2012 Kovo 05

Vladas Gaidys

Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai

veidas.lt

Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, įsitikinimus, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti.

Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje nepriklausomoje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriumi dr. Vladu Gaidžiu.

VEIDAS: Daugelis mano, kad tarpukariu lietuviai buvo didesni optimistai nei dabar. O kaip yra iš tikrųjų?
V.G.: Praeitį kur kas lengviau idealizuoti, negu ištirti. Juk juokaujama, kad ir veidrodžiai anksčiau geresnį vaizdą rodė. Tačiau iš tiesų optimizmo lietuviams netrūko nei anuomet, nei dabar, nors tai ir keista girdėti.
Skirtumas tas, kad tarpukariu ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio gyventojai turėjo daug daugiau vilčių, o dabar žmonės yra realistai ir iš ateities nebesitiki stebuklų. Pavyzdžiui, tiek tuomet, tiek dabar itin svarbią reikšmę žmogui turėjo technologinis progresas, bet pasitenkinimo šiomis naujovėmis dabar mažiau.
Prisiminkime Smetonos laikų nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs technologiniai momentai – vis didesni ir galingesni automobiliai, lėktuvai, gamyklos. Tuomet gyvenusiems žmonėms buvo labai būdingas tikėjimas dinamiška ateitimi, manyta, kad žmogus nugalės gamtą, kad jo laukia tiesiog stebuklinga ateitis, kai viską darys mašinos.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta analogiškas technologinis proveržis: atsirado kompiuteriai, GPS įrenginiai, mobilieji telefonai, genetiškai modifikuoti produktai. Tačiau žmogus, nesvarbu, ar lietuvis, ar kitos tautos atstovas, nors ir sugebėjo įveikti gamtą, suprato, kad gyvenimas nuo to netapo geresnis, kad nors ir iš tiesų viską gali atlikti mašinos, žmogui gyventi netapo paprasčiau. Taigi dabar tiesiog nebėra Smetonos laikams būdingos vilties, kad rytoj įvyks nuostabus gyvenimą pakeisiantis stebuklas.
VEIDAS: Optimizmas, ko gero, labai susijęs su finansiniu saugumu. Kurioje Lietuvoje žmonės jautėsi finansiškai stabiliau?
V.G.: Ekonominių parametrų vertinimas ir laimės jausmas yra du atskiri dalykai. Pavyzdžiui, pastarosios krizės laikotarpiu laimingais besijaučiančiųjų sumažėjo vos keliais procentais, bet ir tie greitai atsistatė. Iš esmės lietuviai, priešingai nei dažnai teigiama, niekada nebuvo per daug depresyvūs. Tačiau ekonominių parametrų vertinimas – jau visai kas kita, ir čia tarp smetoniškos ir šiuolaikinės Lietuvos yra didžiulis skirtumas.
Dabar itin būdingas nepasitikėjimas ekonominiais parametrais, pesimistinis šeimos materialinės padėties vertinimas. Smetonos laikais žmonės ekonomiškai jautėsi kur kas saugesni. Didžioji dalis, apie 77 proc., žmonių gyveno kaime, vertėsi iš dalies natūriniu ūkiu, žinojo, kad jei užsiaugins karvę ar kiaulę, tai patys prasimaitins ir dar į miestą galės kažką nuvežti parduoti.
Viešajame sektoriuje, kuris tuomet buvo labai nedidelis, dirbantys žmonės, pavyzdžiui, mokytojai ar gydytojai, irgi jautėsi finansiškai kur kas saugesni nei dabar – jie gaudavo gerokai solidesnes algas ir socialines garantijas.
VEIDAS: Vadinasi, streso lietuvio gyvenime Smetonos laikais buvo mažiau?
V.G.: Ką reiškia vien įvairios globalios grėsmės, kurių tarpukariu nė nebuvo. Juk dabar baiminamasi visuotinio atšilimo, ozono sluoksnio plonėjimo, AIDS, paukščių gripo – dalykų, dėl kurių Smetonos laikais niekas nesuko galvos.
VEIDAS: Bet juk artinosi Antrasis pasaulinis karas.
V.G.: Mums tai atrodo grėsminga žiūrint iš laiko perspektyvos, nes žinome, kas nutiko, kuo viskas baigėsi. Tačiau tuo metu žmonės karo nesibaimino, kaip ir mes dabar nešiurpstame išgirdę apie naujus JAV lėktuvnešius, ramiai klausomės naujienų apie Šiaurės Korėją ar Iraną, be panikos reaguojame į tai, kad kaimynė Rusija perka “Mistralius”. Dabar ginklų žvanginimo net daugiau nei Smetonos laikais, tad galima įsivaizduoti, kad anuomet žmonės gyveno tikrai labiau atsipalaidavę.
VEIDAS: O kaip skiriasi valdžios vertinimas – gal tarpukariu valdžios institucijomis buvo labiau pasitikima nei dabar?
V.G.: Čia didelio skirtumo neįžvelgčiau. Tiek dabar, tiek anuomet ir valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, ir atskiri politikai sulaukdavo kritikos, pasitikėjimo nebuvo itin daug. Kita vertus, tiek tarpukariu, tiek dabar visuomet buvo daugiau institucijų, kuriomis pasitikima, nei tų, kuriomis nepasitikima. Pavyzdžiui, juk ir dabar iš esmės nepasitikima tik Seimu, užtat pasitikima prezidentu, kariuomene, policija, švietimo sistema, sveikatos apsauga, pagaliau Bažnyčia. Galima sakyti, kad pasitikėjimo ir yra, ir buvo daugiau nei nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo.
VEIDAS: Kad ir kiek būtų to nepasitenkinimo, lietuviai jo nelinkę reikšti demonstracijomis. Gal 1918–1940 m. protestų būta daugiau?
V.G.: Viena vertus, tada nebuvo stipraus proletariato – juk gamyklų buvo vos kelios, ant Nemuno kranto Vilijampolėje, o daugiausiai dirbančių miestiečių buvo žydų tautybės. Kita vertus, dėl to, kad net ir dabar turbūt 60 proc. gyventojų yra iš kaimo, lietuviui genuose užkoduota, kad negalima sunkiai uždirbtų, paties pasigamintų materialinių gėrybių daužyti, deginti, niokoti taip, kaip daroma Graikijoje ar Prancūzijoje. Lietuviui visais laikais atrodė, kad tai kvaila, todėl nepasitenkinimas valdžia dabar reiškiamas per rinkimus, o Smetonos laikais, kai rinkimai nebuvo organizuojami, netrūko valdžios atstovus pašiepiančių karikatūrų, valdžia buvo kritikuojama uždaruose susibūrimuose.
VEIDAS: Tačiau, nepaisant nepasitikėjimo valdančiaisiais, patriotizmo jausmo netrūko, kitaip tariant, tada jo būta kur kas daugiau ne dabar.
V.G.: Patriotizmo būta visuomet, tik jis pasireikšdavo kitokiomis formomis. Šiuolaikinėje Lietuvoje niekas neina į darbą su tautiniais drabužiais, bet 1989–1990 m. per porą metų pasireiškusio patriotizmo užtektų porai dešimtmečių.
Patriotizmas išskirtinėmis progomis prasiverždavo ir tarpukariu. Nors tuomet nebuvo Sąjūdžio momento, žiūrėdamas archyvines nuotraukas aptikau Vytauto Didžiojo metinių minėjimą, per kurį buvo kuriami gyvieji paveikslai, o vaikučiai mojavo vėliavėlėmis.
Beje, įdomu tai, kad tiek tada, tiek dabar visuomenę itin vienijanti jėga buvo krepšinis, ypač išpopuliarėjęs po tarpukariu Kaune surengto Europos čempionato. Be to, ir tuomet, ir dabar lietuvius labai vienijo Dainų šventės.
Lygiai taip pat visais laikais būta ir nusivylimo ar širdgėlos: juk ir prieš Antrąjį pasaulinį karą poetai savo eilėraščiuose liejo nuoskaudą, kad patriotizmą to meto žmonės pamynė dėl materialinių vertybių.
VEIDAS: Ar Lietuviai Smetonos laikais save plakė ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad svetur žmonės gyvena geriau? Gal ir tada rungtyniavome su estais?
V.G.: Kad atsiliekame nuo estų, arba, tiksliau, estai mus aplenkė – atsikartojantis jausmas. Štai kad ir iškalbingi 1937-ųjų gyventojų surašymo duomenys, kuriuos, beje, knygos pavidalu galima rasti ir M.Mažvydo bibliotekoje. Juose Lietuva pagal daugelį rodiklių lyginama su Latvija bei Estija ir dažniausiai – Lietuvos nenaudai. Pavyzdžiui, 1937-aisiais automobilių, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje buvo aštuoni, Latvijoje – 20, o Estijoje – 40.
Arba, tarkime, gerokai skiriasi per metus išsiųstų atvirukų skaičius, kuris rodo ir žmonių raštingumą, ir tam tikrą kultūros lygį, ir galiausiai finansinį pajėgumą, nes nei pašto paslaugos, nei patys atvirukai nebuvo pigūs. Pasirodo, Lietuvoje buvo išsiųsta 5,4 mln., Latvijoje – 10,6 mln., Estijoje – 21,9 mln. atvirukų.
Beje, Lietuvoje tarpukariu labai populiarūs buvo sezoniniai darbai Latvijoje, kuri ekonomiškai buvo stipresnė nei Lietuva.
VEIDAS: O ar galima palyginti emigracijos mastą?
V.G.: Emigracija buvo aktuali ir tuomet, ir dabar. Svarbu tai, kad visuomet dėl emigrantų skaičiaus buvo kaltinama valdžia, bet, matyt, noras laimės ieškoti svetur įgimtas. Tik tiek, kad dabar emigracija kur kas didesnė nei Smetonos laikais.
VEIDAS: O ar lietuviai ir anuomet buvo bene daugiausiai besižudanti tauta Europoje?
V.G.: Šiuo atveju norėčiau paminėti vieną labai svarbų aspektą – alkoholio vartojimą. Štai dabar vienas gyventojas, įskaitant kūdikius, per metus vidutiniškai išgeria 13 litrų gryno alkoholio. Tai 52 puslitriai degtinės, vadinasi, butelis degtinės išgeriamas kas savaitę. Šie skaičiai stulbinantys, jie labai prisideda ir prie savižudybių, ir prie nužudymų skaičiaus, ir prie bendro saugumo jausmo.
Smetonos laikais tiek tikrai nebuvo geriama. Pavyzdžiui, į miestą iš kaimo ypatinga proga nuvažiavę keturi vyrai galbūt ir išgerdavo vieną 300 gramų butelaitį degtinės, bet tai nepalyginti mažiau, nei alkoholio vartojama dabar.
VEIDAS: Dabar mėgstama sakyti “smetoniška parduotuvėlė”, “smetoniška kepyklėlė”. Kaip, Jūsų žiniomis, skyrėsi požiūris į smulkųjį verslą anuomet ir dabar?
V.G.: Smetonos laikais po žemės reformos daugybė žmonių tapo savininkais, susiformavo atskira stambi klasė, tapusi valstybės stuburu. Kiekvienas kažką gamino, siuvo, kepė, taisė, ir šie žmonės buvo gerbiami.
Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje, o iš dalies ir dabar, viskas buvo kitaip. Užsiimantieji prekyba buvo pašaipiai vadinami “spekuliantais”, “turgininkais”, “kioskininkais”, nes nepriklausomybės pradžioje susiformavo stambūs monopoliai, o vertybe, prestižu tapo dirbti samdomu darbuotoju. Tuo tarpu privatus verslas žmonių sąmonėje prilygo sukčiavimui, nesąžiningai veiklai.
Netgi pati pirma reprezentatyvi apklausa 1989 m., kurią rengiant pats dalyvavau, atskleidė, kad absoliuti dauguma gyventojų pritarė Vyriausybės nutarimui dėl kovos su spekuliacija, absoliuti dauguma priešinosi lietuviškų prekių išvežimui iš šalies. Manau, tik pastaraisiais metais pradėta idealizuoti smetoniška krautuvėlė ar kepyklėlė, imta gerbti smulkiuosius verslininkus.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...