Prekių ženklo samprata per keletą dešimtmečių pasaulyje stipriai pasikeitė. Šiuolaikiniame versle prekių ženklas pirmiausia yra simbolis, reprezentuojantis kompaniją ir, sėkmės atveju, keliantis asociacijas su aukščiausia kokybe, išskirtinumu, draugiškumu vartotojui. Maža to, šis simbolis turi ir finansinę vertę, kartais siekiančią dešimtis milijonų dolerių.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių duonos ir pyrago gaminius, taip pat pieno ar mėsos produktus perka ūkininkų turgeliuose arba tiesiai iš ūkininkų. Kyla klausimas, ar dėl to nepradėjo mažėti tradicinių pieno ir mėsos perdirbimo įmonių bei kepyklų gaminių paklausa.

Lietuvoje kas mėnesį 47 tūkst. žmonių gauna didesnes nei 1000 Lt socialinio draudimo pensijas (senatvės, netekto darbingumo, invalidumo), mokamas iš “Sodros” biudžeto. Beje, senatvės pensijos čia sudaro didžiausią dalį – didesnes nei 1000 Lt pensijas gauna 39,6 tūkst. žmonių.

Finansinis sunkmetis smarkia apgriovė Lietuvos lošimo verslą. Per pastaruosius dvejus metus bendrosios lošimų pajamos smuko apie 40 proc. Lietuvos lošimo operatorių asociacijos duomenimis, tai didžiausias kritimas, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Situaciją komplikavo ir padidinti lošimų mokesčiai.

Bankrutavusių įmonių vadovai ar savininkai po nesėkmės dažniausiai vėl bando sugrįžti atgal į verslą, tačiau antras startas reikalauja gerokai daugiau pastangų ir “storos odos”.

Vilniaus, Druskininkų ir kitų netoli Baltarusijos sienos esančių Lietuvos miestų prekybininkai ir pramogų paslaugų teikėjai nekantriai laukia, kol įsigalios supaprastinta pasienio judėjimo tvarka su Baltarusija. Lietuvos verslininkai prognozuoja, kad palengvėjus galimybėms kirsti sieną baltarusių klientų srautai išaugs kelis kartus.

Jei asmuo patiki savo pinigus bankui, jam pasiūloma 0,5-1 proc.
metinių palūkanų. Tuo tarpu bankininkai, neįdėję nei mažiausių
pastangų pinigų uždirbimui, skolindami svetimus pinigus uždirba
šimtus ir tūkstančius procentų lupikaudami.

Modernėjantys įrenginiai, išstumiantys rankų darbą; prasta Lietuvos pramonės struktūra, kurioje per mažai gamybos pajėgumų; per krizę kvalifikaciją praradę ir niekam nebereikalingi bedarbiai – šios lietuviškos realijos siunčia labai aiškų signalą Vyriausybei: nedarbo problema iš Lietuvos jau niekur nedings.

Už milijonus litų savo sukurtus verslus pardavę lietuviai dažniausiai iš visuomenės akiračio pasitraukia į antrąjį planą – užsiima konsultacijų veikla, investuoja ar pasineria į savo pomėgius.

Juodai dienai pasitaupiusiems, bet visiškai konservatyviems lietuviams baigėsi katinos dienos: terminuotų indėlių palūkanos, šiuo metu siekiančios tik 0,8–3,3 proc. už indėlius litais, daugelyje Lietuvos komercinių bankų jau dabar mažesnės už infliaciją (prognozuojama, kad per šiuos metus ji gali siekti iki 3–4 proc.), ir šių dviejų skaičių santykis, gerėjant ekonominei padėčiai, keisis tik indėlininkų nenaudai.

Lietuva niekada nebuvo turtinga naudingųjų iškasenų, o ir tų, kurių turėjome, telkiniai mąžta. Priminsime, kad Lietuvoje kasamas smėlis, žvyras, molis, klintys, dolomitas, durpės, išgaunama nafta. Prieš 15 metų šalyje buvo iškasama po 10–12 tonų naudingųjų iškasenų kiekvienam gyventojui, tačiau šiandien šis rodiklis sumažėjęs iki 5–6 tonų.