Tag Archive | "Vilmorus"

Rinkimų intriga – liberalų ir N.Puteikio/K.Krivicko koalicijos likimas

Tags: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Rinkimai, BFL nuotr.

 

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

 

Aušra LĖKA

 

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

 

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

 

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

 

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

 

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

 

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

 

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

 

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

 

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

 

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

 

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius


■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Vladas Gaidys: „Paradoksalu, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“

Tags: , ,



Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti. Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“  direkoriumi Vladu Gaidžiu.

VEIDAS: Optimizmas, ko gero, labai susijęs su finansiniu saugumu. Kurioje Lietuvoje žmonės jautėsi finansiškai stabiliau?
V.G.: Ekonominių parametrų vertinimas ir laimės jausmas yra du atskiri dalykai. Pavyzdžiui, pastarosios krizės laikotarpiu laimingais besijaučiančiųjų sumažėjo vos keliais procentais, bet ir tie greitai atsistatė. Iš esmės lietuviai, priešingai nei dažnai teigiama, niekada nebuvo per daug depresyvūs.

VEIDAS: O kaip skiriasi valdžios vertinimas – gal tarpukariu valdžios institucijomis buvo labiau pasitikima nei dabar?
V.G.: Čia didelio skirtumo neįžvelgčiau. Tiek dabar, tiek anuomet ir valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, ir atski
ri politikai sulaukdavo kritikos, pasitikėjimo nebuvo itin daug. Kita vertus, tiek tarpukariu, tiek dabar visuomet buvo daugiau institucijų, kuriomis pasitikima, nei tų, kuriomis nepasitikima. Pavyz džiui, juk ir dabar iš esmės nepasitikima tik Seimu, užtat pasitikima prezidentu, kariuomene, policija, švietimo sistema, sveikatos apsauga, pagaliau Bažnyčia. Galima sakyti, kad pasitikėjimo ir yra, ir buvo daugiau nei nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo.

VEIDAS: Kad ir kiek būtų to nepasitenkinimo, lietuviai jo nelinkę reikšti demonstracijomis. Gal 1918–1940 m. protestų būta daugiau?
V.G.: Viena vertus, tada nebuvo stipraus proletariato – juk gamyklų būta vos kelios, ant Nemuno kranto Vilijampolėje, o daugiausiai dirbančių miestiečių buvo žydų tautybės. Kita vertus, dėl to, kad net ir dabar turbūt 60 proc. gyventojų yra iš kaimo, lietuviui genuose užkoduota, jog negalima sunkiai uždirbtų, paties pasigamintų materialinių gėrybių daužyti, deginti, niokoti taip, kaip daroma Graikijoje ar Prancūzijoje. Lietuviui visais laikais atrodė, kad tai kvaila, todėl nepasitenkinimas valdžia dabar reiškiamas per rinkimus, o Smetonos laikais, kai rinkimai nebuvo organizuojami, netrūko valdžios atstovus pašiepiančių karikatūrų, valdžia buvo kritikuojama uždaruose susibūrimuose.

VEIDAS: Daugelis mano, kad tarpukariu lietuviai buvo didesni optimistai nei dabar. O kaip yra iš tikrųjų?
V.G.: Praeitį kur kas lengviau idealizuoti, negu ištirti. Abiejose Lietuvose žmonės jautėsi laimingi, bet tarpukariu jie puoselėjo daugiau ateities lūkesčių.
Tačiau iš tiesų optimizmo lietuviams netrūko nei anuomet, nei dabar, nors tai ir keista girdėti.
Skirtumas tas, kad tarpukariu ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio gyventojai turėjo daug daugiau vilčių, o dabar žmonės yra realistai ir iš ateities nebesitiki stebuklų. Pavyzdžiui, tiek tuomet, tiek dabar itin svarbią reikšmę žmogui turėjo technologinis progresas, bet pasitenkinimo šiomis naujovėmis dabar mažiau.
Prisiminkime Antano Smetonos laikų nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs technologiniai momentai – vis didesni ir galingesni automobiliai, lėktuvai, gamyklos. Tuomet gyvenusiems žmonėms buvo labai būdingas tikėjimas dinamiška ateitimi, manyta, kad žmogus nugalės gamtą, kad jo laukia tiesiog stebuklinga ateitis, kai viską darys mašinos.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta analogiškas technologinis proveržis: atsirado kompiuteriai, GPS įrenginiai, mobilieji telefonai, genetiškai modifikuoti produktai. Tačiau žmogus, nesvarbu, ar lietuvis, ar kitos tau tos atstovas, nors ir sugebėjo įveikti gamtą, suprato, kad gyvenimas nuo to netapo geresnis, kad nors ir iš tiesų viską gali atlikti mašinos, žmogui gyventi netapo paprasčiau. Taigi dabar tiesiog nebėra aniems laikams būdingos vilties. Tačiau ekonominių parametrų vertinimas – jau visai kas kita, ir čia tarp smetoniškos ir šiuo laikinės Lietuvos yra didžiulis skirtumas.
Dabar itin būdingas nepasitikėjimas ekonominiais parametrais, pesimistinis šeimos materialinės padėties vertinimas. Smetonos laikais žmonės ekonomiškai jautėsi kur kas saugesni. Didžioji dalis, apie 77 proc., žmonių gyveno kaime, vertėsi iš dalies natūriniu ūkiu, žinojo, kad jei užsiaugins karvę ar kiaulę, tai patys prasimaitins ir dar į miestą galės kažką nuvežti parduoti.
Viešajame sektoriuje, kuris tuomet buvo labai nedidelis, dirbantys žmonės, pavyzdžiui, mokytojai ar gydytojai, irgi jautėsi finansiškai kur kas saugesni nei dabar – jie gaudavo gerokai solidesnes algas ir socialines garantijas.

VEIDAS: Vadinasi, streso lietuvio gyvenime tarpukario Lietuvoje buvo mažiau?
V.G.: Ką reiškia vien įvairios globalios grėsmės, kurių tarpukariu nė nebuvo. Juk dabar baiminamasi visuotinio atšilimo, ozono sluoksnio plonėjimo, AIDS, paukščių gripo – dalykų, dėl kurių anais laikais niekas nesuko galvos.

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvos gyventojai save plakė ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad svetur žmonės gyvena geriau? Gal ir tada rungtyniavome su estais?
V.G.: Kad atsiliekame nuo estų, arba, tiksliau, estai mus aplenkė – atsikartojantis jausmas. Štai kad ir iškalbingi 1937-ųjų gyventojų surašymo duomenys, kuriuos, beje, knygos pavidalu galima rasti ir M.Mažvydo bibliotekoje. Juose Lietuva pagal daugelį rodiklių lyginama su Latvija bei Estija ir dažniausiai – Lietuvos nenaudai. Pavyzdžiui, 1937-aisiais automobilių, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje buvo aštuoni, Latvijoje – 20, o Estijoje – 40.
Arba, tarkime, gerokai skiriasi per metus išsiųstų atvirukų skaičius, kuris rodo ir žmonių raštingumą, ir tam tikrą kultūros lygį, ir galiausiai finansinį pajėgumą, nes nei pašto paslaugos, nei patys atvirukai nebuvo pigūs. Pasirodo, Lietuvoje buvo išsiųsta 5,4 mln., Latvijoje – 10,6 mln., Estijoje – 21,9 mln. atvirukų.
Beje, Lietuvoje tarpukariu labai populiarūs buvo sezoniniai darbai Latvijoje, kuri ekonomiškai buvo stipresnė nei Lietuva.

VEIDAS: Kiek skyrėsi emigracijos mastas?
V.G.: Emigracija buvo aktuali ir tuomet, ir dabar. Svarbu tai, kad visuomet dėl emigrantų skaičiaus buvo kaltinama valdžia, bet, matyt, noras laimės ieškoti svetur įgimtas. Tačiau emigracija dabar kur kas didesnė nei tarpukariu.

VEIDAS: O ar lietuviai ir anuomet buvo tarp daugiausiai besižudančių tautų Europoje?
V.G.: Šiuo atveju norėčiau paminėti vieną labai svarbų aspektą – alkoholio vartojimą. Štai dabar vienas gyventojas, įskaitant kūdikius, per metus vidutiniškai išgeria 13 litrų gryno alkoholio. Tai 52 puslitriai degtinės, vadinasi, butelis degtinės išgeriamas kas savaitę. Šie skaičiai stulbinantys, jie labai prisideda ir prie savižudybių, ir prie nužudymų skaičiaus, ir prie bendro saugumo jausmo.
Tarpukariu tiek tikrai nebuvo geriama. Pavyzdžiui, į miestą iš kaimo ypatinga proga nuvažiavę keturi vyrai galbūt ir išgerdavo vieną 300 gramų butelaitį degtinės, bet tai nepalyginti mažiau, nei alkoholio vartojama dabar.

VEIDAS: Dabar mėgstama sakyti „smetoniška parduotuvėlė“, „smetoniška kepyklėlė“. Kaip, Jūsų žiniomis, skyrėsi požiūris į smulkųjį verslą anuomet ir dabar?
V.G.: Smetonos laikais po žemės reformos daugybė žmonių tapo savininkais, susiformavo atskira stambi klasė, tapusi valstybės stuburu. Kiekvienas kažką gamino, siuvo, kepė, taisė, ir šie žmonės buvo gerbiami.
Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje, o iš dalies ir dabar, viskas buvo kitaip. Užsiimantieji prekyba buvo pašaipiai vadinami „spekuliantais“, „turgininkais“, „kioskininkais“, nes nepriklausomybės pradžioje susiformavo stambūs monopoliai, o vertybe, prestižu tapo dirbti samdomu darbuotoju. Privatus verslas žmonių sąmonėje prilygo sukčiavimui, nesąžiningai veiklai. Netgi pati pirma reprezentatyvi apklausa 1989 m., kurią rengiant pats dalyvavau,
atskleidė, kad absoliuti dauguma gyventojų pritarė Vyriausybės nutarimui dėl kovos su spekuliacija, absoliuti dauguma priešinosi lietuviškų prekių išvežimui iš šalies. Manau, tik pastaraisiais metais pradėta idealizuoti smetoniška krautuvėlė ar kepyklėlė, imta gerbti smulkiuosius verslininkus. ■

Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai

Tags: , ,


Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, įsitikinimus, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti.

Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje nepriklausomoje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriumi dr. Vladu Gaidžiu.

VEIDAS: Daugelis mano, kad tarpukariu lietuviai buvo didesni optimistai nei dabar. O kaip yra iš tikrųjų?
V.G.: Praeitį kur kas lengviau idealizuoti, negu ištirti. Juk juokaujama, kad ir veidrodžiai anksčiau geresnį vaizdą rodė. Tačiau iš tiesų optimizmo lietuviams netrūko nei anuomet, nei dabar, nors tai ir keista girdėti.
Skirtumas tas, kad tarpukariu ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio gyventojai turėjo daug daugiau vilčių, o dabar žmonės yra realistai ir iš ateities nebesitiki stebuklų. Pavyzdžiui, tiek tuomet, tiek dabar itin svarbią reikšmę žmogui turėjo technologinis progresas, bet pasitenkinimo šiomis naujovėmis dabar mažiau.
Prisiminkime Smetonos laikų nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs technologiniai momentai – vis didesni ir galingesni automobiliai, lėktuvai, gamyklos. Tuomet gyvenusiems žmonėms buvo labai būdingas tikėjimas dinamiška ateitimi, manyta, kad žmogus nugalės gamtą, kad jo laukia tiesiog stebuklinga ateitis, kai viską darys mašinos.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta analogiškas technologinis proveržis: atsirado kompiuteriai, GPS įrenginiai, mobilieji telefonai, genetiškai modifikuoti produktai. Tačiau žmogus, nesvarbu, ar lietuvis, ar kitos tautos atstovas, nors ir sugebėjo įveikti gamtą, suprato, kad gyvenimas nuo to netapo geresnis, kad nors ir iš tiesų viską gali atlikti mašinos, žmogui gyventi netapo paprasčiau. Taigi dabar tiesiog nebėra Smetonos laikams būdingos vilties, kad rytoj įvyks nuostabus gyvenimą pakeisiantis stebuklas.
VEIDAS: Optimizmas, ko gero, labai susijęs su finansiniu saugumu. Kurioje Lietuvoje žmonės jautėsi finansiškai stabiliau?
V.G.: Ekonominių parametrų vertinimas ir laimės jausmas yra du atskiri dalykai. Pavyzdžiui, pastarosios krizės laikotarpiu laimingais besijaučiančiųjų sumažėjo vos keliais procentais, bet ir tie greitai atsistatė. Iš esmės lietuviai, priešingai nei dažnai teigiama, niekada nebuvo per daug depresyvūs. Tačiau ekonominių parametrų vertinimas – jau visai kas kita, ir čia tarp smetoniškos ir šiuolaikinės Lietuvos yra didžiulis skirtumas.
Dabar itin būdingas nepasitikėjimas ekonominiais parametrais, pesimistinis šeimos materialinės padėties vertinimas. Smetonos laikais žmonės ekonomiškai jautėsi kur kas saugesni. Didžioji dalis, apie 77 proc., žmonių gyveno kaime, vertėsi iš dalies natūriniu ūkiu, žinojo, kad jei užsiaugins karvę ar kiaulę, tai patys prasimaitins ir dar į miestą galės kažką nuvežti parduoti.
Viešajame sektoriuje, kuris tuomet buvo labai nedidelis, dirbantys žmonės, pavyzdžiui, mokytojai ar gydytojai, irgi jautėsi finansiškai kur kas saugesni nei dabar – jie gaudavo gerokai solidesnes algas ir socialines garantijas.
VEIDAS: Vadinasi, streso lietuvio gyvenime Smetonos laikais buvo mažiau?
V.G.: Ką reiškia vien įvairios globalios grėsmės, kurių tarpukariu nė nebuvo. Juk dabar baiminamasi visuotinio atšilimo, ozono sluoksnio plonėjimo, AIDS, paukščių gripo – dalykų, dėl kurių Smetonos laikais niekas nesuko galvos.
VEIDAS: Bet juk artinosi Antrasis pasaulinis karas.
V.G.: Mums tai atrodo grėsminga žiūrint iš laiko perspektyvos, nes žinome, kas nutiko, kuo viskas baigėsi. Tačiau tuo metu žmonės karo nesibaimino, kaip ir mes dabar nešiurpstame išgirdę apie naujus JAV lėktuvnešius, ramiai klausomės naujienų apie Šiaurės Korėją ar Iraną, be panikos reaguojame į tai, kad kaimynė Rusija perka “Mistralius”. Dabar ginklų žvanginimo net daugiau nei Smetonos laikais, tad galima įsivaizduoti, kad anuomet žmonės gyveno tikrai labiau atsipalaidavę.
VEIDAS: O kaip skiriasi valdžios vertinimas – gal tarpukariu valdžios institucijomis buvo labiau pasitikima nei dabar?
V.G.: Čia didelio skirtumo neįžvelgčiau. Tiek dabar, tiek anuomet ir valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, ir atskiri politikai sulaukdavo kritikos, pasitikėjimo nebuvo itin daug. Kita vertus, tiek tarpukariu, tiek dabar visuomet buvo daugiau institucijų, kuriomis pasitikima, nei tų, kuriomis nepasitikima. Pavyzdžiui, juk ir dabar iš esmės nepasitikima tik Seimu, užtat pasitikima prezidentu, kariuomene, policija, švietimo sistema, sveikatos apsauga, pagaliau Bažnyčia. Galima sakyti, kad pasitikėjimo ir yra, ir buvo daugiau nei nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo.
VEIDAS: Kad ir kiek būtų to nepasitenkinimo, lietuviai jo nelinkę reikšti demonstracijomis. Gal 1918–1940 m. protestų būta daugiau?
V.G.: Viena vertus, tada nebuvo stipraus proletariato – juk gamyklų buvo vos kelios, ant Nemuno kranto Vilijampolėje, o daugiausiai dirbančių miestiečių buvo žydų tautybės. Kita vertus, dėl to, kad net ir dabar turbūt 60 proc. gyventojų yra iš kaimo, lietuviui genuose užkoduota, kad negalima sunkiai uždirbtų, paties pasigamintų materialinių gėrybių daužyti, deginti, niokoti taip, kaip daroma Graikijoje ar Prancūzijoje. Lietuviui visais laikais atrodė, kad tai kvaila, todėl nepasitenkinimas valdžia dabar reiškiamas per rinkimus, o Smetonos laikais, kai rinkimai nebuvo organizuojami, netrūko valdžios atstovus pašiepiančių karikatūrų, valdžia buvo kritikuojama uždaruose susibūrimuose.
VEIDAS: Tačiau, nepaisant nepasitikėjimo valdančiaisiais, patriotizmo jausmo netrūko, kitaip tariant, tada jo būta kur kas daugiau ne dabar.
V.G.: Patriotizmo būta visuomet, tik jis pasireikšdavo kitokiomis formomis. Šiuolaikinėje Lietuvoje niekas neina į darbą su tautiniais drabužiais, bet 1989–1990 m. per porą metų pasireiškusio patriotizmo užtektų porai dešimtmečių.
Patriotizmas išskirtinėmis progomis prasiverždavo ir tarpukariu. Nors tuomet nebuvo Sąjūdžio momento, žiūrėdamas archyvines nuotraukas aptikau Vytauto Didžiojo metinių minėjimą, per kurį buvo kuriami gyvieji paveikslai, o vaikučiai mojavo vėliavėlėmis.
Beje, įdomu tai, kad tiek tada, tiek dabar visuomenę itin vienijanti jėga buvo krepšinis, ypač išpopuliarėjęs po tarpukariu Kaune surengto Europos čempionato. Be to, ir tuomet, ir dabar lietuvius labai vienijo Dainų šventės.
Lygiai taip pat visais laikais būta ir nusivylimo ar širdgėlos: juk ir prieš Antrąjį pasaulinį karą poetai savo eilėraščiuose liejo nuoskaudą, kad patriotizmą to meto žmonės pamynė dėl materialinių vertybių.
VEIDAS: Ar Lietuviai Smetonos laikais save plakė ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad svetur žmonės gyvena geriau? Gal ir tada rungtyniavome su estais?
V.G.: Kad atsiliekame nuo estų, arba, tiksliau, estai mus aplenkė – atsikartojantis jausmas. Štai kad ir iškalbingi 1937-ųjų gyventojų surašymo duomenys, kuriuos, beje, knygos pavidalu galima rasti ir M.Mažvydo bibliotekoje. Juose Lietuva pagal daugelį rodiklių lyginama su Latvija bei Estija ir dažniausiai – Lietuvos nenaudai. Pavyzdžiui, 1937-aisiais automobilių, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje buvo aštuoni, Latvijoje – 20, o Estijoje – 40.
Arba, tarkime, gerokai skiriasi per metus išsiųstų atvirukų skaičius, kuris rodo ir žmonių raštingumą, ir tam tikrą kultūros lygį, ir galiausiai finansinį pajėgumą, nes nei pašto paslaugos, nei patys atvirukai nebuvo pigūs. Pasirodo, Lietuvoje buvo išsiųsta 5,4 mln., Latvijoje – 10,6 mln., Estijoje – 21,9 mln. atvirukų.
Beje, Lietuvoje tarpukariu labai populiarūs buvo sezoniniai darbai Latvijoje, kuri ekonomiškai buvo stipresnė nei Lietuva.
VEIDAS: O ar galima palyginti emigracijos mastą?
V.G.: Emigracija buvo aktuali ir tuomet, ir dabar. Svarbu tai, kad visuomet dėl emigrantų skaičiaus buvo kaltinama valdžia, bet, matyt, noras laimės ieškoti svetur įgimtas. Tik tiek, kad dabar emigracija kur kas didesnė nei Smetonos laikais.
VEIDAS: O ar lietuviai ir anuomet buvo bene daugiausiai besižudanti tauta Europoje?
V.G.: Šiuo atveju norėčiau paminėti vieną labai svarbų aspektą – alkoholio vartojimą. Štai dabar vienas gyventojas, įskaitant kūdikius, per metus vidutiniškai išgeria 13 litrų gryno alkoholio. Tai 52 puslitriai degtinės, vadinasi, butelis degtinės išgeriamas kas savaitę. Šie skaičiai stulbinantys, jie labai prisideda ir prie savižudybių, ir prie nužudymų skaičiaus, ir prie bendro saugumo jausmo.
Smetonos laikais tiek tikrai nebuvo geriama. Pavyzdžiui, į miestą iš kaimo ypatinga proga nuvažiavę keturi vyrai galbūt ir išgerdavo vieną 300 gramų butelaitį degtinės, bet tai nepalyginti mažiau, nei alkoholio vartojama dabar.
VEIDAS: Dabar mėgstama sakyti “smetoniška parduotuvėlė”, “smetoniška kepyklėlė”. Kaip, Jūsų žiniomis, skyrėsi požiūris į smulkųjį verslą anuomet ir dabar?
V.G.: Smetonos laikais po žemės reformos daugybė žmonių tapo savininkais, susiformavo atskira stambi klasė, tapusi valstybės stuburu. Kiekvienas kažką gamino, siuvo, kepė, taisė, ir šie žmonės buvo gerbiami.
Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje, o iš dalies ir dabar, viskas buvo kitaip. Užsiimantieji prekyba buvo pašaipiai vadinami “spekuliantais”, “turgininkais”, “kioskininkais”, nes nepriklausomybės pradžioje susiformavo stambūs monopoliai, o vertybe, prestižu tapo dirbti samdomu darbuotoju. Tuo tarpu privatus verslas žmonių sąmonėje prilygo sukčiavimui, nesąžiningai veiklai.
Netgi pati pirma reprezentatyvi apklausa 1989 m., kurią rengiant pats dalyvavau, atskleidė, kad absoliuti dauguma gyventojų pritarė Vyriausybės nutarimui dėl kovos su spekuliacija, absoliuti dauguma priešinosi lietuviškų prekių išvežimui iš šalies. Manau, tik pastaraisiais metais pradėta idealizuoti smetoniška krautuvėlė ar kepyklėlė, imta gerbti smulkiuosius verslininkus.

Daugelis rinkėjų nusivylę valdžia

Tags: , ,


Jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausią savaitgalį, beveik 40 proc. piliečių prisipažino neitų balsuoti arba teigė nežinantys, kurios partijos vertos jų pasitikėjimo.

Didžioji dalis atėjusiųjų balsuoti savo balsą atiduotų opozicinei Lietuvos socialdemokratų partijai, rodo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” reprezentatyvi apklausa, kurią skelbia dienraštis “Lietuvos rytas”.

Už socialdemokratus žada balsuoti 19,6 proc. apklausos dalyvių.

Opozicinė partija “Tvarka ir teisingumas” gautų 11,8 proc. balsų, taip pat opozicijoje esanti Darbo partija turi 10,8 proc. simpatikų.

Dabartiniai valdantieji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai galėtų tikėtis 6,4 proc. balsų.

Kitos partijos neįveiktų 5 proc. rinkimų barjero.

Už Liberalų sąjūdį tvirtino balsuosiantys 3,8 proc. respondentų, už Naująją sąjungą – 2,5 proc., už Valstiečių liaudininkų sąjungą ir Krikščionių partiją – po 1,1 proc., už Liberalų ir centro sąjungą – 0,9 proc., Tautos prisikėlimo partiją – 0,4 proc. apklaustųjų.

22,5 proc. apklausos dalyvių pareiškė, kad per rinkimus nebalsuotų. Dar 17,3 proc. tvirtino nežinantys, kam atiduotų savo balsą.

Visuomenė pasitiki notarais

Tags: , , ,


Dauguma Lietuvos gyventojų pasitiki notarais ir pritartų, jei su notaro pagalba galėtų įforminti santuokos nutraukimą ar internete įsteigti įmonę.

Tai rodo sociologinė apklausa, kurią atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus”.

Tyrimo duomenimis, vertindami teisinių profesijų atstovus, Lietuvos gyventojai šeštus metus iš eilės labiausiai pasitiki notarais (58%). Notarais nepasitiki 11% respondentų. Nuo 2009 metų pasitikėjimas notarais pakilo 5 procentiniais punktais (2009 m. – 53%). Pakilo pasitikėjimas ir policininkais (40%, 2009 m. – 36%). Pasitikėjimas kitų teisinių profesijų atstovais beveik nepakito: advokatais pasitiki 31% (2009 m.- 31%), Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojais – 20% (2009 m.- 22%), VSD pareigūnais – 18% (2009 m.- 18%), teisėjais – 14% (2009 m.- 15%), antstoliais – 14% (2009 m.- 12%), prokurorais – 12% (2009 m.- 13%).

“Teisėtvarka ir teisėsauga šiuo metu visuomenės dėmesio centre, todėl žmonės kritiški teisėjų, prokurorų, VSD darbuotojų atžvilgiu. Pasitikėjimo notarais augimą siečiau su notariato pastangomis kritiškai įvertinti savo veiklą, labiau orientuotis į klientų, ateinančių gauti teisines paslaugas, poreikius”, – sako “Vilmorus” direktorius dr. Vladas Gaidys.

“Tikriausiai piliečiai pastebėjo mūsų pastangas gerinti teisinio aptarnavimo kokybę ir ginti viešąjį interesą civilinės teisės srityje. Be to, stengėmės būti savikritiški – nuobaudų sulaukė ir net įgaliojimų neteko drausmę pažeidę notarai”, – sako Lietuvos notarų rūmų prezidentas, Klaipėdos notaras Marius Stračkaitis.

Notarų rūmų prezidento teigimu, apklausos rezultatai palankūs ir galimam notarų paslaugų spektro plėtimui ateityje.

“Vilmorus” duomenimis, net 63% apklaustųjų palankiai vertina siūlymus, kad notaras galėtų nutraukti santuoką, kai tarp besiskiriančiųjų nėra ginčų ir nėra nepilnamečių vaikų. 48% respondentų pritaria ir šiuo metu Seime svarstomoms hipotekos reformos nuostatoms, siūlančioms, kad hipotekos sandoriai būtų įforminami tik pas notarą ir nebereikėtų papildomai kreiptis pas hipotekos teisėją.

Daugiau kaip trečdalis respondentų (39%) teigiamai vertina siūlymus, kad įmonę arba bendrovę, dalyvaujant notarui, būtų galima įsteigti per internetą.

Per pastaruosius dvejus metus 37% respondentų lankėsi notarų biuruose, maždaug ketvirtadalis reikalus tvarkė vieną kartą, o 13% – du kartus ir dažniau. Du trečdaliai (65%) respondentų, tvarkiusių reikalus per pastaruosius dvejus metus notarų biuruose, notarų teikiamų paslaugų kokybę vertina gerai, 27% – patenkinamai. Dauguma (83%) apsilankiusių biure klientų liko patenkinti susitikimu su notaru.

“Vilmorus” Lietuvos notarų rūmų užsakymu šių metų spalio 1-11 dienomis pagal reprezentatyvaus tyrimo metodiką 18 miestų ir 51 kaime apklausė 1002 respondentus, kurių amžius 18 ir daugiau metų.

Lietuvos notarų rūmai – tai visus šalies notarus vienijanti profesinė savivaldos asociacija, koordinuojanti jų veiklą, atsakinga už notarų kvalifikacijos kėlimą ir kokybišką notarų paslaugų atlikimą, bei atstovaujanti notarų interesams valstybės valdžios ir valdymo institucijose. Lietuvoje šiuo metu yra 263 notarai.

Populiariausia – D.Grybauskaitė

Tags: ,


Populiariausia politikė Lietuvoje yra prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau ją geriausia atstove laikančių per mėnesį sumažėjo 3,4 proc.

Tai rodo spalio 1-11 dienomis surengta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” reprezentatyvi apklausa, ją skelbia dienraštis “Lietuvos rytas”.

41,6 proc. respondentų teigė, kad D.Grybauskaitė geriausiai atstovauja jų interesams. Rugsėjį analogiškoje apklausoje taip teigiančių buvo 45,2 proc.

Antroje vietoje gerokai atsilikusi nuo valstybės vadovės reitingo lentelėje yra Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ją, kaip geriausiai rinkėjų interesams atstovaujančią visuomenės veikėją, nurodė 9,7 proc. apklaustųjų.

Opozicinės socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius surinko 7,6 proc., partijos “Tvarka ir teisingumas” vadovas europarlamentaras Rolandas Paksas – 5 proc., Seimo narys “tvarkietis” Julius Veselka – 4,7 proc., Darbo partijos lyderis europarlamentaras Viktoras Uspaskichas – 3,6 proc. simpatijų.

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlį premjerą Andrių Kubilių geriausiu atstovu laiko 3 proc., parlamentarą “tvarkietį” Valentiną Mazuronį – 2,8 proc., Seimo narį socialdemokratą Česlovą Juršėną – 2,5 proc. respondentų.

Kiti politikai ir visuomenės veikėjai gavo po mažiau nei 2 proc. apklausos dalyvių balsų.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...