2014 Lapkričio 23

R.Karbauskis: „Šalies agrarinio sektoriaus vizijos nėra ir niekada nebuvo“

veidas.lt

„Vis labiau traukiantis žemės plotams ir daugėjant pasaulio gyventojų, esame priversti galvoti, kaip juos išmaitinsime. Jei nebus karo ir vieni kitų neiššaudysime, tikėtina, kad žemės ūkis taps itin svarbia ir prioritetine sritimi“, – 30 metų į priekį žvelgia vienas stambiausių šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės akcininkas Ramūnas Karbauskis.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Su kokiais iššūkiais tenka susidurti žemės ūkiui šiandien ir kokie iššūkiai jo laukia netolimoje ateityje?

R.K.: Mano supratimu, Europos Sąjungos politikai šiandien vis dar nesuvokia, kokia rimta situacija susiklostė. Pasaulio analitinė organizacija netrukus paskelbs, kad stokojame maisto produktų, o tai sukels kainų šuolį. Taigi ši problema taps vis globalesnė. Bet šiandien vis dar nemaža dalis šalių, užuot sprendusios ką auginti ir kaip pamaitinti alkstančiuosius, užsiima „žalinimo“ politika ir išiminėja dirvožemį iš apyvartos. Taip elgtis gali tik žmogus, nesuvokiantis, kas pasaulinėje rinkoje vyks po 15 ar 20 metų. Juk grąžinti melioruotą žemę į žemdirbystę kainuos kur kas daugiau, nei vien nupjauti mišką.

Taip elgtis beprotiška ir kvaila, tačiau Latvijoje būtent tai ir yra įvykę. Kone pusė visų mūsų kaimynų žemių priklauso danų fondams. Norėdami apsisaugoti nuo patiriamų rizikų jie derlingus plotus apsodino mišku, taip išvengdami grūdinių kultūrų nušalimo, krušų, kiaulių maro ar netikėto rinkų užsivėrimo bei kitų nuostolių. Miškas auga, bet kaip tai susiję su Latvijos ekonomika? Su Europos išmokomis – taip, bet šalies ekonomika iš to nieko nelaimi. Taigi stokojama supratimo.

VEIDAS: Gal jau galime svarstyti, koks bus euro poveikis Lietuvos žemdirbiams?

R.K.: Jei klausiate apie kaimo žmones – jie praloš. Tai jau yra atsitikę aplinkinėse valstybėse. Tikriausiai nėra šalies, kurioje paprasti vartotojai nepraloštų. Mes, matyt, nebūsime išimtis. Tik Lietuvos politikai apie tai, kas atsitiko Latvijoje, Vokietijoje ar Estijoje, tyli. Jei apsižvalgysime, pamatysime, kad kainos jau dabar auga labai stipriai ir dar augs. Tai, žinoma, su euru susiję dalykai. Bet šiuo atveju būtina atskirti ūkininkus nuo kaimo gyventojų, nes tarp pastarųjų ūkininkų labai mažai likę.

VEIDAS: O gal keičiantis klimatinėms sąlygoms naudinga peržiūrėti grūdinių kultūrų auginimą?

R.K.: Lietuvos ūkininkai keičiantis situacijai orientuojasi pakankamai neblogai. Derlingumas didėja kiekvienais metais, tačiau neišnaudotas potencialas dar siekia 30–40 proc. Šiandien Lietuva išlieka viena didžiausių grūdus eksportuojančių valstybių, taip pat niekas neabejoja lietuviškos produkcijos kokybe. Deja, mes vis dar neturime tokių pajamų ir technologijų kaip Vakarų šalių ūkininkai.

Europoje įsivyravusi nelygi konkurencija: išmokos lietuvių, latvių ir estų ūkininkams keturiskart mažesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Esame labai negražiai apgauti, o žemės ūkio sektorius kenčia nuo ekonominės atskirties per nevienodas išmokas. Išeitų, kad auginame derlių, dalyvaujame toje pačioje rinkoje, bet mūsų gaunamos pajamos neleidžia įsigyti modernesnės žemės ūkio technikos, neleidžia išleisti vaiko į geresnę mokyklą, neužtikrina geresnio universiteto pasirinkimo, o tai juk ir yra esminis žmogaus gyvenimo kokybės klausimas.

VEIDAS: Atrodo, kad Lietuvos žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jūsų vertinimu, kokios priežastys tai lemia?

R.K.: Esminis dalykas, kai kalbama apie kaimą ir žemės ūkį, – kultūros politikos nebuvimas. Jaunimas neina mokytis žemės ūkio specialybių, negrįžta gyventi į kaimą, nesieja savęs su šia sritimi. Tačiau ar galima jį dėl to kaltinti? Kaip gali į kaimus keltis jaunos šeimos, jei nėra juose nei veikiančių mokyklų, nei darželių? Manau, kad būtent mokyklų panaikinimas kaimuose praktiškai juos ir nužudė: neliko mokytojų, o gera bendruomenė be jų neįsivaizduojama. Visos tos kalbos apie daugiafunkcius centrus ir paliko kalbomis. O tuos geltonus autobusus, vežiojančius vaikus į mokslą, aš vadinu genocidu prieš mus pačius. Ar bandėte kada įsivaizduoti, kaip atrodo tokio vaiko gyvenimas, kada jis kasdien atplėšiamas nuo šeimos?

VEIDAS: Kas šiandien dar galėtų gelbėti prastėjančią kaimo padėtį?

R.K.: Aš manau, kad į kaimą atsikrausčiusios kelios pasiturinčių žmonių šeimos jo gyvenimo kokybę gali pakeisti kardinaliai. Šiuo atveju kaip pavyzdį galiu paminėti Naisių gyvenvietę, kurioje įsikūrę apie 600 žmonių. Šindien tai Lietuvos blaivybės, sveikos gyvensenos, literatūros ir nemokamo teatro centras. 22 proc. mūsų bendruomenės yra sveikuoliai, moterys vakarais užsiima joga, kas šiandien ir Lietuvos miestuose dėl greito gyvenimo tempo sunkiai įsivaizduojama. Matyt, išskirtine galime vadinti ir Naisių mokyklą, kurioje mokiniai nerūko ir nevartoja alkoholio. Mano įsitikinimu, užauginti laimingų vaikų mieste tikriausiai neįmanoma. Labai svarbu, kad jie turėtų galimybę pažinti gamtą, girdėtų ir matytų paukščius, o ne tik kompiuterio ekraną. Mieste tai padaryti gerokai sunkiau nei kaime. Kaip žinome, šiandien tėvai neskiria savo atžaloms pakankamai dėmesio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...