2014 Kovo 12

Aušra Maldeikienė

Nepriimtos laisvės dovanos

veidas.lt


Deja, ketvirtis mūsų deklaruojamos nepriklausomybės amžiaus neišmokė mūsų pamatyti, suvokti ir priimti tų tikrųjų dovanų, kurias tada, prieš dabar jau daugelį metų, galėjo padovanoti kova už teisę būti savimi.

Liko vos metai, ir bus visas ketvirtis šimtmečio, kai esame nepriklausoma valstybė. “Nepriklausomybė” – labai slidus žodis: jis težymi atsiribojimą, kai esi pats sau. Nepriklausau tam ar kitam dariniui, tad nesu atsakingas, ar ne? Nepriklausau, tad neprivalau. Nepriklausau, tad turiu teisę stovėti nuošalyje, o jei noriu – tyčiotis ir smerkti. Nepriklausau, tad neprivalau aiškinti. Nepriklausau, tad, jei su manimi nesutinki, turiu teisę paskelbti tave priešu. Nepriklausau, nes nesu toks kaip tu. Nepriklausomas gali būti piktas, godus, agresyvus, nesidalinantis. Nepriklausomybė gali sunaikinti laisvę, ir ji labai dažnai tai padaro.
Liūdna tiesa, bet nepriklausomas paradoksaliai pasirodo kaip nelaisvas. Kasdien vis nepakeldamas kardo kovai su savo nepriklausomumu (o, ta gundanti žmogaus aistra atsiriboti…), vieną dieną aiškiai pamatai, kad kažkokie kiti – nedraugai, pikti kaimynai, pavydas, neviltis, svetimi ginklai, svetimos aistros – jau gyvena ir tavo namuose, ir tavo sieloje.
Šios liūdnos tiesos tinka ir nuo nieko „nepriklausomam“ žmogui, ir visuomenei, kurią suformuoja tie „nepriklausomi“ individai (kažin ar individas vis dar žmogus?), ir valstybei, kurios piliečių esminis siekis – būti tiesiog nepriklausomiems. Nepriklausoma valstybė juk taip lengvai ir taip dažnai virsta nepriklausoma nuo savo žmonių. Ji lengvai piliečius paverčia individais, įkalina juos tik pačiai valstybei palankių įstatymų rėmuose, o vėliau paprasčiausiai atsisako savo vaikų ir ima gyventi pati sau. Tokia valstybė kurį laiką plečiasi kažkur šalia savo šaltinio, savo ištakų ir savo prasmės, kol galiausiai nusižudo. Gal tas savižudybės aktas ir gali atrodyti kaip svetimųjų valia ir prievarta, bet įdėmiau žiūrėdamas matai: kiekviena okupacija prasideda tada, kai supainioji laisvę ir nepriklausomybę. Laisvo žmogaus pavergti neįmanoma. Tiesiog nepriklausomą – labai paprasta.
Deja, ketvirtis mūsų deklaruojamos nepriklausomybės amžiaus neišmokė mūsų pamatyti, suvokti ir priimti tų tikrųjų dovanų, kurias tada, prieš dabar jau daugelį metų (karta užaugo, ar ne?), galėjo padovanoti kova už teisę būti savimi.
Laisvas gali būti, kai nesieki galios, valdžios, turtų. Kai nemanipuliuoji. Kai labai aiškiai matai savo ribas, suvoki jas ir priimi. Kai nenori kitam to, ko nenorėtum sau. Kai tiesiog gyveni, dirbi ir turi žmogaus vertą tikslų sistemą, kuri nesiremia išoriniais atributais. Esi laisvas, kai suvoki, kad laisvė prasideda ir plečiasi tik ten, kur nuolat matai ne save, o kitą. Kitas, o ne tu pats, yra tikrasis laisvės veidas.
Laisva valstybė mato savo žmones ir geba kurti jiems tinkamas sąlygas būti laisviems. Laisva visuomenė nebijo kitų ir kitokių, ji su jais nekovoja ir priima, taip numesdama nuo savęs žmonėms neįveikiamą naštą būti dievais. Laisvas žmogus nuolat kartoja popiežiaus Pranciškaus tarsi netikėtai suformuluotą giliausią laisvės sąlygą: „Kas aš toks, kad smerkčiau?“ Laisvas žmogus priima ir atsiveria. Nebebijo.
Nelaisvė linkusi vilioti, ir lengviausias jos grobis – nepriklausomybė, kuri tėra vienas iš puikybės pavidalų. Kai nepriimi laisvės dovanų, esi suviliotas. O štai priimdamas didžiausias laisvės dovanas – kritinį mąstymą, solidarumą, bendrąjį gėrį, rinką, laisvą valstybę – nepriklausomybės atsisakai, bet tampi laisvas. Ir todėl tampi nenugalimas.
Kritinio mąstymo dovana didi tuo, kad yra būtina savo ribotumo suvokimo sąlyga. Kritiškai vertindamas gaunamą informaciją, visų pirma mokaisi matyti ribas, kurias pačiam vertinimo procesui uždeda tavo protas, tavo žinojimas, tavo gebėjimas plėsti suvokimo lauką. Kaupdamas įvairiapusę, tad visada prieštaringą informaciją, mokaisi vertinti, mokaisi gerbti, mokaisi matyti tą, kuris mato kitaip. Kritinio mąstymo prieštara – propagandinis kalbėjimas – remiasi priešų paieška ir jų demonizavimu. Nebandydamas girdėti kito žmogaus žodžių, save matai kaip tiesos monopolio valdytoją, tad atstumi dialogo galimybę ir renkiesi totalitarizmo kelią. Ar tikrai po tiekos metų nepriklausomybės pagarbos įvairioms nuomonėms daugiau? Manyčiau, gerokai mažiau nei Sąjūdžio aušroje.
Solidarumo dovana dar labiau priartina prie kito. Matydamas kitų žmonių problemas, mokaisi atsiliepti ir dalintis. Supranti, kad turėjimas tikrai nėra tai, kas apsaugo nuo gyvenimo. Neapibrėžtumas, glūdintis kiekvieno mūsų būtyje, individualiai negali būti suvaldytas jau vien todėl, kad normaliam žmogiškam buvimui būtina kita, artima siela. Daugumą slegianti buities kasdienybė irgi gali būti įveikta tik suvokiant bendradarbiavimo prasmę. Kritinis įvairių procesų vertinimas priartina ne tik prie dialogo, bet ir prie praktinio veikimo. Kai kitą matai kaip kitą žmogų, o ne blogio ir netiesos įsikūnijimą, nebeklausi, o kodėl turėčiau kam nors ką nors duoti, – tiesiog imi ir daliniesi tuo, ką turi. Ar tikrai po tiek metų nepriklausomybės dalinamės daugiau? Manyčiau, mažiau. Tokie dabar madingi parodomieji aukojimo aktai TV laidose padėties nekeičia.
Solidarumo dovana atneštų kitą – bendrojo gėrio dovaną. Čia bene daugiausiai laisvės kiekvienam ir kartu visiems galėtų pagimdyti tinkama politika, nes pripažinus bendrojo gėrio pirmenybę politika būtų suvokta ir plėtojama ne kaip įtakingų, galingų elito grupių interesų apsaugos sistema, o kaip priemonė kiekvieno galimybėms plėsti. Agresyvi panieka žmonių iniciatyvoms (tarkime, patyčios iš referendumų rengėjų) sako, kad ir čia labai netoli nuo sovietų tenuėjome, kai viską, kas valdžiai nepriimtina ir jos neaprobuota, esą inspiruodavo stori blogiukai kapitalistai.
Nepriklausomybė galėtų dovanoti laisvą rinką, pamatytą kaip sąžiningų mainų, o ne galingojo prievartą. Laisvė tikrai nurodytų į pirmąją laisvo verslo sąlygą – empatiją, taigi ir kito interesų, jo lūkesčių atpažinimą. Pradėję nuo savanaudiškumo, atmetėme ne tik liberalizmo ideologo Adamo Smitho mąstymo ir teorijos logiką. Atmetėme pačią laisvąją rinką, o ekonomika pamažu išsigimė į primityvų galingųjų interesų apsaugos lauką. Tuščios yra kalbos apie darbo rinkos liberalizavimo prasmę, kai darbas daugybei virto ilgų valandų baudžiavos forma. Naujųjų ponų troškimas prisivežti vergų iš visų pašalių irgi nesustiprins nei šalies ekonomikos, nei jos nepriklausomybės, nei valstybės laisvės.
Laisvos valstybės dovana atsiveria tik tada, kai laisvai geba mąstyti, kurti ir dovanoti didžioji šalies žmonių dalis. Valstybė, kuriama elito ir elitui, gal kurį laiką ir gali išlaikyti išorines nepriklausomybės formas, bet nėra pajėgi išsaugoti laisvės.

Kiekviena okupacija prasideda tada, kai supainioji laisvę ir nepriklausomybę. Laisvo žmogaus pavergti neįmanoma. Tiesiog nepriklausomą – labai paprasta.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. rj rj rašo:

    Labai geri pamąstymai. Įdomi etikos pamoka. Ačiū ;)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...