2015 Rugpjūčio 30

Pilkasis žemės ūkio ančiukas virto gražia gulbe

veidas.lt

BFL

Pievose dalgiais mosuojantys vyrai, paskui kuriuos seka vaikai,
grėbiantys ką tik nupjautą žolę į tvarkingas eiles, kad šią
pradžiūvusią būtų greičiau šakėmis krauti į „kitkas“, ar vagose prie
raunamų ir į krūvas metamų daržovių sukumpusios močiutės – tokių
vaizdų Lietuvoje išliko, bet to jau seniai nepamatysi didžiuosiuose
Lietuvos ūkiuose.
Vaiva SAPETKAITĖ
Iki įstojimo į ES žemės ūkis buvo laikomas laikui imliu, daug fizinių
jėgų ir iš­tvermės reikalaujančiu darbu, su kuriuo be visos šeimos
talkos vargiai susitvarkysi. Praėjo dešimtmetis, ir vargšo žemdirbio
įvaizdį pakeitė ūkininkai, važinėjantys naujaisiais džipais.

Sumaištis žengiant pirmuosius žingsnius
Žemės ūkio pokyčiai užsimezgė dar prieš Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimą. 1989  m. buvo priimtas iš Maskvos nuleistas Vals­tiečio ūkio
įstatymas, kuriuo leista kurti iki 50 hektarų dydžio šeimyninius ūkius.
Tai buvo komunistų valdžios žygdarbis po to, kai penktajame
dešimtmetyje visa Lietuva buvo, komunistų terminais kalbant,
„išbuožinta“.
Kaip pabrėžia prof. Zenonas Norkus, tokių ūkių planuota kurti tik
tiek, kad jie netrukdytų jau egzistuojantiems kolchozams ir
sovchozams. Pastarieji turėjo ir toliau dominuoti. Be to, šeimyniniai
ūkiai nebuvo steigiami ten, kur anksčiau būta ūkininkų ar jų giminės
ūkių.
Dėl to, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ši praktika pakišo koją
įgyvendinant žemės reformą. Tapo sudėtingiau atkurti žemės nuosavybės
teises: nei teisinga išvyti pagal Vals­tiečio ūkio įstatymą žemės
gavusius ūkininkus, nei gerai palikti ant ledo senuosius šeimininkus.
Šio įstatymo veikimas buvo sustabdytas tik 1991 m. rudenį. Iki tol
spėjo įsikurti per 5 tūkst. ūkių, kurių bendras plotas sudarė apie 86
tūkst. hektarų.
1989-aisiais Vilniuje, tuomečiuose Prof­sąjungų rūmuose ant Tauro
kalno, įvyko Lie­tuvos Žemdirbių sąjūdžio (LŽS) steigiamasis
suvažiavimas. Šis judėjimas, sutraukęs įtakingiausius to meto žemės
ūkio specialistus, su­rentė pamatus, ant kurių iškilo tolesnės
reformos, turėjusius ant kojų pastatyti nualintą ša­lies kaimą ir
žemės ūkį.
Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas parengė ir priėmė agrarinės
reformos programą ir agrarinės reformos įstatymų paketą. Tai vėliau
tapo žemėlapiu šaliai pereinant nuo sovchozų ir kolchozų prie
privačios žemdirbystės.
Tarp žinomiausių LŽS veikėjų buvo profesoriai Mečislovas Treinys ir
Jonas Čiulevičius, Alvydas Baležentis, pirmasis atkurtos Lie­tu­vos
žemės ūkio ministras dr. Vytautas Kna­šys, dr. Kazimieras Sventickas,
Eimantas Gra­kauskas. Vėliau daug LŽS steigėjų buvo išrinkti į Seimą,
dėl ko jiems buvo lengviau skatinti pokyčius.
Tiesa, kaip moksliniame straipsnyje rašo V.Knašys, vėliau agrarinės
politikos refor­muo­­tojų požiūriai išsiskyrė dėl to, kokiu mas­tu
turėtų būti įgyvendinami pokyčiai.
Žemės ūkiui teko skaudžiausi pereinamojo laikotarpio smūgiai –
hiperinfliacija suėsdavo žemdirbių pajamas dar iki tol, kol pinigai
pas juos patekdavo. Daug painiavos įnešė neapgalvoti įstatymai ir jų
nuolatinė kaita bei kai kuriais atvejais ir reikalingų įstatymų
nebuvimas. Suirus Sovietų Sąjungai, Lietuvos žemės ūkis prarado
realizavimo rinkas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...