2012 Balandžio 28

Geltonas radijas: „Mums iš esmės nepriklauso niekas, išskyrus praeitį.“

veidas.lt


Šią savaitę siūlome ištrauką iš knygynuose ką tik pasirodžiusio antro Aido Kelionio romano „Geltonas radijas“. Pasak kritikų, šio autoriaus knygos kupinos neįtikėtino paprastumo, bet būtent tas paprastumas ir žavi.

Brolis Leopoldas baigė vidurinę, kai Kazimierui tebuvo treji metukai. Vyresnėlis išvažiavo toliau mokytis į sostinę. Kai studijavo, namo grįždavo kartą per du tris mėnesius. Per atostogas kur nors keliaudavo. Pradėjęs dirbti, namus aplankydavo dar rečiau, pasirodydavo net ne per visas Kalėdas ir Velykas. Dabar sostinėje sukosi statybų versle. Kazimieras su Leopoldu beveik nebendravo. Vienas apie kitą sužinodavo iš tėvų, kurie dabar gyveno pas Leopoldą. Nors sesuo Astra už Kazimierą buvo vyresnė dešimčia metų, juos abu iki šiol siejo ypatingas ryšys. Vienas pirmųjų Kazimiero vaikystės prisiminimų – jis dar neina į mokyklą, o sesuo, atsisėdusi prie stalo, ruošia pamokas, Kaziukas priėjęs prašo, kad Astra jam ką nors nupieštų, ji liepia mažyliui lįsti po stalu. Kazimieras tyliai tūno ten ir laukia, kol sesuo pakvies. Mato tik suaugusiųjų ir Astros kojas. Kai Kazimieras užaugo, tėvai šitai prisimindami negalėdavo atsistebėti, kad jis, linksmas ir judrus vaikas, taip besąlygiškai paklusdavo seseriai. Už tylų ir ramų laukimą Astra atlygindavo piešiniu.
Kai Kazimieras ruošėsi eiti į antrą klasę, sesuo turėjo važiuoti studijuoti į šiaurės Lietuvos miestą. Rugpjūčio pabaigoje tėtis, mama ir broliukas susėdo į baltą „Moskvičių“ ir palydėjo Astrą į mokslus. Taip jaunylis liko vienas su tėvais. Ilgėdamasis sesers, Kazimieras itin kruopščiai mokėsi rašyti. Netrukus iš pietų į šiaurę pradėjo skrieti laiškai. Iš pradžių juos rašyti Kazimierui padėdavo tėvai. Visuomet gaudavo atsakymus. Astra rašydavo, kad brolio laiškus perskaito net savo draugėms. Taip mažylis trumpino tuos penkerius metus laukdamas sesers sugrįžimo. Atstumas tarp miesto, kuriame ji mokėsi, ir namų buvo apie trys šimtai kilometrų. Skirtingai nei Leopoldas, sesuo stengdavosi kuo dažniau grįžti namo. Arba tėvai, prikrovę automobilį įvairiausių gėrybių: bulvių, kiaušinių, lašinių, veždavo jai į bendrabutį. Kazimieras labai laukdavo grįžtančios sesers arba išvykos pas ją. Tada įsitaisydavo jis ant užpakalinės sėdynės, kur yra tarpas tarp dviejų priekinių kėdžių. Pasiimdavo bloknotą, tušinuką ir žymėdavosi pravažiuojančių automobilių registracijos numerius. Prabėgus dešimtmečiui, tėtis, tvarkydamasis garaže, surado pageltusius lapus, pilnus prikeverzotų skaičių ir rusiškų raidžių, parnešė namo parodyti mamai ir Kazimierui. Tėvai su šypsena prisimindavo, kaip vieną kartą kelionėje pas Astrą Kaziukas, pamatęs raudoną užrašą, pakabintą ant tilto, paklausė, kas ten parašyta. Kažkuris, tėtis ar mama, perskaitė: „Riešienyja XX… sjezda partii voplotytj v žyznj…“ ir išvertė mažyliui. Vėliau, kai tik Kazimieras pamatydavo raudoną užrašą, kabantį ant tilto, iš karto šaukdavo: „V žyznj!“. Nuvykęs pas Astrą, broliukas smalsiai dairydavosi po bendrabutį ir pavydėdavo jo gyventojams. Sesuo išsivesdavo svečius pasivaikščioti po miestą. Kartą jie lankėsi teatre. Užsukdavo į kokią nors studentų pamėgtą kavinę.
Kartais tėtis su Kazimieru važiuodavo parsivežti Astros iš laikinosios sostinės geležinkelio stoties. Čionai ji atriedėdavo bėgiais iš studijų miesto. Tėtis iš namų išvažiuodavo kiek anksčiau, tad stotyje su sūnumi turėdavo laiko, kol sulaukdavo atbildančios Astros. Kazimierui tokios išvykos tapdavo didele švente, nes ne tik pasitikdavo mylimą sesę, bet ir geležinkelio stotyje laukdavo pramogos. Tuo metu Kaziukas kolekcionavo pašto ženklus. Dideliame stoties spaudos kioske galėjo jų nusipirkti. Ilgai ir atidžiai apžiūrinėdavo markutes, kol išsirinkdavo norimas. Tada tėčio paprašydavo nupirkti. Kita pramoga būdavo vartyti traukinių maršrutų tvarkaraštį. Šis, surašytas daugelyje lapų, padėtas už stiklo, vertėsi automatiškai, tereikėjo nuspausti mygtuką. Kazimieras įsivaizduodavo, kad jam reikia vykti į kurį nors plačiosios sąjungos miestą ir sužinoti, kada greičiausiai išvyks traukinys. Nuspaudęs mygtuką nekantraudavo, kol lapai versdavosi iš kairės į dešinę arba atvirkščiai ir sustodavo. Pasižiūrėjęs į stoties laikrodį sužinodavo, kiek liko iki traukinio atvykimo. Su tėčiu patraukdavo prie gazuoto vandens automato. Spustelėję apverstos stiklinės dugną, kruopščiai išplaudavo iš apačios trykštančia čiurkšle. Tėtis iš kišenės išsitraukdavo krūvą kapeikų ir surasdavo vienos ir trijų vertės monetas. Iš pradžių stiklinę gėrimo, nusipirkę už vieną kapeiką, pasidalindavo per pusę. Paskui dar nusipirkdavo po stiklinę už tris kapeikas. Astrą tekdavo parsivežti po žiemos sesijų, kol lauke būdavo šviesu, tėtis su Kaziuku eidavo prie geležinkelio bėgių įvykdyti kito išvykos tikslo. Tėtis paimdavo dviejų kapeikų vertės monetą ir padėdavo ant artimiausio bėgio. Likdavo tik laukti atvažiuojančio traukinio, kuris pinigėlį suplodavo į nedidelį blynelį. Dar kiek pavaikštinėję po peroną praalkdavo. Tuomet užeidavo į geležinkelio stoties bufetą, kur kiekvieną kartą valgydavo vis tą patį patiekalą – virtas sardeles su garstyčiomis. Prie jų paimdavo duonos, o viską užgerdavo balinta kava. Nors tėtis su Kazimieru iš namų išvažiuodavo sočiai prisikirtę, bet stoties bufeto sardelės būdavo nepaprastai skanios. Kalbėdamiesi dažnai prisimindavo jas net seiles rydami. Užkandę laukdavo Astros. Lauke jau būdavo tamsu. Stoties tarpduryje pasirodžius sesei, Kazimieras kiek įkabindamas pasileisdavo prie jos ir galiausiai pakibdavo ant kaklo. Prie besiglėbesčiuojančių santūriai šypsodamasis prieidavo tėtis ir trise palikdavo šiltą ir šviesią stotį. Kol išvažiuodavo iš laikinosios sostinės, persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Vėliau tėtis Astrai liepdavo ant užpakalinės sėdynės paieškoti krepšio su termosu ir sumuštiniais. Nors šie būdavo skirti sesei, Kazimieras juos šlemšdavo vieną po kito ir sukirsdavo beveik visus. Astra su tėčiu atlaidžiai šypsodavosi. Kai baigdavo arbatą ir užkandžius, pradėdavo dalintis įspūdžiais. Sesuo pasakodavo apie mokslus ir pramogas. Tėtis kartais ko nors paklausdavo. Kazimieras iš pradžių irgi daug kalbėdavo. Už lango būdavo tamsu, monotoniškai burgzdavo mašinos variklis, viduje būdavo maloni šiluma. Žiūrėdamas į kelią, apšviestą automobilio žibintų, Kazimieras po truputį nugrimzdavo į saldų snaudulį.
Astra per penkerius metus baigė studijas ir grįžo namo. Įsidarbino gimtojo miesto meno įmonėje namudininke. Kazimierui tada buvo trylika metų. Kol sesuo mokėsi, tėvai gyveno didžiajame kambaryje, jaunylis vienas karaliavo kitame. Grįžus ilgai lauktai Astrai, Kazimierui teko pasispausti ir priimti seserį. Dvidešimties kvadratinių metrų kambarį tėtis per vidurį perskyrė į dvi dalis plona paties padaryta sienele. Astra namo rūsyje įsirengė dirbtuvę, kur meistravo visokius suvenyrus. Kazimieras po pamokų eidavo rūsin ir stebėdavo, kaip dirba sesuo. Kartais ji brolį pasiimdavo į mišką ieškoti medžiagos meno dirbiniams. Kazimieras bute, uostamiestyje, saugojo vieną iš jų. Paukštį. Jo liemuo buvo iš pušies kankorėžio. Astra su Kazimieru nuėję į pušyną pririnkdavo didelį krepšį šio spygliuočio vaisių. Sesuo juos kruopščiai nuvaliusi išdžiovindavo ir nulakuodavo. Ant liemens uždėdavo gintarinę galvą su tokiu pat snapu, kurį papuošdavo metaliniais akinukais. Likdavo tik pritaisyti sparnus ir kojas su gintarinėmis klumpėmis. Astrai patiko laisvas darbo grafikas. Nemėgo būti įsprausta į rėmus ir triūsdavo, kada norėdavo. Įpareigojo tik galutinis terminas, kai reikėdavo pristatyti sutartą kiekį dirbinių. Kazimieras pavydėdavo Astrai, kad ši gali miegoti į valias, nes pačiam ryte reikėdavo į mokyklą. Kuo toliau, tuo sunkiau jam būdavo keltis rytais.
Gavusi algą, sesuo visada vesdavosi brolį į kavinę, jie valgydavo ledus, gerdavo sultis ar ragaudavo kokio nors kito skanumyno. Apeidavo beveik visas miesto kavines, kol išsirinkdavo mieliausią. Nors Astra ir pati puikiai gamino, bet šios tradicijos atsisakyti nenorėjo. Visą savaitę, kai abu tėvai dirbdavo, grįžęs iš mokyklos Kazimieras rasdavo Astros pagamintus pietus. Net ir dabar juos prisiminti buvo malonu. Per ilgąją pertrauką mokyklos valgykloje Kazimieras prarydavo kelias bandeles su kompotu ar gaiva ir namo pareidavo baisiai išalkęs. Astra nemėgo sriubų, tad jų nevirdavo. Brolis tuo tik džiaugdavosi, nes manė, kad tokiu atveju skrandyje likdavo daugiau vietos puikiam antrajam patiekalui ir nuostabiam desertui. Kiekvieną dieną patiekalas būdavo vis kitoks. Kazimierui kartais pavykdavo išprašyti, kad kiaulienos kepsnį su fermentiniu sūriu ir virtomis bulvėmis bei kelių rūšių salotomis ji keptų du kartus per savaitę. Kai Astra studijavo, Kazimierui, grįžusiam po pamokų namo, kartais tekdavo virtis parduotuvėje pirktų koldūnų. Juos žiaumodamas galvodavo: „negi nėra pasaulyje skanių koldūnų.“ Kai Astra koldūnus pagamino pati, Kazimieras suprato, kad naminių ir pirktinių neįmanoma net lyginti. Kol Astra mokėsi, darbo dienomis tėvai duodavo jaunyliui pinigų, kad po pamokų papietautų valgykloje netoli namų. Čia Kazimieras prisiragaudavo visokio jovalo. Dažnokai tekdavo paknebinėti plovo. Kad šis irgi gali būti labai skanus, sužinojo paragavęs Astros paruošto. Po puikių sesers pietų laukdavo neįtikėtinas desertas – varškė su lazdyno riešutais ir razinomis, apibarstyta tarkuotu šokoladu arba apipilta ištirpintu medumi. Kasdien Kazimieras per pietus ragaudavo nuostabių Astros pagamintų patiekalų. Sesuo kartais nupirkdavo ir skardinę graikiškų apelsinų sulčių, taip pat mokė brolį svaigalų gėrimo kultūros – kai kada po pietų įpildavo raudonojo „Porto“ vyno.

Aidas Kelionis

Apie autorių ir knygą

„Dažnai įsivaizduoju, kad mano bute yra dar vienas kambarys. Atvėręs jo duris patenku į praeitį. Ant sienos kabo senų kino filmų afišos ir pageltusios nespalvotos nuotraukos. Ant stalo – senas geltonas radijas ir patefonas. Šalia – krūva vinilinių plokštelių…“
Šios autoriaus A.Kelionio mintys – lyg burtažodis, atveriantis istorijų, sklindančių iš „Geltono radijo“, pasaulį. Tai antras rašytojo kūrinys (pirmas – „Smėlynų vanduo“, 2009 m.). Autorius save pristato štai kaip: „Turiu daug profesijų. Redaktorius. Valdininkas. Žurnalistas. Socialinis darbuotojas. Bedarbis. Rašytojas. Vienišas.“
Kazimieras – žmogus, kaip kiekvienas mūsų – nepakartojamas. Po penkerių metų sugrįžta Namo: stebi aplinką, leidžiasi į apmąstymus, savo gimtajame mieste susitinka ar prasilenkia su pasenusiais kaimynais ir nebeatpažįstamais pažįstamaisiais. Apšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...