Tag Archive | "Žemės ūkis"

Jau įgyvendinami projektai naujosios paramos lėšomis – PR

Tags: ,


ŽŪM

Pirmosios pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemones pateiktos paramos paraiškos jau įvertintos. Pagal daugelį veiklų paraiškose prašoma paramos suma viršijo skirtąją, tad buvo sudarytos pirmumo paramai gauti eilės. Šiuo metu Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) sprendžia, kuriems šių projektų skirti paramą. O pirmieji naujosios programos paramos gavėjai jau ne tik pasirašė paramos sutartis, bet ir pradeda įgyvendinti projektus.

 

Paraiškų vertinimas – dviem etapais

Naujuoju finansiniu laikotarpiu didelę reikšmę, ar pareiškėjui bus skirta parama, turi jo pateikto projekto atitiktis konkrečios veiklos srities taisyklėse nustatytiems atrankos kriterijams. Pirmajame projektų vertinimo etape už atitiktį tam tikram kriterijui suteikiami balai, numatytas ir minimalus balų kiekis, kurį būtina surinkti, kad paraiška būtų vertinama toliau. Pagal daugelį veiklos sričių gautose paraiškose bendrai prašoma paramos suma buvo didesnė nei skirtoji, todėl sudarytos pirmumo paramai gauti eilės. Šiuo metu vyksta antrasis – projektų tinkamumo skirti paramą vertinimo etapas. Šio vertinimo metu tikrinama, ar pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija yra teisinga, ar atitinka registruose pateiktus duomenis. Įvertinus projektų tinkamumą skirti paramą pirmumo eilės gali būti koreguojamos.

 

Pasirašė sutartį – pirks technikos

Pavirvytės kaime (Telšių r.) esančiame savo 340 ha ekologiniame ūkyje Remigijus Gailis pernai išaugino 400 t obuolių ir apie 1000 t grūdinių kultūrų – kvietrugių, žirnių, avižų. Obuolius ūkininkas eksportavo į Vokietiją, o grūdus pardavė vietos supirkėjams, kurie produkciją perparduoda užsienio rinkoms. Šiemet, pasak ūkininko, dėl sausros derlius gali būti šiek tiek mažesnis.

2014 m. pabaigoje R.Gailis kreipėsi paramos pagal KPP veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Tuomet buvo renkamos specializuotų uogininkystės ir daržininkystės ūkių valdytojų paramos paraiškos. Paramos sutartis su NMA jau pasirašyta – projektą vyras įgyvendins per du etapus.

„Nuo šių metų turėsime ir gyvulių – kad sodus galėtume tręšti ekologiškomis trąšomis, už paramos lėšas planuojame įsigyti specialiai tam skirtos įrangos. Pirksime ir kitos naujos technikos. Per spalį–lapkritį – krautuvą, obuolių konteinerių, plūgą. Antruoju etapu įsigysime frezą pomedžiams dirbti, šienavimo technikos“, – dėsto planus R.Gailis.

Šiemet pagal vieną populiariausių KPP veiklos sričių „Investicijos į žemės ūkio valdas“ pateiktose paraiškose iš viso buvo prašoma 239,3 mln. eurų paramos. Skirta – 150 mln. eurų. NMA sudarius pirmumo paramai gauti eilę paramos lėšų užteko 1016 paraiškų, surinkusių 62 ir daugiau projektų atrankos balų (minimalus privalomas surinkti atrankos balų kiekis – 35). Iki šios dienos teigiamai įvertintos 64 paraiškos.

 

Nekantriai laukia atsakymo

Pagal KPP veiklą „Tradicinių amatų centrų plėtra“ pateiktų paraiškų bendra vertė – apie 1,2 mln. eurų. Iš viso veiklos sričiai skirta 1,25 mln. eurų, tad poreikio reitinguoti paraiškas nebuvo. Lėšų, jei projektai bus įvertinti teigiamai, pakaks visiems 8 paramos besikreipusiems pareiškėjams.

Vienas nekantriai laukiančiųjų NMA atsakymo – Žemaitijos nacionalinio parko (ŽNP) direktorius Ramūnas Lydis. „Esame pateikę paraišką jau iš dalies įkurto amatų centro įrengimo darbams pabaigti“, – sako jis.

ŽNP direkcija ne tik įrenginėja amatų centrą – jis bus viename iš Platelių dvaro rūmų pastatų, tad tuo pačiu metu atkuriamas ir kultūros paveldas. Vieno aukšto statinys su mansarda ir rūsiu – kadaise buvęs viešbutis, sovietiniais laikais ant rūsio pastatyta svetainė. Šiuo metu iš dalies įrengtame amatų centre vyksta audimo, kaukių ir medžio drožybos užsiėmimai, jau anksčiau įrengtose virtuvėse galima rodyti, kaip gaminami tradiciniai žemaičių patiekalai.

Pasak R.Lydžio, jeigu bus skirta paramos lėšų, jos bus panaudotos pastato mansardai sutvarkyti. Tuomet atsirastų galimybė į amatų centrą pasikviesti ne tik vietinių, bet ir iš toliau atvykstančių menininkų. „Įgyvendinus projektą bus sukurtos bent minimalios sąlygos kviestiniams svečiams padėti galvą ant pagalvės. Kol kas, deja, galime bendrauti tik su vietos amatininkais. Ateityje norėtume organizuoti amatininkų savaites ir kitus renginius su skirtingų regionų amatininkais, turime ir daugiau veiklos planų. Jeigu mums bus skirta parama, projektą planuojame baigti per pusmetį“, – sako nacionalinio parko direktorius.

 

Projektai vertinami toliau

Sudarius projektų pirmumo paramai gauti eiles, šiuo metu atliekamas projektų tinkamumo skirti paramą vertinimas ir pagal šias KPP veiklas: „Parama smulkiesiems ūkiams“ (304 paraiškose prašoma 4,5 mln., skirta 4 mln. Eur); „Parama miškų infrastruktūrai gerinti“ (12 pareiškėjų prašo 975,3 tūkst., skirta 704 tūkst. Eur); „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ (264 paraiškose prašoma apie 6 mln., skirta 1,9 mln. Eur); „Parama vietiniams keliams“ (158 paraiškose prašoma 19,7 mln., skirta 14,5 mln. Eur).

Pagal veiklos sritį „Parama asbestinių stogų dangos keitimui“ parama jau skirta 748 pareiškėjams, baigiami vertinti paskutiniai projektai. Iš viso pagal šią veiklą buvo pateiktos 1502 paraiškos (prašoma 3 mln., skirta 1,9 mln. Eur paramos). Jaunųjų ūkininkų, 1354 paraiškose bendrai prašiusių daugiau kaip 74 mln. eurų (skirta 20 mln. Eur), projektai taip pat reitinguoti. Šiuo metu su jaunaisiais ūkininkais jau pasirašytos 64 paramos sutartys.

 

Daugiau informacijos – www.nma.lt, www.zum.lt.

 

 

Dr. V.Rauckis: „Intensyvios technologijos turės užleisti vietą tausojančioms technologijoms“ – PR

Tags: ,


Vis dažniau išgirstame apie biologizaciją, kuri skverbiasi į žemės ūkį. Ką reiškia ši, atrodo, paprasta sąvoka? Ko verta ši naujovė? Ar ji galiausiai pakeis įprastų trąšų naudojimą, klausiame biomedicinos mokslų daktaro Vytauto Rauckio.

 

Petras LIŪDĖNAS

 

– Apie biologizaciją žinome nedaug, nors šalies ūkininkai šias technologijas naudoja vis dažniau. Kas tai yra?

– Pastebima tendencija, kad atsiranda vis daugiau ūkių, kurie naudoja biologinius produktus. Dažniausiai tai renkasi naujoves sekantys ūkininkai.

Nėra visuotinai pripažintos biologizacijos sąvokos, bet iš esmės taip vadiname biologinių produktų naudojimą žemdirbystės technologijose.

– Kur pasitelkiami šie procesai ir kokios sąlygos paskatino platesnį naudojimą?

– Intensyvioji žemdirbystė pagrįsta gausiu trąšų bei augalų apsaugos produktų, intensyvaus žemės dirbimo technologija. Ekologinė žemdirbystė – tai žemdirbystė, kai nenaudojamos sintetinės trąšos ir kiti sintetiniai produktai. Visos naudojamos priemonės privalo turėti atitikties pažymėjimus. Ekologinių ūkių produkcija gali būti vadinama ekologine tik tuomet, kai ūkis turi ekologinio ūkio pažymėjimą, o jį galima gauti tik po atitinkamų procedūrų.

Tausojanti žemdirbystė – tai tarpinė žemdirbystės sistema, kai trąšos bei augalų apsaugos produktai naudojami tik pagal tikslą, čia taikomas supaprastintas žemės dirbimas.

Būtent ekologinėje ir tausojančioje žemdirbystėje pasitelkiami biologiniai produktai.

Dabartinių žemdirbių karta užaugo mokoma intensyvių žemdirbystės technologijų, paremtų žemės dirbimu ir gausiu trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimu. Tokių technologijų taikymas susijęs ir su ekonomine ūkininkavimo puse.

Tiesa, prieš 30–40 metų trąšų „fondų“ nebuvo stokojama, jų naudojimas buvo kontroliuojamas administracinėmis bei partinėmis priemonėmis, o augalų apsaugos produktų pasirinkimas buvo tikrai skurdus. Tuo metu trūko maisto, todėl didesniam derliui gauti buvo tinkamos bet kokios priemonės – nepaisyta net ir aplinkos apsaugos.

Vis dėlto praėjus maždaug 5 metams po ūkių privatizacijos atsirado didesnė trąšų, ypač kompleksinių, gausa, pradėtos naudoti mikroelementinės trąšos, padidėjo augalų apsaugos produktų pasiūla.

Deja, tai, ko buvo mokoma ir išmokyta prieš 30–40 metų, ūkininkai tiesiog ima naudoti daugiau ir dažniau. Juk produkcijos pasiūla yra, tad bandoma gauti daugiau pajamų.

Antra vertus, atsirado galimybių į augalininkystės technologijas žiūrėti kūrybiškai, suprasta, kad tiems patiems tikslams pasiekti nereikia daryti taip, kaip daro visi, ir sekti nusistovėjusių normų. Juolab kad pastaruoju metu visuomenė ir politikai rodo didesnį susirūpinimą gamtos apsauga, o juk žemės ūkis – viena iš taršos sričių. Žemdirbiai, atliepdami visuomenės lūkesčius, turi galimybę pasirinkti tausojančias žemdirbystės technologijas.

Derinant su biologiniais produktais, galima naudoti mažesnius trąšų bei augalų apsaugos produktų kiekius, tačiau vis vien gauti tokius pat ar netgi didesnius derlius ir sumažinti auginimo savikainą.

– Kokius mikrobiologinių preparatų pranašumus ir minusus išskirtumėte, palyginti su cheminėmis medžiagomis?

– Biologinių produktų pranašumas – jų ilgalaikis veiksmingumas ir vis aktualėjanti aplinkos apsauga. Jų trūkumas? Matyt, tik skeptiškas požiūris į juos, nes nenorima atsiriboti nuo ankstesnės patirties.

Mikrobiologinių preparatų naudojimas nebejotinai pateisina lūkesčius, tačiau jų veiksmingumas negreitas, kad ir ilgalaikis, o daug kam ligai laukti nesinori. Biologinių produktų poveikis įvairiapusis ir naudingas daugeliu požiūriu. Jei, tarkime, panaudojame biotrąšas, kurių sudėtyje yra azotą kaupiančių ir iš oro fiksuojančių bakterijų, tai dirvožemyje ne tik padaugėja azoto, bet ir pagerėja jo struktūra, kitos mums aktualios dirvožemio savybės.

– Kokias perspektyvas prognozuotumėte šiai naujovei?

– Intensyvios technologijos turės užleisti vietą tausojančioms technologijoms – tiek dėl ekonominių paskatų, tiek, matyt, ir dėl netrukus Europos Sąjungos mastu atsirasiančių administracinių priemonių, ribosiančių trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimą. Taigi neišvengiamai teks ieškoti alternatyvų. Nebejotinai atsiras daug geresnių veislių ir teks atsisukti į našesnių bei tobulesnių žemės dirbimo agregatų naudojimą – biologinių produktų naudojimas taps neišvengiama tausojančių žemdirbystės technologijų dalimi.

Iš tiesų moksliniuose straipsniuose netrūksta tyrimų duomenų apie biologinius produktus, tinkančius ekologinėms arba tausojančioms technologijoms, bet jie nebuvo taikomi praktikoje, arba, kitaip tariant, nebuvo komercializuoti. 

– Ar ūkininkui pereiti prie biologizacijos technologijų brangu?

– Jų kainą reikėtų skaičiuoti atsižvelgiant į ilgesnį laikotarpį, nes jų poveikis yra ilgalaikis ir nevienalypis. Vertinant biologinių produktų kainą, ji dažnai laikoma didele, tačiau svarbiausia – tai atsiperka.

 

 

 

Pilkasis žemės ūkio ančiukas virto gražia gulbe

Tags:


BFL

Pievose dalgiais mosuojantys vyrai, paskui kuriuos seka vaikai,
grėbiantys ką tik nupjautą žolę į tvarkingas eiles, kad šią
pradžiūvusią būtų greičiau šakėmis krauti į „kitkas“, ar vagose prie
raunamų ir į krūvas metamų daržovių sukumpusios močiutės – tokių
vaizdų Lietuvoje išliko, bet to jau seniai nepamatysi didžiuosiuose
Lietuvos ūkiuose.
Vaiva SAPETKAITĖ
Iki įstojimo į ES žemės ūkis buvo laikomas laikui imliu, daug fizinių
jėgų ir iš­tvermės reikalaujančiu darbu, su kuriuo be visos šeimos
talkos vargiai susitvarkysi. Praėjo dešimtmetis, ir vargšo žemdirbio
įvaizdį pakeitė ūkininkai, važinėjantys naujaisiais džipais.

Sumaištis žengiant pirmuosius žingsnius
Žemės ūkio pokyčiai užsimezgė dar prieš Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimą. 1989  m. buvo priimtas iš Maskvos nuleistas Vals­tiečio ūkio
įstatymas, kuriuo leista kurti iki 50 hektarų dydžio šeimyninius ūkius.
Tai buvo komunistų valdžios žygdarbis po to, kai penktajame
dešimtmetyje visa Lietuva buvo, komunistų terminais kalbant,
„išbuožinta“.
Kaip pabrėžia prof. Zenonas Norkus, tokių ūkių planuota kurti tik
tiek, kad jie netrukdytų jau egzistuojantiems kolchozams ir
sovchozams. Pastarieji turėjo ir toliau dominuoti. Be to, šeimyniniai
ūkiai nebuvo steigiami ten, kur anksčiau būta ūkininkų ar jų giminės
ūkių.
Dėl to, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ši praktika pakišo koją
įgyvendinant žemės reformą. Tapo sudėtingiau atkurti žemės nuosavybės
teises: nei teisinga išvyti pagal Vals­tiečio ūkio įstatymą žemės
gavusius ūkininkus, nei gerai palikti ant ledo senuosius šeimininkus.
Šio įstatymo veikimas buvo sustabdytas tik 1991 m. rudenį. Iki tol
spėjo įsikurti per 5 tūkst. ūkių, kurių bendras plotas sudarė apie 86
tūkst. hektarų.
1989-aisiais Vilniuje, tuomečiuose Prof­sąjungų rūmuose ant Tauro
kalno, įvyko Lie­tuvos Žemdirbių sąjūdžio (LŽS) steigiamasis
suvažiavimas. Šis judėjimas, sutraukęs įtakingiausius to meto žemės
ūkio specialistus, su­rentė pamatus, ant kurių iškilo tolesnės
reformos, turėjusius ant kojų pastatyti nualintą ša­lies kaimą ir
žemės ūkį.
Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas parengė ir priėmė agrarinės
reformos programą ir agrarinės reformos įstatymų paketą. Tai vėliau
tapo žemėlapiu šaliai pereinant nuo sovchozų ir kolchozų prie
privačios žemdirbystės.
Tarp žinomiausių LŽS veikėjų buvo profesoriai Mečislovas Treinys ir
Jonas Čiulevičius, Alvydas Baležentis, pirmasis atkurtos Lie­tu­vos
žemės ūkio ministras dr. Vytautas Kna­šys, dr. Kazimieras Sventickas,
Eimantas Gra­kauskas. Vėliau daug LŽS steigėjų buvo išrinkti į Seimą,
dėl ko jiems buvo lengviau skatinti pokyčius.
Tiesa, kaip moksliniame straipsnyje rašo V.Knašys, vėliau agrarinės
politikos refor­muo­­tojų požiūriai išsiskyrė dėl to, kokiu mas­tu
turėtų būti įgyvendinami pokyčiai.
Žemės ūkiui teko skaudžiausi pereinamojo laikotarpio smūgiai –
hiperinfliacija suėsdavo žemdirbių pajamas dar iki tol, kol pinigai
pas juos patekdavo. Daug painiavos įnešė neapgalvoti įstatymai ir jų
nuolatinė kaita bei kai kuriais atvejais ir reikalingų įstatymų
nebuvimas. Suirus Sovietų Sąjungai, Lietuvos žemės ūkis prarado
realizavimo rinkas.

Grūdų rekordas – 6 mln. tonų?

Tags: , , , , ,


BFL

 

Ūkininkas iš Marijampolės Mangirdas Krunkaitis pastebi, kad šiemet daug prastai išsivysčiusių, smulkių grūdų. Dėl to kalta sausra. Nepaisant to, jis laukia neblogo derliaus, net gausesnio nei pernai.  Nors mūsų grūdų augintojai tikina, kad rezultatai nebus aiškūs iki tol, kol grūdai nebus nuimti ir supilti į aruodus, jau planuojama, kaip suvaldyti situaciją nuėmus 5,5 mln. ar net 6 mln. tonų grūdų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pastaraisiais metais grūdų derliai nuolat skina rekordus: pernykštis viršijo 5,3 mln., 2013 m. – 4,6 mln. tonų. Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, dabar Lietuvoje grūdų išauginama dvigubai daugiau. Kaip pabrėžia Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, dabar mūsų blogiausi ūkiai prikulia tiek grūdų, kiek anksčiau prikuldavo geriausi kolūkiai, gaudavę už tai Lenino ordinus.

Ne veltui Lietuva yra tarp pirmaujančių grūdų eksportuotojų Europoje.

Šiemet grūdų pasėta daugiau

Didelis derlius ne tik džiugina, bet ir kelia nemažą galvos skausmą, nes jį sudėtingiau priimti, sandėliuoti ir transportuoti. Prieš trejus metus dėl to buvo kilęs chaosas, kai neatlaikė grūdų transportavimo grandinė ir pritrūkta prekinių vagonų. Tada reikėjo susitvarkyti su maždaug 4,7 mln. tonų derliumi, o šiemet jis gali būti kur kas didesnis. Paskelbta, kad, jei prognozės pasitvirtins, elevatorių (grūdų saugyklų) sistema su tokiu jų kiekiu nesusitvarkys.

A.Macijauskas skeptiškai žiūri į tokį optimizmą ir spėja, kad derlius bus vidutinis. Vis dėlto, pasak bendrovės „Imlitex Grūdai“ direktorės Astos Vaičiulytės, nors daug grūdų laukų Lietuvoje iš tiesų nukentėjo – kai kur labai stipriai – ir pagrįstai nerimauta, atrodo, padėtis pasitaisė ir žemdirbių baimės nepasitvirtins.

UAB „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas įsitikinęs, kad grūdų derlius Lietuvoje bus ne tik rekordinis, bet ir pralenks optimistinius lūkesčius: „Pirmiausia šiemet žieminiai pasėliai visiškai neiššalo, o pastaraisiais metais bent daliai jų taip nutikdavo. Antra, jų pasėta daugiau negu įprasta – apskritai šiais metais grūdais apsėta daugiau hektarų. Net jei derlingumas nebūtų itin geras, vis tiek turėtume rekordinį derlių, bet ir šis prognozuojamas didesnis negu pernai. Mano nuomone, galime pasiekti 6 mln. tonų grūdų.“

Nors vasariniai pasėliai kai kuriose vietovėse iš tiesų atrodo nekaip, tokių palyginti nedaug. O žieminių pasėlių derlius jau užaugęs ir galima pakenkti nebent jų kokybei.

Didžiausią derliaus dalį sudaro derlingiausia grūdinė kultūra – kviečiai (vidutinis vasarinių ir žieminių kviečių derlingumas Lietuvoje – 4,6 tonos iš hektaro). Praėjusį sezoną pasėta 715 tūkst. hektarų kviečių ir gauta 3,1 mln. tonų derliaus, šiais metais – net 837 tūkst. hektarų. Vadinasi, bendras grūdų kiekis turėtų būti didesnis.

K.Šimas dėsto, kad vien iš šių 837 tūkst. hektarų gausime apie 3,8 mln. tonų kviečių, o iš 122 tūkst. kvietrugiais apsėtų hektarų laukiama per 400 tūkst. tonų, iš 40 tūkst. hektarų rugiais – apie 90 tūkst. tonų, iš 201 tūkst. hektarų miežiais – apie 700 tūkst. tonų, iš 65 tūkst. hektarų avižomis – apie 130 tūkst. tonų, iš 165 tūkst. hektarų rapsais – bent 500 tūkst. tonų derliaus.

Pastarųjų gali būti dar daugiau, nes kol kas jų byra net daugiau, nei tikėtasi, – net apie 4 tonas iš hektaro. Nereikia pamiršti ir grūdinių ankštinių kultūrų: ir žirnių, ir pupų plotai šiemet maždaug dvigubai didesni. Skaičiuojama, kad žirnių iš 80 tūkst. hektarų gali užaugti apie 200 tūkst. tonų, o pupų iš 61 tūkst. hektarų – apie 170 tūkst. tonų. Pupų padaugėjo dėl naujųjų „žalinimo“ reikalavimų, įpareigojančių Europos žemdirbius auginti azotą kaupiančius augalus.

A.Macijauskas atkreipia dėmesį, kad gali kilti problemų juos parduodant: juk pasiūla šoktelės, o paklausai stipriai išaugti priežasčių nėra. Su vidaus rinka daug vilčių sieti taip pat neverta, nes žirnių ir pupų suvartojama nedaug, o traukiantis gyvulininkystės sektoriui traukiasi ir paklausa.

Iš nemalonių pamokų pasimokyta

„Didelis derlius eina koja kojon su klausimu, kaip pasiruošę mūsų elevatoriai, geležinkeliai, uostas ir kita infrastruktūra. Pavyzdžiui, prieš keletą metų strigo grūdų gabenimas geležinkeliais, elevatoriai buvo perpildyti, netrūko daug kitų problemų. Vis dėlto, atrodo, iš to buvo pasimokyta, ir dabar visi pasiruošę“, – mano Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.

„Nerimo dėl spūsčių yra, tačiau šiemet grūdai sausi. Nors prie saugyklų rikiuojasi eilės, grūdų nereikia džiovinti, dėl to greitesnis paskirstymas, viskas juda greičiau. Dalis grūdų apskritai vežama tiesiai į uostą“, – pabrėžia Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruščiauskienė.

Tiesa, ramu tik kol kas: grūdai į elevatorius intensyviausiai juda spalį ir lapkritį, tada ir kyla didžiausių problemų. Jei ankstyvas grūdų pardavimas būtų aktyvesnis, grūdai pasiskirstytų per ilgesnį laiką ir vėliau sistema nebūtų tokia apkrauta. Deja, to veikiausiai nesulauksime.

Dalis šalių, į kurias Lietuva dažniausiai eksportuoja grūdus, pačios užsiaugino didesnį nei įprastą kiekį grūdų. Tai joms atlaisvino rankas ir leidžia ilgiau laukti geresnių kainų. Kitas aspektas, kurį akcentuoja K.Šimas, yra tas, kad dauguma dabartinių grūdų parduodama Juodosios jūros regione. Tarkime, smunkant Rusijos rublio ir Ukrainos grivinos kursams, produkcija ten smarkia atpigo. Kadangi jų derliai taip pat geri, šių šalių grūdų augintojai grūdus pardavinėja labai pigiai.

„Negalime konkuruoti su Rusija ir Ukraina. Tai galėsime daryti tik vėliau, kai šios šalys jau bus išpardavusios dalį savo grūdų derliaus“, – paaiškina K.Šimas.

Jei vertinsime infrastruktūros pajėgumus, padėtis gera: Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste teoriškai būtų įmanoma perkrauti visą grūdų derlių (kasmet vidaus rinkoje lieka apie 2 mln. tonų grūdų). Bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos direktoriaus pavaduotojo Sauliaus Stasiūno teigimu, geležinkeliai taip pat pasiruošę.

Grūdams į uostą gabenti bus skirti 1132 vagonai, o jei jų pritrūktų, būtų kreipiamasi į baltarusius. Pernai „Lietuvos geležinkeliai“ gabeno 3 mln. tonų grūdų. Galima pridėti, kad grūdų gabenimui geležinkeliu vis rimtesnę konkurenciją kelia autovežiai. Tiesa, A.Macijausko teigimu, imamas jausti šioks toks jų trūkumas.

„Lietuvoje jau keletą metų populiarėja grūdų vežimas autotransportu, nes ne iš visur patogu pasiimti grūdus geležinkeliais“, – sako A.Vaičiulaitytė.

Bendrovės „Vakarų krova“ vadovas Gediminas Rimkus prideda, kad, nors daug grūdų pardavimo nusikėlė į spalio mėnesį, šiuo metu Klaipėdos jūrų uoste jau sėkmingai kraunami rapsų kroviniai. „Be to, atsižvelgiant į vis didėjančius derlius, nemažai investuojama į grūdų talpyklas. Šiemet vien Klaipėdos jūrų uoste būtų galima sukaupti pusę milijono tonų grūdų, o gal ir daugiau. Taip pat nepamirškime ūkininkų turimų elevatorių“, – primena pajūrio verslininkas.

„Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, tai galingas specializuotas grūdų sandėlis Klaipėdos jūrų uoste, kuriame būtų valymo, džiovinimo įrenginiai. Kol kas yra tik nespecializuotų sandėlių, skirtų biriems produktams. Tai padėtų be trukdžių aptarnauti didėjantį eksporto srautą ir išplėstų mūsų eksporto galimybes“, – prideda A.Macijauskas.

Jeigu elevatoriams tektų tvarkytis su rekordiniu grūdų derliumi, jiems tai būtų per sunkus uždavinys, nors pastaraisiais metais jų tinklas šalyje plėtėsi. Kita vertus, vargu ar grūdų saugyklų reikėtų tiek, kad jos pajėgtų susidoroti su rekordiniais derliais. Įprastais metais tai paprasčiausiai ekonomiškai neatsipirktų.

Grūdų saugojimu vis labiau rūpinasi ir patys ūkininkai. Tiesa, grūdų saugyklos ir džiovyklos – brangus malonumas, todėl jas įstengia įsirengti tik stambesni žemvaldžiai. Mažesniems tenka naudotis elevatorių paslaugomis.

„Nesvarbu, ar derlius didelis, ar mažas, jį reikia laiku nuimti ir supilti į aruodus. Ūkininkai, negailintys pinigų derliui saugoti, mato, kad tai atsiperka. Jei grūdus supilsi bet kur ir bet kaip, neturėsi džiovyklos, geros ventiliacijos, jų kokybė smuks“, – sako M.Krunkaitis, kurio paties ūkyje netrukus stos rikiuotėn nauja grūdų džiovykla ir nauji grūdų bokštai.

Vis dėlto, jei saugyklų pritrūktų, gal išeitis būtų lietuviškus grūdus saugoti kaimyninėse šalyse? K.Šimas tikina, kad tai būtų neracionalu. „Prireikus grūdus visą laiką galima parduoti – tai tik kainos klausimas. Tarkime, jei vidutinė maistinių kviečių kaina rinkoje yra 150–160 eurų už toną, bet ūkininkas sutinka parduoti 15 eurų pigiau, pirkėjų jis suras, – niuansus atskleidžia „Agrokoncerno grūdų“ vadovas. – Net parduoti grūdus už kvailą kainą būtų kur kas pigiau, nei juos gabenti saugoti į kitą šalį. Kartais vien į kitą miestą nugabenti kainuoja 10 eurų, o vežant grūdus į kitą šalį tai galėtų pareikalauti kad ir pusės tonos kainos.“

Kita vertus, kadangi šie metai yra sausi, pati gamta grūdus išdžiovina net geriau, nei reikalauja minimalūs kokybės standartai. Kuo grūdas sausesnis, tuo geriau – tuo ilgiau jį galima laikyti. Vadinasi, jei neužeis lietūs, neretai bus galima išsiversti ir be elevatorių paslaugų.

„Šiais metais gamta ūkininkams sutaupė nemažai pinigų. Kadangi grūdai sausi, grūdų augintojai galės juos supilti į visokiausias pašiūres. Tokiems grūdams nereikalingos jokios profesionalios saugyklos. Mano galva, dėl kaitrių orų taip galėtume sukaišioti kad ir tą papildomą nepilną milijoną tonų grūdų. Vis dėlto, jei užeitų ilgi lietūs, tai būtų neįmanoma – tiesiog nesugebėtume visko išdžiovinti“, – dėsto K.Šimas.

A.Stančikas primena, kad ūkininkai gali grūdus parduoti ir tiesiai iš lauko, tačiau tada reikia susitaikyti su mažesne kaina.

Derliaus dydis – tik viena medalio pusė, ne mažiau svarbi yra grūdų kokybė. „Įnoringi orai vis dėlto padarė savo juodą darbą. Kviečiai (bent tiek, kiek yra nukulta) nėra tokios kokybės, kokios tikėtasi. Ypač sausi rapsai“, – pasakoja D.Ruščiauskienė.

Tai ne mūsų vienų bėda – situacija panaši daug kur Europoje. Galiausiai nereikia pamiršti, jog stipriai padidėjus derlingumui kokybė gali automatiškai nukentėti dėl to, kad grūdams iš dirvožemio teks po mažiau reikalingų medžiagų

 

Grūdai ir grūdų produktų eksportas (mln. Eur)

Pažvelgę į ilgesnį laikotarpį, pamatysime nuolatinį grūdų derliaus didėjimą. Didėja ne tik apsėjami plotai, bet ir jų derlingumas. Tai lemia tobulėjančios agrotechnologijos, auginamos derlingesnės, ligoms ir neigiamam gamtos poveikiui atsparesnės veislės, geresnės, sertifikuotos sėklos rinkimasis bei kita.

Dėl didėjančio derliaus didėja ir grūdų eksportas, ir iš to gaunama piniginė nauda.

2010           2011                2012              2013           2014

309,464      337,197           644,035        703,296       747,815

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

 

 

 

 

Lietuvos ūkininkai inovatyvumu vejasi senąją Europą

Tags: , , , ,


Shutterstock

 

Modernizacija. Stambiausias Elektrėnų savivaldybės ūkininkas Saulius Stirna turi apie 600 hektarų žemės. Augina javus ir rapsus, laiko gyvulių. Ūkininkas domisi žemės ūkio naujovėmis ir stengiasi jas pritaikyti savo ūkyje, todėl jį būtinai sutiksite kas dvejus metus Hanoveryje (Vokietija) vykstančioje naujausios žemės ūkio technikos parodoje. Kokios naujovės domina lietuvį ūkininką?

Traktoriai, kuriems valdyti nereikia žmogaus, robotai, aptarnaujantys gyvulius, ir vis plačiau naudojamos kompiuterinės programos. „Tarkime, labai išpopuliarėjo navigacinės sistemos. Svarbus tapo technikos valdymas, kai operatorius darosi nebereikalingas, nes pažangi technika pati atlieka visą darbą. Galima sakyti, operatorius reikalingas tik tam, kad lauko gale apsuktų techniką ir vėl pastatytų ją į vagą“, – pasakoja S.Stirna.

Kitaip tariant, traktorių ar kombainą pagal GPS signalą gali valdyti kompiuteris ir, pavyzdžiui, nustatyti reikiamą greitį, kaip barstyti trąšas.

„Dabar kaip tik mąstau apie automatinį pasėlių tręšimą. Paprastai tariant, ant technikos uždedamas tam tikras skaitytuvas, tiriantis augalą, skenuojantis jo lapo paviršių ir nustatantis, kokių trąšų jam reikia, kokie yra pesticidų kiekiai. Viskas apskaičiuojama automatiškai ir, kur nereikia, pesticidų ar trąšų paprasčiausiai nenaudojama. Keletas ūkių Lietuvoje jau naudoja tokią technologiją. Tokia praktika prisidėtų ir prie trąšų taupymo, ir prie gamtos taršos mažinimo. Į Lietuvą ateina tikslioji žemdirbystė, viską turėsime skaičiuoti“, – įsitikinęs Elektrėnų ūkininkas.

Lietuvos žemės ūkis ir maisto pramonė mums yra itin svarbios sritys, sukuriančios apie 9 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Nepaisant Rusijos embargo, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas 2014 m. išliko stabilus ir siekė 4,7 mlrd. eurų. Pernai smarkiai išaugo eksportas į JAV, Saudo Arabiją, Švediją, Norvegiją, Izraelį, Slovėniją, Rumuniją, Kazachstaną, Gruziją, Baltarusiją.

Inovatyvių ūkių Lietuvoje tikrai nestinga. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Augalininkystės skyriaus vadovė Dijana Ruzgienė sako, kad tuo neturėtume stebėtis. Nors dažnai manoma, kad žemės ūkis yra konservatyvi sritis, toks požiūris neatitinka realybės. Ypač didelį impulsą inovacijoms suteikė informacinės technologijos, kurios ne tik palengvino ūkio apskaitos vedimo, ūkio valdymo darbus, bet ir leido automatizuoti nemažai procesų, padidinti efektyvumą ir sumažinti laiko sąnaudas.

Išpopuliarėjo tokios kompiuterinės programos, kaip „E-Geba“, leidžiančios kaupti bei analizuoti duomenis ir po truputį išstumiančios skaičiukų primargintas užrašų knygeles ar šūsnis lapų. Lietuvos bendrovės „AgroGIS“ kuriamų IT sprendimų esmė yra kaupti ir analizuoti informaciją apie daug įvairių komponentų ir rasti tarsi sėkmės receptus konkrečiuose laukuose auginamoms kultūroms. Analizuojama, kokia veislė pasirinkta, kokiomis trąšomis tręšta, kokiame dirvožemyje sodinta, kiek jame būta maisto medžiagų, koks padargas naudotas, po kokios kultūros sėta ir pan.

Atsižvelgiant į tai žiūrima, dėl ko pasiekiama geriausių rezultatų. Jei atrandama sutapimų tarp daugelio ūkių (pavyzdžiui, tokiame dirvožemyje labiausiai tinka tokia sėkla su tokiomis trąšomis), kitais metais sėją jau galima planuoti pagal tai.

„Kuriama tam tikra sėkmingų parametrų duomenų bazė. Panašiai kaip gydytojas išrašo vaistų receptą, taip agronomas siūlo tam tikras technologijas laukui ir kultūrai“, – aiškina „AgroGIS“ vadovas Gediminas Norkevičius.

Jų kuriamais informacinių technologijų sprendimais domisi stambesni ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir užsienio investicinės bendrovės. Vaizdžiai kalbant, tie, kurie gilinasi į kelis skaičius po kablelio. Nors tokioje daugybės kintamųjų veikiamoje srityje, kaip žemės ūkis, kažką tiksliai įvertinti sudėtinga, G.Norkevičius teigia, kad nuo 2010 m., kai pradėta ieškoti IT sprendimų, kasmet pasiekiama geresnių rezultatų.

Stambesni ūkininkai vis labiau naudojasi duomenų analize. G.Narkevičius prognozuoja, kad po penkerių metų tuo naudosis visi Lietuvos ūkiai.

„Reikia laiko, kol į žemės ūkį ateis nauja karta. Šiandien dauguma agronomų dar yra labiau biologai, nors turėtų būti ir ekonomistai. Jei nesugebama įvertinti viename ar kitame lauke patirtų sąnaudų, bus sudėtinga nustatyti, ar panaudota technologija tiko, ar ne. Ieškome sprendimų, kad žurnalai užsipildytų automatiškai. Jei traktorius su GPS išvažiuoja iš lauko, tai matome, apie tai signalizuojama. Galime žinoti, kiek traktorius dirbo lauke, kiek laiko užtruko ir kiek hektarų apdirbo, – traktorininkas nebegali sukčiauti“, – apie IT galimybes, teikiamas žemės ūkui, pasakoja G.Norkevičius.

Tiesa, ne viskas žemės ūkyje klojasi tarsi sviestu patepta. „Pastebime, kad ligos iš kitų šalių į Lietuvą ateina greičiau. Čia mokslui kyla iššūkis stebėti bei tirti, kaip vystosi kenkėjo biologija, kad vėliau būtų galima atrasti būdų, kaip su tuo kovoti“, – įvardija naują problemą D.Ruzgienė.

Mokslininkai tiria kenkėjų atsparumą cheminėms priemonėms, aiškinasi, kokias veikliąsias medžiagas naudoti, kaip jas kaitalioti.

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas dr. Vytautas Liakas pabrėžia, kad Lietuvos mokslas taip pat ieško būdų, kaip pagerinti dirvožemį, – pradedant žemės įdirbimu ir baigiant biologiniais preparatais: „Lietuvoje nebelieka sėjomainos, viską užvaldo biznio augalai rapsai ir kviečiai, nes ūkininkams neapsimoka auginti vieno, paskui kito augalo. Ne veltui  Lietuvoje buvo įvesta žalinimo programa, kai įvedami augalai, gerinantys dirvožemį.“

Trąšos šiandien labai geros, turinčios daug mikroelementų, todėl augalas nuolat skatinimas ir produktyvumas yra labai didelis. Tačiau iš dirvožemio paimama ir labai daug svarbių maistinių medžiagų, kurių kiekis nėra beribis.

Visi uždaviniai suvedami į vieną – kaip Žemės planetoje daugėjant gyventojų, o dirbamos žemės plotams dėl urbanizacijos ar žemės erozijos mažėjant, užauginti ir pagaminti daugiau maisto. „Tai reikalauja aukštesnio gamybos lygio ir naujų technologijų žemės ūkyje diegimo bei didesnio tikslumo“, – apibendrina D.Ruzgienė.

Naujovės kainuoja. Ypač kainuoja tikslioji žemdirbystė, kuri Lietuvoje tik pradeda įsitvirtinti, nors Amerikoje, kitose didesnėse šalyse ji jau seniai paplitusi.

Inovatyvios žemės ūkio technologijos brangiai kainuoja, bet dėl Europos Sąjungos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagalbos mūsų ūkininkai galėjo modernizuotis ir šiandien turi klestinčius, tarptautiniu mastu konkurencingus ūkius.

Kita vertus, kai kuriomis inovacijomis ūkininkai gali naudotis nemokamai. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba siūlo nemokamų elektroninių paslaugų. „Ūkininkai turi tik mokėti naudotis kompiuteriu. Pavyzdžiui, siekiant įveikti klimato kaitos keliamus iššūkius, siūlome IKMIS – integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinę sistemą, kurioje skelbiame apie visų kenkėjų bei ligų plitimą laukuose. Stebime ir prognozuojame naudodami matematinius modelius, patariame, kaip atpažinti, kokias priemones rinktis ir kita. Ūkininkai tuo naudojasi“, – sako D.Ruzgienė.

Gyvulininkystės specialistė Daiva Gurauskienė pasakoja, kad automatizuota daug susijusių sistemų, daugėja melžimo, gyvulių šėrimo, kreikimo, mėšlo šalinimo robotų, bandos valdymo sistemų. „Bandos valdymas – tai programa, per kurią ūkininkas gali stebėti visą bandą: kiek primelži iš karvės, koks pieno riebumas, po karvės naga yra uždėtas responderis – daviklis, fiksuojantis pokyčius karvės organizme. Galima pamatyti, kada ateina laikas ją apvaisinti. Tampa įmanoma stebėti visą gyvulio ciklą, žinome, kada karvę galima palikti sėklinimui, kada ji mažai duoda pieno ir reikėtų jos atsisakyti, matome, ar neserga.“

Populiariausi išlieka melžimo robotai, taip pat pigesni mėšlo šalinimo, pašarų pateikimo robotai. „Net 60 proc. sėkmės lemia gyvulio šėrimas“, – sako D.Gurauskienė.

Lietuvoje ūkių modernumas nėra tolygus. „Galima sakyti, taip atsitiko todėl, kad skirtingi regionai skirtingai specializuojasi. Jei imtume nuo šalies šiaurės iki pietų einančią vidurio sritį, kuri žemdirbystei palankiausia, tai čia vyrauja augalininkystė, taip pat yra daržovių ar sodų ūkių. Žemaitijos ūkiams palankesnė gyvulininkystė, tiesa, tokių ūkių galėtų būti daugiau. Rytų Lietuvoje, Zarasuose, Molėtuose, Utenoje dažnai nė su žiburiu nerasi augalininkystės ūkio. Ten orientuojamasi į papildomus verslus – kaimo sodybas, žaliavų perdirbamą“, – dėsto D.Ruzgienė.

Dėmesys žaliavų perdirbimui pačiuose ūkiuose, kad būtų eksportuojamos ne žaliavos, o didesnės pridėtinės vertės produktai, Lietuvos ūkininkams taip pat yra iššūkis. Tokie ūkiai turi daugiau galimybių daugiau uždirbti, taip pat atlaikyti geopolitines ir kitokias krizes.

„Kažkodėl mūsų ūkininkai rinkai vis dar daugiausia pateikia tik žaliavą, o juk turėtume stengtis daugiau žaliavos perdirbti Lietuvoje. Tai reiškia ir papildomas darbo vietas, ir didesnę pridėtinę vertę, ir didesnius valstybei sumokamus mokesčius. Geriau išvežti ne pieną, o sūrį“, – svarsto Elektrėnų ūkininkas S.Stirna.

Jis savo auginamas avis skerdžia pats ir parduoda skerdieną. Kukliais ūkininko skaičiavimais, vien tai turėtų padidinti jo pelną 27 procentais.

Vaiva Sapetkaitė

 

 

Vytautas Rauckis: „Vis prastesnę dirvožemio būklę lemia vartotojiškas požiūris“

Tags: , ,


„Ateityje dirbamos žemės plotai mažės sparčiau nei šiandien: plečiantis gyvenvietėms aplink didžiuosius miestus ir tiesiant vis naujus kelius žemdirbiams  teks auginti gerokai gausesnį derlių“, – prognozuoja biomedicinos mokslų daktaras, ilgą laiką dirbantis žemės ūkio srityje, Vytautas Rauckis.

Kol kas didžiausią dėmesį dirvožemiui ir jo apsaugai Europos Sąjungoje skiria gamtosaugininkai. Jie pabrėžia, kad anglies dvideginio emisija bei trąšos iš dirvožemio nepripažįsta valstybių sienų, ir tai jau kuris laikas yra tapę globalia problema.

 

VEIDAS: Dėl ko pastaraisiais metais nerimauja pasaulio mokslininkai? Kodėl, jų manymu, ES dirvožemio būklė vis labiau prastėja?

V.R.: Pagal ES statistiką, 16 proc. ES dirvožemio praktiškai nebenaudojama, 45 proc. susiduria su per mažu kiekiu organinės medžiagos, o 9 proc. netenkame dėl naujai plėtojamos infrastruktūros: tiesiamų kelių ar išdygusių modernių pastatų. Apibendrinant galima sakyti, kad tai nulemta labai vartotojiško visuomenės požiūrio. Ūkininkai, siekiantys kuo greičiau ir kuo daugiau gauti iš viename ar kitame plote auginamų augalų, tiesiogiai įvertina jų būklę, bet retai kada atsižvelgia į dirvožemio būklę. O augalui tai ir yra esmė. ES kol kas dar neturi bendros direktyvos, kaip apsaugoti dirvožemį, bet ji jau rengiama.

VEIDAS: Tačiau europinė dirvožemio apsaugos praktika labai skirtinga. Kas tai lemia?

V.R.: Europos Sąjunga nuo šių metų įvedė vadinamąsias žalinimo programas (žemdirbiai skatinami privaloma tvarka auginti ankštinius augalus: žirnius, pupas ir pan.), bet vėlgi kiekvienos ES šalies atstovai išsiderėjo skirtingas sąlygas. Tarkime, estai įrodė, kad jų teritorijos miškingumas yra gana didelis ir jiems žemės ūkyje žalinimo politika nereikalinga. Airių pozicija – kad jiems pakanka per žiemą paliekamų ražienų. Tik lietuviai nusprendė, kad jiems reikia juodo pūdymo (laukas, kuriame nuo vieno rudens po derliaus nuėmimo iki kitų metų žieminių augalų sėjos niekas neauginama, o žemė visą laiką dirbama, juoda ir joje niekas neauginama) ir ankštinių augalų. Žinoma, tai gali būti žalinimo arba gamtos apsaugos strategija, bet dar prieš šimtą metų lietuviai tai taikydavo piktžolių naikinimui. Šiais laikais turime kur kas modernesnių priemonių piktžolėms kontroliuoti.

VEIDAS: Pastaruoju metu netyla diskusijos, kiek iš tiesų efektyvus pūdymo taikymas dirvožemiui. Kokia būtų asmeninė jūsų pozicija šiuo klausimu?

V.R.: Nežinia, kiek su minėtu pūdymu dirvožemį pagerinsime, greičiau priešingai…

Piktžoles jame galima naikinti tik mechaniniu būdu, o tai reiškia, kad reikia važiuoti per dirvą su sunkia technika, ir ne vieną kartą, taigi žemė gerokai suspaudžiama… Kitas momentas – technika naudoja degalus, išmeta anglies dvideginį ir kitus teršalus, o tai dirvožemio bei aplinkos būklės tikrai negerina. Neabejoju, kad kur kas efektyviau auginti ankštinius augalus ir taikyti sėjomainą. Tačiau ES dirvožemiai gana skirtingi, todėl visiems jiems vienodo „kurpalio“ tiesiog nėra.

Kita vertus, dirvožemis yra ne tik anglies dvideginio emisijos šaltinis – tai ir didžiuliai trąšų kiekiai, galintys pasiekti gruntinius vandenis, todėl svarbu, kad kiekviena šalis nustatytų savo taršos lygmenis.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, daro didžiausią žalą dirvožemio būklei?

V.R.: Didžiausią neigiamą įtaką dirvožemiui daro vartotojiškas požiūris. Dažno žemdirbio pozicija – kad to iš ploto vieneto reikia gauti kiek galima didesnį derlių. Žinant, kad dirvožemis – neatsinaujinantis gamtos šaltinis, o jo plotas ribotas, tenka galvoti, kaip padidinti gaunamos produkcijos kiekį iš to paties ploto, pernelyg nenuskriaudžiant dirvožemio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žemdirbiai susikibo dėl Europos Sąjungos paramos

Tags: , , , , ,


BFL

 

Žemės ūkis. Gerokai sumažėjus paramai tarp žemdirbių prasidėjo peštynės. Nesutariama, kaip ją dalytis: skirstyti mažesniais kąsniais didesniam būriui ūkininkų ar didesnę paramą koncentruoti į prioritetines sritis ir ūkius.

Lietuvos ūkininkų sąjunga ką tik nustatytą naują paramos skirstymo tvarką užsimojo keisti vos įsibėgėjus paraiškų priėmimui. Nuo šių metų gegužės 4-osios iki birželio 30 dienos modernizuoti valdas norintys ūkininkai, žemės ūkio kooperatyvai ir įmonės gali kreiptis ES ir valstybės teikiamos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Ūkininkai reikalavo stabdyti paraiškų priėmimą ir keisti taisykles, nes, jų nuomone, dabartinėmis sąlygomis galimybė pasinaudoti ES parama ūkiams modernizuoti daugeliui tampa nepasiekiama. Ji atitektų itin mažiems ir itin stambiems prioritetinių šakų ūkiams, nes vienam pareiškėjui nustatyta galima 50 tūkst. eurų paramos suma ir didžiausia 400 tūkst. eurų suma per visą šešerių metų paramos laikotarpį.

Vis dėlto po diskusijų Žemės ūkio ministerijoje ir Seimo Kaimo reikalų komitete nuspręsta nestabdyti įsibėgėjusio paraiškų priėmimo proceso ir tik sulaukus jo rezultatų keisti tvarką, jei dėl to sutars visos žemdirbių organizacijos.

Be to, Seimo Kaimo reikalų komitetas prieš kitą paraiškų teikimą pasiūlė nustatyti maksimalią 200 tūkst. eurų sumą vienam projektui, visam paramos laikotarpiui paliekant didžiausią 400 tūkst. eurų sumą.

Įtampa dėl ES paramos skirstymo pirmiausia kilo dėl to, kad, palyginti su praėjusiu 2007–2013 m. laikotarpiu, kai Kaimo plėtros programai buvo skirta 2,2 mlrd. eurų paramos, šiemet jos skirta 14 proc. mažiau – 1,9 mlrd. eurų. Aistras kelia ir tai, kad pasibaigus šiam paramos laikotarpiui ES lėšos naujai technikai įsigyti nebus dalijamos. Jos bus tikslingai nukreiptos išmaniajai žemdirbystei skatinti.

Žemės ūkio viceministro Sauliaus Cironkos teigimu, baimės žemdirbiams įvarė ir naujoji projektų atrankos tvarka, pagal kurią atrenkami tik geriausi ir perspektyviausi projektai. Ji paremta balų sistema, pagal kurią kiekvienas projektas pagal dešimt atrankos kriterijų gali surinkti maksimalią 100 balų sumą. Jei per atranką vertinamas projektas nesurenka privalomo mažiausio 35 balų skaičiaus, paraiška atmetama.

Pasikeitė ir pačios ES požiūris į pinigų skirstymą. Anksčiau buvo leidžiama finansuoti visus šaukime dalyvaujančius projektus, skiriant papildomai lėšų, jei jų pritrūkdavo. Dabar labai aiškiai suplanuojama ir įvardijama konkreti pinigų suma, į kurią pretenduoja to šaukimo projektai. Pavyzdžiui, 2014–2015 m. numatyta 150 mln. eurų, per metus skiriant po 75 mln. eurų.

„Visos šios naujovės žemdirbiams kelia daug baimės ir nepasitikėjimo. Bet palaukime pirmojo šaukimo rezultatų ir tuomet matydami, kaip ši sistema veikia, galėsime spręsti, pasiteisino ji ar reikia keisti“, – ramina viceministras ir kaip pasiteisinusį pavyzdį pateikia ką tik pasibaigusį jaunųjų ūkininkų šaukimą, kuris, pasak S.Cironkos, pademonstravo, kad naujoji atrankos sistema veikia pakankamai gerai.

Mat siekiama skatinti ūkininkaujančiuosius nenašiose žemėse, tinkamose gyvulininkystei, kuri šiuo metu yra prioritetinė ūkio šaka. Iš 345 atrinktų paraiškų 250 yra jaunųjų ūkininkų, ketinančių plėtoti gyvulininkystę nenašiose žemėse.

Beje, į paramą pretendavo net 1350 būsimųjų ūkininkų ir daugiau nei tūkstantis jų liko už borto. Tačiau jau numatyta dar šį rudenį skelbti naują jaunųjų ūkininkų šaukimą paramai gauti.

„Vyriausybės programa aiškiai sako, kad mūsų prioritetas yra vidutiniai ir smulkieji ūkiai, kuriuos norime paskatinti augti ir plėstis. O didžiausias dėmesys – vidutiniams ūkiams. Todėl ir balų sistema orientuota į ūkius, kurių standartinės produkcijos apimtys yra nuo 8 iki 50 tūkst. eurų. Tokie projektai gauna 20 prioritetinių balų, nes skatiname juos ir suteikiame pirmenybę pasinaudoti parama, ateityje matydami jų augimą“, – atrankos prioritetus aiškina žemės ūkio viceministras.

S.Cironka tvirtina, kad tai nėra pasirinkimas tarp stambių ir smulkių ūkių, kurie vieni kitų tikrai neturėtų užgožti. Kaip pabrėžia Europos Komisija, stambūs ūkiai savo veiklai reikalingas pajamas turi generuoti iš masto ekonomijos, o parama reikalinga smulkiesiems. Praėjusio paramos laikotarpio analizė parodė, kad daugiau paramos gavo augalininkystės ūkiai, todėl dabar siekiama padėtį subalansuoti.

„Svarbiausias klausimas – ką mes turime daryti, kad pasiektume kompleksinius kaimo plėtros rezultatus. Gyvulininkystės kryptis nubrėžta, tačiau  kituose šaukimuose gali dalyvauti ir augalininkystės ūkiai“, – tikina S.Cironka.

Pasak jo, puiku, kad Lietuva užaugina ir eksportuoja daug grūdų, tačiau galvojant apie ateitį ir siekiant sukurti didesnę pridėtinę vertę grūdus, kaip žaliavą, reikėtų perdirbti auginant gyvulius. „Lietuviškai gyvulininkystės produkcijai yra atvertos naujos rinkos, todėl turime auginti ir eksportuoti kur kas didesnius kiekius produkcijos. Ji konkuruoja pasaulinėje rinkoje, vadinasi, vienintelis klausimas, apie kurį turime kalbėti, yra produkcijos savikaina ir ūkio efektyvumas. Čia dar daug ką turime nuveikti, diegdami efektyvią ūkio valdymo sistemą, kuri ir bus viena pagrindinių Lietuvos žemės ūkio ateities krypčių“, – šviesias Lietuvos kaimo perspektyvas mato S.Cironka.

Viceministras žada, kad, įvertinus ir išanalizavus, kaip pavyko pasiekti norimų rezultatų pirmajame šaukime, kartu su žemdirbių organizacijomis bus dar diskutuojama ir tikslinamos projektų atrankos taisyklės.

„Paramos skirstymo taisyklėse numatyta galimybė gauti ne daugiau kaip 400 tūkst. eurų paramos per šešerių metų laikotarpį. Supaprastinta tvarka galima teikti paraišką paramai iki 50 tūkst. eurų. Kiekvienas turi apsispręsti, kiek jam reikia paramos, ir labai atsakingai susiplanuoti. Bet jei didžioji dalis žemdirbių mano, kad apribojus projektui skiriamą sumą iki 200 tūkst. eurų, jiems bus geriau, Žemės ūkio ministerija tam neprieštaraus. Žaidimo taisyklės nesikeis, tik atsiras maksimali vieno projekto vertė, nors mums atrodė, kad galimybė pačiam ūkininkui planuoti ir susidėlioti paramos poreikį per visą laikotarpį – gana patrauklus pasiūlymas“, – aiškina S.Cironka.

Jis sako iš viso nesuprantantis, dėl ko čia reikia ginčytis, kai ūkininkai patys gali rinktis, kokio dydžio ir kiek projektų jie nori įgyvendinti. Jei pasirinktų investuoti po 50 tūkst. eurų, galėtų pretenduoti į paramą aštuoniems projektams, jei po 200 tūkst. eurų – dviem.

„Norime patiems ūkininkams suteikti daugiau laisvės plėtoti savo ūkį, bet jie, regis, nori apribojimų. Dėl balų sistemos diskutavome pusę metų, nes didieji ūkiai nuogąstavo, kad negalės gauti paramos, mat prioritetas teikiamas vidutiniam ūkiui. Bet jie patys prieštarauja sau, žinodami, kad tas vidutinis ūkininkas nepuls aklai griebti paramos, nes kitą dalį finansavimo turi gauti iš bankų, kurie atidžiai analizuoja verslo projektus ir tikrai nefinansuos projekto, jei nebus užtikrintas pinigų srautas.  Taigi kartu su galimybe atsiranda rizika ir paties ūkininko atsakomybė rinktis tokias investicijas, kurios atitinka jo galimybes ir poreikius“, – Žemės ūkio ministerijos poziciją dėsto viceministras.

Tačiau žemdirbiai, nors ir sutarę palaukti pirmojo šaukimo pabaigos, situaciją mato visiškai kitaip ir, priešingai nei viceministras, toli gražu netrykšta optimizmu.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas neabejoja, kad paramą gaus stambieji gyvulininkystės ūkiai, tarp kurių yra vienas kitas ūkininkas, o daugiausiai – žemės ūkio bendrovių. „Po mėnesio galėsite parašyti, kad Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko prognozės pasitvirtino“, – kaip viskas bus, jau iš anksto žino J.Talmantas.

Pinigų mažai, o norinčiųjų jų gauti – daug. Ir visi nori gauti maksimaliai, nes daugiau galimybių atnaujinti technikos nebus. Tą parodė ir jaunųjų ūkininkų projektų atranka: finansavimo poreikis siekia 74 mln. eurų, o skirta tik šiek tiek daugiau nei 20 mln. eurų, paraiškų pateikta daugiau nei 1300, negavę finansavimo liko daugiau nei tūkstantis projektų.

„Pasižiūrėkime, kas pasinaudos ta parama. Pirmumo balus gauna gyvulininkyste užsiimantys ūkiai. Bet smulkiems ir vidutiniams ūkiams tos paramos gauti neįmanoma: jie negali gauti paskolos iš banko, nes jam užstatyti gali tik žmoną ir vaikus. Taigi paramą pasiims stambios žemės ūkio bendrovės. Remiame smulkiuosius ir vidutinius ūkius, o ES paramą paims jos“, – neabejoja daugiau nei dvidešimt metų stambų 1300 hektarų augalininkystės ūkį valdantis J.Talmantas.

Jis sako, kad augalininkystės ūkiai gali pretenduoti į paramą, tačiau paramos intensyvumas siekia tik 40 proc. (60 proc. lėšų ūkininkas turi turėti pats ar skolintis iš banko). Gyvulininkyste besiverčiančiam ūkiui ES paramos intensyvumas siekia 50 proc., nenašiose žemėse ūkininkaujantiesiems – 60 proc., o jei jaunas ūkininkas turi ūkį ne daugiau kaip penkerius metus, gauna iki 70 proc. paramos.

Nors atstovauja visų Lietuvos ūkininkų interesams, J.Talmantas tiesiai šviesiai sako, kad pridėtinę vertę sukuria ne smulkieji ir vidutiniai, o stambieji ūkiai, kurie Lietuvoje valdo 85 proc. žemės ir sukuria apie 90 proc. viso šalies žemės ūkio produkto.

Tokia tendencija yra visoje ES – smulkiųjų ūkių mažėja, nes jie nepajėgia konkuruoti. Lietuvoje taip pat, kaip rodo deklaruojamų pasėlių plotai, ūkių kasmet mažėja dešimtimis tūkstančių. Ir tai, pasak J.Talmanto, natūralus procesas, nes išsilaikyti, kai pajamos iš žemės ūkio produkcijos nuolat mažėja (pavyzdžiui, pieno ūkių pajamos pernai sumažėjo 30 proc., grūdų augintojų – 36 proc.) gali tik stambūs ūkiai.

„Mūsų valstybės politika yra remti smulkųjį ir vidutinį ūkį, tačiau didžiausia paramos suma nustatoma tokia, kad tik stambūs ūkiai ją gali gauti. Todėl ir sakome: jei remiate smulkiuosius ir vidutiniokus, smulkinkite sumą, kad jie iš tiesų pajėgtų pasinaudoti parama“, – sako J.Talmantas.

Nors pats mano, kad smulkieji ūkiai yra neperspektyvūs, tačiau bėda, kad valdžios tuo įtikinti nepavyksta. Pavyzdžiui, jo teigimu, latviai ūkininkams skiria iki vieno milijono eurų paramos ir smulkių ūkių pas juos beveik neliko. Latviai nesidairo atgal ir remia stambiuosius, siekdami sumažinti jų produkcijos savikainą, kad jų ūkininkai galėtų konkuruoti globalioje rinkoje.

„Mes bandėme politikams aiškinti, kas kuria pridėtinę vertę, darbo vietas ir ką reikėtų iš tiesų remti. Tačiau mūsų negirdi. Po penkerių metų mes politikų paklausime, ką jie padarė. O dabar jau po mėnesio bus aišku, kad, nors rėmėme smulkiuosius ir vidutinius, paramą gavo stambieji“, – neabejoja Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Apskritai Lietuvos žemės ūkio perspektyvos jam atrodo gana niūrios. Jau dabar, J.Talmanto teigimu, 80 proc. šalies ūkių gyvena tik iš tiesioginių išmokų ir visiškai negauna pelno, nes dirba neefektyviai. Išseks ES parama, išmokos, ir tų ūkių neliks.

Jau praėjusiu paramos laikotarpiu buvo tokių jaunų ūkininkų, kurie ūkininkavo nuomodamiesi žemę ir iš draugo neva nusipirkę kelias karves. „Penkerius metus taip pasicirkina, o kai baigiasi įsipareigojimai, susiję su ES parama, grąžina karves, techniką parduoda ir ūkį uždaro. Dabar tokie ūkininkai dar gudresni darosi, žino, ką ir kaip reikia daryti. Konsultantų, kaip pasinaudoti ES parama, visas būrys jiems padeda. Anksčiau žmonės sakydavo, kad, tas, kuris niekam netinka, eina dirbti policininku, o šiais laikais tampa ūkininku, gyvenančiu iš išmokų. Tokia yra realybė, ūkininkauju dvidešimt metų ir matau“, – ES paramos grimasų neslepia Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis, atstovaujantis stambioms žemės ūkio bendrovėms, žinoma, irgi neslepia savo natūralaus skepticizmo, kalbėdamas apie valstybės siekį remti smulkiuosius ir vidutinius ūkius. „Kodėl norim kišti pinigus į tuos 10–16 hektarų ūkius, kurių produktyvumas žemas, galimybės investuoti – menkos. Turiu pasidaręs analizę apie įvairaus dydžio ūkių situaciją, vertinant standartinės produkcijos apimtis. Tai patikėkite – vaizdas nedžiugina“, – sako J.Kraujelis, kurio teigimu, vidutinio Estijos ūkio dydis siekia 50,6 hektaro, Latvijoje – daugiau nei 24 hektarus, o Lietuvoje – 16,8 hektaro.

J.Kraujelio duomenimis, tokių ūkių, į kurios sukoncentruota parama (standartinės produkcijos apimtys siekia nuo 8 tūkst. iki 50 tūkst. eurų) Lietuvoje yra 5630. Vienam ūkiui vidutiniškai tenka 35 tūkst. eurų standartinės produkcijos, vienam hektarui – 596 eurai.

„Toje apskaičiuojamoje standartinėje produkcijoje – ne pelnas, o pajamos su visomis sąnaudomis. Savų lėšų ten gali būti tik apie dešimt procentų. Tai nuo 35 tūkst. eurų, galimoms investicijoms lieka vos 3,5 tūkst. euro. Vien 15–20 karvių tvartui reikia mažiausiai 50–70 tūkst. eurų“, – kokios menkos vidutiniokų galimybės pasinaudoti ES parama, aiškina J.Kraujelis.

Jo teigimu, viskas priklausys nuo to, kaip tie smulkieji ir vidutiniokai sugebės pasinaudoti jiems sudarytomis puikiomis galimybėmis gauti ES paramą. Prioritetai ir pirmenybės balai teikiami gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ūkiams. Jei ūkiai smulkūs ir vidutiniai, gauna dar 20 balų, jei ūkininkas jaunas (iki 40 metų) – dar 15 balų.

Stambiesiems ūkiams jų visų pasivyti nėra galimybių. Pasak J.Kraujelio, už borto atsidurs ir žemės ūkio bendrovės. Tačiau jis pripažįsta, kad gavus paramą panašią sumą reikės skolintis iš banko, vadinasi, pasinaudoti didesne paramos suma pajėgs toli gražu ne kiekvienas ūkininkas. Ypač kai trejus metus pajamos už žemės ūkio produkciją ne didėja, o mažėja.

J.Kraujelio teigimu, didžiausia bėda ta, kad netinkamai pasirinktas projektų paramai gauti atrankos principas, nes atskaitos taškas yra ūkio vienetas, o ne ūkyje sukuriamos darbo vietos. Todėl tai, kiek ūkyje sukuriama darbo vietų, nėra vertinama ir remiama. O juk tai svarbiausias dalykas ir kaimo gyvybingumo garantija. Dabar, kadangi nėra darbo ir nekuriamos darbo vietos, vienas žemės ūkyje užimtas žmogus dirba tik pusę darbo laiko. J.Kraujelio nuomone, ateityje diskutuojant dėl projektų atrankos kriterijų darbo vietos turi būti vienas svarbiausių dalykų.

J.Kraujelis taip pat kritikuoja ir bendru žemdirbių organizacijų atstovų sutarimu siūlomą 200 tūkst. sumą vienam projektui. „Tas kompromisas apriboti vieno projekto vertę iki 200 tūkst. eurų prasilenkia su paprasčiausia ūkine logika. Įsivaizduokite, kad bus geras projektas, kurio vertė – 350 tūkst. eurų. Žmogus pastatą pastatys, o stogui uždengti pinigų reikės laukti iki 2018 ar 2019 metų. Tas pats ir norint įveisti sodą. Šiais laikais be modernaus šaldiklio išsiversti neįmanoma, o projektui skirtos maksimalios sumos tam gali nepakakti“, – argumentuoja J.Kraujelis.

Kitokią nuomonę turi Žemės ūkio rūmų, vienijančių visų žemdirbių organizacijų atstovus, pirmininkas Andriejus Stančikas. Jis sako, kad siūlymas mažinti didžiausią paramos sumą iki 200 tūkst. eurų yra logiškas, nes tuomet parama pasinaudotų daugiau ūkininkų ir ji neatitektų patiems stambiausiems. Žemės ūkio rūmai ministerijai siūlė kitokią projektų atrankos sistemą: lėšas dalyti į tris atskiras dalis smulkiesiems, vidutiniams ir stambiesiems ūkiams, kad jie nekonkuruotų tarpusavyje.

„Sutikite, kad visada stambus nukonkuruos smulkų ūkį. Negali smulkus ūkininkas konkuruoti dėl paramos su bendrove ar stambiu ūkiu. Lietuvos ūkininkų sąjunga galbūt yra teisi, nuogąstaudama, kad didžiausia paramos lėšų dalis atiteks stambiausiems ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms. Kad konkurencija būtų normali, ji turi vykti atskiruose lygmenyse. Bet šie mūsų pasiūlymai nebuvo priimti. Galbūt jie prieštarauja ES reglamentams“, – svarsto A.Stančikas.

Jo nuomone, Lietuvoje yra įvairių ūkių, ir be paramos negalima palikti nė vienų. Jei tuomet, kai remiami smulkieji ir vidutiniokai, stambieji ūkiai neturės galimybių tapti dar modernesni, praras gebėjimą konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

 

2007–2013 m. ES finansavimo laikotarpiu didžiausią paramą gavo šalies augalininkystės ūkiai

Augalininkystės ūkiai 57 proc.

Gyvulininkystės ūkiai 40 proc.

Vaisių, uogų ir daržovių ūkiai  3 proc.

Šaltinis: Lietuvos žemės ūkio ministerija

 

 

 

„Ekologinis Lietuvos žemės ūkis stokoja ilgalaikės vizijos“

Tags: , , ,


BFL

Perspektyvos. „Ar atlaikys mūsų žemdirbiai vėl griežtėjančias taisykles, taikomas ekologiniams ūkiams, o gal pailsę nuo vis naujų strategijų, ilgalaikės vizijos nebuvimo bei nuolatinio teisės aktų keitimo pasuks chemizuotos žemdirbystės keliu?“, – svarsto Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis. Su juo „Veidas“ kalbasi apie tai, kokių pokyčių gali tikėtis 25-erių metų sukaktį minintis ekologinis šalies ūkis.

 

VEIDAS: Šį pavasarį patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklės. Kokių pokyčių šiame sektoriuje jos leis tikėtis artimiausiu metu?

S.D.: Naujose taisyklėse numatytas vienų metų pereinamasis laikotarpis tradicine žemdirbyste besiverčiantiems ūkininkams, kurie nori pereiti prie visiškai ekologiško auginimo. Už pastarąją veiklos sritį bus mokamos didesnės išmokos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dar negauna išmokos už ekologišką produkciją, taip siekiant jį paskatinti pereiti prie ekologinio ūkininkavimo. Vienu svarbiausių programinio laikotarpio siekių ūkio viceministras Gintas Saulius Cironka įvardijo ir tai, kad besibaigiant 2020 m. ekologiško maisto produktų žaliavos gamyba ir perdirbimas priartėtų vienas prie kito, o vartotoją pasiektų kuo daugiau ekologiškų produktų.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad mišrių ūkių (ekologinių ir chemizuotų) artimiausioje perspektyvoje neliks?

S.D.: Išties ateityje vyraus ekologiniai ūkiai. Žinoma, pereinamuoju laikotarpiu jų dar matysime, bet jau nuo kitų metų ūkis turės savo valda laikyti šimtaprocentinę ekologiją, negalės dalis žemių būti chemizuotų, o dalis ekologinių. Ūkininkams tai galbūt ir nėra labai gera žinia (dalį žemių jie nuomojasi, sudarytos sutartys, žemės reformos nebaigtos ir pan.), bet vartotojo atžvilgiu tai sąžininga: jis žinos, kad perka išties kokybišką produkciją.

VEIDAS: Kokia dalis Lietuvos teritorijos šiandien tenka ekologiniams ūkiams?

S.D.: Pagal dirbamos žemės plotą Lietuvos ekologiniai ūkiai atitinka Europos Sąjungos vidurkį (5,4 proc.) ir sudaro šiek tiek daugiau nei 5 proc. dirbamos žemės ploto. Pagal ekologinio ūkininkavimo populiarumą Lietuva šiek tiek lenkia kaimyninę Lenkiją, tačiau gana stipriai atsilieka nuo kitų Baltijos šalių. Tarkime, Latvijoje ekologinių ūkių ploto dalis praktiškai du kartus didesnė nei Lietuvoje ir sudaro apie 10 proc. visos dirbamos žemės ploto. O Estijoje ekologinis ūkininkavimas dar populiaresnis (ekologiniai ūkiai čia užima 14,1 proc. visos dirbamos žemės ploto).

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, sąlygos mūsų šalyje užsiimti ekologine žemdirbyste yra palankios?

S.D.: Norint, kad ekologiniai ūkiai sėkmingai gyvuotų, turėtų būti bent 10 ar 20 metų plėtros strategija, o Lietuvoje viskas, deja, matuojama vos ketverių metų ciklais: nuo rinkimų iki rinkimų. Sunku planuoti, kai nesama tęstinumo. Vis dėlto apie 6 proc. visų žemės naudmenų šiandien sudaro ekologiniai plotai (2400 šalies ūkininkų užsiima ekologine žemdirbyste, o jiems tenka panašiai 160 tūkst. ha žemės). Tačiau nueitas netrumpas kelias, juk dar 2000-aisiais Lietuvoje tebuvo šimtas ekologinio ūkininkavimo pradininkų. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą žmonės pasuko prie ekologijos, nors tuo metu dalis nė nesuvokė, kas tai yra. Dar ir šiandien Lietuvoje tebevyrauja nuostata, kad jei jau niekam kitam netinki, gali eiti ūkininkauti. Liūdna, bet vis dar ne visi supranta, kad šiai sričiai reikalingas specialus pasirengimas ir apsiskaitymas. Norint tinkamai ūkininkauti reikia daug ką išmanyti. Bet galime pasidžiaugti: į ekologinės žemdirbystės sektorių ateina vis labiau išsilavinę asmenys, turintys viziją ir besistengiantys atgaivinti Lietuvos kaimą.

VEIDAS: Kokių perspektyvų turi ekologinis šalies ūkis? Kaip atrodysime tarp ES šalių po gero dešimtmečio?

S.D.: Nustebinti Europą galėtume savo žalumu ir ekologiškumu. Jei tik turėtume užtikrintą valstybės finansavimą ir sugebėtume sukurti tausojantį žemės ūkį (iki šiol ES tokios valstybės nėra), galėtume išsiskirti. Kaip žinome, prancūzai pasaulyje garsėja vynu ir sūriu, šveicarai – laikrodžiais, o kuo dar gali pasigirti Lietuva, jei ne išskirtine žemės ūkio produkcija?

Jei per dešimtmetį sugebėtume sukurti žalią, ekologišką ir išskirtinį kraštą, neabejoju, kad tai atkreiptų turtingų žmonių dėmesį. Tarkime, kaimo turizmo sodybos, siūlančios ekologišką maistą ir tokią pat aplinką. Manau, ši idėja netruktų pasklisti, ir jau po 10–20 metų turtingiausi asmenys pailsėti plūstų ne tik į Šveicariją, bet atrastų ir Lietuvą. Kol kas mūsų kaimas ir pramonė – ties „išsivaikščiojimo“ riba, bet valstybės politika ir ekologiškos šalies šūkis galėtų tapti išskirtiniu Lietuvos veidu. Kaip pavyzdį paimkime danus: į viešąjį jų sektorių šiandien eina apie 80 proc. ekologiškų produktų. Pamatę, kad dėl pertręštų laukų nebeliko gandrų ir varlių, o žemės ūkio struktūra griūva, jie ėmėsi ryžtingų veiksmų. Mes savo krašto dar nesugriovėme, bet tikrai judame į tą pusę, siekdami vis didesnių derlių (kad tik kuo daugiau turėtume ką parduoti badaujančioms valstybėms). Tačiau juk nepalyginti geriau būtų šalyje užaugintą produkciją eksportuoti į turtingas šalis ir būti užtikrintiems, kad jos atsiskaitys.

VEIDAS: Tačiau šiuo metu ekologiniai ūkiai šalyje sudaro dar labai nedidelį procentą. Kaip manote, kodėl didiesiems šalies žemdirbiams ši idėja nėra tokia patraukli?

S.D.: Jei tik turėtume teisingą ekologijos rėmimą, skatinimą ir perdirbimą, padėtis keistųsi iš esmės. Kas yra atsitikę šiuo metu? Tarkime, chemijos pramonei ekologinė žemdirbystė – visiškai nenaudinga sritis, ji iš mūsų nieko neuždirba. Taip pat Lietuva neskatina ekologiško perdirbimo – šiuo metu tą nišą bandoma tiesiog išmesti. Vis dar labai sudėtinga ekologiškos produkcijos augintojams patekti į šalies mokyklas (susiduriame su viešųjų interesų spaudimu). Ekologiškos produkcijos augintojai dar neturi savo skerdyklų ir produkcijos perdirbimo įrangos, taigi negali įeiti į didžiuosius prekybos centrus, ir visą „grietinėlę“ nugriebia mūsų pramonė.

Visiškai kitokia situacija susiklosčiusi Danijoje ir Vokietijoje. Jų ūkininkai turi savą perdirbimo grandį, tuomet gali pasiūlyti pirkėjui gerą produkcijos kainą. Ką tuo metu darome mes? Parduodame grikius ir avižas lenkams, kurie parsivežę juos išvalo, sufasuoja, o tada grąžinę į Lietuvą parduoda gerokai mažesne kaina nei mūsų perdirbėjai.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol netrūksta skeptiškai žvelgiančiųjų į ekologinį ūkį. Gal galėtume išskirti, kuo ši produkcija pranašesnė už chemizuotą?

S.D.: Gana dažnai viešojoje erdvėje tenka stebėti, kaip lyginamos ekologiškos ir chemizuotos produkcijos maistinės savybės. Norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį, kad turėtume lyginti ne jas, o pačioje produkcijoje likusį užkratą – kalbu apie pesticidų likučius, kurių ekologiškose daržovėse nerasite. Ekologišką produkciją perkantys žmonės nesiskundžia alergijomis ir į savo sveikatą investuoja dabar, o chemizuotų produktų pirkėjai po kelerių metų investuos į vaistus.

VEIDAS: Jūs pats ūkininkauti ekologiniame ūkyje pradėjote, galima sakyti, visiškai atsitiktinai. Gal primintumėte, kas lėmė tokį apsisprendimą?

S.D.: Kadangi ūkininkavo mano tėvas, vis svarsčiau, kaip pataisyti finansinę jo padėtį: lakstydavau iš Kauno į Ukmergę, kol visiškai atsitiktinai su partneriais danais pabuvau užsienyje. Ten ir pamačiau klestinčius uogininkystės ūkius. Iki šiol juokauju, kad, matyt, gyvenime nieko nebūna šiaip sau. Pabendravęs su didžiausiais danų serbentų augintojais ir pats tuo užsikrėčiau. Matydamas, kad nesitaiso Lietuvos pienininkystės ir kiaulininkystės padėtis, įkalbėjau tėvuką išmėginti serbentų auginimą. Taip 2001 m. beveik 150 ha plotą apsodinome juodaisiais serbentais, o nuo 2002 m. pardavęs visus verslus ir pats persikėliau į Ukmergę, ir beveik dešimtmetį gyvenome iš juodųjų serbentų eksporto.

VEIDAS: Kam tiekėte Lietuvoje užaugintus ekologiškus serbentus?

S.D.: Iki įstojant į ES bendradarbiavome su prancūzais. Jiems vežėme ne tik uogas, bet ir serbentų lapus bei pumpurus. Tačiau nuo 2004 m. ES leidus naudoti sintetinius kvapus parfumerijoje, maisto ir vaistų pramonėje, juodųjų serbentų lapų ir pumpurų poreikis sumenko (juos supirkinėjo eteriniams aliejams gaminti ir pan.). Taigi teko persiorientuoti: mūsų serbentynus pakeitė grūdinės kultūros.

VEIDAS: Kodėl neauginote serbentų vietinei rinkai?

S.D.: Mes, dešimtmetį auginę uogas ir tiekę jas užsienio rinkai, pamatėme, kad mūsų šalyje jos supirkinėjamos pusvelčiui. Nėra jokio gamintojų ir perdirbėjų bendradarbiavimo, nemokama dalytis bendrais vargais, vyksta žaidimas tik į vienus vartus. Lietuviškas požiūris, kad pasmaugsiu savą dėl keleto eurų, egzistavo ir tebeegzistuoja. Tai geriausiai atsako į klausimą, kodėl Lietuvoje niekas neaugina uogų ir daržovių, kodėl šiandien taip sunku pieno ir mėsos sektoriuose, priešingai nei, tarkime, Lenkijoje. Pasitarę šeimoje nusprendėme, kad nebeverta atsodinti serbentų krūmų, ir perėjome prie augalininkystės. Šiuo metu mūsų šeimos ūkyje auga sojos, kanapės, žirniai, pupos, kviečiai ir rapsai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

 

 

Ūkių modernizavimui – ES parama

Tags: ,


Shutterstock

Modernizuoti valdas norintys ūkininkai, žemės ūkio kooperatyvai, įmonės jau gali teikti paraiškas Europos Sąjungos (ES) paramai gauti. Parama teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės ,,Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį ,,Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Šiam paraiškų rinkimo etapui skirta 150 mln. eurų paramos lėšų. Paraiškos renkamos iki birželio 30 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) teritoriniuose paramos administravimo skyriuose.

 

Remiama įvairi veikla

 

Pagal KPP veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ remiama žemės ūkio produktų gamyba, valdoje ar žemės ūkio kooperatyvo (tokiu pripažinto iki pateikiant paraišką) pagamintų ar išaugintų prekinių žemės ūkio produktų apdorojimas (rūšiavimas, pakavimas, surinkimas ir t.t.), perdirbimas ir tiekimas rinkai.

Taip pat remiama biodujų gamyba iš gyvulininkystės ūkyje susidarančių atliekų. Pagamintos biodujos, šilumos ir elektros energija gali būti naudojama tik valdos reikmėms. Parama teikiama ir trumpos rotacijos plantacinių želdinių įveisimui.

NMA Tęstinių priemonių administravimo skyriaus vyriausiosios specialistės Irmos Jakštienės teigimu, paramos lėšomis numatyta finansuoti specializuotą žemės ūkio sektoriaus veiklą vykdančius gyvulininkystės ar augalininkystės pareiškėjų projektus. „Ūkis priskiriamas prie specializuoto, kai pareiškėjo gautos pajamos iš kurio nors konkretaus specializuoto žemės ūkio sektoriaus veiklos sudaro ne mažiau kaip 45 proc. visų ūkio veiklos pajamų“, – sako NMA atstovė.

 

Vertinama pagal atrankos kriterijus

 

Pareiškėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir nustatyta tvarka savo vardu įregistravę ūkininko ūkį bei valdą. I.Jakštienė pabrėžia, kad pareiškėjas laikomas tinkamu gauti paramą, jei atitinka bendrąsias ir specialiąsias tinkamumo gauti paramą sąlygas ir reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo ūkis iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai turi veikti (vykdoma žemės ūkio veikla ir gaunamos iš šios veiklos pajamos) ne trumpiau kaip vienus metus. Šis reikalavimas netaikomas naujai įsteigtiems pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurių visi nariai užsiima žemės ūkio veikla.

Pasak I.Jakštienės, pareiškėjai turi prisiimti įsipareigojimus: apdrausti turtą, kuriam įsigyti panaudota ES parama, tvarkyti buhalterinę apskaitą, viešinti paramą ir kt.

Pareiškėjų projektai vertinami pagal 10 atrankos kriterijų (žr. lentelę), už kuriuos suteikiami balai. Kad paraiška būtų vertinama toliau, būtina surinkti mažiausiai 35 balus.

 

Finansuojama iki 50 proc. išlaidų

 

Suteikiamos paramos dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas be pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Finansuojama iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. Kiek mažiau – iki 40 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų – finansuojama pareiškėjams, vykdantiems žemės ūkio produktų gamybos veiklą augalininkystės sektoriuje, ir pareiškėjams, įveisiantiems trumpos rotacijos plantacinius želdinius. I.Jakštienė pabrėžia, kad tam tikrais atvejais paramos intensyvumas gali būti padidinamas 20 proc. (pvz., jauniesiems ūkininkams, pareiškėjams, investuojantiems į ekologinį ūkininkavimą, ir kt.).

Didžiausia paramos suma vienam paramos gavėjui projektui negali viršyti 50 tūkst. eurų (be PVM), kai pareiškėjas teikia supaprastintą paraišką (be verslo plano), arba 400 tūkst. eurų (be PVM), kai pareiškėjas teikia paraišką kartu su verslo planu. „Atkreiptinas dėmesys, kad teikiant paraišką pagal biodujų gamybos ar trumpos rotacijos želdinių veiklos sritis pareiškėjai turi pateikti projekto aprašą, kuriame pagrindžiami investavimo tikslai, numatytos investicijos, projekto įgyvendinimo terminai, nurodytos biodujų gamybai naudojamos žaliavos bei pagamintos ir sunaudotos šilumos energijos dalis“, – aiškina I.Jakštienė.

Parama vienam paramos gavėjui 2014–2020 m. laikotarpiu negali viršyti 400 tūkst. eurų (be PVM). Ūkio subjektams, investuojantiems į žieminius šiltnamius, didžiausia paramos suma projektui ir 2014–2020 m. laikotarpiu negali viršyti 3 mln. eurų. Ūkio subjektams, veisiantiems trumpos rotacijos plantacinius želdinius, didžiausia paramos suma projektui negali viršyti 30 tūkst. eurų (be PVM).

 

Pagal veiklos sritį ,,Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ numatyti paraiškų atrankos balai

 

1. Įgyvendinamas gyvulininkystės, sodininkystės, uogininkystės, daržininkystės sektoriaus (prioritetinei veiklai skiriama 100 proc. projekte numatytų įgyvendinti investicijų) projektas  – 10 balų (jei šių sektorių projekte numatyta įsigyti grūdinių kultūrų derliaus nuėmimo kombainą – balai nesuteikiami);

2. Pareiškėjo ūkis priskiriamas prie smulkiojo ir vidutinio ūkio kategorijos (ūkio ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, yra 8–50 tūkst. eurų) – 20 balų;

3. Pareiškėjo patirtis prioritetinėje (gyvulininkystės, sodininkystės, uogininkystės, daržininkystės) veikloje, kuriai prašoma paramos, didesnė nei 5 metai – 10 balų; 2–5 metai įskaitytinai – 5 balai;

4. Veiklos ekonominis efektyvumas: ūkio subjekto vidinė grąžos norma didesnė kaip 5 proc. (taikoma, kai prašoma per 50 tūkst. eurų paramos) – 10 balų; ūkio subjekto grynasis pelningumas, įgyvendinus projektą, padidėja daugiau kaip 2 proc. (taikoma prašant mažiau kaip 50 tūkst. eurų paramos) – 10 balų;

5. Projektui įgyvendinti prašoma 5–10 proc. įskaitytinai mažesnio nei galimas didžiausias paramos intensyvumas – 5 balai; daugiau kaip 10 proc. – 10 balų;

6. Pareiškėjas yra pripažintas žemės ūkio kooperatyvas ar jo narys, arba asocijuotos žemdirbių savivaldos organizacijos narys: daugiau nei 5 m. – 5 balai; 2–5 m. įskaitytinai – 2 balai;

7. Ūkyje diegiamos inovacijos – 10 balų;

8. Pareiškėjas yra jaunasis ūkininkas (jaunesnis nei 40 m. amžiaus) – 15 balų;

9. Pareiškėjas (fizinis asmuo ar juridinio asmens darbuotojas) ne anksčiau kaip 2 m. iki paramos paraiškos pateikimo dalyvavo mokymuose, susijusiuose su aplinkosaugos reikalavimų laikymusi ūkio veikloje, – 5 balai;

10. Pareiškėjas dalyvavo įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę ,,Naudojimasis konsultavimo paslaugomis“ ir gavo konsultacijas pagal pirmąją šios priemonės veiklos sritį, arba dalyvavo kitų institucijų vykdomuose mokymuose ir gavo konsultacijas dėl ūkio atitikties teisės aktų nustatytiems valdymo bei geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimams – 5 balai.

 

Daugiau informacijos apie naująją programą, administravimo bei priemonių įgyvendinimo taisykles galima rasti NMA interneto svetainėje www.nma.lt. Kviečiame prisijungti ir prie NMA „Facebook“ paskyros.

 

Nerimas dėl mažų ir vidutinių ūkių ateities

Tags: , , ,


Shutterstock

Iššūkiai. Rusijos embargas maisto produktams, panaikintos pieno kvotos, milžiniška ES konkurencija ir diskriminacinė politika, emigracijos masto nulemtas mažesnis vartojimas vidaus rinkoje – tai vos keletas iššūkių, su kuriais susiduria Lietuvos žemės ūkio sektorius.

Šiandien, matyt, visoje Europoje nerastume žmogaus, galinčio pasakyti, kokių dar pokyčių sulauks mūsų žemdirbiai artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau vietinės rinkos ekspertai prognozuoja, jog siekiant išlikti esamos rinkos žaidėjais būtina prisitaikyti prie pasikeitusios geopolitinės situacijos, įsitvirtinti naujose rinkose ir susitaikyti su mintimi, kad uždarbis artimiausiais metais nebus labai pelningas. Taigi 2015–2017 m. dar kitaip galėtume įvardyti kaip laikotarpį, per kurį svarbiausia išlikti.

Priežasčių, kodėl Lietuvos žemės ūkio augintojų, gamintojų ir perdirbėjų artimiausiu metu laukia tiek išbandymų, ne viena ir ne dvi. Šešėlinio žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus vertinimu, tai, kad Lietuva patyrė sovietinę okupaciją, žemės nacionalizaciją, geriausi ūkininkai buvo tremiami, o kaimas ne vieną dešimtmetį naikinamas, istoriškai lėmė šiandieninę situaciją.

„Nė viena iš ES šalių senbuvių (Vokietija, Olandija, Nyderlandai ir pan.) nėra patyrusi nieko panašaus, o tai, kad šiandien mūsų žemdirbiai gauna bene mažiausias ES išmokas, – pagrindinė problema, stabdanti šalies progresą. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis darome tai, ką galime: mūsų žmonių darbštumas ir optimizmas daug ką kompensuoja“, – tikina K.Starkevičiaus, pabrėždamas, kad svarbiausia šiuo metu Lietuvai išlaikyti kaimo gyvybingumą.

Deja, girtuoklystės stereotipais apipintas Lietuvos kaimas galutinai marinamas uždarius mokyklas. Nesunku įsivaizduoti, kokios jaunos šeimos galimybės įsitvirtinti  kaimo vietovėje, kurioje nėra nei darželių, nei mokyklų infrastruktūros. Kitas dalykas – darbo ir algos nebuvimas. Ką veikti aukštąjį išsilavinimą turinčiam asmeniui vietovėje, kurioje nė bibliotekos nėra? Kokios kultūrinio gyvenimo galimybės?

Apmaudu, bet klausimų daug, o nuo atsakymų nebuvimo net ausyse spengia. Jei ir toliau padėtis nesikeis, Lietuvos kaime nebebus kam dirbti – būtent tai dabar bręsta. Viena priežasčių, kodėl šiandienos kaimo vaikai tapo geltonųjų autobusiukų įkaitais, – trumparegiškumas ir valstybinės politikos tęstinumo trūkumas.

Vis dėlto žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė sako, kad pastaraisiais metais mėginama sugrąžinti jaunus žmones į kaimą: „Su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga. Nenorėčiau sutikti, kad kaime visai nebeturime jaunimo. Technologijų atėjimas į kaimą ir greitesnis gyvenimo tempas grąžina dalį jaunų žmonių į rečiau gyvenamas teritorijas.“

Kaip atgimstančius ir kaimo vietovėse vis populiaresnius (ypač nederlingose ir nuo kiaulių maro nukentėjusiose teritorijose) verslus ministrė mini avininkystę, ožkininkystę, o kalbėdama apie sėjamąsias kultūras užsimena apie didėjantį lietuvių susidomėjimą pluoštinėmis kanapėmis. Tiesa, priešingai nei daugelis kitų kalbintų „Veido“ pašnekovų, ji netiki atgimsiančia linų auginimo ir apdirbamosios pramonės perspektyva. Vienuolika metu ES esanti Lietuva, V.Baltraitienės vertinimu, padarė didžiulę pažangą, kuri bene akivaizdžiausia būtent žemės ūkio sektoriuje.

„Daugelis miestiečių įsivaizduoja, kad kaimo žmonės tebedirba plūgais ar su guminiais po mėšlą klampoja, tačiau tie laikai jau seniai pamiršti. Kartu su ES parama į Lietuvos žemės ūkį atėjo aukštosios technologijos, dėl kurių didėjo dirbamos žemės našumas, paprastėjo technikos valdymas (traktoriai šiandien valdomi kompiuteriais per atstumą ir pan.). Kai kurie didieji Lietuvos ūkininkai šiandien jau ir kaime nebegyvena, važinėja didžiuliais visureigiais ir atrodo tikrai ne prasčiau nei Vokietijos ar kitos ES šalies žemdirbiai“, – savo įžvalgomis dalijasi žemės ūkio ministrė.

Pakanka prisiminti, kad prieš vienuolika metų bene daugiausiai Lietuvos euroskeptikų gyveno kaime, o šiandien ten pat sutiksime daugiausiai eurooptimistų. Tai, matyt, ir galime vadinti vienu geriausių ES paramos panaudojimo įrodymų (šiferinių stogų keitimo programa iš ES lėšų ir kt.). Bendra erdvė su kitomis ES šalimis leido Lietuvai eksportuoti savo produkciją į Vakarų šalis be didesnių trukdžių, o ne viena krizė įrodė, kad žemės ūkio sektorius per daug nenukentėjo: sugebėjo atrasti naujų rinkų ir persiorientuoti.

Kita vertus, dar labai nemažai lėšų Lietuvos biudžetas kasmet praranda dėl dirvonuojančių plotų (tarkime, Vokietijoje jų nė su žiburiu nerasi). Tačiau, šalies politikų vertinimu, tai tik laiko klausimas, nes ateityje žemės kaina kils, o jos neprižiūrintys asmenys už dirvonuojančius žemės sklypus turės mokėti baudas. Planuojama, kad žemės mokesčiai ateityje priklausys nuo jos rinkos vertės, tačiau tiems, kurie ją dirbs, bus taikomos mokesčių lengvatos. Be to, ES paramą už pievas gaus tik tie, kurių pievose bus ganomi gyvuliai. Taigi planuojama „įdarbinti“ ir valstybinę žemę.

Kitas Lietuvos žemdirbiams ramiai miegoti neleidžiantis klausimas – ar pajėgs 10–20 metų perspektyvoje su didžiaisiais šalies ūkiais konkuruoti vidutiniai ir mažesnieji. B.Baltraitienės teigimu, šiandien tai vienas svarbiausių Vyriausybės programos ir Žemės ūkio ministerijos uždavinių: „Jei kaime ūkininkaujanti šeima laiko 50-ies melžiamų karvių bandą, jau gali save išlaikyti. Šiuo metu būtent tam ir yra skiriama valstybės parama. Galbūt tokie asmenys labai didelės pridėtinės vertės valstybei ir nesukuria, tačiau jie išsilaiko patys, išleidžia vaikus į mokslus. Taigi mūsų tikslas – palaikyti šių ūkių gyvybingumą. Būtent į tai ir yra nukreipta 2014–2020 m. kaimo plėtros programa.“

Itin dideles viltis Lietuvos ūkininkai šiuo metu puoselėja dar dėl 2012 m. su Kinija pasirašytos Lietuvos pieno ir mėsos eksporto sutarties. K.Starkevičiaus teigimu, jau artimiausiu metu turėtų būti išduoti leidimai lietuviškų produktų eksportui. Kaip pavyzdį jis mini latvius, kurie į šią rinką jau eksportuoja ledus. „Jų vietinėje rinkoje ledai verti pusantro euro, o eksportuojamos prekės kaina siekia septynis eurus. Taigi, jei tik ši rinka atsivers, Lietuvos pienininkų ir gyvulių augintojų padėtis taip pat gerės, juolab kad vidinė mūsų rinka jais perpildyta“, – vilties suteikia buvęs ministras.

Tikėtina, kad daugėjant gyventojų skaičiui nei Kinija, nei Indija reikiamų maisto atsargų pati pasigaminti nepajėgs, taigi atsives eksporto nišos.

Svarstant, kaip keisis Lietuvos kaimas artimiausiais metais, ne kartą iš ekspertų lūpų nuskamba prognozė – stambės ir kooperuosis. Vien iki 2020 m. pagal patvirtintą programą Lietuvos kaimas turėtų įsisavinti 193 mlrd. eurų.

Dar vienas iššūkis, kuris teks įveikti ne tik Lietuvai, bet ir visam Baltijos šalių regionui, yra genetiškai modifikuotų augalų (GMA) klausimas. Šiuo metu Lietuva griežtai pasisako prieš tokią praktiką, tačiau, pavyzdžiui, dalis Vokietijos žemių ir Nyderlandai tam pritaria.

„Nepaisant išaugusio derliaus našumo mūsų regionui vis dar svarbesnė žmogaus sveikatai nekenkianti ir ją tausojanti produkcija. Dabar Lietuva laikosi griežtos pozicijos: nežadame įsileisime šios produkcijos, tačiau kova tebevyksta, ir viskas priklausys nuo to, ką įrodys mokslas“, – mano K.Starkevičius.

Jis neabejoja, kad kur kas daugiau mūsų kraštas laimėtų augindamas natūralius, o ne genetiškai modifikuotus augalus. Tam linkusi pritarti ir Lietuvos ekologinio ūkio krikštamote vadinama profesorė emeritė Dalia Marija Brazauskienė. Jos nuomone, Lietuva išsaugotų natūralų savo veidą išvengusi GMA, nes tai ypač pavojinga ekologiniams ūkiams: Lietuva per daug maža, kad būtų galima leisti eksperimentuoti ir auginti GMA. „Mūsų žmonija ir taip jau paveikta chemizuoto maisto, todėl šiuo klausimu mano nuomonė nepajudinama“, – tvirtina chemikė.

Abu pašnekovai sutaria, kad įsileisti į Lietuvą genetiškai modifikuotiems augalams pakaktų dienos, tačiau užteršus jais žemę kelio atgal nebūtų.

Prisiminus, kokia milžiniška konkurencija vyrauja ES rinkoje, nesunku suprasti, kaip svarbu išsaugoti kokybišką produkciją. Tik tuo mes galime būti patrauklūs ir išskirtiniai užsienio vartotojams. Deja, net ir tai turėdami šiandien esame daug ką priversti parduoti už pačią mažiausią kainą. Kita vertus, tenka pripažinti, kad vidinei Lietuvos rinkai pakaktų ir perpus mažesnio perdirbimo pajėgumo, nei turime šiandien. Gamintojai vis stipriau junta emigraciją, taigi vartojimas vis krinta (turime vis mažiau valgytojų).

Jei tikėsime vienu turtingiausių šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės akcininku Ramūnu Karbauskiu, šiuo metu Lietuvos pienininkystės padėtis itin nepavydėtina, ir tai daugiausia lemia europinė politika (kadangi labai skiriasi europinių išmokų dydžiai, Lietuvos ūkininkai negali to, ką sau leidžia Vakarų ūkininkai). Kitaip sakant, jei situacija nesikeis, bus pasiektas Rytų Europos ūkininkų bankrotas. „Kadangi didžioji dalis Lietuvos ūkių yra mišrūs, žmonės vis dar desperatiškai imituoja gyvulininkystę, tačiau ji nekelia jokio pasitikėjimo, o juk ir reali situacija vis blogėja. Neabejoju, kad dalis ūkininkų jau šiandien mielai atsisakytų pieno ūkių, bet vis dar kenčia, vis dar tikisi, jog reikalai pagerės“, – šalyje susiklosčiusią padėtį apibūdina ūkininkas.

V.Baltraitienė tikslina, kad Lietuvos ūkininkas už pieno supirkimo kainą šiandien gauna 10 euro centų mažiau nei vokietis ar prancūzas. „Bijau, kad jei tokios supirkimo kainos (22 euro centai) laikysis ir toliau, vidutiniai ir mažieji mūsų ūkiai išnyks. Perspektyva gali būti išties liūdna, tačiau paties sektoriaus išnykimo neprognozuoju – tiesiog išliks tik stambūs ūkiai“, – svarsto žemės ūkio ministrė.

Žinoma, tokią padėtį daugiausia lėmė pieno kvotų panaikinimas ES. Kol lietuviai, latviai ir estai dėl to verkia, vokiečiai, olandai ir kitų valstybių atstovai, kurių išmokos daug didesnės nei Lietuvos, šių pokyčių beveik nejaučia.

Žvelgiant į dabartinę padėtį akivaizdu, kad prireiks kone metų, kol ES pieno sektorius persitvarkys, atsivers naujos rinkos, tačiau kas bus toliau, prognozuoti nepaprastai sudėtinga. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas mano, kad ilgainiui Lietuvos ūkininkai pereis prie grūdinių kultūrų auginimo, o pienininkystę dėl jos nepelningumo tiesiog pamirš. Taigi ūkininkų, kurie augins vos po kelias karves, ateityje tiesiog neliks.

Ypač dideles viltis su pienininkyste ne vienas „Veido“ pašnekovas sieja su 2015 m. rudenį atidaromos gamyklos „pienas.lt“ kooperatyvu (jungiasi apie 300 pienininkų): rinkoje turėtų įvykti tam tikras persiskirstymas, kuris galbūt ir leis tikėtis šiek tiek didesnių žaliavinio pieno supirkimo kainų (būtent tokia praktika yra susiklosčiusi ir kaimyninėse šalyse).

Ši viltis leidžia tikėtis, kad ir artimiausiais dešimtmečiais galėsime vartoti lietuviškus  kokybiškus produktus, o ne vien tik importuosime juos iš Lenkijos ir kitų kaimyninių Baltijos šalių.

R.Karbauskis apgailestauja, kad daugelis politikų Lietuvos kaimą jau palaidojo. Priešingai nei mūsų šalyje, senosiose ES valstybėse kaime gyvena daug jaunų žmonių (mūsų kaimo gyventojų vidurkis – 55 metai), kurie į miestą važiuoja tik dirbti, tačiau jame jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Mūsų visuomenėje pastaruosius kelerius metus ši tendencija lyg ir populiarėjo, bet itin smarkiai tam kliudė populiacijos senėjimas, kaimo mokyklų ir darželių uždarymas, darbo vietų trūkumas kaimo vietovėse ir, žinoma, emigracija.

Pastaraisiais metais tiek Žemės ūkio ministerijos ir Vyriausybės koridoriuose, tiek realiame gyvenime gana smarkiai keitėsi ir paties kaimo samprata: nors dalis jaunų žmonių į jį ir grįžta, nebūtinai užsiima gyvulininkyste ar žemdirbyste. Vis populiariau tampa kurti mažus verslus, pavyzdžiui, gaminti šokoladą, sūrį, velti veltinius ir pan. Specialistų nuomone, ateityje ši tendencija turėtų dar labiau stiprėti, juolab kad prognozuojamas žemės brangimas.

Neišnaudotų žemių potencialas Lietuvoje tebesiekia 30–40 proc., todėl tikėtina, kad pradėjus dirbti ir jas Lietuvos, kaip vienos didžiausių grūdų eksportuotojų, pozicija dar labiau stiprės. Tačiau neturėtume pamiršti, kad netrukus dėl savo amžiaus iš šio sektoriaus pasitrauks šimtai tūkstančių ūkininkų (dabar jų yra apie 200 tūkst.). Atsakyti, kas ateis į jų vietą, vis dar negalime. O juk gali nutikti ir taip, kad po 20 ar 40 metų tiesiog nebeturėsime dirbančiųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

„Jei ir toliau taip, pieno sektorių pražudysime“

Tags: , , ,


BFL

„Žemės ūkis ir artimiausiais dešimtmečiais išliks Lietuvos prioritetas: neturime nei  naudingųjų iškasenų, nei ko kito, iš ko galėtų gyventi mūsų valstybė. Bijau, kad nerasdami bendros kalbos su pieno perdirbėjais ir politikais šį sektorių sužlugdysime“, – nuogąstauja Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas. Prognozuoti, kaip gyvens mūsų šalies žemdirbiai po keleto dešimtmečių, jis nesiryžta: šiandien rinka, jo nuomone, pernelyg nestabili.

VEIDAS: Ką vadintumėte didžiausiu šiandienos Lietuvos žemdirbių galvos skausmu?

A.S.: Dauguma problemų šiandien kyla dėl to, kad žemės ūkio sektoriuje trūksta bendros ilgalaikės valstybinės politikos. Praktiškai visa politika Lietuvoje formuojama tam tikros Seimo kadencijos laikotarpiu, taigi stokojame darbų tęstinumo. Kad ir kurį sektorių paimtume – gyvulininkystės ar pienininkystės, būtinas ilgalaikis planas. Elementarus pavyzdys: norint, kad telyčaitė taptų melžiama karve, prireiks trejų metų, o tai reiškia, kad visas ūkis bus suformuotas ne anksčiau kaip po dešimtmečio. Deja, šiandien valstybės prioritetų nematome ir nežinome, kaip ji nuspręs elgtis po metų kitų. Taigi viena priežasčių, kodėl Lietuvos jaunimas nesuka šiuo keliu, yra perspektyvos nematymas.

VEIDAS: Koks šiuo metu vidutinis Lietuvos ūkininkų amžius?

A.S.: Jei žiūrėsime į pieno sektorių, matysime, kad 11 proc. ūkininkų amžiaus vidurkis – per 70 metų ir tik pusantro procento jų sudaro žmonės iki 30 metų. Liūdniausia, kad į senųjų vietą šiandien nėra kam ateiti. Mano paties vaikai pyksta, kad labai daug laiko sugaištame su karvėmis, o grąža, kurią gauname, nepateisina įdėto darbo (A.Stančikas yra 11 vaikų, iš kurių trys ūkininkauja, tėvas – K.K.-Š.). Kitas dalykas – pieno supirkimo kainos visiškai neprognozuojamos. Patyręs nuostolių ir neturėdamas lėšų esi priverstas imti paskolą. Smuktelėjus pajamoms tenka dirbti mažiau savikainos, tuomet ūkis vedamas prie bankroto ribos. Ypač tuose ūkiuose, kurie yra specializuoti ir neturi kitų šakų, tai labai rizikinga, nes tenka nuolat savęs klausti, kaip padengti įsiskolinimą. Taigi pasmerkti savo ūkį šiandien labai lengva, o kur dar nuo balandžio 1-osios panaikintos pieno kvotos, įtempta situacija dėl Rusijos embargo, spekuliacija ir kitų rinkų pokyčiai…

VEIDAS: Tačiau kaimyninėje Latvijoje pienininkų padėtis nepalyginti geresnė nei Lietuvoje. Kas tai lemia?

A.S.: Latvijos pieno sektoriuje visą laiką matėme augimą, tačiau Lietuvoje atsitiko priešingai. Šiuo atveju tenka kalbėti apie kaimo plėtros lėšų panaudojimą. Žinoma, kad Latvijoje šios investicijos buvo padalytos proporcingai (50 proc. gyvulininkystei ir 50 proc. augalininkystei), o Lietuvoje 70 proc. lėšų buvo skirta augalininkystei ir tik 30 proc. – gyvulininkystei. Taigi nereikėtų stebėtis rezultatų skirtumu. Žinoma, Lietuva gali didžiuoti savo derliais: per metus gauname 5 mln. tonų [autorė paskui įrašys ko]. Vertinant pagal turimos žemės plotą esame vieni didžiausių eksporto lyderių visoje Europoje.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte Lietuvos pieno sektorių?

A.S.: Šiandien pieno sektorius labai įvairus: ūkiuose yra nuo keleto iki keleto tūkstančių karvių. Palyginti su ankstesniais metas, smarkiai pagerėjo pieno produktyvumo padėtis: sovietmečiu primelždavome tris tonas, šiuo metu siekiame devynias.

Tačiau dabar šalyje turime apie 317 tūkst. melžiamų karvių. Prieš dešimtmetį jų turėjome 700 tūkst., taigi mažėjimas akivaizdus, o tendencijos jau kurį laiką regresyvios – per metus sumažėja apie 4–5 proc. galvijų. Jei ir toliau taip, bijau, kad po dviejų dešimtmečių pieno sektorių galutinai pražudysime. Lietuva jau turi šiuo klausimu karčios patirties.

VEIDAS: Apie kokios Lietuvos žemės ūkio šakos praradimą kalbate?

A.S.: Turime itin karčios patirties, susijusios su linų sektoriumi. Dar 2005–2006 m., kai Lietuvoje linininkystė nebuvo tik prisiminimas, buvo padarytos didžiausios klaidos per derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Linų augintojų ir perdirbėjų, tvirtinančių, kad jei jiems nebus sudarytos išskirtinės sąlygos įstojus į ES, Lietuvoje linų niekas nebeaugins ir jų perdirbimo pramonė žlugs, regis, niekas taip ir neišgirdo. Taigi linus Lietuvoje auginome ir perdirbome tol, kol veikė linininkystės sektoriaus rėmimo programa, tačiau įstojus į ES pasitvirtino linų augintojų perspėjimai: paramos nebepakako ir neatlaikęs konkurencijos linininkystės sektorius žlugo. Kodėl taip atsitiko? Tapo akivaizdu, kad įsivežti linų pluoštą ar jau pagamintus gaminius yra gerokai pigiau, nei patiems juos auginti ir perdirbti. Tačiau šioje vietoje susiduriame su pavojinga situacija: daug ką įsivežti gali tapti pigiau, nei patiems auginti ar gaminti. Todėl jei Lietuva šios pamokos neišmoks, o valstybė nerems tradicinių visų sričių gamybos šakų, Lietuvos gali laukti labai sudėtinga ekonominė perspektyva.

VEIDAS: Bet pastaruoju metu vėl girdėti politikų diskusijų, kad reikėtų atgaivinti linų auginimą ir apdirbimą. Kiek, jūsų vertinimu, tai realu ir pagrįsta?

A.S.: Mūsų ūkininkai išties išmanė, kaip tai daryti. Linų auginimo tradicijos siekė tarpukarį. Lietuva dar XIX a. pradžioje pagal auginamų linų plotus užėmė trečią vietą pasaulyje. Pajamos už eksportuojamą linų pluoštą ir sėmenis vienais metais sudarė net trečdalį biudžeto lėšų (taigi mūsų ūkininkai tikrai mokėjo su jais elgtis). Deja, šiandien šios žaliavos nelikę (šalyje nebėra fabrikų, o be to – nė iš vietos). Taigi pramonė prarasta, o kokios galimybės atsivertų su ja šiandien: juk pasaulis pakvaišęs dėl natūralių žaliavų ir lino.

Jei nebus apgalvotų valstybės sprendimų, panašiai nutiks ir su pieno sektoriumi. Neapsikentę dabartinės situacijos ūkininkai nusispjaus ir užsiims kitkuo: vieni į mėsinę gyvulininkystę nueis, kiti grūdus ar daržoves augins, paversdami fermas grūdų saugyklomis. Mūsų pramonė įsivaizduoja, kad pieno žaliavos iš Latvijos ar Estijos prisiveš. Jau linus vežė, tačiau nelikus savos žaliavos neliko ir perdirbamosios pramonės. Taigi valdžia turėtų sudėlioti sąžiningas ir šalies rinkoje galiojančias žaidimo taisykles.

VEIDAS: Kaip vertinate pastarųjų 25 metų Lietuvos žemės ūkio raidą?

A.S.: Visus šiuos metus mačiau, jaučiau ir gyvenau tuo, tačiau negaliu pasakyti, ar šiandien juodžiausia situacija jau praeityje, ar dar tik laukia ryt. Žinoma, gal šiandien gyventume kitaip, jei pereidami iš kolūkinės santvarkos į privatų ūkininkavimą būtume išvengę politinių klaidų. Mano nuomone, viena jų – kad nekilnojamasis turtas tapo kilnojamas (šioje vietoje įžvelgiu daug nesąžiningumo ir ūkininkų nusivylimo). Šiandien gana daug diskutuojame dėl smulkių, vidutinių ir stambių ūkių bei žemės ūkio bendrovių konkurencinių sąlygų. Aistrų ir nesutarimų daug, tačiau ūkininkui žemė ir toliau išlieka pagrindinė gamybos priemonė: jei jos neturi, vadinasi, nieko neturi.

VEIDAS: Pagal pieno eksportą Lietuva užimą 13 vietą ES. Tačiau, palyginti su ES šalimis senbuvėmis, mūsų šalyje pienas superkamas mažiausiomis kainomis, o jo gamintojai gauna mažiausias tiesiogines išmokas. Kodėl taip diskriminuojami mūsų augintojai?

A.S.: Lietuvos produkcijos supirkimo kainos visad buvo vienos mažiausių ES. Mūsų ūkininkai gauna tiesiogines Europos paramos išmokas, tačiau pagal jų kiekį esame treti nuo galo (estai ir latviai jų gauna dar mažiau – visų padėtis ne per geriausia). Šiuo metu gauname 144 eurus už hektarą ir tik 2019 m. pasieksime 196 eurus (bet ir tai tik mūsų pačių nuopelnas). Drauge susijungusios Baltijos šalys pasiekė kompromisą, bet, palyginti su senosiomis Europos šalimis, kurių išmokos siekia 140–300 eurų, patiriame nevienodas konkurencines sąlygas.

VEIDAS: Tai ko vis dėlto reikia, kad švelnėtų diskriminacinė politika Lietuvos žemdirbių adresu?

A.S.: Visų pirma pačios ūkininkų vienybės. Šiandien kiekvienas jų lyg kunigaikštis ant savos kalvos, todėl valdžia, išgirdusi vienus ar kitus mūsų reikalavimus, nuolat primena, kad yra ir kita nuomonė. Taigi kol nebus pačių ūkininkų vienybės, mažai ką pakeisime.

VEIDAS: Šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja apie 400 tūkst. hektarų žemės. Kaip manote, kodėl vis dar nesugebame išnaudoti savo teritorijos potencialo? Kada mūsų šalis savo laukais bus panaši į Prancūziją ar Vokietiją?

A.S.: Neabejoju, kad tai – tik laiko klausimas. Praeis dar dešimtmetis, ir mūsų žemių vaizdas nesiskirs nuo senųjų Europos šalių: dirvonuojančių plotų Lietuvoje tiesiog neliks, prie to prisidės ir kylančios žemės kainos.

VEIDAS: Ko reikalavo Lietuvos ūkininkai prieš porą mėnesių vykusiame pienininkų suvažiavime ?

A.S.: Vienas pagrindinių jų reikalavimų buvo vidutinė europinė kaina už parduodamą produkciją. Jų pozicija tokia: jei Lietuvos perdirbimo įmonės neranda būdų, kaip to pasiekti, tegul suka galvą Vyriausybė, ieškoma išeičių, kaip tai kompensuoti iš europinių lėšų ar nacionalinio biudžeto. Šiuo metu karas tarp pienininkų ir perdirbimo įmonių tebevyksta: pastarosios mušasi į krūtinę tvirtindamos, kad negali mokėti jiems daugiau, o pienininkus siutina mažos supirkimo kainos.

Žinoma, prie to labai prisidėjo ir Rusijos rinkos praradimas: šioje šalyje mūsų produkcija išties labai vertinta. Tačiau jeigu palygintume 2013 ir 2014 metų Lietuvos eksportą, matytume, kad 2014-aisiais jis buvo net didesnis (nors atrodo, kad neturėjome kur padėti savo produkcijos). Akivaizdu, kad parduoti kur radome, bet tai nebuvo taip pelninga kaip ankstesniais metais. Kita vertus, kiekvienai rinkai ir vartotojams reikia laiko – minimaliai bent penkerių metų.

VEIDAS: Bet kas trukdo Lietuvos augintojams išsiderėti geresnes sąlygas nacionaliniu lygmeniu?

A.S.: Didžiausia problema – pačių ūkininkų nevienybė. Kovojant ir ginant savo interesus reikėtų didesnio jų paties susitelkimo, tada galbūt ir derybų su valdžia rezultatai būtų visai kitokie.

Prieš keletą metu man teko dalyvauti tarptautiniame kongrese Airijoje. Tąkart šalies prezidentas sakė pusantros valandos kalbą apie tai, koks svarbus Airijai žemės ūkis. O iš mūsų Prezidentės nesu girdėjęs, kad žemės ūkis būtų šalies prioritetas. Priešingai nei mūsų valstybė, Airija suvokia, jog nieko svarbesnio už žemės ūkį neturi, todėl deda visas pastangas, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Šiandien Airijoje yra apie milijoną melžiamų karvių, tačiau iki 2020 m. šį skaičių žadama padidinti 50 proc. Į mūsų klausimus, kur jie realizuos pieną, juk kainos nukritusios, airiai atsako, kad tebeturi senas rinkas, o ir naujų vis daugiau veriasi (viena jų – Naujoji Zelandija).

VEIDAS: Jei kalbame apie pieno sektorių, kaip paaiškintumėte Lenkijos sėkmę?

A.S.: Pirmiausia Lenkija yra didelė valstybė, kurios viduje pieno suvartojimas siekia apie 96 proc., o eksportas sudaro vos 4 proc. Kitas dalykas – Lenkijoje daug mažesnis maisto produktų PVM mokestis. Taip pat lenkai labai gražiai žaidžia kaitaliodami zloto kursą. Štai ir atsakymas, kodėl čekai, vokiečiai ir lietuviai važiuoja ten pirkti pigesnių maisto produktų. Jų eksportas minimalus, bet maisto produktai išperkami šalies viduje. Tokiu būdu pasiimami pinigai į biudžetą ir skatinamas žmonių vartojimas. Tai tik įrodo, ko galima pasiekti, kai mokesčiai neviršija protingų ribų: juos visi moka, nėra šešėlinės ekonomikos ir pan.

VEIDAS: Ar galime tikėtis gerėjančios Lietuvos pienininkų padėties? Kas padėtų išjudinti ledus šiame sektoriuje?

A.S.: Dabartinius įvykius, tai yra dėl kvotų panaikinimo 2015–2016 m. pieno sektoriuje kilusį krizinį laikotarpį, prognozavo pati Europa. Taigi priešingai, nei daug kas mano, didžiausi sunkumai pieno sektoriuje patiriami ne dėl Rusijos embargo maisto produktams, o būtent dėl pieno kvotų panaikinimo. Dar 2013 m. Europoje buvo pagaminta daugiau kaip 5,5 mln. tonų pieno. Be jokios abejonės, tai turėjo įtakos ir jo kainai. Šiandien daugelis Europos šalių pasirengusios šio sektoriaus augimui.

VEIDAS: Ne kartą teko girdėti Lietuvos ūkininkus svarstant, kad jei ne kaimynų pieno žaliavos eksportas, šalies pienininkai gyventų kur kas lengviau.

A.S.: Išties kasdien į mūsų šalies pieno perdirbimo įmones iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos atsivežama po pusantro tūkstančio tonų pieno žaliavos. Mūsų perdirbėjai sako, kad turime per daug pieno, reikia jo daug eksportuoti, todėl kainos mažos. Situacija keistųsi, jei jo neįsivežtume. Taigi mažėjant pieno eksportui būtų kitos vidaus rinkos pajamos, mūsų ūkininkai daugiau uždirbtų. Bet Lietuva nenori pyktis su kaimynais. Vis dėlto kitos išeities nėra: teks rasti bendrą kalbą, nes atrodo, kad valdžia nežada ko nors imtis.

VEIDAS: Kaip analogišką situaciją, jūsų nuomone, spręstų vokiečiai ar prancūzai?

A.S.: Jei imamasi protesto akcijų, jiems pateisinamos tampa kone visos priemonės, leidžiančios pasiekti norimą rezultatą. Praėjusiais metais Lietuvai įstojus į Europos pieno tarybą prancūzai dalijosi patirtimi, kaip į jų teritoriją italai mėgino įvežti kiaulių, o prancūzai perspėjo, kad geriau nemėginti, nes viskas sudegs. Italams nepaklausius prie sienos kiaulės ir juos gabenantys automobiliai išties suliepsnojo. Gal ir mūsų reikalai pasikeistų, jei Lietuvos pienininkai, sustoję ant kelio, išpiltų iš kaimyninių šalių gabenamą pienovežio turinį?

VEIDAS: Patikslinkite, kiek Europos Komisija (EK) kompensavo Lietuvai dėl sunkumų, kuriuos patyrėme dėl Rusijos embargo?

A.S.: Nors pirminė EK pozicija nežadėjo nieko gero, Lietuvos pienininkams kartu su Latvija ir Estija pavyko įrodyti Europos Komisijai, kad Baltijos šalių pieno sektoriai yra labiausiai nukentėję nuo Rusijos embargo ir pieno gamintojams reikalinga skubi finansinė parama. Taigi Lietuvai buvo skirta 14,07 mln. eurų.

VEIDAS: Tačiau sparčiai krintant pieno supirkimo kainai ūkininkai toliau speičiami į kampą…

A.S.: 2015–2016 m. – išties krizinis laikotarpis pieno ūkiams. Gamybos apimtys išauga, o supirkimo kainos krinta… Mūsų ūkininkai jau dabar dirba žemiau savikainos, ir klausimas, ar visi jie šiuo laikotarpiu išsilaikys. Tačiau prasti pokyčiai dar nereiškia, kad ūkininkai pasiduos, tiesiog jų laukia ne tokie pelningi metai, kaip įprasta. Konkurencija didėja ir dėl panaikintų pieno kvotų Europoje. Aišku viena: 2015–2017 m. Europoje formuosis nauja pieno rinka, taigi labai ramu nebus. Kita vertus, Lietuvos žemės ūkis jau šiandien jautienos ir pieno pagamina daugiau, nei reikia vidaus rinkai.

VEIDAS: Ar turi Lietuvos žemdirbiai bendrą poziciją dėl genetiškai modifikuotos produkcijos (GMO) ?

A.S.: Šiuo klausimu pasaulio nenustebinsime ir su juo nepakonkuruosime (jis su savo technologijomis nuėjęs jau gana toli), todėl su latviais, estais ir suomiais bandome tartis, kad mūsų regionas galėtų būti patrauklus būtent dėl sveikesnės produkcijos. VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie klimato kaitą ir apie tai, kokią produkciją augins ateities žemdirbiai. Ar skirsis ji nuo to, ką matome šiandienos laukuose?

A.S.: Pagal žalinimo programą jau šiandien labiau skatinamas ankštinių augalų auginimas: žirniai, pupos ir pan. Tikėtina, kad baltyminių augalų reikės ir ateityje, taip pat neišsiversime be grūdinių kultūrų. Šuo atveju vėlgi norėtųsi žinoti valstybės poziciją, ką naudingiau auginti, į ką mes orientuojamės. Tačiau ateitis priklausys turintiems žemės ir galintiems auginti įvairias kultūras.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos kaimo ateitį? Gal mūsų vaikai tik iš tėvų pasakojimų apie jį težinos?

A.S.: Kaimuose, kurie nutolę nuo rajonų centro, laikas sustojo prieš 20 metų. Juose likusios močiutės gyvos anūkų laukimu, su kuriais lietuviškai dažnai jau nebesusikalba. Liūdna, bet tokia emigracijos paveikta Lietuvos realybė. Manau, jau netolimoje perspektyvoje tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išlikę ūkiai judės stambėjimo linkme, o mažesni laipsniškai išnyks. Taip pat manau, kad ateities kaime gyvuos papildomi verslai (siuvyklos, taisyklos ir pan.). Ūkininkas, turėdamas smulkų ūkį, prisidurs ne tik iš jo, bet turės nuolatinį pajamų šaltinį iš kitos veiklos. Taigi po kelių dešimtmečių kaime negyvens vien ūkininkaujantys asmenys.

VEIDAS: Galėtumėte prognozuoti, kaip artimiausiais metais keisis Lietuvos kaime gyvenančių ir mūsų žemės įsigijusių užsieniečių proporcijos?

A.S.: Jau ir šiuo metu netrūksta ūkių, kurie parduoti su visa žeme, pastatais, ir nors  oficialiai dokumentuose senasis savininkas nurodomas kaip lietuvis, išties jis tėra kaip ūkvedys. Nemažai ūkių, kurie buvo modernizuoti, sutvarkyti, yra parduodami, nes jaunimas nenori tuo užsiimti. Taigi nieko keista, kad garbaus amžiaus ūkininkai dairosi pirkėjo. Šiandien užsieniečiai žiūri jau ne į mūsų žemę, o į ūkius.

VEIDAS: Taigi labai tikėtina, kad dar po 20 ar 30 metų Lietuvos ūkiuose dirbs lietuviai, bet nebe lietuviams?

A.S.: Jei nesugebėsime sudominti ir pritraukti į kaimą savo jaunimo, tuo užsiims ne Lietuvos piliečiai. Deja, pagal dabar matomas tendencijas akivaizdu, kad Lietuvos jaunimas linksta į mažiau rizikingas ir kur kas pelningesnes sritis, nei žemės ūkis. O jei kalbame apie užsieniečius Lietuvos kaime, tai aš pats kaimynystėje jau turiu norvegą, danai šalia ūkininkauja, trūksta tik švedų, bet kol kas jų vietą užėmė „Vičiūnų“ grupė – šiuo metu vienas moderniausių Plungės rajono pieno ūkių.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

R.Karbauskis: „Šalies agrarinio sektoriaus vizijos nėra ir niekada nebuvo“

Tags: ,


„Vis labiau traukiantis žemės plotams ir daugėjant pasaulio gyventojų, esame priversti galvoti, kaip juos išmaitinsime. Jei nebus karo ir vieni kitų neiššaudysime, tikėtina, kad žemės ūkis taps itin svarbia ir prioritetine sritimi“, – 30 metų į priekį žvelgia vienas stambiausių šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės akcininkas Ramūnas Karbauskis.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Su kokiais iššūkiais tenka susidurti žemės ūkiui šiandien ir kokie iššūkiai jo laukia netolimoje ateityje?

R.K.: Mano supratimu, Europos Sąjungos politikai šiandien vis dar nesuvokia, kokia rimta situacija susiklostė. Pasaulio analitinė organizacija netrukus paskelbs, kad stokojame maisto produktų, o tai sukels kainų šuolį. Taigi ši problema taps vis globalesnė. Bet šiandien vis dar nemaža dalis šalių, užuot sprendusios ką auginti ir kaip pamaitinti alkstančiuosius, užsiima „žalinimo“ politika ir išiminėja dirvožemį iš apyvartos. Taip elgtis gali tik žmogus, nesuvokiantis, kas pasaulinėje rinkoje vyks po 15 ar 20 metų. Juk grąžinti melioruotą žemę į žemdirbystę kainuos kur kas daugiau, nei vien nupjauti mišką.

Taip elgtis beprotiška ir kvaila, tačiau Latvijoje būtent tai ir yra įvykę. Kone pusė visų mūsų kaimynų žemių priklauso danų fondams. Norėdami apsisaugoti nuo patiriamų rizikų jie derlingus plotus apsodino mišku, taip išvengdami grūdinių kultūrų nušalimo, krušų, kiaulių maro ar netikėto rinkų užsivėrimo bei kitų nuostolių. Miškas auga, bet kaip tai susiję su Latvijos ekonomika? Su Europos išmokomis – taip, bet šalies ekonomika iš to nieko nelaimi. Taigi stokojama supratimo.

VEIDAS: Gal jau galime svarstyti, koks bus euro poveikis Lietuvos žemdirbiams?

R.K.: Jei klausiate apie kaimo žmones – jie praloš. Tai jau yra atsitikę aplinkinėse valstybėse. Tikriausiai nėra šalies, kurioje paprasti vartotojai nepraloštų. Mes, matyt, nebūsime išimtis. Tik Lietuvos politikai apie tai, kas atsitiko Latvijoje, Vokietijoje ar Estijoje, tyli. Jei apsižvalgysime, pamatysime, kad kainos jau dabar auga labai stipriai ir dar augs. Tai, žinoma, su euru susiję dalykai. Bet šiuo atveju būtina atskirti ūkininkus nuo kaimo gyventojų, nes tarp pastarųjų ūkininkų labai mažai likę.

VEIDAS: O gal keičiantis klimatinėms sąlygoms naudinga peržiūrėti grūdinių kultūrų auginimą?

R.K.: Lietuvos ūkininkai keičiantis situacijai orientuojasi pakankamai neblogai. Derlingumas didėja kiekvienais metais, tačiau neišnaudotas potencialas dar siekia 30–40 proc. Šiandien Lietuva išlieka viena didžiausių grūdus eksportuojančių valstybių, taip pat niekas neabejoja lietuviškos produkcijos kokybe. Deja, mes vis dar neturime tokių pajamų ir technologijų kaip Vakarų šalių ūkininkai.

Europoje įsivyravusi nelygi konkurencija: išmokos lietuvių, latvių ir estų ūkininkams keturiskart mažesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Esame labai negražiai apgauti, o žemės ūkio sektorius kenčia nuo ekonominės atskirties per nevienodas išmokas. Išeitų, kad auginame derlių, dalyvaujame toje pačioje rinkoje, bet mūsų gaunamos pajamos neleidžia įsigyti modernesnės žemės ūkio technikos, neleidžia išleisti vaiko į geresnę mokyklą, neužtikrina geresnio universiteto pasirinkimo, o tai juk ir yra esminis žmogaus gyvenimo kokybės klausimas.

VEIDAS: Atrodo, kad Lietuvos žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jūsų vertinimu, kokios priežastys tai lemia?

R.K.: Esminis dalykas, kai kalbama apie kaimą ir žemės ūkį, – kultūros politikos nebuvimas. Jaunimas neina mokytis žemės ūkio specialybių, negrįžta gyventi į kaimą, nesieja savęs su šia sritimi. Tačiau ar galima jį dėl to kaltinti? Kaip gali į kaimus keltis jaunos šeimos, jei nėra juose nei veikiančių mokyklų, nei darželių? Manau, kad būtent mokyklų panaikinimas kaimuose praktiškai juos ir nužudė: neliko mokytojų, o gera bendruomenė be jų neįsivaizduojama. Visos tos kalbos apie daugiafunkcius centrus ir paliko kalbomis. O tuos geltonus autobusus, vežiojančius vaikus į mokslą, aš vadinu genocidu prieš mus pačius. Ar bandėte kada įsivaizduoti, kaip atrodo tokio vaiko gyvenimas, kada jis kasdien atplėšiamas nuo šeimos?

VEIDAS: Kas šiandien dar galėtų gelbėti prastėjančią kaimo padėtį?

R.K.: Aš manau, kad į kaimą atsikrausčiusios kelios pasiturinčių žmonių šeimos jo gyvenimo kokybę gali pakeisti kardinaliai. Šiuo atveju kaip pavyzdį galiu paminėti Naisių gyvenvietę, kurioje įsikūrę apie 600 žmonių. Šindien tai Lietuvos blaivybės, sveikos gyvensenos, literatūros ir nemokamo teatro centras. 22 proc. mūsų bendruomenės yra sveikuoliai, moterys vakarais užsiima joga, kas šiandien ir Lietuvos miestuose dėl greito gyvenimo tempo sunkiai įsivaizduojama. Matyt, išskirtine galime vadinti ir Naisių mokyklą, kurioje mokiniai nerūko ir nevartoja alkoholio. Mano įsitikinimu, užauginti laimingų vaikų mieste tikriausiai neįmanoma. Labai svarbu, kad jie turėtų galimybę pažinti gamtą, girdėtų ir matytų paukščius, o ne tik kompiuterio ekraną. Mieste tai padaryti gerokai sunkiau nei kaime. Kaip žinome, šiandien tėvai neskiria savo atžaloms pakankamai dėmesio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...