R.Melnikienė

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė įsitikinusi, kad perdėtas dėmesys vien ekonominei žemės ūkio veiklos pusei veda prie žmogiškojo veiksnio nuvertinimo. To pasekmės: prastėjanti demografinė situacija, besitraukianti vidaus rinka ir vangi alternatyvios veiklos kaime plėtra.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Ar paramos nereikėtų visų pirma nukreipti tiems, kurie sunkiai įsitvirtina prekiniame ūkyje, – būtent smulkiesiems ūkininkams?

– Kai kalbame apie paramą smulkiesiems ūkininkams, nepamirškime, kad daugelyje mažų ūkių gy­vena ir dirba pensininkai. Tie vyresnės kartos žmonės – atskira kategorija. Dauguma jų nugyvens gyveni­mus kaip gyveno, ūkininkaus kaip ūkininkavo. Ta­čiau nemažoje dalyje smulkių ūkių galimos permainos. Ir čia yra visokiausių gerų pavyzdžių. Pa­vyz­džiui, vieno hektaro ūkis, kuriame ištisus metus au­gi­namos salotos, gali tapti perspektyviu šeimos verslu. Reikia propaguoti gerus pavyzdžius, remti tokius ūkius, siekti, kad žmonės pasiliktų dirbti ir gyventi kaime.

Jei panagrinėsime investicijas į žemės ūkį 2004–2014 m., matysime, kad stambieji ūkiai turėjo labai daug galimybių įsigyti žemės, o mažieji ūkiai negalėjo konkuruoti žemės rinkoje. Tačiau šiuo metu žemės ūkiui tinkami plotai jau pasidalyti. Smulkūs ūkiai gali konkuruoti kitaip. Panagrinėję standartinės produkcijos rodiklius įvairiose ES valstybėse matysime, kad produkcijos gamyba vienam hektarui mažuose ūkiuose yra gerokai didesnė negu dideliuose. Mažieji ūkiai geriau panaudoja išteklius, pasirinkdami tinkamą specializaciją: sėklininkystę, daržininkystę, gėlininkystę, uogų auginimą, kokio nors galutinio vartojimo produkto gamybą. Pa­vyz­džiui, jeigu ūkininkas turi penkias karves ir parduoda pieną perdirbimo įmonei, jis niekaip neišgyvens be papildomų pajamų.

Jeigu ateina sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jie neretai gali ir padaro.

Jeigu ūkininkas gamina sūrius ir sugeba juos parduoti galutiniam vartotojui, jis gaus visai neblogas pajamas. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Maisto institutas ir Dargužių ūkininkas Valdas Kavaliauskas buvo įsteigę sūrių mokyklą, kurioje mokė apie 70 Lietuvos ūkininkų. Buvo tam tikra parama iš Lietuvos kaimo plėtros programos. Dabar V.Kavaliauskas turi privačią mokyklą, ir vietų joje mažiau nei norinčiųjų mokytis.

Žinoma, propaguojant gerus pavyzdžius negalima orientuoti, kad visi gamintų tą patį, nes taip skatinama perprodukcija, galiausiai paklausa krinta, o produkto kaina sumažėja.

– Kokios permainos šalies žemės ūkyje ryškiausios?

– Kalbant apie specializaciją reikia pasakyti, kad nuo gyvulininkystės pajudėjome prie augalininkystės. Maždaug pusė ūkių užsiima augalininkyste, didesnė jų dalis – javų ūkiai. Rizikos valdymo požiūriu siaurai specializuoti javų ūkiai yra silpna grandis. Tai labai rizikingi ūkiai, kurie labai priklauso nuo paramos, grūdų kainų ir klimatinių sąlygų. Kiti ūkiai diferencijuoja veiklą, gamina įvairius produktus. Pavyzdžiui, pienininkystės ūkiai iš pieno produkcijos gauna apie 50 proc. pajamų, o javų ūkiai iš pagrindinės veiklos gauna 80–90 proc. pajamų.

Kodėl susiformavo posūkis į javų sektorių? Nuo 2007 m. buvo įdiegtas naujas tiesioginės paramos mo­delis, imta mokėti tiesiog už hektarų skaičių, nepriklausomai nuo to, ką ūkininkas gamina. Ūkininkas ar kitas žemės ūkio produkcijos gamintojas,  nusipirkęs papildomą žemės sklypą, iškart pasididina gaunamų išmokų mastą. Pasinaudojęs parama įsigyja našios žemės ūkio technikos. Dėl to ūkyje sumažėja darbo jėgos poreikis. Skaičiavimai rodo, kad javininkystės versle, palyginti su kitomis veiklomis, reikia mažiausiai darbo ir kapitalo, skaičiuojant ha žemės ūkio naudmenų.

Taigi nuo 2007 m. mūsų ūkio specializacija gražiai nuvingiavo augalininkystės link. O Lietuva iki šiol buvo gyvulininkystės kraštas. Gyvulininkystė – gerokai darbui imlesnis ir daugiau žinių reikalaujantis verslas. Tokios Lietuvos gamtines sąlygas labiau atitinkančios žemės ūkio veiklos tradicijos buvo kuriamos tarpukariu.

– Kaip šios tendencijos paveikė kaimo visuomenę?

– Didėjant ūkių apsirūpinimui našia žemės ūkio technika, žemės ūkyje mažėja užimtumas. Pa­sta­ruo­ju metu procesas stabilizavosi, užimtumas žemės ūkyje dabar siekia apie 10 proc.

Keletą metų kaime mažėja gyventojų, nes trūksta alternatyvių veiklų, žmonės neturi kur įsidarbinti. Vienas iš sėkmingų alternatyvios žemės ūkiui veiklos kaimo vietovėse pavyzdžių yra turizmo sektorius, prie kurio plėtojimo Lietuvoje prisidėjo ir miesto gyventojai. Ne tik ūkininkai, bet ir miestiečiai, turintys žemės, registravosi kaip ūkininkai, panaudojo savo santaupas kaimo turizmo sodyboms steigti. Atsirado papildomų darbo vietų kaimo žmonėms ir galimybė vietiniams ūkininkams parduoti turistams ūkiuose pagamintą produkciją.

Alternatyvios žemės ūkiui veiklos yra labai svarbios siekiant išsaugoti kaimo vietovėse gyventojų tankį. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, kad paslaugų ekonomikoje gyventojas svarbus ne vien kaip gamintojas, bet ir kaip vartotojas. Jei nėra vartotojo, tu negali plėtoti jokių verslų.

– Kokią veiklą galėtų vykdyti mažieji ūkiai?

– Geranoriški patarėjai dažnai sako: tegul mažieji ūkiai traukiasi iš žemės ūkio sektoriaus ir kuria alternatyvų verslą. Aš klausiu: kokį verslą jūs siūlytumėte jiems sukurti? Pasiūlykite kokią nors idėją. Standartinis atsakymas: mums reikėtų pagalvoti.

Įsivaizduokime situaciją, kad žmogus gyvena miestelyje, kuriame 600 gyventojų. Jis turi santaupų ir gali gauti paramą bandomam kurti verslui. Didelė miestelio gyventojų dalis yra pensininkai, todėl darbuotojų trūksta, teks jų ieškoti gretimuose miesteliuose. Gamybai reikalingą žaliavą taip pat reikės atsivežti. Pagamintos produkcijos pirkėjų vietinėje rinkoje mažai, todėl produkciją ir realizuoti reikės kitose rinkose. Logistika sudėtinga ir labai brangi. Ar kaimo gyventojas, išanalizavęs galimybes, kurs kokį nors verslą? Veikiausiai ne.

Dažnai smulkiems ūkiams nepasiseka dėl to, kad jie neįvertina savo turimų išteklių. Šį teiginį galėčiau iliustruoti konkrečiu pavyzdžiui, kurį papasakojo kolega iš Šiaulių universiteto. Jo buvęs studentas nusipirko netoli Šiaulių tris hektarus akmenuotos žemės ir pradėjo dekoratyvinių augalų verslą. Ankstesnis šeimininkas tame sklype bandė bulves auginti, bet derlius buvo menkas. Pamatęs, kad naujojo savininko verslą lydi sėkmė, jis apgailestavo žemės sklypą per pigiai pardavęs, nepagalvojęs, kad šioje žemėje yra tokia gero verslo galimybė.

Europos šalių patirtis rodo, kad tai ne atskiri pavyzdžiai, – dauguma nedidelių ūkių veikia pelningai. Jeigu verslo imasi sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jų veiklą dažniausiai lydi sėkmė. Norint išlaikyti kaimą gyvybingą, Lietuvoje būtina įgyvendinti paramos schemas, kurios leistų mažiems ir vidutiniams ūkiams rasti savo nišą vietos rinkoje, ir sekant senųjų ES šalių pavyzdžiu skatinti tipinių technologijų ir naujų veiklos organizavimo būdų diegimą mažuose ūkiuose.

Nuo to, kaip efektyviai bus pasinaudota tomis paramos schemomis, priklauso socialinis kaimo tvarumas. Nuo to labai priklauso ir migracijos iš kaimo mažinimas.

– Ar įmanoma suvaldyti migraciją ir kitus demografinius rodiklius?

– Lietuvoje per mažai žinoma ES bendrosios žemės ūkio politikos istorija. Viena svarbiausių šios politikos atsiradimo priežasčių – masinis ūkininkų kėlimasis gyventi į miestą. Kaip atsakas į šiuos procesus ir pradėta įgyvendinti bendroji žemės ūkio politika, kuria buvo stengiamasi padidinti kaimo gyventojų pajamas, nes žmonės kaime labai mažai uždirbo, palyginti su miestiečiais, ir palaikyti gyventojų tankumą kaimiškose vietovėse.

Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gyventojų išsaugojimas kaimo vietovėse niekada nebuvo svarbus žemės ūkio ir kaimo politikos tikslas. Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio gamybos apimčių didinimo tikslus. Be to, buvo pervertinamas investicijų vaidmuo ir neįvertinama žmogiškųjų išteklių svarba. Viešuose pasisakymuose ir apskritai visuomenės nuomonėje vyrauja du raktiniai žodžiai – investicijos ir eksportas. Į tuos dalykus susitelkiama kaip į svarbiausius tikslus. Tačiau investicijos ir ekspor­tas turėtų būti priemonės tam, kad žmonės Lietuvoje gyventų geriau.

Pagal BVP augimo tempus Lietuva lygiuojasi į ES lyderes, o pagal visus žmogiškųjų išteklių parametrus velkasi gale.

Lietuvai pradėjus gauti ES paramą ūkininkai akcentavo investicijas kaip svarbiausią poreikį. Bet prisipirkus brangių įrenginių ir nevisiškai juos išnaudojant tie įrenginiai pridarys nuostolių. Padidėjęs ilgalaikis turtas išaugina amortizacijos išlaidas, o jeigu pasirenkamas trumpiausias amortizacijos laikotarpis, didėja amortizaciniai atskaitymai, tada mažėja pelnas. Galima netgi nuostolių patirti. Jeigu įvyksta perteklinė kapitalizacija, apskaitoje matome nuostolį. Tai neatitinka viešosios politikos tikslų. Nors parama investicijoms buvo teikiama siekiant padidinti gamybos apimtis, skaičiavimai rodo, kad tuose regionuose, kur labiausiai sumažėjo kaimo gyventojų, mažėja ir produkcijos gamybos apimtys.

Pamenu, 1995 m. vienas Lietuvos politikas pasakė: „Iš pradžių rūpinsimės ekonomika, paskui socialiniais reikalais.“ Praėjo 20 metų ir matome socialinių veiksnių ignoravimo pasekmes: demografinę duobę, emigraciją, mažų atlyginimų kultūrą ir kitus neigiamus procesus. Ir tik dabar imame suvokti, kokia problema yra žmogiškųjų išteklių praradimas. Žemės ūkis įdomus tuo, kad didesnė gamybos dalis vyksta namų ūkiuose. Bet jeigu namai lieka tušti?

Kai Europos šalys susivokė, kad gimstamumas negrįžtamai mažėja, buvo atidarytos sienos, imta įsileisti migrantus. Lietuvos verslininkai taip pat sako: sudarykime galimybes Lietuvoje įsidarbinti darbuotojams iš trečiųjų šalių. Tačiau darbo rinkos atvėrimas sukurs integracijos problemų, kurias reikės spręsti mokesčių mokėtojų lėšomis.

– Viešojoje erdvėje netyla pienininkų balsai. Ar pieno sektoriui reikalingas išskirtinis dėmesys?

– Pieno sektorius gauna paramą, tačiau ji neatsveria problemų, kylančių pieno produktų tiekimo grandinėje. Žinome, kad daugelį metų Lietuvos ūkininkai gauna vieną mažiausių supirkimo kainų – apie 30 proc. mažesnę nei ES vidurkis. Kada kai kurie perdirbėjai aiškina, kad mažieji ūkiai – pagrindinė problema, didinanti žaliavos transportavimo sąnaudas, ir reikia juos paskatinti pasitraukti iš rinkos, aš su tokia nuomone nesutinku. Pa­vyzdžiui, Lenkijoje vidutinis pieno ūkis nedaug skiriasi nuo mūsiškio (Lietuvoje beveik šešios karvės, ten dviem karvėm daugiau), bet pieno supirkimo kaina ten gerokai didesnė.

Problema, kurią matau Lietuvos pieno sektoriuje, – mums nepavyksta įdiegti organizacinių inovacijų. Tradicinė kooperacija, kaip mes ją suvokiame, nelabai veikia. Yra labai keistų kooperacijos pavyzdžių. Pavyzdžiui, kelių narių kooperatyvas aptarnauja kelis šimtus pieno gamintojų, bet visas pelnas tenka tik kooperatyvo nariams. Pieno gamintojai ne­gauna dalies pelno, nes jie nėra kooperatyvo na­riai.

Žinoma, yra sėkmingai veikiančių kooperatyvų, yra kooperatyvų, sugebančių užsiimti perdirbimu. Viską lemia žmogiškieji ištekliai – ar žmonės yra sumanūs. Ukmergėje sėkmingas pavyzdys – penkios moterys, jos net kooperatyvo nesukūrė. Kiekviena turi savo ūkį, visos turi bendrą cechą, kuriame po vieną dieną perdirba pieną. Visą produkciją realizuoja kartu – pardavinėja turguje. Šitas modelis labai gerai veikia.

Kalbant apie bendras visam šalies pieno sektoriui problemas tenka pasakyti, kad dalis regionų neturi kitų alternatyvų – tik gyvulininkystę, nes augalininkystei ten netinkama žemė. Be pieno gamybos ir mėsinės galvijininkystės, ten beveik nėra kitų žemės ūkio alternatyvų. Gamybos požiūriu pienininkystė pati sudėtingiausia. Jeigu mes ją sunaikinsime, jai atkurti reikės didžiulių pastangų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Į populiariausių penketuką patekusios politinės partijos kalba beveik vienu balsu: žemės ūkio ateitį reikia sieti su eksporto plėtra, inovacijomis, veiklos intensyvinimu. Deklaruojamas siekis suvienodinti Lietuvos ūkininkų ir kitų europiečių gaunamas išmokas. Tačiau kaip esamos išmokos pasiskirsto tarp Lietuvos ūkininkų – nutylima. Ne žemės ūkio verslų skatinimas kaime atsiremia į besitraukiančią rinką.

Arūnas BRAZAUSKAS

2016-ųjų liepos pabaigoje aukščiausius reitingus turėjo Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – Seimo rinkimuose už ją būtų balsavę 15,8 proc. rinkėjų („Spinter tyrimų“ apklausa, kurią paskelbė delfi.lt).

Žemės ūkiui skirta socialdemokratų rinkimų programos dalis parašyta laikantis tradicinio gerų norų ir abstrakčių pažadų stiliaus. Dažnai vartojami veiksmažodžiai „skatinti“, „gerinti“, „stiprinti“, „didinti“, matyt, būtini tokio žanro tekstams, nors konkretumo tai savaime neprideda.

Uždaras ratas: mažėjant gyventojų kaime sunku prasimanyti alternatyvių verslų, nes nėra jų vartotojų, todėl negalintys emigruoti gyventojai priversti dirbti žemės ūkyje, kurio produktų rinka šalyje traukiasi.

Konstatavimas, kad „žemės ūkyje ir kaime per pastarąjį laikotarpį susikaupė daug nesprendžiamų problemų“, skamba kaip įvadas į blogą pačių so­cialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės vertinimą. Kelių dešimtmečių senumo politinius dokumen­tus primena sau patiems rašomi prasti pažymiai: „Per pastaruosius metus sumažėjo bendroji že­mės ūkio gamyba, dėl nepakankamo finansavimo blogėja melioracijos įrenginių priežiūra ir jų renovacija. Tuo pat metu nesumažėjo apleistų že­mių plotai, blogėja kelių infrastruktūra, uždaromos kaimo mokyklos ir pirminės sveikatos priežiūros punktai, didelė žmonių migracija iš kaimo.“

Ne vieną tradicinių bulvių augintoją pelnais jau aplenkė išmanesni ūkininkai, atradę rinką, pavyzdžiui, dekoratyviniams augalams.

Pažadas kasmet ne mažiau kaip 25 proc. kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų skirti rajoniniams žvyrkeliams asfaltuoti – vienas iš nedaugelio konkrečių įsipareigojimų, dėl kurių būtų galima konkrečiai paklausti naujos kadencijos Seimo ir jo socialdemokratų, kol kas galinčių tikėtis įtakingo vaidmens formuojant Vyriausybę. Tačiau 25 proc. – gražus skaičius, iš kurio nematyti, pavyzdžiui, kurie ūkiai išloš dėl asfaltavimo.

Į Seimą patenkančių partijų penketuko pabaigoje sausio mėn. buvusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) liepą tapo antra. Minėtos apklausos duomenimis, „valstiečiai“ surenka 13,4 proc. balsų. Kadangi Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje skelbtoje programoje žodis „valstiečiai“ pasirodo tik vieną kartą – būtent partijos pavadinime, belieka pripažinti, kad bent jau „pagal popierius“ partija labiau žalia nei valstietiška. LVŽS, kurios šūkis „Žemei, Žmogui, Lietuvai!“, bū­tų galima paklausti, ar tas žmogus dar ir ūkininkas, mat žemės ūkio ir kaimo problemas sunku įžvelgti pro storą žalių dažų sluoksnį.

Politiniai „valstiečiai“ norėtų matyti Lietuvą kaip sveikiausią ir žaliausią Europos šalį – Europos kultūros ir turizmo traukos centrą. Jie sieks, kad visos iš Europos Sąjungos fondų ir mokesčių mo­kė­tojų lėšų finansuojamos įstaigos ir organizacijos, sub­sidijuojamos verslo įmonės taptų sveiko ir ap­linkai nekenksmingo gyvenimo būdo pavyzdžiais (tai tikimasi suderinti su ten pat parašytu teiginiu: „Turime atsisakyti perdėtų sterilumo reikalavimų natūralaus maisto gamintojams“).

Varnele pasižymėję punktus, jog Lietuva kartu su kitomis valstybėmis turi siekti, kad būtų peržiūrėta ES žemės rinkos politika (laisvo kapitalo judėjimo principas negali būti besąlygiškai taikomas žemės ūkio paskirties žemei), taip pat reikalavimą nutraukti ūkininkų diskriminavimo politika ES dėl išmokų, daugiau sunkiai beatrasime vien žemės ūkio problematikai skirtų teiginių. Bet nepasakysi, kad „valstiečių“ akiratis nėra globalus: jie neabejingi genetiškai modifikuoto maisto, branduolinės energetikos, JAV ir ES laisvosios prekybos problemoms.

Skaitytojo akiai patrauklesnė LVŽS programa, publikuojama tinklalapyje darnilietuva.lt. Tačiau žemės ūkis ten išnykęs kitokių matavimų erdvėje. „Valstiečiai“ siekia darnos, pavyzdžiui, tarp visuomenės ir aplinkos. Atitinkamame skyrelyje atrandame partijos pamėgtą maisto neišmetimo principą – matyt, jei ryžtas nenuslūgs, po rinkimų galime laukti kokios nors visaliaudinės neišmetimo kampanijos. Kaimo gyventojams svarbi (nors tai nepabrėžta) viešojo transporto paslaugų plėtros programa darniai priglausta prie elektromobilių skatinimo – bet ar tai lygiaverčiai dalykai?

Vis dėlto galima atrasti vien kaimui skirtą programos skyrelį – „Gyvybingo Lietuvos kaimo išsaugojimas“ (sekcija „Darni visuomenė ir aplinka“). Punktą apie žemės ūkio konkurencingumo skatinimą atsveria punktai, skirti žaliajai energetikai, gamtosaugos reikalavimams, kaimo kultūriniam gyvenimui, socialinei infrastruktūrai. Sekcijoje „Darni ekonomika ir finansai“ žemės ūkis atrodo tarsi pajungtas beatliekinei (žiedinei) ekonomikai: „Aktyviai įgyvendinsime žiedinės ekonomikos ir tausojančiosios žemdirbystės principus.“ Šioje ekonominėje sekcijoje apie žemės ūkį tiek ir pasakyta.

Skirtingais balsais apie tą patį

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), kuriems minėta apklausa žada 10,7 proc. balsų, siūlo „Naują planą Lietuvai“. Jo žemės ūkio skyrius turėtų patikti tiems rinkėjams, nesižavinčių nei sovietmečiu dvelkianti partinių dokumentų stilistika, nei žirklėmis bei kompiuterijos prie­monėmis suklijuoti reklaminiai šūkiai, kurie, kaip sakoma, neretai būna be ryšio.

Aiškią struktūrą turintį skyrių konservatoriai pra­deda savęs pagarbinimu – valdžioje būnant nu­veiktų darbų vardijimu, prideda dabartinės socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės kritiką ir baigia netrumpu įsipareigojimų sąrašu, detalizuojančiu skyriaus pradžioje pateiktus gana abstrakčius teiginius. Kitas klausimas, ar tas baigiamasis są­rašas yra nors kiek konkretesnis.

Darbo partija (7,3 proc. balsų, pagal „Spinter tyrimų“ apklausą liepos mėn.) pateikė agrarinę programą, kurią galima skaityti kaip visų minimų partijų siekių bei pažadų sąvadą. Tai nereiškia, kad „darbiečiai“ nusirašinėjo nuo kitų – tiesiog jie gana nuosekliai surašė, matyt, visam politiniam elitui bū­­dingą mintijimą apie kaimą ir žemės ūkį.

Kaip ir visi, Darbo partija ketina gerinti kaimo žmo­nių gyvenimo kokybę, diegti modernias technolo­gijas ir inovacijas, „skatinti ekologiškų natūralių, na­cionalinės kokybės ir tradicinių produktų gamybą“, remti smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Darbo partijai kaip socialdemokratams rūpi kaimo žvyrkelių asfaltavimas. „Darbiečiai“ kaip konservatoriai siek­­­tų, kad ūkininkai galėtų dalyvauti viešuosiuose pir­­kimuose. Darbo partija kaip LVŽS nenori matyti Lie­tuvoje genetiškai modifikuotų organizmų. „Dar­­bie­čiai“ neatsilieka nuo „valstiečių“, pasisakydami ir už biojėgainių statybą bei bioenergetikos plėtrą, ener­­gijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą.

Partija „Tvarka ir teisingumas“ (6,2 proc. balsų), besikreipianti į tėvynę šūkiu „Lietuva, kelkis!“, programą pateikė tinklalapyje programa.tvarka.lt. Žemės ūkiui skirtoje sekcijoje nestokojama konkrečių pažadų: melioracijai skirti ne mažiau nei 84 mln. eurų (su ES parama); reguliuoti pieno supirkimo kainas (ne mažiau nei 90 proc. ES vidurkio), pieno produktams garantuoti ne didesnį nei 15 proc. antkainio vidurkį mažmeninėje prekyboje; valstybės paramą teikti ne didesniems nei 500 ha ūkiams.

„Tvarkiečių“ programiniai dokumentai perša mintį, kad daugiausiai tvarkos jie ketina padaryti būtent ES, tad ir kaltinimai euroskepticizmu jiems nėra itin pagrįsti. VRK tinklalapyje įdėtoje programoje skaitome: „Bendroji žemės ūkio politika, kaip vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos ekono­minių ir politinių instrumentų, turi tapti darnaus teritorinio vystymosi įrankiu, privalo užtikrinti, kad ­Eu­ro­pos Sąjungos žemės ūkis būtų konkurencingas.“

Toks rūpinimasis ES konkurencingumu dera prie nemenkos „tvarkiečių“ savikliovos dėl gebėjimo sutvarkyti Europą. Antai jie ketina pasiekti, kad iki 2019 m. visoje ES būtų nustatytas bendras minimalių pajamų vienam asmeniui kriterijus. Ne­mažai vaizduotės reikia norint suprasti, kaip partija „Tvarka ir teisingumas“ pasieks tikslą, kuris, nors ir susijęs su reprodukcija, tiesiogiai ne­pri­klau­so žemės ūkio sričiai: „Europos Sąjungos teisės ak­tuo­se įtvirtinsime, kad šeima yra vieno vyro ir vienos moters sąjunga.“

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui (LRLS) minėta apklausa žada 6,1 proc. balsų. Tai paskutinė vieta penketuke, o sausio mėn. liberalai buvo antri – ten, kur dabar „valstiečiai“. Turinio požiūriu nuo kitų partijų beveik nesiskiriantys LRLS progra­miniai teiginiai vis dėlto turi vieną išskirtinį punk­tą: liberalai deklaruoja, kad reikia panaikinti 2014 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį Žemės ūkio pa­skir­­ties žemės įsigijimo įstatymą, kuris laikomas sau­gikliu nuo užsieniečių, galinčių išpirkti Lietuvos žemę. Liberalai mano, kad užsieniečių baimė yra perdėta, ir pasisako už laisvesnę žemės rinką.

Mokslas ir politika

Politinių partijų deklaruojamų žemės ūkio pro­blemų sąrašą įdomu palyginti su šio sektoriaus ap­žval­gomis, kurias kasmet publikuoja Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI). Nors LAEI rin­­kiniai – nemažos apimties elektroninės knygos, pra­­bėgom verčiant leidinį „Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2015“ galima suformuluoti kelis klau­simus politinėms partijoms – greta tų, kuriuos jos užduoda viena kitai.

Pavyzdžiui, ūkininkų pajamų dinamiką 2012–2015 m. konservatoriai eksponuoja kaip blo­go socialdemokratų valdymo iliustraciją (žr. lentelę). Išties ūkininkų pajamos už parduotus produktus sumažėjo daugiau nei 300 mln. eurų, tačiau daugiau nei 150 mln. eurų padidėjo ES ir nacionalinė parama, todėl bendras pajamų nuosmukis per ketverius metus tesudarė maždaug 100 mln. eurų. Vaizdžiai kalbant, jeigu mažiau gauni pardavęs – kalta rinka. Bet paremia ES ir Lietuvos mokesčių mo­kėtojai – vadinasi, valdžia gal ir nebloga. Klau­simas: ar toks žemės ūkis gali būti laikomas rinkos ūkiu? Žinoma, ne, tačiau ES klasikinė žemės ūkio rinka ėmė nykti Bendrijos mastu 1958 m., o ir anksčiau tuometinės narių vyriausybės reguliavo žemės ūkio sektorių. Todėl ir liberalų rūpestis apginti že­mės ūkio paskirties žemės rinką yra iš esmės „so­cialistinio“ (t.y. ne laisvosios rinkos pagrindais tvarkomo) sektoriaus gražus papuošaliukas.

Vis dėlto ES žemės ūkio sritis tvarkoma išmaniau nei Venesueloje, iš kurios praktikos, regis, nu­ra­šyti „tvarkiečių“ siūlymai garantuoti pieno statyto­jams 90 proc. ES supirkimo kainų vidurkio ir pa­lai­kyti ne didesnį nei 15 proc. antkainį pieno produk­tams mažmeninėje prekyboje. Taip, valstybės intervencija gali palaikyti tam tikrą kainų lygį, bet, būkite malonūs, parašykite, kaip tai darysite. O priva­lomas antkainio lubų nustatymas veda prie to, kad didesni antkainiai permetami kitoms prekėms.

Žemės ūkio eksporto skatinimas, be viso kito, ga­li būti didesnės ar mažesnės bėdos ženklas. Jei Lie­tuvoje būtų 3,5 mln. gyventojų, maisto suvartotu­me šeštadaliu daugiau. Uždaras ratas: mažėjant gy­ventojų kaime sunku prasimanyti alternatyvių verslų, nes nėra jų vartotojų, todėl negalintys emigruo­ti gyventojai priversti dirbti žemės ūkyje, kurio pro­duktų rinka šalyje traukiasi. Tenka skatinti eksportą.

Aptartos politinės partijos choru žada kovoti, kad ES išmokos Lietuvos ūkininkams artėtų prie ES vidurkių (svajonė – prie ES senbuvių lygio). Ta­čiau išmokų problemą galima formuluoti ir taip: kad ir kokios jos yra, Lietuvoje 2 proc. ūkių gauna pu­sę visų išmokų. Aritmetika paprasta: dideli ūkiai susišluoja didesnę dalį išmokų. Šis faktas tokiu pavidalu nepaminėtas nė vienoje iš aptartų programų. n

Lietuvos politinių partijų žemės ūkio programų fragmentai

Lietuvos socialdemokratų partija

Tiesioginės išmokos žemdirbiams už deklaruojamų naudmenų plotą pasieks Europos Sąjungos vidurkį.

Iš esmės peržiūrėsime teisinę bazę, reguliuojančią žemės ūkio produkcijos pirkimą ir pardavimą, taip pat numatysime aiškesnius šio proceso kontrolės ir reguliavimo mechanizmus.

Finansuosime nykstančių nacionalinių senųjų augalų ir gyvulių veislių išsaugojimą.

Veiks energijos gamybos iš žemės ūkio gamybos atliekų (srutų, biodujų ir kt.) rėmimo programa, kuri atpigins žemės ūkio produkcijos gamybos ir ūkio išlaikymo sąnaudas.

Ekologinių ūkių derlius išaugs trečdaliu.

Vaikų maitinimui mokyklose bus naudojami tik ekologiniuose ūkiuose išauginti produktai.

Ypatingą dėmesį skirsime smulkaus ir vidutinio (šeimos) prekinių ūkių kūrimuisi ir plėtrai.

Skatinsime kaimuose kurtis jaunas šeimas.

Užbaigsime žvyrkelių tarp gyvenviečių su kietąja danga asfaltavimo programą.

Trečdaliu išaugs lėšos, skiriamos melioracijos įrenginių priežiūrai ir renovacijai, rūgščių dirvų kalkinimo darbams.

http://www.didilietuva.lt/sritis/zemes-ukis

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Darni visuomenė ir aplinka. Gyvybingo Lietuvos kaimo išsaugojimas.

Skatindami kooperaciją ir inovacijas žemės ūkyje padidinsime jo konkurencingumą.

Kursime darbo vietas žaliosios energetikos ir ją aptarnaujančių paslaugų sektoriuje.

Gamtosauginius reikalavimus padarysime paprastus, aiškius ir logiškus.

Puoselėsime kaimo kultūrinį gyvenimą ir plėtosime socialinę infrastruktūrą.

Stiprinsime kaimo bendruomenines organizacijas.

http://darnilietuva.lt

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai

Pagrindiniai mūsų įsipareigojimai žemės ūkio sektoriuje:

1) Sukursime palankesnes sąlygas žemės ūkio produkciją eksportuojančiam verslui – išplėsime eksporto rinkas;

2) Padidinsime  žemės  ūkio  sektoriaus  konkurencingumą – remsime  naujausių  technologijų diegimą ūkiuose;

3) Sieksime  Europos  Sąjungos  išmokų  suvienodinimo  su  kitomis  valstybėmis  narėmis; prioritetizuosime ES išmokų skyrimą smulkiems ir vidutiniams šeimos ūkiams;

4) Remsime  žemdirbių  kooperaciją  bei  įsteigsime  negautų  pajamų  už  pagamintą  žemės  ūkio produkciją kompensavimo fondą;

5) Įtvirtinsime  ekonomiškai  pagrįstus  bei  teisingus  santykius  tarp  žemės  ūkio  produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų.

Sudarysime teisines prielaidas tam, kad ūkininko ūkyje būtų galima vykdyti įvairias ekonomines veiklas nekuriant atskiro ūkio subjekto;

Sudarysime teisines prielaidas ūkininkams dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, skirtuose aprūpinti maisto produktais sveikatos,  švietimo  ir  kitas  viešąsias  institucijas.

http://tsajunga.lt/rinkimai/programos/ekonominis-planas-lietuvai

Darbo partija

Ypatingą dėmesį skirsime ūkių modernizavimui, modernių technologijų ir inovacijų diegimui. Skatinsime ekologiškų natūralių, nacionalinės kokybės ir tradicinių produktų gamybą. Remsime smulkius ir vidutinius šeimos bei prekinius ūkius.

Prioriteto tvarka remsime jaunųjų ūkininkų ūkių kūrimąsi siekdami, kad kaimo vietovių gyvybingumas augtų, o jau veikiantys ūkiai plėstųsi ir įgautų tęstinumo, mažėtų jaunimo nedarbas regionuose bei emigracija.

Efektyviai ir racionaliai panaudosime ES paramos lėšas žmonių gyvenimo gerovei kaimuose kelti. Sieksime, kad kasmet būtų skiriama lėšų rajoninių kelių ir žvyrkelių asfaltavimui bei priežiūrai.

https://www.darbopartija.lt/seime/programa-2016/

Partija „Tvarka ir teisingumas“

Nepriklausomai nuo ūkio dydžio žemdirbiams garantuosime vienodas žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas.

Priešinsimės Lietuvos ūkininkų diskriminacijai, sieksime, kad Lietuvos ūkininkams būtų sudaromos vienodos ekonominės sąlygos su ES valstybių senbuvių ūkininkais.

Didinsime investicijas į žemės ūkį ir kaimą: teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatinsime vidutinių prekinių ūkių kūrimąsi.

http://www.programa.tvarka.lt/

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis

Paramą nukreipsime į visų kaime gyvenančių žmonių gerovės kūrimą.

Didinsime ES paramos prieinamumą.

Remsime ekologinius ūkius.

Atstovausime kaimo interesams derybose su ES.

Užtikrinsime, kad žvejybos kvotų skirstymo sistema maksimaliai prisidėtų prie žuvininkystės  sektoriaus  gyvybingumo.

Skatinsime lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų vartojimą Lietuvoje ir užsienyje.

Stiprinsime žemės ūkio ir maisto produktų stebėjimo sistemą.

Depolitizuosime įstaigų darbą ir didinsime skaidrumą.

http://www.liberalai.lt/rinkimai/rinkimu-programa  n

Visą savaitrašio “Veidas numerį skaitykite ČIA

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Justas Orantas (27 m.) bent keliskart per savaitę po darbo sėda į automobilį ir iš Vilniaus iki savo šilauogių ūkio sukaria daugiau kaip šimtą kilometrų. Šilauogių plantacijoje šį sezoną keroja 2,5 tūkst. „gamtos saldainių“ krūmų. Tačiau prieš kelerius metus, kai gimė tokio ūkio idėja, J.Orantas buvo studijas bebaigiąs miesto vaikas, neturintis nė menkiausių žinių apie žemės ūkį. O šiandien jis patikina, kad šilauogę išauginti galėtų ir ant asfalto. Reikėjo tik noro ir laiko išmokti.

Jaunasis ūkininkas pasakoja, kad viskas prasidėjo, kai uošvė, darbe susipažinusi su skir­­tingų uogų subtilybėmis ir ūkininkais, pamėtėjo idėją ir jam imtis šilauogių auginimo. Nuo idėjos iki pirmųjų sodinukų jokio ryšio su ūkininkavimu neturėjęs J.Orantas užtruko dvejus metus.

„Pirmiausia apvažiavau Lietuvos augintojus, rinkdamas informaciją, kas, kaip ir kur augina. Apie žemės ūkį turėjau lygiai nulį ži­nių, o giminėje taip pat nėra nė vieno ūkininko, iš kurio būčiau galėjęs ko nors išmokti“, – prisimena J.Orantas.

Todėl jis pasakoja kreipęsis į patirties jau sukaupusius šilauogių augintojus, kurie nesibodėjo konsultuoti dėl menkiausių smulkmenų. Nemažai informacijos buvo ir internete, tiesa, ją teko verstis iš lenkų kalbos.

Vėliau, kai plantacijoje jau atsirado pirmieji 700 sodinukų, ūkininkas ėmė domėtis ir tuo, kas vyksta svetur, lankėsi žemės ūkio parodose Vokietijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje.

„Iš pradžių mane nustebino Lietuvos ši­lauogių augintojai, jų socialinis gyvenimas. Stambūs augintojai užsienyje yra turtingi ir įtakingi žmonės, o Lietuvoje iškart to nepastebėjau. Pirmieji ūkiai, kuriuos man teko matyti, buvo mėgėjiški, atrodė, kad šilauogių auginimas Lietuvoje yra pomėgis ar papildomas pa­jamų šaltinis. Vėliau sutikau stambesnių ūkininkų ir supratau, kad jie nesiskiria nuo savo kolegų užsienyje: ūkiuose tvarkosi puikiai ir gražiai gyvena. Taigi, jei kas nors, išgirdęs žodį „ūkininkas“, dar pagalvoja apie mėšlą, galiu pasakyti, kad nėra nieko panašaus“, – šypsosi J.Orantas.

Dabar jis svarsto, kad šilauoges, atrodytų, vargiai gali priskirti tipiniam žemės ūkiui, nes šių uogų auginimas, kaip ir tam reikalinga įranga bei žinios, yra labai siaura ir specifinė sritis. „Tai ūkis, kuriam, galima sakyti, nė ne­rei­kia žemės. Juk šilauogę gali auginti ir ant as­falto – iškasi duobę, pripili durpių, ir šilauogės išaugs. Tad mano žinių stygius nebuvo di­delis minusas, per metus jų gavau pakankamai, reikėjo tik noro ir laiko, o to turėjau su kaupu“, – prisimena uogų augintojas.

Vis dėlto patirties trūkumas kartą pakišo koją: kai įsigijo užkrėstų sodinukų ir liga plantacijoje išplito, 200 šilauogių krūmelių tiesiog žuvo.

„Man tikrai trūko informacijos, kaip kovoti su ligomis, kenkėjais. Dabar apie tai žinau jau gerokai daugiau, nes visais klausimais pagalbos sulaukiu iš šilauogių augintojos, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotojos dr. Laimos Česonienės“, – sako J.Orantas.

Paramos gauti nebandys, investicijos – tik savos

Atrodytų, šį šilauogių augintoją būtų galima laikyti puikiu iš miesto į kaimą atsigręžusiu, ūkininkauti nuo nulio pradėjusiu jaunuoju ūkininku, kuriuos valstybė skatina ir remia ES struktūrinių fondų lėšomis. Tačiau finansinė parama jauniesiems ūkininkams J.Orantui dabar tik kelia šypseną: visi pinigai, išleisti ši­lauogių ūkiui, – jo įkūrimas, pirmieji ir vėlesni sodinukai, investicijos į reikalingą įrangą ir kitos išlaidos – tik jo asmeninės ir artimiausių žmonių lėšos. Šis jaunasis ūkininkas sako negavęs nė cento paramos ir patikina, kad daugiau jos nė neprašys. Nes, anot jo, nusivylė juodai.

Jis pasakoja, kad rimtai tikėjosi gauti ES paramą pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Gavęs išmoką būtų susigrąžinęs 100 proc. šilauogių ūkio įkūrimo išlaidų. Bet šios paramos negavo dėl vienintelės priežasties – ūkį įregistravo 28 dienomis per anksti.

Trumpai tariant, specializuotas šilauogių ūkis atsirado per anksti, o taisyklės – per vėlai. Paraiškų teikimo sąlygose iš tiesų numatyta, kad ūkis ir valda pateikiant paraišką turi būti įregistruota ne anksčiau kaip prieš vienus metus iki jos pateikimo. Tačiau J.Orantas pa­aiškina, kad šiuos reikalavimus pateikti ir pa­skelbti paraiškų teikimo pradžią buvo uždelsta pusantrų metų: vietoj 2014 m. rugsėjo, kaip buvo numatyta, jos pasirodė 2015-ųjų balandžio 1 d. „Tada nusprendžiau, kad man ne­be­reikia jokios paramos ir draugystės su ją skirstančiomis agentūroms“, – sako jaunasis ūkininkas, kuris, jei būtų gavęs paramą, greičiausiai būtų ne atsiėmęs savo išleistus ūkiui pinigus, bet dvigubai padidinęs uogyną.

„Vėliau paskaičiau, kaip užsienyje įsisavinami paramos pinigai. Tarkime, Lenkijoje tik bandyk, tik norėk ką nors daryti žemės ūkyje, ir gausi pinigus be vargo. O Lietuvoje gauti paramą atrodo misija neįmanoma: jei neturi bent tūkstančio ha žemės, jei tavo tėvai ir seneliai nėra stambūs ūkininkai, nė neverta bandyti“, – nusivylimo neslepia jaunasis ūkininkas.

Beje, ateities investicijų jis neatsisako, tik patikina: kad ir ką darys savo ūkyje, tai bus tik iš savų pinigų. Juolab tam, kad galėtų pretenduoti į paramą pagal kitas priemones, ūkininkui reikėtų padidinti žemės ūkio valdos ekonominį dydį (VED). Savo 1,2 ha plote auginamų šilauogių nepakanka. Bet tam esą reikėtų tokio dydžio investicijų, kiek sudarytų pusė išmokos, kurią gautų, jei šįkart pasisektų.

„Šilauogės investicijų požiūriu labai brangios, tačiau pagal VED jos įvertintos kaip paprastos uogos, tarkime, avietės. Hektarą aviečių gali pasodinti už tūkstantį eurų, o hektarui šilauogių su laistymo įranga reikia bent 40 tūkst. eurų, – lygina J.Orantas. – Taigi, kad pasiekčiau tam tikrą VED ir galėčiau pretenduoti į paramą, man reikėtų pasodinti kitų uogų ar įsigyti gyvulių. Bet apie tai nė negalvoju, nes koncentruojuosi tik į šilauogių auginimą.“

Geriausias turgus – feisbukas

Kaip ir dera jaunam pažangiam ūkininkui, J.Orantas prekiauja moderniai: turguose jo ne­pamatysi, bet feisbuke – tikrai. Kol kas jauname šilauogių ūkyje J.Orantas su dviem pagalbinin­kais nuskina apie pusę tonos uogų. Tokį kie­kį jis be vargo parduoda tiesiai į rankas – bičiuliams, pažįstamiems, sveika mityba besidomintiems feisbuko vartotojams ir įmonių, įsileidžian­čių ūkininkus, darbuotojams. „Ta­čiau atei­tyje norėčiau, kad Vilniuje ir Kaune atsiras­tų bent pora vietų, krautuvėlių, kuriose va­sarą, sezono metu, visada būtų galima įsigyti mano uogų. Manau, kad toliau tik aktyviau laikysiuosi savo koncepcijos važinėti po įmones, tad turguje prekiauti nereikės“, – planuoja J.Orantas.

Kiti ambicingo ūkininko planai gerokai didesni. Kad galėtų savo produkciją geromis są­lygomis parduoti prekybos centruose, jis subūrė keturių šilauogių augintojų būrelį. Jų plantacijos užima 6–7 ha plotą, tačiau per kelerius metus ūkininkas planuoja sutelkti šilauogių augintojus į stambų kooperatyvą, kad jo nariai lietuviškas uogas galėtų eksportuoti į Vakarų Europą. Juk ten šilauogių poreikis didelis, rinka neužpildyta, uogų kainos geros, o Lietuvoje dėl geografinės padėties yra geros sąlygos vasarinėms šilauogėms auginti ir eksportuoti.

„Žinoma, tam reikia įgyvendinti reikalavimus, gauti licencijas, europinius gerosios auginimo praktikos sertifikatus. Mano planas yra per kelerius metus surinkti ūkininkų, kurie kartu valdytų bent 30 ha, ir bandyti šilauoges vežti į Vakarus“, – sako J.Orantas.

O iki tol jis patikrins, kaip sekasi bendradarbiauti vietinėje rinkoje, nes drauge su trimis ūkininkais bandys savo išaugintų uogų pasiūlyti Lietuvos prekybos tinklams.

„Daugelyje žemės ūkio sektorių lietuviai daro klaidą, nes konkuruoja. Juk kai konkuruoji, kainą mažini, o jungdamasis su kitais gali išsiderėti didesnę, – aiškina jis. – To ir sieksiu, kad ne Lenkijos ūkininkai, ne perpardavinėtojai, bet lietuviškas šilauogių augintojų kooperatyvas diktuotų jų kainas nepriklausomai nuo to, kiek tą sezoną Lietuvoje yra uogų iš Lenkijos.“

Ar skiriasi lietuviškos uogos nuo atvežtinių? J.Orantas tvirtina, kad Lietuvoje jos gauna gerokai mažiau „chemijos“ – pesticidų, insekticidų ar fungicidų, vadinasi, yra sveikesnės: „Kiek žinau, kaimynai lenkai purškia šilauoges, saugodami jas nuo kenkėjų, kas dvi savaites, vadinasi, 30 kartų per sezoną, nepaisant to, yra tuo metu kenkėjų ar ne. Mano, kaimynų, kolegų ūkiuose kenkėjų nėra trejus metus, tad tiek laiko ir nepurkšta.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Kone kasmet Lietuvoje gerinami grūdų derliaus rekordai, o pernai jų išauginta per 6 mln. tonų – dvigubai daugiau nei prieš 25 metus, vos atkūrus nepriklausomybę. Pirmieji deklaruotų pasėlių rezultatai rodo, kad grūdų hektarų skaičius šiais metais vėl padidėjo – apie 5,5 proc., palyginti su 2015-aisiais, todėl ir šiemet grūdų derlius turėtų būti didelis.

Kaip sako įmonės „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas, pastarasis lie­­tus daro papildomą teigiamą poveikį bū­­simam derliui, o ypač vasariniams pasėliams – žirniams, pupoms, vasariniams kviečiams, mie­­žiams, nes šie po gegužę užsitęsusių sausrų iki šiol atrodė prastokai. Kur kas daugiau drėg­­mės sulaukė kiek anksčiau – balandžio pradžioje pa­sėti pasėliai bei žieminiai javai, todėl jų turėtų būti prikulta panašiai tiek, kiek ir pernai.

Išaugę plotai, panašus derlius

Lietuvoje auginamos 8 pagrindinės grūdinės kultūros ir beveik visų jų bendras hektarų plotas šiemet padidėjo. Derlingiausių ir gausiausiai auginamų kviečių – nuo 834 tūkst. iki 871 tūkst., kvietrugių – maždaug tūkstančiu, iki 101 tūkst. ha. Keleri metai iš eilės beveik dvi­­gubai didėja žirnių laukai (iki 154 tūkst., 2015 m. – 80 tūkst. ha), ūkininkai nevengia daž­­niau imtis ir pupų (68 tūkst., pernai – 61 tūkst. ha) bei avižų auginimo (2015 m. – 64 tūkst., šiemet – 69 tūkst. ha).

Labiausiai šiemet sumažėjo miežių laukai (nuo 200 iki 170 tūkst. ha), šiek tiek susitraukė ir auginamų rugių bei rapsų plotai.

Augalininkystė pa­sta­ruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji sta­biliai pelninga.

Pirminiais duomenimis, šiemet bendras grū­­dinių kultūrų hektarų skaičius Lietuvoje sieks 1,62 mln. (2015 m. – 1,54 mln.). Savo že­mę užsėti grūdais ūkininkus dažnai verčia nepalankios rinkos sąlygos kituose žemės ūkio sektoriuose, visų pirma pienininkystės. Mažos supirkimo kainos ir neaiškios perspektyvos le­mia, kad auginamų grūdų plotai šalyje kasmet pastebimai plečiasi.

„Iš dalies tokią padėtį lėmė situacija ki­­tuose sektoriuose. Augalininkystė pa­sta­ruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji sta­biliai pelninga, kaip ir kiekvienas vers­las, kaip parodė pernai metų situacija. Labai stipriai plėstis toliau nebėra kur, nes ekonomiškai apsimokančios ir tinkamos ja­vams auginti žemės jau yra dirbamos“ – aiškina Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruš­čiaus­kienė.

Pernai buvo kone idealūs grūdų derliui metai – pakankamai drėgmės, nuosaikus ir šiltas pavasaris, periodiškai pa­lydavo. Pati gamta 2015-aisiais pakankamai išdžiovino grūdus, todėl daugeliui ūkininkų net neprireikė elevatorių paslaugų.

Pastaruoju metu šalyje išplėtotas grūdų sau­gojimas atvirose aikštelėse, taip pat mažinan­tis elevatorių apkrovą. Dauguma ūkininkų ir žemės ūkio bendrovės turi savo grūdų saugyk­las ir džiovyklas, todėl iki pardavimo gali saugoti juos patys. Dalis grūdų išvežama tiesiai į uostą. Eilės tampa neišvengiamos tik esant lietingam orui.

Šiemet gegužę užsitęsusi sausra įtakos derliui neabejotinai turės, todėl bendras visų grūdinių kultūrų derlingumas greičiausiai bus šiek tiek menkesnis. Tačiau, pasak K.Šimo, kadangi bendras hektarų skaičius vėl padidėjo, grū­dų derlius šiemet turėtų būti panašus kaip ir pernai – gal tik apie 100 tūkst. tonų mažesnis.

Eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų.

„Kviečių, rapsų, miežių, žirnių derlingumas bus šiek tiek mažesnis, todėl šiemet galima pla­nuoti 6,4 mln. tonų grūdų derlių. Tačiau jei­gu pridėsime, kad šiuo metu turime perteklių iš pernai metų, tiek ūkininkai, tiek eksportuotojai turi 150–200 tūkst. tonų neparduotų grū­dų, ir neaišku, ar per likusius pusantro mėnesio pavyks tai eksportuoti, kol kas tokio didelio poreikio nėra ir jie gali persikelti į kitus metus. Todėl eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų. Taip atrodo iš šiandienos per­­spektyvos ir dar daug visko gali nutikti. Ap­skritai sakoma, kad iki Joninių lietus yra aukso vertės, o po to jis jau gadina derlių. Didelė kait­ra taip pat gali sumenkinti kokybę“, – pasakoja K.Šimas.

Kita vertus, ne visų šalies regionų ūkininkai gali piešti tokį palankų vaizdą. Pavyzdžiui, Suvalkijoje žiemą buvo mažai sniego ir drėgmės, todėl dalis žieminių pasėlių iššalo.

Kainų didėjimo nesitikima

Lietuva yra viena iš tų retų pasaulio valstybių, kuriose kasmetinio grūdų likučio paprastai nelieka, nors kitose pasaulio valstybėse gana įprasta, kad bent dešimtadalis, o kartais ir penk­tadalis derliaus lieka neparduoda. Tačiau šiandien įtaką Lietuvos grūdų augintojams daro ir unikali situacija tarptautinėje rinkoje – pa­saulinis kviečių rezervas šiuo metu yra di­džiausias istorijoje ir siekia per 250 mln. tonų. Sukauptos ir didžiulės kitų grūdinių kultūrų atsargos – iš viso jos siekia apie 470 mln. tonų.

Pernai labiausiai išlošė ūkininkai, su­darę išankstines sutartis ir, ne­lauk­dami pa­va­sario, iš karto pardavę sa­vo užaugintus grūdus.

„Grūdai yra biržos prekė, todėl esame priklausomi nuo pasaulinės situacijos rinkoje. Esant grūdų pertekliui kainų mažėjimą ryškiai pajuto tiek Lietuvos grūdų augintojai, tiek jų prekyba užsiimančios įmonės. Todėl kai kurių ūkininkų sandėliuose yra tikrai nemažai pernykščių grūdų, kurie į aruodus suvažiuos kartu su nauju derliumi ir taps nemažu galvos skausmu elevatoriams dėl jų galimo užkrėtimo aruo­diniais kenkėjais“, – situaciją apibūdina D.Ruš­čiauskienė.

Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (LŽŪIKVC) duomenimis, 2014-ųjų birželį kviečių supirkimo kaina siekė 194 Eur/t, pernai tuo pačiu metu – 174 Eur/t, o šį birželį – apie 150 Eur/t. Per penkerius metus grūdų kaina sumažėjo maždaug trečdaliu.

Taigi pernai labiausiai išlošė ūkininkai, su­darę išankstines sutartis ir, ne­lauk­dami pa­va­sario, iš karto pardavę savo užaugintus grūdus.

K.Šimo teigimu, tokias mažas kainas visų pirma ir lemia pasaulinis grūdų perteklius. Be to, situaciją koreguoja ir va­di­namųjų Juodosios jūros valstybių ekonominė padėtis: Rusijos ir Ukrainos va­liutos yra nuvertėjusios, todėl šios šalys grūdus parduoda gerokai pigiau, ir tai neleidžia kitiems europiečiams didinti kainų.

Galimybė atrasti tolimesnes rinkas

Pasikeitė ir grūdų pirkėjų elgesys. Anks­čiau arabų valstybės sudarydavo di­de­lius pirkimo sandorius bent pusei me­tų į priekį ar panašiam laikotarpiui, o šian­dien privatūs ir valstybiniai pirkimai vyks­ta „čia ir dabar“ – sandoriai sudaromi mėnesiui, daugiausia dviem mėnesiams į priekį. Kritusios naftos kainos apsunkino šių šalių ekonominę situaciją, sumažėjo ir jų valiutų perkamoji galia. Perkantiems doleriais produkcijos kaina taip pat išaugo. Šiuo metu jau kiek atsitiesusi naftos kaina galbūt šį sezoną si­tuaciją pagerins.

Arabų šalys yra nuolatinės lietuviškų grūdų pirkėjos. Prieš trejus ketverius metus svarbiausia importuotoja buvo Saudo Arabija. Po pertraukos ji vėl aktyviai įsitraukė į rinką. Iki tol nuolatinis pirkėjas buvo Iranas, kurį laiką pirk­­davęs apie 80 proc. lietuviškų antros klasės kviečių.

„Eksporto dėlionė priklauso nuo to, kur ir kas turi kokią kokybę, kokias problemas išgyve­na. Tradicinis mūsų regionas, visada esantis prekybos balanse, – tai Artimieji Rytai. Tačiau, pa­vyzdžiui, jeigu Prancūzijos ar Rusijos grūdai nė­ra kokybiški, kartais mūsų produkcija pa­ten­ka ir į jų rinkas – Alžyrą ar Libiją. Dabar pa­ma­žu galvojame apie tolimesnes valstybes. Prieš dvejus metus pradėjome eksportuoti į Ku­­­bą, bet tai buvo laikinas dalykas. At­ran­da­me ki­tų nišų – Malaiziją, dėl didelių sausrų antri me­tai iš eilės grūdus importuoja Indija. Šiemet indai gali importuoti net iki 7 mln. to­nų grūdų, daugiausia iš Australijos, tačiau jie visko neuždengs. Atpigęs laivų transportas leidžia pro­duk­ciją plukdyti toliau“, – pasakoja K.Šimas.

Išliksime žaliavos eksportuotojai

Šiuo metu daugiau nei 4 mln. tonų grūdų, arba maždaug du trečdaliai visos lietuviškos produkcijos, eksportuojama. Eksportui skirtų grūdų supirkimo kainos yra didesnės. Ar galima tikėtis, kad vidaus vartojimas arba įvairių produktų gamyba padidės ir Lietuva netaps vien žaliavos eksportuotoja?

D.Ruščiauskienės teigimu, perdirbimas di­dė­ja tiek, kiek didėja ir eksportas. Per pastaruo­sius metus šis rodiklis išaugo apie 100 tūkst. tonų, daugiausia dėl krakmolo bei išvesti­nių jo produktų ir pašarų gamybos. O vidaus vartojimas laisvo prekių judėjimo sąlygomis iš­lieka panašus, šiek tiek mažėdamas kartu su ša­lies gyventojų mažėjimu.

LŽUIKVC duomenimis, šalyje išaugo ir kitų grūdų bei rapsų produktų gamyba – pagaminta daugiau kvietinių miltų, dribsnių, salyklo. Tačiau sumažėjo kruopų ir rapsų aliejaus pra­monės apsukos.

K.Šimo nuomone, šiek tiek vidaus vartojimas visada gali didėti, nes atsiranda įvairių iš­ves­tinių produktų. Tačiau kalbama daugiausia apie kelis procentinius punktus, o galimybių ryš­kesniam augimui nėra daug.

„Mažėjantis gyventojų skaičius lemia tai, kad maisto produktų vietinė rinka absorbuoti ne­gali. Krakmolas ar kiti perdirbti produktai vis tiek yra žaliavos. O eksportuoti galutinį pro­­­duktą – duoną ar miltus nėra tikslo, nes Uk­­raina ar Baltarusija tai pagamina kur kas pi­giau, todėl konkuruoti nėra tikslinga“, – tvirti­na pašnekovas.

Jo teigimu, kaip žaliava, grūdas yra saugiau­sias mūsų šaliai, nes pasauliui nuolat kintant prisitaikyti prie nuolatinių rinkos pokyčių yra labai sunku. Tarkim, parduotume kokį pusfabrikatį Vokietijoje, ir staiga šioje rinkoje kas nors atsitiktų. Gaminiui perorientuoti reikėtų bent penkerių–septynerių metų. O grūdų ža­liavą vienais metais gali parduoti vienoje pa­sau­lio pusėje, kitais – jau kitoje, ir kiekvienas kraštas juos vartoja pagal savo norus, skonį ir vartojimo tradicijas. Eksportuotojams tai leidžia būti kur kas labiau nepriklausomiems.

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Lietuvos žemės ūkio aukso amžius baigėsi jau 2013-aisiais, o per pastaruosius pusantrų metų ūkininkai sulaukė vis mažiau gerų žinių: afrikinis kiaulių maras retino kiaulių fermas, naujų rinkų paieškos būtinybė vertė sukti galvas mėsininkus, sankcijos Rusijai, kvotų panaikinimas ir itin mažos supirkimo kainos kirto pienininkams. Nepaisant to, besiverčiančių žemės ūkiu žmonių Lietuvoje nemažėja.

Akivaizdi pastarųjų metų tendencija – žemės ūkio valdų skaičiaus mažėjimas. Per penkerius metus jis susitraukė beveik dvigubai – nuo 344 iki 181 tūkst. O vidutinis žemės ūkio valdų dydis beveik padvigubėjo – nuo 8,7 iki 16,7 ha. Tačiau bendras žemės ūkių skaičius, kuris iš esmės sutampa ir su ūkininkų skaičiumi, per pastaruosius pusantrų metų beveik nesikeitė, o nuo 2014-ųjų net padidėjo 6 tūkst.

Tiesa, kaip sako Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, visiškai tikslios statistikos apie ūkininkų ir ūkių skaičių nėra – įvairūs registrai nurodo skirtingus duomenis, o vieno tikslaus šaltinio nesukurta. Pavyzdžiui, ūkininkų, kurie iš deklaruotų pasėlių gauna Europos Sąjungos išmokas, kasmet sumažėja 10–12 tūkst. Kiti ūkininkai pavėluoja arba pateikia netikslią informaciją, nes teikti visus duomenis nėra privaloma.

Jei Žemės ūkio ministerija nusprendžia labiau remti mažus ūkius, jų iš karto atsiranda daugiau, nusprendžia remti gyvulininkystę – kuriasi šie ūkiai.

Tačiau, kaip teigia Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) atstovė Ramunė Visockytė, pasėlių deklaracijos nebūtinai atskleidžia tikrąjį ūkininkų skaičių, nes ūkininkų šeimoje vyras gali deklaruoti pasėlius, o žmona – gyvulius ir pan. Į ŽŪIKVC ūkininkų registrą gali būti neįtraukti tie ūkininkai, kurie nenori gauti paramos iš ES ar tiesiog vengia biurokratinių formalumų. Pasak R.Vi­soc­kytės, reikšmingesnių ūkininkų skaičiaus pokyčių sukėlė tik ekonominė krizė, kai dažnas vietoj žemės ūkio darbų rinkosi eilę Darbo biržoje.

„Oficialūs duomenys atskleidžia tam tikras tendencijas, vykstančias sektoriuje. Jei Žemės ūkio ministerija nusprendžia labiau remti mažus ūkius, jų iš karto atsiranda daugiau, nusprendžia remti gyvulininkystę – kuriasi šie ūkiai. Ne viskas priklauso nuo padėties rinkoje. Norėdamas gauti paramą, ūkininkas vaikams gali atidalyti valdas – štai ir naujas statisti­­nis ūkis, nors, be abejo, ir toliau dirbama kar­tu“, – tendencijas apibūdina Lietuvos grūdų au­­gintojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas.

Grūdų rekordai – dėl pienininkų krizės

Grūdų derliaus rekordai pastaraisiais me­tais gerinami nuolat. 2013 m. grūdų išauginta 4,5 mln. t., 2014-aisiais – daugiau kaip 5 mln. t. Pernai rekordas dar kartą pagerintas – išauginta 6 mln. t. grūdų. Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, nepaisant ne itin pa­lan­kių pastarųjų metų kainų, kurios susijusios su pasauline rinka ir atpigusia nafta, dabar Lietuvoje grūdų išauginama dvigubai daugiau.

A.Macijausko teigimu, priešingai nei prieš trejus ketverius metus, šiuo metu nuotaikos sektoriuje nėra pačios geriausios, o kainų kilimo artimiausiu metu niekas neprognozuoja. Grūdų augintojai Lietuvoje nuolat stambėja, šis neišvengiamas procesas stebimas visoje Europoje.

Grūdų plotai Lietuvoje nuolat didėja – iš čia ir tie rekordiniai derliai.

„Šiandien ypač sunkus laikotarpis yra pienininkams, todėl dalis ūkininkų suaria savo ganyklas ir apsėja jas javais. Taip atsirado ir naujų augintojų, nors ir čia nėra labai didelių pelnų. Grūdų plotai Lietuvoje nuolat didėja – iš čia ir tie rekordiniai derliai. Nors galima pamanyti, kad labai kyla mūsų derlingumas, tai nevyksta sparčiai, o derlius auga, nes didėja pasėlių plotai. Jei padėtis pieno sektoriuje pasitaisys, situacija stabilizuosis“, – rekordų fenomeną aiškina A.Macijauskas.

Kaip skelbia JAV žemės ūkio departamentas, pernai pasėlių plotai šalyje išaugo beveik 3 proc. ir pasiekė 1,3 mln. hektarų. Šiųmetė departamento derliaus prognozė kuklesnė – tikimasi maždaug dešimtadaliu menkesnio derliaus nei pernai.

Karvių mažėja, pieno daugėja

ES panaikinus pieno kvotas, didžiosios valstybės labai padidino savo produkciją ir taip nusmukdė pieno kainą. Dėl to vis daugiau ūkininkų pereina į kitus žemės ūkio sektorius. Tokia situacija gąsdina ir mėsos perdirbėjus: mažėjant karvių, ateityje mažės ir veršelių.

Besitęsianti pienininkų krizė ir kritusios supirkimo kainos aiškiai matoma iš statistikos: per penkerius metus šalyje karvių sumažėjo beveik 50 tūkst. J.Talmantas aiškina, kad dėl to labai išsigąsti nereikėtų, nes pernai, nors karvių liko mažiau, gauto pieno kiekis padidėjo. Tai reiškia, kad ūkininkai išmoko gyventi ekonomiškiau, susimažinti savikainą ir padidinti pieno išmilžius iš vienos karvės. Iki šios krizės šalies ūkininkai laikė daug karvių, kurios duodavo vos 4–5 tūkst. litrų pieno per metus, nors normalus, ekonomiškas kiekis yra 7–8 tūkst.

Kol rinkos nesusidėlios, tol karvių mažės, svarbu, kad bent išlaikytume pagrindines bandas.

„Karvių mažėja, nes istoriškai buvome labai prisirišę prie Rytų rinkos. Šalies viduje suvartojame tik 45 proc. šviežio pieno ir pieno produktų, o daugiau nei pusė produkcijos lieka. Dabar, neturėdami kitų rinkų, murkdomės pie­ne, kurio patys negalime suvartoti. Jau turime apie 200 šalių, į kurias galima eksportuoti, bet jos yra toli, logistikos sąnaudos didelės, todėl naudos iš to nedaug. Kol rinkos nesusidėlios, tol karvių mažės, svarbu, kad bent išlaikytume pagrindines bandas“, – sako J.Tal­man­tas.

Mėsininkai tikisi stabilumo

Galvijų per metus Lietuvoje sumažėjo nežymiai – maždaug 14 tūkst. Kaip aiškina Mė­sos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius, šiuo metu darbo tikrai pakanka, o pokyčius šis sektorius pajunta tik maždaug po pusantrų metų – tiek vidutiniškai trunka veršelio auginimas.

„Mūsų sektoriaus struktūroje vyrauja nedideli ūkiai, ir tai yra problema, nes jie neduoda geriausios produkcijos, o tiesiog augina savo reikmėms, pienui. Gimsta telyčia – pasiliekama sau, gimsta buliukas – galbūt jis bus atiduotas mėsininkams. Kai dabar rinkoje yra toks susvyravimas, kaip pramonininkai, matome problemą – jaunų veršiukų išvežimą. Anksčiau kasmet išveždavo daugiau kaip 100 tūkst., dabar apie 90 tūkst. Kai tik augintojas rinkoje nemato perspektyvos, nėra didelio aiškumo, jis kryžmina galvijus su mėsinėmis veislėmis, veža į tą pačią Olandiją, kur jie paimami specialiai mėsai, kuri ten labai brangi“, – pasakoja Mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

Vokietijoje, Olandijoje ir kitose Vakarų valstybėse vadinamoji rožinė, labai kokybiška veršiukų mėsa naudojama vaikams vaikų darželiuose ir mokyklose maitinti. Tokia yra valstybės politika. O Lietuvoje vidaus rinka ne tik neauga, bet netgi traukiasi – gyventojų mažėja, gaunamas pajamos nedidėja pakankamai sparčiai. Su perkamąja žmonių galia susijusi ir pridėtinės vertės mokesčių politika.

Naujų rinkų neturime, Europa užsidariusi, todėl iš esmės konkuruojame žaliaviniame lygyje ir supirkimo kainos yra nedidelės.

„Išeina taip, kad dirbame susitraukiančioje rinkoje, ir tai yra blogai, nes mūsų pajėgumai didesni, o žaliavos vis mažėja. Jei matytume vidaus vartojimo stabilumą, galėtume labiau planuoti, orientuotis į ūkininką. Galvijų nėštumas trunka 9 mėnesius, dar 15 – auginimas, taigi reikia matyti ateitį 26 mėnesius į priekį. Tai nerealu – prieš tiek laiko įvyko Rusijos krizė, ir kai atrodė, kad viskas gerėja, turime verslo planus, staiga viskas užsibraukė. Naujų rinkų neturime, Europa užsidariusi, todėl iš esmės konkuruojame žaliaviniame lygyje ir supirkimo kainos yra nedidelės“, – situaciją apibūdina E.Mackevičius.

Jo teigimu, padėtį gerintų ir pasikeitę vartojimo įpročiai. Šiuo metu kasmet vidutiniškai suvartojame beveik 45 kilogramus kiaulienos ir vos 4 kilogramus jautienos. Jei šis rodiklis padvigubėtų (prancūzai suvartoja apie 15 kg jautienos), visos sektoriaus problemos išsispręstų ir kainos padidėtų.

Vis dėlto šiandien lietuvių ir vakariečių vartojimo įpročiai gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, lietuviai gamina jautienos dešras, o vakariečiams tai sunkiai suprantama. Čia jautiena brangesnė, aukštesnės kokybės, todėl kur kas dažniau ji naudojama kepti, o į įvairius gaminus jos dėti tampa per brangu. Lietuvoje aukštos R3 kategorijos jautiena, kuri noriai perkama Vakarų Europoje, sudaro vos 8 proc.

Kiaulininkystę varžo apribojimai

Kiaulių Lietuvoje per penkerius metus sumažėjo ketvirtadaliu: 2011-aisiais jų suskaičiuota beveik 950 tūkst., o šiandien liko 687 tūkst. Kaip aiškina Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas, ateitis iš dalies priklausys nuo afrikinio kiaulių maro suvaldymo, tačiau jau dabar aišku, kad smulkiųjų, pavienių kiaulių augintojų turėtų vis mažėti. Šiandien jų laikomų kiaulių dalis sudaro apie dešimtadalį viso skaičiaus.

Vasarį šalyje buvo 27 tūkst. ūkininkų, laikančių kiaules, iš kurių 20 tūkst. turėjo 1–5 kiaules, dar 2,6 tūkst. – nuo 6 iki 10 kiaulių. Ir tik 52 fermos laikė daugiau nei tūkstantį kiaulių.

„Tai yra labai mažai, palyginti su Olandija, Belgija, Danija, kai kuriais Lietuvos dydžio Vokietijos regionais. Atrodo, kad ūkininkų daug, bet iš tikrųjų tai žmonės, kurie nusipirko turguje paršelį ir paaugino sau. Šis segmentas pamažu trauksis, nes jiems labai sunku užtikrinti biologinę saugą, o ir ekonomiškai tai nelabai atsiperka“, – tvirtina A.Baravykas.

Jo manymu, didžiųjų kiaulininkystė kom­pleksų, o kartu ir bendras kiaulių skaičius neturėtų pastebimai kisti, nes į tai investuota daug, pirkėjų atrasti labai sunku, o net ir sėkmingo sandorio atveju veiklos sritis neabejotinai išliks ta pati. Galimybių, kad kiaulių augintojai šalyje plėsis, taip pat nėra daug.

„Šiandien kainos investuoti į šį sektorių nėra viliojančios, todėl turime daugmaž stabilius skaičius. Lietuvoje vis dar negatyvus nusistatymas dėl naujų gyvulininkystės objektų statybos, ganėtinai sudėtinga gauti statybos leidimus, bendras įstatymų voratinklis vis tiek kažkur sustabdys“, – priežastis vardija A.Ba­ra­vy­kas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas apgailestauja dėl dabartinės kiaulininkystės situacijos. Juk ir tarpukario Lietuva labai sėkmingai eksportavo kiaulieną į Vakarų Europą, o šiandieninė aplinkos vertinimo tvarka yra tokia, kad steigiant naują fermą būtina susitarti su aplinkiniais gyventojais.

„Jie niekada nepasirašys arba paprašys pinigų. Žmonės atsikėlė prie buvusių kompleksų per nuosmukį, žemė buvo pigi, ir dabar jie ten gyvena. Todėl naujų fermų statyti iš esmės negalime. Šiandien importuojame 55 proc. kiaulienos, kiaulės yra ir imliausios grūdinių kultūrų naudotojos, o mes esame penktoje vietoje ES pagal iš vieno hektaro eksportuotų grūdų kiekį. Dabar juos parduodame kaip žaliavą. Turėtų atsirasti daugiau po 2–3 tūkst. kiaulių laikantys ūkeliai, tada sunaudotume 2–3 mln. tonų grūdų, kai šiandien sunaudojame tik 1,5 iš 6 mln. tonų. Čia didžiuliai nuostoliai“, – skaičiuoja J.Talmantas.

Nauja šaka prastesnių žemių savininkams

Per pastaruosius metus šalyje vis labiau populiarėja avininkystė – avių per penkerius metus pagausėjo trigubai. E.Mackevičius šį pokytį visų pirma sieja su mažesniais ūkininkais: galvijus auginti sudėtingiau, jiems reikia geresnės žemės ir daugiau priežiūros, o avys gali ganytis ir skurdesnėje pievoje.

„Lietuvoje tikrai yra prastos žolės, taigi avių auginimas – geras būdas susitvarkyti aplinką, o ir valstybinis rėmimas yra atsiradęs. Avis auginti yra paprasta, ir šis didėjimas – labai pozityvus reiškinys. Žinoma, kai kiekis bus dar dešimt kartų didesnis, tada turėsime kažką realaus, nes kai sulaukėme paklausimų iš musulmoniškų valstybių, jos paprašė 150 tūkst. vieno svorio, 150 tūkst. – kito. Reikėtų visas avis išskersti ir vis tiek neužtektų. Perspektyva labai didelė, bet kol kas nusipirkti avienos parduotuvėje galimybių nėra, daugiausia auginama vidiniam savo ir artimųjų poreikiui“, – situaciją komentuoja E.Mackevičius.

Nerimą kelianti demografija

Stambėjantys ūkiai ir vis mažesnės galimybės išsilaikyti smulkiesiems – ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bendra tendencija. Kita bendra Senojo žemyno tendencija yra ūkininkų senėjimas. Lietuvoje ji šiandien itin ryški.

Todėl, net jei nepalanki rinkos situacija neatbaido nuo žemės ūkio verslų, ūkininkų netrukus pradės mažėti dėl demografinės provincijos padėties. Šiandien vos 17 proc. ūkininkų yra jaunesni nei 40-ies, o vyresnių nei 65 metų amžiaus dvigubai daugiau – net 36 proc.

„Ši tendencija stebima visoje Europoje: jei pagyvenusių ūkininkų vaikai nebenori tuo užsiimti, jų ūkius perima jauni ūkininkų kaimynai. Taip vyksta ir natūralus ūkių stambėjimas. Lietuvoje ūkininkai, pradėję savo veiklą pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau pamažu traukiasi, o stambėjant ūkiams dirbama efektyviau ir darbo jėgos reikia vis mažiau“, – sako A.Macijauskas.

O štai J.Talmantas įsitikinęs: provincija gražėja akyse ir senstančius ūkininkus pakeis nauja karta, nes ir šiandien jaunimas jau pamažu grįžta į žemės ūkį. O tam, kad šis procesas vyktų intensyviau, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko teigimu, būtina sumažinti tų pačių profesijų darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus tarp didžiųjų miestų ir tolimesnių regionų, gerinti regionų infrastruktūrą ir gyvenimo sąlygas provincijoje.

Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvos ūkininkai žvalgosi į orų prognozes – grūdų augintojų pajamos priklausys nuo pavasario. Jei gamta bus maloninga, profesionalams pavyks šiuos metus baigti pelningai, nes kritus kainoms tik prekiniai augalininkystės ūkiai užaugins tiek derliaus, kad jį pardavus bus galima tikėtis pelno.

Pieno ūkių ateitis priklausys nuo to, ar pa­vyks gauti paramos, kuri, po Rusijos em­bargo kritus kainoms, 2015-uosius pelningai leido baigti stambiems ūkiams ir tiems, kurie patys perdirba pieną.

„Gavome pranešimą, kad nuo balandžio 1-osios pieno supirkimo kainos mažės nuo 16 iki 11 ct/kg. Savikaina yra apie 20 ct/kg. Dalį karvių parduosime ir daugiau jėgų skirsime grūdinėms kultūroms“, – apie artimą ateitį pasakoja Kasia Jankun, netoli Vilniaus dirbanti 200 ha žemės ir laikanti 80 karvių.

Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių.

Ūkininkė pusę pieno perdirba savo ceche ir parduoda sostinės turgavietėse. Kitą pusę atiduoda supirkėjams ir šios dalies greičiausiai atsisakys – tiesiog parduos karves. Ūkyje dirba 12 samdomų žmonių.

„Mus gelbsti tai, kad dalį pieno patys perdir­bame ir parduodame. Ši veikla pelninga, nors išlaikyti verslą sudėtinga. Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių“, – dėlioja K.Jankun.

Kelias grūdų link

Ūkininkė, sumažinusi melžiamų karvių, da­giau dėmesio skirs grūdinėms kultūroms, su ku­riomis darbo mažiau nei su gyvuliais, o pajamos stabilesnės. „Pernai, kai dalis pieno ūkio buvo nuostolinga, mus gelbėjo grūdai“, – pa­pras­tą matematiką dėsto K.Jankun.

Kartu su ja gyvena ir vaikai, kurie nori perim­ti ūkį. Todėl šeima dabar tariasi, ar imti pa­skolą ir modernizuoti pieno perdirbimo cechą.

„Kai kalbama apie pieno ūkius, mažiems ūkiams – tragedija. Jie nori sparčiai vystytis ir stengiasi pasiimti kuo didesnę paramą, o kai su­pirkimo kainos krinta, grąžinti kreditus ir sa­m­dyti žmones tampa vis sunkiau“, – kur su­kasi Lietuvos pieno sektorius, aiškina Albertas Ga­p­šys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Ekspertas sako, kad stambieji ūkiai bent kol kas suduria galą su galu. Tačiau ne tik dėl to, kad gauna kur kas didesnę pieno kainą nei lai­kantieji po kelias karves, o dėl ES tiesioginių išmokų ir paramos, kurią dėl krizės skiria Eu­ropos Komisija. Svarbu ir tai, kiek pieno ūkis turi žemės, nes ES parama skirstoma pa­gal žemės plotą. Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Pasak A.Gapšio, šiandien pelningai gali dirb­­ti tik didieji tiek gyvulininkystės, tiek au­ga­lininkystės ūkiai. Smulkieji ir netgi vidutiniai išgyvena tik dėl paramos, nors tiesioginės iš­­mokos – vienos mažiausių ES.

„Perdirbėjai puikiai supranta, kad 70 proc. smulkių pieno ūkių vis tiek turės pasitraukti, ir jiems moka ypač mažai. Šio segmento niekas nenori išsaugoti“, – apie negailestingą rin­ką aiš­­kina A.Gapšys.

Mažesnės pajamos

Patys ūkininkai dabartinę krizę vertina kaip pasaulinės ekonomikos svyravimo pasekmę. Be to, planetoje nebuvo kataklizmų, kurie ma­žin­tų derlių kitose valstybėse.

„Mūsų žemės ūkio perspektyvą lemia du da­lykai: pirmas – tai, kaip atrodo laukai, antras – ekonominė padėtis pasaulyje ir biržose. Pa­sė­liai žuvo tik keliuose regionuose, laukiama ge­ro derliaus, todėl kainos bus palyginti ma­žos“, – pelningų metų nelaukia Lietuvos grū­dų au­gin­tojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas, pats dirbantis per tūkstantį hektarų.

Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas.

Stambūs ūkininkai laukus yra apdraudę, ir nuostolius jiems kompensuos draudimo bendro­vė. Rizikavo arba patys smulkiausi, kurie ne­­­­turėjo pinigų, arba patys didžiausi, kurie tu­ri re­zervų ir gali sau leisti žaisti tokioje loterijoje.

Priešingai nei derlius, pajamų perspektyvos grūdininkų nedžiugina – jos bus vienos ma­žiau­sių per keletą metų.

„Mums lieka vienas kelias – galvoti, kaip ma­žinti savikainą. Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas. Bijojome, kad bus sunkumų dėl realizacijos, tačiau šiandien šios kultūros ypač paklausios ir pelningos“, – apie tai, kaip kartais pinigai tarsi nukrinta iš dangaus, pasakoja A.Macijauskas.

Ankštinės kultūros eksportuojamos į Indiją ir Egiptą, kur buvo nederlius. Lietuvoje jų su­naudoti tiesiog nėra kur. Pašarams gaminti per­kamos pigesnės sojos ir kukurūzai.

„Žvelgiant į prognozes, keletą artimiausių metų kainos bus palyginti mažos. Tačiau profesionalai vis tiek sugebės dirbti pelningai“, – Die­vo į medį nevaro Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

Grūdai paskui naftą

Ūkininkai įvardija ir vieną pagrindinių veiksnių, nusmukdžiusių grūdų kainas, – tai pi­gi nafta.

„Grūdų, mėsos ir pieno supirkimo kai­nos krinta. Jos susijusios su naftos kaina, nes pa­grin­diniai grūdų pirkėjai yra arabų ir Af­rikos vals­tybės, kurios, kai krito energijos iš­teklių kai­na, patyrė milžiniškų nuostolių“, – aiš­kina J.Tal­mantas, pats su šeima dirbantis 1,2 tūkst. ha.

Ūkininkų sąjungos vadovas sako, kad per ke­letą metų tona kviečių pigo 70 eurų, tona rap­­­sų – beveik 140 eurų. Tūkstančius tonų ku­liančiam ūkininkui tai juntamas pajamų mažėjimas.

J.Talmantui nerimą kelia tai, jog kol kas pra­­šviesėjimo nematyti: laukiama, kad Eu­ro­po­je ir kitose valstybėse derlius bus geras, nes gamtinių kataklizmų nebuvo.

„Lietuvoje žieminių pasėlių daugiau nei per­nai, ir jei klimatinės sąlygos leis, derlius bus panašus kaip pernai. Laukiama daugiau kaip 6,5 mln. t grūdinių ir ankštinių kultūrų. Iššalę plo­tai kol kas ne didesni nei ankstesniais me­tais. Svarbu, kad nebūtų didesnių pavasarinių šalčių“, – dėsto UAB „Agrokoncerno grūdai“ ge­neralinis direktorius Karolis Šimas.

Išliks profesionalai

Nors ne viskas klojasi kaip sviestu patepta, ma­sinių bankrotų dar nelaukiama – žmonės tie­siog suka galvą, kaip išgyventi sunkmetį.

„Šiandien aš pats galvoju ne apie plėtrą, bet apie tai, kaip darbuotojams sumokėti atlyginimus. Blogai, kad kainos krinta visuose segmen­tuose. Anksčiau mišriuose ūkiuose, jei pig­­davo grūdai, ūkininką gelbėdavo pienas ar mė­siniai galvijai. Šiandien ir šių produktų ga­my­ba artėja prie nuostolių ribos“, – ūkiškai skai­­čiuoja J.Talmantas.

Bet jis neprognozuoja, kad kaimuose likę žemdirbiai ims masiškai pardavinėti padargus į metalo laužą. Išgyvens tie, kurie žemės ūkį ver­tina kaip verslą ir skaičiuoja, kad būna ne tik visiems pelningų metų, kai aukštos kainos leidžia uždirbti net ir bet kaip ūkininkaujantiems.

„Šiandien skųstis negali netgi pienininkai. 2015 m. jie gavo pakankamai daug paramos. Jei išvestume kainos vidurkį, litras pieno kainuo­tų panašiai kaip 2014 m. Tačiau tokie po­kyčiai lemia tai, kad rinkoje išlieka profesionalai“, – aiškina J.Talmantas.

Pieno daugėja

Asociacijos vadovo žodžius patvirtina ma­toma tendencija, kad karvių mažėja, tačiau ben­­dras primelžiamo pieno kiekis didėja. Žmo­nės išmoksta dirbti, ir, kai prispaudžia bė­da, dirba kur kas efektyviau nei gerais laikais. Be to, sunkūs laikai priverčia plėsti ūkius.

Kolegai pritaria ir A.Macijauskas: stambūs ir efektyvūs ūkiai, kuriuose laikoma 400–500 karvių, šiandien dirba pelningai. Sunkiausia vidutiniokams, laikantiems 50–100 karvių. Jie per di­deli, kad užtektų tik šeimos darbo, reikia samdomų darbuotojų, paskolų investicijoms. Kritus kainoms visos infrastruktūros išlaikyti nebepavyksta. Išėjus žmonėms, kurie padėdavo, tenka atsisakyti gyvulių. Vie­nam žmogui ar porai ūkis tampa tiesiog per didelis.

„Kai kainos ypač didelės, žmonės plau­­kioja padebesiais ir investuoja į da­­lykus, kurie nėra verslo dalis. Pa­vyz­džiui, naujus visureigius ar butus Vil­niaus Gedimino prospekte. Kai ateina sunkūs laikai, paaiškėja, kad skolų naš­ta darosi nepakeliama“, – kitą sunkumų priežastį mato J.Talmantas.

Ūkininkų sąjungos pirmininkas sa­ko, kad dažnai žlunga netgi tie, kurie ne­skaičiuodami ima paskolas ir perka tech­niką, bet ne žemę. Vos tik šalia at­siranda stipresnis konkurentas ir perima dirbamus plotus, modernius traktorius galima statyti garaže.

Iš kitos pusės, kaip sako A.Ma­ci­jaus­kas, mums smogė pieno kvotų naiki­nimas, kai didžiules ir pelningas vi­daus rinkas turintys airiai, lenkai, olandai pradėjo didinti pieno gamybą. Mums su jais konkuruoti sudėtinga, nes jų sektorius technologiškai pranašes­nis ir gali dirbti efektyviau. Mums šias šalis dar reikia vytis.

Kviečių perteklius

„Kasmet ūkininkų ūkių sumažėja 10–12 tūkst., tačiau šiemet jų mažės kur kas sparčiau. Turės trauktis tie, ku­rie neturi sukaupę atsargų. Ūkių stambėjimo tendencija matoma visame pasaulyje“, – aiškina J.Talmantas ir priduria, kad gana dažnai nuos­tolių ir pasitraukimo priežastis yra ne rin­ka, o pačių ūkininkų profesionalumo stoka.

K.Šimas skaičiuoja, kiek gali uždirbti mūsų grū­dų augintojai: pelningiausi – žieminiai kvie­­­čiai, po to žieminiai rapsai ir žirniai bei pu­­­­pos. Ankštinės kultūros patrauklios tuo, kad tai gana pelningas vasarojus.

Kitas šių pramoninių kultūrų privalumas – priešingai nei kviečių, kurių pasaulyje yra perteklius, jų trūksta tokiose milžiniškose valstybėse, kaip Indija ir Egiptas. Pagal išankstines sutartis šioms valstybėms lietuviai jau pardavė 70 proc. derliaus. Už toną žirnių mokama 230 eurų, toną pupų – iki 200 eurų. Iš hektaro prikuliama 3–4 tonos.

„Kviečių augintojams lieka tik laukti, kad kur nors nutiks gamtinis kataklizmas ir perteklius bus mažesnis nei dabar. Prieš trejus metus metų pabaigoje pasauliniai grūdų likučiai bu­vo 175 mln., šiandien – jau 230 mln. tonų. Per metus visame pasaulyje išauginama 730 mln. tonų“, – aiškina K.Šimas.

Kita problema – pasaulio ekonomika lėtėja, Kinija, viena didžiausių pirkėjų, patiria sun­kumų. Šalys, kurios gyvena iš energijos iš­tek­lių, neteko įplaukų ir jų valiuta nuvertėjo. Dabar jos grūdus perka ne pusmečiui į priekį, bet tik mėnesiui ar dviem. Be to, mums sudėtin­ga varžytis su Rusija ir Ukraina, kurių va­liu­tos ir savikaina krito, o derliai ten palyginti dideli.

„Grūdų kainos gali svyruoti 10–15 eurų už toną, tačiau jei nebus katastrofų, jos smarkiai nekils. Mus kol kas gelbsti tai, kad JAV doleris brangus, tad Amerikos ūkininkai praktiškai ne­­gali eksportuoti. Pas juos sandėliuose liks pusė pernai užaugintų kviečių. Jei doleris su­silp­­nės, mes susidursime su sunkumais“, – švie­sios ateities nepiešia K.Šimas. Tačiau jis pri­mena, kad ūkininkams nereikėtų ašaromis lais­­tyti dirvonų: trąšos, degalai ir chemikalai taip pat atpigo.

Patys kalti?

„Pieno kainos pas mus vienos mažiausių ES, tačiau jos tokios ne tik dėl perdirbėjų go­du­mo, kaip mėgina pateikti kai kurie ūkininkai. Mes tiesiog neturime prekių ženklų, ku­riais pažymėtus gaminius galėtume parduoti brangiai. Tokią premiją gavome Rusijoje, ku­rios rinka dingo. Dabar parduodame tik ža­lia­vą tolesniam perdirbimui“, – aiškina A.Ma­ci­jaus­kas.

Jis įvardija ir kitą pavojų: dėl mūsų vartotojų skurdumo mūsų pieno perdirbėjai pradeda prarasti Lietuvos parduotuvių lentynas. Iš jų stumia lenkai, atsiranda netgi airiškų, vokiškų gaminių.

„Nors pasaulyje pasiteisino kooperatyvai, mūsų ūkininkai kol kas nesivienija ir nemėgina patys, kaip olandai, įsitvirtinti rinkoje. Tai taip pat mažina supirkimo kainas“, – dėsto A.Macijauskas ir priduria, kad ne visi sektoriai nustekenti krizės. Pavyzdžiui, pernai sėkmingi metai buvo daržovininkams – supirkimo kainos buvo gana didelės. Kaip bus šiemet, dar anks­ti spręsti.

Kiti sektoriai pavojaus savo verslui taip pat nemato. „Supirkimo kainos sumažėjo, tačiau pigo ir pašarai. Pa­vojaus verslui nėra. Prognozuoju, kad rezultatai bus panašūs kaip 2015-ai­siais“, – aiškina Jo­nas Jagminas, kooperatyvo „Agroa­ves Group“ savininkas, antras po „KG Group“ paukščių augintojas.

J.Talmantas sako, kad šiandien paukš­­tininkystės plėtra atsirėmė į lu­bas, ir ne dėl kainos – Lietuvoje trūks­ta skerdyklų. Didinant kompleksų pa­jėgumą šiandien išsigelbėjimas – lenkai, kuriems trūksta mėsos ir jie perka iš lietuvių.

Paukščių augintojas vardija ir ša­kas, kurios realiai nukentėjo: dėl afriki­nio kiaulių maro ir kritusių kainų traukiasi kiaulininkystė, pienininkams, nors jie ir gauna pakankamai di­­­delę ES paramą, šiandien taip pat nelengvi laikai.

„Pavyzdžiui, pieno ir kai kurių kitų sektorių bėdos – ne tik dėl geopolitinės padėties ar valiutų svyravimo. Tie­siog perdirbėjai tapo monopolinin­kais – sektoriuje veikia po kelias stambias įmones, ir jie iš ūkininko spaudžia pa­skutines sultis. Politikai, atstovaujantys ūkininkams, pyktį nukreipia ne į perdirbėjus, bet į konkuruojančius politikus, nes artėja rinkimai. Iš kitos pusės, spausti perdirbėjus turėtų politikai, tačiau jie to nesiima“, – šiek tiek kitaip nei žemdirbių vadovai dėsto J.Jagminas.

A.Gapšys sako, kad mums kenkia ir bendro­ji ES politika, pavyzdžiui, pieno kvotų naiki­nimas, dėl kurio sustiprėjo konkurencija. Mū­sų ūkiai dirba vis efektyviau, bet šalių senbuvių dar nepavejame. Nors per 12 metų karvių šalyje sumažėjo 160 tūkst., pieno pagaminama 20 proc. daugiau. Tačiau mūsų primilžis iš karvės ir toliau tebėra 15 proc. mažesnis už ES vidurkį.

Pavojingas eksportas

„Išgyvena tie, kurie valdo visą grandinę nuo pieno gamybos iki perdirbimo ir realizavimo. Tai visai kitas verslas su didesne pelno marža, nei gaminti žaliavą kitiems perdirbėjams. Lie­tu­voje praktiškai visą rinką valdo keletas di­džiųjų gamyklų ir jų savininkai, kurie elgiasi kaip jiems patogiau“, – tikina A.Gapšys.

Tačiau Agrarinės ekonomikos instituto ats­to­vas sako, kad mūsų ūkiai negali tobulėti, nes išmokos ir kita parama – viena mažiausių ES. Be to, Briuselis nenori skatinti gamybos, o mes to siekiame.

Kita mūsų bėda, pasak A.Gapšio, ta, kad vis­­ko, išskyrus kiaulieną, užsiauginame per daug ir eksportuojame. Pavyzdžiui, iš 6 mln. t už­augintų javų suvartojame tik 1,5 mln. t. Visa kita išvežame ir turime konkuruoti su pačiais efektyviausiais pasaulio ūkiais.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Tuštėjantį ir senstantį kaimą atranda pasaulio matę, sprangią emigracijos duoną krimtę ar tiesiog miestu pasibodėję lietuviai. Į kaimą traukiantys miestiečiai kaime nėra sutinkami išskėstomis rankomis, bet sociologai fiksuoja visuomenės norma tampančią tendenciją: tikri miestiečiai tampa ūkininkais.

„Tai pavyzdinė karjeros planavimo pasekmė. Gyventi kaime šiandien dažniausiai ryžtasi pragyvenimo šaltinį užsitikrinę arba per atstumą gebantys dirbti asmenys. Tai verslūs, racionalūs, savo sveikatą tausojantys žmonės“, – svarsto socialinių mokslų daktarė ir ekologiškų produktų parduotuvių tinklo įkūrėja Guoda Azguridienė.

Miestiečiai, įdarbinę savo pomėgį

„Ne rogių šunys kalti, kad prieš 11 metų palikome Vilnių ir leidomės paskui svajonę į Kernavę“, – juokiasi Indrė Daujotienė (43 m.).

Dar gyvendama mieste meilę žirgams puoselėjusi ir per juos su vyru Laimonu susipažinusi vilnietė nusprendė teikti pramoginio jodinėjimo paslaugą. Su bičiuliu pora įsigijo žirgų ir per vasarą juos nuomojo norintiems jodinėti, tačiau greitai suprato, kad be savo sodybos žiemą nieko nebus. Nuomotis vietą miesto žirgyne pasirodė pernelyg brangu, todėl Daujotai įsigijo sodybą Kernavės seniūnijoje.

Persikėlus iš miesto į vienkiemį nebuvo labai jauku, tad šeimininkai ėmė dairytis šuns. Pirkdami Sibiro haskį (arktinė ir viena seniausių kinkomųjų šunų veislių) jie manė, kad šuo juos saugos, bet netrukus įsitikino, kad tai jie šunį turi saugoti. Ne iš karto egzotiškos išvaizdos augintinio charakterį perpratę šeimininkai nusipirko dar vieną haskį.

Išsiaiškinę, kad augina į roges ir ratukus tinkamus kinkyti šunis, Daujotai žiemą pasnigus ėmė juos naudoti kinkiniui. „Šunys mėgsta bėgioti, o ką traukti – ratukus ar roges, jiems visiškai nesvarbu“, – sako devintus metus šunų kinkiniais užsiimanti I.Daujotienė.

Šiandien 30 šunų, tinkamų kinkiniams tempti, auginanti pašnekovė ne kartą yra triumfavusi ir šunų kinkinių Baltijos taurės varžybose. Kelis kartus per metus sportinėse varžybose su savo augintiniais dalyvaujanti I.Daujotienė neabejoja: jei ne šunų sportas, jų šeima jau seniai išgyventų iš pramoginių šunų kinkinių.

Norinčiųjų išmėginti šunų kinkinius netrūksta. Už 30 eurų Daujotų sodyboje galima susipažinti su Aliaskos haskiais, paragauti rogininko šiupininės ir pasivažinėti šunų tempiamomis rogėmis ar ratukais. Turizmo agentūroje dar dirbanti Indrė pasakoja, kad jie su vyru – savo laiko šeimininkai. „Į biurą 8 val. ryto seniai nebevažiuojame, dirbame iš namų, taigi dienos darbus rikiuojame pagal save: rytais bėgiojame, o paskui visa kita. Laimonas įsteigė įmonę, o nuo praėjusių metų drauge organizuojame vasaros stovyklas vaikams. Dar nesame turėję tokių gerų metų.“

Paviliojo senelio kaimyno žemė

„Gyvenimas mieste mūsų niekad netraukė. Nuo vaikystės norėjome gyventi kaime, todėl vos baigęs Kauno „Aušros“ vidurinę mokyklą įstojau į Žemės ūkio universiteto Inžinerijos fakultetą. Žmoną taip pat viliojo kaimas, todėl dar 2001 m. apsigyvenome mano senelio sodyboje“, – pasakoja Garliavos seniūnijoje įsikūrę Vita (40 m.) ir Mindaugas Šlapkauskai (41 m.).

Jų sėkmės istorija kaime prasidėjo nuo eks-promto. Nors ūkininkauti neketino, kaimyno žemę sako įsigiję dėl prasidėjusio statybų bumo: „Nenorėjome, kad po mūsų langais išdygtų naujas namų kvartalas, todėl nupirkome laisvą žemę. Jos nebuvo daug, todėl pradėjome auginti uogas.“

Kol ūkis plėtėsi, Vita dirbo mokytoja, o Mindaugas rūpinosi žemės ūkio technika vietos įmonėje. Šiandien Šlapkauskų ūkyje dirba trys samdomi darbininkai, o uogų skynimo laikotarpiu jų susirenka iki 20. Šviežias uogas Šlapkauskai pardavinėja Kauno ūkininkų turgeliuose, patys verda uogienes, spaudžia sultis, gamina sirupus, o šaldytas uogas parduoda perdirbėjams.

„Į uogienes nededame konservantų, todėl savo sveikata besirūpinantys klientai mėgsta mūsų produkciją, bet su prekybos tinklais bendros kalbos iki šiol nerandame. Jiems reikia pigių gaminių, o mums tai reikštų dalį uogų pakeisti krakmolu, tirštikliais ar vandeniu. Bet tai – ne mūsų kelias“, – tvirtina uogų ūkio šeimininkai.

Šlapkauskų ūkis ištisus metus siūlo aviečių, braškių, gervuogių, juodųjų serbentų, vyšnių, slyvų, obuolių, kriaušių, taip pat – įvairių uogienių, sulčių, sirupų.

Triušių ūkis išlaisvino talentus

Eduardo (59 m.) ir Ritos (58 m.) Kubilių ūkio ir verslo istorija – dar vienas pavyzdys, kaip miestiečiai įleidžia šaknis kaime. „Auginti triušius ir pardavinėti jų mėsą bei kailių gaminius sugalvojome prieš 15 metų, sėdėdami prie židinio Panevėžyje“, – prisimena pirmosios triušių fermos Lietuvoje steigėjas E.Kubilius, jau keliolika metų įsikūręs Ėriškių kaime.

Pradėjusi nuo 3 tūkst. triušių, šeima šiandien jų laiko tik 300. Ketverius metus triušieną tiekę Kauno klinikoms, vėliau dirbę su didžiaisiais prekybos centrais, restoranais, triušių augintojai lengviau atsikvėpė, kai pirkėjai į Kubilių ūkį kelią pramynė patys.

Anksčiau naudotus automobilius Prancū-zijoje pirkdavęs ir remontuodavęs Eduardas svajojo apie sėslesnį gyvenimo būdą, erdvesnį kiemą. Stebėdamas prancūzų ūkius svarstė, kodėl Lietuvoje niekas neaugina triušių.

Pirmuosius triušius kartu su naudotais automobiliais jis parsivežė iš Prancūzijos. Kaip juos auginti, prižiūrėti, patirties sėmėsi iš žmonos giminaičių Latvijoje, studijavo literatūrą. Postūmiu grįžti į kaimą Kubiliams tapo tėvų atgauta senelių žemė.

Nuo mėsinės triušininkystės savo veiklą ūkyje pradėjusi šeima į kailinę triušininkystę persiorientavo po kelerių metų. Šiandien iš triušių kailiukų Eduardas modeliuoja ir siuva kailinius, kepures, liemenes, rankines. Ilgi kailiai kainuoja 600, trumpesnius galima įsigyti už 400 eurų. Kailinius iš jo perka Norvegijoje ir Airijoje gyvenančios lietuvės.

Jaunystėje apie architektūrą svajojęs, bet galiausiai statybininko profesiją įgijęs pašnekovas juokauja, kad pagaliau gali realizuoti savo talentus. Jo žmona iš triušių taukų gamina kremus su šalavijais, medetkomis ir kraujažolėmis. Rita tikina, kad jos kremai turi paklausą.

„Pro savo namų langus regime stumbryną ir Krekenavos regioninį parką. Tokioje aplinkoje gyvenant bei triušiena maitinantis ir sveikata pasitaiso. Mano kraujo spaudimas – 120 ir 80, o ant nosies jau 60 metų“, – giriasi E.Kubilius.

Prie nuosavo namo turėtus 6 arus Panevėžyje į 2 ha Ėriškių kaime iškeitusi Kubilių šeima mėgaujasi ir erdvesniu gyvenimu.

Pratęsė senelio tradicijas

„Tik pasižiūrėjęs į veidrodį gali nuspręsti, ar esi žmogus, galintis auginti gyvą padarą, prisiimdamas už jį atsakomybę rytą vakarą, 365 dienas per metus taip, kad pačiam prieš save nebūtų gėda. Ne kiekvienam tai tinka“, – juokauja Vilkijoje esančios didžiausių kailinių žvėrelių fermos savininkas Česlovas Tallat-Kelpša (62 m.).

„Vilkijos ūkį“ dar tarpukariu buvusioje Tiškevičių dvarvietėje su 125 ha įkūrė Č.Tallat-Kelpšos senelis Jonas Tallat-Kelpša, Žemės ūkio rūmų vadovas. Tai vienas didžiausių kailinių žvėrelių ūkių šalyje, gerai žinomas ir pasaulyje. „Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Helsinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose. Pusantro šimto darbininkų kolektyvui vadovaujantis Česlovas prieš persikeldamas į Vilkiją dirbo Vytauto Didžiojo universitete (VDU), tačiau, kaip sako pats, ankstesnio gyvenimo nesiilgi.

„Nuo mūsų sodybos Vilkijoje iki Kauno centro tenka važiuoti 35 minutes. Kitiems gal tai problema. Užtat mano kiemas matuojamas hektarais ir aš galiu jame kaip reikiant pasivaikščioti, o tai – didelė privilegija“, – pasakoja kailinių žvėrelių augintojas. Jie su žmona seniai sutarę: ne taip svarbu kur, daug svarbiau – kaip gyventi.

Sėkmingų ir nuostolingų metų matęs ūkininkas sako, kad jo auginamų žvėrelių skaičius keitėsi: lapių sumažėjo gal 4 kartus, audinių pagausėjo 10 kartų. Auksiniai laikai buvo, kai už lapės kailį buvo siūloma 200–250 eurų (šiandien aukcione – 60–70), o už audinės kailiuką kažkada buvo mokama 70–80 eurų (šiandien – 20–25).

Buvęs miestietis Panevėžio ir Jonavos rajonuose dar augina grūdus, užsiima klasikine žemdirbyste (jo laukuose auga miežiai, rapsai, pupos). Sibiro tremtyje gimęs, Kaune augęs ir 23 metus ūkyje jau praleidęs ūkininkas sulaukia prašymų patarti ir pakonsultuoti. Dažniausiai tokiems prašytojams primena: nepamirškite pažvelgti į veidrodį ir savęs paklausti, ką galite, o ko ne.

Iš kaimo nepaleido šeima

Vilniuje gimę broliai Remidas (24 m.) ir Tautvydas (26 m.) Jungevičiai ūkininkauti ekologiniame šeimos mėsinių galvijų ūkyje apsisprendė ne iš karto.

„Lazdijų rajone, kur iki šiol gyvena seneliai iš tėvo pusės, bėgdavo mūsų vasaros. Iš pradžių tik tėvams prižiūrėti žemę padėdami, ilgainiui į ūkio veiklą taip įsitraukėme, kad vis didinome jo valdas, pirkome technikos, o įsigiję 600 ha dirbamos žemės ir 250 mėsinių galvijų jau nebeturėjome kur trauktis“, – juokauja psichologijos absolventas Remidas, šiuo metu VDU dar studijuojantis verslą ir antreprenerystę.

Jo brolis Tautvydas – diplomuotas teisininkas, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete siekia ekonomikos magistro laipsnio. Mokslai darbams ūkyje netrukdo, juolab ir darbų atvėsus orams ūkyje ne tiek, kiek vasarą.

Broliai neslepia, kad jų įsitraukimas ir domėjimasis žemės ūkiu ne tik vietiniams kaimo gyventojams, bet ir prancūzų ūkininkams atrodo keistas. „Prancūzai niekada nesupras, kodėl miestiečiai ryžtasi važiuoti į kaimą, todėl į mūsų norą pasisemti patirties jie žiūrėjo kreivokai. Bet mes matome perspektyvą. Žemės ūkis – puikus verslo šaltinis“, – rimtai nusiteikęs R.Jungevičius.

Vaikinų žemės neprilygsta esančioms derlingiausiose Lietuvos vietose, todėl ieškodami ekonomiškai naudingesnių variantų jie perėjo prie mėsininkystės.

Už kilogramą žalios galvijų mėsos Lietuvoje mokama 0,50, o Lenkijoje be didesnių problemų galima parduoti už 1,70 euro. Daugiau pabendravus – ir už 1,90 euro. „Taigi svarbu neskubėti ir rasti geriausią kainą“, – įsitikinę per darbymetį keturis pagalbinius darbininkus samdantys broliai.

Į kaimą grąžino nostalgija

Aštuonioliktus metus Molėtų rajono Inturkės kaime veikia Giedriaus Prakapavičiaus (43 m.) ekologinis avių ir ožkų ūkis. Jis – vienas didžiausių šalyje, pirkėjams jau pažįstamas iš sūrių ir jogurtų.

Pradėti ūkininkauti ir iškeisti miestą į kaimą G.Prakapavičių paskatino gražūs vaikystės prisiminimai. Ekologinio avių ir ožkų ūkio įkūrėjas mena, kad ir jo senelis augino avis, o močiutė verpdavo vilną ir veždavo į Rygą parduoti.

„Atmintyje išliko šie vaizdiniai, kvapai, emocijos. Greičiausiai tai ir paskatino sugrįžti prie šaknų, – svarsto ūkininkas. – Gyvendamas mieste ne tik nejauti laiko tėkmės, bet ir pats sau laiko neturi, o kaime viskas kitaip. Mes į kaimą kėlėmės turėdami aiškią veiklos viziją, nors vizija metams bėgant ir keitėsi.“

Turėtą verslą mieste jis pardavė dar 1998 m. ir Inturkėje įkūrė avininkystės ūkį. Po kelerių metų į kaimą gyventi persikėlė ir šeima. „Nuosavos žemės tada visai neturėjome. Nusipirkome fermą, penkias avis ir aviną – taip ir pradėjome“, – prisimena ūkininkas.

Vėliau vienu metu banda siekė 2 tūkst. avių, ūkininkas įsirengė skerdyklą, pats pjovė avis, tačiau dabar banda sumažėjusi, ūkininkavimo kryptis keičiama iš mėsinės į pieninę.

G.Prakapavičius tris kartus gavo ES ir valstybės paramos. Už gautas lėšas įsigijo traktorių, presą, šienapjovę, plūgų. Įgyvendindamas trečiąjį projektą pasistatė pieninę, įsirengė melžyklą. Dabar G.Prakapavičiaus ūkyje, kuriame jam tvarkytis padeda žmona Birutė, laikoma apie 1,5 tūkst. gyvulių: melžiamų ir mėsinių avių, ožkų.

Naujas idėjas kaimas jaukinasi sunkiai

Visai netoli Debeikių plyti ir jaunos ūkininkų šeimos, užsiimančios dekoratyvinės vejos auginimu, – Kęstučio (36 m.) ir Gitos (35 m.) Opulskių valdos. „Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, net nesileidžia į kalbas. Sako – neatiduosim šventos protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.

Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip. Taigi užsidirbti pinigų tenka verčiantis iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo.

Opulskiai turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi.

Pernai ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. K.Opulskis svajoja išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste.

Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas leidžia uždirbti, bet pasitenkinimo nedaug – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam lėšų“, – prisipažįsta ūkininkas.

Perspektyvas piešia niūria spalva

Vos įvažiavus į nedidelį Čiudų kaimą (Jonavos r.) nuo pakalnės atsiveria vaizdas į vieną stambiausių Lietuvoje šeimos ūkių (820 ha), kuriame šiuo metu melžiama net 200 karvių. „Šio ūkio nebūtų, jei ne vyras. Jis visą laiką prie žemės veržėsi“, – neslepia pieninkystės ūkio šeimininkė Irena Daukantienė (65 m.).

Pirmaisiais ūkininkavimo metais pieno produkciją senelių ir vaikų namams, ligoninėms tiekę ūkininkai vėliau mėgino dirbti su specializuotais automatais, esančiais didžiuosiuose prekybos centruose. Tačiau tai nepasiteisino – jie patyrė nuostolių. „Nuolat sulaukdavome pirkėjų skundų, kad automatai neveikia, o kaip jie veiks, jei piktavaliai prikišdavo į juos makulatūros“, – apmaudo neslepia ūkininkė.

Šiandien savo ūkio produkciją jie parduoda kooperatyvui „Pienas LT“. Mažomis pieno supirkimo kainomis nusivylusi I.Daukantienė neslepia, kad jei ir toliau taip, tai  Lietuvoje neliks ne tik tikrų lašinių, bet ir savo pieno. „Mažiesiems pienininkams už litrą tenka po 6 ar 9 centus. Ūkininkai nebemato vilties dirbti. Jokio pastovumo ir užtikrintumo“, – vyraujančias pienininkų nuotaikas atskleidžia pašnekovė.

Savo ūkyje 24 melžimo aikšteles už ES paramą įsirengusi Irena samdo 18 žmonių, ją guodžia tik tai, kad šalia ūkininkauja jos vaikai: „Nežinau, ar išdrįsčiau pasielgti taip, kaip 1989-ųjų vasarą, kai abu su vyru, ką tik mokslus baigę, susikrovėme į sunkvežimį kuklią mantą ir su dviem mažais vaikais iš Vilniaus išvažiavome į vienkiemį Žemaitijoje ūkininkauti.“

„Tačiau tikri galime būti dėl vieno: natūralios ir ekologiškai užaugintos produkcijos vertė ateityje tik didės, tad jei turite ambicijų išmėginti savo laimę žemės ūkyje, dar pats laikas“, – ragina ir pati apie perspektyvas gyventi kaime jau ne vienus metus mąstanti G.Azguridienė.

Dreamstime nuotr.

Vilniaus universiteto mokslininkai, prognozuodami klimato pokyčius, išskiria 4 įmanomus scenarijus. Pagal juodžiausią iš jų vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje nuo 7 laipsnių šokteli iki 12 laipsnių pagal Celsijų. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys sako, kad pesimistinis scenarijus įmanomas, jei atmosferos tarša nemažės.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Kylanti metinė temperatūra ateityje vers keisti auginamas kultūras. Jei manote, kad dėl to kaltas transporto išmetamas anglies dioksidas, klystate, nes, pagal Jungtinių Tautų klimato kaitos analizę, gyvulininkystė atsakinga net dėl 14,5 proc. visos klimato kaitą sukeliančią dujų emisijos. Tai kone toks pat kiekis kaip ir transporto. Karvių bandos kaltos dėl metano dujų (CH4), kurios daugiau nei 20 kartų pavojingesnės už anglies dioksidą (CO2).

„Šiltėjant klimatui ilgalaikėje perspektyvoje išsaugoti kai kuriuos įprastus mūsų augalus taps problemiška – su šiluma į Lietuvą plūstelės ir dar nepažįstamos čia ligos, kenkėjai. Labiausiai pažeidžiama kultūra – rapsai“, – aiškina Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas.

Visa kita liks beveik kaip buvę – Lietuvoje bus ekologiškai auginamos sojų pupelės, kukurūzai, grikiai, kviečiai.

„Jei mūsų klimatas supanašės su viena didžiausių kviečių augintojų Prancūzija, kur vidutinė metinė temperatūra siekia 12 laipsnių, grūdams sąlygos bus dar palankesnės“, – teigia „Amilinos“ bendrovės vadovaujantis ekonomistas Mindaugas Gedvilas.

Žiemkenčiai miegos, nevegetuos esant ir aukštesnei temperatūrai. Dabar, kai nėra sniego, pasėlius sunaikina dideli temperatūrų svyravimai ir atšiaurūs vėjai. „Manau, keliais laipsniais pakilusi metinė temperatūra nieko nepakeis, gal tik piečiau augančių veislių dairysimės“, – sako žinomas Lietuvos žemvaldys Ramūnas Karbauskis.

Paklausta, į kokias rinkas Lietuva netolimoje ateityje eksportuos grūdus, bendrovės „Imlitex grūdai“ direktorė Asta Laktiomkinienė pamini Pietų Ameriką.

Naujų rinkų lietuviai žvalgosi nuolat, nes situacija keičiasi. Pavyzdžiui, anksčiau viena pagrindinių šalies eksporto rinkų buvęs Iranas šiemet pirko daugiau rusiškų grūdų, taigi Lietuvai savo produktus teko siūlyti kitoms šalims.

Derlingumo potencialas

Pernai Lietuva prikūlė 6,2 mln. tonų. Užpernykštis derlius viršijo 5,3 mln., o 2013 m. – 4,6 mln. tonų. Bendrovės „Agrokoncerno grūdai“ vadovo K.Šimo tvirtinimu, Lietuva eksportuoja daugiau kaip 4 mln., Latvija – 2 mln., o Estija – milijoną tonų grūdų. Pasak R.Karbauskio, nors Lietuvos derliai rekordiniai kasmet, neišnaudotas potencialas dar siekia apie 30–40 proc.

A.Macijauskas pabrėžia, kad dabar blogiausi šalies ūkiai prikulia tiek grūdų, kiek anksčiau prikuldavo geriausi kolchozai. Tai lėmė geresnės grūdų veislės, pažangi nauja technika ir ES parama. Nors ūkininkai kalba apie neišnaudotą potencialą, nerimą kelia tai, kad prastėja šalies dirvožemių kokybė.

„Derlingiausios dirvos yra Šiaurės, Vidurio ir Pietvakarių Lietuvoje. Mažiau derlingos – Rytų bei Pietryčių“, – detalizuoja biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Rauckas, pats ūkininkaujantis Aukštaitijoje.

Ne vien tai neduoda ramybės grūdų augintojams. Vis sudėtingiau tampa sandėliuoti ir transportuoti gausėjantį derlių, ypač jei orai lietingi. Problema – ir  dirvonuojanti žemė.

GMO Lietuva įsileis paskutinė

Kol kas Lietuva pasisako prieš genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). ES šiuo metu įteisinta daugiau kaip 30 genetiškai modifikuotų augalų produktų, skirtų maistui ir pašarams: 17 – kukurūzų, 6 – rapsų, 5 – medvilnės, 2 – sojų veislės.

„Matyt, būsime paskutiniai, kurie įsileis GMO, – svarsto K.Šimas, neskubantis sureikšminti genetiškai modifikuotų augalų derlių. – Palyginę genetiškai modifikuotų augalų derlių su dabartiniu mūsų pamatytume, kad prieaugis nėra didelis. Tačiau GMO kultūros atsparesnės klimato kaitai, staigioms orų permainoms.“

Buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys konservatorius Kazys Starkevičius vis dar neabejoja, kad kur kas daugiau mūsų kraštas laimėtų augindamas natūralius augalus, o ne genetiškai modifikuotus. Tam linkusi pritarti ir Lietuvos ekologinio ūkio krikštamote vadinama profesorė emeritė Dalia Marija Brazauskienė. Jos nuomone, Lietuva išsaugotų natūralų savo veidą išvengusi GMO, nes tai ypač pavojinga ekologiniams ūkiams.

Abu pašnekovai sutaria, kad įsileisti genetiškai modifikuotus augalus į Lietuvą pakaktų dienos, tačiau užteršus jais žemę kelio atgal nebūtų. Su tokia pozicija nesutinkantis V.Rauckas mano, kad ekologinę žemdirbystę turėtų valdyti rinkos dėsniai, o ne padidintos išmokos.

Daugės azotą kaupiančių kultūrų

„Jei tik rinkai reikės, ir dramblių Lietuvoje užauginsime. Viską reguliuoja paklausa“, – juokauja Žemdirbystės instituto direktorius doc. dr. Vytautas Ruzgas. Jis aiškina, kad Lietuvos ūkininkai augina tai, kas geriausiai perkama. Anksčiau tai buvo cukriniai runkeliai, šiuo metu – kviečiai ir rapsai.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas prideda, kad paklausą skandinavų rinkoje atrado ir Lietuvoje auginami žirniai bei pupos. Jų plotai pernai buvo maždaug dvigubai didesni nei užpernai. Žirnių 80-yje tūkst. hektarų galima užaugti apie 200 tūkst. tonų, o pupų 61 tūkst. ha – apie 170 tūkst. tonų.

Auginti azotą kaupiančius augalus apsimoka ne tik dėl politikos, bet ir dėl dirvožemio, nes ankštiniai – azotą kaupiantys ir dirvožemį tausojantys augalai.  Prognozuojama, kad ir ateinančiais metais ankštinių kultūrų bus sėjama daugiau nei pernai.

Gal sugrįš į Lietuvos laukus linai? XIX a. pradžioje pagal auginamų linų plotus Lietuva užėmė trečią vietą pasaulyje. Šiandien šalyje nebėra net linų fabrikų. „Tai viena liūdniausių netekčių“, – neabejoja A.Stančikas.

Užtat atgyja kanapių ūkiai. Vos per dvejus metus kanapių plotai išaugo iki 3 tūkst. hektarų, ir ėmėme lipti ant kulnų ES pirmaujantiems prancūzams.

Vis dėlto tikėtina, kad artimiausiu metu labiausiai šalyje plėsis javų plotai. Lietuva, stodama į ES, derėjosi dėl milijono hektaro javų ploto, bet jau užpernai jų turėjo 1,5 mln. ha. Tikėtina, kad kasmet šie plotai didės dešimtadaliu. Galimas daiktas, kad Lietuva jau netrukus pasieks 1989 m. dirbamos žemės kiekį – 3,5 mln. ha. Tačiau negalima pamiršti, kad javų plotai plečiasi besitraukiančios gyvulininkystės sąskaita.

Svarbu prisitaikyti prie klimato pokyčių

Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vyriausiojo specialisto J.Kilpio, Lietuvoje klimatas stebimas per 200 metų, o jo kaitos padariniai jau aiškiai regimi: „Matome, kad vidutinė oro temperatūra per pastaruosius 40–50 metų pradėjo sparčiai keistis. Ypač šiltėja žiemos.“

Dėl sumažėjusio sniego kiekio žiemą greičiau ir giliau įšąla žemė, įšąla arba iššunta žiemkenčiai, išgyvena daugiau parazitinių gyvūnų, vabzdžių.

J.Kilpys prognozuoja, kad per artimiausią šimtmetį reiškinių dėl besikeičiančio klimato daugės: „Tai, kas atsitiks po 10 metų, ūkininkams turėtų rūpėti jau šiandien. Kai kurie ūkininkai, pastebėję, kad žiemkenčiai dera vis prasčiau, ir be mūsų prognozių perėjo prie vasarinių javų.“

BFL

3 klausimai žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei

– Lietuva ir Kinija pasirašė susitarimą dėl veterinarinių ir higienos reikalavimų, keliamų į Kiniją eksportuojamiems pieno produktams. Kokia jo reikšmė pieno sektoriui?

– Mūsų produkcijai atsiveria didelės galimybės. Tikimės, kad pasirašę šiuos susitarimus iki Naujųjų metų gausime sertifikatus, leidžiančius į Kiniją įvežti lietuvišką produkciją. Be to, ne tik pieno perdirbėjai, bet ir žemdirbiai turės daugiau galimybių parduoti savo produkciją geresnėmis sąlygomis. Turėdami kur išvežti produkciją perdirbėjai galės supirkti daugiau pieno ir brangiau už jį mokėti ūkininkams.

Lietuviškas pienas turi pranašumų ne tik todėl, kad atitinka europinius kokybės standartus. Pagal kokybės rodiklius mes net lenkiame kitas Europos šalis. Tarkime, mūsų karvės gali daugiau laiko būti lauke, o ne patalpoje. Tai lemia geresnę pieno kokybę. Pagal šį kriterijų prilygstame Airijai. Taigi dabar viskas priklausys nuo pačių pieno perdirbėjų išradingumo, kaip jie sugebės sudominti Kinijos vartotojus. Bandymų jau būta: kinus domina glaistyti varškės sūreliai, lietuviškas kietasis sūris, kokybiškas sviestas.

– Kada prasidės lietuviškų pieno produktų eksportas į Kiniją?

– Staiga nepasikeis niekas, reikės pieno perdirbėjų pastangų. Tiesa, apie Kinijos rinką kalbėta jau seniai, todėl nemaža dalis namų darbų jau padaryta. Tačiau praeis bent pusmetis, kol galėsime ten eksportuoti savo produkciją.

Reikia pabrėžti, kad Kinijos rinka yra milžiniška, todėl Lietuvos pieno perdirbėjai turės vienytis, o ne konkuruoti kaip Lietuvoje. Dirbdami atskirai jie net nepajėgtų užtikrinti tokio produkcijos kiekio, koks reikalingas Kinijai. Žinoma, patys perdirbėjai supranta ir tai, kad nepajėgs produkcijos išvežioti po visą Kiniją, vadinasi, reikės pasirinkti tam tikrą provinciją, išsiaiškinti jos gyventojų poreikius, o tada kartu tiekti reikalingą produkcijos kiekį. Atstumai Kinijoje labai dideli – lengvuoju automobiliu prekių nenuveši, reikės siųsti konteinerius. Taigi reikės koordinuoti veiksmus, drauge rinktis teritorijas, derėtis dėl produkcijos siuntų, į kurias vieną kartą daugiau paklius vieno perdirbėjo produktų, kitą – kitos įmonės.

– Kodėl įžengti į šią rinką gerokai užtruko?

– Apie tai buvo kalbama seniai, bet kai procesai pagaliau prasidėjo, viską sutvarkėme greitai. Manau, leidimus galėjome gauti dar nuo 2012-ųjų, bet kilo politinių kliūčių. Beje, kalbant apie ryšius su Kinija svarbūs ne tik ekonominiai, bet ir politiniai sprendimai. Su Kinijos kokybės institucijos vadovais susitikau gegužę, rugpjūtį įvertinti gyvūnų vežimo atvyko jų ekspertai, o rugsėjį jie vertino mūsų pieno perdirbimo įmones, produktų kokybę. Dabar, kai pasirašėme susitarimą, beliko sertifikatai. Viskas priklausys nuo pieno perdirbėjų, tačiau Kinijoje visi gali rasti vietos. Manau, kad 2016 m. pavasarį galėsime konkrečiau kalbėti ir apie lietuviškos mėsos eksportą.

BFL

„Viežlybieji“ Lietuvos ūkininkai, prakutę ir dėl juodo darbo, ir dėl milijardinės europinės paramos, ne tik ieško pažangios technikos dirbti ūkyje, bet ir nesibodi įsigyti prabangos prekių savo malonumui, o kartais – ir dėl kaimynų akių. Galingas mašinas ūkiui, naujutėlius visureigius perkantys verslininkai visur ieško komforto – sutinka daugiau mokėti ir už patogesnę kelionę, ir už traktoriaus kabiną.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Žinoma, prabanga įkandama ne visiems. Ūkininkų, valdančių 5 ha ir 1 tūkst. ha žemės, pirkinių krepšeliai skirsis, ką jau kalbėti apie tuos, kuriems už pieną mokami keli centai.

Tačiau stambesnieji, ūkininkaujantys apie dvidešimtmetį, jau gali sau leisti daugiau prekių ir paslaugų, todėl darosi vis įdomesni įvairiems pardavėjams. Ne veltui žemės ūkio technikos pardavėjai masina ūkininkus įsigyti brangių mašinų ir lojaliausius klientus apdovanoja paauksuotais laikrodžiais, trąšų pardavėjai apipila kelialapiais į Turkiją, kad tik sezonui atėjus rajono ūkininkai rinktųsi jų trąšas. Net televizija kuria projektus, kuriuose ne kas kitas, o ūkininkai ieškosi pačios.

Politikai, sveikindami ūkininkus įvairiuose renginiuose, jų kalba šnekant, nori pasidžiaugti, kad važiuodami per Lietuvą mato, jog mūsiškių ūkininkų laukai ar juos dirbanti technika nesiskiria nuo Danijos ar Vokietijos ūkių.

Lietuvos ūkininkas tikrai tampa europiečiu. Tačiau ne tik dėl brangių rakandų. Prakutę ir sąmojingi ūkininkai investuoja į savo ir darbuotojų kvalifikaciją, žvalgosi į naujoves svetur. Ko gero, ryškiausias ūkininkų modernėjimo ir europėjimo signalas – jų remiami visuomeniniai projektai ir indėlis į bendruomenės gyvenimą.

Iš likučių vėl suręs dvarą

Akmenės rajono Dabikinės kaimo ūkininkas Viktoras Gedaminskis su šeima 250 ha plote augina javus. Pastaraisiais metais ūkininkas įsigijo žemės, sėjamąją, grūdų sandėliavimo bokštą – tai, ko reikia augalininkystės ūkiui. Dar 2013 m. Gedaminskių ūkis buvo mišrus: ūkininkai turėjo karvių bandą, augino grūdus. Tačiau dėl nuostolių pienininkystės atsisakė ir sugrįžti prie gyvulių auginimo nežada – nebent sūnus panorėtų.

Be neseniai įsigytos žemės ūkio technikos, Gedaminskiai laukia, kol galės kibti prie kito savo pirkinio – Dabikinės dvaro pastatų. Vladimiras Zubovas, dvarininkas, agronomas, kuriam Peterburgo universitete dėstė pats Dmitrijus Mendelejevas, nusipirko Dabikinės dvarą ir įkūrė jame lietuvišką mokyklą valstiečių vaikams.

Praėjus geram amžiui 2010 m. išlikusius ūkinius šio dvaro pastatus nusipirko ūkininkas V.Ge­daminskis. Nors mokyklos ten ir nesteigs, vietos bendruomenės poreikiams ir pramogoms neabejotinai atsiras. Tiktai neaišku, kada, nes ūkininkas jau penkerius metus siekia išsiaiškinti paveldosaugos subtilybes ir stebi, kaip toliau dūla jo nuosavybe tapę dvaro pastatai.

„Šie pastatai nebenaudojami nuo 1990-ųjų. Anksčiau ten buvo lentpjūvė, bet verslas nepasisekė, tad ir pastatai liko apleisti“, – sako ūkininkas, kuris yra ir keturių Akmenės rajono kaimų – Dabikinės, Gulbinų, Akmenės I-ojo ir Mantartiškių seniūnaitis.

Kaip tik šiuo metu V.Gedaminskis vėl tvarko dokumentus, tikisi kuo greičiau gauti sprendimus, leidimus ir laukia, kol galės pridėti ranką ir nemažai pinigų prie trijų pastatų. Juose Gedaminskiai suplanavo įrengti sandėlį, technikos garažą ir patalpas bendruomenės reikmėms.

„Pastatus dar galima atstatyti, todėl viename jų norime įrengti didelę salę, kurios bendruomenė šiuo metu neturi. Šiose patalpose vyktų įvairios šventės ir koncertai. Jei pasiseks, įrengsime ir pirtį, kurios kaime nėra“, – ateities planus dėlioja ūkininkas.

Išlikusius dvaro pastatus Gedaminskiai įsigijo už 20 tūkst. Lt. Vis dėlto jų atkūrimas atsieis gerokai daugiau. Ūkininko skaičiavimais, kiekvienam iš trijų pastatų komplekso prireiks mažiausiai 30 tūkst. eurų.

Pasinaudoti europine parama, nors ir kurs visuomenės reikmėms pritaikytas patalpas, ūkininkas negali: „Pastatai yra ūkiniai, reikėtų keisti jų paskirtį. Jei tai padarytume, vienai pastatų daliai – bendruomenės patalpoms galėtume pasinaudoti ES parama, tačiau kitiems ji negaliotų.“

Paklaustas, ar gyventojai nepašiepia stambaus ūkininko, kaip kadaise žemvaldžio, kurio sėkmei iš šaunumui prireikė dar ir dvaro, V.Gedaminskis atsako, kad žmonės nepavydūs. Greičiau priešingai – užjaučia dėl apkartusio pirkinio.

„Kai pirkome tuos pastatus iš varžytynių, jie nebuvo nei saugomi, nei laikomi paminklais. O kai gavome nuosavybės dokumentus, atsirado įrašai, kad ūkiniai dvaro pastatai įtraukti į saugomų paveldo objektų sąrašą. Tada ir prasidėjo kliūtys, o jie taip ir stovi nenaudojami, vis neišsiaiškiname, ką galime su jais daryti, dabar tvarkome dokumentus ir laukiame leidimų“, – apie laiko ir pinigų kainuojančius bandymus prikelti akmeninius pastatus pasakoja Akmenės rajono ūkininkas.

Dvare, kuriame buvo mokomi valstiečių vaikai, per varpininkų suvažiavimą 1902-aisiais įkurta Lietuvos demokratų partija. Sovietinės okupacijos metais dvaras buvo gera vieta kinui filmuoti.

Iš pasakojimų apie dvarą ant žemės grąžina Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Sigitas Dimaitis – pasak jo, ūkininkai pirkinių krepšelį pradeda dėlioti nuo būtiniausių dalykų. Šie, žinoma, skiriasi pagal ūkio profilį. Neapsieisi be perkamos ar nuomojamos žemės, technikos jai dirbti, sėklų ar veislinių galvijų, pesticidų augalams purkšti ar priemonių gyvuliams prižiūrėti, žinoma, mokama ir už darbo jėgą. Vis dėlto S.Dimaitis sutinka, kad ūkininkai neapsiriboja tik tais pirkiniais, kurie tiesiogiai susiję su jų darbu ūkyje.

S.Dimaitis su ūkininkais susitinka ne tik Žemės ūkio rūmuose, ne tik lankydamas jų ūkius regionuose, ne tik žemės ūkio parodose ar kursuose. Vis daugiau šio sektoriaus atstovų jis sako sutinkantis Nacionaliniame operos ir baleto teatre ar Kauno teatruose, todėl patikina, kad ūkininkai dalį išlaidų bei laiko skiria ir turiningam laisvalaikiui, ir kokybiškam poilsiui.

„Ūkininkai mielai svečiuojasi Turkijoje ir Graikijoje, moka už vaikų išsilavinimą, finansuoja jų studijas. Ūkininkai investuoja ir į nekilnojamąjį turtą – perka butus Vilniuje, Kaune ar Lietuvos kurortuose, – vardija S.Dimaitis. – O smulkieji ūkininkai vos suduria galą su galu. Kai pienas iš jų superkamas už 10 centų, jie negalvoja apie pirkinius ir pramogas, tik mąsto, kaip išgyventi.“

Žinoma, visi ūkininkai pradeda nuo pirkinių, reikalingų ūkyje. Tačiau šios investicijos forma šiek tiek pasikeitė. Norint ūkininkauti pažangiai, nepakanka modernaus traktoriaus ar karvių melžimo roboto. Vis daugiau ūkininkų dalyvauja seminaruose ir mokymuose, o pasižmonėti ir susipažinti su naujovėmis keliauja net iki Kinijos.

Parodų lankymas – nuo Berlyno iki Dubajaus

Sausį nemažai Lietuvos ūkininkų vyks į Vokietijoje kasmet vykstančią tarptautinę maisto, žemės ūkio ir sodininkystės parodą „Žalioji savaitė“, o kovą jų laukia paroda „Agrame“, kuri vyks Dubajuje. Taip, Lietuvoje jau susiformavo sluoksnis ūkininkų, kurie pasidairyti vertingų ir savo versle pritaikomų naujovių nuvyksta ir į Jungtinius Arabų Emyratus.

Kelionių agentūros „Autarė“ projektų vadovė Gintarė Zlatkienė skaičiuoja, kad dabar po įvairias parodas visame pasaulyje jau keliauja iki 50 proc. Lietuvos ūkininkų. Ši bendrovė keliauti į specializuotas parodas, tarp jų ir žemės ūkio, siūlo vykti jau 22-ejus metus. G.Zlatkienė patvirtina, kad per daugiau kaip dvidešimtmetį ne tik išaugo klientų – keliaujančių ūkininkų – ratas, bet ir iki egzotiškų šalių išsiplėtė jų krypčių žemėlapis. Be to, dabar į parodas vyksta ne tik stambieji ūkininkai, neretai dar ir išsiunčiantys didelę dalį kolektyvo, bet ir individualių, šeimos ūkių savininkai.

„Pirmasis ūkininkų kelionių plėtros etapas buvo kaimyninės šalys, vėliau jie jau ėmė vykti į parodas, organizuojamas Europoje. Per pastaruosius penkerius metus jų kelionių maršrutai pasiekė Tolimųjų Rytų šalis, o dabar, galiu sakyti, ūkininkai keliauja į parodas, vykstančias visame pasaulyje. Ko gero, kol kas sunkiau ūkininkai  pasiekia JAV, tačiau ir šia kryptimi maršrutas progresuoja“, – ūkininkų kelius į parodas apžvelgia G.Zlatkienė.

Minėdama klientų reikalavimus, ji patikina, kad daugiau pinigų jie nusiteikę mokėti už patogumą – neieško pigiausių viešbučių ir nedarda į parodas autobusais. „Net tie ūkininkai, kurie taupo ir renkasi parodas Europoje, vis tiek didesnę dalį pinigų skiria kelionės išlaidoms. Anksčiau jie drebančia ranka atskaičiuodavo pinigus, o dabar renkasi kelionę lėktuvu, ne autobusu, ieško ne pigių viešbučių, bet brangesnių, esančių kuo arčiau parodos vietos, kad laiką praleistų kuo tikslingiau ir negaištų jo kelionei iš viešbučio į parodos vietą“, – vardija pašnekovė.

Pavyzdžiui, į žemės ūkio technikos parodą „Agrotechnika“, rengiamą Vokietijoje, vyko 9 vieno žemės ūkio kooperatyvo darbuotojai, kurių kelionės išlaidoms vadovai pinigų netaupė. Tokia išvyka vienam žmogui kainavo 700 eurų.

G.Zlatkienė patvirtina, kad kelionės į parodą Vokietijoje kaina gali būti ir mažesnė: nuvykti į „Žaliąją savaitę“ galima ir už 300 eurų (įskaičiuotos dvi dienos parodoje, apgyvendinimas viešbutyje, skrydis su bagažu ir pervežimo paslaugos). O štai bent prieš pusmetį užsisakius kelionę į parodą Dubajuje ji gali kainuoti 600 eurų.

„Tiuninguoti“ visureigiai už trečdalį kainos

Naujo tipo ūkininko portretui, o gal įvaizdžiui, būtinai reikalingas ir didelis, bent iš pažiūros brangus visureigis. Iš tiesų visureigis reikalingas ir laukams aplėkti, ir kroviniui nugabenti, bet tinka ir prieš kaimynus pasipuikuoti. Todėl automobilių pardavėjai tikina, kad neretai ūkininkai, kaip ir dera verslininkams, turi kelis automobilius – pikapą (automobilis atviru kėbulu kroviniams vežti) į ūkį važiuoti, ir brangų „Land Rover“, skirtą kaimynų akims.

Beje, net ir visureigių pirkimą ūkininkams lemia Europos struktūrinių fondų parama. Didžioji dalis ūkininkų savo autoparką atnaujina tada, kai tam būna palankios finansavimo priemonės. Štai, pavyzdžiui, praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu keliasdešimt tūkstančių eurų kainuojantį visureigį galėjai nusipirkti už trečdalį kainos, nes ES lėšomis buvo galima finansuoti iki 40 proc. naujo visureigio pirkimo, dar už dalį jo kainos – susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį.

Bendrovės „Autoverslo automobiliai“, parduodančios „Isuzu“, „Suzuki“ ir „Lada“ automobilius, pardavimo vadovas Vilmantas Morkvėnas patikina, kad klientų ūkininkų šiuo metu turi palyginti nedaug.

„Jų tikrai būtų daugiau, jei ES parama žemės ūkiui būtų skiriama ne kaip loterija. Dabar, ko gero, turėtume samdyti darbuotoją, kuris domėtųsi tik ja – sektų kiekvieną įstatymą ir galėtų patarti ūkininkams, kurie pirkinius planuoja tik pagal šios paramos gaires, – komentuoja V.Morkvėnas. – Be to, ūkininkų planus lemia ir derlius, orai. Pavyzdžiui, parodoje jie rimtai susidomėję apžiūri mašinas, bet sako negalį pirkti, kol nežino, kokie bus metai, koks derlius, kokie rezultatai.“

„Autoverslo automobilių“ atstovas įsitikinęs, kad ūkininkai priprato pirkti tik su ES paramos lėšomis, taip pat ir automobilius, kuriuos 2007–2013 m. galėjo įsigyti ir atgauti 30 arba 40 proc. išlaidų.

Norintys pasinaudoti šia parama ūkininkai turėjo įsigyti naują N1G kategorijos automobilį. Tačiau vėliau paramos skirstytojai suabejojo tokiu šios paramos reikalingumu – neva ūkininkai prisipirko brangiausių džipų, į kuriuos sumontavo brangiausią įrangą. Pavyzdžiui, ūkininkas, nusipirkęs visureigį už 100 tūkst. Lt, į jį pridėjo įvairiausios prabangios įrangos, todėl automobilio kaina išaugo iki 160 tūkst. Lt, o jis už tokį komplektą sumokėjo iki 60 tūkst. Lt.

„Gal vienas kitas ūkininkas taip ir padarė, bet didžioji dalis rinkosi tą įrangą, kuri iš tikrųjų reikalinga: kablį, bagažinės įklotą, „būdą“. Kokia čia prabanga, juk pirkdamas susirenki tokį komplektą, kokio iš tikrųjų reikia ūkyje, nesvarbu, ar perki su parama, ar be“, – svarsto V.Morkvėnas.

Ūkių pažanga – laukiama dronų

„Pagrindinis ūkių atnaujinimo, juose diegiamų inovacijų šaltinis vis dar yra ES parama“, – įsitikinęs bendrovės „Dojus Agro“ žemės ūkio technikos pardavimo padalinio vadovas Paulius Arūnas.

Populiariausios ūkininkų šiuo metu perkamos žemės ūkio technikos sąraše išlieka ta pati įranga – traktoriai, purkštuvai, sėjamoji, kombainas. Tačiau, nors nauji padargai atlieka tas pačias funkcijas kaip ir anksčiau, jie veikia išmaniau arba efektyviau – yra lengviau reguliuojami, leidžia dirbti greičiau, sutaupyti darbo rankų. Būtent tokios techninės naujos įrangos savybės aktualios išaugusių ūkių savininkams.

„Tad ir 2014–2020 m. laikotarpiu, pagal naująsias paramos programas, ūkininkai taikosi prie pasikeitusių sąlygų, išaugusio ūkio ir naudotą technika keičia nauja, galingesne. Tarkime, anksčiau ūkis buvo 200 ha ploto, jam užteko vienokios techninės bazės, o dabar, nors ir bandoma darbus nudirbti senąja technika, nepavyksta taip efektyviai – darbai atliekami lėčiau, patiriama nuostolių“, – aiškina P.Arūnas.

Vis dėlto dabartiniu paramos laikotarpiu orientuojamasi ir į jaunuosius ūkininkus, todėl tarp populiarių prekių galima rasti ir, pavyzdžiui, mažesnio galingumo traktorių, nuo kurių pradeda besikuriantys ūkininkai.

Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, pagal 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ 2015 m. investicijoms į techniką skirta 150 mln. eurų. Populiariausi ūkininkų pirkiniai – nauji kombainai, traktoriai, frontaliniai krautuvai, priekabos. Taip pat jie investuoja į fermų, gamybinių pastatų, grūdų sandėliavimo bokštų statybą ar remontą. Pagal šią priemonę kai kurie ūkininkai pasirengę diegti ir tokiais inovacijas, kaip GPS pagrindu veikiantis kompiuterizuotas įrenginys, leidžiantis optimizuoti trąšų barstymo, pesticidų ir herbicidų įterpimo procesus žemės dirbimo metu, daržovių ūkio valdymo informacinė sistema.

Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovas S.Dimaitis sako, kad ūkiuose netruks pasirodyti įvairiausių inovacijų. Pavyzdžiui, jo įsitikinimu, greitai virš laukų jau gali skraidyti – gyvulių bandą gainioti ar augalų būklę apžiūrėti – ir ūkininkų valdomi bepiločiai orlaiviai (dronai), apie kurių pritaikymą jau mąstoma įvairiuose kursuose.

BFL

Maždaug už 16 kilometrų nuo Kauno, prie Dubravos miško ir Nemuno įsikūrusiame Margininkų kaimo ūkyje dirba ir vietiniai, ir iš tolimesnių Varėnos ir Rokiškio rajonų atvykę žmonės. Ūkininkas 45 m. diplomuotas veterinaras Audrius Banionis juokauja, kad vietos bendruomenė dar mena jo ūkio pradžią – seną fermą su vos 10 kiaulių.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Jau mokykloje jaučiau, kad mano pašaukimas – kaime: į jį mane lyg kas traukė. Iš pradžių nusipirkau seną fermą, vėliau – bankrutavusią kepyklą, o joje radau sielai artimą mylimąją, kuri ir toliau mane per gyvenimą lydi“, – apie vertingiausią gyvenimo pirkinį ir jame nusižiūrėtą Liną (ji dirbo kepykloje) šmaikščiai pasakoja vienas turtingiausių pakaunės ūkininkų.

„Gal tvirtas tikėjimas Dievu, o gal tai, kad vienas kito išlaukėme, lėmė mudviejų, dviejų kaimietukų, laimę“, – švelniai apie tame pačiame kaime sutiktą sutuoktinę atsiliepia A.Banionis.

Dailią tamsiaplaukę, triūsiančią daugiau nei prieš 15 metų įsigytoje kepykloje, nusižiūrėjęs ūkininkas stebėjo ją keletą metų, kol išdrįso padovanoti sužieduotuvių žiedą.

„Įkopus į penktą dešimtį pasipiršti – atsakingas žingsnis. Trakuose pirmą kartą per nesibaigiančius turistų srautus nepavyko, vis neradau tinkamos akimirkos, tuomet šį žingsnį žengiau Birštone“, – šiandien jau su šypsniu lūpose piršlybas prisimena kone iki 42 metų svajonių jaunikiu vietinių vadintas ūkininkas.

Meilės istorija, kuri aplinkiniams panašesnė į pasaką su laiminga pabaiga, pagarsėjęs ūkininkas, kaip ir jo išrinktoji, – kuklus. Nei įspūdingo medaus mėnesio, nei prabanga tviskančių vestuvių nebuvo.

„Medaus mėnesį leidome 700 ha javų laukuose, kuriuos reikėjo nupjauti“, – apie šventę, laimingai ūkininkų porai tebesitęsiančią ir šiandien, kalbėjo, matyt, vienas įdomiausių ir perspektyviausių šalies ūkininkų, kurio sumanymams ūkyje greitai bus per ankšta.

Prieš trejus metus vestuves atšokęs A.Banionis juokauja, kad gandrai į jų sodybą šiek tiek vėluoja, bet yra labai laukiami. Kol šie susiras kelią, gyvenimas klestinčiame ūkyje teka įprasta vaga. Ūkininko žmona Lina dirba gamybos vadove ūkio kepykloje, o ant jo paties pečių gula atsakomybė už 3 tūkst. fermoje kriuksinčių kiaulių, per 800 veislinių galvijų bei paukščių fermą, kurioje – žąsys, antys, vištos. Daugiau nei tūkstančio hektarų ūkyje auginama, gaminama, parduodama. Banionių ūkio produktai parduodami turgeliuose, daugelis juos atpažįsta pagal „Vikis“ prekės ženklą.

Kumpiai, dešros, lašiniai, kvepiantys alksnio dūmu, užauginti ir išrūkyti paties ūkininko rūkyklose – išsiilgti ant dažno miestiečio stalo.

Nuo kiaulių auginimo ūkininkauti pradėjęs, o kiek vėliau dėl nestabilių mėsos supirkimo kainų pienininkyste užsiėmęs ir ūkyje melžimo aikšteles įsirengęs bei šaldytuvus nusipirkęs A.Banionis kaip reikiant išplėtė savo ūkio valdas.

Pieninių ir mėsinių galvijų augintojas yra įkūręs ir mėsos perdirbimo cechą, kuriame viskas šiuolaikiška ir modernu. „Pradėjus naudoti naujausią techniką daugelis procesų supaprastėjo. Važiuodamas kombainu, priešingai nei prieš du dešimtmečius, jautiesi kur kas komfortiškiau: visur švaru, kondicionuojama, skamba muzika. Ir prie kiaulių nebe taip baisu: jų šėrimas, gardų valymas, grūdų malimas kompiuterizuotas“, – lygina pašnekovas.

Margininkų kaimo autoritetas

Bendruomenės patriotu ir siela vadinamas A.Banionis seniai įsitikino, kad neskirdamas dėmesio mokslo pažangai ir nežengdamas koja kojon su naujausiomis technologijomis rizikuotų likti nuošalyje. Ūkininkas investavo į ne vieną ūkio šaką, o artimiausiu savo uždaviniu vadina avininkystę.

„Jau visai netrukus avyčių į mūsų ūkį atvažiuos“, – laukimo nuotaikomis džiūgaudamas dalijasi geidžiamiausias apylinkių darbdavys. Keturis kartus per savaitę 3 val. nakties šiltą patalą paliekantis ir išlydėti savo ūkyje užaugintos ir paruoštos produkcijos į didmiesčių turgelius besikeliantis A.Banionis sako, kad vyturiams ir tai nebaisu.

Ilgesnio miego valandoms jis pasilieka savaitgalių popietes, tada ir numylėtoms bitėms, ir mylimai žmonai, ir sau gali skirti daugiau laiko.

Iš penkių vaikų šeimos kilęs ūkininkas iš tėvų išmoko daug dirbti, gerbti šalia esantį žmogų ir suprasti, ko sieki. Vienu turtingiausių ūkininkų vadinamas A.Banionis šio titulo kratosi ir pokalbio metu ne kartą pabrėžia, kad ūkis – ne jo, o visų jame kuriančių nuosavybė.

„Kartu dirbame, kartu užsidirbame, kartu problemas sprendžiame. Nė vienas darbuotojas nėra paliktas likimo valiai. Savo žmones gerai pažįstu, bandau juos suprasti, padėti, skatinu kalbėtis. Manau, kad ir jie mane supranta“, – viliasi veterinarijos studijas baigęs vyras.

Savo darbuotojų ūkininkas apibūdinamas kaip vietos bendruomenės lyderis, apsiskaitęs, išsilavinęs, sugebantis pokalbį užmegzti. Asmeniniu pavyzdžiu ūkio darbininkus užkrečiantis A.Banionis ne vieno jų vadinamas charizmatišku, o kai kurie sako matantys jį kaip žmogų, į kurį gera lygiuotis. Trečius metus A.Banionio ūkyje buhalteriu dirbantis Audrius prasitaria: „Jis visada kupinas jėgų ir idėjų, dirba 24 valandas 7 dienas per savaitę. Tokį jį matome.“

Variklis – ūkininko atsakomybė

Pro Margininkų patriotu save laikančio ūkio šeimininko akis nepraslysta nė vienas svarbesnis bendruomenės įvykis. Prieš kelerius metus šalyje supleškėjus kelioms bažnyčioms A.Banionis suskubo pakeisti seną elektros instaliaciją Margininkų maldos namuose, atstatė iš kapinių pavogtus vartus – sumokėjo meistrams už darbą ir medžiagas, darbininkams už pastatymą.

A.Banionis nusprendė steigti privatų vaikų darželį. Jo iniciatyvą palankiai sutiko ir Kauno rajono savivaldybė. Nors pats ūkininkas prasitaria, kad jam iš to pelno nebus, betgi bendruomenė kiek laimės – mamos turės užsiėmimą, vaikai bus geriau prižiūrimi. Tai ne vienintelė ūkininko svajonė. Viena didesnių – įkurti Margininkuose šiuolaikinę biblioteką.

„Daugelis darbą šiame ūkyje priima kaip likimo dovaną. Žinoma, pats esi ta švytuoklė, priimanti sprendimus. Bet juk nesi vienas: kalbiesi su 100 žmonių, kiekvienas jų pamėtėja po idėją ir galiausiai viskas stoja į vietas“, – dėsto optimizmu spinduliuojančiomis akimis savo ūkyje mažus stebuklus kuriantis A.Banionis.

Paklaustas, ar nevargsta mėgindamas prisikviesti žmonių, galinčių dirbti Margininkuose, pašnekovas tik juokiasi, kad būsimi darbininkai patys jo namų duris praveria. Ūkininkas prisipažįsta jau pirmojo pokalbio metu gebantis įžvelgti, ar atvykėlis pritaps jo ūkyje. „Kai kuriuos darbininkus savo ūkyje ir apgyvendiname, man svarbiausia, kad nebūtų piktnaudžiaujama alkoholiu. Nemanykite, kad visuomet taip gražiai kalbu, kaip su jumis, būna, kad ir apsipykstame, ir balsą pakeliu, tikrai nesu kaip iš kalėdinio atviruko“, – juokiasi A.Banionis.

Geriausi veisliniai pieniniai ir mėsiniai galvijai, žirgai, avys, triušiai ir kiti kailiniai žvėreliai, alpakos – Algirdiškių parodų centre (Panevėžio r.) praėjusį penktadienį buvo galima pamatyti visko, kuo didžiuojasi Lietuvos ūkininkai. Čia vyko tradicinė Žemės ūkio rūmų rengiama veislininkystės pasiekimų paroda.

Justina KARINIAUSKAITĖ

Šiemet į parodą mėsinių galvijų augintojai iš įvairių šalies kraštų atvežė septynių veislių mėsinių galvijų. Ypatingo parodos lankytojų dėmesio sulaukė Širvintų rajono ūkininkų Kristinos ir Arūno Martinėlių hailendų veislės telyčia įspūdingais ragais.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas sveikindamas dalyvius ir  lankytojus linkėjo visiems pasidžiaugti žemdirbių laimėjimais veislininkystės srityje. Laimėjimų daug, bet parodą aplankiusiai žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei veislinių gyvūnų augintojai išdėstė pastaruoju metu juos slegiančias problemas.

Lankytojai turėjo galimybę ne tik pasigrožėti, bet ir paglostyti įvairių rūšių veislinius triušius, kurių į parodą atvežė Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos nariai. Parodoje surengti žirgų, šunų pasirodymai ir net sraigių lenktynės.