2013 Lapkričio 13

Aušra Maldeikienė

Nekorektiškų diskusijų kaina

veidas.lt


Nevykstančių rimtų diskusijų kaina – prarandama mokslo vieta ir adekvati jo samprata, vis labiau sutrikusi visuomenė, itin skurdžiomis idėjomis mintantys politikai ir nykstanti tauta.

Ar kada pagalvojote, kam reikia mokslo ir mokslinių knygų? Įprastas atsakymas bus labai paprastas: mokslas padeda kaupti žinias, o kai informacija užpildo smegenų plotelius, galima kurti „teisingą“ veiklos ir gyvenimo strategiją, niekaip nenukrypstant nuo teisingo kelio. Mokslininkas tokiame pasaulyje yra tarsi žynys ar šamanas (tiesa, turintis modernų eksperto vardą), vedantis klaidžiais tiesos keliais.
Išties pasvertas atsakymas yra absoliučiai priešingas. Mokslas – tai teorijų kūrimas ir jų neigimas, o didžioji mokslininko darbo dalis yra įsigalėjusios teorijos klaidų paieška. Mokslininkas yra ne tas, kuris sako, kaip „yra iš tiesų“. Mokslininkas – tas, kuris nuolat ieško faktų ir duomenų, galinčių paneigti (bet ne patvirtinti) tą ar kitą įsigalėjusią teoriją arba sampratą. Taigi sąžiningas mokslininkas niekada pernelyg rimtai nevertins jokių savo ištarmių, visad žinos pateiktų išvadų ribas ir silpnas puses, o jo mėgstamiausia gramatikos forma – tariamoji nuosaka.
Sąžiningas mokslininkas, pakviestas būti ekspertu, tegali pateikti kiek galima daugiau įvairių ne jo norais ir tikėjimais, o faktais ir tyrimais pagrįstų įžvalgų, visada suprasdamas ir aiškiai primindamas klausiančiajam, kad tai yra tik dabarties mokslo išvados. Žodelis „tik“, kuris čia bene svarbiausias loginis kirtis, nuolat primena, kad ateityje gali būti kitaip.
Kodėl čia užvedžiau tokią, atrodytų, abstrakčią kalbą apie pažinimo teoriją? Priežasčių keletas. Pirma, visuomenės sąmoningai suvokta mokslo paskirtis gali padėti tai visuomenei spręsti jos problemas. Maža to, jei visuomenė supranta, kad mokslininkai tiesiog negali pateikti galutinių neginčijamų išvadų (tai ypač akivaizdu visų visuomenės mokslų atveju), ji mokosi suvokti mokslo pasiūlytų sprendimų ribas ir jas tinkamai panaudoti.
Kita vertus, mokslo prigimties ir ribų suvokimas yra būtina prielaida kritiniam mąstymui vystytis ir plėtotis. Dabar labai madinga visur tą kritinį mąstymą priminti, juo remtis, o mokymo programos tiesiog mirga nuo nuolat pabrėžiamos būtinybės ugdyti kritinį mąstymą. Vis dėlto pati to kritinio mąstymo samprata kuo toliau, tuo dažniau išsemiama oponento asmeninių savybių analize, bet ne jo kritinio mąstymo turiniu, kuris nurodo, kad problema turi būti sprendžiama nepaleidžiant dviejų susijusių perspektyvų. Kritinis mąstymas reikalauja budriai stebėti faktų ir duomenų, kuriais remiantis daromos išvados, pagrįstumą, kita vertus, rimčiausia iššūkis – išskirti silpnus, menkiau argumentuotus teiginius.
Deja, galiu drąsiai sakyti, kad bendras visuomenės problemų svarstymo lygis ir pati to svarstymo logika nuo tokio kritinio mąstymo tolsta kuo toliau, tuo labiau. Aptariant valstybės problemas jau seniai gerokai svarbiau, kas sako, o ne ką sako. Norint įvertinti, ką sako, reikia žinių ir išmanymo, o va nustatyti kalbančiojo „tinkamumą“ – bėdos nėra. Nepatinka išvados – tereikia paskelbti, kad jas dėstęs žmogus yra kokių nors „rusų“, “Gazpromo” agentas ar šiaip žmogus nevykęs ir skandalingas, ir klausimas tarsi išsemtas.
Kitas, ne toks primityvus, diskusijos panaikinimo būdas – primesti oponentui tai, ko jis nesako (sąmoningai ar nesąmoningai, tai jau sąžinės ir kompetencijos klausimas) ir jau tada demaskuoti, kaip „nemokslines“ tas išvadas, kurias pats kritikuojantis asmuo ir padarė.
Tarkime, “Swedbanko” ekonomistas Nerijus Mačiulis, prieš kurį laiką „Veide“ kalbėdamas „pavojingų“ knygų ir idėjų klausimu, rašė: „Ar tikslinga retoriškai klausti, kaip išgyvena gaunantieji minimalią algą? Taip, tai labai aktualus ir empatiškas klausimas, tačiau atsakymas į šį klausimą tikrai nepasufleruos problemos sprendimo būdo.“ Nors neminėta, kas tokio klausimo autorius, tačiau pats klausimas pacituotas taip tiksliai, kad aišku, jog aptariama mano knygoje „Melo ekonomika“ keliama mažų algų problema.
Bet va ar sąžiningai cituoja oponentas? Knygoje nėra jokios „empatijos“ ar kokios kitos atjautos tiems, kurie tas mažas algas gauna. Tiesiog konstatuojamas faktas, kad iš 850 Lt Lietuvoje šiuo metu ilgiau nei kelis mėnesius išgyventi neįmanoma. Mokslininkai gali ginčytis su šiuo faktu ir pateikti duomenų, kurie įrodytų, jog tai įmanoma. Tokia analizė, įvertinus jos patikimumą, jau įrodytų autorės pretenzijų nepagrįstumą.
Eikime toliau, atsiverskime knygą ir pažiūrėkime, kokiame kontekste minėtas klausimas formuluojamas. Jis atsiranda ne raudų dėl mažų algų, o visai kitame kontekste klausiant, kaipgi vis dėlto išgyvena itin mažas pajamas gaunantys asmenys. Knygoje minima tėvų (vaikų) parama, pajamos iš asmeninio ūkelio, darbas keliose darbovietėse ir alternatyvi / šešėlinė ekonomika (vokeliai, sąnaudų permetimas socialinei sistemai ir panašiai). Galiausiai formuluojama hipotezė, kad priversti gyventi žemiau savo atsigaminimo sąnaudų žmonės sukuria paralelinę šiuo metu Lietuvoje veikiančią ekonomiką, leidžiančią pelnytis ir nedoram verslui, kuris savo sąnaudas permeta valstybei ir / arba sąžiningam verslui, ir įvairioms šešėlinės ekonomikos formoms, kurios laipsniškai apima vis didesnes ekonomikos erdves ir veda į ekonomikos bei socialinės erdvės dezorganizaciją. O tai jau tikrai ne empatijos, bet elementarūs, panašaus pobūdžio moksliniuose tyrimuose įprasti politinės ekonomijos klausimai, kalbantys apie šalies ekonominį modelį.
Be abejo, yra idėjų ir jas propaguojančių knygų, kurios kam nors nepatinka. Ypač tai akivaizdu, kai kalbama apie dalykus, tiesiogiai susijusius su vertinančio žmogaus interesais, tad neatsitiktinai vienas iš solidaus mokslinio kalbėjimo reikalavimų yra kiek įmanoma tikslesnis ir objektyvus kalbančiojo interesų deklaravimas. Nenorėčiau kolegos įtarti, kad jis turi kokių nors interesų matyti tai, ko nebuvo. Nesinorėtų manyti, kad skaitytojui pamėtėta tiesiog pirma pamatyta tezė. Vis dėlto pati mokslinės diskusijos esmė – suvokus, kas kalbama, ieškoti, kur klystama, – akivaizdžiai pamesta. Konkrečiu atveju turinys pamintas jau vien todėl, kad nenorėta net pasigilinti, kas vis dėlto išties sakoma.
Nėra pavojingų knygų, kaip nėra ir pavojingų idėjų. Lietuvos bėda tik ta, kad čia tų „pavojingų“ knygų labai nedaug, „pavojingos“ idėjos ne analizuojamos, siūlant rimtas „nepavojingas“ jų alternatyvas, o kovojama vienu primityviu būdu: viskas, kas nepatinka, paskelbiama ne mokslu, o primityvų sapalionėmis arba priešų užmačiomis. Klausimas „kodėl“ – retorinis. Tačiau šis klausimas, kad ir kaip į jį atsakytum, kalba apie tragiškus padarinius. Nevykstančių rimtų diskusijų kaina – prarandama mokslo vieta ir adekvati jo samprata, vis labiau sutrikusi visuomenė, itin skurdžiomis idėjomis mintantys politikai ir nykstanti tauta.

Visuomenės sąmoningai suvokta mokslo paskirtis gali padėti tai visuomenei spręsti jos problemas.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Kažkas Kažkas rašo:

    Aktualiau – mokslo institutai ar panašūs deriniai. Kiek valstybė pasinaudoja jų pasiūlymais???

  2. ispera ispera rašo:

    Gidziausias visu galu ekspertas-debylius!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...