2013 Gruodžio 11

Aušra Maldeikienė

Ekonomika prasideda kito žmogaus akyse: Adventui atsiveriant

veidas.lt


Nekart esu kalbėjusi ir rašiusi apie tai, ką jaučiu labai tvirtai: modernaus tikinčio krikščionio ir tuo pačiu metu profesionalaus ekonomisto gilią vidinę prieštarą.

Prieš šimtą metų ekonomikai pamažu atsisakius moralės mokslo statuso, o prieš penkiasdešimt metų nukrypus į pabrėžtinai techninių dalykų analizę, ekonomikai tarsi buvo suteiktas „tikro“ mokslo statusas, o matematinės lygtys neva įteisino jos moksliškumą, tuo pat metu panaikindamos moralinį bet kokio pasirinkimo turinį. Ekonomistai, pavadinti ekspertais, tapo savotiškais XX amžiaus ekonominės religijos šventikais, gebančias paaiškinti, kaip augimas galiausiai visus išgano, tereikia prikurti daugiau BVP ~per capita~. Bėda tik kad tokioje religijoje tą ~capita~ (lot. galva, persona) pakeitė ~capital~, kapitalas. Personą, veidą, taigi ir to kito akis, užtemdė pinigai ir daiktai. Vartojimas.
Dar tragiškiau pasijutau prieš gerus 15 metų, kai Lietuvoje socialinis ir ekonominis Bažnyčios mokymas sekant JAV kraštutinių dešiniųjų katalikų tradicija pradėtas tapatinti su agresyvia pasiūlos skatinimo ideologija, o Evangeliją pagal Jėzų, kurios pradžia ir pabaiga slypi to kito akyse, pakeitė Evangelija pagal Misesą su Hayeku. Vienas po kito iškilūs Lietuvos katalikai – Katalikų mokslo akademijos prezidentas, garbi verslininkė, net vyskupas – atsisėdo ideologinio instituto taryboje, taip tarsi patvirtindami, kad žmogiškosios būties tragizmą, neaplenkiantį jokios asmens kasdienybės plotmės, tad ir jo ekonominio gyvenimo, galima paaiškinti ir išspręsti itin paprastai, tiesiog kovojant dėl geresnių veiklos sąlygų verslui, paskelbtam vienintele tikra žmogaus kūrybinių galių sklaidos teritorija.
Daugybę kartų per tą laiką skaičiau ir Evangeliją, ir Bažnyčios mokytojus. Ne kartą sėdėjau ir prie savaime puikių F.Hayeko ir L.Miseso knygų. Vieno suvokti taip ir nesugebėjau – kokiu būdu giliausios moralinės problemos gali būti išrištos taip paprastai, tiesiog iki maksimumo apribojus valstybės galias, o visų klausimų sprendimą patikėjus privačiam verslui bei šventajai privačiai nuosavybei.
Kelios dienos iki naujųjų liturginių metų pradžios, prieš atveriant Advento duris, popiežius Pranciškus paskelbė apaštališkąjį paraginimą „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“). Dokumentas prasideda žodžiais: „Evangelijos džiaugsmas pripildo širdis ir visą gyvenimą tų, kurie sutinka Jėzų.“ Per devynis savo pontifikato mėnesius popiežius Pranciškus nuolat ne vien žodžiais, bet ir darbais skelbėsi esantis vargstančiųjų Tėvas. Vartojimo stabų valdomame pasaulyje vargšas matomas kaip paramos gavėjas, kur net darbas pateikiamas kaip galingojo dovana, už kurią nevalia prašyti normalaus atlygio. Tokia vargstančiojo samprata visą socialinę Bažnyčios doktriną sutraukia ir nužemina iki labai primityvios moralinės prievolės remti skurstantį, nes taip esą užsitikrinamas dvasios gyvenimas. Kad tokia samprata vargstantįjį paverčia tik priemone sielai gelbėti, o tai iš esmės naikina Evangelijos dvasią, jau nematoma.
Tad neatsitiktinai popiežiaus Pranciškaus paraginime vargšas pasirodo ne kaip priemonė, o kitu – evangeliniu – pavidalu, kaip tikslas. Tarnavimas vargstantiesiems čia akcentuojamas ne todėl, kad turėtų padėti stipriojo dvasiai. Priešingai, nuoširdžiame susitikime su vargstančiuoju stiprusis susitinka su tuo, kuriam Dievo širdyje skirta privilegijuota vieta. Mes tarnaujame vargstantiesiems ne todėl, kad krikščioniui taip dera. Tarnaujame, nes susitikę su vargstančiu žmogumi sutinkame gyvą Kristų.
Tokia popiežiaus įžvalga visą Bažnyčios socialinio teisingumo sampratą perkelia į evangelizacijos kontekstą: katalikui nebeužtenka skirti bloga ir gera, jam privalu priimti pamatinę poziciją, moralinę prievolę išvysti ir matyti kitą, santykyje su kuriuo tik ir atsiveria jo paties tikroji savastis ir tikrasis dvasios pavidalas. „Kai vidinis mūsų gyvenimas valdomas asmeninių interesų ir veiklos, nebelieka vietos kitiems, nebelieka vietos vargstančiajam. Dievo balsas nebegirdimas, o tylus meilės džiaugsmas nebejuntamas…“ Toks moralinis pamatas leidžia popiežiui stebėtinai konkrečiai prabilti apie dabarties pasaulį ir tą ekonomiką, kurią sukūrėme.
Popiežius Pranciškus negailestingai vertina dabarties kapitalizmą ir tas priemones, kurios siūlomos vargšams gelbėti, šiame kontekste itin griežtai kritikuodamas pasiūlos skatinimo ekonomiką bei vadinamąją turto slinkties žemyn (angl. ~trickle down~) ekonomiką. Keletas libertarų ir naujųjų konservatorių mokyklų, tarp jų itin agresyviai – Arbatos partijos JAV judėjimas ir su juo susijusios katalikų organizacijos, jau keli dešimtmečiai aiškina, kad įvairiomis lengvatomis bei mažais mokesčiais ypač svarbu paremti turtinguosius, kurie kažkada po to gavę pelno tikrai juo pasidalys su tais, kurie nespėja į galingųjų traukinį. Popiežius rašo: „Kai kurie žmonės ir toliau gina slinkties žemyn teorijas, kurios pateikiamos kaip laisvosios rinkos nulemtas augimo šaltinis, neišvengiamai pasauliui suteiksiąs daugiau teisingumo.” Ir tęsia: “Tokia nuomonė, kurios niekada nepatvirtino faktai, rodo primityvų ir naivų tikėjimą gerumu tų, kurių rankose ekonominė galia…“ (54).
O tikrovė tokia, kad dabar, anot popiežiaus, jau patys žmonės pradedami matyti kaip vartojimo reikmenys, kurie panaudojus išmetami. Sukūrėme „išmesk nereikalingą daiktą“ kultūrą ir ji plinta. Kalbame jau ne apie „išnaudojimą“, bet apie atstūmimą, apie tuos, kurie virsta „liekanomis“ (53).
Tai, apie ką kalba popiežius Pranciškus, yra ir Lietuvos kasdienybė. Tai nuolat augantys turtingųjų apetitai, agresyvios nepabaigiamos kalbos apie teisinį darbo rinkos liberalizavimą, nors puikiai žinoma, kokia jau dabar faktiškai liberali yra Lietuvos darbo rinka. Pabrėžtina pagarba tam, kuris turi ir gali daugiau. Moralinių dilemų, kai žūvant dešimtims nesugebama matyti net žmogiškos kaltės dėl neapsaugotų gyvybių, pakeitimas ryšiais su visuomene, pastaruosius dažniausiai suvokiant kaip manipuliavimo priemonę, o ne pagarbaus dialogo galimybę. Panieka visiems kitiems ir kitokiems, neretai vien todėl, kad jie nuolankesni ir tylesni.
Dokumentas pavadintas „Evangelijos džiaugsmu“. Paklausite, o kur čia tas džiaugsmas, kai kalbama apie vargą, skurdą, dabarties dvasios žaizdas? Atrodytų, naivoka ir nekuklu tokiame kontekste grįžti prie išskirtinai asmeninės perspektyvos. Vis dėlto išdrįsiu, nes popiežiaus paraginimas skirtas ir man – kalbant ir rašant matyti esminius, nors ir labai nepopuliarius dalykus, kalbėti ne apie augančius turtingųjų pelnus ir stiprėjančias galias, o apie sudėtingą daugumos gyvenimo kasdienybę. Pernai pajuokiamai buvau pavadinta varguolių ekonomiste. Dėkui tiems, kurie pasakė didžiausią įmanomą komplimentą. Ir dėkui popiežiui už primintą tikrojo džiaugsmo šaltinį.

Neatsitiktinai popiežiaus Pranciškaus paraginime vargšas pasirodo ne kaip priemonė, o kitu – evangeliniu – pavidalu, kaip tikslas.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (9)

  1. Jurgiškis Jurgiškis rašo:

    Šįkart Aušra super!

  2. Papadopulas. Papadopulas. rašo:

    A kaigu anas tas kitas,suvis zanalas?

  3. ziema ziema rašo:

    Nei cia super nei cia kas…normaliai svarsto ir desto mintis.Musu politikieriams iki zinojimo ir ekonomikos ismanymo,tolimas ir nesuprantamas mirazas.Ka jau kalbeti politikos ismanyma!Geras kostiumas ir isvaizda tik isore,kuri nieko nepasako.Mums reikia proto,kurio pakaktu,kad pasiektume normalia busena.!

  4. o o rašo:

    Kadangi p. Aušra prisipažįsta nesugebėjusi suvokti “kokiu būdu giliausios moralinės problemos gali būti išrištos taip paprastai, tiesiog iki maksimumo apribojus valstybės galias, o visų klausimų sprendimą patikėjus privačiam verslui bei šventajai privačiai nuosavybei” – paaiškinu.

    Kiekvienas žmogus yra savo paties šeimininkas – priklauso tik sau pačiam. Tai ką žmogus sukuria ar išmaino (pvz. išmaino savo darbą į darbo užmokestį) taip pat priklauso tik pačiam žmogui. Valstybė mokesčiais atimdama dalį žmogaus nuosavybės elgesi nemoraliai – bet kurią kitą organizaciją ar žmogų atimantį žmogaus nuosavybę vadiname vagimi arba plėšiku. Štai šią esminę moralinę problemą spręstų valstybės galių apribojimas iki maksimumo.

    p. Aušra moralinę problemą mato kitur – kad vieni žmonės skursta, kai kiti tuo tarpu yra labai turtingi. Atsakymas slypi tame pačiame nuosavybės principe. Jei mano inkstai neveikia ir aš mirštu, ar aš galiu reikalauti, kad p. Aušra atiduotų man vieną iš dviejų savo sveikų inkstų? Ar moralu p. Aušrai atsisakyti atiduoti vieną savo inkstą mirštančiam žmogui? Akivaizdu – tik pati p. Aušra gali nuspręsti kaip elgtis su savo nuosavybe – inkstais. Su visa kita nuosavybe yra lygiai tas pats – tik pats žmogus gali spręsti ką su ja daryti; niekas neturi moralinės teisės atimti ir atiduoti kitam.

  5. Jurgiškis Jurgiškis rašo:

    o rašo: Kaip iš Mėnulio. Be bendruomenės arba valstybės žmonės niekada negyveno. Individai po vieną negali išgyventi.

  6. o o rašo:

    Niekas nesiūlo gyventi po vieną. Bet gerovė sukuriama ne prievarta (atimt ir padalint), o laisva valia bendradarbiaujant – mainantis savo darbo vaisiais su kitais.

  7. teoretikas teoretikas rašo:

    Klasikiniu liberalizmu grindžiamas “teisingumas” yra nepriimtinas, nes jis yra nestabilus ir veda prie visuomenės diferenciacijos tik viena kryptimi. O tai savaime veda prie neefektyvaus visuomenės bendrųjų resursų naudojimo ir negali būti teisingos ekonomikos teorijos pagrindu. Todėl prisiekusius liberalizmo propagandistus, ne teoretikus, įnešusius reikšmingą indėlį į ekonomikos teorijos raidą, priversti esame prilyginti kitų utopinių “teorijų” skleidėjams. Reikia tik pasidžiaugti, kad gerb. Maldeikienė įneša bent dalinę pusiausvirą ideologinėse diskusijose apie ekonomiką.

  8. Hm Hm rašo:

    To O Ekonomika nežino kas yra moralė, sąžinė .Tai apie ką čia O norėjo pasakyti?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...