2013 Rugsėjo 10

Aušra Maldeikienė

Pensijų dilema

veidas.lt


Norint suprasti, kad kartų solidarumu paremta pensijų sistema artėja prie rimtos krizės, didelio proto nereikia. Kuo daugiau jaunų darbuotojų palieka šalį ir kuo daugiau pensininkų turi išlaikyti vienas aktyvus darbuotojas, tuo problemiškesnis tokios sistemos darbas.

Debatai dėl pensininkų ateities labai aršūs visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva. Šiuo atveju mūsų krašte žibalo į ugnį įpila ir prievolė dar kartą apsispręsti dėl naujosios pensijų kaupimo tvarkos.
Nors iš pirmo žvilgsnio tie ginčai labai techniški ir, atrodo, reikalauja rimtų finansinių žinių, vis dėlto pati problema labai paprasta ir visi galimi atsakymai slypi tiesiog gamyboje. Kiekvienais metais valstybė pagamina tam tikrą produkto kiekį (vadinamąjį BVP), jis turi būti paskirstytas tarp aktyvių jį tuo metu kuriančių darbuotojų ir pensininkų, kurie daugiausia jį vartoja. Jei ši esminė tiesa debatuose nebus pamiršta, tai nebus sudėtinga suvokti laukiančius iššūkius ir neišvengiamus bet kurios pensijų sistemos kompromisus.
Vykstanti pensijų reforma numato valstybės remiamų asmeninių pensijų fondų formavimą. Ką tai reiškia? Klasikinė kartų solidarumu paremta sistema pensininkams siūlo besąlygiškai reikalauti savo dalies iš dirbančių asmenų, kurių “Sodrai” mokamų mokesčių dalis daugiausia formuoja esamų pensininkų pajamas. Kita alternatyva – dalies lėšų kaupimas privačiuose fonduose – reiškia, kad šiuo atveju reikalavimas išmokėti būsimas pajamas tenka kapitalui, kuris pasirodo sąskaitoje sukauptų akcijų ir/ar obligacijų pavidalu. Kitaip tariant, kartų solidarumas ir pensijų kaupimas privačiose sąskaitose tiesiog nurodo du skirtingus pagaminto pyrago dalijimo variantus.
Deja, dalis privačių pensijų šalininkų, kalbėdami apie tokį pensijos kaupimo būdą, kalba taip, tarsi kažkokiu nepaaiškinamu būdu įmanomi nemokami pietūs. Tikrai girdėjote tokių gudročių aiškinimų, kad jei Lietuvos gyventojai galėtų už savo pensijoms skirtas lėšas prisipirkti akcijų ir obligacijų, o ne išdalyti tuos pinigus esamiems pensininkams, jie galėtų susikurti puikią, „orią“ (kad ir ką tai reikštų) senatvę. Klausimo, o kas turėtų mokėti pensijas dabartiniams pensininkams, vengiama, nors patylomis, matyt, tikimasi, kad valstybė iki to laiko, kol perėjimas bus baigtas, skolinsis.
Kita alternatyva – didesni mokesčiai, vadinasi, sumažintas dirbančių asmenų vartojimas – juk vis tiek prislėgtų esamus darbuotojus, taigi nutylint nemalonų klausimą lyg ir tikimasi didesnių mokesčių, reikalingų skoloms dengti, naštą permesti būsimoms kartoms.
Tokia „nemokamų“ pietų, kurių, deja, ekonomikoje nebūna, vizija remiasi keletu klaidingų ir klaidinančių argumentų. Pirma rimta klaida – įsitikinimas, kad akcijų ir obligacijų portfelis yra tarsi kažkokia gėrybių sankaupa, kuri kažkur guli ir laukia, kol būsimi pensininkai ateis iš jos pasisemti. Nors visi esame įpratę manyti, kad sukauptą finansinį turtą (taip pat ir tą, kuris susiformavo privačiame pensijų fonde) panorėję galime parduoti ir gauti už jį grynųjų, reikalingų prekėms ir paslaugoms įsigyti, vis dėlto tai bus neįmanoma, jeigu tai tuo pat metu bandys padaryti daugybė žmonių. Jei daug senjorų vienu metu bandys išgryninti savo finansinį turtą ir įsigyti reikalingų prekių, jie tuoj pat pamatys, kad gauna gerokai mažiau, nei tikėjosi. Tiesiog duodami vyresniems žmonėms daugiau virtualių popieriaus lapelių (daugiau akcijų ir obligacijų) negalime garantuoti, kad ateityje jų poreikiams tenkinti bus sukurta ir daugiau produkto, taigi pajamų.
Nors ir sunkiau apčiuopiama, tokia pat rimta klaida yra ir bandymas įmokas į privačius pensijų fondus pateikti kaip nacionalines santaupas, kurios ateityje turėtų padėti generuoti didesnį produktą. Panašia klaidinga prielaida, tikėtina, remiasi ir Seimo konservatorių bandymas įpareigoti privačius pensijų fondus dalį turimo kapitalo investuoti į Lietuvoje registruotų įmonių akcijas. Vis dėlto ir šiuo atveju esmė nesikeičia: akcijos ir obligacijos yra tik popieriukai (arba įrašai kompiuterių smegenyse). Šie vertybiniai popieriai kalba tik apie teises į atitinkamą dalį gamybinio turto, bet patys tikrai nėra gamybinis turtas.
Bet kuriuo istorijos momentu padidinti nacionalines santaupas galima tik vienu būdu: sumažinus einamąjį nacionalinį vartojimą, taip didesnę nacijos produkto dalį paverčiant gamybiniu turtu, dėl ko ateityje ir galėtų padidėti gamyba. Ar įmokos į pensijų fondus virs nacionalinėmis pajamomis, priklauso tik nuo to, kaip tos įmokos bus finansuojamos. Tarkime, jei žmonės arba Vyriausybė naujus pensijų fondus formuos iš skolintų lėšų, tai galiausiai nacionalinis taupymas tik labiau susitrauks. Norint pensijomis padidinti taupymo lygį reikia, kad arba dirbantys žmonės kasmet atidėtų didesnę savo pajamų dalį, arba dabartiniai pensininkai sutiktų gauti mažesnes išmokas. Nemokamų pietų, deja, nėra.
Vertinant iš makroekonominės perspektyvos esminis klausimas yra ne kas – “Sodra” ar privatūs pensijų fondai ateityje finansuos būsimų senjorų vartojimą, tačiau kas (pensininkai ar dirbantieji) sumažins savo vartojimą, taip ruošdamiesi senatvei. Jei dabar taupymo lygis nepadidės, tai produkto padalijimas tarp dirbančiųjų ir pensininkų ir ateityje bus ne mažiau sudėtingas, nesvarbu, ar kaupsime privačiuose fonduose, ar remsimės kartų solidarumo sistema.
Kalbos apie tai, kad pasitelkę vertybinius popierius savo demografines problemas galime permesti tolimų kraštų, kuriuose vis dar gimsta daug vaikų, ekonomikai, irgi ne itin pagrįstos. Augančios ekonomikos kraštuose vis akivaizdesni tie patys visuomenės senėjimo klausimai, kurie kamuoja ir senąsias išsivysčiusias šalis, o pasikliauti nestabilia Afrika gali, matyt, tik nepataisomi optimistai.
Grėsmingai aštrėjanti pensijų krizė yra viena sudėtingiausių problemų, su kuriomis susiduria viso pasaulio politikai. Vis dėlto, kad ir kaip žiūrėsi, esminė problema nėra tokia jau klampi ir nesuvokiama. Visokius visų biudžetų apribojimus nustato šalyje sukurto produkto apimtys, nepaisant to, kiek vertybinių popierių ar kokių kitų socialinio draudimo balų sukaupta. Jei gamyba neauga, šalis savo senjorams negali duoti daugiau, neatimdama iš darbuotojų.
Pagrindinis dalykas, kurį privalu prisiminti, kad visada reikia remtis ne turtu, ir juolab ne finansiniu turtu, kuriam priklauso pensijų fonduose sukauptos lėšos. Galų gale nesvarbu, ar tai mums patinka, ar ne, remtis tenka ir reikia tik visuomene.

Grėsmingai aštrėjanti pensijų krizė yra viena sudėtingiausių problemų, su kuriomis susiduria viso pasaulio politikai.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Aviva klientas Aviva klientas rašo:

    Tai kaip iseina: kur bekaupsi vistiek tas pats?

  2. "Analitikei" ant šikpuodžio "Analitikei" ant šikpuodžio rašo:

    Pamiršai dar vieną variantą – visiems įvesti korteles, privalomus darbadienius, o dar geriau nesukti galvos, nes jau arti ta diena kai ši praskolinta koncentracijos stovykla s u b a n k r u t u o s ir problemų išvis nebus!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...