2011 Kovo 17

Nedarbas

Ekonomika auga, tačiau bedarbių nemažėja

veidas.lt

Modernėjantys įrenginiai, išstumiantys rankų darbą; prasta Lietuvos pramonės struktūra, kurioje per mažai gamybos pajėgumų; per krizę kvalifikaciją praradę ir niekam nebereikalingi bedarbiai – šios lietuviškos realijos siunčia labai aiškų signalą Vyriausybei: nedarbo problema iš Lietuvos jau niekur nedings. Skirtingos ekonominės analizės, statistiniai duomenys – tiek Lietuvos, tiek jau ne pirmą ekonominę krizę išgyvenusių užsienio valstybių – liudija: net ir pakankamai spartus ekonomikos augimas (kokio Lietuvai kol kas nekas neprognozuoja) bedarbių skaičių per metus gali sumažinti vienu procentu. Taigi, net ir labai optimistiniais skaičiavimais, per šiuos metus Lietuvoje bedarbių gali sumažėti kokiais 15–20 tūkstančių. Kiti pasmerkti likti krizės pagimdyta nauja valstybės išlaikytinių minia – bent jau tie, kurie nesusiras darbo šešėlyje arba emigracijoje.

Gamina ne žmonės, o mašinos

Vilkyškių pieninė – vienas tų Lietuvos ekonomikos varikliukų, kurie visą pramonės statistiką judina aukštyn: nuolat auga trijų pieninei priklausančių įmonių gamyba, eksportas. Tačiau tai nereiškia, kad Žemaitijoje įsikūrusios pieninės gamyklos siūlo vis naujų darbo vietų. “Mano, kaip įmonės vadovo, tikslas – didinti gamybos produktyvumą. O tai reiškia investicijas į modernias technologijas, kurios automatizuoja procesą ir darbo rankų tada reikia mažiau”, – paaiškina pieninės direktorius Gintaras Bertašius.

Jis pateikia kelis pastarųjų investicijų pavyzdžius: sumontavus naują pieno išrūgų koncentravimo įrangą, jai aptarnauti tereikia vieno darbuotojo – anksčiau šį darbą dirbo keliolika žmonių; nauja sandėliavimo procesų apskaitos sistema mažina galimų klaidų skaičių, gretina klientų aptarnavimą, o dėl jos įmonė gali atsisakyti šešių sandėlininkų.

Panaši padėtis ir įmonėje “Likmerė”, kurios medienos apdirbimo fabrikas Ukmergėje gamina beržo fanerą. “Žmonių pas mus dirba nedaug, nes daug investuota į vieną darbo vietą. Moderniai technikai nebereikia daug darbo jėgos”, – teigia “Likmerės” generalinis direktorius Mindaugas Kasmauskis.

Jis pabrėžia, kad darbo jėga yra vienintelė sritis, kurioje gamybos įmonės tegali bandyt sutaupyti, nes tiek energijos ištekliai, tiek žaliavos nenumaldomai brangsta. Technologijų ir darbo jėgos atvirkštinę proporciją pašnekovas iliustruoja pavyzdžiu iš “Likmerės” steigėjo Latvijos koncerno “Latvijos finieris” istorijos: 2005 m. jame dirbo apie 4 tūkst. žmonių, per metus pagamindavusių apie 210 tūkst. kubinių metrų faneros, o 2012-aisiais 2,2 tūkst. darbuotojų pagamins 240 tūkst. kubinių metrų produkcijos. “Gaminsime daugiau, bet gamins ne žmonės, o mašinos”, – apibendrina pašnekovas.

Vilkyškių pieninės vadovas sako susiduriantis su opia problema: modernėjant technologijoms jam reikia vis aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, gebančių dirbti su naująja technika, o stiprėjanti konkurencija rinkoje reikalauja vis didesnio įmonės administracijos profesionalumo. “Tačiau rasti gerų darbuotojų – sudėtinga. Darbo birža jų tikrai negali pasiūlyti”, – tvirtina G.Bertašius.

Pavyzdžiui, šiais metais Vilkyškių pieninė įsteigė naują rinkodaros skyrių, tačiau to negalėjo padaryti Vilkyškiuose – Žemaitijos regione nepavyko surinkti šios srities profesionalų komandos, tad teko atidaryti naują biurą Vilniuje.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas sako, kad kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas yra viena opiausių Lietuvos problemų. “Bedarbių – minios, o darbdaviai skundžiasi, kad nėra ką samdyti”, – konstatuoja jis.

Toks reiškinys, kai darbuotojų pasiūla neatitinka darbdavių paklausos, vadinamas struktūriniunedarbu ir ekonomistų yra laikomas sunkiai išsprendžiama problema.

Ilgalaikė problema

“Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas papildo, kad didžioji dalis Lietuvos bedarbių yra ilgalaikiai – tokie, kurie jau seniai neturi darbo ir yra praradę ne tik kvalifikaciją, bet ir motyvaciją. Todėl daugelis jų teturi nedaug galimybių susirasti gerą darbą.

Ilgalaikė ir pati Lietuvos nedarbo problema. Ž.Mauricas skaičiuoja, kad jos pagrindus paklojo sugriuvęs sovietų Lietuvos ūkis, o dalis buvusių šios pramonės darbuotojų taip ir nebesusirado jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. “Lietuvoje pramonė nesukuria pakankamai naujų darbo vietų – tiesą sakant, jų net sumažėjo: 1998 m. pramonės įmonėse dirbo 320 tūkst., o 2010 m. – tik 240 tūkst. žmonių”, – lygina analitikas.

Jis pabrėžia, kad ekonomikos augimo metais šiuos bedarbius laikinai gelbėjo statybų bumas – šiame sektoriuje darbuotojų nuo 100 tūkst. 1998-aisiais padaugėjo iki 196 tūkst. 2007-aisiais. Tačiau sprogus statybų burbului jiems nebeliko kur eiti. Ž.Mauricas sako, kad panaši problema kamuoja ir JAV bei kitas išsivysčiusias šalis: kurį laiką paslaugų sektorius gali kompensuoti darbų praradimą pramonėje, tačiau be ekonomikos stuburo, tai yra pramonės, toks kompensavimas nėra tvarus ir anksčiau ar vėliau šalyje pradeda didėti nedarbas.

Pavyzdžiui, JAV pramonės darbuotojų skaičius dabar yra nukritęs į pokarinį, 1950 m. lygį. Aštuntajame devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nedarbo problemas JAV buvo sušvelninusi staigi informacinių technologijų sektoriaus plėtra, tačiau nuo 2001 m. jis taip pat pradėjo trauktis, nes didelė dalis gamybos buvo iškelta į pigesnės darbo jėgos šalis Azijoje. Padėtį, kaip ir Lietuvoje, šiek tiek gelbėjo statybų plėtra, tačiau 2009 m. ji dramatiškai smuko, ir dabar JAV turi rimtą struktūrinio nedarbo problemą – kur dėti statybininkus, pramonės darbuotojus. Taigi ir JAV didžiulio nedarbo problema įstrigo ilgam.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis kritikuoja mūsų Vyriausybę, kad ši nesiėmė jokios nedarbo prevencijos: ji turėjusi visomis išgalėmis skatinti išsaugoti darbo vietas. “Pavyzdžiui, Vokietijoje laikinos mokesčių lengvatos buvo numatytos tiems darbdaviams, kurie, mažėjant gamybos apimtims, neatleisdavo darbuotojų”, – pavyzdį pateikia pašnekovas. Dėl to, specialisto įsitikinimu, ir dabar, krizei jau baigiantis, Vokietijoje nedarbas yra nedidelis.

Perspektyvos – niūrios

Ž.Mauricas dėsto, kad po šios krizės nedarbo problemą sugebės išspręsti tik tos šalys, kuriose stipriai išplėtota pramonė, – Europoje tai būtų Vokietija, Olandija, Austrija, Šveicarija. Iš naujųjų ES narių neblogai atrodo Slovakija, Lenkija – šalys, sugebėjusios ankstesniais metais pritraukti investicijų į gamybos pramonę ir dabar, didėjant tarptautinei paklausai bei gamybos apimtims, fiksuojančios vis mažesnius nedarbo rodiklius.

“Deja, Lietuva patenka į kitą galą šalia Airijos, Graikijos, Ispanijos – valstybių, kurių ekonomika kilo dėl statybų ir augančiu vartojimu pagrįsto paslaugų sektoriaus potencijos, kuriose pramonė išplėtota nepakankamai”, – apgailestauja pašnekovas. Jis turi tik vieną receptą Vyriausybei: kurti naujas vietas pramonės įmonėse, pritraukiant investicijų būtent į šią sritį, skatinant tradicines Lietuvos pramonės sritis – medienos, plastiko, metalo apdirbimą, maisto perdirbimą.

A.Izgorodinas ragina neturėti jokių iliuzijų, kad nedarbo problema Lietuvoje bus išspręsta greitai. Pavyzdžiui, šiemet tik 10 proc. Lietuvos pramonininkų ketina samdyti šiek tiek daugiau darbuotojų, o kiti produktyvumą didins kitokiais būdais: dar labiau apkraudami per krizę ne visu krūviu dirbusius turimus darbuotojus, investuodami į modernesnę gamybą. Jis prognozuoja, kad žymesnių įdarbinimo rodiklių pagerėjimo galima laukti tik po mažiausiai poros metų stabilaus ekonomikos augimo – taigi ne greičiau kaip 2012–2013 m. Tačiau tikėtis, kad pramonė susiurbs visą bedarbių būrį, būtų naivu.

B.Gruževskis pabrėžia, kad jokie jau gerėjantys Lietuvos makroekonominiai rodikliai nebereiškia gerų žinių darbo rinkai: BVP labiausiai kyla dėl didėjančio darbo našumo, eksporto augimas kol kas tereiškia dar didesnę jau dirbančių žmonių apkrovą, o šiek tiek gerėjantys investicijų į pramonę rodikliai darbo rankoms yra kaip tik bloga žinia – jas išstumia mašinos.

Be darbo – per 23 mln. europiečių

Šių metų sausį darbo ES neturėjo daugiau nei 23 mln. žmonių. Per 2010 m. bedarbių būrys ES padidėjo 99 tūkst. žmonių. Mažiausias nedarbo rodiklis Nyderlanduose ir Austrijoje (po 4,3 proc.), o didžiausias – Ispanijoje (20,4 proc.), Latvijoje (18,3 proc.) ir Lietuvoje (17,4 proc.). Per metus savo bedarbių gretas sėkmingiausiai sumažino Estija, Malta ir Švedija, o labiausiai jos išsiplėtė Graikijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje.
Šaltinis: “Eurostat”

Lietuvos pramonė jau gamina daugiau, bet naujų darbuotojų jai nebereikia: daugiau dirba esami, o gamyba vis labiau automatizuojama

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...