Ne vienas juos keikia, galbūt vadina neišmanėliais, bet jei pasijunta pažemintas ar nori pasigirti savo laimėjimais, skuba pas juos. Be jų sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikišką ir demokratinę visuomenę. Kas jie? Žurnalistai.
Siūlome ištrauką iš naujos dr. Žyginto Pečiulio knygos „Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai“, kurioje atskleidžiama ne tik žurnalisto profesijos subtilybės, bet ir visa žiniasklaidos virtuvė.

1. Kas vis dėlto yra žurnalistas?
Tai – profesija. Patys žurnalistai dažnai mėgsta sakyti, kad gyvenimo būdas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, čia yra tiesos. Jis bendrauja su daug žmonių – eilinių ir žinomų. Jis yra labai informuotas, tačiau tai jam brangiai atsieina. Žurnalistas gyvena nuolatinėje įtampoje ir nedirba tik kai miega. Nors… Ir sapnuose jis dažnai mato savo reportažų ar straipsnių herojus, nepavykusių interviu, žlugusių filmavimų košmarus. Žiūrėdamas kino filmą, jis mąsto, kad galėtų ištrauką panaudoti laidoje, skaitydamas knygą, pasibraukia citatą – gal prireiks. Vesdamas į darželį sūnų, ant tako pamato po lietaus išlindusias sraiges. Tema!
Štai kaip žurnalistą apibūdina belgas psichologas Roger Moysonas: “Žurnalistas nėra žvaigždė. Tik mažas tarnybos sraigtelis, dažniausiai liekantis už kadro. Jis kartais nieko nežino ir yra kupinas stereotipų. Jis nežino, kaip veikia atominis reaktorius, bet gali valandą kalbėti apie jo pavojų. Vis dėlto klausykite jo, gerbkite jį, nes jis atstovauja visuomenei.”
Bruno Leprat įžvelgia tokius žurnalisto pranašumus: pasitikėjimas, budrumas, tikslumas, mandagumas. Ir trūkumus: inertiškumas (atrodo, kad jam niekas neįdomu, nesupranti, ko jis iš tikrųjų nori), plepumas (tarsi neturėtų su kuo namie pasikalbėti), agresyvumas (nedomina jokie argumentai, nes yra iš anksto jus nuteisęs). Pratęskite patys.
2. Kam reikia žurnalisto?
Kad būtume informuoti. Tiesa, daug ką sužinome iš savų šaltinių (šeima, draugai, bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, nemarioji agentūra VPS – viena ponia sakė). Vis dažniau kalbama apie naująją piliečių žurnalistiką, kai vieni kitus informuojame apsieidami be žurnalistų.
Vis dėlto žurnalistų reikės. Dar ilgai, o gal ir amžinai. Kodėl? Nes jie, kad ir kokie būtų, yra komunikacijos profesionalai, žinantys, kas yra naujiena, kaip ją rasti, parengti ir perduoti. Jie budi lyg kokie ugniagesiai, greitoji pagalba, policija, gamtos patruliai drauge sudėjus. Kai prieš auštant močiutės eina melžti karvių, į gatves išvairuojami troleibusai, kastuvais brūžuoja kiemsargiai, paštininkai jau meta į mūsų dėžutes laikraštį, naujienomis atgyja internetas. Mes dar miegame, o radijo ir televizijos informacijos tarnybos jau perduoda naujienas.
Kas čia tokio, sakysite? Kai kam atrodo – geriau tegul jie nebudi, nevargsta, nerašo, ir nieko neatsitiks. Bet pamėginkite nors dieną išgyventi be informacijos (ne per laukines atostogas, kai savaitę gyvenate izoliuoti). Informacija žmogui reikalinga kaip oras, maistas, vanduo. Jeigu vis dėlto tvirtinate, kad galite išgyventi nekvėpuodami ir nesimaitindami, esate unikalus. Kaip dar jumis nesusidomėjo žurnalistai?
3. Iš ko žurnalistas gyvena?
Iš savo profesijos. Dauguma žiniasklaidos priemonių (laikraščiai, žurnalai, interneto tinklalapiai, radijas, televizija) yra privačios, o parduoti informaciją (naujienas, patarimus, pramogas) yra jų verslas. Žurnalistas yra samdomas darbdavio ir atlieka pavestas funkcijas. Istoriškai susiklostė, kad žiniasklaidai yra keliami ypatingi reikalavimai, tam tikri įsipareigojimai visuomenei. Demokratinėse šalyse ji neoficialiai laikoma ketvirtąja valdžia, kontroliuojančia kitas tris – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, teismus. Tradicinė žiniasklaida formuoja mūsų darbotvarkę (klausimus, kurie turėtų būti aptariami viešai), ji ne tik informuoja, bet ir atlieka ugdymo, švietimo misiją.
Profesionaliai žurnalistikai keliami objektyvaus informacijos pateikimo (naujienas atskirti nuo nuomonių ir komentarų, pateikti įvairių požiūrių) reikalavimai, etikos kodeksai nustato žurnalistinės veiklos normas (elgesio, visuomenei žalingos informacijos ribojimo). Deja, rimta, objektyvi, analitinė, tiriamoji informacija nėra labai populiari, kaip ir elitinio meno kūriniai. Didumai auditorijos susidomėjimą kelia skandalai ir populiarioji kultūra. Tai liudija nemaži vadinamosios bulvarinės spaudos tiražai ir komercinių televizijų produkcija, surenkanti daug gausesnę auditoriją nei kultūros programos. Nori nenori šios bulvarėjimo ar geltonėjimo tendencijos veikia ir rimtesnio turinio žiniasklaidą, nes auditorija yra svarbiausias išgyvenimo veiksnys.
[...]

Stiuardų darbas dažnai laikomas romantišku. Ir kurgi ne, jei ryte mėgaujiesi kava Paryžiuje, o vakare saulę palydi Melburno paplūdimiuose ar vaikštinėji triukšmingomis Niujorko gatvėmis.

Žvelgdamas į įgulą, žygiuojančią į lėktuvą ar skrydžio metu bendraujančią su keleiviais, nejučiomis pagalvoji, kokia įdomi profesija, suteikianti galimybę pamatyti įvairiausias pasaulio šalis, – ne darbas, o nuotykių pilnos atostogos.
„Iš tiesų, stiuardas – tai ne profesija, o gyvenimo būdas, tinkamas žmonėms, kurie mėgsta bendrauti ir keliauti”, – šypsodamasis sako trisdešimtmetis Remigijus Juchnevičius, prieš trejus metus Lietuvoje metęs renginių organizatoriaus darbą ir pradėjęs dirbti stiuardu bene geriausioje Artimųjų Rytų oro linijų bendrovėje.

Romantiškoji pusė – kelionės

Bene labiausiai pastebima stiuardo profesijos dalis – galimybė keliauti po visą pasaulį. Pasak Remigijaus, kelionės taip įtraukia, kad trejus metus padirbėjus skrydžių palydovu jau būtų labai sunku pradėti dirbti kokį nors kitą darbą. “Įsivaizduokite, vieną dieną galiu nuskristi į Niujorką ir apsipirkti 5-ojoje aveniu, kitą dieną – skaniai pavalgyti Vokietijoje, paskui nuskristi į Bankoką ir puikiai praleisti laiką Tailando masažo centruose, o galiausiai pasimėgauti Australijos paplūdimiais. Beje, visa tai nuveikiu per vieną savaitę“, – pasakoja Remigijus.
Per mėnesį jis sako paprastai aplankantis keturias–šešias šalis. Pavyzdžiui, šį rugsėjį numatyti skrydžiai į JAV, Prancūziją, Pietų Afrikos Respubliką ir Australiją, planuojama nuskristi apie 42 728 mylias, tai yra 68 764 kilometrus. Per penkis mėnesius Remigijus paprastai įveikia apie 200 tūkst. mylių, arba daugiau nei 321 tūkst. km. “Suskaičiavau, kad per pirmus pusantrų metų nuskridau tiek kilometrų, kad būčiau galėjęs penkis kartus nukeliauti į Mėnulį. Tad per trejus darbo metus susidarytų 10–15 kelionių į Mėnulį“, – tikina R.Juchnevičius.
Nuskridęs į kokią nors šalį ar miestą mūsų pašnekovas ne drybso viešbučio lovoje, o stengiasi pamatyti kiek įmanoma daugiau. „Pavyzdžiui, Niujorke iki kito skrydžio mes turime 30 valandų, tad per šį laiką keliauju į Manhataną ir stengiuosi nuveikti ką nors naujo. Vieną kartą lipau į “Empire State” dangoraižį, kitą kartą vaikštinėjau Centriniame parke, trečią – išsinuomojau laivą ir plaukiau aplink Laisvės statulą ir po Bruklino tiltu”, – vardija Remigijus.
Ir tai dar ne visos stiuardo pramogos! Štai šią savaitę Remigijus su draugais mėgausis Melburno paplūdimiais, o visai neseniai Pietų Afrikos Respublikos nacionaliniame parke jis žaidė su liūtukais, grožėjosi egzotiškomis Filipinų salomis, vaikštinėjo daugiatautėje Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.
Pasivaikščioti po Azijos miestus ir pamatyti kuo daugiau mėgsta ir Edita, kita mūsų pašnekovė, kuri taip pat jau dešimt metų dirba orlaivių palydove. “Labai patiko lankytis Tailande ir Malaizijoje, šalyse, garsėjančiose egzotiškais patiekalais ir pigiu kokybišku masažu. Na, o mėgstamiausias Azijos miestas – Honkongas. Jis labai gyvas ir judrus, džiuginantis akį įdomiais architektūriniais sprendimais, be to, čia daug pramogų ir egzotikos”, – dėsto mergina.
Pasak Remigijaus, jam patinka ne tik pramogauti egzotiškuose kraštuose, bet ir lankytis Europos miestuose, garsėjančiuose turtinga istorija bei architektūra. “Europoje ar skrisdamas virš Europos jaučiuosi kaip namie”, – tikina pašnekovas.
Edita taip pat prisipažįsta, kad keliaudama po egzotiškus kraštus pasiilgdavo Europos laisvės, tvarkos ir išskirtinės architektūros, ypač Paryžiaus, Romos ir Ciuricho. “O kai draugai paklausdavo, kuri skrydžio kryptis geriausia, visuomet atsakydavau – namo, į Vilnių”, – nusišypso mergina.
Gal ir pasirodys keista, bet nemažai stiuardai pamato ir per lėktuvo iliuminatorius: baltutėlė Grenlandija, akinamai saulėje blykčiojantys ledynai, iš debesų kyšanti Monblano viršūnė ar saulėlydžio spalvų nutviekstas Kilimandžaras, bene garsiausias ledo kepure pasidabinęs Afrikos kalnas, stūksantis lygumoje.
Tiesa, ne visos šalys ar miestai priverčia šūkčioti iš susižavėjimo: kai kurie miestai pilki ir nykūs, o kai kurie – dar ir nesaugūs. Štai Edita nuobodžiavo Lagose ir Pakistane, nes ten užtenka šiek tiek pasivaikščioti, kad suvoktum, jog miesto gatvės nėra saugios, taigi geriau likti viešbutyje. O Remigijui nepatinka Indijos miestų gatvių nešvara.
Atrodytų, kai darbas yra keliauti, atostogos turėtų būti ramios, tačiau pašnekovai su tuo nesutinka: jiems labiau patinka keliauti ir aktyviai leisti laiką. „Atostogauju du kartus per metus. Vasaros atostogas praleidžiu Lietuvoje lankydamas artimuosius, o per vasario mėnesio atostogas keliauju ten, kur šilta. Traukiu į tas šalis, kurias visada svajojau pamatyti, pavyzdžiui, Naująją Zelandiją. Tiesą sakant, mėgstu aktyvias atostogas, o ne 10–15 dienų vartytis paplūdimyje ir nieko neveikti”, – teigia vaikinas.
Naujojoje Zelandijoje Remigijus atostogavo su bendradarbėmis. Kompanija per 18 dienų automobiliu nuvažiavo daugiau kaip 3,5 tūkst. kilometrų ir apžiūrėjo abi salas – Pietų ir Šiaurės. Pasivaikštinėjo po Hobitų kaimelį, kuriame buvo filmuojami filmai “Hobitas” ir “Žiedų valdovas”, lipo į 1,9 tūkst. metrų aukščio ugnikalnį Tongaryro nacionaliniame parke, Tanzano nacionaliniame parke plaukiojo kanojomis, kalnuose grožėjosi Prano Juozapo ledynu, o Kvinstaune mėgavosi ekstremaliu sportu – šuoliais su guma.

Kodėl profesija, kurią Lietuvoje renkasi tie, kurie nevalioja kitur įstoti, kitose šalyse viena prestižiškiausių.

Kaip kasmet rugsėjį, šiandien bus daug patosiškų kalbų apie mokytoją – jaunosios kartos vedlį. Nuo mokytojo tikrai labai daug priklauso. Tačiau prastas vedlys gali ir paklaidinti. Kaip pedagogai rengiami Suomijoje ar Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Estijoje, kurių moksleiviai gebėjimais gerokai pranoksta bendraamžius kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje?

Studijuoti pedagogikos – kitur stipriausi, pas mus silpniausi
Nors švietimo pirmūnės – iš skirtingų žemynų su gana skirtingomis visuomenių tradicijomis ir skirtingomis pedagogų rengimo sistemomis, visas jas vienija tai, kad mokytojo profesija jose prestižinė, o mokytojų rengimui ir profesiniam tobulinimui skiriamas išskirtinis dėmesys. Pavyzdžiui, Japonijoje pedagogo diplomus gauna septintadalis visų norinčiųjų, o į darbą priimama tik apie trečdalis jų.
Profesijos prestižiškumo apraiškos prasideda nuo milžiniškos konkurencijos prie universitetų durų ir aukštos kartelės stojantiesiems. „Suomijoje ketvirtadalis abiturientų nori būti mokytojais, nes tai viena prestižiškiausių profesijų. Tai leidžia atsirinkti geriausius, labiausiai motyvuotus, tinkamiausius šiai profesijai jaunuolius“, – pabrėžia Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė.
Mykolo Romerio universiteto Edukologijos instituto direktorė prof. dr.Valdonė Indrašienė pasakoja, kad Suomijoje jau renkantis mokytojo profesiją reikia pademonstruoti gebėjimą skaityti ir suprasti profesinę literatūrą, modeliuoti (simuliuoti) pedagogines situacijas, turėti aiškią profesinę motyvaciją. Kitoje gerais švietimo rezultatais garsėjančioje šalyje – Didžiojoje Britanijoje ypatingas dėmesys skiriamas mokytojų lyderystės įgūdžiams ugdyti ir numatomos galimybės pretenduoti į „mokytojo lyderio“ poziciją.
Lietuvos stojančiųjų statistika daugiau nei iškalbinga: su menkesniais balais, nei ketinant gilintis į švietimo ir ugdymo studijų programas, galima tapti tik technologijos mokslų studentu. „Vyrauja įsivaizdavimas, kad pedagogo diplomas gaunamas lengvai, tad dalis stojančiųjų nė neketina eiti dirbti į mokyklą. Pedagoginių programų prestižas didėtų, jei į jas būtų sunkiau patekti, o studijų lygis būtų daug aukštesnis, kad tas, kuris nori tik diplomo, iškristų“, – siūlo E.Pranckūnienė.

Kokių žinių labiausiai pristinga klasėje
Šiuolaikinių didaktikų centro direktorės Daivos Penkauskienės teigimu, įvairūs tyrimai rodo, kad pagrindiniai sunkumai, su kuriais susiduria pradedantysis mokytojas, tai psichologinio klimato kūrimas, klasės valdymas. E.Pranckūnienė priduria dažniausiai girdinti iš mokyklų, kad į jas dirbti atėję absolventai turi teorinių žinių, bet neturi reikiamos kompetencijos pradėti mokytojo darbą – nei planavimo, nei kitų pačių būtiniausių dalykų gebėjimų.
„Labai blogai ir tai, kad pas mus nacionalinė švietimo politika – sau, universitetų atliekami tyrimai ar rengiamos disertacijos, magistrų darbai – sau, o realus mokyklos gyvenimas – dar visai kita. Štai Suomijoje tai viena sistema, o disertacijos rašomos paisant, ko reikia šalies švietimui, o ne kas ką susigalvojo“, – lygina neseniai Suomijoje konferencijoje dalyvavusi E.Pranckūnienė.
Viena Lietuvos pedagogų rengimo reglamento autorių prof. V.Indrašienė pritaria: „Taip, universitetai ir bendrojo lavinimo mokyklos bendradarbiauja, tačiau Suomijoje bendraujama ir kitaip – ne tik konferencijų, praktikų rengimo ir organizavimo metu. Pavyzdžiui, mokytojai, remdamiesi savo kasdiene praktika, moko universiteto dėstytojus, o pastarieji dalinasi naujausiais tyrimais bendrų seminarų metu. Tiek vieni, tiek kiti tokių seminarų metu gali būti ir lektoriais, ir besimokančiais.“
Prof. V.Indrašienė pripažįsta, kad Lietuvoje universitetas neretai ruošia tokį pedagogą, kokį pats „projektuoja“, o ne kokio reikia šiuolaikinei mokyklai: “Sparti naujųjų technologijų skverbtis reikalauja ir visai kitokio tipo, naujovėms atvirų pedagogų, gebančių plačiai taikyti universitetines žinias, inicijuoti projektus, integruoti įvairius metodus, išmanančių informacines technologijas ir inovatyvaus ugdymo metodus, mokančių savarankiškai kurti ugdymo turinį interaktyviai mokymo ir mokymosi sistemai.”
Beje, daugelyje šalių net po didžiulės atrankos ir labai intensyvaus mokymosi absolventas dar neįgyja teisės savarankiškai mokyti vaikus. Bandomojo laikotarpio nėra vos keliose ES šalyse – Belgijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, o Čekijoje tai darbdavio kompetencija. “Absolventas daugelyje šalių iš pradžių dirba stebimas patyrusio mokytojo, su kuriuo konsultuojasi, jam pagalbą teikia aukštosios mokyklos dėstytojas, taip pat stebintis jo darbą. Po metų ar dvejų darbo mokykloje jis yra vertinamas, o kai kuriose šalyse net laiko papildomus egzaminus ir tik tada įgyja arba ne mokytojo kvalifikaciją”, – pasakoja prof. V.Indrašienė.
E.Pranckūnienė primena, kad ir Lietuva, kaip kad mus švietime lenkianti Estija, planavo įvesti privalomą metų stažuotę mokyklose, po kurios jie turi apsiginti kvalifikaciją, kas ženkliai sumažintų atsitiktinių žmonių mokytojo profesijoje. Deja, idėjos atsisakyta.

Aukštos klasės suvirintojai, staliai, parketo klojėjai, dažytojai šiuo metu vėl uždirba po pusketvirto tūkstančio litų per mėnesį. O mažiau kvalifikacijos, bet daugiau fizinės ištvermės reikalaujančios specializacijos meistrai ir statybininkai – mūrininkai, tinkuotojai, betonuotojai gauna nuo 2,2 iki 2,5 tūkst. Lt algą.

Pagalbiniams darbininkams paprastai mokama apie pusantro tūkstančio litų. “Vidutinis statybininko atlyginimas šiandien vėl siekia 2,2 tūkst. Lt”, – patvirtina Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas.
Pasak Lietuvos statybininkų asociacijos ekonomikos darbo grupės vadovo Antano Butkaus, šių metų vasarį darbo užmokestis bendroje statybos sąnaudų sąskaitoje pakilo apie 7,6 proc., o statybinės medžiagos brango 4,3 proc. “Vis dėlto, nors statybos šalyje pamažu atsigauna, tokių algų, kokias darbdaviai statybininkams ir meistrams mokėdavo ekonomikos pakilimo laikotarpiu, 2007–2008 m., artimiausiu metu dar tikrai nenumatoma”, – apibendrina A.Butkus.
O A.Šeštakauskas paantrina, kad nors formaliai statybininkų algos jau pasiekė ar net viršija daugelio specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, algas, jos dar nevilioja grįžti į Lietuvą per sunkmetį į svečias šalis emigravusių aukštos kvalifikacijos statybininkų, o dirbančių Lietuvoje neskatina itin saugoti savo darbo vietos ar būti lojalių. Todėl darbdaviai ir toliau šneka, kad jiems vis labiau stinga aukštos kvalifikacijos statybininkų.
“Tiesa, dirbantieji su verslo liudijimais uždirba šiek tiek daugiau, tačiau tiksliai apskaityti jų pajamų neįmanoma. Beje, kai kurios mūsų asociacijai nepriklausančios statybų bendrovės darbuotojams taip pat yra nupirkusios verslo liudijus, tad šie uždirba didesnius atlyginimus nei kiti kolegos”, – paaiškina Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

Skamba tikrai nesmagiai, bet mokytoju dirbti šiandien norėtų tik 4,2 proc. Lietuvos gyventojų, o 10,4 proc. – galbūt. Tačiau net trys ketvirtadaliai mokytojauti nenorėtų, nes ši profesija Lietuvoje negerbiama, o stresas darbe – didžiulis. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Tokie vertinimai liudija, kad švietimo sistemoje būtinos permainos.
Tai patvirtina ir atsakymas į kitą klausimą: kaip vertinate šiandieninę Lietuvos švietimo sistemą ir jūsų vaikų ugdymą mokyklose? Iš apklausos sužinome, kad teigiamai ją vertina mažiau nei dešimtadalis, o neigiamai – 27 proc. apklaustųjų. Dar 46,4 proc. ją vertina vidutiniškai. Tai tikrai ne pati maloniausia žinia švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui bei visai ministerijai.

Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos švietimo sistemą ir jūsų vaikų ugdymą mokyklose? (proc.)

Vidutiniškai    46,4
Neigiamai    27
Neturiu vaikų    11,8
Teigiamai    9,4
Nežinau / neturiu nuomonės    5,4

Ar jūs asmeniškai norėtumėte dirbti mokytoju? (proc.)

Ne, nes ši profesija Lietuvoje negerbiama, o stresas darbe – didžiulis    75,8
Galbūt    10,4
Nežinau / neturiu nuomonės    9,6
Taip, tai sunkus, bet įdomus ir prasmingas darbas    3,2
Taip, tai finansiškai gerai atlyginamas darbas    1

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugpjūčio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Beveik pusė Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų yra patenkinti savo turima profesija ir gaunamu atlyginimu. Tai atskleidė „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa.

Net 45,6 proc. respondentų nurodė, kad jei jiems šiandien vėl reikėtų rinktis profesiją, rinktųsi tą pačią. Kad pasirinktų kitą profesiją, teigė 29 proc. apklaustų didžiųjų miestų gyventojų, taigi tų, kurie pripažįsta rinkdamiesi specialybę apsisprendę blogai, yra gerokai mažiau. Tiesa, dar ketvirtadalis apklausos dalyvių prisipažino dėl įvairių priežasčių pagal savo įgytą profesiją šiuo metu nedirbantys.
Na, o galvodami apie savo vaikų išsilavinimą daugiau nei trečdalis miestiečių nurodė, jog norėtų, kad jie mokytųsi užsienyje, jei tik šeima turėtų tokią galimybę. Dar beveik antra tiek gyventojų mano, kad idealus variantas būtų, jei vaikai galėtų pastudijuoti ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Taigi galima daryti išvadą, kad daugumai lietuvių studijos užsienyje atrodo aukštesnės kokybės. Na, o kad jiems nesvarbu, kur – Lietuvoje ar svetur, studijuos jų vaikai, nes vis tiek studijos visur panašaus lygio, paminėjo tik 0,2 proc. respondentų.

Ar galėdamas atsukti laiką atgal jūs rinktumėtės tą pačią profesiją, ar kokią nors kitą? (proc.)

Rinkčiausi tą pačią – esu patenkintas savo profesija ir atlyginimu     45,6
Rinkčiausi kitą – šiandien matau, kad padariau blogą sprendimą pasirinkdamas specialybę     29
Man tai nesvarbu, nes vis tiek nedirbu pagal savo įgytą profesiją    25,4

Jei turėtumėte galimybę rinktis, kur norėtumėte, kad išsilavinimą įgytų jūsų vaikai – Lietuvoje ar užsienyje? (proc.)

Užsienyje     36,4
Būtų idealu, jei galėtų pastudijuoti ir Lietuvoje, ir užsienyje     35,8
Lietuvoje     27,2
Nežinau / neturiu nuomonės     0,4
Nesvarbu, studijos visur yra panašaus lygio     0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Šiemet LAMA BPO Bendrojo priėmimo duomenų bazėje užsiregistravo daugiau nei 30 tūkst. stojančiųjų, dalyvaujančių konkurse į aukštąsias mokyklas, iš kurių apie 40 proc. jaunuolių pasirinko socialinius ir humanitarinius mokslus, 15 proc. – technologinius ir fizinius.

Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) universiteto atstovai pastebi, kad nors kasmet daugėja techninių ir fizinių mokslų studentų, darbo rinkoje trūksta išsilavinusių inžinierių. Tam pritaria ir darbdaviai, teigdami, kad tokių specialistų poreikis buvo aktualus ir ekonominės krizės laikotarpiu, o ateityje turėtų dar išaugti.

Paklausūs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje

Pasak VGTU prorektoriaus Romualdo Kliuko, šiuo metu tiek Lietuvos, tiek Europos pramonė išgyvena aukštos kvalifikacijos darbuotojų – inžinierių stygių. Įvairiuose pramonės sektoriuose vykstantys veiklos procesų automatizacijos, naujų technologijų įsisavinimo, inovacijų plėtros procesai reikalauja veržlių, sparčiai naujoves įsisavinančių ir jas kuriančių inžinerinių specialybių darbuotojų. Ir nors universitetas kasmet paruošia nemažai įvairių sričių inžinierių, dalis jų dėl palankesnių įsidarbinimo sąlygų išvyksta dirbti į užsienį.

„Lietuvos narystė ES pakeitė VGTU ir kitų universitetų studentų statusą įvairių šalių darbo rinkoje. Anksčiau atsargiai kalbėjome apie VGTU parengtų absolventų kvalifikaciją ir jų paklausą, o dabar būgštaujame, ar parengiame jų pakankamai, nes didelė dalis inžinerinių studijų programų absolventų išvyksta į užsienį ir ten sėkmingai darbuojasi. Tokias tendencijas lemia ir geros užsienio kalbų žinios. Visuose VGTU fakultetuose yra anglų kalba dėstomų studijų programų, kurias pasirinkę studentai ne tik gauna specialybės žinių, bet ir tobulina užsienio kalbos žinias pasirinktos specialybės srityje. Tai ir lemia būsimojo specialisto konkurencingumą ne tik Lietuvoje, bet ir ES ekonominėje erdvėje“, – teigia R. Kliukas.

Nors emigruojančių absolventų skaičius didėja, ateities perspektyvos džiugina – gegužės mėnesį inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ atlikta VGTU studentų apklausa parodė, kad dauguma, t.y. 91 proc., būsimų inžinierių, pabaigę studijas, norėtų dirbti Lietuvoje. Ketvirtadalis, arba 26 proc., būsimų inžinerijos specialistų norėtų dirbti vietinėje įmonėje, kai dauguma, arba 65 proc., teigė ketinantys likti mūsų šalyje ir karjeros siekti tarptautinėje kompanijoje. Tik 9 proc. apklaustųjų, pabaigę studijas, norėtų dirbti užsienyje.

Inžinieriai pranašesni

Projektavimo bendrovės „JP Architektūra“ projektų vadovas, žinomas architektas Algirdas Kaušpėdas teigia, kad jo įmonėje visi darbuotojai savo karjerą pradėjo dar studijuodami arba tik pabaigę inžinerines studijas. Jis pripažįsta, kad inžinerines studijas pasirinkę abiturientai yra pranašesni už humanitarinių ar socialinių mokslų studentus.

„Manau, kad kiekvienas žmogus pirmiausia turėtų įgyti profesiją. Inžinierius, gydytojas ar netgi muzikantas yra profesija, tačiau vadyba, filosofija ar istorija retais atvejais yra savarankiška profesija, galinti išmaitinti žmogų. Humanitariniai ar socialiniai mokslai turi būti vertingas, akiratį plečiantis priedas prie profesijos, tačiau visų pirma žmogus turi išmanyti dalyką, suprasti, kaip kas veikia, išmokti kažką sukurti, padaryti, o tik tuomet įgyti papildomų vadybos, filosofijos ar istorijos žinių“, – teigia A. Kaušpėdas.

Tuo tarpu bendrovės „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius teigia, kad kasmet „Sweco“ grupės įmonėse bando įsidarbinti apie 200 universiteto diplomą įgijusių absolventų, o šiuo metu bendrovėje dirba apie 30 tokių jaunųjų specialistų. Pasak jo, išsilavinę, sąmoningai inžinieriaus profesiją pasirinkę darbuotojai yra paklausūs darbo rinkoje ir ragina jaunuolius gerai apsvarstyti prieš renkantis specialybę.

Ragina tinkamai pasirinkti

„Jaunimo gretose populiarus stereotipas, kad techninės specialybės reikalauja daug sunkaus ir kantraus darbo, o socialinių mokslų diplomas – pasiekiamas lengviau. Jaunuoliai pernelyg dažnai specialybę renkasi spontaniškai, neįvertindami savo vidinės motyvacijos. Todėl susiduriama su dideliu skaičiumi neapsisprendusių asmenybių, siekiančių ne įgyti fundamentalių profesinių žinių ir įgūdžių, o tiesiog gauti studijų diplomą. Manau, kad vaikų inžineriniai polinkiai, tokie kaip konstravimas, domėjimasis vaikiška technika, kurie dar palaikomi pradinėse klasėse, turėtų būti ugdomi ir vėliau, kad artėjant lemtingam profesijos pasirinkimui jaunuolis turėtų aiškią viziją, ką norėtų veikti gyvenime“, – sako A. Abromavičius.

Algirdas Kaušpėdas priduria, kad jaunimas, besirenkantis profesiją, turėtų apsispręsti, ko tikisi iš darbo.

„Inžinerinėse specialybėse – itin daug kūrybos, kuri suteikia atradimo džiaugsmo. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra išradėjas, tad visi, kuriems artima kūryba ir nauji atradimai, turėtų sukti į šią pusę“, – samprotavo A. Kaušpėdas.

VGTU prorektorius teigia, kad inžinerijos specialistų trūkumą užpildyti padėtų bendras pedagogų, verslo atstovų, valstybės institucijų ir aukštųjų mokyklų švietėjiškas darbas, skatinantis jaunimą susidomėti technine kūryba ir atskleisti atitinkamus jų gebėjimus.

"Veido" archyvas

Seimas nepritarė Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimams, kuriais socialiniams darbuotojams buvo siūloma dar penkeriais metais pratęsti laikotarpį profesiniam išsilavinimui įsigyti. 2006 metais priimtame Socialinių paslaugų įstatyme buvo numatyta, jog socialiniai darbuotojai turi įgyti profesinį išsilavinimą iki 2011 m. liepos 1 d.

Šią naujieną palankiai vertina socialinio darbo akademinė bendruomenė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir socialinio darbo profesionalai, atmesdami visas įstatymo pakeitimo šalininkų prielaidas dėl socialinių darbuotojų stygiaus grėsmės.

Neretai socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje laikomas atsidavusiu altruistu, jei tykiai ir nuoširdžiai dirba savo darbą, arba piktu savanaudžiu, jei garsiai pradeda reikalauti teisių ne tik savo klientams, bet ir sau, kaip profesionalui. Socialinis darbas toli gražu nėra vien priemonė realizuoti asmeninį polinkį padėti kitiems. Tai yra nuolatinis procesas, kuriam reikalingos plataus profilio žinios ir gebėjimas jas taikyti realioje praktinėje veikloje laikantis aukštų socialinio darbo etikos normų ir žmoniškųjų moralinių vertybių kodekso.

Socialiniam darbui tik pradėjus kurtis Lietuvoje, jo ėmėsi pačių įvairiausių specialybių atstovai, taip pat – jokio išsilavinimo neturintys asmenys. Todėl socialinis darbas buvo plėtojamas ne tik kuriant socialinių paslaugų įstaigas, leidžiant teisės aktus, bet ir rūpinantis socialinių darbuotojų profesiniu rengimu ir kvalifikacijos kėlimu. „Suvokdami akademinio išsilavinimo svarbą socialinio darbo praktikams, organizavome studijas lanksčiai taikydamiesi prie dirbančių studentų, siūlydami jiems neakivaizdines, profesines mokymosi formas, tačiau ne visi pasinaudojo šia galimybe,“ – prisimena profesorius Albinas Bagdonas, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros įkūrėjas. – „Kasmet  studijas baigia beveik tūkstantis puikiai kvalifikuotų, ambicingų ir motyvuotų socialinio darbo specialistų ir jei nesudarysime galimybės įsidarbinti Lietuvoje, juos mielai priims nuo gegužės mėnesio atsiveriančios Vokietijos ir Austrijos rinkos“, – apgailestauja profesorius.

Socialinis darbas nėra labdaros teikimas nepasiturintiems, tai – kompleksinė veikla, kuria siekiama pokyčių asmens, šeimos, atskirų socialinių grupių ir visuomenės gyvenime. Profesionalūs ir kvalifikuoti socialiniai darbuotojai dalyvauja formuojant socialinę politiką, siekiant sisteminių pokyčių ir užtikrinant žmogaus teises. Tai – milžiniška atsakomybė socialinio darbo klientų ir Lietuvos visuomenės atžvilgiu, reikalaujanti ne tik praktinio darbo patirties, bet ir gilių, įvairiapusių teorinių žinių. O siūlomos įstatymo korekcijos prilygtų taikstymuisi su profesionalumo stygiumi, socialiniams darbuotojams keliamų lūkesčių minimalizavimu ir bandymu palaikyti kritinę masę neišsilavinusių šios specialybės atstovų.

„Jei nereikalaujama socialinių darbuotojų išsilavinimo, kodėl turėtų stebinti nuvertinamos jų funkcijos visuomenėje, nepakankamas profesinis prestižas ir skurdi finansinė jo išraiška“, – klausia VU Socialinio darbo katedros antrakursis Justinas Pladas. – „Esu suinteresuotas dirbti pagal profesiją, todėl man nuoširdžiai rūpi, kad šis fundamentalus reikalavimas būtų įtvirtintas teisinėje sistemoje ir nebebūtų keičiamas pagal politinių grupuočių interesus. Joks rimtai į savo profesiją žiūrintis studentas nedirbs valstybei, kuri atsainiai žiūri į tos specialybės profesionalų parengimą. Svarbu atverti kelius tolesniam profesijos augimui ir taip pat – socialinės apsaugos kokybės gerėjimui“.

Akademinės bendruomenės atstovams antrina ir socialinio darbo praktikai. Biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto Socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė įsitikinusi, jog visi socialinių paslaugų įstaigų vadovai jau seniai į pareigybės nuostatus ar pareigybės aprašymus privalėjo įrašyti reikalavimą turėti socialinio darbo išsilavinimą: – „Kas trukdė įstaigų vadovams pasistengti į finišo tiesiąją atbėgti su profesionalia komanda? Ko gero, vadovai, kurie nesudarė savo kolegoms sąlygų tobulėti ir įgyti LR Socialinių paslaugų įstatyme reikalaujamo išsilavinimo, patys pirmieji atleis iš darbo tuos, kurie neturi reikalingo išsilavinimo, taip pat ir kompetencijų“.

Lietuvai šiuo metu aktualios skurdo, emigracijos, nedarbo, neįgaliųjų integracijos problemos nelauks papildomus penkerius metus – daugelio šeimų ar socialinių grupių padėtis aukštos kvalifikacijos specialistų intervencijos reikalauja jau šiandien. Daugelis gerovės valstybių (Skandinavijos šalys, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos) jau senai žengia socialinio darbo profesionalizavimo keliu – bakalauro, magistro bei doktorantūros lygmens išsilavinimas siekiant profesijos vystimosi yra standartai, be kurių neįmanomas socialinio darbo profesionalų teisių užtikrinimas, stabili gerovė bei auganti nauda visuomenei.

Būdami reiklūs savo profesionalumui ir teikiamų paslaugų kokybei, socialiniai darbuotojai neturėtų sutikti su profesionalumą kompromituojančiomis išlygomis, o toliau bręsti kaip svariomis žiniomis, praktiniais įgūdžiais ir aukštais vertybiniais standartais grįsta profesija.

Rinkdamiesi, kur ir ką studijuoti, abiturientai patys turi analizuoti Lietuvos ir pasaulio darbo rinkos tendencijas – valdžia Lietuvoje dar nesugalvojo, kaip prognozuoti tolimesnį profesijų poreikį.

Dar pernai per universitetų atvirų durų dienas, įvairius profesinio orientavimo renginius buvo dalijami valstybės lėšomis išleisti lankstinukai, teigiantys, kad menkiausią paklausą Lietuvoje turi žemės ūkio profesijos – tokios kaip veterinaro, agronomo. O tarp potencialiai sėkmingiausių tebebuvo minimos vadybininko ir teisininko profesijos. Tuo tarpu visos Lietuvos darbdavių organizacijos, sėkmingiausiai šiuo metu dirbančios įmonės vienu balsu šaukia: duokite mums nagingų inžinierių, mechanikų. Klestintis žemės ūkis taip pat pasirengęs būti dosnus geriems augalininkystės, gyvulininkystės specialistams.

Tad kodėl tada valstybės prognozės dėl to, kokios profesijos gali būti paklausiausios, taip skiriasi nuo rinkos pulso?

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad prognozės ne tiek skiriasi, kiek jų dabar tiesiog nebėra. Per kelerius metus iki krizės buvo parengtos kelios viena kitai prieštaraujančios studijos dėl paklausiausių profesijų, tačiau visos jos subliūško paaiškėjus, kad Lietuvai vis dėlto nebereikia tiek statybininkų, bankininkų ir vadybininkų. Dabar Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkusi į pagalba Ūkio ministeriją, rengia vadinamąjį kvalifikacijų žemėlapį – ateityje paklausiausių profesijų žinyną, tačiau jį ketinama baigti tik po kelerių metų.

Reguliuoja nemokamus krepšelius

Kol kas valstybės mėginimą suteikti bent kažkokią kryptį abiturientų pasirinkimams galima įžvelgti iš to, kaip ji kasmet po truputį koreguoja nemokamų studijų krepšelių pasiskirstymą: nuolat mažinamas valstybės finansuojamų vietų skaičius humanitarinių, socialinių mokslų srityje, o didinamas technologijų, inžinerijos mokslų finansavimas.

Pavyzdžiui, pernai buvo dvigubai sumažintas pedagogų rengimo finansavimas, labiausiai sumažėjo valstybės finansuojamų vietų teisės, vadybos specialybėse, o jų sąskaita daugiau krepšelių gavo aukštųjų technologijų specialistus rengiantys fakultetai. Panašią tendenciją Švietimo ir mokslo ministerija žada išlaikyti ir šiemet.

“Lietuva apsisprendė tapti technologijų ir paslaugų centru mūsų regione, tad ir šiai krypčiai aptarnauti specialistų rengsime daugiau – ir tai ne tik technologijos, bet ir tarptautiniai finansai bei teisė, užsienio kalbos”, – tvirtina švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Tačiau jis ragina abiturientus nesitikėti, kad valstybė pateiks viską apimančias prognozes ir už juos nuspręs, kur studijuoti. “Manau, kad niekas ir negali pateikti labai tikslios analizės, kokia bus šalies ekonomika ir darbo rinka po daugelio metų”, – sako ministras. Jis ragina abiturientas visų pirma blaiviai įvertinti savo polinkius, gebėjimus, tartis su tėvais.

G.Steponavičiaus manymu, reikia didinti pačių mokinių susidomėjimą technologijų, inžinerijos studijomis, nes kol kas disproporcija tarp abiturientų norų ir valstybės politikos didžiulė: pernai technologijų, biomedicinos ir fizinius mokslus pirmuoju pasirinkimu norėjo studijuoti tik 33 proc. abiturientų, o tarp valstybės finansuojamų vietų šie mokslai sudarė 51 proc. Todėl skirta lėšų informacinei kampanijai Lietuvos mokyklose ateities specialybėms populiarinti. Taip pat per 70 mln. Lt iš ES fondų skirta technologijų kabinetams, laboratorijoms įrengti. Kelios mobiliosios šiuolaikinės laboratorijos įrengtos bendradarbiaujant su Lietuvos biotechnologijų pramonės lyderiais.

Ilgamečių prognozių nėra

G.Steponavičius tvirtina, kad šiuo metu Lietuvos mokyklose vykdoma informacinė kampanija, raginanti moksleivius atkreipti didesnį dėmesį į tiksliuosius mokslus ir rengtis technologijų, fizikos ir gamtos mokslų studijoms, nes tokių specialistų poreikis labiausiai didės tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Tačiau gimnaziją pačiame Vilniaus centre šį pavasarį baigsianti Agnė Markevičiūtė apie tokią akciją nieko nėra girdėjusi. Mergina pasakoja, kad pastarąjį kartą profesinio orientavimo užsiėmimai buvo rengiami baigiant 10 klasę, prieš mokiniams pasirenkant galutinį savo mokslų profilį. Tada mokykloje buvo atliekami gebėjimų testai, tirtas mokinių intelekto koeficientas ir pagal gautus rezultatus nustatoma, į kokius – humanitarinius ar tiksliuosius mokslus jis labiau linkęs. Tada vaikai vyko į mokinių informavimo centrus, kuriuose buvo supažindinti, kokias specialybes pagal savo gebėjimus jie galėtų rinktis.

“Veido” pašnekovė save laiko šimtaprocentine humanitare, todėl pastaruosius dvejus metus aukščiausiu lygiu mokosi tik kalbas, istoriją ir tuos dalykus, kurių įvertinimai bus svarbūs jai stojant į universitetą. Ji jau yra išsiuntusi prašymus studijuoti sociologiją, filosofiją, kultūros vadybą į penkis universitetus Didžiojoje Britanijoje. Dabar abiturientė nekantriai laukia atsakymų ir tikisi, kad bent vienas iš jų bus besąlyginis priėmimas mokytis, nors dažniausiai, jei moksleiviai ir sulaukia patvirtinimo, kad gali pretenduoti tapti užsienio universitetųstudentais, jiems būna iškeliama papildomų sąlygų – dėl aukšto baigiamųjų egzaminų, bendro atestato vidurkio.

Kodėl A.Markevičiūtė pasirinko tas profesijas, kurių nėra perspektyviausiųjų sąrašuose? “Aš dar pati tiksliai nežinau, kuo noriu būti. Žinau tik tai, kad man įdomūs humanitariniai mokslai. Tai negi turėčiau rinktis fiziką ar IT vien todėl, kad joms žadama šviesesnė ateitis?” – svarsto mergina.

Gerai pasirinktus dalykus besimokanti, smalsi ir aktyvi abiturientė neabejoja, kad net ir visiškai technologijų užvaldytame pasaulyje liks vietos humanitarinėms profesijoms. “Svarbiausia – studijuoti tai, prie ko linksta širdis. Tada bus ir įdomu, ir daugiau šansų ateityje tapti geresniu specialistu”, – įsitikinusi būsimoji studentė.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras, dabar Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas Algirdas Monkevičius primena, kad idėja parengti specialistų ir kvalifikacijų poreikio žemėlapį gimė dar 2008 m. Kokia šio dokumento stadija dabar, praėjus trejiems metams? Pasak ministerijos atstovų, dabar baigta žemėlapio studija, kuri apibendrina šioje srityje jau nuveiktus darbus ir pateikia planą, kaip turėtų būti prognozuojamas specialistų poreikis ateityje.
Vėžlio žingsniu judantiems valdininkams iki šiol tepavyko nustatyti tai, kas jau seniai aišku: iki šiol už valstybės pinigus atlikti net 17 skirtingų tyrimų dėl specialistų poreikio tarpusavyje yra nepalyginami, o dėl tyrimuose nenumatyto ekonominio nuosmukio jų rezultatai neatitinka šiandieninės tikrovės. Daugelis valstybinių užsakymų atlikėjų prieš kelerius metus sutartinai patarė rinktis statybininko, vadybininko, ekonomisto profesijas.

Kol nėra ilgamečių valstybės prognozių, telieka remtis metiniu Lietuvos darbo biržos vasarį skelbiamu įsidarbinimo galimybių barometru. 2011 m. barometre teigiama, kad daug galimybių įsidarbinti dabar turi pardavimo vadybininkai, gydytojai, draudimo agentai ir siuvimo technologai. Mažiausiai šansų – aplinkos apsaugos inžinieriams, pradinukų mokytojams, teisininkams, ekonomistams, darželio auklėtojams, socialiniams pedagogams, psichologams ir turizmo vadybininkams.

Žinoma, dar galima remtis ir kitų šalių ekspertų prognozėmis, kurios pateikiamos lentelėse.

Stinga siauresnės srities specialistų

Lietuvos įdarbinimo rinkos specialistai sako, kad pas mus stinga konkrečios specializacijos profesionalų, universitetai parengia per daug plataus profilio universalių vadybininkų, teisininkų, inžinierių.

Pasak vadovų atranka užsiimančios bendrovės “Fontes” Vilniaus biuro vadovės Inos Skiauterienės, net ir ieškodami aukščiausios grandies vadovų darbdaviai pageidauja, kad jie turėtų konkrečių specifinio verslo žinių. “Labiausiai vertinama vadovavimo patirtis ir kompetencija, bet jei vadovo ieško aukštųjų technologijų įmonė, inžinieriaus kvalifikacija būtų didelis privalumas”, – nurodo specialistė.

Ji pabrėžia, kad gamybos, technologijų įmonių vadovų ieškantys darbdaviai atsižvelgia ir į tai, kokį universitetą yra baigę pretendentai. Iš Lietuvos universitetų geriausiai vertinamas Kauno technologijos universitete įgytas išsilavinimas. “Ypač patrauklu, jei jis dar sustiprintas vadybos studijomis užsienyje, – tokių žmonių akiratis platesnis, mąstymas įvairialypis. Beje, visai nebūtina žvalgytis užjūryje, pakankamai gerai vertinama ir Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje”, – tvirtina I.Skiauterienė.
Įmonės “Personalo valdymo inovacijos” savininkas ir verslo plėtros direktorius Jonas Marcinkus įsitikinęs, kad jau visai netrukus jokių perspektyvų darbo rinkoje neturės tie, kurie vengia gilintis į IT technologijų pažangą. “Įmonių administracinis valdymas, gamybos procesas – viskas persikels į moderniąsias technologijas. Po dešimties metų gamybiniai pasitarimai prie apskrito stalo bus visiška atgyvena – viskas vyks per atstumą, internetu”, – prognozuoja jis.

Tai esąs ir atsakymas į klausimą, kokios specialybės bus paklausiausios: darbo tikrai nepristigs visas sistemas turintys programuoti ir jas prižiūrėti IT specialistai.

Kita amžinąja profesija J.Marcinkus vadina mediciną. “Lietuvoje medikų parengimas – labai aukšto lygio, jie lengvai integruojasi į darbo rinką užsienyje. Gydytojams dėl to gerai – jei įgrysta nesąmonės Lietuvos ligoninėse, jų išskėstomis rankomis ir atvertomis pinginėmis laukia Vakaruose”, – tvirtina įdarbinimo ekspertas.

Taigi Lietuvos Vyriausybė turėtų jau šiandien neatidėliodama spręsti, kaip sulaikyti emigruojančius gydytojus.

“Procesai neįsivaizduojamo masto: dar prieš metus Lietuvoje veikė tik trys gydytojų įdarbinimo užsienyje agentūros, o dabar jų jau devynios”, – skaičiuoja pašnekovas.

Be gydytojų, neblogos perspektyvos laukia ir slaugos sepcialistų, taip pat gerontologų, senyvų žmonių prižiūrėtojų. Jie darbą nesunkiai susiras tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, šios srities specialistų pajamos ne visada bus itin didelės.

Geras darbuotojas – tik įgijęs praktikos

Geidžiamiausi Lietuvos darbdaviai – IT, biotechnologijų bendrovių vadovai žada, kad jų įmonėse darbo ateityje tikrai nestigs. Plėtra šiose srityse tik dabar įsibėgėja, tad geriems specialistams artimiausiais metais čia bus atviros visos durys.

“Bet pabrėžiu – geriems. Aš pokalbį su pretendentu pradedu prašydamas man parodyti universiteto atsiskaitymo knygelę. Esu įsitikinęs, kad universiteto šešetukininkas bus tik vidutinis darbuotojas ir įmonėje”, – perspėja veikliąsias vaistines medžiagas gaminančios UAB “Sicor Biotech” generalinis direktorius Vladas Algirdas Bumelis.

Jis pabrėžia, kad universitetus Lietuvoje baigę absolventai savarankiškai į gamybos procesą gali įsilieti tikpo pusantrų dvejų metų praktikos šioje įmonėje. “Teorinis jų parengimas neblogas, tačiau su praktika – liūdna”, – konstatuoja vadovas. Jis lygina, kad užsienyje biotechnologijas studijuojantys žmonės kur kas dažniau naudojasi moderniomis universitetų laboratorijomis, pagal sutartis siunčiami atlikti praktikos į šios srities pramonės įmones.

IT sprendimų ir paslaugų bendrovės “Blue Bridge” direktorius Dalius Butkus taip pat tvirtina, kad tiesiai iš Lietuvos universiteto suolo į darbuotojų gretas tegali įsilieti retas pretendentas – nebent tie, kurie jau mokydamiesi ieškojo praktikos galimybių. Pasak šio vadovo, užsienio universitetuose IT specialistai parengiami geriau ne tik dėl jų praktinių įgūdžių formavimo, bet ir dėl aukštesnio teorinių žinių lygio – disciplinos ten naujoviškesnės.

“Veidas” pakalbino du jaunuolius, panašias disciplinas studijuojančius Lietuvoje ir užsienyje: Audrius Papirtis ką tik baigė inžinerinę informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Mykolas Šileikis kremta techninės informatikos mokslus Austrijoje, Vienos technikos universitete. Audrius pasakoja, kad pirmuose kursuose buvo dėstoma daug bendrųjų dalykų – nuo fizinio lavinimo iki fizikos. “Pirmas kursas iš viso buvo panašus į 12 klasės tęsinį”, – prisimena jis.

O Mykolui dėstomi tik konkretūs su jo pasirinkta specialybe susiję dalykai: programavimas, matematika ir tik šiek tiek bendrųjų informatikos dalykų. “Pavyzdys, kaip koncentruojamasi ties konkrečiais dalykais: vieną semestrą aš mokiausi algoritmų ir failų struktūros (matematika), failų modeliavimo (programavimas) ir techninės informatikos pagrindų (programavimo teorija)”, – pasakoja studentas.

Tik pradėjęs studijas Vienoje, M.Šileikis buvo informuotas, kad 60 proc. jo studijų sudarys teorija, o 40 proc. – praktika, ne tik universiteto laboratorijose, bet ir sutartis su juo sudariusiose firmose.

Šiek tiek praktikos universiteto laboratorijose teko ir A.Papirčiui, tačiau didžiąją dalį praktinių žinių studentai buvo raginami įgyti dirbdami įmonėse. “Ketvirtame kurse jau net jautėme dėstytojų spaudimą turėti normalų darbą.

Baigiamasis bakalauro darbas turėjo būti skirtas nebe universitetui, o konkrečiam darbdaviui”, – pasakoja Audrius.
Nepaisant skirtingos studijų patirties, savo sėkme darbo rinkoje neabejoja tiek Vilniuje, tiek Vienoje studijuojantys vaikinai. Skirtingi tik jų laukiantys atlygiai: Audrius pasakoja, kad darbo patirties dar neturinčio IT specialisto atlyginimas prasideda nuo 800 Lt, o Mykolas informuoja, kad startas Austrijoje – nuo 1500 eurų.

– Kodėl Lietuvoje iki šiol nėra tiriama ir prognozuojama, kokių specialistų reikės darbo rinkai bent jau po penkerių metų, kai šiųmečiai abiturientai taps universitetų absolventais ir eis ieškotis darbo? Kaip moksleiviams apsispręsti ir neapsirikti, kad vėliau netektų papildyti bedarbių gretų?

– Skaičiuojame ir analizuojame nuolat – pagal tai kasmet ir koreguojamos valstybės finansuojamų vietų proporcijos. Tačiau lūkesčiai, kad valstybė turėtų pateikti visa apimančias prognozes ir nuspręsti už abiturientą, kur jam studijuoti, yra nepagrįsti. Manau, kad niekas ir negali pateikti labai tikslios analizės, kokia bus šalies ekonomika ir darbo rinka po daugelio metų.

PAbiturientas visų pirma turėtų blaiviai įvertinti savo polinkius, gebėjimus, tartis su tėvais. olitikai neturėtų švaistytis nurodymais ir garantijomis, kokios profesijos bus paklausios po daugelio metų. Juk kiekvienas prieš penkerius metus būtų paraginęs abiturientą rinktis statybų, transporto, bankininkystės sektoriaus specialybes – ir taip pasiuntęs dabar universitetus baigiančius žmones į darbo biržą. Kas tada būtų drįsęs prognozuoti tokią ekonominę krizę?

– Tačiau bent apytikriai nukreipti būtų galima. Juk visame pasaulyje dabar sutariama, kad labiausiai vystysis aukštųjų technologijų, moderniosios inžinerijos pramonė.

– Dėl to galima sutikti vienareikšmiškai, ir tai jau kelerius metus atsispindi Lietuvos universitetų pasiūloje. Nuolat mažinama valstybės finansuojamų vietų humanitarinių, socialinių mokslų srityje, o didinamas technologijų, inžinerijos mokslų finansavimas. Pavyzdžiui, pernai dvigubai sumažinome pedagogų rengimo finansavimą, smarkiai sumažėjo valstybės finansuojamų vietų teisės, vadybos specialybėse, jų sąskaita daugiau krepšelių gaus aukštųjų technologijų specialistus rengiantys fakultetai. Tendenciją tikrai išlaikysime ir šiemet. Lietuva apsisprendė tapti technologijų ir paslaugų centru mūsų regione, tad ir šiai krypčiai aptarnauti specialistų rengsime daugiau – ir tai ne tik technologijos, bet ir tarptautiniai finansai bei teisė, užsienio kalbos.

– O ar kas nors daroma, kad didėtų pačių mokinių susidomėjimas technologijų, inžinerijos studijomis. Kol kas matyti disproporcija tarp abiturientų norų ir valstybės politikos: pernai technologijų, biomedicinos ir fizinius mokslus pirmuoju pasirinkimu norėjo studijuoti tik 33 proc. abiturientų, o valstybės finansuojamų vietų krepšelyje šie mokslai sudarė 51 proc.

– Mes sąmoningai skatiname abiturientus rinktis specialybes, kurios ateityje turėtų būti reikalingos Lietuvai. Tačiau suprantame, kad reikia ne tik primesti valstybės valią, bet ir stiprinti pačių moksleivių motyvaciją rinktis tiksliuosius mokslus. Skyrėme lėšų informacinei kampanijai Lietuvos mokyklose ateities specialybėms populiarinti. Taip pat per 70 mln. Lt iš ES fondų skirta technologijų kabinetams, laboratorijoms įrengti. Kelios mobiliosios šiuolaikinės laboratorijos įrengtos bendradarbiaujant su Lietuvos biotechnologijų pramonės lyderiais.

Šiemet Lietuvos profesinės mokyklos siūlys rinktis iš 83 profesijų, o universitetai ir kolegijos suteiks galimybę studijuoti 135 specialybes. Kurią iš jų rinktis, kad ateityje nereikėtų kreiptis į darbo biržą?

Valstybė abiturientui patarti dar nepasirengusi: iki šiol prirengta tik padrikų viena kitai prieštaraujančių studijų apie ateityje paklausiausias profesijas, bet daugelis jų subliūško per krizę, kai paaiškėjo, kad Lietuvoje jau ir taip per daug statybininkų, bankininkų ir verslo vadybininkų.
Rimta analitinė studija, tai yra kvalifikacijų žemėlapis (jį bendromis pastagomis rengia Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos), dienos šviesą išvys tik po kelerių metų.
Tad kol kas dvyliktokams telieka įsijungti sveiką nuovoką ir kartu su tėvais pasvarstyti, kokios specialybės studijos ne tik būtų įdomios dažnai racionalumu nepasižymintiems jauniems žmonėms, bet ir ateityje garantuotų gerą darbą bei geras pajamas. Tendencijos – tiek pasaulinės, tiek lietuviškos – akivaizdžios: visas pasaulis pamažu persikelia į virtualią erdvę, kuriai aptarnauti reikės vis daugiau IT specialistų. Taigi pasirinkęs šios srities studijas neprašausi. Aukštųjų technologijų – tiek informacinių, tiek biologijos, fizikos – inžinerija yra kita grupė profesijų, kurių paklausa ateityje irgi turėtų tik didėti.
Švietimo ir mokslo ministerija taip pat kasmet pamažu didina tiksliųjų mokslų studijoms skirtų nemokamų studentų krepšelių kiekį, kartu siaurindama humanitarinių ir socialinių mokslų nemokamų studijų galimybes. Tačiau būtent technologijų studijas besirenkantys mokiniai labai atidžiai analizuoja užsienio universitetų pasiūlą – gerai besimokantieji gali pretenduoti į nemokamą mokslą svetur, kur jų lauktų ne tik teorinės, kaip vis dar yra Lietuvoje, bet ir praktinės žinios, įgyjamos moderniose laboratorijose.

Abiturientai – be orientyrų

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius tvirtina, kad šiuo metu Lietuvos mokyklose vykdoma informacinė kampanija, raginanti moksleivius atkreipti didesnį dėmesį į tiksliuosius mokslus ir rengtis technologijų, fizikinių ir gamtos mokslų studijoms, nes tokių specialistų poreikis labiausiai didės tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.
Tačiau gimnaziją pačiame Vilniaus centre šį pavasarį baigsianti Agnė Markevičiūtė apie tokią akciją nieko nėra girdėjusi. Mergina pasakoja, kad pastarąjį kartą profesinio orientavimo užsiėmimai buvo rengiami baigiant 10 klasę, prieš mokiniams pasirenkant galutinį savo mokslų profilį. Tada mokykloje buvo atliekami gebėjimų testai, tiriamas mokinių intelekto koeficientas ir pagal gautus rezultatus nustatoma, į kokius – humanitarinius ar tiksliuosius mokslus jis linkęs labiau. Tada vaikai vyko į mokinių informavimo centrus, kuriuose buvo supažindinti, kokias specialybes pagal savo gebėjimus jie galėtų rinktis ateityje.
“Veido” pašnekovė save laiko šimtaprocentine humanitare, todėl pastaruosius dvejus metus aukščiausiu lygiu mokosi tik kalbas, istoriją ir tuos dalykus, kurių įvertinimai bus svarbūs jai stojant į universitetą. Ji jau yra išsiuntusi prašymus studijuoti sociologiją, filosofiją, kultūros vadybą į penkis universitetus Didžiojoje Britanijoje. Dabar abiturientė nekantriai laukia atsakymų ir tikisi, kad bent vienas iš jų bus besąlyginis priėmimas mokytis, nors dažniausiai moksleiviai, jei ir sulaukia patvirtinimo, kad gali pretenduoti tapti užsienio universitetų studentais, būna iškeliama papildomų sąlygų – dėl aukšto baigiamųjų egzaminų, bendro atestato vidurkio.
Kodėl A.Markevičiūtė pasirinko tas profesijas, kurių nėra perspektyviausiųjų sąrašuose? “Aš dar pati tiksliai nežinau, kuo noriu būti. Žinau tik tai, kad man įdomūs humanitariniai mokslai, – tai negi turėčiau rinktis fiziką ar IT vien todėl, kad joms žadama šviesesnė ateitis?” – svarsto mergina.
Gerai pasirinktus dalykus besimokanti, smalsi ir aktyvi abiturientė neabejoja, kad net ir visiškai technologijų užvaldytame pasaulyje liks vietos humanitarinėms profesijoms. “Svarbiausia – studijuoti tai, prie ko linksta širdis. Tada bus ir įdomu, ir daugiau šansų ateityje tapti geresniu specialistu”, – įsitikinusi būsimoji studentė.
Buvęs švietimo ir mokslo ministras, dabar Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas Algirdas Monkevičius primena, kad idėja parengti specialistų ir kvalifikacijų poreikio žemėlapį gimė dar 2008 m. Kokia šio dokumento stadija dabar, praėjus dvejiem metams? Pasak ministerijos, dabar “baigta žemėlapio studija, kuri apibendrina šioje srityje jau nuveiktus darbus ir pateikia planą, kaip turėtų būti prognozuojamas specialistų poreikis ateityje”.
Vėžlio žingsniu judantiems valdininkams iki šiol tepavyko nustatyti tai, kas jau seniai aišku: iki šiol už valstybės pinigus atlikti net 17 skirtingų tyrimų dėl specialistų poreikio tarpusavyje yra nepalyginami, o dėl tyrimuose nenumatyto ekonominio nuosmukio jų rezultatai neatitinka šiandieninės realybės. Daugelis valstybinių užsakymų atlikėjų prieš kelerius metus sutartinai patarė rinktis statybininko, vadybininko, ekonomisto profesijas.
Kol nėra ilgamečių valstybės prognozių, telieka remtis metiniu Lietuvos darbo biržos vasarį skelbiamu įsidarbinimo galimybių barometru. 2011 m. barometre teigiama, kad dideles galimybes įsidarbinti dabar turi pardavimo vadybininkai, gydytojai, draudimo agentai ir siuvimo technologai. Mažiausi šansai – aplinkos apsaugos inžinieriams, pradinukų mokytojams, teisininkams, ekonomistams, darželio auklėtojams, socialiniams pedagogams, psichologams ir turizmo vadybininkams.
Na, ir žinoma, dar galima remtis kitų šalių ekspertų prognozėmis, kurios pateikiamos lentelėse.

Stinga specializacijos

Lietuvos įdarbinimo rinkos specialistai sako, kad pas mus stinga konkrečios specializacijos profesionalų, universitetai parengia per daug plataus profilio universalių vadybininkų, teisininkų, inžinierių.
Pasak vadovų atranka užsiimančios bendrovės “Fontes” Vilniaus biuro vadovės Inos Skiauterienės, net ir ieškodami aukščiausios grandies vadovų darbdaviai pageidauja, kad jie turėtų konkrečių jų specifinio verslo žinių. “Labiausiai vertinama vadovavimo patirtis ir kompetencija, bet jei vadovo ieško aukštųjų technologijų įmonė, inžinieriaus kvalifikacija būtų didelis privalumas”, – nurodo specialistė.
Ji pabrėžia, kad gamybos, technologijų įmonių vadovų ieškantys darbdaviai atsižvelgia ir į tai, kokį universitetą yra baigę pretendentai, – iš Lietuvos universitetų geriausiai vertinamas Kauno technologijos universitete įgytas išsilavinimas. “Ypač patrauklu, jei jis dar sustiprintas vadybos studijomis užsienyje, – tokių žmonių akiratis platesnis, mąstymas įvairialypis. Beje, visai nebūtina žvalgytis užjūryje, pakankamai gerai vertinama ir Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje”, – tvirtina pašnekovė.
Įmonės “Personalo valdymo inovacijos” savininkas ir verslo plėtros direktorius Jonas Marcinkus įsitikinęs, kad jau visai netrukus jokių perspektyvų darbo rinkoje neturės tie, kurie vengia gilintis į IT technologijų pažangą. “Įmonių administracinis valdymas, gamybos procesas – viskas persikels į moderniąsias technologijas. Po dešimties metų gamybiniai pasitarimai prie apskrito stalo bus visiška atgyvena – viskas vyks per atstumą, internetu”, – prognozuoja jis.
Tai esąs ir atsakymas į klausimą, kurios specialybės bus paklausiausios: darbo tikrai nepristigs visas sistemas turintys programuoti ir jas prižiūrėti IT specialistai.
Kita amžinąja profesija J.Marcinkus vadina mediciną. “Lietuvoje medikų parengimas – labai aukšto lygio, jie lengvai integruojasi į darbo rinką užsienyje. Gydytojams dėl to gerai – jei įgrįsta nesąmonės Lietuvos ligoninėse, jų išskėstomis rankomis ir atvertomis pinginėmis laukia Vakaruose”, – tvirtina įdarbinimo ekspertas.
Taigi Lietuvos Vyriausybė turėtų jau šiandien neatidėliodama spręsti, kaip sulaikyti gydytojų emigracijos srautus. “Procesai neįsivaizduojamo masto: dar prieš metus Lietuvoje veikė tik trys gydytojų įdarbinimo užsienyje agentūros, dabar jų jau devynios”, – skaičiuoja pašnekovas.
Be gydytojų, neblogos perspektyvos laukia ir slaugos sepcialistų, taip pat gerontologų, senyvų žmonių prižiūrėtojų. Jie darbą nesunkiai susiras tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, šios srities specialistų pajamos ne visada bus itin didelės.

Po universiteto – per žali

Geidžiamiausi Lietuvos darbdaviai – IT, biotechnologijų bendrovių vadovai žada, kad jų įmonėse darbo ateityje tikrai nestigs. Plėtra šiose srityse tik dabar įsibėgėja, tad geriems specialistams artimiausiais metais čia bus atidarytos visos durys.
“Bet pabrėžiu – geriems. Aš pokalbį su pretendentu pradedu prašydamas man parodyti universiteto atsiskaitymo knygelę. Esu įsitikinęs, kad universiteto šešetukininkas bus tik vidutinis darbuotojas ir įmonėje”, – perspėja veikliąsias vaistines medžiagas gaminančios UAB “Sicor Biotech” generalinis direktorius Vladas Algirdas Bumelis.
Jis pabrėžia, kad universitetus Lietuvoje baigę absolventai savarankiškai į gamybos procesą gali įsilieti tik po pusantrų dvejų metų praktikos šioje įmonėje. “Teorinis jų parengimas neblogas, tačiau su praktika – liūdna”, – konstatuoja vadovas. Jis lygina, kad užsienyje biotechnologijas studijuojantys žmonės kur kas dažniau naudojasi moderniomis universitetų laboratorijomis, pagal sutartis siunčiami praktikos į šios srities pramonės įmones.
IT sprendimų ir paslaugų bendrovės “Blue Bridge” direktorius Dalius Butkus taip pat tvirtina, kad tiesiai iš Lietuvos universiteto suolo į darbuotojų gretas tegali įsilieti retas pretendentas – nebent tie, kurie jau mokydamiesi ieškojo praktikos galimybių. Pasak šio vadovo, užsienio universitetuose IT specialistai parengiami geriau ne tik dėl jų praktinių įgūdžių formavimo, bet ir dėl aukštesnio teorinių žinių lygio – disciplinos ten naujoviškesnės.
“Veidas” pakalbino du jaunuolius, panašias disciplinas studijuojančius Lietuvoje ir užsienyje: Audrius Papirtis ką tik baigė inžinerinę informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Mykolas Šileikis kremta techninės informatikos mokslus Vienos technikos universitete. Audrius pasakoja, kad pirmuose kursuose buvo dėstoma daug bendrųjų dalykų – nuo fizinio lavinimo iki fizikos. “Pirmas kursas iš viso buvo panašus į 12 klasės tęsinį”, – prisimena jis.
Tuo tarpu Mykolui dėstomi tik konkretūs su jo pasirinkta specialybe susiję dalykai: programavimas, matematika ir tik šiek tiek bendrųjų informatikos dalykų. “Pavyzdys, kaip koncentruojamasi ties konkrečiais dalykais: vieną semestrą aš mokiausi algoritmų ir failų struktūros (matematika), failų modeliavimo (programavimas) ir techninės informatikos pagrindų (programavimo teorija)”, – pasakoja studentas.
Tik pradėjęs studijas Vienoje, M.Šileikis buvo informuotas, kad 60 proc. jo studijų sudarys teorija, o likusius 40 proc. – praktika, ne tik universiteto laboratorijose, bet ir sutartis su juo sudariusiose firmose.
Šiek tiek praktikos universiteto laboratorijose teko ir A.Papirčiui. Tačiau didžiąją dalį praktinių žinių studentai buvo raginami įgyti dirbdami įmonėse. “Ketvirtame kurse jau net jautėme dėstytojų spaudimą turėti normalų darbą. Baigiamasis bakalauro darbas turėjo būti skirtas nebe universitetui, o konkrečiam darbdaviui”, – pasakoja Audrius.
Nepaisant skirtingos studijų patirties, savo sėkme darbo rinkoje neabejoja tiek Vilniuje, tiek Vienoje studijuojantys vaikinai. Skirtingi tik jų laukiantys atlygiai: Audrius pasakoja, kad darbo patirties dar neturinčio IT specialisto atlyginimas prasideda nuo 800 Lt, o Mykolas informuoja, kad startas Austrijoje – nuo 1500 eurų.

Boxas
Po universiteto – bedarbiai
Specialybė    Bedarbių proc.
Verslo vadyba    6,24
Buhalterinė apskaita    3,27
Ekonomika    2,82
Socialinis darbas    2,35
Viešasis administravimas    2,07
Statybos inžinerija    1,85
Socialinė pedagogika    1,8
Finansai    1,56
Verslo administravimas    1,49
Šaltinis: Lietuvos darbo birža; skaičiuojama, kurių specialybių universitetų absolventų daugiausiai tarp visų registruotų bedarbių 2010 m. universitetų absolventų