2012 Liepos 05

Lietuvos valstybės tarnautojų ištakos

veidas.lt


Valstybės dienos išvakarėse neatsitiktinai prisimenami valstybės tarnautojai – paprastai kalbant, tai yra tie žmonės, kurie tarytum nepastebimu kasdieniu darbu užtikrina, kad mūsų krašte būtų tvarka. Kalbant gudriau – valstybės tarnautojai yra socialinė pareigūnų struktūra, per kurią valdoma valstybė.

Lietuvoje valstybės pareigūnų sistema gyvuoja jau beveik šešis šimtus metų. Susiformavusios tradicijos šiandien skleidžiasi kitomis istorinėmis aplinkybėmis, skirtingoje mentalinėje, politinėje, ekonominėje, kultūrinėje aplinkoje, bet pagrindinių pareigybių funkcijos ir paskirtis išlieka, nebent keičiasi jų pavadinimai ar atsiranda naujų. Kancleris, ministrai, Seimo pirmininkas arba prezidentas – praeityje galima nesunkiai rasti šias pareigybes identifikuojančių ženklų.

Pirmieji valstybės pareigūnai – Vytauto dvare

Pareigybių sistema Lietuvoje pradėjo klostytis dar Vytauto laikais, XV a. pirmoje pusėje. Pabrėžtina, kad iš pat pradžių formavosi centrinės (dvaro) ir vietinės (teritorinės) valdžios pareigūnų sistema. Svarbiausias dvaro pareigūnas buvo valdovo maršalka. Tai iš Europos perimta pareigybė, kurios funkcijos apėmė dvaro reikalų tvarkymą. Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „maršalka” reiškia arklidininką.
Ilgainiui maršalkos pareigos pakito, o jo kompetencijos sritis buvo perkelta į valdovo dvarą. Šis pareigūnas, be administracinių, vykdė ir reprezentacines bei kai kurias teismų funkcijas. Vienu metu valdovas turėdavo net kelis maršalkas, pavyzdžiui, Kazimiero Jogailaičio laikais dvare darbavosi net 25 maršalkos. Istoriniai šaltiniai liudija Vytauto dvare buvus ir taurininką, pataurininką, vyriausiąjį kambarinį, iždininką. Tai taip pat buvo iš Europos valdovų dvarų nusižiūrėtos ir Lietuvoje perimtos pareigybės, į kurias skirdavo pats valdovas. Tai ir gali būti laikoma valstybės tarnautojų sistemos ištakomis.
XV a. pirmoje pusėje pareigybių sistema tik formavosi, o pareigybių specifika nebuvo aiški ir patiems vykdytojams. Beveik penkiasdešimt metų valdžiusio Kazimiero Jogailaičio pareigūnų sąraše jau matomos stalininko, pastalininkio, virtuvininko, raikytojo, medžioklio pareigybės. Tiesa, anuomet jos jau nedaug ką bendra turėjo su realiomis funkcijomis ir buvo greičiau garbės titulai, kurių paprastai siekdavo didikų sūnūs, pradėdami savo karjerą valdovo ir valstybės tarnyboje.

Pareigybių plėtra ir hierarchija
Kazimiero valdymo laikais išaugo tiek didžiojo kunigaikščio dvaro poreikiai, tiek ir visos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdymo apimtis. Todėl atsirado viena aukščiausių valstybėje – LDK kanclerio pareigybė. Jis buvo ne tik valstybės antspaudo saugotojas, bet ir šalies vykdomosios valdžios prižiūrėtojas. Jo žinioje buvo ir tarptautinės komunikacijos, taigi ir užsienio politikos kontrolė.
Ilgainiui XV a. antroje pusėje pradėjo formuotis pareigybių hierarchija. Pirmuoju pareigūnu formaliai laikytas didysis, arba krašto, maršalka, kurio rūpestis buvo tvarka valdovo gyvenamoje vietoje, įvairios iškilmės, pasiuntinių priėmimas, pirmininkavimas seimo posėdžiams. Tačiau faktiškai svarbiausiu po valdovo asmeniu šalyje išliko kancleris, kuris turėjo įtakos visiems pagrindiniams valdžios institucijų sprendimams. Be didžiojo kanclerio antspaudo negaliojo joks kanceliarijoje parengtas dokumentas, jo žinioje buvo ir šalies archyvas.
XVI a. atsirado pakanclerio pareigybė. Jo dispozicijoje buvo mažasis antspaudas, dažnu atveju prilygstantis didžiajam. Pavyzdžiui, kai Stepono Batoro privilegijos dėl katalikiškosios jėzuitų kolegijos pertvarkymo į universitetą nesutiko antspauduoti LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, šį dokumentą mažuoju antspaudu patvirtino pakancleris Eustachijus Valavičius, ir valdovo privilegija dėl Vilniaus universiteto įkūrimo įgijo teisėtą galią.
Pareigūnų skyrimas buvo didžiojo kunigaikščio teisė, tačiau pagal Aleksandro 1492 m. suteiktą privilegiją valdovas turėjo tartis su LDK diduomenės interesams atstovaujančia Ponų taryba. Ją sudarė svarbiausias centro ir vietos pareigybes užėmę turtingiausi ir įtakingiausi LDK didikai. Valstybę jie suvokė kaip savo veiklos erdvę. Neatsitiktinai jie apie save sakydavo: „Mes, Lietuva.“ Jie rūpinosi, kad būtų užtikrintas valstybės suverenumas ir vientisumas bei turtinės didikų garantijos. Dėl to sustiprėjo Ponų tarybos įtaka valdovo sprendimams, o tai jau – pirmosios demokratijos apraiškos.
Galiojančios teisinės normos reglamentavo, kad valstybės pareigūnais negalėjo būti skiriami svetimšaliai ir ne katalikų tikėjimo asmenys, o valdovo pasirinkimą ribojo raštu nefiksuoti papročiai: svarbiausias pareigybes visada užimdavo tik kilmingieji. Susiformavo laipsniško pareigų kilimo tradicija: karjera prasidėdavo nuo žemesnių centrinių ir teritorinių pareigybių ir pasiekdavo aukščiausias. Ilga ir laipsniška karjera yra charakteringas tos visuomenės požiūrio į valstybės valdymą pavyzdys.

Pareigybinis lietuvių didikų ir bajorų charakteris
Istoriniai šaltiniai liudija, kad egzistavo koreliacija tarp pareigūnų personalijų ir giminystės ryšių. Pasak prof. dr. Rimvydo Petrausko, pareigūnų „valdymo topografija susijusi su jų kilmės geografija“, tai yra vietos pareigybių vykdymo ir tėvonijos vietos sutapdavo. Pavyzdžiui, nuo 1440 m. iki amžiaus pabaigos Anykščių seniūnai buvo Astikų giminės atstovai. Valdovas paprastai būdavo suinteresuotas nekeisti nusistovėjusių santykių, ypač vietinėje valdžioje, kurios pagalba buvo svarbi, užtikrinant sklandų valstybės administravimą.
Garantuoti savo valdžią kasdieniame gyvenime be vietinės bajorijos ir diduomenės paramos valdovas negalėjo, todėl laužyti nusistovėjusių hierarchinių santykių jam buvo nenaudinga. Tapti pareigūno įpėdiniu daugiausiai galimybių turėjo jo giminaičiai, ir tokia praktika buvo laikoma teisinga. Leonui Sapiegai tapus LDK didžiuoju etmonu ir šitaip nutraukus Radvilų įpėdinystę tame poste, Kristupas Radvila 1625 m. laiške jam priminė, kad šias pareigas vykdę Radvilos tėvas, senelis, prosenelis ir proprosenelis, todėl jos priklausančios šiai giminei. To meto mąstysenoje buvo giliai įsišaknijęs suvokimas, kad iš kartos į kartą perduodami tam tikri sugebėjimai, elgesys, vertinimai. Vadovauti ir valdyti gali tik tam tinkamai pasirengęs žmogus. O pasirengimas tais laikais pirmiausia buvo įgyjamas namie, tik paskui – didiko ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, ilgainiui – užsienio ir Vilniaus universitetuose.
Pabrėžtina, kad valdovas pareigybes skirdavo iki gyvos galvos. Tačiau jos nebuvo paveldimos. Didikai, siekdami išsaugoti tas pačias pareigas savo giminei, turėdavo gerokai pasistengti: ir kad valdovui įtiktų, ir kad kitų didikų bei bajorijos palaikymą turėtų.

Valstybės pareigūnų nuopelnai Lietuvos valstybingumo išsaugojimui
Įdomi valstybės tarnautojų istorijos raida po 1569 m. liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos Liubline pasirašytos sutarties. Europos politiniame žemėlapyje atsirado nauja konfederacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika (ATR). Unijos akte buvo numatyta, kad nuo šiol bus renkamas bendras ATR valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o šalį valdys bendras seimas. Jame LDK priklausė trečdalis vietų. Ir nors lietuviams nepavyko išsaugoti dalies žemių bei suverenumo, LDK vis dėlto išsaugojo svarbiausius valstybingumo atributus. Išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia, teisinė sistema ir kariuomenė.
Šiomis naujomis istorinėmis aplinkybėmis itin išaugo valstybės pareigūnų, per kuriuos valdyta valstybė, asmeninė ir pilietinė atsakomybė. Būtent pareigūnai – kilmingi, įtakingi ir išsilavinę didikai – turėjo lanksčia diplomatija ir kompromisais užtikrinti Lietuvos valstybinį identitetą, politinį savarankiškumą bei teritorinį vientisumą.
Nepaisant deklaruoto abipusio lietuvių ir lenkų tautų „sutikimo“, Liublino sprendimus lietuviai pagrįstai suvokė kaip jų kraštui padarytą didelę skriaudą. Lig tol besivaržiusios dvi įtakingiausios lietuvių giminės – Radvilos ir Chodkevičiai – susivienijo ir slapta sutartimi įsipareigojo „… apie savo Tėvynę mąstyti, kad ji iš Dievo malonės ir mūsų pastangomis galėtų sugrįžti į savo ankstesnį grožį ir šlovę“. Ir tai nebuvo pompastiškos deklaracijos. Valstybės pareigūnai sutiko pripažinti Stepono Batoro išrinkimą ATR valdovu (1576) tik po to, kai šis įsipareigojo leisti Lietuvos didikams laisvai „savo teisę pataisyti“. Todėl buvo parengtas III Lietuvos Statutas, įtvirtinęs pamatinę suverenios tautos teisę į laisvę. 1588 m. šį dokumentą patvirtino bei ginti įsipareigojo ir tuometinis ATR valdovas Žygimantas Vaza.
III Lietuvos Statutas – iškilus LDK teisės paminklas, pergyvenęs net ir pačią valstybę: po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. Rusija okupavo didžiąją LDK dalį, o Statutas galiojo net iki 1840 m.

Gyvenimas – tai tarnystė valstybei
Istorinės raidos požiūriu valstybės pareigūnų sistema skleidėsi ir mainėsi užtikrindama Lietuvos valstybės savarankiškumą. Tarnystė savo kraštui visada buvo garbės bei atsakomybės klausimas, ir didikai buvo suinteresuoti atlikti tas pareigas gerai. Kita vertus, pareigų turėjimas valdovo dvare ar valstybės valdymo aparate LDK didikams garantavo galimybes įgyvendinti asmeninius interesus.
Dalyvavimas valstybės valdyme priimant politinius, ekonominius sprendimus turėjo tiesioginę įtaką didikų žemės valdų vientisumui, turto gausinimui ir neliečiamumui, įtakai bei žinomumui. Todėl dauguma didikų giminių savo karjerą valstybės tarnyboje sutapatindavo su asmeniniu gyvenimu. Neatsitiktinai garsi kunigaikščių Sapiegų giminė yra pasakiusi: „Valstybės istorija – tai mūsų šeimos istorija.“ Tai atspindi institucijų vertybinių orientacijų paveldėjimą.

Nuo liepos 4 iki spalio 28 d. Valdovų rūmų muziejuje galima apžiūrėti valdovų ir didikų portretų kolekciją. Beje, Vilniaus paveikslų galerijoje pirmą kartą rodomi eksponatai iš Ukrainos muziejų saugyklų.

Jūratė Vaičiuvienė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...