Kasmet rugpjūčio 12 dieną minima Tarptautinė jaunimo diena. Tai – proga atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į jaunus žmones ir pabrėžti jų vaidmenį globalioje visuomenėje, o taip pat priminti pasauliui apie jaunų žmonių patiriamas problemas.

Visame pasaulyje šią dieną organizuojami įvairūs renginiai, akcijos, skatinant visuomenę suvokti jaunimo poreikius, patiriamus iššūkius, o politikus – įtraukti jaunus žmones į jaunimo politikos formavimą.

Šių metų Tarptautinės jaunimo dienos tema yra „Jaunimas ir psichikos sveikata“, o devizas – „Psichikos sveikata svarbu“. UNESCO Generalinė direktorė Irina Bokova primena, kad „Jaunų moterų ir vyrų psichikos sveikata svarbi visos visuomenės sveikatai“.

Pasirinkus Jaunimo dienos minėjimui tokią jautrią temą kaip psichikos sveikata yra gera proga suvokti, jog jaunystė yra dramatiškų pokyčių laikotarpis, o perėjimas iš vaikystės į suaugusių žmonių pasaulį – sudėtingas procesas, kuris gali būti lydimas psichikos sveikatos problemų.

VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ pabrėžia, kad Lietuvai pirmaujant pagal paauglių savižudybių ir moksleivių patiriamų patyčių skaičių, labai svarbu yra aukščiausiu politiniu lygiu spręsti jaunimo psichikos sveikatos priežiūros klausimus, kovoti su psichikos sutrikimus dažnai lydinčia stigma ir diskriminacija.

Lietuvoje, kalbant apie migracijos ir sveikatos sąsajas, yra formuojamos neigiamos nuostatos apie migrantus kaip ligų nešiotojus. Lietuvos emigrantams turbūt patiems yra tekę susidurti su šiuo nemaloniu ir dažniausiai nepagrįstu požiūriu Vakarų Europoje. Tačiau imigrantų įvežamų užkrečiamųjų ligų baimė yra tik maža migrantų sveikatos dėlionės dalis.

Migrantų sveikata iš visuomenės sveikatos perspektyvos
Jungtinių Tautų duomenimis, 2013 m. 232 mln. žmonių gyveno kitoje, ne savo kilmės, šalyje.* Lietuva šioje statistikoje figūruoja kaip migrantus siunčianti valstybė – kas ketvirtas lietuvis yra išvykęs gyventi svetur.** Lietuvai tapus ES nare, padidėjo ir imigracijos srautai. Migracijos metraščio duomenimis, Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius 2013 m. siekė 35 tūkst., tai sudaro apie 1,2 proc. visų Lietuvos gyventojų, ir šis rodiklis nežymiai, tačiau nuosekliai auga.***
Didėjant imigracijai į Lietuvą, Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuras migrantams, neturintiems teisės pasilikti Lietuvoje, padeda grįžti į kilmės šalis. TMO užtikrina, kad, įgyvendinant savanorišką migrantų grąžinimą, būtų atsižvelgiama į pažeidžiamų asmenų būklę. Migracijos specialistams ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams TMO organizuoja mokymus sveikatos temomis. Šių seminarų tikslas – padėti pareigūnams suprasti migracijos ir sveikatos sąryšį, suteikti gebėjimų atpažinti migrantų sveikatos poreikius ir tinkamai į juos reaguoti.
Sveikatos specialistai pastebi, kad pernelyg dažnai viešoji nuomonė migrantams klijuoja „grėsmės visuomenės sveikatai“ etiketę. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad šios nuomonės ne tik nepagrįstos, bet netgi klaidinančios, t.y. migracijos kontekste migrantų sergamumo pasekmės visuomenės sveikatai painiojamos su priežastimis. Taigi TMO rengiamų mokymų metu suteikiamos žinios leidžia išvengti stereotipų ir užtikrinti užkrečiamųjų ligų prevenciją.

Kaip keliauja užkrečiamosios ligos?
Vienas iš mokymuose paneigtų mitų, kad būtent migrantai įveža užkrečiamųjų ligų. Akcentuojant šią tikimybę, pamirštama, kad migrantai įvairiomis ligomis gali užsikrėsti jau atvykę į šalį, o įsivežti retų ir pavojingų ligų taip pat gali ir Lietuvos piliečiai, keliaujantys po kitas šalis, ar grįžtantys emigrantai.
TMO mokymuose pranešimą skaitęs Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius dr. Saulius Čiaplinskas pabrėžia, kad Lietuvoje tik keletas užkrečiamųjų ligų atvejų užregistruota dėl padidėjusio žmonių judėjimo. Pavyzdžiui, 2011 m. buvo nustatyti 7 tymų atvejai, iš kurių 3 – įvežtiniai. Visais atvejais ši liga buvo įsivežta ne iš besivystančių pasaulio šalių, o iš Italijos, Vokietijos ir Airijos.
Ūmios žarnyno infekcijos, meningitas, Vakarų Nilo virusas, maliarija ir hepatitas A taip pat yra žinomos kaip „keliautojų“ ligos. Nors šias ligas į Lietuvą gali įsivežti ir keliaujantys lietuviai, ir migrantai iš trečiųjų šalių, viešajame diskurse tik pastarieji laikomi „padidintos rizikos“ grupe. Sveikatos specialistai perspėja, kad įsivežti retų ir pavojingų ligų gali kiekvienas keliaujantis asmuo, nepaisant migracijos statuso ar pilietybės.

Kas iš tiesų lemia migrantų sveikatos problemas?
Nors migrantai dažniausiai nėra užkrečiamųjų ligų „įvežėjai“, tačiau 2004 m. atlikta TMO studija atskleidė, kad jie, palyginti su vietiniais gyventojais, serga ūmiau ir dažniau. Taip pat buvo pastebėta, kad migrantų iš tos pačios kilmės šalies sergamumas skirtingose tikslo šalyse skiriasi, atsižvelgiant į jiems suteikiamas teises ir socialines garantijas. Pavyzdžiui, šalyse, kur darbo migrantai gali jungtis į profesines sąjungas, profesinių ligų skaičius sumažėja dėl darbo apsaugos priemonių naudojimo, darbo ir poilsio laiko derinimo. Studiją atlikę mokslininkai priėjo prie išvados, kad daugelis migrantų ligų nėra atsivežtinės ar genetiškai nulemtos – jas formuoja socialinių ekonominių, kultūrinių ir politinių veiksnių sąveika priimančioje šalyje.****
2005 m. atlikta Michaelio Marmoto ir Richardo Wikinsono studija privertė permąstyti susirgimų priežastis – mokslininkai išskyrė socialinius sveikatą lemiančius veiksnius.*****
TMO perėmusi šį, platesnį, supratimą apie sveikatą, migraciją išskiria kaip atskirą sveikatą lemiantį veiksnį. TMO primena, kad žmonės patiria specifinių sunkumų dėl migracijos statuso. Pavyzdžiui, minėti darbo migrantai, ypač žemos kvalifikacijos sektoriuose ar dirbantys šešėlinėje ekonomikoje, dažniau kenčia nuo profesinių ligų ar nelaimingų atsitikimų darbe. Neretai jie neturi galimybės kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas dėl dirbamų viršvalandžių, atokios darbo vietos, taip pat bijo neigiamos darbdavio reakcijos ar deportacijos dėl nereguliaraus migracijos statuso.
Be to, migrantai patiria įvairių psichosocialinių sunkumų: nuo nerimo (dėl paliktų šeimos narių) iki depresijos (dėl bejėgiškumo pakeisti nereguliarų migracijos ar darbo statusą). Taigi migrantams dažnai ūmūs susirgimai išsivysto jau priimančioje šalyje, o ne, kaip skelbia mitas, įsivežami iš kilmės šalies.

Socialinis teisingumas ir migrantų sveikata
TMO Migracijos sveikatos departamento direktorius Davide’as Mosca pastebi, kad sveikatą lemiantys veiksniai dažnai yra glaudžiai susiję su socialinio teisingumo trūkumu priimančioje visuomenėje.
Pirmiausia, migrantų diskriminacija nulemia socialinę nelygybę – prastesnes migrantų gyvenimo ar darbo sąlygas. O tai yra vieni svarbiausių sveikatą lemiančių veiksnių. Po to, jau susirgę, migrantai patiria tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją sveikatos paslaugų srityje – dėl migracijos statuso, kalbos nežinojimo ar finansinių galimybių. Kartais šių paslaugų teikimas nesutampa su kultūrinėmis nuostatomis ar religiniais įsitikinimais. Galiausiai migrantai be dokumentų vengia kreiptis į medikus, nes bijo būti išsiųsti iš šalies.
TMO sveikatos ekspertas D.Mosca pabrėžia, kad būtent laiku suteiktas prevencinis gydymas, prieinamas migrantams, nepaisant jų statuso, leistų valstybėms daugiau sutaupyti būtinosios sveikatos paslaugoms skirtų lėšų ir geriau apsaugoti visuomenės sveikatą.
Tad būtina akcentuoti ne ligas, su kuriomis atvyksta migrantai, o tai, kaip viešasis sektorius gali užtikrinti visų žmonių, įskaitant migrantus, teisę gauti deramą sveikatos priežiūrą. Taip visuomenė parodo ne tik savo brandos lygį, bet ir užkerta kelią ligoms plisti ir vystytis ankstyvajame etape.

Sveikatos klausimai, TMO įgyvendinant savanoriško grąžinimo programą
Kaip minėta, TMO pabrėžia specifinius sveikatos stiprinimo iššūkius. Pastarieji kyla įvairiais migracijos etapais – migrantams ruošiantis palikti savo šalį, kelionės metu, atvykus į tikslo šalį ir grįžtant atgal į kilmės šalį.
TMO Vilniaus biuras stengiasi užtikrinti migrantų ir visuomenės sveikatos apsaugą, migrantams nusprendus grįžti į savo gimtinę. Nuo 1998 m. ši organizacija Lietuvoje įgyvendina savanoriško grįžimo programą. Programa yra skirta trečiųjų šalių piliečiams, kurie neturi leidimo gyventi Lietuvoje ir negali grįžti į savo šalį savarankiškai. TMO Vilniaus biuro dėka į kilmės šalis sugrįžo 242 užsieniečiai, iš jų – 45 pažeidžiami asmenys.
TMO biuras jau penktus metus teikia pagalbą, skirtą pažeidžiamiems asmenims, norintiems grįžti į savo kilmės valstybę. Šio projekto tikslas – padėti grįžti asmenims, kurie turi papildomų poreikių dėl sveikatos būklės, amžiaus, negalios, nėštumo, šeimyninės situacijos, patirtų kankinimų ar tapus prekybos žmonėmis auka.
TMO Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė akcentuoja, kad tokiems asmenims keliavimas, ypač ilgesnius atstumus, skridimas su keliais persėdimais, susiorientavimas kelionėje yra didesnis iššūkis nei kitiems keleiviams. Taigi TMO Vilniaus biuras pažeidžiamoms migrantų grupėms teikia platesnį spektrą paslaugų, siekdamas sudaryti jiems galimybes saugiai pasiekti savo namus ir užtikrinti visuomenės sveikatos interesus, organizuojant grįžimą. Prieš migrantui išvykstant, pagal individualius poreikius atliekamas sveikatos patikrinimas, suteikiama būtinoji medicinos pagalba ir skiriami skiepai. Jei dėl sveikatos priežasčių migrantai negali grįžti savarankiškai, TMO teikia papildomą pagalbą, pavyzdžiui, ypač sunkiems ligoniams yra suteikiama medicinos personalo palyda.
Tad migrantų sveikata yra ir priimančios šalies reikalas. Lietuvoje, didėjant imigracijos mastams, turėtų būti labiau rūpinamasi migrantų sveikatos stiprinimo iššūkiais. Pasak TMO Vilniaus biuro vadovės dr. A.Sipavičienės, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama visų migrantų, nepaisant jų teisinio statuso, sveikatos paslaugų prieinamumui – tiek dėl visuomenės sveikatos interesų, tiek dėl įsipareigojimų gerbti žmogaus teises.
––––-
*
http://esa.un.org/unmigration/wallchart2013.htm
**
http://123.emn.lt/lt/bendros-tendencijos/migracija-10-metu-apzvalga
***
MIGRACIJOS METRAŠTIS 2013, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, Vilnius, 2014.
****
IOM.Migrant Health for the Benefit of All, MC/INF/275, IOM Eighty-Eighth Session, 8 November 2004, Geneva.
*****
Michael Marmot, Richard Wilkinson, „Social Determinants of Health“, Oxford, Oxford University Press, 2005.

Per pastaruosius 23-ejus metus sveikatos apsaugos reforma tapo nesibaigiančiu procesu. Esminių klaidų galbūt ir nepadaryta, bet aiškios krypties, kuri pagal sveikatos rodiklius padėtų prisivyti Vakarų Europos šalis, ir šiandien nėra. Taip mano Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. dr. Liutauras Labanauskas.

VEIDAS: Kuria kryptimi juda Lietuvos sveikatos sistema?
L.L.: Iki šiol neturėjome jokios aiškios krypties: gyvenome su paveldėta sovietine sveikatos sistema, kuri, tenka pripažinti, nedaug ir pasikeitė. Žinoma, atsirado sveikatos draudimas ir pan., bet aiškesnių ligoninių administravimo bei struktūros pokyčių vis dar nematyti. Galime save kaltinti, kad sveikatos sektoriuje iki šiol nesuformavome aiškios krypties, bet didesnių klaidų lyg ir nepadarėme.
Tuo metu kaimynai estai, kurie ilgą laiką mums rodyti kaip sektinas pavyzdys, griebęsi sveikatos reformos beveik sugriovė savo medicinos sistemą ir netruko pajusti aukštos kvalifikacijos gydytojų emigracijos bangą. Taigi praktiškai tik dabar jų sistema pradeda atsitiesti, o pastaruosius dešimt metų buvo visiškai išbalansuota.
Kiti mūsų kaimynai latviai, pasirinkę visiškai kitokią sveikatos apsaugos struktūrą, pasuko kitu keliu nei mes ar estai, taigi lygintis su jais šiandien negalime.
VEIDAS: Ir vis dėlto kokiu keliu juda mūsų sveikatos apsauga?
L.L.: Žvilgčiojimo, kaip tvarkosi kaimynai, laikotarpį Lietuva, atrodo, jau išgyveno. Šiandien nebegirdėti siūlymų formuoti sveikatos sistemą taip, kaip Švedijoje, Estijoje ar Vokietijoje. Taigi sveikatos apsaugos srityje į kaimynus nebesižvalgome – iš tų kelnaičių jau išaugome. Ir politikai, ir kiti visuomenės nariai suprato: idealios sveikatos sistemos nėra nė vienoje šalyje.
Vis dėlto žvelgiant nuo nepriklausomybės pradžios sveikatos sektoriuje pasiekta nemažai: nebėra sunkių ligų protrūkių, pagerėjo teikiamos paslaugos, renovuotos ligoninės.
Tiesa, vis dar stringa Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos susikalbėjimas. Tobulintina mūsų sveikatos apsaugos sistema, kai kalbama ir apie administracinį, organizacinį aspektą: ankstesnių Vyriausybių reforma lėmė tam tikrą stagnaciją, turėsime daug ką atkurti ir perskaičiuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išsivysčiusiose užsienio šalyse jau nemažai metų veikianti farmacinės rūpybos sistema nuo 2015-ųjų turėtų būti diegiama ir Lietuvoje. Kaip ji veikia?

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojas dr. Vaidas Skyrius paaiškino, kad farmacinės rūpybos (FR) esmė – aktyvus sveikatos priežiūros specialistų (gydytojo ir vaistininko) bei pacientų bendradarbiavimas, norint pasiekti akivaizdžių paciento sveikatos būklės pagerėjimo rezultatų: “FR tikslas yra pagerinti paciento gydymo vaistais rezultatus (geresnis lėtinės ligos valdymas, ligos prevencija pagal galimybes) ir paciento gyvenimo kokybę. Esminė FR teikiama nauda yra ta, kad sudaroma galimybė pacientui gauti kur kas daugiau dėmesio savo sveikatos būklei ne tik iš gydytojo, bet ir iš FR paslaugas teikiančio vaistininko. Be to, sumažinamas gydytojų darbo krūvis, jiems daugiau laiko lieka ūmiomis ir komplikuotomis ligomis sergančių pacientų priežiūrai, mažėja hospitalizacijos atvejų, ligos identifikuojamos anksčiau, gydytojai gali siekti efektyvesnio gydymo rezultatų. Tai leidžia taupyti biudžeto lėšas, sumažėja nedarbingų dienų skaičius, efektyviau veikia sveikatos sistema, pirminė sveikatos priežiūros grandis glaudžiau bendradarbiauja su antrine, tikėtina, kad ilgėja paciento gyvenimo trukmė, gerėja jo gyvenimo kokybė.”
Pašnekovas išskyrė šiuos FR paslaugų teikimo etapus: individualių paciento poreikių (dažnai susijusių su paciento vartojamais vaistais, jų vartojimo dažnumu, nepageidaujamu poveikiu ir t.t.) identifikavimas; sudarymas FR plano, kurio tikslas – išspręsti identifikuotas vaistų vartojimo problemas, pasiekti optimalių gydymo rezultatų, užkirsti kelią ligos eigos pablogėjimui ar ligos atsiradimui, padėti pacientui tinkamai vartoti vaistus, pavyzdžiui, išduodant individualiai paruoštas dienines vaisto dozes; tęstinė FR plano priežiūra, atliekant korekcinius veiksmus, tarkim, pacientas nukreipiamas pas gydytoją, jei to reikia; dalyvavimas ligų prevencinėse programose, profilaktika.

Vaistininkas turi ateiti į pagalbą pacientui
Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamento direktorės Gitos Krukienės įsitikinimu, jau atėjo laikas sudaryti galimybes ir Lietuvos vaistinėms vykdyti platesnio pobūdžio sveikatinimo veiklą.
“Vaistininkai yra vaistų ekspertai, kurie turi pakankamai farmakologinių žinių apie terapinį vaistų poveikį bei farmakologines savybes. Jie – sveikatinimo sistemoje dirbantys specialistai, kurių universitetinėse studijose dauguma disciplinų yra apie vaistus, jų poveikį organizmui. Dauguma Europos šalių, susidurdamos su neracionalaus vaistų vartojimo problemomis, atsigręžia į farmacijos specialistus. FR įdiegimas vaistinėse leistų efektyviau ir plačiau panaudoti vaistininkų žinias ir gebėjimus saugant paciento sveikatą. Aktyvesnis vaistininkų vaidmuo galėtų paskatinti pacientus racionaliau vartoti vaistus, ypač tai svarbu pagyvenusiems lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams, kurie vartoja daug vaistų. Tai leistų anksčiau pastebėti problemas, susijusias su vaistų vartojimu”, – aiškina G.Krukienė.
Pasak jos, vaistininkas turėtų ateiti į pagalbą pacientams, nes jis yra paskutinis sveikatos specialistas prieš gyventojui pradedant vartoti vaistus, todėl jam tenka didelė atsakomybė sprendžiant visas su vaisto vartojimu susijusias sveikatos problemas, parenkant pacientui konkretų vaistą pagal recepte nurodytą vaisto bendrinį pavadinimą, kartu įvertinant pacientui paskirtų vaistų klinikinius aspektus, farmakologines vaistų savybes.
V.Skyriaus nuomone, FR praktika Lietuvoje veiktų puikiai, nes vaistininkų kvalifikacija yra tokio pat lygio kaip ir kitose ES šalyse. Trūkstamą kompetenciją galima suteikti keliant specialistų kvalifikaciją specializuotuose kursuose.
“Kalbantis su vaistininkais aiškėja, kad jie palaiko šios praktikos diegimo galimybes. Kai sveikatos priežiūros sistema patiria vis daugiau išlaidų, senstant visuomenei, kai bendrosios praktikos gydytojų ir slaugytojų užimtumas didėja, o Lietuvos gyventojai nėra linkę aktyviai rūpintis sveikata, retai dalyvauja prevencijos programose, šių programų diegimas gali padėti efektyviai spręsti daugumą problemų”, – neabejoja V.Skyrius.

FR sistemos esmė
FR sistema nėra naujiena daugelyje Europos ir pasaulio valstybių. Reikia pabrėžti, kad veikiant šiai sistemai vaistininkai neatima veiklos iš sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, slaugytojų, bendruomenės slaugytojų, felčerių), nes tai yra kita sritis, o siekiama glaudesnio visų dalyvaujančiųjų sistemoje bendradarbiavimo. Vaistininkai yra visos sveikatos apsaugos sistemos dalis, kuri gali daug nuveikti ir pasitarnauti pacientams.
Pasaulinės vaistininkų sąjungos tarybos narė, farmacinės rūpybos ekspertė dr.Arijana Meštrović (Kroatija) pasakojo, kad JAV ir kai kuriose Europos šalyse klinikinė farmacija buvo FR atsiradimo pagrindas: “Klinikinė farmacija XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė vaidinti nemenką vaidmenį Skandinavijoje ir Nyderlanduose. Farmacininkų profesinės organizacijos kitose šalyse sukūrė naują vaistininko profesinės veiklos modelį, kurio centre atsidūrė pacientas ir jo poreikiai, – tai farmacinės rūpybos pradžia. 1993 m. apie šio naujo vaistininko veiklos modelio svarbą pradėjo diskutuoti Tarptautinė farmacijos federacija, kuri 1998 m. išleido FR paslaugų standartą. Taigi nuo tada daugelis Europos vaistininkų profesinių organizacijų ėmė laikyti FR savo profesijos ateitimi ir veiklos strategija. Vaistininkai konsultantai atlieka vaistų skyrimo peržiūrą, jie gali pratęsti receptus, taip pat pagal tam tikrą tvarką gali savarankiškai išrašyti receptinių vaistų.”
Užsienio ekspertės įsitikinimu, svarbiausia sąlyga norint įvesti šią sistemą – tinkamas teisinis reguliavimas, kurios tikslas turi būti užtikrinti aukštą paslaugų kokybę ir tinkamą vaistininkų kompetenciją. Tam turi būti sukurta strategija, atitinkanti nacionalinius poreikius, ir atsižvelgiama į specifines aplinkybes, bendradarbiaujama su farmacininkus rengiančiomis aukštojo mokslo įstaigomis. Vis dėlto, A.Meštrović nuomone, dažniausiai pagrindinės iniciatyvos ateina iš privataus sektoriaus, o svarbiausias kokių nors pokyčių garantas – tai vietiniai inovatoriai ir lyderiai.
V.Skyriaus pastebėjimu, užsienio šalių pacientai, kurie naudojasi FR paslaugomis, rezultatais yra patenkinti: “Jau ir dabar pacientai, susidūrę su nesunkiais negalavimais, net 50 proc. atvejų kreipiasi į vaistininką, todėl tikėtina, kad ir mūsų pacientai noriai pasinaudotų FR praktikos teikiamais pranašumais. Savo ruožtu FR procesuose su vaistininkais bendradarbiaujantys gydytojai užsienio šalyse akcentuoja darbo krūvio sumažėjimą ir savalaikę pacientų sveikatos būklės stebėseną. Pastebėję neigiamą sveikatos rodiklių pokytį, vaistininkai nedelsdami informuoja pacientą gydantį gydytoją, ir dėl to atliekamos savalaikės gydymo plano korekcijos.”

Metas įdiegti ir Lietuvoje
G.Krukienė pastebėjo, kad kitose Europos šalyse jau plačiai vykdoma vaistinės veikla – individualių vaisto dozių paruošimas ir išdavimas konkrečiam pacientui, tai yra pagalba vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis, pacientams, kurių kognityvinė funkcija yra sumažėjusi, kurie vienu metu vartoja daug vaistų. “Vaistinėje pagal individualių pacientų ar slaugos ligoninių, slaugos namų prašymą paciento vartojami vaistai sudedami į specialią pakuotę pagal vaistų vartojimo laiką, – pasakoja G.Krukienė. – Tai padeda išvengti netinkamo vaistų vartojimo (per didelių dozių, per dažno vartojimo arba nepakankamo vartojimo). Galime semtis naudingos patirties iš Danijos, Nyderlandų, Vokietijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų šalių. Tai, kad reikalingas naujas požiūris į vaistų vartojimą, įrodė daugybė tyrimų ir bandomųjų projektų, kuriuos atliko kitos šalys.”
A.Meštrović pripažįsta, kad įgyvendinant šį procesą gali būti susiduriama su tam tikromis kliūtimis, tokiomis kaip laiko paskirstymas, darbo vaistinėje reorganizavimas, neigiama kitų sveikatos priežiūros specialistų reakcija. Dauguma sveikatos sistemos ekonomistų pripažįsta, kad šie pokyčiai davė pastebimos finansinės naudos visai sveikatos sistemai, tai patvirtino ir daugybė tyrimų, atliktų tiriant FR paslaugų naudą.
“Šalies valdžia yra atsakinga už būtinus farmacinės veiklos pokyčius, taip pat ji turi parengti licencijavimo procedūrą”, – teigia A.Meštrović.
V.Skyriaus manymu, kai kurios FR paslaugos gali būti įdiegtos jau nuo 2015 m. (pvz., astmos ir kitų lėtinėmis plaučių ligomis, diabetu sergančių ligonių gydymo priežiūra).
“Prieš tai reikia parengti FR paslaugų teikimą reglamentuojančias taisykles ir atitinkamas nacionalines lėtinių ligų priežiūros gaires. Prieš diegiant prevencines programas reikėtų pakeisti ne tik Farmacijos įstatymą, bet ir kai kuriuos kitus teisės aktus. Reikia pripažinti, kad atsakingoms institucijoms tektų atlikti didelės apimties darbą, bet atsiradus FR praktikos darbo rezultatų nauda valstybei būtų tikrai didelė”, – neabejoja V.Skyrius.
Pasak jo, jau daug metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto studentams yra dėstomos FR paslaugoms reikalingos disciplinos apie vidaus ligas, farmakoterapiją, klinikinę farmaciją, o studijų programa nuolatos atnaujinama, prisitaikant prie kintančių profesinių žinių poreikio. “Tiek nepriklausomų vaistinių, tiek vaistinių tinklų vadovai įžvelgia FR paslaugų naudą sveikatos sistemai ir pacientui, tačiau nerimaujama dėl galimų didelių ir neproporcingų tokių paslaugų diegimo sąnaudų. Mano nuomone, radus visoms pusėms priimtiną kompromisinį paslaugų sąnaudų dengimo šaltinį, FR paslaugos taptų prieinamos plačiajai visuomenei”, – apibendrino V.Skyrius.

G.Krukienė išskiria pagrindines farmacinės rūpybos veiklos sritis:
1. Su vaistų vartojimu susijusių problemų analizė (farmakoterapinių problemų identifikavimas gydytojui skiriant vaistus, juos išduodant vaistinėje ar pacientui juos vartojant).
2. Paciento vartojamų vaistų peržiūra siekiant, kad jie būtų vartojami racionaliai, pasiekiant maksimalių gydymo rezultatų. Tai aktualu ilgėjant gyvenimo trukmei ir dažnėjant susirgimams lėtinėmis ligomis.
3. Lėtinių ligų (astmos, cukrinio diabeto, hipertenzijos ir kt.) valdymo programos. Vaistininkai ateina į talką gydytojams: išklauso paciento nusiskundimų dėl vartojamų vaistų, įvertina padidėjusią ar pasikeitusią riziką, informuoja gydytoją apie pastebėtus pakitimus, taip užkirsdami kelią galimoms problemoms.
4. Kitos paslaugos, pvz., individualių vaisto dozių paruošimas ir išdavimas konkrečiam pacientui. Vaistinės pagal individualių pacientų ar slaugos ligoninių, slaugos namų prašymą sudeda vaistus į specialias pakuotes pagal vartojimo laiką valandomis. Tai padeda išvengti klaidingo vaistų vartojimo.

Shutterstock

Visi sutiktų: įdavus vaikui išmanųjį telefoną ar įjungus kompiuterį, jo dėmesį galima prikaustyti ilgam, na, o tėvai tada gali užsiimti savo reikalais. Mažieji vartotojai sparčiai didina išmaniųjų įrenginių gamintojų pelnus, nes išmanusis telefonas ar planšetė – tiesiog nepakeičiama šių dienų „auklė“, prieš kurią nublanksta net ir televizorius.
Deja, lazda turi du galus: išmaniesiems įrenginiams sparčiai populiarėjant, silpsta vaikų akys.

Tėvų atsakomybė
Naudojantis išmaniaisiais įrenginiais akys priverčiamos stipriau dirbti, patiriamas vadinamasis vizualinis stresas. Taip vystosi regėjimo sutrikimai ir trumparegystė.
Pasak Akių lazerinės chirurgijos centro gydytojos oftalmologės, mikrochirurgės Rūtos Zarakauskienės, trumparegystė gali būti įgimta ir įgyta. Pirmoji pasireiškia ankstyvame amžiuje ir paprastai būna didelio laipsnio, o jos progresavimo sustabdyti dažniausiai nepavyksta. Įgyta trumparegystė paprastai pasireiškia vėlesniame amžiuje ir dažnai yra siejama su per dideliu krūviu, tenkančiu akims. Laimei, jos vystymąsi dar galima pristabdyti, rūpinantis, kad akys nepervargtų.
Santariškių klinikų Vaikų ligoninės gydytoja oftalmologė Dalia Krivaitienė pastebi, kad per pastaruosius dvidešimt metų vaikų ir paauglių trumparegystės atvejų padaugėjo 10–20 proc. Gydytoja prognozuoja, kad ateityje sergamumas toliau didės.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį vaikų ir paauglių sergamumas akių ligomis šoktelėjo beveik du kartus. Daugiausiai regėjimo sutrikimų nustatoma septynerių–keturiolikos metų amžiaus vaikams. Regos sutrikimai šioje amžiaus grupėje kamuoja maždaug penktadalį vaikų. Kaip sako Medicinos ir diagnostikos centro Oftalmologijos centro vadovas Paulius Rudalevičius, didžiausia trumparegystės rizika vaikams kyla maždaug nuo septynerių metų iki vėlyvos paauglystės. Trumparegystė vystosi tol, kol vaikas nenustoja augti.
D.Krivaitienė ramina, jog regėjimo sutrikimų rodiklius blogina ir tai, kad šiuolaikiniai tėvai dažniau kreipiasi į gydytojus. Kita vertus, neabejojama, kad problemų daugėja ir dėl stipriai padidėjusio vaikų bei jaunuolių naudojimosi šiuolaikinėmis technologijomis, varginančiomis akis.
„Kenkia dažnas žiūrėjimas tuo pačiu atstumu. Tuomet gali sutrikti akies viduje esančio raumens, reguliuojančio lęšiuko prisitaikymą žiūrėti įvairiais atstumais, funkcija, ir akis nebegali ryškiai matyti įvairiai nutolusių objektų“, – aiškina oftalmologė.
P.Rudalevičius pabrėžia, kad problema yra ne patys išmanieji telefonai ar planšetės, o tai, kaip jais naudojamasi. „Grįžęs iš mokyklos vaikas apsikabina planšetinį kompiuterį, ir niekas jo nekontroliuoja. Tai svarbu, nes pats vaikas veikiausiai savęs tinkamai nedisciplinuos. 30–40 minučių jis gali į kažką žiūrėti iš arti, o paskui būtinai 15–20 minučių turėtų pailsėti“, – pataria specialistas, pabrėždamas, kad svarbiausia ne tai, kiek laiko vaikas per dieną praleidžia naudodamasis šiuolaikiniais įrenginiais, bet ar laikomasi subalansuoto darbo ir poilsio režimo. Pertraukos, pasak jo, yra būtinos.
„Netinkamas naudojimasis negali radikaliai pakeisti situacijos, bet gali paskatinti greičiau progresuoti trumparegystę. Tada galutinis rezultatas gali būti, pavyzdžiui, jau ne –3, o –4,5 dioptrijos, – aiškina P.Rudalevičius. – Vaikams negalima be pertraukos žaisti po šešias valandas, nes tai tikrai nepadės nei regėjimui, nei psichinei sveikatai.“

Trumparegių padaugės 50 proc.
Kaip teigiama mokslo žurnale „Optometry and Vision Science“ paskelbtame tyrime, knygas ir laikraščius skaitome vidutiniškai 40 centimetrų atstumu, o į išmaniųjų telefonų ekraną žiūrime iš maždaug 36 centimetrų atstumo, o kai kurie žmonės – net iš dar arčiau. Tai akims sukelia papildomą įtampą. Darbą akims šiek tiek gali palengvinti teksto didinimas, nes dažnai nustatytasis tesiekia 80 proc. spaudos ženklų laikraščiuose dydžio, o kartais ir dar mažiau. Dėl to gali nusilpti regėjimas, sumažėti akių paslankumas. Taigi didžiausią įtaką tam, ar išsivystys trumparegystė dėl naudojimosi išmaniaisiais prietaisais, turi žiūrėjimo atstumas, žiūrėjimo kampas, praleistas laikas bei vaizdo ekrane dydis. Atsirado netgi naujas terminas – „ekrano trumparegystė“.
„Kai vaikas žiūri į ekraną 30–40 centimetrų atstumu, įsitempia krumplinis raumuo ir vyksta akomodacija. Ilgainiui gali prasidėti akomodacijos spazmai, kai raumuo įsitempia ir neatsipalaiduoja, ir dėl to gali šiek tiek pailgėti akies obuolys“, – dėsto P.Rudalevičius.
Nuo 1997 m., kai rinkoje pasirodė pirmieji išmanieji telefonai, pasaulyje sergančiųjų trumparegyste padaugėjo 35 proc. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį trumparegystė tarp vaikų ir jaunuolių šoktelės 50 proc. Taigi prastėjantis jaunimo regėjimas yra pasaulinė tendencija.
Štai Taivano nacionalinio universiteto ligoninės atliktas tyrimas parodė, kad beveik du trečdaliai šeštokų yra trumparegiai. Ši liga išplitusi net tarp mokyklas pradėjusių lankyti pirmaklasių: tarp jų trumparegių – jau daugiau nei penktadalis. Teigiama, kad prie to prisidėjo platus išmaniųjų prietaisų naudojimas tiek mokykloje, tiek namie itin ankstyvame amžiuje, neretai dar prieš pradedant lankyti mokyklą.
Tas pats vyksta ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur du iš dešimties penkiamečių naudojasi išmaniaisiais telefonais. Ateityje padėtis greičiausiai dar pablogės, nes vis dažniau įvairiose šalyse planšetės ir panašūs įrenginiai nuo pačių jauniausių klasių įtraukiami į mokymosi procesą.
Tyrimai taip pat rodo, kad mažieji vartotojai yra gerai susipažinę su naujausiais išmaniaisiais įrenginiais ir puikiai geba jais naudotis. Technologijų bendrovės AVG tyrimo duomenimis, 17 proc. dvejų trejų metų vaikų sugebėjo žaisti žaidimus naudodamiesi išmaniųjų telefonų programėlėmis, o ketverių penkerių metų amžiaus grupėje tokių buvo 21 proc. Tiesa, vaikų „išmanumas“ įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, JAV programėlėmis sugebėjo naudotis 30 proc., o, tarkime, Japonijoje – tik 11 proc. vaikų nuo dvejų iki penkerių metų amžiaus.

Tik dešimt procentų vaikų Lietuvoje yra visiškai sveiki.

Per pastarąjį dešimtmetį vaikų sergamumas astma Lietuvoje išaugo dvigubai, regėjimo sutrikimais – daugiau nei dvigubai, cukriniu diabetu – 70 proc., klausos defektų padaugėjo taip pat 70 proc. Kone dvigubai pagausėjo ir nenormalios laikysenos atvejų.
Kiekvieną rugsėjo pirmąją į mokyklas susirenka vis mažiau sveikų vaikų. Visuomenės sveikatos specialistė Justina Klimavičiūtė atkreipia dėmesį, kad šalyje ypač padidėjęs mokinių sergamumas regos bei skeleto – raumenų sistemos sutrikimais, bet kartu daugėja ir sergančiųjų kraujotakos bei kvėpavimo sistemų ligomis, nemažam nuošimčiui vaikų nustatomas aukštas kraujospūdis (tai būdingiau sulaukusiems brandaus amžiaus žmonėms). Visi šie negalavimai sudaro daugiau nei pusę visų moksleivius kankinančių ligų.
Kartu medikai skambina pavojaus varpais ir dėl vis ankstėjančio ligų bei sveikatos sutrikimų amžiaus. “Tarkime, ankstesniais laikais pirmasis akių pablogėjimas vaikus užklupdavo įprastai 5–7 klasėje, o dabartiniai mokiniai su šiais negalavimais susiduria jau 2–3 klasėje, kai kurie – ir darželyje“, – komentuoja vaikų ligų gydytoja Salomėja Ignotienė.
Jos žodžiais, labiausiai tai lemia pernelyg ankstyva vaikų pažintis su kompiuteriais, planšetėmis, kompiuteriniais žaidimais, neribotos valandos prie televizoriaus ir padidėjęs krūvis mokyklose. Prie to prisideda ir tėvų abejingumas, nes jie vaikus į poliklinikas atveda dažnai jau stipriai įsibėgėjus ligoms ar sveikatos sutrikimams. Bet ir kai tai sužino, nelabai susijaudina: tarkime, išgirdę, kad jų vaiko regėjimas prastas ir toliau blogėja, vis daugiau tėvų, užuot pradėję galvoti apie profilaktiką ar ligos progresavimo stabdymą, pareiškia, kad jų atžalos ateityje šias problemas išpręs pasitelkdamos lazerines operacijas. Kai toks požiūris, nieko keista, kad kas penktas moksleivis baigdamas vidurinę jau būna nosį pasibalnojęs akiniais arba nešioja lęšius.
Panašus vaizdas ir dėl kitų ligų. „Esame ir tarp pirmaujančiųjų pagal vaikų kvėpavimo takų ligas. Tai lemia net kelios priežastys. Viena, visos išsivysčiusios pasaulio šalys savo vaikus skiepija pneumokokine vakcina, tuomet vaikai serga daug mažiau. Antra, mūsų vaikai per mažai laiko praleidžia gryname ore“, – sergamumo priežastis išskiria Centro poliklinikos vaikų ligų skyriaus vedėja Laimutė Šumskienė.
Gali susidaryti įspūdis, kad tai tik gąsdinimai, tačiau vaikų ligų ir sveikatos sutrikimų daugėja iš tikrųjų dramatiškai. Dar vienas tai patvirtinantis pavyzdys – stuburo sutrikimai ir nenormali laikysena (ji gerokai prastesnė nei prieš dvidešimtmetį). Dėl netaisyklingos sėdėsenos mokykliniuose suoluose, per sunkių kuprinių jaunajai kartai krypsta stuburai, vystosi skoliozė (stuburas išlinksta į šoną), kiti skeleto ir raumenų sistemos sutrikimai. Mokiniai pamiršo, kas yra mankšta, juda vis mažiau, ir jei ne fizinio lavinimo pamokos, kurių mokyklose šiandien vis dar per mažai, mokyklose turėtume jau visai didelę klipatų armiją.
Kaip rodo Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai, pasyviai leisti laiką vaikai mokosi iš savo tėvų: tam didelės įtakos turi sėslesnis jų laiko leidimas savaitgaliais, todėl vertėtų pagalvoti apie šeimos gyvenimo būdo keitimą į fiziškai kur kas aktyvesnį.
Pasak ortopedės traumatologės dr. Dalios Galvydienės, dabartiniai vaikai sveikatos požiūriu gerokai silpnesni, nei kadaise buvo jų tėvai: „O juk turėtų būti priešingai, nes medicina šiandien toliau pažengusi – ir medikai profesionalesni, ir ligų profilaktika nepalyginti geresnė, deja, vaikų sveikesniais tikrai nepavadinsi.“
Vis dažniau 15–17 metų paauglių dėl paūmėjusių nugaros skausmų savo kabinete sulaukiantis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas bei manualinės terapijos specialistas Jonas Girskis sako, kad padėtis išties prasta. „Šiandienos paauglių magnetinio rezonanso nuotraukose matome stuburo struktūrų pakitimų, diskų išvaržų. Nemažai problemų kaulų ir raumenų sistemoje: vieni raumenys labai įsitempę, kiti nenaudojami, silpni.“
Viena esminių priežasčių, lemiančių šiuos sutrikimus, – per mažas fizinis aktyvumas, netaisyklingas sportavimas, ilgalaikis sėdėjimas, tėvų nepriežiūra bei įvairių sporto šakų trenerių, pedagogų ir gydytojų kompetencijos stoka. Taip pat – vaikų amžiui ir ūgiui nepritaikyti baldai.
J.Girskio teigimu, tėvai gana dažnai klaidingai įsivaizduoja, kad trys valandos krepšinio ar kito sporto per savaitę vaikui – pakankamas fizinis aktyvumas. Tačiau jei likusį laiką jis nėra fiziškai aktyvus, pamažu vystosi ydinga laikysena.

Palengva tunkame
Apmaudu, bet negalime pasidžiaugti ir pavyzdiniu vaikų kūno masės indeksu. Tarkime, analizuojant mokinių sveikatą pagal kūno masės indeksą Kauno miesto mokyklose pastebėta, kad nutukusių vaikų yra jau 1 proc., turinčių antsvorio – beveik 3 proc.
2013 m. atliktas pirmokų tyrimas atskleidžia, kad antsvoris ir nutukimas palengva didėja, taigi šiandien jau neabejojama, jog ateityje dabartinių vaikų gyvenimo kokybė ir trukmė bus prastesnė nei šiandienos suaugusiųjų.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Profilaktinės medicinos katedros docentė Aušra Petrauskienė sako, kad šiuo metu Lietuvos vaikų ir paauglių nutukimas lyg ir neatrodo labai grėsmingai, bet tai esąs klaidingas įspūdis: „Dideliu tarptautiškumu pasižyminčiame moksleivių gyvensenos tyrime, kuriame dalyvauja 40 pasaulio šalių, iki 2010 m. Lietuvos paauglės vertintos kaip pačios liekniausios, o antsvorio paplitimas ir nutukimas įvardytas kaip vienas mažiausių. Tačiau pastaruoju metu situacija šiek tiek pakitusi.“
Pasak A.Petrauskienės, pastebima, kad antsvorio ir nutukimo daugėja jau ir tarp vaikų. Priminsime, kad antsvorio ir nutukimo palydovai yra cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, sąnarių patologijos, akmenligė, kepenų suriebėjimas, įvairios onkologinės ligos ir pan.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama daugiau kaip 17,6 mln. vaikų iki penkerių metų, kurie turi anstvorio. Daugelyje šalių nutukusių vaikų ir paauglių skaičius per pastaruosius 20 metų padvigubėjo. Ir tai lemia ne vien jau minėtas menkas vaikų fizinis aktyvumas, bet ir vis prastėjanti mityba. Nors galimybės dabar stulbinamos, daugybė vaikų valgo “šlamštmaistį”, geria visokius saldžius ar energinius gėrimus, o vaisius ir daržoves ignoruoja. Taigi pasiekę 16-os ar 18-os metų ribą jie būna jau stipriai apniokoję savo inkstus, virškinimo sistemą ar kepenis.

Lietuvoje sveikai maitinasi vos penktadalis šalies gyventojų, visi kiti vaikosi pigesnio ir gardesnio kąsnio.

Kas trečias mūsų šalies gyventojas turi antsvorio, kad penktas yra nutukęs, kasmet nuo kraujyje besikaupiančio cholesterolio pertekliaus sukeliamo infarkto ir insulto miršta 20 tūks. Lietuvos gyventojų. Tokios ir panašios juodosios statistikos faktų Lietuvos realybėje galima prirankioti tikrai daug.
Sveikos mitybos specialistės Vaidos Kurpienės teigimu, mitybos įpročių formavimuisi bene didžiausią įtaką visuomenės gyvenime visais laikais turėjo šeima, tačiau tai, kas kalbant apie sveiką mitybą buvo vertybė prieš 30 ar 50 metų, šiandien tapę visiška atgyvena. Priežastis, pasak specialistės, – daugiau nei paprasta: „Anksčiau žmonės nesusidurdavo su maisto pertekliumi, o šiandien, didėjant lėkštėms ir jų turiniui, žmonės vis dar nėra prisitaikę ir valgo tiek, kiek į jų lėkštę telpa. O štai juda dabartinis žmogus kelis kartus mažiau, nei judėjo mūsų seneliai.“
Apie tai, kad lietuviai valgo per daug ir renkasi prastos maistinės vertės produktus, kalba ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius: „Mūsų žmones reikia auklėti, keisti jų maisto kultūrą. Juk jie – rinkos dalyviai, diktuojantys sąlygas prekybos tinklams ir kavinėms. Bėda ta, kad lietuviai mėgsta gausiai pavalgyti, bet gal kai kuriais atvejais verčiau rinktis mažiau, bet kokybiškesnio maisto?“
Tuo neabejoja ir Žvėryno natūraliosios medicinos centro vyr. gydytoja Jelena Tulčina, greitąjį maistą ir juo piktnaudžiaujančius žmones vadinanti civilizacijos tragedija. Specialistės teigimu, nemažai lietuvių skundžiasi vidurių užkietėjimu, dalis nebegali tuštintis savarankiškai arba tuštinasi tik kartą ar tris per savaitę. Kai toks organizmo valymosi režimas, žarnynas išsipučia, prasideda puvimo ir rūgimo procesai, taigi veisiasi parazitai.
„Nėra nieko baisesnio, kai tėvai išmoko savo atžalas vartoti greitąjį maistą, nuo kurio šie tampa priklausomi. Tuomet ir pasipila alergijos, žvynelinės, dermatitai, migrenos ar artritai su antsvorio bėdomis“, – konstatuoja J.Tulčina.
Gydytoja savo darbo kabinete kasmet mato vis daugiau jaunųjų pacientų (4–6 metų vaikų), kenčiančių nuo jų metams nebūdingo antsvorio (60 kg). Išties pakanka pažvelgti į Sveikatos apsaugos ministerijos duomenis, kad įsitikintume, jog kas 10 metų vaikų ir suaugusiųjų ligų įvairovė vis didėja, o sergančiųjų amžius jaunėja. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje vaikų nutukimas pakol kas plinta lėčiau nei kitose Europos šalyse.
Remdamasi naujausiais britų mokslininkų duomenimis, J.Tulčina tikina, kad jau 2020 m. Didžiojoje Britanijoje užaugs karta žmonių, kenčiančių nuo nutukimo, todėl šį pasaulį jie paliks anksčiau nei jų tėvai.
Perspektyva išties bauginanti ir neleidžianti abejoti, kad netinkama mityba ir fizinio aktyvumo stoka tampa visuotine visuomenės sveikatos problema. Būtent dėl šios priežasties Pasaulio kardiologų draugijos nariai ragina vaikus auginančias šeimas kuo anksčiau pasirūpinti sveika jų mityba, nes nuo to priklausys tolimesnė sveikata (nebyli aterosklerozė prasideda jau antrą trečią jų gyvenimo dešimtmetį).
Tačiau ne ką mažiau aktualiu iššūkiu tampa gebėjimas nepasiduoti kasdien vis labiau gausėjančiai maisto produktų pasiūlai ir gyventojų mitybos įpročius veikiančiai reklamai.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų teigimu, žmonės itin imlūs aplink vykstantiems pokyčiams: taupydami laiką ir nesuvokdami nesubalansuotos mitybos pasekmių savo sveikatai, jie vis dažniau renkasi greitai pagaminamą maistą, daug riebalų turinčius užkandžius, dirbtiniais saldikliais gardintus gėrimus. Į greitojo maisto verpetą visuomenės nariai įsisuka gana greitai, tačiau ištrūkti iš jo laisva valia pavyksta išties ne visiems.

Sąmoningumą nurungia malonumas
Ne vieną dešimtį metų lietuvių valgymo įpročius tyrinėjantis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prodekanas ir Visuomenės sveikatos instituto vadovas prof. Rimantas Stukas mano, kad jokie teisės aktai nesureguliuos to, ką žmogui įsidėti į burną. „Žmonių sąmonės mokslininkų išvados apie mitybos svarbą nepasiekia tol, kol jie nesusiduria su sveikatos problemomis“, – tikina mokslininkas. Jis primena, kad ir remiantis Europos teise galutiniame etape už savo sveikatą atsako pats žmogus. Taigi, nepaisant valstybės institucijų pastangų, jei žmogus nenorės sveikai maitintis, niekas jo neprivers.
Pasak SAM Visuomenės sveikatos departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo, medicinos mokslų daktaro Almanto Kranausko, dauguma žmonių maitinimosi įpročių nekeičia, nes nesupranta, kad maisto poveikis sveikatai nėra staigus: „Jei maistas nėra palankus sveikatai, rimtos ligos pasekmės gali pasireikšti ir po dešimtmečio.“
Tačiau jau visai netrukus (nuo vasario 1 d.) Lietuvos vartotojai bus bent jau daugiau informuoti, tai yra sveikiau maitintis galės rinkdamiesi „Rakto skylute“ paženklintus produktus. Taip Sveikatos apsaugos ministerija rengiasi pradėti ženklinti sveikatai palankesnius maisto produktus. Iš Skandinavijos atėjęs ženklinimo būdas vartotojams leis bent kiek atsikvėpti nuo smulkiomis raidelėmis surašytos informacijos ant maisto produktų pakuočių skaitymo parduotuvėje.
„Minėtas ženklinimas bus tarsi įrodymas, kad produktas palankus sveikatai ir yra moksliškai ištirtas. Tai taip pat reikš, kad jame kelis kartus mažiau gyvulinių riebalų, cukraus, druskos, daugiau skaidulų. Skandinavijos valstybėse ši ženklinimo sistema žinoma gerą dvidešimtmetį. Neabejojama, jog būtent tai ir lėmė, kad šiuo metu Skandinavijos šalių gyventojų sveikata, susijusi su mityba, – viena geriausių Europos Sąjungoje“, – aiškina A.Kranauskas.
Už visuomenės sveikatą atsakingi specialistai viliasi, kad naujoji maisto produktų ženklinimo sistema bent kiek pristabdys nesveikos gyvensenos tradicijų plitimą Lietuvoje.

Nuo 1991 m. dėl abortų Lietuva neteko maždaug 400 tūkst. savo potencialių piliečių, bet ką mes padarėme, kad būtų kitaip?

Birutei šiandien 42-eji. Nors moters grožis jau šiek tiek priblėsęs – veidas išvagotas smulkių raukšlelių, plaukai lengvai žilstelėję, o liūdnos akys išduoda nuovargį ir rūpesčius, ji vis dar patraukli moteris. Grįžusi namo po darbo ir pamaitinusi vaikus, ji iš lėto, atsargiai rinkdama žodžius, pasakojo apie savo dramatišką gyvenimą.
Kaip užaugo šeimoje su niekad neišsiblaivančiu tėvu, nuo kurio net trys jų kaimo moterys turėjo nesantuokinių vaikų. Kaip šiaip ne taip baigė mokyklą, nes mokslai jai niekada nesisekė, ir svajojo ištekėti, kad kuo greičiau ištrūktų iš tėvų namų. Kaip sutiko Romą, kuris jai prisiekinėjo amžiną meilę ir blaivų gyvenimą, bet jau pirmaisiais metais po vedybų iš darbo grįždavo toks girtas, kad vos rasdavo kelią į namus. Kaip vienas po kito gimė trys vaikai – visi berniukai, kuriems jų tėvas nėra ištaręs nė vieno meilaus žodžio.
Kai Birutė pasijuto besilaukianti ketvirto vaikelio, buvo praėję vos keturi mėnesiai nuo tada, kai ji, paauginusi berniukus, po ilgų paieškų pagaliau susirado darbą – įsidarbino pardavėja kaimo parduotuvėlėje už kuklius 700 litų. Moteris neslėpė, kad jokių kontraceptinių priemonių nenaudojo: tabletėms nebuvo pinigų, o prezervatyvų vyras, kuris neretai girtas užguldavo ją naktimis, nepripažino.
Birutė ilgai svarstė, ar pajėgs išmaitinti ir išleisti į mokslus dar vieną atžalą, nes sūnūs jau ir taip nuolat skųsdavosi, kad negauna kišenpinigių, vaikšto sulopytomis kelnėmis ir bijo mokykloje prisipažinti, jog ne tik neturi kompiuterio, bet ir pavalgyti namie ne visada yra ko. Tai buvo beprotiškai sunkios dienos, kai ji negalėjo nei valgyti, nei normaliai miegoti, kol galiausiai priėmė sunkiausią savo gyvenime sprendimą. „Jau kitą savaitę, pasiskolinusi pinigų, nuvažiavau į miestą ir pasidariau abortą“, – vieną skaudžiausių savo gyvenimo momentų prisimena Birutė.
Matydama savo viskam abejingą vyrą, vis giliau grimztantį alkoholio liūne, skurde augančius sūnus ir begalinę neviltį, ji pasirinko abortą, nes tai jai atrodė mažesnė blogybė, nei tokiomis aplinkybėmis gimdyti dar vieną vaiką, kuriam ji, kaip sako pati Birutė, be meilės, daugiau visiškai nieko negali duoti.
Už sukrečiančios statistikos, kuri mums praneša, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo atlikta beveik 400 tūkst. abortų, o dauguma jų – ne dėl medicininių indikacijų, o pačių moterų sprendimu, slypi daugybė ne mažiau jaudinančių gyvenimo istorijų ir visa virtinė aplinkybių, kai būtent nėštumo nutraukimas, kad ir kokių randų moters kūne ir sieloje tai palieka, atrodo geriausia ir vienintelė išeitis.

1991 m. abortu baigdavosi 70 proc. nėštumų

Kad ir kiek būtų diskutuojama, kurį momentą po apvaisinimo reikėtų laikyti gyvybės pradžia ir koks turi būti embriono teisinis statusas, kiekviena moteris, kuri ryžtasi abortui, išgyvena didžiulį dvasinį sukrėtimą, o šis sprendimas dažniausiai būna ne mažiau sunkus ir skausmingas tiek pačioje ankstyviausioje nėštumo stadijoje, tiek artėjant dvyliktai nėštumo savaitei, tai yra paskutinei ribai, iki kada šiuo metu Lietuvoje dar leidžiama nutraukti nepageidaujamą nėštumą.
„Kada prasideda gyvybė – ar nuo ląstelių susijungimo, ar tik žmogui gimus, yra filosofinis klausimas, į kurį turbūt niekada nebus vieno atsakymo. Taip, tai gyvybės pradžia, bet mes žinome, jog apie 70 proc. apvaisinimų baigiasi persileidimu moteriai dar netgi nežinant, kad ji yra pastojusi. Iš visų žinduolių moteris yra sunkiausiai pastojantis organizmas. Vis dėlto moters nešiojamas vaisius vis tiek yra potencialus žmogus, todėl mes matome, kad nutraukti nėštumą moteriai būna tikrai labai skaudus apsisprendimas“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė.
Šokiruojantis abortų skaičius apnuogina mūsų visuomenės švietimo spragas ir didžiules mūsų valstybės socialines problemas, kurių per šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius politikai taip ir nesiėmė deramai spręsti, nes pasiūlyti ir priimti įstatymą, draudžiantį abortus, yra kur kas paprasčiau, nei imtis būtinų reformų, kad tų abortų būtų kuo mažiau.
Gūdžiais 1991-aisiais Lietuvoje abortu baigdavosi apie 70 proc. nėštumų. Šiandien – jau gerokai mažiau, apie 20 proc. 1991–2012 m. Lietuvoje iš viso gimė apie 791 tūkst. vaikų, ir tai yra tik maždaug dukart daugiau, nei tuo laikotarpiu šalyje buvo atlikta nėštumo nutraukimų. Tačiau skubantieji smerkti visas šias moteris, kurios visada prisimins savo negimusius vaikus, dažnai net nesusimąsto, kokios gi priežastys lėmė, kad tiek daug pradėtų gyvybių mūsų visuomenėje taip ir netapo visaverčiais mūsų valstybės piliečiais. Už šių skaičių slypi tokia Lietuva, kokios mes dažnai nenorime matyti ir apskritai pripažinti.
Visų pirma tai tik dar kartą primena apie giliai mūsų valstybėje išsikerojusias socialines piktžaizdes: nereta Lietuvos moteris vis dar gyvena tokiomis sąlygomis, kad tiesiog nesiryžta gimdyti pirmo, o gal jau kažkelinto vaiko ir pasirenka mažesnę, kaip jai tuo metu atrodo, blogybę – abortą. To priežastis gali būti ir skurdas: žemiau skurdo ribos gyvena apie 20 proc. Lietuvos šeimų, todėl dažna moteris, atėjusi nutraukti aborto, pirmiausia kalba apie tai, kad dar vieno vaiko tiesiog nesugebėtų išlaikyti.
Ne paskutinėje vietoje – ir epidemijos mastą Lietuvoje siekiantis alkoholio vartojimas: tyrimai rodo, kad apie 30 proc. 20–64 metų amžiaus vyrų ir 9 proc. moterų yra priklausomi nuo alkoholio. Todėl tarp nėštumą nutraukiančių moterų nemažai tokių kaip mūsų pašnekovė trijų sūnų mama Birutė iš Lietuvos provincijos, kurios, nejausdamos palaikymo iš girtaujančių sutuoktinių ar ilgamečių partnerių ir neturėdamos pakankamai ryžto pakeisti savo gyvenimą, taip pat dažnai atsiduria nėštumą nutraukiančių medikų rankose.
Už abortų statistikos slypi ir kitos porų santykių problemos, nes tyrimai rodo, kad apie 60 proc. Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą šeimoje, o maždaug kas trečia yra turėjusi lytinių santykių su sutuoktiniu ar ilgamečiu partneriu prieš savo valią, – tai liudija naujausi europiniai tyrimai. Būtent tokiomis aplinkybėmis ir užsimezga dalis nėštumų, kurie vėliau yra nutraukiami.
„Mūsų kaime, kuriame turime sodybą, pati esu mačiusi, kaip prisigėręs vyras vaikosi žmoną norėdamas lytinių santykių, o ji nuo jo bėga, nes kas gi nori su girtu santykiauti. Bet pagal mūsų sąmonę ten greičiausiai kas nors ir įvyko, nes juk žinote, koks Lietuvoje požiūris: pas mus moterys visada privalo būti pasiruošusios. Ir tai patiria ne viena, o daugybė šeimų“, – teigia Seimo narė socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė.
Neištikimybė, emigracijos problemos, depresija, įvairių medikamentų vartojimas ir ligos pastojimo metu, tėvų, gąsdinančių savo jaunas dukras, jog vaikas sugadins karjerą, spaudimas – priežasčių, kurios pastūmėja moteris ryžtis abortui, kad ir koks sunkus būtų šis sprendimas, yra daugybė ir pačių įvairiausių. Pasitaiko visokių situacijų, kai net ir išsilavinusios, sėkmingai gyvenimą susitvarkiusios ir gerai žinančios, kaip saugotis nepageidaujamo nėštumo, moterys pastoja po vienintelės atsitiktinių santykių nakties, o ir šiuolaikinė kontracepcija – kas tą paneigtų – neapsaugo nuo nėštumo visu šimtu procentų.
Vis dėlto ekspertai linkę manyti, kad neplanuoti nėštumai ir abortai yra labiau tam tikrų visuomenės sluoksnių problema, kurią paaštrina socialinis ir ekonominis nesaugumas, elementaraus lytinio švietimo stoka ir prastas kontracepcijos prieinamumas.
„Tik labai reta moteris, gyvenanti šeimoje normalų aprūpintą gyvenimą, kreipiasi dėl nėštumo nutraukimo. Dažniausiai tai patiria įvairių gyvenimo aplinkybių pažeistos moterys, kurios jaučiasi įstumtos į kampą, nebemato kitos išeities. Ir bandyti joms moralizuoti būtų jau psichologinis smurtas“, – mano LSMU ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Akušerijos skyriaus vadovas, Lietuvos akušerių ginekologų draugijos prezidentas doc. Vladas Gintautas.

Kalbėdamas apie ateinančių metų prioritetus sveikatos apsaugos srityje ministras Vytenis Andriukaitis nešykšti pozityvių prognozių. Opozicija teigia, kad tai – tik tušti žodžiai, mat per visus 2013-uosius su sveikata susijusi padėtis praktiškai nesikeitė.

„Mūsų populiacija senstanti, ligota, su vis didėjančiais poreikiais, deja, lėšos sveikatos apsaugai nė kiek nedidėja. Svarstant apie finansinius Lietuvos sveikatos sistemos pokyčius aišku viena – bręsta politiniu požiūriu nepopuliarus sprendimas: teks didinti mokesčius arba įvesti papildomą draudimą“, – savo įžvalgomis dalijasi Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė Danguolė Jankauskienė.
Su tuo, kad sveikatos apsaugos sektoriuje katastrofiškai trūksta lėšų, o akis bado vis augančios jau ir taip milijoninės poliklinikų bei ligoninių skolos, sutinka medikai, pacientai, netgi svečiai iš užsienio.
Vienas jų – Europos pacientų forumo prezidentas Andersas Olausonas, Lietuvos pacientų padėtį pavadinęs tokia, kokia Europos šalyse buvo prieš keliasdešimt metų.
„Europoje giriamės sparčiai kylančia ekonomika, augančiu BVP, tačiau sveikatos apsaugos finansavimas ritasi vis žemyn. Šiemet pasiekėme dugną: nuo krizės iki šiol dar nėra buvę tokio prasto finansavimo. Šiuo metu daugelis medikų svajoja sugrįžti bent į krizės laiką. Vyriausybės programoje įrašyta: sveikatos apsaugai turėtų būti skirta 4,2 proc. BVP, deja, šiemet skirta tik 3,4 proc., o kitąmet žadama ne ką daugiau“, – konstatuoja Pasvalio ligoninės vyriausiasis gydytojas Rolandas Rastauskas.
Tai viena nuomonė. O štai paklausykime, ką mano Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė. Plačiais užmojais garsėjantis socialdemokratas Vytenis Andriukaitis baigiantis 2013-iesiems apibendrina: kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, sveikatos sektoriuje įgyvendinta daugiau, nei buvo užsibrėžta.
„Bus smagu sulaukti ir tabako, ir klinikinių tyrimų direktyvos, ir farmakologinio mokesčio finalinių rezultatų. Taryboje aptarėme visą kompromisų paketą – manau, kad pirmininkavimo programą įvykdysime su kaupu“, – didžiuojasi ministras, neabejodamas, kad 2014-ųjų prognozės sveikatos srityje kur kas šviesesnės nei besibaigiančių metų. „Ekonominis augimas pačioje Europos Sąjungoje nėra toks greitas, kaip norėtųsi, tačiau manau, kad daugelį dalykų pavyks pakeisti teigiama kryptimi“, – žada V.Andriukaitis.
Užtat opozicijai priklausantys politikai tvirtina, kad ministras šneka vėjus. Esą jo kalbų visiems jau per akis, o štai veiksmų ir darbų nematyti.
Kad sveikatos apsaugos srityje susikaupė daugybė problemų, neneigia ir V.Andriukaitis, tačiau jis tai paaiškina dideliu savo užimtumu, esą daug laiko atėmė Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai. Kitąmet reformoms ministras žada skirti kur daugiau savo laiko ir jėgų. Bet tuo ir vėl sunku patikėti, nes V.Andriukaitis juk žada dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą, be to, jis dar neatmeta ir galimo savo kandidatavimo prezidento rinkimuose. Taigi ir vėl laiko sveikatos apsaugai gerokai sumažės.
Visuomenei susiskaldžius dėl politikos senbuvio žadamų pokyčių (nemokamos sveikatos apsaugos) ir pradėtų vykdyti sveikatos apsaugos reformų (ypač privačios medicinos atžvilgiu), netrūksta manančiųjų, kad tos tariamos reformos mus gali sugrąžinti mažiausiai dvidešimt metų atgalios.
Taigi kokių pokyčių sveikatos apsaugos srityje 2014 m. galime tikėtis tokių nuotaikų fone, „Veidas“ teiravosi ilgamečių šios srities profesionalų.
Jei tikėsime ministru, tai jau ateinančiais metais turėtų sutrumpėti pacientų eilės, kreipiantis į medikus dėl receptinių vaistų (šie galios pusmetį, dėl to sumažės darbo šeimos gydytojams, palengvės gyvenimas ir pacientams). Kadangi ministras nėra privačios medicinos gerbėjas, nestebina ir jo pažadas kitais metais pasirūpinti, jog teisės aktai leistų užtikrinti viešojo sektoriaus prioritetą, kad visi suprastume, kas dengiama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), o už ką gali būti papildomai mokama.
Taip pat kitąmet ministras žada keisti ir ligoninių tarpusavio bendradarbiavimo principus, tai yra jos bus jungiamos į klasterius, kurie neva leis operatyviau bendradarbiauti tarp ligoninių, padės paskirstyti ligonių srautus, gydymo įstaigų darbas turėtų tapti efektyvesnis.
„Žinome, kad 2014–2020 m. yra numatytos kelios prioritetinės sritys – onkologija, kardiologija ir kardiochirurgija, organų ir audinių transplantologija, genetika, traumos ir išorinės priežastys, vaikų sveikata, todėl manau, kad toks gerai įgyvendintas klasterio modelis būtų tinkamas ir šiose srityse“, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų direktoriaus prof. Kęstutis Strupas.
Daug vilčių profesorius sieja su molekuline ir individualizuota medicina, kuri atvertų naujas galimybes gydyti skirtingomis ligomis sergančius ligonius.

7,4 mlrd. Lt
Tokios yra metinės sveikatos priežiūros išlaidos Lietuvoje. Tai sudaro 6,9 proc. bendrojo vidaus produkto.

13 552
Tiek dabar mūsų šalyje darbuojasi gydytojų. Tai yra pora šimtų daugiau nei ankstesniais metais.

2765
Lietuvoje tiek odontologų siūlo savo paslaugas. Jų skaičius kasmet šiek tiek didėja.

23 693
Ligoniams padeda tiek slaugytojų. Jų kasmet mažėja. Tarkime, 2000 m. mūsų šalyje dirbo 28 135 slaugytojai.

3050
Tiek Lietuvoje darbuojasi vaistininkų. 2000-aisiais jų buvo 2195.

155
Tiek dabar Lietuvoje veikia ligoninių. 2005-aisiais jų buvo daugiau – 173.

22 206
Tiek ligoninėse yra lovų. Prieš dešimtmetį jų buvo gerokai daugiau – 30,9 tūkst.

9,2 dienos
Tokia yra vidutinė gulėjimo ligoninėje trukmė. Ilgainiui ji trumpėja: tarkime, 2005 m. ji buvo 10,2 dienos.

8
Vienas gyventojas per metus vidutiniškai po tiek kartų apsilanko pas gydytojus. Ankstesniais metais pas gydytojus lankydavomės rečiau: vienas gyventojas – vidutiniškai 6,4 karto.

760 tūkst.
Toks yra vidutinis per metus Lietuvos ligoninėse gydytų ligonių skaičius.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Įvairūs gyvenime nutinkantys nelaimingi atsitikimai daugiausiai žalos atneša sveikatai. Draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad gyventojai tarp visų per 3 metus jiems nutikusių įvykių dažniausiai minėjo atvejus, kuomet jie susižalojo arba buvo sužaloti. Per įvairius incidentus sveikatos sutrikdymų patyrė net 6 proc. visuomenės.

Kita nelaimė, nutikusi 4 proc. žmonių, buvo vagystės. Dar 3 proc. gyventojų teko patirti įvairių įvykių, po kurių nukentėjo jų namai ar namų turtas, t. y. užliejimai, gaisrai ir t. t. Apie 1 proc. Lietuvos žmonių per paskutinius 3 metus nukentėjo nuo gamtos stichijų – vėtrų, audrų, liūčių.

„Dažniausiai yra įprasta buityje ar kasdieniame gyvenime nutinkančius įvykius vertinti pagal žalą, padarytą turtui. Kur kas rečiau kalbama apie tai, kiek ir kaip nukentėjo žmonės. Šis mūsų tyrimas atskleidė problemą, kuriai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, t. y. kiek per įvairius incidentus nukenčia mūsų sveikata, kiek turime gydytis ir kiek mums tai kainuoja“, – teigė „PZU Lietuva“ Žalų departamento direktorius Gytis Matiukas.

Pasak jo, tyrimas parodė, kad įvairių žalos atvejų, nutinkančių buityje, per paskutinius 3 metus yra patyrę net 13 proc. Lietuvos gyventojų. G. Matiuko teigimu, tai gana didelė dalis žmonių, kuriai padaryti ir nemenki finansiniai nuostoliai.

Dažniau buityje nukenčia vyrai nei moterys. Į įvairius buitinius incidentus, kuomet sutrikdoma sveikata, dažniau patenka jauni arba pagyvenę žmonės, vidutinio amžiaus gyventojai greičiausiai yra atsargesni.

G. Matiukas mano, kad finansiškai įvertinti sveikatos sužalojimus žmogui yra gana sudėtinga. Tačiau draudimo bendrovės turi sprendimus, kuomet žmogus apdraudžiamas nuo nelaimingų atsitikimų ir už sužalojimus išmokama piniginė išmoka.

Kiekvienas darbdavys suinteresuotas, kad jo darbuotojai pasiektų geriausių rezultatų, o organizacija išliktų lydere net esant sunkiausioms sąlygoms.

Vienas iš būtų – rūpintis darbuotojų sveikata. Rūpestis darbuotojo sveikata ne tik gali padidinti produktyvumą, bet ir padeda išlaikyti jų lojalumą, mažinti nedarbo dienų skaičių, būti socialiai atsakinga organizacija, kurios aiškiai deklaruojama vertybė – sveikata, nepriklausomai nuo to, kokį produktą gamina kompanija.
Sveikatos stiprinimas dažnai įsivaizduojamas kaip laisvų dienų skyrimas profilaktinėms patikroms ar pirmos pagalbos mokymai, tačiau sveikatos stiprinimas organizacijoje gali apimti ir daugiau sričių, pvz., ergonomiškesnės darbo vietos kūrimas, sveikos gyvensenos įgūdžių uždymo programos darbuotojams ar net jų šeimoms, streso valdymo programos, bei žinoma programos padedančios atsikratyti žalingų įpročių.
Tačiau prieš „investuojant į darbuotojo sveikatą“ darbdaviams kyla klausimų: „Kaip žinoti ar investicija atsipirks?“, „Kokia sveikatos stiprinimo programa efektyvesnė ir greičiau atsipirks?“.
Siekiant tai išsiaiškinti į šiuos klausimus, visame pasaulyje daugiau dėmesio skiriama sveikatos ekonominio vertinimo tyrimams.
Tyrėjas Micah Berman ir kt. iš Ohajo valstijos universiteto atliko tyrimą – „Estimating the cost of a smoking employee“ (liet. Dėl rūkančiojo darbuotojo esančių kaštų vertinimas), kuriame pateikiamos metodikos kaip paskaičiuoti kiek darbdaviai praranda dėl rūkančiojo darbuotojo bei pateikia rekomendacijas kaip sumažinti rūkančiųjų dalį organizacijoje. Autoriai pastebi, kad vidutiniškai jų vertintos organizacijos, kuriose dirbo nuo 300 iki 45 630 darbuotojų, patyrė 5816 dolerių (14 853 litų) nuostolius per metus, dėl kiekvieno rūkančiojo  nuostolius per metus (mažiausi nuostoliai dėl vieno rūkančiojo – 2885 doleriai). Kalbama ne tik apie tai, kad rūkymas kenkia asmens sveikatai ir yra jo asmeninė laisvė pasirinkti nuodyti save ar ne, tačiau tai taip pat dilema darbdaviui, ar rūkantis darbuotojas toks pat produktyvus ir naudingas organizacijai, kaip ir nerūkantis. Darbdaviui taip pat tenka apmokėti 80 proc. nuo atlygio už darbą kai darbuotojas gauna nedarbingumo pažymėjimą pirmąsias dvi dienas. Mokslininkai skaičiuodami investicijų naudą į sveikatos stiprinimo programas atsižvelgia ir į tai, ką praranda darbdaviai.
Vertinant intervencijų efektyvumą dažniausia išvadose numatoma, kad pigiausia ir efektyviausia priemonė – politinė, pvz., į darbą priimami tik nerūkantys asmenys, siekiant kuo didesnio darbuotojų produktyvumo. Taip pat galima investuoti ir į antrinės profilaktikos programas, kai organizacijoje dirba rūkantys asmenys, tačiau tokios programos dažnai kainuoja daugiau nei vidaus politikos. Tam organizacijos samdo mokslininkus ar naudojasi jų tyrimais, kad išsiaiškintų kokios intervencinės programos yra efektyviausios ir greičiausiai atsipirks. Tyrėjų analizuotose kompanijose moksliškai pagrįstos programos atsipirko per 4 metus. Galimas ir paprastesnis sprendimo būdas – taikyti materialaus skatinimo metodą, kai mokami priedai nerūkantiems darbuotojams arba jiems suteikiama daugiau privilegijų nei rūkantiesiems. Lietuvoje taip pat yra kompanijų, kurios taiko materialaus skatinimo metodą.
LSMU Sveikatos Tyrimų institutas ne pirmus metus kviečia dalyvauti „Mesk ir laimėsi“ konkurse, kuriame dalyvauti ir šiemet buvo pakviesta nemažai organizacijų bei darbdavių. “Mesk ir laimėsi” konkursas nuo 1994 m. buvo pradėtas vykdytu kaip Pasaulinės Sveikatos Organizacijos CINDI programos dalis, skirta paskatinti ir padėti norintiems mesti rūkyti. Iš visų konkurse pareiškusių norą mesti rūkyti bent mėnesiui, apie 30 proc. rūkančiųjų mesdavo rūkyti visiškai ir nebepradėdavo rūkyti po konkurso. Konkursas yra pripažintas efektyvia priemone, pozityviai pastūmėjančia rūkančiuosius žengti šį reikšmingą žingsnį.
Miškininkas, žurnalistas, elektrikas, buhalteris, autodažytojas, psichologas, gydytojas, aktorius, farmacininkas, vadovas, studentas ir begalė kitų profesijos atstovų panoro atsikratyti šio žalingo įpročio. Profesijų įvairovė parodo, kad atsikratyti šio žalingo įpročio nori įvairių organizacijų darbuotojai. Organizuojant konkursą, tik viena organizacija, garsėjanti socialiniu atsakingumu, išreiškė norą ne tik tapti akcijos draugu, bet ir papildomai investuoti į savo darbuotojų sveikatos stiprinimą. Organizacijos palaikymas ir skatinimas svarbus darbuotojui pasiryžus atsisakyti žalingu įpročių, nes darbuotojas metimo rūkyti metu turi susidoroti su daugiau kliūčių nei įprastai, kas tuo metu gali apsunkinti ir jo darbą. Todėl organizacijos vadovų pritarimas ir palaikymas labai svarbus kiekvienam darbuotojui. LSMU Sveikatos tyrimų  institutas ragina darbdavius taip pat palaikyti ir investuoti į programas, kurios ne tik naudingos jų organizacijos darbuotojams, bet ir pačiai organizacijai.
Dalyvių atsiliepimai apie šiais metais vykusį konkursą paaiškės finalo metu – lapkričio 21 dieną. Pastebėta, kad dalyviams sutikusiems el. paštu gauti rekomendacijas ir papildomą informaciją darbo dienomis, sekėsi geriau nei tiems, kurie informacijos negavo.

Ingrida Jaselskytė