2014 Sausio 16

Aušra Maldeikienė

Metų diagnozė: besiplečiantis plyšys

veidas.lt


Nežadu Lietuvai naujų prasmingų metų. Ekonomika, žinoma, augs, tačiau vertėtų mąstyti ir apie visokio augimo kryptį bei kainą.

2013 metai buvo geriausi per visą Lietuvos istoriją. Praėjusių metų pabaigoje tokių ir panašių minčių paskleista apsčiai. „Lietuvai tai buvo išskirtinai sėkmingi metai. Turėjome progą parodyti, ką sugebame, … turėjome suderėti labai sudėtingus, svarbius klausimus visiems europiečiams, … tai yra ir septynerių metų biudžetas, ir įvairios politikos – tiek žemės ūkio, tiek struktūrinių fondų, ir finansinės bankinės sąlygų kūrimo dalykus“, – aiškino šalies prezidentė.
Dauguma ekonomikos ekspertų, jai pritardami, irgi akcentavo didėjantį BVP, mažėjantį nedarbą, augantį vartojimą. Mintis, kad auganti ekonomika savaime reiškia gerėjantį gyvenimą ir visų galimų vilčių išsipildymą Lietuvoje, tiesiog sklandė ore.
Komentuodami prezidentės žodžius komentatoriai žodžių į vatą nevyniojo. Vienas, pavyzdžiui, tiesiog pacitavo tos dienos dienraščio straipsnių pavadinimus: „1. Metų gale valdžia pritrūko pinigų pensijoms; 2. Lietuvoje įsidarbinti negalią turinčiam žmogui – misija neįmanoma; 3. Sugriežtintos tvarkos ir begalės formalumų „dovanėlė“ – dauguma našlaičių šventes sutiko vaikų namuose ; 4. Septyniolikmetė sumušė ir sutuoktinį, ir motiną; 5. Lietuviškos elektros perspektyvos – niūrios; 6. Žvejai baiminasi – stintos gali tapti tik istorija“ ir t.t.
Viešai minimų skaičių paneigti negalima – ekonomika tikrai toliau augo, nedarbas traukėsi, eksportas didėjo. Namų ūkių vartojimo išlaidos per pirmus tris metų ketvirčius irgi viršijo atitinkamus 2012 m. rodiklius. Vis dėlto šis 2013 m. trečiojo ketvirčio rodiklis vis dar daugiau nei 1,2 mlrd. Lt atsiliko nuo analogiško 2008 m. laikotarpio. Užimtųjų skaičius per minėtą laikotarpį sumažėjo 229,4 tūkstančio. Šalis neteko 238 tūkst. savo gyventojų. Lietuvos dirbančiųjų bendra atlyginimų suma 2013 m. vis dar per milijardą litų mažesnė nei 2008 m. Tokių ir panašių palyginimų sąrašą galima tęsti, vis dėlto dar kartą suformuluokime klausimą, atsakymu į kurį prasideda šitas tekstas: ar tikrai 2013 m. buvo geriausi Lietuvos istorijoje?
Norint atsakyti, būtina turėti kokius nors ano „gerumo“ kriterijus. Kitaip tariant, turime žinoti, ko vis dėlto siekiame ir ką matuojame: BVP apimtis, nedarbo skaičius, verslo plėtrą, pajamų didėjimą ir jų pasiskirstymą ar augantį socialinį saugumą? Tikrai įdomus būtų atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje svarbiausias atrodo nedarbo skaičius, o ne užimtumo pokyčiai, kaip įprasta, pavyzdžiui, JAV žiniasklaidoje, kur nuolat pateikiami naujų darbo vietų kūrimo skaičiai, po to jau viešai analizuojant ne tik jų kiekybinius, bet ir kokybinius momentus.
Beje, būtent užimtumo analizė leistų ir nuosekliai matyti Lietuvos verslo veidą, nes dabar dažnokai mintama mitais. Pavyzdžiui, pabandę paskambinti į darbo biržas neišgirsite, kad Lietuvai trūksta inžinierių. Akivaizdu, kad duomenys rodo, jog populiariausia ir darbdavių graibstoma specialybė yra tolimųjų pervežimų vairuotojai, kurių tikrai ieškoma. Taigi galima įtarti, kad ne Lietuvai trūksta inžinierių, o techninių aukštųjų mokyklų dėstytojams trūksta darbo, taigi puolama agituoti studijuoti būtent šiuos mokslus.
Dar keistesnė padėtis klostosi socialinės apsaugos sistemoje. Rimčiau analizuodamas politikų kalbas imi manyti, kad didžiausia Lietuvos bėda ir šiuo atveju – ne užimtumas ir labai silpna darbo rinka, bet pašalpų prašytojų gausa ir jų itin menka moralė (nedirba, nes tinginiai). Būtų naivu manyti, kad tų tinginių tarp pašalpų gavėjų nėra, tačiau įdomesnis kitas klausimas: ar tikrai nuoširdžiai su kai kurių ribinių ekonomikos teorijų apologetais, maitinančiais visokių ultrakonservatyvių arbatėlių judėjimus, tikime, kad visi bedarbiai yra tiesiog žmonės, kurie laikinai nutarė nedirbti, tad ir paramos nereikalingi, ar laikomės gerokai nuosaikesnio požiūrio, kad žmogus, kuris dirbo ir mokėjo socialinio draudimo įmokas, taip drausdamasis ir nuo nedarbo, turi teisę į realią išmoką draudžiamajam įvykiui (šiuo atveju praradus darbą) įvykus. Duomenys rodo, kad nedarbo draudimo išmokas (beje, tragiškai mažas ir net nepalyginamas net su Baltijos kaimynėmis nei pagal dydį, nei pagal mokėjimo laikotarpį) gauna mažiau nei penktadalis darbą praradusių žmonių. Kam atitenka jų mokėti pinigai?
Žinoma, galime sakyti, kad šių ir daugybės kitų nepaminėtų prieštaravimų pašalinimas tėra laiko klausimas. Lietuvos konservatoriai, pavyzdžiui, buvusio premjero lūpomis pernai net paskelbė, kad sieks Lietuvoje įvesti švedišką socializmą. Būtų labai juokinga, jei nebūtų gėda. Pirma, dėl to, kad nemalonu klausytis žmogaus, kuris valdžios labui išsižada bet kokių idėjinių principų. Antra, dėl to, kad Lietuvos ekonominė tikrovė labai skirtinga, tad panašios kalbos pagal jų logiką gali būti lyginamos tik su reikalavimu tuoj pat paduoti minimalią 1509 Lt algą. Trečia, gal vis dėlto prieš kalbant tai, kas pirma šauna galvon, vertėtų susiformuluoti tuos ekonominės plėtros tikslus, kurių Lietuva išties siekia. Tarkime, tie patys krikščioniškas vertybes viešai nuolat akcentuojantys konservatoriai pradžiai galėtų bent bandyti šalies socialinį ekonominį modelį pasukti vokiškojo socialinės rinkos modelio link, kuris šiaip jau įprastas Europos krikščionims demokratams. Beje, tai modelis, kuris paremtas akivaizdžia pagarba darbui, bet ne beatodairiškam pelno siekimui. Pastarąjį dalyką pernai ne kartą pabrėžė net popiežius.
Pasiklydęs tarp paniekos darbui ir jo lūkesčiams bei paramos bet kokios kokybės verslui nužygiuosi netoli. Tad turime tai, ką turime. Konservatoriai prabyla tarsi didžiausi socialdemokratai, siekiantys apsaugoti visus nuo visų įmanomų rinkos nesėkmių (toks yra to švediško modelio tikrasis turinys). Ir tie patys konservatoriai kovoja dėl darbo rinkos liberalizavimo nestiprinant socialinės apsaugos sistemos. Sąmonės skilimas, ne kitaip.
Toks sąmonės skilimas tikrai laukia Lietuvos ir šiais metais. Tai lems ir artėjantys rinkimai, ir vis dažnesnės tuščios kalbos, kai akcentuojami tik labai abstraktūs ar/ir biurokratus maloninantys laimėjimai (valdžia net nesugebėjo rišliai žmonėms paaiškinti, ką išties Lietuvai reiškė pernykštis pirmininkavimas ES Tarybai). Dar baisiau tai, kad prieš kelerius metus prasidėjusi ir pernai labai suaktyvėjusi panegirikų sau gausa (populiariausios tezės – pilnos gatvės mašinų, parduotuvėse negali prieiti prie kasų, o jau mobiliųjų telefonų tai pas mus daugiausiai pasaulyje) keičia rimtą analizę ir pasiūlymus, kaip vis dėlto spręsti realius prieštaravimus, kad augant ekonomikai ji vis labiau centralizuojasi, kad prarandame kaimą, kai vis didesnė išteklių dalis nusėda vyresnio amžiaus žmonių rankose ir taip gilėja demografinės problemos. Ypač klaiku, kad nauja savigyros mada užsikrečia jauni, ambicingi, išsilavinę žmonės.
Taigi nežadu Lietuvai naujų prasmingų metų. Ekonomika, žinoma, augs, tačiau vertėtų mąstyti ir apie visokio augimo kryptį bei kainą.

Ypač klaiku, kad nauja savigyros mada užsikrečia jauni, ambicingi, išsilavinę žmonės.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. ks ks rašo:

    Si ponia kazkodel vel ir vel kritikuoja Kubiliaus vyriausybe – kas buvo nebepakeisi. Taciau kritikuojant dabartine vyriausybe,galima itakoti,kad ji tinkamai dirbtu. Pagal ja dabar viskas OK. Bjauri boba.

  2. Marta Marta rašo:

    Siūlau gerb. Maldeikienei pasidomėti ir visuomenę apšviesti apie tai ką ten per referendumą tie ne ES nariai šveicarai sugalvojo. Jie siūlo panaikinti SoDrą, visas socialines, bedarbystės, motinystės ir kitokias paramas, pašalpas, pensijas ir t.t. ir kiekvienam šveicarijos piliečiui nuo gimimo iki mirties mokėti pastovias įplaukas – 2500 eurų, būtinų pragyvenimui… už tą sumą žmogus susimokėtų pats draudimą, mokslą ir kt. i r būtų sutaupyta išlaikant didelę gvardiją biurokratų, kontrolierių ir t.t. . Tie, kas norės gyventi geriau ir dirbs, iš jų pašalpa nebus atimama.

    Ar tik išvystyto kapitalizmo šveicarai jau nnepriartėjo prie komunizmo, kur “kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal gebėjimus”?

  3. rj rj rašo:

    Labai geras straipsnis. Bėda, kad prie lovio sukritę tamsuoliai “politikai” nei skaito, nei – juo labiau – ką nors supranta, nei ta Lietuvėlė jiems rūpi.

  4. zmones zmones rašo:

    specialiai skurdinami,kad jais butu lengviau manipuliuoti


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...