Protestai Lenkijoje

Jei Barry Sonnenfeldas, režisavęs legendinį filmą „Vyrai juodais drabužiais“, vėl imtųsi tamsiai apsirengusios specialiosios tarnybos temos, jis turėtų pagalvoti, ar veiksmas iš Niujorko neturėtų persikelti į Varšuvą, o vyrus pakeisti moterys.

Rima JANUŽYTĖ

1997-aisiais kurtame filme svarbiausia vaikinų juodais drabužiais užduotis buvo prižiūrėti Žemėje gyvenančius ateivius. Po beveik 20 metų panašios užduoties ėmėsi Lenkijos moterys. Tik visa tai ne filmas, o realybė. Ir skirta tai ne ateiviams, o šalies valdžiai.

Sumanymas visiškai uždrausti abortus – taip pat ir tais atvejais, kai moters gyvybei gresia pavojus, ir kai moteris išprievartauta arba jai 11 metų, ir kai vaisius sunkiai apsigimęs, kelia tiek audrų, kad net dažnai lietuvei norisi sakyti „aš esu lenkė“, taip, kaip daug europiečių po išpuolio Paryžiuje sakė „aš esu Charlie Hebdo“.

Beje, ne visai tikslu sakyti, kad valdžia pati sugalvojo griežtinti abortų įstatymą. Tokią siūlymą pateikė piliečių iniciatyva „Stop Abortion“, surinkusi 450 tūkst. parašų. Kaip teigia pasipriešinti šiam absurdui stojusios lenkės, tie piliečiai, kurių iniciatyvą dabar svarsto vyriausybės komitetas, – beveik vien vyrai arba davatkos. Tad protestuoti į gatves plūstančios lenkės juodais drabužiais jaučiasi kaip radikaliuose islamo kraštuose net automobilio vairavimo teisės neturinčios į nikabus įspraustos musulmonės.

Jau ir anksčiau abortų įstatymas Lenkijoje buvo vienas griežčiausių Europoje – juk abortai draudžiami pagal nuo 1993-iųjų galiojantį įstatymą. Bet yra numatyta bent jau keletas išimčių: kai moters gyvybei gresia pavojus, kai vaisius yra neišgydomai apsigimęs, taip pat kai moteris pastoja po išžaginimo arba incesto. Pagal naująjį pasiūlymą visos išimtys būtų naikinamos, o moterys, siekiančios aborto, ir juos atliekantys gydytojai būtų baudžiami įkalinimu iki penkerių metų.

Kritikų teigimu, naujasis įstatymas reiškia, kad bus įtariamos ir tiriamos visos moterys, patyrusios persileidimą. Gydytojai gali imti paniškai bijoti net ir reguliarių nėščiųjų apžiūrų, nes nelaimės atveju ant jų kristų įtarimų šešėlis.

Tad tūkstančiai moterų daugiau nei šešiasdešimtyje Lenkijos miestų atsisakė eiti į darbą ir protestavo prieš aborto draudimo įstatymą. Streikavo ir buvo priverstos užsidaryti kavinės, kirpyklos, biurokratinės įstaigos, universitetai ir mokyklos.

Tūkstančiai moterų daugiau nei šešiasdešimtyje Lenkijos miestų atsisakė eiti į darbą ir protestavo prieš aborto draudimo įstatymą. Streikavo ir buvo priverstos užsidaryti kavinės, kirpyklos, biurokratinės įstaigos, universitetai ir mokyklos.

Protestų kulminacija tapo didžiulis mitingas Varšuvos senamiesčio širdyje. Tūkstančiai juodai apsirengusių moterų bangavo tarsi audringa jūra. Tūkstančiai moterų išėjo ir į Gdansko, Vroclavo ir kitų miestų gatves.

Protestai vyko ne tik Lenkijos, bet ir kitų Europos šalių miestuose, taip pat ir Vilniuje. Netgi Briuselyje, prieš ES buveinę, su plakatais rankose susirinko maždaug du šimtai juodai apsirengusių protestuotojų, palaikančių Lenkijos moteris. Šimtai aktyvistų taip pat žygiavo Berlyno gatvėmis, buvo surengtas piketas prie Lenkijos ambasados Londone.

Kol kas parlamentas tikrą audrą sukėlusias pataisas atmetė (prieš balsavo 352 parlamentarai, už – 58), tačiau konservatoriai nurimti neketina. Jie žada pakoreguoti pataisų siūlymą ir teikti jį iš naujo. Tad lenkių juodais drabužiais misija dar tikrai nebaigta.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Marija Teresė Tiškevičienė

Žymus Viktorijos laikų britų rašytojas Džordžas Mereditas (George Meredith, 1828–1909) romane Diana of the Crossways (1885) rašė: „Sąmojinga moteris yra lobis; sąmojingas grožis – galia.“ Iki XVIII a. moteris, norėdama pasireikšti kaip menininkė arba politikė, privalėjo apversti pasaulį aukštyn kojomis. Pagrindinės jos pareigos sukosi aplink namų židinį, tačiau neperžengė kasdienybės ribų. Tad kodėl Švietimo amžiuje papūtė „emancipacijos“ srovės, prieštaraujančios Genujos humanisto Oktaviano Fregozo (Ottaviano Fregoso, 1470–1524) įsitikinimui, esą moterys itin netobulos būtybės, kilnumu nė iš tolo negalinčios lygintis su vyrais[1]? Į šį klausimą atsakysime ne tik apžvelgdami mažai kam žinomą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės biografiją, bet ir tyrinėdami Abiejų Tautų Respublikos (ATR) moterų kūrybinį kelią.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ankstyvaisiais viduramžiais moterims sistemingas išsilavinimas net vienuolynuose buvo sunkiai prieinamas, tačiau talentų jokiu būdu neatbaidė, pvz., Klarisija Diemuta (Diemut von Wessobrunn, 1060–1130), Herada iš Lansdbergo (Herrade de Landsberg, 1125–1195), kurios įsiamžino inkunabulų iliustracijose, vienuolynų freskose, religinėje poezijoje. Renesansas atvėrė platesnes galimybes; ir nors vis dar galiojo patriarchalinė teisė, pvz., ant Florencijos sodo vartų puikavosi užrašas: „Žąsims, moterims ir ožkoms įeiti draudžiama“[2],tačiau moters įtaka padidėjo.

Moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu.

Būtent XVI a. karalienė tapo svarbiausia šachmatų žaidimo figūra, o kai kurios moterys – pripažintomis menininkėmis. Apie italų poetę Laurą Batiferi (Laura Battiferri, 1523–1589), garsėjusią jaudinančiais sonetais, kalbėta, kad ji turinti plieninę sielą ir ledinį kūną[3]. Italų tapytoja Lavinija Fontana (Lavinia Fontana, 1552–1614), pirmoji moteris, tapiusi aktus bei dirbusi lygiateisiai su vyrais[4], savo pelningą amatą pabrėžė autoportrete, lyg tartų:

„Galbūt nesu itin turtinga, bet talentu galiu išlaikyti šeimą“ (tai rodo šalia kraičio skrynios stovintis molbertas). Ir tai buvo tiesa, nes savo kūryba menininkė išmaitino šeimyną[5]. Jos brandžioji tapyba, artima karačeskiniam (tapytojai broliai Karačiai įkūrė vieną pirmųjų Italijos meno akademijų – Accademia dei Carracci) stiliui su kvazi-venecijietišku koloritu, paveikė Ispanijos karališkojo dvaro portretistę Sofonisbę Angisolą (Sofonisba Anguissola, 1532–1625).

Nepaisant to, kad L.Fontana paliko daugiau nei 100 drobių, mūsų dienas pasiekė tik 32 datuoti ir pasirašyti paveikslai. Dar apie 25 kūrinius mokslininkai priskiria jos teptukui, taigi tapytoją galime laikyti vienintele moterimi iki 1700 m., sukaupusią didžiausią tapybinį palikimą.

Abiejų Tautų Respublikos moterys Švietimo epochoje taip pat aktyviai reiškėsi viešumoje. Lenkų istoriografijoje pateikiamos trys svarios priežastys, dėl ko laikotarpis pavadintas „moterų amžiumi“. Visų pirma, moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu[6].

Ironiška, intelektualiniai moterų salonai Europoje veikė nuo XVI a. (anot italų rašytojo Mateo Bandelo (Matteo Bandello, 1485–1561), Milano didiko Ludoviko Sforcos mylimoji Sesilija Galerani (Cecilia Gallerani, 1473–1536) ne tik globojusi menus, rašiusi lotyniškai eiles, bet taip pat įkūrusi pirmąjį literatūros saloną Europoje)[7], tačiau XVIII a. sudarytos palankios sąlygos damoms dalytis įžvalgomis vyrų kompanijoje.

Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms.

Beje, pirmieji literatūriniai bandymai LDK fiksuoti XVI a. vid., kai Sofija Olesnicka (?–1567) ir Regina Filipovska (?–1557) sueiliavo maldas. Antra, įtakos turėjo politinė Respublikos situacija, kuomet po 1772 m. moterims pavestas patriotinis jaunuolių auklėjimas, užtikrinantis valstybės tąsą. Galop, moterų gyvenimo būdas, pasižymėjęs geresniais higienos įpročiais, veikė pastarųjų sveikatos būklę. Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms. Tačiau kokios moterys formavo mūsų valstybės kultūrinį ir politinį veidą? 

Saksų laikais iškiliausia ATR kultūros globėja, įtakinga politikė buvo Karūnos didžiojo etmono Adomo Mikalojaus Seniavskio (1666–1726) žmona Elžbieta Elena Seniavska (1669–1729), vadinta „nekarūnuota Lenkijos karaliene“[8]. Po karaliaus Jono Sobieskio mirties didikė rėmė prancūzų kandidato princo Fransua Liudviko de Burbono Konti (François Louis de Bourbon-Conti, 1664–1709) teisę į Respublikos sostą, o 1701–1703 m. įsitraukė į sukilimą prieš Habsburgus Vengrijoje.

Tačiau ji ypač reiškėsi kultūroje, t.y. išplėtė Vilanovos rūmus, rekonstravo Pulavų rezidenciją, fundavo bažnyčias (Šv. Kryžiaus bažnyčią Konskovolioje), vienuolynus. Dėl plačių užsienio ryšių kvietė į ATR žymius menininkus, pvz., vengrų baroko tapytoją Adamą Maniokį (Ádám Mányoki, 1673–1757), vėliau tapusį Augusto II dvaro dailininku, Džiuzepę Rosį, Johaną Georgą Pleršą (Johann Georg Plersch, 1704–1774), Dresdeno rūmų tapytoją Liudviką de Silvestrą (Louis de Silvestre, 1675–1760), architektus Džiovanį Spacio, Juozapą Fontaną (1676–1739). Be to, globojo ATR poetę Elžbietą Družbacką (1695–1765), žinomą kaip „Sarmatijos Mūza“ (Muza sarmacka)[9].

Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose.

Ne mažesnį indėlį įnešė memuaristė kunigaikštytė Apolonija Elena Masalskytė de Ligne-Potockienė (1763–1815). Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Vakaruose, mergina ištekėjo už Austrijos kunigaikščio Antuano Juozapo Emanuelio de Ligne (1759–1792), kurio dvaras Belgijoje garsėjo priėmimais, sutraukiančiais svečius iš Paryžiaus, Briuselio, Vienos. Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose. Be to, domėjosi muzika, istorija, geografija, tapyba. 1811 m. su antruoju vyru (paskutiniu Karūnos dvaro pakamariu) Vincentu Potockiu (1740–1825) įsigijo Sent Oueno dvarą (Prancūzija), kur 1814 m. gegužės 2 d. Liudvikas XVIII pasirašė Sent Oueno deklaraciją (Déclaration de Saint-Ouen) grąžinusią į sostą Burbonų dinastiją[10].

Grafienė Marija Zabielaitė Kosakovskienė (1711–1776) į Lietuvos istoriją pateko ne tiek dėl literatūrinių gebėjimų, kiek tuo, kad mirus vyrui nusprendė įamžinti jo atminimą ir dvaro vietoje įkūrė miestelį.1750 m. išsirūpino Augusto III privilegiją, suteikiančią teisę „kurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t. y. krikščionis, žydus, totorius[11]. Taip grafienė LDK istorijoje išliko kaip pirmoji moteris, turėjusi teisę įkurti miestelį.

Jei kalbėsime apie poeziją, tuomet dera minėti vieną pirmųjų LDK poečių, Livonijos bajorų giminės atstovę Konstanciją Rykaitę Benislavską (1747–1806). Jos svarbiausias literatūrinis kūrinys „Sau dainuojamos dainos“ (Pieśni sobie śpiewane, 1776), publikuotas Vilniuje, susideda iš trijų knygų. Vėlyvojo baroko stiliaus eilės atspindi veikiau dvasinę praktiką nei pasaulietinį meną. Čia LDK bajorų buities, gamtos realijos susipina su metafizine refleksija, religiniais motyvais. Visgi meninė rinkinio įvairovė liudija puikų literatūros žanrų išmanymą.

Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Pavyzdžiui, pirmoji knyga – lyg pamokslas: racionaliai dėstoma malda, įvedanti tvarką žmogaus poreikių hierarchijoje, čia plėtojama ramiai tartum Adomo Naruševičiaus bei kitų ankstyvosios Apšvietos autorių kūryboje[12]. Tyrinėtoja Giedrė Šmitienė apibūdina eiles kaip temperamentingą meditaciją, kuomet visiškai nereflektuojama realybė, kurioje gyvena pati autorė[13]. O lenkų literatūros istorikas Vaclovas Borovy (Wacław Borowy, 1890–1950) lygina poetę su E. Družbacka, vadindamas ją ne tiek poete, kiek filosofe, kuri pateikia gana kategorišką požiūrį į žmogaus bei Dievo santykį[14].

Prieš aptariant nepaprastą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės (1760–1834) likimą, tenka prisiminti lenkų istoriko Stanislovo Vasilevskio žodžius, kad šios moters istorinis vaidmuo nesutelpa epochiniame kontekste. Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Visgi iš anksto nežinant, kokios skaudžios patirtys nuo mažens lydėjo grafienę, sunku kažką daugiau spręsti. Net labiausiai vėjavaikiška Rokoko dama užantyje slepia kažkokį pokštą ar malonią dorybę, už kurias galiausiai atleidžiame kaltę. Kunigaikštytė de Poniatovska, grafienė Tiškevičienė, šiuo atveju yra išimtis. Neįmanoma jai nei šypsotis, nei dovanoti[15]!

Marija Teresė Antanina Žozefina Poniatovska gimė 1760 m. lapkričio 28 d. Vienoje paskutinio ATR valdovo jaunesniojo brolio, Austrijos armijos generolo-leitenanto, kunigaikščio Andriaus Poniatovskio (1734–1773) ir austrų-čekų kilmės grafaitės Teresės Kinski fon Wchintiz und Tettau (1736–1806) šeimoje.

Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko.

Tad mergaitė ne tik buvo susijusi su Austrijos dvaru (jos krikštamote, anot šaltinių, tapo Austrijos imperatorienė Marija Teresė (Maria Theresia, 1717–1780))[16], bet ir su Šv.Romos imperija (A.Poniatovskis 1765 m. gruodį gavo paveldimą Čekijos karūnos kunigaikščio titulą, dėl kurio ryšiai su Austrija sutvirtėjo). Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko. Tai gana neįprasta, nes Respublikos aristokratija net emigracijoje savo kalbą stengėsi puoselėti, todėl tokia „asimiliacija“ nepraslydo pro akis ATR valdovui.

Apmaudu, tačiau karaliui Stanislovui Augustui giminaičiai parūpo tuomet, kai 1773 m. nuo tuberkuliozės mirė jo brolis. Pasak šaltinių, nesėkmingų mėginimų įkalbėti kunigaikštį mesti austrų tarnybą ir grįžti į ATR būta anksčiau, tačiau tik dabar, paveiktas jo priešlaikinės mirties, karalius nusprendė aktyviai įsitraukti į brolio vaikų auklėjimą bei atgaivinti jų santykį su tėvyne[17]. Pridursiu, kad po dukters šeimoje dar gimė sūnus Juozapas Antanas (1763–1813), vėliau tapęs karo ministru, generolu ir Prancūzijos imperijos maršalu. Visgi turėjo praeiti nemažai laiko, kol, remiantis solidžiu teisiniu ir finansiniu pagrindu, vaikai buvo apgyvendinti Varšuvoje.

Laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis.

Galima manyti, kad karališkos didybės ir kultūrinio gyvenimo supama Marija Teresė niekada nepatyrė nusivylimo, tačiau laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis (il faut croire que lui et moi sommes nées sous les cruelles etoilles)[18].

Didžiausia kunigaikštytės tragedija įvyko 1776 m. Tuomet šešiolikmetę Mariją Teresę paskiepijo (greičiausiai nuo raupų), tačiau netrukus ji sunkiai susirgo. Liga taip komplikavosi, kad mergaitei buvo pašalintas kairės akies obuolys ir pakeistas stikliniu. Operaciją Strasbūre atliko gydytojas Ventzelis (Wentzel). Norint suvokti, ką jautė ligonis operacijos metu prieš atsirandant anestezijai, geriausiai tinka 1811 m. britų rašytojos Fanės Burnei (Fanny Burney, 1752–1840) laiškas seseriai Esterai, kuriame detaliai aprašomas vėžio pažeistos krūties amputavimas. Kai šiurpus geležinis įrankis buvo įstumtas į krūtį – pjaudamas per venas – arterijas – mėsą – nervus – aš negalėjau sulaikyti ašarų. Pradėjau taip šaukti, kad spiegimas tęsėsi be perstojo visą pjovimą. Ir tik stebiuosi, kaip nebeskamba ausyse iki šiol[19]? Gydytojai XVI–XIX a. operuoti mokėsi karo lauke preparuodami lavonus ar iš chirurginių piešinių, pvz., Žozefo Pancoasto, Žano Baptisto Marko Buržeri ir kt. Tačiau nepaisant mokslo pažangos, škotų chirurgas Džonas Hunteris (John Hunter, 1728–1793) chirurgiją XVIII a. apibūdino kaip žeminantį mokslo beprasmiškumo spektaklį[20]. Vis dėlto S.Vasilevskis akies praradimą apybraižoje „Kunigaikščio Pepi sesuo“ (Siostra księcia Pepi, 1924) priskiria lakiai moters vaizduotei.

Laimei, operacija kunigaikštytės grožiui nepakenkė. Sulaukusi pilnametystės karaliaus valia ji ištekėjo už Liubavo (Vilniaus r.) grafo Lahoisko Svislovičiaus (Baltarusija) LDK referendoriaus Vincento Tiškevičiaus (1757–1816). Anot vedybų sutarties, nuotaka gavo 30 tūkst. lenkiškų zlotų kraitį, kurio didžiąją dalį padengė pats valdovas[21].

Šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais.

Amžininkų nuomonės apie grafą gana prieštaringos. Studijavęs Paryžiaus universitete, po tėvo mirties (Antanas Tiškevičius aistringai mėgo medžioklę, Lahoiske įkūrė žvėryną, šunų veislyną) sūnus nuolatiniam gyvenimui pasirinko Svislovičiaus dvarą (Gardino sritis), kur ėmėsi ekonominių bei kultūrinių reformų; pastatė teatrą, bažnyčią, turgaus aikštę, įrengė gražų parką. Be to, 1805 m. įkūrė gimnaziją, kurią baigė Napoleonas Orda, Konstantinas Kalinauskas, Juozapas Ignotas Kraševkis ir kt. Visgi dėl ekscentriško būdo vedybiniam gyvenimui grafas sutvertas nebuvo. Tam pritarė LDK poetas Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841): Nors protas buvo toks pat riebus, kaip kūnas, tačiau geras ir darbštus šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais. Tam net turėjo paruoštą pilną spintą apdarų[22].

Tuose atsiminimuose autorius pateikia ir grafienės portretą: Žmona, karščiausios vaizduotės, romantiška, graži, gyvybinga, narsiai gyveno su tokiu vyru, nemylėdama ano taip, kaip žirgų, kurie buvę jos gyvenimo ir laisvalaikio džiaugsmas (tai atspindi Bernardo Beloto paveikslas „Vaizdas į Vilanovos pievas“). Vos pora iš Varšuvos atvykdavo į Svislovičius, vyras kaip mat apsirengdavo sijonu ir mantija, o žmona – kelnėmis, fraku, skrybėle ir, kuomet šeimininkas ryte keliaudavo į mišias, o vakare drybsodavo ant kanapos sijonuotas, besivėdindamas vėduokle, leisdamas kiekvienam bučiuoti ranką, ponia skraidė raita laukais ar grioviais[23]. Taigi nieko keisto, kad santuoka ilgai netruko (pora niekada oficialiai neišsiskyrė). Tačiau akyliau žvilgtelėjus į tolimesnį grafienės gyvenimą, akivaizdu, kad čia užgimė meilė teatrui.

Liberali karaliaus Stanislovo Augusto aplinka jokių „kraštutinumų“ netoleravo; nebent gero tono. Įdomu, kad viena didžiausių atrakcijų Didžiojo Seimo metu buvo ant grindų nukritusi mergina, kurios suknelė apnuogino kūno formas. Tas faktas taip suaudrino salėje buvusius vyrus, kad atsiminimuose aprašytas gana smulkiai[24].

1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo.

Marija Teresė aplinkinių dėmesį masino spektakliais théâtre de société, ėmusi vaidinti vyriškus vaidmenis. Pastarąjį užmojį mini LDK kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861): Norėdama pamaloninti mano motiną, ponia Tiškevičienė pastatė Považkuose komediją „Penkiolikmetis meilužis“, kur pati vaidino vyrišką vaidmenį, o mano jaunesnė sesuo jos mylimąją. <…> Ponia Tiškevičienė persirengusi vyru įjojo į teatrą ant žirgo[25]. Vis dėlto moters noras persirengti vyriškai ne tik scenoje, bet ir kamerinėje erdvėje nieko nestebino. Tą rodo 1785 m. gruodžio 22 d. Varšuvos karalių rūmuose Marijos Teresės vaidmuo Pjero de Bomaršė (Pierre de Beaumarchais, 1732–1799) komedijoje „Figaro vedybos“ (La Folle journée, ou le Mariage de Figaro, 1778).

Kiti poelgiai amžininkų sutikti lyg ažiotažas, pvz., kunigaikštienė Izabelė Fleming-Čartoriska laiške Konstancijai Narbutaitei pasakojo apie 1787 m. Izabelės Poniatovskos (prav. „Ponia Krokuva“ (Pani Krakowska)) rūmuose įvykusias peštynes tarp grafienės M.T.Tiškevičienės ir kunigaikštienės Karolinos de Nassau-Siegen, po kurių, subjurus grafienės sveikatai, toji išvyko į užsienį[26].

Akibrokštas, bet daugiausiai išlikusių dokumentų pasakoja būtent apie grafienės sveikatą, kuri po išsiskyrimo su vyru itin pablogėjo; nuo 1781 m. jai teko ištverti keletą bevaisių konsiliumų, 1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo, nors šeimyna mėgino ją privilioti. Vėl ATR sostinėje Marija Teresė pasirodė 1791 m. rudenį. Iš pradžių atrodė, kad viskas gerai, tačiau orui atšalus liga atsinaujino, užpuolė depresija. Visi ligos simptomai liudijo tuberkuliozę.

Savo laiške 1791 m. lapkričio 21 d. Stanislovas Augustas rašė: Garsusis anglų gydytojas Braunas, gyvenantis Berlyne, pranešė galįs jai padėti. <…> Jeigu ne vėlu, norėčiau ją ten išsiųsti, bet tokioje būklėje, kokioje dabar yra, bijau rizikingos kelionės žiemą. <…> Visgi ką dabar daro gydytojai, kelia daug rūpesčių, ypač tas faktas, kad vargšelę tuo pat metu kankina plaučių ir skrandžio skausmai, o gydytojai užuot padėję vienas kitam trukdo[27].

Iš tiesų Marijos Teresės sirguliavimų pagrindas buvo nervinio pobūdžio, pasireiškęs depresija su smurtine agresija. Šis elgesys dabar psichiatrijoje apibrėžiamas maniakinės depresijos sąvoka. Nuo 1786 m. ją prižiūrėjęs karališkojo dvaro gydytojas Valentinas Gagatkevičius (1750–1805), įkūręs chirurgijos mokyklą šalia Šv. Lozoriaus ligoninės Varšuvoje, didikės gydymą bei simptomus aprašė detalioje, į Berlyną išsiųstoje suvestinėje. Jis teigė grafienę sausai kosėjus (neretai su krauju), skundusis krūtinės, galvos skausmais, pykinus, krėtus šalčiui, be to, ją kamavo kataras. Moteris jautusi silpnumą, širdies permušimą, atrodžiusi paraudusi, vėmusi[28].

Giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai.

Gydymui išbandytos įvairios priemonės, pvz., dėta ant kūno dėlės, liepta gerti raugą, simarubos (tropinis medis), kaskarolos ar perujietiško cininmedžio žievės nuovirus, sumaišytus su mėtomis, gumiarabiku ar cinamoniniu vandeniu. O giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai. Jauniausias ATR valdovo brolis vyskupas Mykolas Jurgis Poniatovskis (1736–1794) 1791 m. gegužės laiške rašė: Tavo subtilų kūną bemaž trisdešimt metų blaškė pernelyg karšta dvasia, o tai savo ruožtu lėmė sveikatos bėdas[29]. Visa tai leidžia dabartiniam skaitytojui ne tik įvertinti laikmečio tradicijas, bet pasinerti į vidinius aristokratės išgyvenimus.

Išvarginta tėvynėje kilusio erzelio ir nuolatinių gydytojų vizitų, Marija Teresė apsigyveno Paryžiuje, kur nuomojo butą Saint Thomas du Louvre gatvėje. Pasak šaltinių, Prancūzijos sostinėje prasidėjo naujas grafienės etapas, kuriame netrūko intelektualinių pažinčių. Priešingai nei XIX a. užsienyje atsidūrę mūsų piliečiai, Marija Teresė palaikė ryšius su maža saujele lietuvių ir lenkų emigrantų, pvz., generolu, mineralogu Jonu Komarževskiu (1744–1810), lenkų pasiuntiniu Paryžiuje, rašytoju Feliksu Oračevskiu (1739–1799), Stanislovo Augusto Poniatovskio korespondentu Italijoje Filipu Mazzeim, be to, globojo karališkąją stipendininkę, pirmąją ATR moterį, eksponavusią savo darbus Paryžiaus salone, Aną Rajecką (1762–1832).

Čia galime pridurti, kad Marija Teresė sukaupė įvairaus pobūdžio autoportretų kolekciją, per kuriuos atsiskleidžia įvairialypis moters požiūris į kultūrą, pvz., orientalistiką, kamerinę, oficialiąją, taip pat žirgų pomėgis. Visgi artimiausia grafienės draugė buvo Henrieta de Vauban (Henriette de Vauban, 1753–1829), kuri 1793 m., tarpininkaujant bičiulei, Briuselyje užmezgė intymius santykius su J.A.Poniatovskiu. Ši moteris įvedė grafienę į aukštosios Paryžiaus aristokratijos draugiją, kur lankėsi garsus prancūzų poetas, masonas, abatas Žakas Delilė (Jacques Delille, 1738–1813). Teigiama, kad jų pažintis tapusi tokia artima, jog grafienė, naudodamasi proga, lengvino visiems į Paryžių atvykstantiems ATR piliečiams (pvz., 1791 m. Izabelei Fleming-Čartoriskai) pažintį su žymiosios poemos „Sodai, arba peizažo gražinimo menas“ (Les Jardins ou l’art d’embellir les paysages, 1782) autoriumi. O tai nebuvo taip paprasta – Ž. Delilė laikytas Voltero idėjų tęsėju, globotas Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, įžymiojo salono savininkės Mari Teresės Žofrin (Marie-Thérèse Geoffrin, 1699–1777) bei Artua grafo (Charles X, comte d’Artois, 1757–1836), tad bendrauti su juo galėjo tik rinktinė publika.

Manoma, kad būtent tuomet Marija Teresė susitiko su vyskupu, diplomatu Šarliu Morisu de Taleiranu Perigoru (Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord, 1754–1838), kuris kaltintas „skandalingu amoralumu“ bei 1791 m. popiežiaus Pijaus VI ekskomunikuotas dėl atstovavimo generaliniams luomams. Tad greičiausiai Š. M. Taleirano salone Bellechasse gatvėje ar kurio nors iš įtakingų jo draugų namuose M. T. Tiškevičienė galėjo kalbėtis su Ž. Delilė. Vis dėlto kuomet grafienė kovojo su depresija ir pradėjo laisvai keliauti po Europą, išsivadavusi iš karaliaus dėdės globos, jos gyvenime išryškėjo stiprus individualumas, padėjęs įveikti nuotaikų kaitą.

Įdomu, jog asmeninėje krizėje šalutinio vaidmens nevaidino ir Š. M. Taleiranas, pats buvęs luošys; tad skirtingos negalios sukūrė bendrumo jausmą. Nors pirmasis M. T. Tiškevičienės susitikimas su dievinamu prancūzų diplomatu įvykęs 1807 m. Lenkijoje, tačiau tai galėjo nutikti ir 1788–1791 m. Paryžiaus salone. Vyskupo Poniatovskio korespondencijoje subtiliai užsimena apie moters jausmines aistras, sulaikiusias ilgėliau Paryžiuje, tačiau pati grafienė apie tą nutylėjo[30]. Į Varšuvą sugrįžti ji nenorėjo, nepaisant artimųjų reikalavimų; viena vertus, tai nulėmė ligos paūmėjimas, kita vertus, nenusisekusi santuoka.

Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika.

Trumpam į žlungančios ATR sostinę grafienė užsuko 1793 m., tačiau po kelių mėnesių išvyko į Belgiją, pakeliui sustodama Berlyne. Briuselyje moteris gydėsi garsiosiose mineralinių vandenų gydyklose, o netoli Nyderlandų sienos praleido 1792–1795 m. ir taip išvengė Teroro laikotarpio Prancūzijoje. Būtent čia 1793 m. ją aplankė iš Respublikos priverstas bėgti brolis, atsisakęs paklusti Targovicos konfederatams. Paskutinį kartą Varšuvoje Marija Teresė pasirodė 1796 m., kuomet miestą jau buvo okupavusi Prūsija. Neilgai užtrukusi išvyko į Gardiną, kur rusų valdžioje gyveno karalius Stanislovas Augustas. Nepuoselėdama artimų jausmų dėdei, ji skubiai grįžo atgal į sostinę, kiek galėdama atstovaudama mylimo brolio interesams. Kaip apie grafienę rašė istorikė Marija Jozefovičiovna: Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika. Iš paliktų apie ją dokumentų žinome, kad 1810–1811 m. Marija Teresė prenumeravo žurnalus „Le publiciste“, „Gazette National ou le Moniteur Universel“, „Journal de Paris“, „Journal de l’Empire“ ir kt.[31]

Pažintis su Š. M. Taleiranu, kuri po 1807 m. įgijo ypatingą reikšmę, Marijai Teresei tapo priežastimi visam laikui persikelti į Paryžių. Sprendimas priimtas po 1810 m. Pastarąjį veiksnį galbūt daugiau lėmė ir šeiminiai interesai, t. y. J. A. Poniatovskio ir Sofijos Potockaitės Šosnovskos (1787–1857) šeimoje gimęs sūnus Karolis Juozapas Poniatovskis (1809–1855), kurį po tragiškos brolio mirties (žuvo nuo žaizdų Leipcigo mūšyje) atsigabenusi į Paryžių globoti pradėjo grafienė M. T. Tiškevičienė, o 1828 m. oficialiai įsivaikino.

Vis dėlto, tyrinėjant teisinius bei korespondencinius dokumentus, atsiskleidžia visiškai kitoks grafienės charakteris. Jos pastangomis iš S. Šosnovskos buvo atimtos motinystės teisės. Suinteresuotumą sūnėno globa nemažiau paveikė atitekęs palikimas (nors kupinas skolų). Turtą sudarė kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, paveldėtas iš brolio ir karaliaus Stanislovo Augusto (įskaitant Lazienkų, Ujazdovo, Jablonovo, Vieliševo dvarus), bei gausus meno kūrinių rinkinys, kurio didžiąją dalį grafienės M. T. Tiškevičienės agentai (tarp kurių svarbiausias – mirusio kunigaikščio draugas senatorius, rašytojas Aleksandras Linovskis (1760–1820)) pardavė Varšuvos aukcione. Tarp kitko, sklaidant Tiškevičių archyvo aprašus, į akis krenta faktas, kad nemažai M. T. Tiškevičienės sergėtų meno relikvijų po mirties atiteko jos giminaičiams Lietuvoje, pvz., archeologo Euchstachijaus Tiškevičiaus šeimai.

Marija Teresė Tiškevičienė po insultų serijos mirė Ture (Prancūzija) 1834 m. lapkričio 2 d. ir pagal jos valią palaidota Šv. Mauricijaus koplyčioje (Valansi) įrengtoje kunigaikščio Š. M. Taleirano šeimos kriptoje. Po ketverių metų šalia atgulė ir pats diplomatas, prieš mirtį susitaikęs su bažnyčia.

Taigi mūsų istorikai, kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos valstybę, laikosi ribotos, konservatyvios nuomonės, dažniausiai įvardydami tas pačias XIII–XVI a. gyvenusias moteris (Mortą, Birutę, Barborą Radvilaitę). Glaustose beletristinėse monografijose stengiamasi įrodyti, kad šalies istorijoje svarbiausią vaidmenį atliko vyrai, nors iš straipsnyje minimų vardų matome, kad kultūriniame gyvenime svarbus vaidmuo teko ir moterims.

[1] Keras J. J., Italų Renesansas, Vilnius, 1996, 30 p.

[2]Ibid., 30 p.

[3]Ibid., 30 p.

[4]„Artist Profile: Lavinia Fontana“. National Museum of Women in the Arts [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://nmwa.org/explore/artist-profiles/lavinia-fontana.

[5] Weidemann C., Larass P., Klier M., 50 Women Artists You Should Know, London, 18–19 p.

[6] Godineau D., Kobieta, Człowiek Oświecenia, Warszawa, 2001, 401 p.

[7] Servadio G., Renaissance women, London, 2005, 6 p.

[8] Muszyńska-Hoffmannowa H., Panie na Wilanowie (Ladies on Wilanów), Warszawa, 1976, 326 p.

[9] Mitchell C., Woman: in all ages and in all countries, 3 V., London, 1907, 400 p.

[10]Château de Saint-Ouen [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tourisme93.com/document.php?pagendx=618&engine_zoom=PcuIDFC930001049.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 87 p.

[12]Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795, sud. Narbutas S., Vilnius, 2011, 279–286 p.

[13] Šmitienė G., Konstancija Benislavska, Eilėraščiai, in: Trys Baroko saulėlydžio literatai, Vilnius, 2003, 45 p.

[14] Borowy W., O poezji polskiej w wieku XVIII, Warszawa, 1978, 13 p.

[15] Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz [interaktyvus]. Prieiga per internet: http://arsenal.org.pl/siostra-ks-jozefa-poniatowskiego-maria-teresa-tyszkiewicz/.

[16]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1[ interaktyvus]. Prieiga per internet: https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz-1.

[17]Ibid., Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1…..

[18] AGAD, Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej (dalej: AJP), sygn. 9.

[19]Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://hyperallergic.com/257404/gruesome-and-surreal-surgical-illustrations-from-the-15th-19th-centuries/.

[20]Ibid., Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries…

[21] Asygnata z 26 X 1778, płatna ze skarbu królewskiego, AGAD, AJP, sygn. 1056.

[22] Niemcewicz U. J., Pamiętniki czasów moich, oprac, Warszawa 1957, 148 p.

[23]Ibid., 148 p.

[24]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz,-czesc-2.

[25]Teatr Narodowy 1765-1794, pod red. Kotta J., Warszawa 1967, 647 p.

[26] Biblioteka Książąt Czartoryskich, Archiwum Rodzinne Książąt Czartoryskich, sygn. 6107 II, nr 1.; Ibid.,Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2…

[27] Archiwum Główne Akt Dawnych (dalej: AGAD), Zbiór Popielów, sygn. 373, k. 86–87. Ibid., Sołtys A.,Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[28]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[29]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz…….

[30]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz..…

[31] Józefowiczówna M., Inwentarz Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej, Warszawa-Łódź 1987, 14 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 15 d.

Psichologija. Analizuojant visuomenės kaitą itin svarbus tampa individo gebėjimas prisitaikyti, įsiklausyti ir suprasti antrosios pusės lūkesčius. Išmoktas elgesys, turimos nuostatos ir ekspromtu ištarti žodžiai dažnai tampa kokybiško bendravimo išbandymu.

Mūsų visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo sampratos nuolat keičiasi – visai kaip garsaus prancūzų prozininko, žurnalisto ir meno kritiko Guillaume’o Apollinaire’o siurrealistinėje dramoje „Teiresijo krūtys“ (istorija apie žmoną, nusprendusią tapti vyru, ir jos paliktą sutuoktinį, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir išgelbėti šalį nuo vis mažėjančio gimstamumo pasekmių).

Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio.

„Kadangi ideologiniu lygmeniu brukami vieni elgesio modeliai, o realybėje susiduriame su visai kitais, ilgainiui abi lytis apninka dvejonės: moterys svarsto, ar viskas taip su jos išrinktojo vyriškumu (jis neparneša pakankamai pinigų, nėra toks dėmesingas kaip draugių vyrai, skiria per mažai dėmesio šeimai), o vyrai, ganydami akis į viešojoje erdvėje gyvenimu besimėgaujančias ir nuolat besiilsinčias poniutes, irgi primiršta, kad jų moterys nuolat dirba, o namus pasiekia ne mažiau pavargusios nei jie. Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio“, – tvirtina Lygių galimybių plėtros centro atstovė Margarita Jankauskaitė.

Vertinant lyčių lygybę pagal išsilavinimą, užimtumą, užmokestį už tą patį darbą, atotrūkis mūsų šalyje tarp skirtingų lyčių mažėja, o kai kur ir visai išnyksta, tačiau gana dažnai Lietuvoje moteris nepriklausoma tik tol, kol dirba. Situacija gerokai keičiasi gimus pirmajam kūdikiui.

„Veido“ kalbintų sociologų teigimu, Lietuvos visuomenėje vyraujančios nuostatos dažnam vyrui vis dar trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir išeiti tėvystės atostogų. nors labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai itin populiaru. Tarkime, Skandinavijos šalyse šį klausimą išsprendė vadinamoji tėčio kvota. Dalį valstybės atostogų, jei šeima jų nori, gali paimti kitas asmuo. Taigi įstatymu skatinamas partnerių dalijimasis vaiko priežiūra. Deja, Lietuvos darbdaviams tik dalį dienos dirbantis vyras ir išeinantis vaikui susirgus – vis dar gana neįprastas reiškinys.

Siekiant pakeisti vyraujančius stereotipus ir žmonių elgseną, M.Jankauskaitės įsitikinimu, būtina labai aiški nuostata, kad vaikų priežiūra – gyvybiškai svarbi visuomenės išlikimui abiejų tėvų pareiga.

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko.

„Dar prieš trisdešimt metų moters rūpinimasis vyru, šeima, vaikais ir buitimi buvo suvokiamas kaip visuomenės norma“, – primena psichologas Andrius Kaluginas. Galbūt tai ir lėmė kai kurių šiandienos vyrų infantilumą?

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios (atliekančios namų buities darbus, prižiūrinčios vaikus ir pan.) ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko. Nuo vyro pečių nukritus daliai atsakomybės už buitį, sumažėjo ir jo, kaip sprendimų priėmėjo, vaidmuo. Daugumai moterų tai neatrodo svarbu, taigi jos mielai prisiima ir tai, tačiau kas gi nutinka poros santykiams?

M.Jankauskaitės nuomone, sustiprėjęs moterų noras viską valdyti sietinas su virtualios erdvės įtaka: šiandien dauguma mūsų raginamos kontroliuoti savo išvaizdą, emocijas (koncentruojamasi į tobulybę), tuo pat metu esame raginamos būti atsakingos už šalia esančio vyro ir vaikų gyvenimo kokybę. „Atsipalaiduoti ir pasijusti laimingoms tai tikrai nepadeda, anaiptol – moterims vis primenama, kad tobulumui ribų nėra“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

A.Kaluginas dramatizuoti situacijos dėl matriarchato stiprėjimo vis dėlto nelinkęs. Jo įsitikinimu, kai kurioms moterims tai netgi labai patinka, o tos, kurios nebepasitiki vyrais, ima kur kas labiau pasitikėti savimi. „Žinoma, visoms pasitaiko silpnumo akimirkų, kai norisi globos, dėmesio, tačiau globaliai moterys tampa stipresnės, atsakingesnės ir valdančios daugiau resursų“, – tikina psichologas.

Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?

Bet jei moterys nebeleidžia už jas mokėti, joms nebereikia pagelbėti, nes viską šiandien sugeba pačios, kam tada reikalingi vyrai? Psichologai sutaria, kad šiandienos visuomenėje itin juntama stiprių moterų įtaka (jos paklaikusios dėl savo teisių ir pareigų), o vyrams, reikia pripažinti, šalia jų ne visuomet jauku. Taip išties slopinamas vyriškių galantiškumas, būdamas šalia moters jis nebesijaučia užtikrintas.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?“ – klausia ne vieną tokio pobūdžio šeimos dramą išklausęs psichologas Antanas Mockus.

Tokių problemų slegiami vyrai retai kada ryžtasi atviram pokalbiui su antrąja puse. Slegiami nevisavertiškumo, jie mieliau beldžiasi į psichologų duris.

Kaip matyti iš gyventojų nuomonių apklausos, vyriškumas Lietuvoje suvokiamas kaip vyro gebėjimas uždirbti ir parnešti į namus pinigų, atlikti specifinius buities darbus, pasirūpinti vaikais, globoti mylimą moterį ir turėti tam tikrą statusą visuomenėje. Tad, atrodytų, nieko keista, kad vyrui ėmus uždirbti mažiau nei žmonai kyla rimtų bėdų dėl jo savivertės (jis jaučiasi niekam tikęs, nes, priešingai nei anksčiau, pats negali pakankamai prisidėti prie šeimos gerovės). Stereotipiškai „subobėjusiu“ Lietuvoje laikomas pernelyg jautrus (savo emocijas ašaromis išreiškiantis) ar homoseksualus vyras.

Psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą.

Gana dažnai tarptautinėse konferencijose dalyvaujanti M.Jankauskaitė pastebi, kad ir patys vyrai užsimena, jog būtų laikas permąstyti tradicines vyriškumo normas, nes šiandieninės labai kenkia vyrų gyvenimo kokybei. Mokslininkė daro prielaidą, kad senosiose Europos valstybėse šis diskursas pasistūmėjęs į priekį gerokai stipriau nei Lietuvoje. Antra vertus, matome, kad dominuojantis vyriškumas visuomenėje nenoriai užleidžia savo pozicijas (vis mėginama jį gražinti tam tikrais pavidalais). Hegemoninis vyriškumas susijęs su galia, kurios savo noru, žinia, niekas neatiduoda.

„Veido“ kalbintas psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą. Siekdamas pagrįsti savo teiginį jis primena, kad pirmaisiais savo veiklos metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje sulaukdavo nepalyginti daugiau dėl diskriminacijos visuomenėje besikreipiančių moterų nei vyrų (santykis 100 ir 3), o šiandien skundų skaičius beveik susilyginęs, gal vyrų net šiek tiek daugiau. Tačiau visuomenė iki pat šiol nelinkusi pripažinti ją stebinančio fakto, kad vyrai mūsų šalyje diskriminuojami. Norint tuo įsitikinti pakanka peržvelgti pagrindines žmogaus teises: kaip žinome, vyrai Lietuvoje gyvena kone 10 metų trumpiau nei moterys, dažniau žudosi, mažesnis jų procentas įgyja aukštąjį išsilavinimą ir jie kur kas dažniau neturi darbo.

Apie tai, kad šiandien vyrai uždirba mažiau, o dalis jų į šeimą parneša tik darbo biržos išmoką, pasakoja Vilniaus darbo biržos vedėjo pavaduotoja Rasa Montvidienė.

„Veido“ kalbintos specialistės tvirtinimu, situacija vyrų nenaudai šalyje keitėsi po 2009 m. krizės: „Darbo neteko vairuotojai, statybininkai, nuo krizės nukentėjusių įmonių darbuotojai, taigi situacija, kai Lietuvoje daugiau darbo neturinčių vyrų nei moterų, tęsiasi jau beveik šešti metai.“

Moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

Šiuo metu Vilniaus apskrityje (į ją patenka Širvintos, Ukmergė, Šalčininkai, Švenčionys, Trakai ir Vilniaus miesto rajonai) vasario mėnesį užregistruota 54 proc. darbo ieškančių vyrų ir 46 proc. moterų. Panašios proporcijos daug metų nusistovėjusios ir kitose šalies savivaldybėse: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje. Darbo biržos atstovės teigimu, moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

G.Navaičio nuomone, sudėtinga svarstyti ir apie fizinį bei psichologinį šalies vyrų atsparumą – jų nusižudo kone dešimtkart daugiau nei moterų. Konkurencinę kovą vyrai pralaimi ir intelektinio pranašumo bei išsilavinimo požiūriu (gerokai didesnis procentas tenka dailiajai lyčiai). Net dirbančių vyrų šiuo metu gerokai mažiau nei moterų.

Taigi, jei šiuo metu karjera geriau klostosi jūsų žmonai, kodėl jums neperėmus daugiau namų ruošos darbų ir neskyrus daugiau savo dėmesio vaikams? Žinoma, tai šiek tiek skausminga (sunku pakeisti įsitvirtinusią nuostatą), bet veiksminga. Kita vertus, vidinės sumaišties šiais laikais netrūksta ir moterims: pačios užsidirbdamos, kartais kur kas daugiau laiko skirdamos profesinei veiklai, o ne šeimai, jos patiria ne tik vidinę sumaištį, bet ir tapatumo krizę.

Vienas žymiausių šeimos bei vedybinio gyvenimo konsultantų ir dvasininkų Markas Gungoras teigia, kad kartais pakanka išgirsti, kaip sutuoktinis jaučiasi, ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį. „Atrodo, paprasta, tačiau kokybiškai bendrauti mums trukdo nuostatos, išmoktas elgesys ir nesusimąstant sakomi žodžiai“, – teigia pats santuokoje 32 metus nugyvenęs lektorius.

Netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.

VU profesorius Arūnas Germanavičius sutinka, kad šiuo metu vis daugiau moterų perima vyriškus vaidmenis, tačiau didieji pinigai, jo manymu, tebelieka vyrų rankose (Lietuvoje moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai). Tačiau vyrų ir moterų vaidmuo, jo manymu, keičiasi ne tik dėl socialinių ir ekonominių veiksnių, bet ir dėl sumenkusio religinio gyvenimo: „Atlikti tyrimai įrodo, kad netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.“

Kita vertus, tapatumo krizė vyrus ištinka ir dėl moterų, laikančių save šeimos židinio puoselėtojomis. Prisiėmęs visą finansinę gyvenimo naštą sutuoktinis bando palaikyti mylimos moters idėją, leisdamas jai rūpintis tik namais ir vaikais. Tačiau mėgindamas užtikrinti šį modelį jis dažnai viršija savo galimybes (patiria didžiulį stresą ir atsakomybę, būdamas vienintelis šeimos maitintojas, kai kada pyksta, kad moteris finansiškai neprisideda, ir svajoja apie kur kas labiau realybę atitinkančius tarpusavio santykius).

Svarstant, kas palengvintų ir išgrynintų žmonių tarpusavio ryšį, padėtų atsiskleisti jų individualumui, leistų geriau suprasti vienam kitą, G.Navaitis siūlo žvilgtelėti į atliktus tyrimus. Iš ilgalaikių stebėjimų ir lyginimų psichologams jau žinoma, kad vaikystėje fizinių vaikų bausmių atsisakę tėvai leidžia jiems užaugti gerokai laimingesniems.

Išeitų, kad pradėję keisti vaikų auklėjimą galime išugdyti kur kas laimingesnę kartą.

Taigi šiandien visuomenės gyvenime stebimas porų keitimasis vaidmenimis gali būti apibūdinamas kaip tam tikras tradicinės visuomenės iššūkis. Kita vertus – tai globali tendencija, būdinga modernioms visuomenėms. Mokslininkai sutaria, kad Lietuvoje šis reiškinys nėra labai senas (skaičiuoja tik daugiau nei antrą dešimtmetį), o kultūros istorikai ir sociologai neabejoja, kad vyriškumo ir moteriškumo samprata kinta kartu su laikmečiu.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus?

Istoriškai susiformavusi tradicija, kaip vertinti, ar vyras pakankamai vyriškas, o moteris – pakankamai moteriška, susijusi su kapitalistinių santykių raida. Tuo metu buvo labai svarbu atstovauti vyriškajai ir moteriškajai sritims. Kaip žinome, vyrams buvo priskirta viešoji, moterims atiteko privačioji. Tačiau dar feodalinėje visuomenėje kur kas svarbesnė skirtis buvo ne lyties, o luomų susisluoksniavimas. Taigi šiuo atveju reikšminga buvo išlaikyti ribą, nukreiptą į prigimtinius dalykus.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus? Kadangi šių kaita priklauso nuo to, kas juos kelia, turime visą spektrą įmanomų interpretacijų ir reakcijų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

VEIDAS: Kodėl nepakankamai savo vyriškumą ar moteriškumą realizavę individai patiria tapatybės krizių?

A.G.: Tikėtina, kad per daug į vieną konkrečią sritį (pvz., profesinę) susikoncentravęs žmogus gali būti apleidęs kitas gyvenimo sritis. Kompensuoti socialinius vaidmenis šiandien mėginama pačiais įvairiausiais pakaitiniais būdais: samdant korepetitorius vaikams, namų šeimininkes ir pan. Tačiau žmogaus smegenis jų tyrinėtojai dar apibūdina kaip socialinį organą. Šiandien jau žinoma, kad kuo daugiau socialinių vaidmenų tenka individui, tuo mažesnė tikimybė, jog jį ištiks tapatumo krizė.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, padeda socialinių vaidmenų kūrimo pagrindus individo gyvenime?

A.G.: Neabejoju, kad jauną žmogų formuoja mokykla. Žinoma, jei jos vaidmuo nėra tik žinių prikišimas dėl aukštosios ar aukštesniosios mokyklos… Labai svarbu, kad mokykloje būtų išmokstama prisitaikyti prie įvairių gyvenimo transformacijų, gebama susikurti įvairių socialinių vaidmenų: vaikas gali būti įdomus pašnekovas mokytojams, gali pasižymėti įdomiais pomėgiais. Tai neabejotinai padės pagrindus įvairių jo vaidmenų kūrimui ateityje.

Taigi esminė mokyklos funkcija yra žmogaus parengimas gyvenimui ir jo transformacijoms. Šiandien visame pasaulyje pabrėžiama, kad depresijos ir nerimo sutrikimų prevencija turėtų būti pradedama dar pirmose mokyklos klasėse, taigi mokykla atlieka labai svarbų vaidmenį.

VEIDAS: Kada individai patiria tapatybė krizes?

A.G.: Tapatybės krizės dažniausiai susijusios su tam tikru žmogaus psichologinės raidos etapu. Vienus krizės ištinka, kai vyksta socialinių vaidmenų transformacija: laukiama gimstant vaikų, imamasi naujų pareigų, pakeičiama gyvenamoji vieta, emigruojama, kitiems tai susiję su psichologine raida ir vaikystėje patirtais įvykiais. Kaip tinkamą pavyzdį galime minėti vyrų ketvirto dešimtmečio krizę, kai nebepasitenkinama esama situacija ir ieškoma daug jaunesnių partnerių.

Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis.

Sendami žmonės praranda savo artimuosius, vyksta jų kūno pokyčiai, todėl svarbu išmokti savęs paklausti, ką aš galiu padaryti su esama situacija. Koks mano tolesnis vaidmuo gyvenime? Šiuo atveju apibrėžti, koks turėtų būti žmogaus elgesys, būtų labai ribota ir vienpusiška. Galbūt todėl dalis visuomenės klaidinama pseudoversijomis, manekenų kultais ir pan.

VEIDAS: Pastaruosius šešetą metų Lietuvoje fiksuojamas kur kas didesnis bedarbių vyrų nei moterų skaičius. Kaip tai interpretuojate?

A.G.: Kiek esu susipažinęs su moksliniais sociologų tyrimais ir darbo biržoje užsiregistravusiųjų statistika, iki 2009 m. daugelis Lietuvos vyrų dirbo nelegaliai. O atsiradus būtinybei gauti socialines garantijas jie ėmė registruotis biržoje. Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis. Jei lyginsime lyčių atlyginimų skirtumus, atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlygio, kaip ir ankstesniais metais, išlieka.

VEIDAS: Nors vyrų ir moterų keitimasis socialiniais vaidmenimis vadinamas modernios visuomenės požymiu, akivaizdu, kad prie vyrų savivertės gerėjimo tai neprisideda.

A.G.: Savižudybių statistika Lietuvoje iš principo negerėja, o vyrų savižudybių rodikliai netgi blogėja. Jie vis dar tebėra pažeidžiamiausia grupė. Vidutiniškai tai 35–50 metų amžiaus vyrai, gyvenantys kaime, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir neturintys nuolatinio darbo.

VEIDAS: Kokių priemonių reikia, kad ši statistika pakistų?

A.G.: Socialinis gyventojų kapitalas įprastai matuojamas žmonių tarpusavio santykiais (bendravimas paremtas socialiniais vaidmenimis). Kuo daugiau socialinių vaidmenų pasižymima, tuo didesnis tos valstybės socialinis kapitalas. Didžiausias jis Rytų Azijos valstybėse, nes gyventojai priklauso įvairioms socialinėms organizacijoms, yra aktyviai įsitraukę į vietinės bendruomenės gyvenimą. Žmonės vieni kitais pasitiki ir tiki valstybe. O mažiausias socialinis kapitalas yra tose šalyse, kuriose pačios valstybės idėja yra žlunganti. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mažiausias socialinis kapitalas buvo Moldovoje. Valstybė tuo metu balansavo ties bankroto riba, smarkiai sumažėjo žmonių pasitikėjimas ja ir valstybinėmis organizacijomis.

Taigi socialiniai santykiai ir atsparumas įvairioms transformacijoms būtų vienas svarbiausių kiekvienos visuomenės veiksnių.

Bedarbių pasiskirstymas 2015 m. pagal lytį teritorinėse darbo biržose (proc.)

Apskritis  Vyrai      Moterys

Vilnius    54,4       45,8

Kaunas     52,7       47,3

Klaipėda   51,4       48,5

Šiauliai   49,9       50,1

Panevėžys  54,2       45,8

Marijampolė           51,6       48,4

Utena                 54,1       45,9

Šaltinis: LDB, vasario 1 d. duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

Marios Sklodowskos-Curie tautietės lenkės yra ryžtingai nusiteikusios įsitvirtinti versle, aukščiausiuose postuose ir tarp techninių specialybių atstovų. Kai kurios lenkės jau padarė įspūdingą karjerą. Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) tarybai vadovauja prof. Agnieszka Zalewska. Ji yra ne tik pirmoji lenkė, bet ir apskritai pirmoji moteris istorijoje, vadovaujanti tyrimams didžiausioje Europos laboratorijoje.

Giedrė BALČIŪTĖ

Lenkai didžiuojasi ir Maria Ślązak, Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos (CCBE) pirmininke. Net Gdansko jūrų uosto direkcijos vadovė yra moteris – tai Dorota Raben. Nereikėtų pamiršti ir Lenkijos premjerės 58 metų Ewos Kopacz.

Kas kliudo lenkės karjerai?

Su kai kuriomis įspūdingą karjerą padariusiomis lenkėmis Varšuvoje susitiko Lietuvos verslo moterų tinklo, vienijančio verslininkes ir aukščiausio lygio vadoves, narės. Per susitikimą, kurį organizavo ir rėmė Lenkijos ambasada Lietuvoje, lietuvės ir lenkės dalijosi savo patirtimi ir diskutavo apie problemas, su kuriomis susiduria veiklios abiejų šalių moterys, bei aptarė galimus jų sprendimo būdus. Tad kokia yra lenkių patirtis?

Lenkės vienos pirmųjų Rytų Europoje pradėjo burtis į organizacijas, kuriose sprendžiamos įvairios veiklių moterų problemos. Viena tokių organizacijų – Tarptautinis moterų forumas (lenk. Międzynarodowe Forum Kobiet). Tai viena seniausių Rytų Europoje moterų organizacijų, prieš dvejus metus atšventusi savo dvidešimtmečio jubiliejų.

Ši organizacija susikūrė 1993 m. Varšuvos ekonomikos mokykloje, kaip mokslo tyrimų projektas, kurio objektas buvo tuo metu naujai visuomenėje atsiradusi grupė – moterys verslininkės. Vėliau buvo įsteigta asociacija, vienijanti moteris tyrėjas ir moteris verslininkes, kad jos galėtų vienos iš kitų pasisemti daugiau žinių ir patirties. Taip pamažu atsirado Tarptautinis moterų forumas, kurio pagrindinis tikslas yra skatinti moteris užsiimti verslu ir siekti karjeros. Forumo narės siekia pagerinti moterų pozicijas versle, padėdamos esamoms ir būsimoms verslininkėms susipažinti vienoms su kitomis, kad jos galėtų pasidalyti savo patirtimi, viena kitą paremti.

Tarptautinio moterų forumo prezidentė tarptautinės ekonomikos mokslų daktarė Ewa Rumińska-Zimny, paklausta, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria karjeros siekiančios lenkės, pabrėžė, kad labai dažnai joms trūksta aplinkinių ar net šeimos narių paramos ir supratimo bei pasitikėjimo savimi.

„Prieš pradėdamos verslą nemažai moterų mano, kad greičiausiai joms tai nepavyks. Mūsų tikslas yra įtikinti, kad jos gali tai padaryti, kad jau yra ne viena moteris, kuri su panašiomis problemomis susidūrė anksčiau ir sugebėjo jas įveikti“, – pasakojo E.Rumińska-Zimny, ilgą laiką dirbusi patarėja Jungtinių Tautų sekretoriate Niujorke ir Ženevoje.

Kad lenkėms moterims dažnai pritrūksta pasitikėjimo savimi, pritarė ir organizacijos „Vital voices“ Lenkijos padalinio steigėja ir prezidentė dr. Daria Gołębiowska-Tataj. Anot jos, ne mažiau lenkėms siekti tikslų trukdo ir kuklumas: „Lenkijoje moterys ir merginos užauga su tam tikru kaltės jausmu. Joms įteigta, kad reikia išlikti kuklioms, kad nėra gerai girtis, kalbėti apie savo sėkmę.“

Ponia Daria neslepia ir pati ilgą laiką buvusi kukli, nors jos pasiekimai įspūdingi. Apsigynusi mokslų daktaro vardą dizaino srityje D.Gołębiowska-Tataj stažavosi Sorbonos, Vidurio Europos ir Mičigano universitetuose. Ji dirbo investicinės bankininkystės srityje ir rizikos kapitalo fonduose, kurie investuoja į žiniasklaidą, telekomunikacijas ir informacinių bei komunikacijų technologijų sektorius, vadovavo fondui, remiančiam naujus verslus, konsultavo naujus verslininkus. 2006 m. žurnalo „Fortune“ ir JAV valstybės departamento ji buvo pripažinta viena iš kylančių globalaus verslo lyderių ir pakviesta į organizacijos „Vital Voices Global Partnership“ mokymų programą.

Organizaciją „Vital Voices Global Partnership“ 1997 m. įkūrė dabar į JAV prezidentus kandidatuojanti buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton drauge su kita buvusia valstybės sekretore Madeleine Albright. Organizacijos tikslas – paremti aktyvias ir norinčias paveikti pasaulį moteris, padėti joms savyje rasti vadovo savybių, įkvėpti, padrąsinti ir paskatinti mokytis iš geriausių.

Per „Vital Voices“ mokymus D.Gołębiowskos-Tataj mentore buvo paskirta JAV žiniasklaidos korporacijos „Time Warner“ viceprezidentė. „Aš dvi savaites lydėjau ją visur, stebėdama jos darbą ir mokydamasi. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia sekti vieną iš labiausiai versle pasiekusių moterų ir iš jos mokytis? Tuo metu aš labai daug sužinojau apie tai, kaip veikia JAV korporacijos iš vidaus. Skaitant straipsnius ar Harvardo verslo apžvalgas apie tai galima sužinoti tik abstrakčiai. Visai kas kita matyti, kaip tai veikia gyvai“, – aiškino D.Gołębiowska-Tataj.

Mentorė savo mokinę iš Lenkijos „Fortune“ galingiausių moterų susitikime supažindino su pasauline verslo bendruomene, iškiliausiomis JAV moterimis, tarp jų – ir H.Clinton.

Mokėsi iš pasitikinčių amerikiečių

„Kai JAV sutikau labai stiprių, be galo savimi pasitikinčių moterų, manyje įvyko tikras lūžis. Supratau, kad jeigu jos mane giria, vadinasi, tai išties reikšminga. Grįžusi norėjau sugrąžinti visuomenei tai, ką pati gavau. Todėl 2010 m. įsteigiau organizacijos „Vital Voices“ padalinį Lenkijoje, kuriame daugiau pasiekusios verslininkės moko pradedančiąsias, leisdamos joms stebėti savo veiklą ir perduodamos žinias“, – pasakojo D.Gołębiowska-Tataj.

Vis dėlto lenkių nepasitikėjimas savimi vis dar išlieka opi problema. Nors paprastai moterys labai ambicingai pradeda savo verslus, vėliau dažna nesugeba jų išplėtoti. Tad kas trukdo lenkėms eiti tolyn? E.Rumińskos-Zimny nuomone – tradicinis visuomenės požiūris, kad verslas yra vyrų, o ne moterų reikalas. „Tebemanoma, kad moteris visų pirma turi būti mama, o ne verslininkė. Suderinti verslą su motinyste išties nelengva. Juk verslui reikia skirti daug laiko, kurio nemažą dalį užima šeima ir vaikai“, – sako ekonomikos mokslų daktarė.

Dar neseniai Lenkijos moterys verslininkės net ir nelabai galėjo sau leisti eiti motinystės atostogų. Anksčiau Lenkijoje motinystės išmokos buvo mokamos tik samdomoms darbuotojoms. Manyta, kad moterys verslininkės, net ir tapusios mamomis, pinigus privalo užsidirbti pačios ir valstybės išmokos joms nepriklauso. Tarptautinio moterų forumo iniciatyva pernai įstatymas buvo pakeistas. Taigi dabar motinystes atostogas gali imti ir valstybės išmokas gauti net ir tos, kurios susikūrė darbo vietą pačios. Dabar metus moterys verslininkės gali ramiai atsidėti šeimai.

Verslas ir motinystė

Kaip sunku auginti vaikus ir tuo pačiu metu būti verslininke, D.Gołębiowska-Tataj žino iš patirties. Kaip tik todėl po trečiojo vaiko gimimo ji nusprendė pasitraukti iš verslo ir labiau atsidėti tik motinystei bei akademinei veiklai.

„Kai esi verslininkė, turi dirbti po 15 valandų per parą. Atsimenu, kai auginau du pirmuosius vaikus, būdama namie jausdavau kaltę, kad nesu darbe, o dirbdama jausdavausi kalta, kad nesu su šeima. Kartą pagalvojau, kad man nereikia tų pinigų ir streso, aš pasiduodu. Kaip tik tuo metu nuvykau į verslo lyderių moterų susitikimą Vašingtone, Valstybės departamente. Jame sėdėjo septynios aukščiausią karjerą padariusios moterys, tarp jų – valstybės sekretorė Condoleezza Rise. Po susitikimo viena iškili senatorė pasakė: „Aš atsisakiau karjeros, kai to reikėjo.“ Man tai buvo tarsi mano pasirinkimo pateisinimas. Jeigu ji galėjo atsisakyti karjeros, vadinasi, ir aš galiu atsiduoti kitiems prioritetams. Ir dabar sakau moterims – jeigu blogai jaučiatės darydamos verslą, nutraukite tai. Vėliau galėsite grįžti!“ – pataria D.Gołębiowska-Tataj, po dešimties metų pertraukos dabar vėl grįžusi į verslą.

Vis dėlto lenkės sėkmingai derina verslą ir motinystę. Viena tokių – Verslo lyderių fondo (lenk. Fundacja Liderek Biznesu) direktorių tarybos pirmininkė Katarzyna Twarowska. Graži ir stilinga, į buvusį supermodelį iš Lietuvos Svetlaną Griaznovą panaši šviesiaplaukė yra ne tik trijų vaikų motina, bet ir audito bendrovės „Ernst & Young“ Lenkijos skyriaus, atsakingo už nekilnojamojo turto draudimą Vidurio ir Pietryčių Europoje, vykdomoji vadovė. Verslo lyderių fondas, kuriam ji vadovauja, vienija moteris, pasiekusias profesinės sėkmės. Fondo narės savo patirtimi dalijasi su kitomis moterimis, remia jų siekius užimti ir išlaikyti vadovaujamas pozicijas, padeda ugdyti dailiosios lyties atstovių talentus ir reklamuoja jų įmones.

K.Twarowska teigia, kad derinti karjerą su motinyste jai sekasi dėl supratingo sutuoktinio, kuris labai padeda auklėti vaikus. Būtent vyras rūpinasi, kad vaikai būtų laiku nuvežti į mokyklas, būrelius ir iš jų paimti.

Verslą puikiai su motinyste derina ir net jį sėkmingai plečia ir išvaizdi dviejų vaikų mama Kalina Ben Sira, įkūrusi Lenkijoje gerai žinomą grožio klinikų tinklą „La Perla“. Ši moteris tėvų valia universitete baigė menotyros studijas, nors jai visada labiau patiko rūpintis savo išvaizda, ir šį savo pomėgį ji nusprendė paversti verslu.

Grožio verslą K.Ben Sira pradėjo prieš 15 metų. Pradžia nebuvo lengva: teko susirasti gerų specialistų, gebančių naudotis specifine medicinine įranga, išmokti savo verslą populiarinti, netgi įveikti biurokratines kliūtis plečiant kliniką.

Kurdama savo verslą K.Ben Sira baigė daugybę tarptautinių kursų, kosmetologijos mokyklų, taip pat pouniversitetines vadybos studijas. Siekis tobulėti ir užsispyrimas davė puikių rezultatų. IK.Ben Siros verslas išsiplėtė į grožio klinikų tinklą. Dabar moteriai priklauso 8 grožio klinikos ne tik Varšuvoje, bet ir Zakopanėje bei Krokuvoje, jose teikiamos paslaugos nuo estetinės medicinos iki plastinės chirurgijos. Jos klinikų paslaugomis naudojasi politikai, pramogų verslo atstovai, kiti Lenkijoje žinomi žmonės.

Sėkmingai augančio verslo atstovėmis galima pavadinti ir dar dvi žavias lenkes bičiules Katarzyną Pawlikowską bei Aleksandrą Nieściuszko – 2007 m. įkurtos viešųjų ryšių ir rinkodaros komunikacijos agentūros „Garden of Words“, laimėjusios prestižinį „Stevie awards“ apdovanojimą, savotišką verslo „Oskarą“, savininkes. Ši agentūra pirmoji Lenkijoje pradėjo specializuotis komunikacijos moterims srityje, nes, kaip rodo tyrimai, net iki 80 proc. pirkinių spendimų priima būtent jos.

Pasiekusios sėkmės dvi bičiulės nusprendė neapsiriboti viena įmone ir ėmėsi dar vieno verslo – įkūrė tarptautinės įmonės „Df Medica“ Lenkijos padalinį. Ši įmonė parenka vadinamąsias genodietas, tai yra sudaro mitybos planą, atsižvelgiant į žmogaus genus ir jų kombinacijas. Genodieta Lenkijoje jau sulaukė nemažo populiarumo, nepaisant to, kad tokio mitybos plano sudarymas yra nepigus malonumas.

Tiesa, K.Pawlikowska prisipažįsta, kad didžiausia savo sėkme laiko ne augančių verslų įkūrimą, bet gebėjimą tinkamai išauklėti vienturtį sūnų.

Lenkę persekioja kuklumas

O kaip lenkėms moterims sekasi kitose srityse? Pasirodo, kuklumas ir nepasitikėjimas savimi lenkėms trukdo ne tik daryti sėkmingesnius verslus, bet ir tapti aukščiausio lygio vadovėmis. K.Twarowska pasakojo, kad didžiųjų Lenkijos įmonių valdybose ir direktorių tarybose vis dar dominuoja vyrai. Moterų čia yra mažiau nei 10 proc., nors net 60 proc. universitetų absolventų yra merginos. Netgi mokslo aukštumų lenkės pasiekia gerokai rečiau. Nors į universitetus įstoja daugiau merginų, profesoriais kur kas dažniau tampa vyrai. Jie dažniausiai užima ir aukštųjų mokyklų rektorių ar dekanų postus.

Lenkijos politikoje taip pat kol kas dominuoja vyrai, nors pernai buvo pritaikyta lyčių kvota, taigi rinkimuose dalyvaujančių partijų sąrašuose privalo būti mažiausiai 35 proc. kiekvienos lyties atstovų. Skamba gerai, tiesa? Bet, pasirodo, naujasis įstatymas neturėjo daug poveikio iškart po jo priėmimo vykusiems rinkimams.

„Partijos tiesiog sureitingavo moteris taip, kad jos atsidūrė sąrašų gale. Vis dėlto manau, kad dėl to susiklostė įdomus fenomenas. Į sąrašų apačią nustumtos moterys išmoko konkuruoti, labiau susiorganizuoti, todėl, mano nuomone, tik laiko klausimas, kai jos parodys, ką gali“, – šyptelėjo D.Gołębiowska-Tataj.

Net politines diskusijų laidas Lenkijoje dažniausiai patikima vesti vyrams. Ekonomistė Dominika Bettman, kompanijos „Siemens“ Lenkijos padalinio finansų skyriaus vadovė ir Moterų kongreso (lenk. Kongres Kobiet), didžiausio šalyje visuomeninio judėjimo, valdybos narė, pasakojo, kad neseniai vienos politinių diskusijų laidos vedėja tapo moteris. Iš pradžių Moterų kongreso atstovės džiaugėsi šiuo pasiekimu, bet vėliau nusivylė, nes vedėja, užuot elgusis moteriškai, politines laidas ėmė vesti agresyvia vyriška maniera.

Vis dėlto D.Bettman džiaugiasi, kad Lenkijoje žiniasklaida, skirta moterims, nagrinėja ne tik „lengvas“ temas apie grožį, madas, valgio gaminimą, įžymybių gyvenimą ir panašiai. Štai Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ šeštadieniais leidžia specialų priedą moterims „Wysokie obcasy“ (liet. „Aukštakulniai“), kuriame nagrinėjamos rimtos temos. Nemažai straipsnių yra apie moterų teises ir problemas ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje.

Visuomenės spaudimas

Lenkijoje aktyviai vykdomos socialinės kampanijos „Merginos į politechnikos universitetus“ ir „Merginos link tiksliųjų mokslų“, drąsinančios merginas studijuoti techninius ir inžinerinius mokslus. Šių kampanijų iniciatorė yra Bianka Siwińska, fondo „Švietimo perspektyvos“ vadovė, šiemet laimėjusi Lenkijos verslo moterų apdovanojimą „Bizneswoman roku 2015“.

B.Siwińskos įsitikinimu, gerokai daugiau merginų rinktųsi technines specialybes, jeigu visuomenės požiūris būtų kitoks. Esą 9–10 metų vaikams visi mokslai sekasi vienodai ir tik vėliau nemažai mergaičių, paveiktų aplinkinių nuomonės, kad techniniai mokslai – vaikinų reikalas, nustoja domėtis tomis sritimis.

„Dauguma merginų renkasi tradiciškai moteriškas specialybes: pedagogiką, psichologiją, medicinos mokslus, o technikos mokslų dažniausiai nesirenka, nes jų šeimose nėra pavyzdžių, kad moterys būtų pasirinkusios tokį kelią, ir jos nieko nežino apie tose srityse karjerą padariusias moteris. Net jeigu merginos ir pasirenka technines specialybes, į jas kreivai žiūri netgi dėstytojai“, – komentuoja B.Siwińska.

Todėl fondo „Švietimo perspektyvos“ atstovai skatina mokytojus ir dėstytojus neatbaidyti merginų nuo tiksliųjų mokslų ir netgi paraginti rinktis technines specialybes. Merginoms organizuojamos „IT karjeros naktys su pižamomis“, kurių metu pasakojama, kodėl tikslinga būtų rinktis ir tiksliuosius mokslus. Dvidešimt Lenkijos technikos universitetų kiekvieną balandį merginoms rengia atvirų durų dienas „Nacionalinė atvirų durų diena tik merginoms“. Mažų miestų mokyklose kasmet vyksta interneto konferencijos, kuriose mergaitėms pasakojama apie techninių specialybių pasirinkimo naudą.

Tokios kampanijos jau davė vaisių. Per pastaruosius 8 metus merginų, pasirinkusių tiksliuosius ar technikos mokslus, Lenkijoje padaugėjo nuo 29 iki 37 proc. Tokios iniciatyvos supykdė Lenkijos vaikinus. Jie net ėmė rašyti skundus, reikalaudami nutraukti tokias programas, kaip skatinančias vyrų diskriminaciją. Į juos atsižvelgta nebuvo.

Darbo santykiai. Per pastaruosius šešerius metus atlyginimų skirtumas tarp vyrų ir moterų Lietuvoje mažėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje – nuo 21 iki 12,5 proc. moterų nenaudai. Tačiau šį pokytį daugiausia lėmė ne aktyvi valstybės politika, o pasaulinė ekonominė krizė.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas yra sudėtinga, įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių nulemta problema. Nors lyčių lygybė ir vienodos galimybės – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų (šis principas suformuluotas dar 1957 m.) ir tam išleidžiamos didžiulės sumos pinigų, kuriamos strategijos, socialinės reklamos, veiksmų planai ir kt., bet šalys narės šioje srityje iki šiol itin skiriasi, o bendri rezultatai nedžiugina. Didžiausias vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis, siekiantis net  30 proc., 2013-aisiais fiksuotas Estijoje. Toliau rikiuojasi Austrija (23 proc.) ir Čekija (22 proc.). O geriausia padėtis tarp Bendrijos narių šioje srityje yra Slovėnijoje ir Maltoje: čia uždarbio skirtumas neviršija 5 proc.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir Darbo kodeksas numato, kad už vienodą bei vienodos vertės darbą moterims ir vyrams turi būti mokamas vienodas atlyginimas, o bet kuris asmuo, manantis, kad darbdavys pažeidžia įstatymą šiuo aspektu, gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tačiau, kaip rodo Lietuvos ir ES patirtis, vien teisinio reguliavimo nepakanka – svarbų vaidmenį iki šiol vaidina tradiciškai „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų skirtumai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 657, o vyrų – 774 eurai. 2013-aisiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 12,5 proc., o privačiame sektoriuje – 15,8 proc. Lietuva pagal šį rodiklį viršija Europos Sąjungos vidurkį ir šiuo metu užima aštuntą vietą tarp kitų Bendrijos narių.

Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2013 m. buvo 35–44 metų amžiaus darbuotojų (17,9 proc.), mažiausias – 65 metų ir vyresnių (5,7 proc.) bei jaunesnių nei 25 metų (7,3 proc.) darbuotojų amžiaus grupėse.

Kyla klausimas: kaip Lietuva, kurioje ekonominiai ir socialiniai procesai paprastai brėžiami per neoliberalizmo prizmę, šioje srityje užima tokias aukštas pozicijas? Pavyzdžiui, pagal vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą lenkiame Švediją ir Suomiją – valstybes, kurios iš pažiūros atrodo lyčių lygybės lyderės Europoje ir pasaulyje. Neoliberalizmo etalonas, į kurį nuolat lygiuojamės, – kaimyninė Estija šioje srityje yra pati paskutinė, o modifikuotą socializmą po Jugoslavijos subyrėjimo pratęsusi Slovėnija – absoliuti lyderė.

Vilniaus universiteto sociologo Romo Lazutkos teigimu, posovietinėse valstybėse vyrų ir moterų užmokesčio skirtumai paprastai yra mažesni nei Pietų ar Vidurio Europos valstybėse, ir tam įtakos turi sovietinė socializmo praeitis. Tuo metu, nepaisant šiandieninių vilniečių skundų, buvo gerai išplėtota valstybinė vaikų priežiūros sistema, suteikdavusi daugiau galimybių moterims siekti karjeros ir dalyvauti darbo rinkoje. Kai kuriose Europos valstybėse to iki šiol neįvyko.

Be to, komunizmo metais propaguota lyčių lygybė, o šios ideologijos atgarsiai pastebimi iki šiol. Statistiškai Lietuvoje moterų užimtumas yra aukšto lygio, o darbo neturinti moteris traktuojama kaip nevisavertė visuomenės narė. Sovietiniais laikais, kaip ir šiandien, moterys turėjo geras galimybes gauti išsilavinimą – šiuo metu Lietuvos moterys yra labiausiai išsilavinusios Europoje.

Kita vertus, katalikiškose, vėlai industrializuotose valstybėse, kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, savo vaidmenį iki šiol vaidina ir šeimos tradicijos, todėl moterims tenka didesnis krūvis šeimoje, didesnis indėlis auginant ir prižiūrint vaikus, dirbant namų ruošos darbus ir pan. Tačiau ne visi tradicinės visuomenės požymiai nepalankūs siekti karjeros. Pavyzdžiui, seneliai Lietuvoje ir kitose panašiose regiono valstybėse iki šiol padeda auginti vaikus, priešingai nei Vakarų Europoje, kur jie anūkams nėra linkę aukoti tiek daug savo laiko.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, viešose vietose ir informacinėje erdvėje gausu socialinės reklamos, raginančios atkreipti dėmesį į nevienodo vyrų ir moterų užmokesčio problemą, stereotipus apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje. Pavyzdžiui, vyras ir moteris perkasi parduotuvėje, o prie mokėjimo kasos moteriai nupilamas penktadalis pakelio pieno, nuplėšiama pusė žurnalo ir pan. Nėra aišku, kiek tokios priemonės duoda naudos, tačiau tai bene pagrindinis instrumentas sprendžiant šią problemą.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygybės skyriaus vedėjos Vandos Juršėnienės, per minėtą laikotarpį Lietuvoje buvo pasitelktos šviečiamosios, informacinės, teisinės priemonės, kurios paskatino keistis įmonių vadovų, darbdavių, visuomenės nuostatas, ypač dėl moterų dalyvavimo priimant sprendimus, dėl to, kad moterų ir vyrų darbas turi būti vienodai atlyginamas, kad atitinkamą darbą gali vienodai kokybiškai atlikti tiek moterys, tiek vyrai – ar tai būtų prekybos centro kasininko, ar vadovo, ar kuris nors kitas darbas. Tai lėmė teigiamus pokyčius darbo rinkos segregacijos atžvilgiu.

Vis dėlto didžiausią įtaką turėjo pasaulinė ekonominė krizė ir jos sukelti struktūriniai pokyčiai. Iki 2008-ųjų moterų atlyginimai Lietuvoje buvo mažesni daugiau nei penktadaliu, ir šalis rikiavosi toli nuo lyderių. Pasak Kauno technologijos universiteto docentės Rūtos Brazienės, pagrindinių pokyčių Lietuvoje priežastis yra ne didesnės lyčių lygybės užimtumo srityje atsiradimas, o tai, kaip pasaulinė krizė paveikė kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius. Kadangi labiausiai nukentėjo privatus, ypač statybos sektorius, daug didesnė dalis vyrų prarado darbą ar jų atlyginimai buvo sumažinti. Daugelis jų vėliau pasirinko emigraciją.

Be to, atskirose šalies ekonomikos šakose lyčių skirtumai išlieka didžiuliai. Statistika rodo, kad finansinėje ir draudimo veikloje moterys iki šiol uždirba 40 proc. mažiau nei vyrai (2008 m. – 46 proc.), informacijos ir ryšių srityje šis skirtumas netgi 5 proc. išaugo ir šiuo metu siekia 27 proc., apdirbamojoje gamyboje – 26 proc.

2013 m. moterys sudarė 38,6 proc. visų vadovų (teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų). Moterys rečiau nei vyrai kuria savo verslą ir dirba savarankiškai. 2014 m. savarankiškai dirbo 8,9 proc. visų dirbančių moterų, o vyrų – 12,9 proc.

Taigi per pasaulinę ekonomikos krizę sumažėjus geriausiai mokamų, o dažnai ir išpūstų ekonomikos sektorių atlyginimams, skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų susitraukė daugiau nei trečdaliu, nes tradiciškai „moteriškų“ profesijų – mokytojų, medikų ar socialinių darbuotojų pajamos krito kur kas mažiau. „Galima sakyti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos yra brangesnės, bet mažiau saugios krizių ir kitų panašių įvykių kontekste“, – pabrėžia sociologė. Krizei pasibaigus atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų antrus metus iš eilės šiek tiek didėja.

Pasak R.Brazienės, nors šiandieniniu lyčių atlyginimų skirtumu dažnai norima džiaugtis, retai susimąstoma, kokią įtaką tai turi gyvenimo ciklo perspektyvoje, pavyzdžiui, skirtumui tarp vyrų ir moterų pensijų.

„Kaip žinome, Lietuvoje moterys gyvena vidutiniškai apie 12 metų ilgiau nei vyrai. Jos lieka su tomis mažesnėmis pensijomis, taigi natūralu, kad vyresnių nei 65 metų moterų skurdo riba daugiau nei 10 proc. viršija vyrų skurdo ribą. Ir jeigu mes pabandytume paimti bendrą individą ir apskaičiuoti, kiek moteris per gyvenimą neuždirba pinigų, kuriuos galėtų uždirbti, tai padauginus šiandieninį skirtumą, per 13 proc., iš profesinio gyvenimo ciklo, trunkančio apie keturiasdešimt metų, susidarys gana įspūdingos sumos“, – tvirtina mokslininkė.

Svarbų vaidmenį iki šiol tebevaidina lyčių vaidmenys ir tradicijos, kurios formuoja vyrų ir moterų įvaizdį visuomenėje nuo pat mažumės. Tai lemia visuomenės projektuojamus lūkesčius bei pasirenkamas profesijas. R.Brazienės teigimu, sektoriai, kuriuose dominuoja moterys, iki šiol yra „pigesni“: tai medicina, švietimas, socialinės paslaugos, smulkioji prekyba ir kt.

Kaip pastebi R.Lazutka, tam tikra ekonominių sektorių segregacija dar egzistuoja, tačiau vis daugiau moterų eina dirbti į „vyriškas“ sritis – tampa vadybininkėmis ar vadovėmis. Tai lemia ir joms palankesnė švietimo sistema.

„Vis dažniau kalbame, kad egzaminavimo ir vertinimo tvarka mokymosi rezultatų atžvilgiu palankesnė merginoms ir moterims, kurios yra stropesnės. Vyrukai jau paauglystėje paišdykauja, dažnai nesilaiko tvarkos ir ne dėl to, kad būtų mažiau gabūs, bet dėl mažesnio tvarkingumo gauna mažesnius balus. O tuomet būna sunkiau įstoti ir į universitetus, ypač socialinių mokslų – ekonomikos, teisės, vadybos sritis, kuriose dabar vyrauja merginos. Todėl šiose srityse merginos turi daugiau galimybių, o tai lemia ir algų vidurkio didėjimą“, – aiškina sociologas.

Tyrimai rodo, kad moterys mažiau išrankios ir dėl darbo pobūdžio, ir dėl būsimo atlygio. ES yra išsikėlusi tikslą didinti moterų užimtumą, tačiau Lietuve jis ir taip didelis: pernai bedarbių moterų buvo 68,3 tūkst., o vyrų – 89,8 tūkst.

Sociologai pastebi, kad bedarbiai vyrai darbo ieškosi ilgai, jų lūkesčiai yra didesni ir jie dažnai nesiima menkai atlyginamo bei nekvalifikuoto darbo. O moterys linkusios greičiau spręsti problemas, imtis smulkių žingsnių, kad pagerintų esamą padėtį. Be to, daug daugiau vyrų apskritai yra ekonomiškai neaktyvūs – jie ir nedirba, ir neieško darbo.

„Dar per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Pasaulio bankas atliko tyrimą apie pokomunistines šalis, ir čia buvo pastebėta, kad moterys imasi tam tikrų greitų sprendimų – mažo versliuko, perpardavinėjimo ar pan., nes žino, kad kasdien reikia pamaitinti vaikus. Užuot puolusios į visišką neviltį ar prie televizoriaus kūrusios grandiozinius planus, jos tiesiog imasi kažkokių smulkių veiklų ir taip įsitraukia. Todėl atlyginimų skirtumai gali būti nulemti ir moterų požiūrio, nes jos yra aktyvesnės smulkiuose dalykuose, imasi mažiau atlyginamo darbo“, – pasakoja R.Lazutka.

Šių metų vasarį Vyriausybė patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 m. programą. Joje numatyti ne itin ambicingi tikslai: 2021-aisiais moterys turėtų sudaryti 20 proc. sprendimų priėmėjų ir einančių aukščiausias pareigas vadovų (2014 m. šis rodiklis buvo 19,24 proc.), o moterų ir vyrų algų skirtumas per šešerius metus turėtų sumažėti 0,05 proc. punkto – nuo 12,5 iki 12,45 proc. Akivaizdu, kad toks visiškai nežymus pokytis gali įvykti ir savaime, be didesnių išorinių pastangų.

O tam, kad įvyktų tikri, ne ekonominių procesų nulemti pokyčiai, pasikeistų požiūris ir išnyktų tradiciniai stereotipai, pasak sociologės R.Brazienės, labiausiai reikia ne konkrečios politikos ar dar vieno veiksmų plano, bet įvykusios kartų kaitos ir laiko.

Dovaidas Pabiržis

Scanpix

Paskelbtoje Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) „Global Gender Gap“ 2014 m. atakaitoje konstatuojama, kad moterims už tokį patį darbą vis dar mokama gerokai mažiau nei vyrams.

Ši tendencija pastebima visose 142 tirtose valstybėse. Ne išimtis ir Europos Sąjungos šalys: čia moterys vidutiniškai gauna maždaug 64 proc. to, ką uždirba vyrai. Lietuvoje šis rodiklis šiek tiek blogesnis – 62 proc. Nors nuo ES vidurkio atsiliekame nedaug, blogai tai, kad iš duomenų nematyti jokio pagerėjimo.

Pagal atlyginimų lygybės rodiklį geriausia padėtis yra Norvegijoje, kurioje moterys vidutiniškai gauna 79 proc. vyrų uždarbio. Toliau eina Suomija su 76 proc., po jos – staigmena – Albanija su 75 proc. ir Islandija su 74 proc. Netoli yra ir mūsų emigrantų pamėgta Airija (72 proc.) bei Jungtinė Karalystė (69 proc.). Įdomu, kad ES ekonomikos varikliu laikomoje Vokietijoje, kurią „vairuoja“ moteris, atlyginimų lygybės rodiklis vos procentu geresnis nei Lietuvoje (63 proc.).

Savo regione irgi esame vidutiniokai. Nors Latvijoje ir Rusijoje atlyginimų lygybės rodiklis siekia 68 proc., estai pasirodo truputį prasčiau už mus (60 proc.), o štai lenkus su jų 53 proc. lenkiame visa galva.

Jei lyginame ne tik atlyginimų, bet apskritai lyčių lygybę ekonomikoje, geriausia padėtis vėlgi Skandinavijoje. Lyčių lygybės rodiklis nustatomas atsižvelgiant į dagelį duomenų: tai moterų dalis darbo jėgoje, bendrovių vadovybėje, tarp parlamentarų. Skandinavai šiame reitinge gražiai rikiuojasi vieni po kitų: Islandija, Suomija, Norvegija, Švedija ir Danija. Lietuva užima 44 vietą (esame įsispraudę tarp Kazachstano ir Peru), o štai Latvija yra 15-ta ir stovi tarp Nyderlandų ir Prancūzijos.

Kita vertus, pasirodome geriau už Estiją (62-a), Lenkiją (57-ta) bei Rusiją (75-ta.). Iš ES valstybių blogiausioje pozicijoje yra Malta (99-ta), kurioje atlyginimų lygybė vis dėlto didesnė nei Lietuvoje – moterys ten uždirba 69 proc. vyrų atlygio.

Į „Veido“ klausimus atsako Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė dr. Margarita Jankauskaitė

VEIDAS: Ką rodo kitų šalių patirtis: kokių rezultatų sulaukiama uždraudus abortus?

M.J.: Abortus uždraudusios valstybės ilgainiui tų draudimų atsisako, nes nepasiekiama nė vieno iš tų tikslų, kurių siekė už gyvybę pasisakantys tokių įstatymų teikėjai. Uždraudus abortus jų nesumažėja, nes, kiek mes žinome istoriškai, abortai visą laiką egzistavo, ir jeigu nėra galimybių juos daryti legaliai, jie daromi nelegaliai, o tai turi labai neigiamų pasekmių moterims ir jų reprodukcinei sveikatai. Taigi, užuot pagerinę gimstamumo rodiklius, mes galime juos kaip tik labai stipriai pabloginti. Abortų draudimas iš tiesų niekaip nepagerina gimstamumo rodiklių. Galime paskaičiuoti, kiek nuo tarybinių laikų, kai buvo įteisinti abortai iki 12 nėštumo savaitės, Lietuva prarado potencialių gyventojų, bet sykiu mes matome, kad jeigu valstybėje nėra sustyguota socialinė politika, ekonominiai dalykai, tai net ir gimę žmonės tą valstybę palieka. Pažiūrėkime į tą pačią Maltą ar Lenkiją, kur abortai draudžiami, ir pamatysime, kad ten gimstamumas labai prastas.
Na, o jei kalbėsime apie dilemą, ar pradėta gyvybė, ar moters teisės, tai mes turime suvokti vieną svarbų momentą: kol embrionas yra moters kūne, tai nėra koks nors atskiras darinys. Jis neatsiejamas nuo moters kūno ir dėl to jos teisėms yra teikiamas prioritetas. Pas mus dabar dažnai eskaluojama gyvybės kultūros tema, bet kaip mes tą gyvybę suvokiame? Esame europinė visuomenė – negyvename kokioje nors visiškai atsilikusioje visuomenėje, kur gyvybė suprantama taip, kad tik gimė žmogus, ir viskas. Todėl manau, kad mes jau turime kalbėti apie gyvenimo kokybę. O dabar, viena vertus, aiškinama, kaip reikia apginti embriono teises, bet jos priešpriešinamos moters teisėms. Čia iškyla klausimas, kodėl tada, kai tas embrionas išsivysto ir tampa žmogumi, suaugusia moterimi, jo teisės jau tampa nebesvarbios.
Netgi tie, kurie pasisako už moters pasirinkimą nutraukti nėštumą ar ne, juk nesako, kad jie yra už abortą, kad tai praktika, kurią reikia skatinti ir kad mes labai dėl to džiūgaujame. Juk kalbama ne apie tai. Ir jei mes iš tikrųjų norime pasiekti gerų rezultatų, pirmiausia turime imtis nuoseklaus jaunimo švietimo ir ugdymo, kad žmonės suprastų savo kūniškumą, seksualumą ir kaip su juo elgtis, spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Netgi tokioje pažangioje šalyje kaip Švedija 2012 m. šimtui gimusiųjų teko daugiau abortų nei Lietuvoje. Daugiau abortų buvo ir Jungtinėje Karalystėje. Kodėl taip yra ir ar tikrai lytinio švietimo stoka yra didžiausia problema?
M.J.: Vakarų visuomenės yra labai diversifikuotos, ir kai mes žiūrime į abortus, tarkim, Švedijoje, statistika juk nepasako, apie kokius visuomenės sluoksnius kalbame. Jeigu Lietuvoje ši informacija būtų išskleista klasiniu požiūriu, irgi matytume, kad problema kondensuojasi tam tikruose gyventojų sluoksniuose, o kituose sluoksniuose ji gerokai mažesnė. Todėl ta apibendrinanti informacija yra šiek tiek netiksli.
Yra ir įvairių etninių mažumų, kuriose niekas net nekalba apie tuos dalykus, tėvai „užsispazmavę“, kaip pas mus Lietuvoje paprastai būna, o jaunimas jau pradeda gyventi truputį kitokį gyvenimą. Be to, turime žiūrėti, ar yra prieinamos kontraceptinės priemonės, ar jos pakankamai pigios, kad kiekvienas norintis galėtų įsigyti. Pažiūrėkite, kokie brangūs Lietuvoje prezervatyvai, hormoniniai kontraceptikai. Pvz., vadinamoji trečios kartos hormoninė spiralė, labai patikimai sauganti nuo nėštumo, kainuoja 500–600 Lt. Aišku, žinant, kad tai kontracepcija ne vieniems metams, ši investicija gal ir nėra didelė, bet ši suma sudaro maždaug trečdalį vidutinio atlyginimo šalyje, o kadangi dauguma gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, vienu užsimojimu šitiek sumokėti tikrai nėra paprasta. Tebėra ir daug įsibaiminimo dar nuo senų laikų, kai buvo aiškinama, kad kontraceptikai visaip žaloja sveikatą.
Na, o jei matome, kad paskesnio vaiko nesiryžta gimdyti vyresnės moterys, iš čia kyla ir socialinio nesaugumo, galbūt ir partnerio nepatikimumo klausimai. Tad į šią problemą reikia žvelgti kompleksiškai.
VEIDAS: Bet ar apskritai įmanoma yra visuomenė be jokių abortų?
M.J.: Pasižiūrėkime dar plačiau. Mūsų valstybėje dominuoja tautos galios politika, įsivaizduojame, kad kuo žmonių bus daugiau, tuo tauta bus stipresnė. Mūsų valstybei tų žmonių reikia, nes kyla darbo jėgos klausimas ir kas gi mokės pensijas. Bet yra tautų, kuriose rūpinamasi jau ne tiek tautos gausa, kiek kokybe. Tada aiškinama, kad vieni turi daugintis, ir mes tai skatiname, o kiti – įvairios pažeidžiamos grupės, ligoti, psichinių sutrikimų turintys asmenys, tam tikrų etninių grupių atstovai ir pan. – geriau nesidaugintų. Yra ir trečias požiūris, kai aiškinama, kad jei žmonių darosi per daug, tai kyla didelė rizika. Kinijos vieno vaiko politika – tipiškas klasikinis pavyzdys. Ten intervencija į moters kūną daroma jau kitaip: jos reproduktyvumas vertinamas kaip tam tikro pobūdžio grėsmė, ir jeigu ji ryžtasi arba leidžia sau pagimdyti antrą vaiką, tada gali sulaukti pačių baisiausių represijų.
Bet ar moteris yra priverčiama pasidaryti abortą prieš savo valią, ar ji verčiama gimdyti to nenorėdama – tai yra lygiai toks pat jos žmogaus teisių nepaisymas. Turime suvokti, kad tik ji gali priimti tą sprendimą, nes jai reikės gimdyti, auginti, jai reikės susidurti su visomis įmanomomis pasekmėmis ir tik ji gali nuspręsti, ar yra tam pasirengusi, ar ne.
VEIDAS: Daugelyje Vakarų šalių jau nebekyla net diskusijų dėl moters teisės nutraukti nepageidaujamą nėštumą. Kodėl tokios iniciatyvos vis iškyla Lietuvoje?
M.J.: Yra tokia tendencija, kad tose visuomenėse, kuriose vertybinės nuostatos labiau pajudėjusios žmogaus saviraiškos linkme, – kai vertinamos žmogaus teisės, laisvės, kai jis galvoja ne apie tai, kaip išgyventi, o kokia jo gyvenimo kokybė, – ten yra daug aukštesnis tolerancijos lygis, vertinama lyčių lygybė, gerokai mažesnė ksenofobija, ten ir požiūris į moters teisę apsispręsti dėl savo kūno labiau gerbiamas. Todėl tai, kad pas mus kyla tokio pobūdžio diskusijos, rodo, jog vis dar esame toje stadijoje, kai dominuoja išlikimo vertybės: svarbiau yra išlikti, o ne tai, kaip tu gyvensi, tad ir moterų teisių klausimas tampa antraeilis. Kaip aš kartais sakau, mes gyvename visuomenėje, kurioje labai gajos tradicijos žiūrėti į moterį kaip į sekso objektą, bokso kriaušę, na, o dabar dar padarys iš mūsų ir gimdymo inkubatorius.

Praėjusį savaitgalį Vilniuje beveik 40 merginų mokėsi programavimo subtilybių išskirtinai moteriškai auditorijai skirtose dirbtuvėse „Rails Girls“. Jokios programavimo patirties neturinčios merginos galėjo išmokti „Ruby“ programavimo kalbos pagrindų ir tokiu būdu lengviau įgyvendinti savo turimas idėjas internete.
„Internetas ir informacinės technologijos paprastai laikoma vyrišku reikalu. Nors merginos tuo ir domisi, tačiau dažnai nedrįsta imti kurti pačios. Organizuodami šiuos mokymus norime paskatinti moteris domėtis programavimu ir įrodyti, kad tai nėra nieko baisaus ir nereikalauja jokių specialių gabumų. Išskirtinai moteriškoje kompanijoje programavimo pagrindų besimokančios merginos ženkliai lengviau perpranta visas subtilybes ir nebijo klausti net pačių paprasčiausių ar kvailiausių klausimų,“ – pasakoja mokymų Vilniuje organizatorė lietuvė Katja Zorina.
Vilniuje, neformalioje portalo Manodrabuziai.lt biuro aplinkoje vykę mokymai „Rails Girls“ susilaukė didelio susidomėjimo: dalyvauti juose panoro daugiau nei 100 merginų ir net keletas vaikinų. Dėl ribotų vietų skaičiaus buvo atrinkta 40 pačių tinkamiausių, tačiau buvo ir tokių merginų, kurios dėl didelio entuziazmo atvyko net ir neatrinktos. Organizatoriai džiaugėsi, kad dalyvės buvo labai įvairaus amžiaus bei skirtingų specialybių.
„Mano kasdienis darbas yra neatsiejamai susijęs su technologijomis ir programavimu, tačiau pati niekada to nesimokiau. Norėjau iš esmės suprasti, kaip tai veikia ir pabandyti ką nors sukurti pati. Mokytis programavimo tokio formato renginiuose – vienas malonumas, nes tai ne tik informatyvu ir įdomu, bet ir linksma,“ – pasakoja mokymų dalyvė, drabužių mainų platformos „Vinted“, Lietuvoje žinomos kaip Manodrabuziai.lt, produkto vadovė Ingrida Naujokaitė.
„Rails Girls“ mokymai pirmą kartą buvo suorganizuoti Suomijoje 2010 m. Idėjos sumanytojai, Linda Liukas ir Karri Saarinen, į pirmąjį nemokamą susitikimą sukvietė daugiau nei 100 merginų. Tokio pobūdžio mokymai greitai išpopuliarėjo ir šiandien yra organizuojami net 54 skirtinguose pasaulio miestuose.

Ne viena moteris užduoda sau klausimą: ir kodėl gi vyrus taip traukia lenktynės? Artėjančios prestižinės 1000 km automobilių lenktynės Palangoje vėl sulauks išskirtinio stipriosios lyties dėmesio: paprastai vyrai dominuoja ne tik tarp lenktynininkų, bet ir žiūrovų gretose.

„Pinigine.lt E-100 Racing“ komandos narys, profesionalus lenktynininkas Egidijus Gutaravičius sako, kad jam patinka lenktyniauti, nes tai ne tik malonumas ar savęs išbandymas, bet ir darbas, leidžiantis palaikyti sportinę formą, koncentraciją ir koordinaciją. Be to, automobiliai yra dideli vyrų žaislai.

„Nepakartojamas jausmas važiuoti dideliu greičiu ir kontroliuoti automobilio galią: greitėti, stabdyti ir greitai įveikti posūkius. Kita vertus, tai sudėtingas, daug specifinių žinių ir kantrybės reikalaujantis sportas, todėl pergalė būna itin saldi“, – pasakoja „Piniginė.lt E-100 Racing“ komandos lenktynininkas E. Gutaravičius, dalyvausiantis 1000 km lenktynėse.

Pasak psichoterapeuto Vyto Stoškaus, atsakymo į klausimą, kodėl būtent vyrams taip rūpi lenktynės, reikia ieškoti jų vaikystėje.

„Vyrai nuo mažens mokomi daugiau konkuruoti vieni su kitais, nei moterys, kurios labiau mokomos užjausti, prisiglausti, priimti viena kitą“, – sako V. Stoškus.

Psichologė Lina Skromovaitė teigia, kad moterims taip pat gali būti įdomu stebėti lenktynes, tačiau dažniausiai dėl kitų priežasčių, nei tai daro vyrai.

„Vyrai varžosi, lenktyniauja tarpusavyje ne dėl taurės, o dėl savo vertės, kurią įvertina moterys. Tad moterims labai svarbios ne tik automobilių lenktynės, bet visos varžybos, kuriose dalyvauja jų vyrai. Tik jos savo domėjimąsi vyrų lenktynėmis atspindi ne dalyvaudamos, o „atsiimdamos apdovanojimus“. Juk kam vyrai neša savo taures, savo galią, savo grožį, savo fizinį pajėgumą – moterims, kurios negaili epitetų savo vyrams“, – analizuoja psichologė Lina Skromovaitė.

Ketvirtadienį 19 val. Lietuvos rusų dramos teatro scenoje profesionalus namų teatras „Nikindom“ iš Maskvos, įsteigtas pasaulinio garso kalbos pedagogės Nikos Kosenkovos, rodys spektaklį „Lady Shakespeare“. Vaidinimas sukurtas iš moterų monologų, parinktų iš įvairių Williamo Shakespeare’o dramų. Mat teatro įkūrėja N.Kosenkova, oracijos seminaruose greitai atrandanti ne tik aktorių, bet ir politikų bei verslininkų balsus, įsitikinusi, kad svarbiausia lavinant kalbą – dirbti su vertinga medžiaga. Kaip senais gerais laikais būtina balsu ir geriau mintinai deklamuoti geras eiles, nes klasika auklėja, drausmina ir taurina.

Sostinės kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ savaitgalį prasidėjo tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Jį sudaro pagrindinė programa ir Eugenijos Pleškytės filmų retrospektyva, kurioje rodomas ir naujas aktorei skirtas dokumentinis filmas „Savi keliai“.
Pagrindinę programą sudaro 2011–2012 m. filmai. Tarp jų – režisierės Sally Potter pernai sukurta drama „Džindžer ir Rosa“, Myriam Najafi muzikinė drama „Kayan“, Ellos Elisabet Lemhagen drama „Karūnos brangakmeniai“ bei garsios airių režisierės Kirsten Sheridan filmas „Lėlių namai“. Išvysime ir lietuvių dokumentininkės Dali Rust juostą „Marinos namai“, pasakojančią apie poeto Arsenijaus Tarkovskio dukterį Mariną Tarkovskają.

Istorijos puslapiuose nugula ne tik faktai apie reikšminga veikla pasižymėjusių politikų darbus, bet neretai – ir jų antrųjų pusių išskirtinis vaidmuo.

Nepriklausomai nuo politinių sąlygų ar tuo metu vyravusių socialinių normų, politinių lyderių žmonos ir draugės visada sugebėdavo pasiekti savo tikslų, net jeigu vairas ir nebūdavo jų rankose. Kiekviena iš jų buvo savaip svarbi ir reikalinga: vienos savo veikla įkvėpdavo visuomenę, kitos valstybės vadovams padėdavo formuoti politiką – nei viena iš jų neliko vyro šešėlyje. Pristatome dešimt įtakingiausių XX amžiaus politikų žmonų.
1.Eleanora Roosvelt (1884–1962). Istorikai bei biografai teigia, jog šios įtakingos pirmosios ponios ir jos vyro, JAV prezidento Franklino D. Roosvelt‘o, šeima įkūnija posakį, jog už kiekvieno didžio vyro yra tokia pati moteris. Iki šiol E. Roosvelt vertinama kaip visų laikų įtakingiausia šalies pirmoji ponia. Visuomenės akyse ji buvo didžiausia vyro užtarėja. Būtent E. Roosvelt po Didžiosios depresijos padėjo vyrui ir visai JAV patikėti, jog šaliai pavyks atsitiesti. Įtakinga moteris nesislėpė vyro šešėlyje, ji aktyviai veikė žmogaus teisių srityje, ypač daug dėmesio skyrė dirbančių moterų klausimams bei Afrikos ir JAV pilietinių teisių judėjimui. Po vyro mirties E. Roosvelt nenutraukė politinės veiklos, atvirkščiai – ji prižiūrėjo, kad sklandžiai vyktų komiteto, kuris ruošė žmogaus teisių deklaraciją, darbas, o 1945 m. prezidento Harrio S. Truman‘o buvo paskirta Generalinės Asamblėjos delegate. Už gyvenimo nuopelnus E. Roosvelt buvo įvertinta net 48 garbės apdovanojimais.

2.Clementine Churchill (1885–1977). Žymiojo Britanijos politiko, Ministro Pirmininko Winston‘o Churchill‘io, žmoną biografai apibūdina kaip drovią, atsidavusią bei itin stiprią asmenybę. Vienas įtakingiausių pasaulio politikų itin vertino bei gerbė savo žmonos nuomonę – visuomet prašydavo Clementine‘os patarimų politiniais bei asmeniniais klausimais ir teigė, jog žmona yra viena svarbiausių jo politinių patarėjų. Ūmaus būdo vyras, politinės krizės, du pasauliniai karai – C. Churchill itin narsiai išlaikė šiuos išbandymus. Nuolat stebėdama bei vertindama vyro darbą C. Churchill rado laiko ir socialinei veiklai – II pasaulinio karo metais vadovavo Raudonojo kryžiaus organizacijos paramos Rusijai fondui, taip pat buvo kelių kitų paramos organizacijų vadovė.

3.Betty Ford (1918–2011). JAV prezidento Gerald‘o Ford‘o žmona gali būti laikoma viena prieštaringiausiai vertinamų pirmųjų šalies damų. Per trejus vyro valdymo metus (1974–1977) ji pasižymėjo kaip viena iš svarbiausių feminisčių, kovojusių už abortus ir lyčių lygybę darbe. Be to, B. Ford skatino krūties vėžio prevencijos iniciatyvas, kadangi pati sirgo šia liga. Visuomenėje plačiai nuskambėjo ir žinia apie B. Ford priklausomybes nuo alkoholio bei narkotikų. įveikusio sėkmingos reabilitacijos, G. Fordo žmona Kalifornijoje netrukus įkūrė priklausomybės ligų kliniką, pavadintą „Betty Ford Center”. Ši klinika iki šiol išlieka viena žymiausių tokio pobūdžio įstaigų visame pasaulyje.

4.Eva Peron (1919–1952). Pirmoji Argentinos dama, visiems geriau žinoma kaip Evita, išgarsėjo dėl itin aktyvios politinės, vadinamosios properonistinės, veiklos. Argentinos prezidento Juan‘o Peron‘o žmona itin daug dėmesio skyrė darbininkų problemoms bei teisėms. E. Peron vadovavo Darbo bei Sveikatos ministerijoms ir siekė užtikrinti lygias nemokamos sveikatos priežiūros galimybes. Ji savo tautai buvo puikus paramos, pasitikėjimo pavyzdys bei įkvėpimo šaltinis. Argentiniečiams labai padėjo sėkmingai veikęs Evos Peron paramos fondas, o pirmoji jos įsteigta Argentinos feminisčių partija – „Moterų peronisčių partija“ – skatino moterų politinę savimonę. Nepaisant didelio kariuomenės bei elito nepasitenkinimo jos veikla, tautos numylėtinė išvengė didesnių pasipriešinimo veiksmų.

5.Nancy Davis Reagan (1921). N. Raegan buvo kur kas labiau suinteresuota savo vyro, JAV prezidento Ronald‘o Reagan‘o, politiniais reikalais nei galimybe siekti asmeninės karjeros valdžioje. Būtent todėl valdinga moteris nukreipė savo energiją į R. Reagan‘o politinės aplinkos formavimą – itin kontroliavo jo bičiulių bei kolegų ratą. Neabejojama, jog moters sprendimu iš prezidento kabineto buvo pašalintas ne vienas jai neįtikęs prezidento komandos narys. Visuomenę ypač nustebino atviras pirmosios poros prisipažinimas, jog N. Reagan ilgą laiką naudojosi astrologės pagalba tam, kad galėtų suplanuoti svarbiausius vyro darbotvarkės klausimus – netgi kelionių ar susitikimų datas. Moteris teigė, kad tokios pagalbos ėmėsi kaip alternatyvios galimybės apsaugoti savo vyrą po to, kai 1981 m. buvo pasikėsinta į jo gyvybę.

6.Rosalynn Carter (1927). Ši JAV pirmoji dama, buvo itin atsidavusi savo vyro Jim‘o Carter‘io pagalbininkė. Paties prezidento teigimu, žmona jam padėjo susidoroti su patirties stoka bei tapo svarbiausia politine patarėja. R. Carter nebuvo tokia garsi savo pareiškimais ar tiesioginėmis politinėmis veiklomis kaip E. Roosvelt ar B. Ford, tačiau jos kontrolė Prezidento kabinete buvo akivaizdi. Ponia Carter dalyvaudavo daugumoje Prezidento kabineto susitikimų, aukščiausio rango išvykų bei nebyliai priėmė ne vieną svarbų politinį sprendimą. Vyro prezidentavimo laiku R. Carter buvo paskirta Psichinės sveikatos komisijos garbės vadove. Moteris iki šiol dirba su įvairiomis paramos bei labdaros organizacijomis.

7.Jacqueline Kennedy (1929–1994). Tautos mielai vadinta Jackie, istorikų ji vertinama kaip viena įtakingiausių politikų žmonų. Nors John‘o Kennedy valdymo laiku Jackie nebuvo suinteresuota politika bei nesivėlė į 7-ojo dešimtmečio pilietinius ar politinius judėjimus, ji tapo tikra ikona JAV visuomenei. Ji pirmoji atvėrė atnaujintų Baltųjų rūmų duris tautai ir į savo namus įsileido televiziją. Menų mylėtoja J. Kennedy garsėjo puikiu, išlavintu skoniu. JAV moterys dievino Jackie dėl jos rafinuoto stiliaus, o tarptautiniai politikos lyderiai itin vertino šios prezidentienės atvykimą į tarptautinius susitikimus. Moters stiprybė ir pasišventimas savo vyrui bei tautai buvo geriausiai matomas jos tylaus gedulo metu, tragiškai žuvus J. F. Kennedy.

8.Raisa Maximovna Gorbačiova (1932–1999). Michailo Gorbačiovo žmona buvo pirmoji Sovietų Sąjungos lyderio žmona, kuri pasisakė už Rusijai neįprastas naujoves visuomeniniame gyvenime bei politinėje erdvėje. M. Gorbačiovas savo naujausioje autobiografinėje knygoje „Vienas su savimi“ rašo, kad Raisa „itin sunkiai taikstėsi su nauja santykių sistema“ – pasipūtimo, netakto ir pataikavimo mišinys, vyravęs aukštesniuose sluoksniuose, piktino intelektualią ir tolerantišką Sovietų Sąjungos prezidento žmoną. Tad ji atsiribojo nuo „Kremliaus žmonų“ ir atsidavė filantropinei bei socialinei veiklai. Jau minėtoje knygoje M. Gorbačiovas su didele pagarba ir meile atsiliepia apie svarbų žmonos palaikymą ir jos atvirai viešojoje erdvėje rodomą ištikimybę jo įsitikinimams. Sovietų Sąjungos prezidento žmonai buvo įdomus kultūrinis gyvenimas – jos iniciatyva buvo įkurti Rusijos kultūros išsaugojimu besirūpinantys fondai. Ji taip pat užsiėmė neįprasta veikla – ieškojo naujų Rusijos talentų bei padėjo jiems siekti aukštumų meno pasaulyje. M. Gorbačiova buvo elegancijos etalonas –  M. Gorbačiovas knygoje „Vienas su savimi“ taip pat rašo: „Raisa jautė kažkokį vidinį poreikį gerai atrodyti visais atvejais. Per visus drauge nugyventus metus Raisa nė karto nepasirodė man rytą susitaršiusi.“ Dinamiška R. Gorbačiovos persona bei išskirtinis stilius buvo naujiena sovietinėje erdvėje, tai leido sušvelninti Rusijos įvaizdį pasaulyje bei buvo teigiamai vertinama Vakarų žiniasklaidos ir politikos analitikų.
9.Hillary Rodham Clinton (1947). Ji yra neabejotinai viena svarbiausių XX a. JAV pirmųjų damų, tapusi ryškia vyro, JAV prezidento Bill‘o Clinton‘o, konkurente. Moters interesų zonoje visuomet buvo socialinės moterų bei vaikų problemos, įvaikinimo klausimai. Pasibaigus antrajai B. Clinton‘o kadencijai, H. Clinton karjera patyrė spartų šuolį. Ji tapo Niujorko valstijos senatore, o dabartinis JAV prezidentas Barack‘as Obama pirmosios kadencijos metu H. Clinton paskyrė valstybės sekretore. Antrosios kadencijos metu politikė šio posto atsisakė. Ypatingą savo stiprybę H. Clinton parodė žymiojo Baltųjų rūmų skandalo metu, kuomet palaikė savo vyrą, įtariamą romanu su tuometine savo praktikante Monica Lewinsky.

10.Janet Kataaha Museveni (1948). Ugandos prezidento Yower‘io Museven‘io žmona analitikų vertinama kaip viena įtakingiausių Afrikos pirmųjų damų. Po daugybės metų praleistų Kenijoje, Tanzanijoje bei Švedijoje, bėgant nuo karo gimtoje Ugandoje, J. Museveni šiuo metu yra itin aktyvi šalies politikė. Moteris veikia Ugandos parlamente bei Ministrų kabinete. Itin vertinamos J. Museveni iniciatyvos, kurios skatina Ugandos vaikų edukaciją. Jau ilgą laiką ši politikė yra įsitraukusi ir į prieš AIDS kovojančias kampanijas. Vienu svarbiausių ir sėkmingiausių J. Museveti iniciatyvų iki šiol laikoma jos įsteigta organizacija „Ugandos moterų pastangos išsaugoti našlaičius“, kuri Ugandoje gelbsti beglobius vaikus ir žmonėms diegia socialinės atsakomybės suvokimą.