dirbti už mažus atlyginimus ir ieškos laimės kitur.
Lietuva jaučiasi esanti labai graži nuotaka, dėl kurios varžosi daugybės šalių jaunikiai. Tai naivios iliuzijos: Lietuva nežinoma, negali pasiūlyti nei didesnio atlygio, nei kokių rimtesnių socialinių gėrybių. Lietuvoje, priešingai nei daugelyje labai išsivysčiusių ir turtingų valstybių, nėra nei integracijos specialistų, nei patirties, kaip imigrantų pritraukti, nei pinigų tam atlikti. Jei mes kam ir būsime įdomūs, tai tik tiems, kuriems būsime persikėlimo stotelė gilyn į Europos Sąjungą. Norime priešingos tendencijos – turime labai daug investuoti. Ir, beje, investuoti ir į viešąjį sektorių.
Taigi apie ką išties kalba minėtas tekstas? Jis gali rodyti labai menką kompetenciją ir nesugebėjimą kalbėti įprasta ekonomistui naudos ir sąnaudų palyginimo kalba. Jis gali nurodyti menkas profesines autoriaus ambicijas ir pataikavimą daugeliui Lietuvos gyventojų, kurių galva, savo apimtimi mažiausias Europos Sąjungoje viešasis sektorius yra labai didelis ir išsipūtęs. Kad ir kaip ten būtų, vien dėl padoresnės Lietuvos ateities perspektyvų tokie tekstai turi būti vertinami labai griežtai ir rimtai.

Lietuva jaučiasi esanti labai graži nuotaka, dėl kurios varžosi daugybės šalių jaunikiai. Tai naivios iliuzijos: Lietuva nežinoma, negali pasiūlyti nei didesnio atlygio, nei kokių rimtesnių socialinių gėrybių.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...