2012 Rugpjūčio 01

Vladas Gaidys: „Paradoksalu, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“

veidas.lt


Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti. Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“  direkoriumi Vladu Gaidžiu.

VEIDAS: Optimizmas, ko gero, labai susijęs su finansiniu saugumu. Kurioje Lietuvoje žmonės jautėsi finansiškai stabiliau?
V.G.: Ekonominių parametrų vertinimas ir laimės jausmas yra du atskiri dalykai. Pavyzdžiui, pastarosios krizės laikotarpiu laimingais besijaučiančiųjų sumažėjo vos keliais procentais, bet ir tie greitai atsistatė. Iš esmės lietuviai, priešingai nei dažnai teigiama, niekada nebuvo per daug depresyvūs.

VEIDAS: O kaip skiriasi valdžios vertinimas – gal tarpukariu valdžios institucijomis buvo labiau pasitikima nei dabar?
V.G.: Čia didelio skirtumo neįžvelgčiau. Tiek dabar, tiek anuomet ir valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, ir atski
ri politikai sulaukdavo kritikos, pasitikėjimo nebuvo itin daug. Kita vertus, tiek tarpukariu, tiek dabar visuomet buvo daugiau institucijų, kuriomis pasitikima, nei tų, kuriomis nepasitikima. Pavyz džiui, juk ir dabar iš esmės nepasitikima tik Seimu, užtat pasitikima prezidentu, kariuomene, policija, švietimo sistema, sveikatos apsauga, pagaliau Bažnyčia. Galima sakyti, kad pasitikėjimo ir yra, ir buvo daugiau nei nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo.

VEIDAS: Kad ir kiek būtų to nepasitenkinimo, lietuviai jo nelinkę reikšti demonstracijomis. Gal 1918–1940 m. protestų būta daugiau?
V.G.: Viena vertus, tada nebuvo stipraus proletariato – juk gamyklų būta vos kelios, ant Nemuno kranto Vilijampolėje, o daugiausiai dirbančių miestiečių buvo žydų tautybės. Kita vertus, dėl to, kad net ir dabar turbūt 60 proc. gyventojų yra iš kaimo, lietuviui genuose užkoduota, jog negalima sunkiai uždirbtų, paties pasigamintų materialinių gėrybių daužyti, deginti, niokoti taip, kaip daroma Graikijoje ar Prancūzijoje. Lietuviui visais laikais atrodė, kad tai kvaila, todėl nepasitenkinimas valdžia dabar reiškiamas per rinkimus, o Smetonos laikais, kai rinkimai nebuvo organizuojami, netrūko valdžios atstovus pašiepiančių karikatūrų, valdžia buvo kritikuojama uždaruose susibūrimuose.

VEIDAS: Daugelis mano, kad tarpukariu lietuviai buvo didesni optimistai nei dabar. O kaip yra iš tikrųjų?
V.G.: Praeitį kur kas lengviau idealizuoti, negu ištirti. Abiejose Lietuvose žmonės jautėsi laimingi, bet tarpukariu jie puoselėjo daugiau ateities lūkesčių.
Tačiau iš tiesų optimizmo lietuviams netrūko nei anuomet, nei dabar, nors tai ir keista girdėti.
Skirtumas tas, kad tarpukariu ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio gyventojai turėjo daug daugiau vilčių, o dabar žmonės yra realistai ir iš ateities nebesitiki stebuklų. Pavyzdžiui, tiek tuomet, tiek dabar itin svarbią reikšmę žmogui turėjo technologinis progresas, bet pasitenkinimo šiomis naujovėmis dabar mažiau.
Prisiminkime Antano Smetonos laikų nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs technologiniai momentai – vis didesni ir galingesni automobiliai, lėktuvai, gamyklos. Tuomet gyvenusiems žmonėms buvo labai būdingas tikėjimas dinamiška ateitimi, manyta, kad žmogus nugalės gamtą, kad jo laukia tiesiog stebuklinga ateitis, kai viską darys mašinos.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta analogiškas technologinis proveržis: atsirado kompiuteriai, GPS įrenginiai, mobilieji telefonai, genetiškai modifikuoti produktai. Tačiau žmogus, nesvarbu, ar lietuvis, ar kitos tau tos atstovas, nors ir sugebėjo įveikti gamtą, suprato, kad gyvenimas nuo to netapo geresnis, kad nors ir iš tiesų viską gali atlikti mašinos, žmogui gyventi netapo paprasčiau. Taigi dabar tiesiog nebėra aniems laikams būdingos vilties. Tačiau ekonominių parametrų vertinimas – jau visai kas kita, ir čia tarp smetoniškos ir šiuo laikinės Lietuvos yra didžiulis skirtumas.
Dabar itin būdingas nepasitikėjimas ekonominiais parametrais, pesimistinis šeimos materialinės padėties vertinimas. Smetonos laikais žmonės ekonomiškai jautėsi kur kas saugesni. Didžioji dalis, apie 77 proc., žmonių gyveno kaime, vertėsi iš dalies natūriniu ūkiu, žinojo, kad jei užsiaugins karvę ar kiaulę, tai patys prasimaitins ir dar į miestą galės kažką nuvežti parduoti.
Viešajame sektoriuje, kuris tuomet buvo labai nedidelis, dirbantys žmonės, pavyzdžiui, mokytojai ar gydytojai, irgi jautėsi finansiškai kur kas saugesni nei dabar – jie gaudavo gerokai solidesnes algas ir socialines garantijas.

VEIDAS: Vadinasi, streso lietuvio gyvenime tarpukario Lietuvoje buvo mažiau?
V.G.: Ką reiškia vien įvairios globalios grėsmės, kurių tarpukariu nė nebuvo. Juk dabar baiminamasi visuotinio atšilimo, ozono sluoksnio plonėjimo, AIDS, paukščių gripo – dalykų, dėl kurių anais laikais niekas nesuko galvos.

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvos gyventojai save plakė ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad svetur žmonės gyvena geriau? Gal ir tada rungtyniavome su estais?
V.G.: Kad atsiliekame nuo estų, arba, tiksliau, estai mus aplenkė – atsikartojantis jausmas. Štai kad ir iškalbingi 1937-ųjų gyventojų surašymo duomenys, kuriuos, beje, knygos pavidalu galima rasti ir M.Mažvydo bibliotekoje. Juose Lietuva pagal daugelį rodiklių lyginama su Latvija bei Estija ir dažniausiai – Lietuvos nenaudai. Pavyzdžiui, 1937-aisiais automobilių, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje buvo aštuoni, Latvijoje – 20, o Estijoje – 40.
Arba, tarkime, gerokai skiriasi per metus išsiųstų atvirukų skaičius, kuris rodo ir žmonių raštingumą, ir tam tikrą kultūros lygį, ir galiausiai finansinį pajėgumą, nes nei pašto paslaugos, nei patys atvirukai nebuvo pigūs. Pasirodo, Lietuvoje buvo išsiųsta 5,4 mln., Latvijoje – 10,6 mln., Estijoje – 21,9 mln. atvirukų.
Beje, Lietuvoje tarpukariu labai populiarūs buvo sezoniniai darbai Latvijoje, kuri ekonomiškai buvo stipresnė nei Lietuva.

VEIDAS: Kiek skyrėsi emigracijos mastas?
V.G.: Emigracija buvo aktuali ir tuomet, ir dabar. Svarbu tai, kad visuomet dėl emigrantų skaičiaus buvo kaltinama valdžia, bet, matyt, noras laimės ieškoti svetur įgimtas. Tačiau emigracija dabar kur kas didesnė nei tarpukariu.

VEIDAS: O ar lietuviai ir anuomet buvo tarp daugiausiai besižudančių tautų Europoje?
V.G.: Šiuo atveju norėčiau paminėti vieną labai svarbų aspektą – alkoholio vartojimą. Štai dabar vienas gyventojas, įskaitant kūdikius, per metus vidutiniškai išgeria 13 litrų gryno alkoholio. Tai 52 puslitriai degtinės, vadinasi, butelis degtinės išgeriamas kas savaitę. Šie skaičiai stulbinantys, jie labai prisideda ir prie savižudybių, ir prie nužudymų skaičiaus, ir prie bendro saugumo jausmo.
Tarpukariu tiek tikrai nebuvo geriama. Pavyzdžiui, į miestą iš kaimo ypatinga proga nuvažiavę keturi vyrai galbūt ir išgerdavo vieną 300 gramų butelaitį degtinės, bet tai nepalyginti mažiau, nei alkoholio vartojama dabar.

VEIDAS: Dabar mėgstama sakyti „smetoniška parduotuvėlė“, „smetoniška kepyklėlė“. Kaip, Jūsų žiniomis, skyrėsi požiūris į smulkųjį verslą anuomet ir dabar?
V.G.: Smetonos laikais po žemės reformos daugybė žmonių tapo savininkais, susiformavo atskira stambi klasė, tapusi valstybės stuburu. Kiekvienas kažką gamino, siuvo, kepė, taisė, ir šie žmonės buvo gerbiami.
Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje, o iš dalies ir dabar, viskas buvo kitaip. Užsiimantieji prekyba buvo pašaipiai vadinami „spekuliantais“, „turgininkais“, „kioskininkais“, nes nepriklausomybės pradžioje susiformavo stambūs monopoliai, o vertybe, prestižu tapo dirbti samdomu darbuotoju. Privatus verslas žmonių sąmonėje prilygo sukčiavimui, nesąžiningai veiklai. Netgi pati pirma reprezentatyvi apklausa 1989 m., kurią rengiant pats dalyvavau,
atskleidė, kad absoliuti dauguma gyventojų pritarė Vyriausybės nutarimui dėl kovos su spekuliacija, absoliuti dauguma priešinosi lietuviškų prekių išvežimui iš šalies. Manau, tik pastaraisiais metais pradėta idealizuoti smetoniška krautuvėlė ar kepyklėlė, imta gerbti smulkiuosius verslininkus. ■

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...