2011 Kovo 31

Profesijų poreikis

Valstybė Lietuvoje nepadeda abiturientams pasirinkti tinkamos profesijos

veidas.lt

Rinkdamiesi, kur ir ką studijuoti, abiturientai patys turi analizuoti Lietuvos ir pasaulio darbo rinkos tendencijas – valdžia Lietuvoje dar nesugalvojo, kaip prognozuoti tolimesnį profesijų poreikį.

Dar pernai per universitetų atvirų durų dienas, įvairius profesinio orientavimo renginius buvo dalijami valstybės lėšomis išleisti lankstinukai, teigiantys, kad menkiausią paklausą Lietuvoje turi žemės ūkio profesijos – tokios kaip veterinaro, agronomo. O tarp potencialiai sėkmingiausių tebebuvo minimos vadybininko ir teisininko profesijos. Tuo tarpu visos Lietuvos darbdavių organizacijos, sėkmingiausiai šiuo metu dirbančios įmonės vienu balsu šaukia: duokite mums nagingų inžinierių, mechanikų. Klestintis žemės ūkis taip pat pasirengęs būti dosnus geriems augalininkystės, gyvulininkystės specialistams.

Tad kodėl tada valstybės prognozės dėl to, kokios profesijos gali būti paklausiausios, taip skiriasi nuo rinkos pulso?

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad prognozės ne tiek skiriasi, kiek jų dabar tiesiog nebėra. Per kelerius metus iki krizės buvo parengtos kelios viena kitai prieštaraujančios studijos dėl paklausiausių profesijų, tačiau visos jos subliūško paaiškėjus, kad Lietuvai vis dėlto nebereikia tiek statybininkų, bankininkų ir vadybininkų. Dabar Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkusi į pagalba Ūkio ministeriją, rengia vadinamąjį kvalifikacijų žemėlapį – ateityje paklausiausių profesijų žinyną, tačiau jį ketinama baigti tik po kelerių metų.

Reguliuoja nemokamus krepšelius

Kol kas valstybės mėginimą suteikti bent kažkokią kryptį abiturientų pasirinkimams galima įžvelgti iš to, kaip ji kasmet po truputį koreguoja nemokamų studijų krepšelių pasiskirstymą: nuolat mažinamas valstybės finansuojamų vietų skaičius humanitarinių, socialinių mokslų srityje, o didinamas technologijų, inžinerijos mokslų finansavimas.

Pavyzdžiui, pernai buvo dvigubai sumažintas pedagogų rengimo finansavimas, labiausiai sumažėjo valstybės finansuojamų vietų teisės, vadybos specialybėse, o jų sąskaita daugiau krepšelių gavo aukštųjų technologijų specialistus rengiantys fakultetai. Panašią tendenciją Švietimo ir mokslo ministerija žada išlaikyti ir šiemet.

“Lietuva apsisprendė tapti technologijų ir paslaugų centru mūsų regione, tad ir šiai krypčiai aptarnauti specialistų rengsime daugiau – ir tai ne tik technologijos, bet ir tarptautiniai finansai bei teisė, užsienio kalbos”, – tvirtina švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Tačiau jis ragina abiturientus nesitikėti, kad valstybė pateiks viską apimančias prognozes ir už juos nuspręs, kur studijuoti. “Manau, kad niekas ir negali pateikti labai tikslios analizės, kokia bus šalies ekonomika ir darbo rinka po daugelio metų”, – sako ministras. Jis ragina abiturientas visų pirma blaiviai įvertinti savo polinkius, gebėjimus, tartis su tėvais.

G.Steponavičiaus manymu, reikia didinti pačių mokinių susidomėjimą technologijų, inžinerijos studijomis, nes kol kas disproporcija tarp abiturientų norų ir valstybės politikos didžiulė: pernai technologijų, biomedicinos ir fizinius mokslus pirmuoju pasirinkimu norėjo studijuoti tik 33 proc. abiturientų, o tarp valstybės finansuojamų vietų šie mokslai sudarė 51 proc. Todėl skirta lėšų informacinei kampanijai Lietuvos mokyklose ateities specialybėms populiarinti. Taip pat per 70 mln. Lt iš ES fondų skirta technologijų kabinetams, laboratorijoms įrengti. Kelios mobiliosios šiuolaikinės laboratorijos įrengtos bendradarbiaujant su Lietuvos biotechnologijų pramonės lyderiais.

Ilgamečių prognozių nėra

G.Steponavičius tvirtina, kad šiuo metu Lietuvos mokyklose vykdoma informacinė kampanija, raginanti moksleivius atkreipti didesnį dėmesį į tiksliuosius mokslus ir rengtis technologijų, fizikos ir gamtos mokslų studijoms, nes tokių specialistų poreikis labiausiai didės tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Tačiau gimnaziją pačiame Vilniaus centre šį pavasarį baigsianti Agnė Markevičiūtė apie tokią akciją nieko nėra girdėjusi. Mergina pasakoja, kad pastarąjį kartą profesinio orientavimo užsiėmimai buvo rengiami baigiant 10 klasę, prieš mokiniams pasirenkant galutinį savo mokslų profilį. Tada mokykloje buvo atliekami gebėjimų testai, tirtas mokinių intelekto koeficientas ir pagal gautus rezultatus nustatoma, į kokius – humanitarinius ar tiksliuosius mokslus jis labiau linkęs. Tada vaikai vyko į mokinių informavimo centrus, kuriuose buvo supažindinti, kokias specialybes pagal savo gebėjimus jie galėtų rinktis.

“Veido” pašnekovė save laiko šimtaprocentine humanitare, todėl pastaruosius dvejus metus aukščiausiu lygiu mokosi tik kalbas, istoriją ir tuos dalykus, kurių įvertinimai bus svarbūs jai stojant į universitetą. Ji jau yra išsiuntusi prašymus studijuoti sociologiją, filosofiją, kultūros vadybą į penkis universitetus Didžiojoje Britanijoje. Dabar abiturientė nekantriai laukia atsakymų ir tikisi, kad bent vienas iš jų bus besąlyginis priėmimas mokytis, nors dažniausiai, jei moksleiviai ir sulaukia patvirtinimo, kad gali pretenduoti tapti užsienio universitetųstudentais, jiems būna iškeliama papildomų sąlygų – dėl aukšto baigiamųjų egzaminų, bendro atestato vidurkio.

Kodėl A.Markevičiūtė pasirinko tas profesijas, kurių nėra perspektyviausiųjų sąrašuose? “Aš dar pati tiksliai nežinau, kuo noriu būti. Žinau tik tai, kad man įdomūs humanitariniai mokslai. Tai negi turėčiau rinktis fiziką ar IT vien todėl, kad joms žadama šviesesnė ateitis?” – svarsto mergina.

Gerai pasirinktus dalykus besimokanti, smalsi ir aktyvi abiturientė neabejoja, kad net ir visiškai technologijų užvaldytame pasaulyje liks vietos humanitarinėms profesijoms. “Svarbiausia – studijuoti tai, prie ko linksta širdis. Tada bus ir įdomu, ir daugiau šansų ateityje tapti geresniu specialistu”, – įsitikinusi būsimoji studentė.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras, dabar Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas Algirdas Monkevičius primena, kad idėja parengti specialistų ir kvalifikacijų poreikio žemėlapį gimė dar 2008 m. Kokia šio dokumento stadija dabar, praėjus trejiems metams? Pasak ministerijos atstovų, dabar baigta žemėlapio studija, kuri apibendrina šioje srityje jau nuveiktus darbus ir pateikia planą, kaip turėtų būti prognozuojamas specialistų poreikis ateityje.
Vėžlio žingsniu judantiems valdininkams iki šiol tepavyko nustatyti tai, kas jau seniai aišku: iki šiol už valstybės pinigus atlikti net 17 skirtingų tyrimų dėl specialistų poreikio tarpusavyje yra nepalyginami, o dėl tyrimuose nenumatyto ekonominio nuosmukio jų rezultatai neatitinka šiandieninės tikrovės. Daugelis valstybinių užsakymų atlikėjų prieš kelerius metus sutartinai patarė rinktis statybininko, vadybininko, ekonomisto profesijas.

Kol nėra ilgamečių valstybės prognozių, telieka remtis metiniu Lietuvos darbo biržos vasarį skelbiamu įsidarbinimo galimybių barometru. 2011 m. barometre teigiama, kad daug galimybių įsidarbinti dabar turi pardavimo vadybininkai, gydytojai, draudimo agentai ir siuvimo technologai. Mažiausiai šansų – aplinkos apsaugos inžinieriams, pradinukų mokytojams, teisininkams, ekonomistams, darželio auklėtojams, socialiniams pedagogams, psichologams ir turizmo vadybininkams.

Žinoma, dar galima remtis ir kitų šalių ekspertų prognozėmis, kurios pateikiamos lentelėse.

Stinga siauresnės srities specialistų

Lietuvos įdarbinimo rinkos specialistai sako, kad pas mus stinga konkrečios specializacijos profesionalų, universitetai parengia per daug plataus profilio universalių vadybininkų, teisininkų, inžinierių.

Pasak vadovų atranka užsiimančios bendrovės “Fontes” Vilniaus biuro vadovės Inos Skiauterienės, net ir ieškodami aukščiausios grandies vadovų darbdaviai pageidauja, kad jie turėtų konkrečių specifinio verslo žinių. “Labiausiai vertinama vadovavimo patirtis ir kompetencija, bet jei vadovo ieško aukštųjų technologijų įmonė, inžinieriaus kvalifikacija būtų didelis privalumas”, – nurodo specialistė.

Ji pabrėžia, kad gamybos, technologijų įmonių vadovų ieškantys darbdaviai atsižvelgia ir į tai, kokį universitetą yra baigę pretendentai. Iš Lietuvos universitetų geriausiai vertinamas Kauno technologijos universitete įgytas išsilavinimas. “Ypač patrauklu, jei jis dar sustiprintas vadybos studijomis užsienyje, – tokių žmonių akiratis platesnis, mąstymas įvairialypis. Beje, visai nebūtina žvalgytis užjūryje, pakankamai gerai vertinama ir Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje”, – tvirtina I.Skiauterienė.
Įmonės “Personalo valdymo inovacijos” savininkas ir verslo plėtros direktorius Jonas Marcinkus įsitikinęs, kad jau visai netrukus jokių perspektyvų darbo rinkoje neturės tie, kurie vengia gilintis į IT technologijų pažangą. “Įmonių administracinis valdymas, gamybos procesas – viskas persikels į moderniąsias technologijas. Po dešimties metų gamybiniai pasitarimai prie apskrito stalo bus visiška atgyvena – viskas vyks per atstumą, internetu”, – prognozuoja jis.

Tai esąs ir atsakymas į klausimą, kokios specialybės bus paklausiausios: darbo tikrai nepristigs visas sistemas turintys programuoti ir jas prižiūrėti IT specialistai.

Kita amžinąja profesija J.Marcinkus vadina mediciną. “Lietuvoje medikų parengimas – labai aukšto lygio, jie lengvai integruojasi į darbo rinką užsienyje. Gydytojams dėl to gerai – jei įgrysta nesąmonės Lietuvos ligoninėse, jų išskėstomis rankomis ir atvertomis pinginėmis laukia Vakaruose”, – tvirtina įdarbinimo ekspertas.

Taigi Lietuvos Vyriausybė turėtų jau šiandien neatidėliodama spręsti, kaip sulaikyti emigruojančius gydytojus.

“Procesai neįsivaizduojamo masto: dar prieš metus Lietuvoje veikė tik trys gydytojų įdarbinimo užsienyje agentūros, o dabar jų jau devynios”, – skaičiuoja pašnekovas.

Be gydytojų, neblogos perspektyvos laukia ir slaugos sepcialistų, taip pat gerontologų, senyvų žmonių prižiūrėtojų. Jie darbą nesunkiai susiras tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, šios srities specialistų pajamos ne visada bus itin didelės.

Geras darbuotojas – tik įgijęs praktikos

Geidžiamiausi Lietuvos darbdaviai – IT, biotechnologijų bendrovių vadovai žada, kad jų įmonėse darbo ateityje tikrai nestigs. Plėtra šiose srityse tik dabar įsibėgėja, tad geriems specialistams artimiausiais metais čia bus atviros visos durys.

“Bet pabrėžiu – geriems. Aš pokalbį su pretendentu pradedu prašydamas man parodyti universiteto atsiskaitymo knygelę. Esu įsitikinęs, kad universiteto šešetukininkas bus tik vidutinis darbuotojas ir įmonėje”, – perspėja veikliąsias vaistines medžiagas gaminančios UAB “Sicor Biotech” generalinis direktorius Vladas Algirdas Bumelis.

Jis pabrėžia, kad universitetus Lietuvoje baigę absolventai savarankiškai į gamybos procesą gali įsilieti tikpo pusantrų dvejų metų praktikos šioje įmonėje. “Teorinis jų parengimas neblogas, tačiau su praktika – liūdna”, – konstatuoja vadovas. Jis lygina, kad užsienyje biotechnologijas studijuojantys žmonės kur kas dažniau naudojasi moderniomis universitetų laboratorijomis, pagal sutartis siunčiami atlikti praktikos į šios srities pramonės įmones.

IT sprendimų ir paslaugų bendrovės “Blue Bridge” direktorius Dalius Butkus taip pat tvirtina, kad tiesiai iš Lietuvos universiteto suolo į darbuotojų gretas tegali įsilieti retas pretendentas – nebent tie, kurie jau mokydamiesi ieškojo praktikos galimybių. Pasak šio vadovo, užsienio universitetuose IT specialistai parengiami geriau ne tik dėl jų praktinių įgūdžių formavimo, bet ir dėl aukštesnio teorinių žinių lygio – disciplinos ten naujoviškesnės.

“Veidas” pakalbino du jaunuolius, panašias disciplinas studijuojančius Lietuvoje ir užsienyje: Audrius Papirtis ką tik baigė inžinerinę informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Mykolas Šileikis kremta techninės informatikos mokslus Austrijoje, Vienos technikos universitete. Audrius pasakoja, kad pirmuose kursuose buvo dėstoma daug bendrųjų dalykų – nuo fizinio lavinimo iki fizikos. “Pirmas kursas iš viso buvo panašus į 12 klasės tęsinį”, – prisimena jis.

O Mykolui dėstomi tik konkretūs su jo pasirinkta specialybe susiję dalykai: programavimas, matematika ir tik šiek tiek bendrųjų informatikos dalykų. “Pavyzdys, kaip koncentruojamasi ties konkrečiais dalykais: vieną semestrą aš mokiausi algoritmų ir failų struktūros (matematika), failų modeliavimo (programavimas) ir techninės informatikos pagrindų (programavimo teorija)”, – pasakoja studentas.

Tik pradėjęs studijas Vienoje, M.Šileikis buvo informuotas, kad 60 proc. jo studijų sudarys teorija, o 40 proc. – praktika, ne tik universiteto laboratorijose, bet ir sutartis su juo sudariusiose firmose.

Šiek tiek praktikos universiteto laboratorijose teko ir A.Papirčiui, tačiau didžiąją dalį praktinių žinių studentai buvo raginami įgyti dirbdami įmonėse. “Ketvirtame kurse jau net jautėme dėstytojų spaudimą turėti normalų darbą.

Baigiamasis bakalauro darbas turėjo būti skirtas nebe universitetui, o konkrečiam darbdaviui”, – pasakoja Audrius.
Nepaisant skirtingos studijų patirties, savo sėkme darbo rinkoje neabejoja tiek Vilniuje, tiek Vienoje studijuojantys vaikinai. Skirtingi tik jų laukiantys atlygiai: Audrius pasakoja, kad darbo patirties dar neturinčio IT specialisto atlyginimas prasideda nuo 800 Lt, o Mykolas informuoja, kad startas Austrijoje – nuo 1500 eurų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. wer wer rašo:

    tikra tiesa!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...