Darbo santykiai. Per pastaruosius šešerius metus atlyginimų skirtumas tarp vyrų ir moterų Lietuvoje mažėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje – nuo 21 iki 12,5 proc. moterų nenaudai. Tačiau šį pokytį daugiausia lėmė ne aktyvi valstybės politika, o pasaulinė ekonominė krizė.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas yra sudėtinga, įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių nulemta problema. Nors lyčių lygybė ir vienodos galimybės – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų (šis principas suformuluotas dar 1957 m.) ir tam išleidžiamos didžiulės sumos pinigų, kuriamos strategijos, socialinės reklamos, veiksmų planai ir kt., bet šalys narės šioje srityje iki šiol itin skiriasi, o bendri rezultatai nedžiugina. Didžiausias vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis, siekiantis net  30 proc., 2013-aisiais fiksuotas Estijoje. Toliau rikiuojasi Austrija (23 proc.) ir Čekija (22 proc.). O geriausia padėtis tarp Bendrijos narių šioje srityje yra Slovėnijoje ir Maltoje: čia uždarbio skirtumas neviršija 5 proc.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir Darbo kodeksas numato, kad už vienodą bei vienodos vertės darbą moterims ir vyrams turi būti mokamas vienodas atlyginimas, o bet kuris asmuo, manantis, kad darbdavys pažeidžia įstatymą šiuo aspektu, gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tačiau, kaip rodo Lietuvos ir ES patirtis, vien teisinio reguliavimo nepakanka – svarbų vaidmenį iki šiol vaidina tradiciškai „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų skirtumai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 657, o vyrų – 774 eurai. 2013-aisiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 12,5 proc., o privačiame sektoriuje – 15,8 proc. Lietuva pagal šį rodiklį viršija Europos Sąjungos vidurkį ir šiuo metu užima aštuntą vietą tarp kitų Bendrijos narių.

Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2013 m. buvo 35–44 metų amžiaus darbuotojų (17,9 proc.), mažiausias – 65 metų ir vyresnių (5,7 proc.) bei jaunesnių nei 25 metų (7,3 proc.) darbuotojų amžiaus grupėse.

Kyla klausimas: kaip Lietuva, kurioje ekonominiai ir socialiniai procesai paprastai brėžiami per neoliberalizmo prizmę, šioje srityje užima tokias aukštas pozicijas? Pavyzdžiui, pagal vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą lenkiame Švediją ir Suomiją – valstybes, kurios iš pažiūros atrodo lyčių lygybės lyderės Europoje ir pasaulyje. Neoliberalizmo etalonas, į kurį nuolat lygiuojamės, – kaimyninė Estija šioje srityje yra pati paskutinė, o modifikuotą socializmą po Jugoslavijos subyrėjimo pratęsusi Slovėnija – absoliuti lyderė.

Vilniaus universiteto sociologo Romo Lazutkos teigimu, posovietinėse valstybėse vyrų ir moterų užmokesčio skirtumai paprastai yra mažesni nei Pietų ar Vidurio Europos valstybėse, ir tam įtakos turi sovietinė socializmo praeitis. Tuo metu, nepaisant šiandieninių vilniečių skundų, buvo gerai išplėtota valstybinė vaikų priežiūros sistema, suteikdavusi daugiau galimybių moterims siekti karjeros ir dalyvauti darbo rinkoje. Kai kuriose Europos valstybėse to iki šiol neįvyko.

Be to, komunizmo metais propaguota lyčių lygybė, o šios ideologijos atgarsiai pastebimi iki šiol. Statistiškai Lietuvoje moterų užimtumas yra aukšto lygio, o darbo neturinti moteris traktuojama kaip nevisavertė visuomenės narė. Sovietiniais laikais, kaip ir šiandien, moterys turėjo geras galimybes gauti išsilavinimą – šiuo metu Lietuvos moterys yra labiausiai išsilavinusios Europoje.

Kita vertus, katalikiškose, vėlai industrializuotose valstybėse, kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, savo vaidmenį iki šiol vaidina ir šeimos tradicijos, todėl moterims tenka didesnis krūvis šeimoje, didesnis indėlis auginant ir prižiūrint vaikus, dirbant namų ruošos darbus ir pan. Tačiau ne visi tradicinės visuomenės požymiai nepalankūs siekti karjeros. Pavyzdžiui, seneliai Lietuvoje ir kitose panašiose regiono valstybėse iki šiol padeda auginti vaikus, priešingai nei Vakarų Europoje, kur jie anūkams nėra linkę aukoti tiek daug savo laiko.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, viešose vietose ir informacinėje erdvėje gausu socialinės reklamos, raginančios atkreipti dėmesį į nevienodo vyrų ir moterų užmokesčio problemą, stereotipus apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje. Pavyzdžiui, vyras ir moteris perkasi parduotuvėje, o prie mokėjimo kasos moteriai nupilamas penktadalis pakelio pieno, nuplėšiama pusė žurnalo ir pan. Nėra aišku, kiek tokios priemonės duoda naudos, tačiau tai bene pagrindinis instrumentas sprendžiant šią problemą.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygybės skyriaus vedėjos Vandos Juršėnienės, per minėtą laikotarpį Lietuvoje buvo pasitelktos šviečiamosios, informacinės, teisinės priemonės, kurios paskatino keistis įmonių vadovų, darbdavių, visuomenės nuostatas, ypač dėl moterų dalyvavimo priimant sprendimus, dėl to, kad moterų ir vyrų darbas turi būti vienodai atlyginamas, kad atitinkamą darbą gali vienodai kokybiškai atlikti tiek moterys, tiek vyrai – ar tai būtų prekybos centro kasininko, ar vadovo, ar kuris nors kitas darbas. Tai lėmė teigiamus pokyčius darbo rinkos segregacijos atžvilgiu.

Vis dėlto didžiausią įtaką turėjo pasaulinė ekonominė krizė ir jos sukelti struktūriniai pokyčiai. Iki 2008-ųjų moterų atlyginimai Lietuvoje buvo mažesni daugiau nei penktadaliu, ir šalis rikiavosi toli nuo lyderių. Pasak Kauno technologijos universiteto docentės Rūtos Brazienės, pagrindinių pokyčių Lietuvoje priežastis yra ne didesnės lyčių lygybės užimtumo srityje atsiradimas, o tai, kaip pasaulinė krizė paveikė kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius. Kadangi labiausiai nukentėjo privatus, ypač statybos sektorius, daug didesnė dalis vyrų prarado darbą ar jų atlyginimai buvo sumažinti. Daugelis jų vėliau pasirinko emigraciją.

Be to, atskirose šalies ekonomikos šakose lyčių skirtumai išlieka didžiuliai. Statistika rodo, kad finansinėje ir draudimo veikloje moterys iki šiol uždirba 40 proc. mažiau nei vyrai (2008 m. – 46 proc.), informacijos ir ryšių srityje šis skirtumas netgi 5 proc. išaugo ir šiuo metu siekia 27 proc., apdirbamojoje gamyboje – 26 proc.

2013 m. moterys sudarė 38,6 proc. visų vadovų (teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų). Moterys rečiau nei vyrai kuria savo verslą ir dirba savarankiškai. 2014 m. savarankiškai dirbo 8,9 proc. visų dirbančių moterų, o vyrų – 12,9 proc.

Taigi per pasaulinę ekonomikos krizę sumažėjus geriausiai mokamų, o dažnai ir išpūstų ekonomikos sektorių atlyginimams, skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų susitraukė daugiau nei trečdaliu, nes tradiciškai „moteriškų“ profesijų – mokytojų, medikų ar socialinių darbuotojų pajamos krito kur kas mažiau. „Galima sakyti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos yra brangesnės, bet mažiau saugios krizių ir kitų panašių įvykių kontekste“, – pabrėžia sociologė. Krizei pasibaigus atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų antrus metus iš eilės šiek tiek didėja.

Pasak R.Brazienės, nors šiandieniniu lyčių atlyginimų skirtumu dažnai norima džiaugtis, retai susimąstoma, kokią įtaką tai turi gyvenimo ciklo perspektyvoje, pavyzdžiui, skirtumui tarp vyrų ir moterų pensijų.

„Kaip žinome, Lietuvoje moterys gyvena vidutiniškai apie 12 metų ilgiau nei vyrai. Jos lieka su tomis mažesnėmis pensijomis, taigi natūralu, kad vyresnių nei 65 metų moterų skurdo riba daugiau nei 10 proc. viršija vyrų skurdo ribą. Ir jeigu mes pabandytume paimti bendrą individą ir apskaičiuoti, kiek moteris per gyvenimą neuždirba pinigų, kuriuos galėtų uždirbti, tai padauginus šiandieninį skirtumą, per 13 proc., iš profesinio gyvenimo ciklo, trunkančio apie keturiasdešimt metų, susidarys gana įspūdingos sumos“, – tvirtina mokslininkė.

Svarbų vaidmenį iki šiol tebevaidina lyčių vaidmenys ir tradicijos, kurios formuoja vyrų ir moterų įvaizdį visuomenėje nuo pat mažumės. Tai lemia visuomenės projektuojamus lūkesčius bei pasirenkamas profesijas. R.Brazienės teigimu, sektoriai, kuriuose dominuoja moterys, iki šiol yra „pigesni“: tai medicina, švietimas, socialinės paslaugos, smulkioji prekyba ir kt.

Kaip pastebi R.Lazutka, tam tikra ekonominių sektorių segregacija dar egzistuoja, tačiau vis daugiau moterų eina dirbti į „vyriškas“ sritis – tampa vadybininkėmis ar vadovėmis. Tai lemia ir joms palankesnė švietimo sistema.

„Vis dažniau kalbame, kad egzaminavimo ir vertinimo tvarka mokymosi rezultatų atžvilgiu palankesnė merginoms ir moterims, kurios yra stropesnės. Vyrukai jau paauglystėje paišdykauja, dažnai nesilaiko tvarkos ir ne dėl to, kad būtų mažiau gabūs, bet dėl mažesnio tvarkingumo gauna mažesnius balus. O tuomet būna sunkiau įstoti ir į universitetus, ypač socialinių mokslų – ekonomikos, teisės, vadybos sritis, kuriose dabar vyrauja merginos. Todėl šiose srityse merginos turi daugiau galimybių, o tai lemia ir algų vidurkio didėjimą“, – aiškina sociologas.

Tyrimai rodo, kad moterys mažiau išrankios ir dėl darbo pobūdžio, ir dėl būsimo atlygio. ES yra išsikėlusi tikslą didinti moterų užimtumą, tačiau Lietuve jis ir taip didelis: pernai bedarbių moterų buvo 68,3 tūkst., o vyrų – 89,8 tūkst.

Sociologai pastebi, kad bedarbiai vyrai darbo ieškosi ilgai, jų lūkesčiai yra didesni ir jie dažnai nesiima menkai atlyginamo bei nekvalifikuoto darbo. O moterys linkusios greičiau spręsti problemas, imtis smulkių žingsnių, kad pagerintų esamą padėtį. Be to, daug daugiau vyrų apskritai yra ekonomiškai neaktyvūs – jie ir nedirba, ir neieško darbo.

„Dar per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Pasaulio bankas atliko tyrimą apie pokomunistines šalis, ir čia buvo pastebėta, kad moterys imasi tam tikrų greitų sprendimų – mažo versliuko, perpardavinėjimo ar pan., nes žino, kad kasdien reikia pamaitinti vaikus. Užuot puolusios į visišką neviltį ar prie televizoriaus kūrusios grandiozinius planus, jos tiesiog imasi kažkokių smulkių veiklų ir taip įsitraukia. Todėl atlyginimų skirtumai gali būti nulemti ir moterų požiūrio, nes jos yra aktyvesnės smulkiuose dalykuose, imasi mažiau atlyginamo darbo“, – pasakoja R.Lazutka.

Šių metų vasarį Vyriausybė patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 m. programą. Joje numatyti ne itin ambicingi tikslai: 2021-aisiais moterys turėtų sudaryti 20 proc. sprendimų priėmėjų ir einančių aukščiausias pareigas vadovų (2014 m. šis rodiklis buvo 19,24 proc.), o moterų ir vyrų algų skirtumas per šešerius metus turėtų sumažėti 0,05 proc. punkto – nuo 12,5 iki 12,45 proc. Akivaizdu, kad toks visiškai nežymus pokytis gali įvykti ir savaime, be didesnių išorinių pastangų.

O tam, kad įvyktų tikri, ne ekonominių procesų nulemti pokyčiai, pasikeistų požiūris ir išnyktų tradiciniai stereotipai, pasak sociologės R.Brazienės, labiausiai reikia ne konkrečios politikos ar dar vieno veiksmų plano, bet įvykusios kartų kaitos ir laiko.

Dovaidas Pabiržis

Darbo santykiai. Danų ekspertas pabrėžia, kad mažoms ekonomikoms netrūks pinigų, darbdavių ir darbuotojų, tik joms liberalizavus darbo santykius.

Lietuvoje diskusijos dėl darbo santykių ir protingo darbuotojų socialinių garantijų balanso aršios ir nerezultatyvios. Mokslininkų darbo grupės, neseniai pateikusios išvadas apie darbo santykių tobulinimą, vizijas užgožė – ironiška – pačios darbo grupės ir jos darbdavio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, abejotino skaidrumo darbo apmokėjimo sutartis. Didelė dalis politikų iš esmės pripažįsta, kad darbo rinką reikia liberalizuoti, bet sprendimų nepriima, nes tai vieni rinkimai, tai kiti, ir rizikuoti rinkėjų simpatijomis nesiryžtama. Profsąjungos linkusios viską vetuoti. O darbdaviai su darbuotojais neretai tiesiog susitaria tarpusavyje dėl vokelių principu paremtų darbo santykių.

Danijoje situacija priešinga. Ten algos vienos didžiausių ES, nedarbas mažiausias, maždaug perpus mažesnis nei Lietuvoje, socialinė rūpyba – tarp dosniausių, o nelegalus darbas gana retas. Kaip tai pavyksta ir ko Lietuva gali pasimokyti iš danų, „Veidas” klausė ES atstovybės Lietuvoje kvietimu Vilniuje patirtimi pasidalijusio Danijos užimtumo ministerijos vyriausiojo politikos patarėjo, knygos apie darbo rinką autoriaus Thomo Molstedo Jorgenseno.

VEIDAS: Danijoje liberali darbo rinka, didelės algos ir dosni socialinės rūpybos sistema. Kaip ir mums to pasiekti?

T.M.J.: Klausimas labai sunkus, nes dauguma Lietuvos šios srities problemų, mano požiūriu, kyla iš klausimo, kas pirma – višta ar kiaušinis, nes kaip gali būti dosni socialinės apsaugos sistema, jei žmonės nenori mokėti mokesčių, ir kaip galima surinkti daugiau mokesčių, kurių reikia socialinėms problemoms spręsti, kai algos mažos, vadinasi, ir mokesčių surenkama mažai. Viskas tarpusavyje labai glaudžiai susiję.

Dar vienas labai svarbus dalykas, kai kalbama apie darbo rinkos apsaugą: reikia laikytis principo, kad socialiniai partneriai nėra žmonės, kurie tik sako „ne”, – tai žmonės, kurie jaučiasi atsakingi už visos darbo rinkos plėtrą, siūlo, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Pavyzdžiui, Danijoje veikia profsąjungos, joms priklauso apie 75–80 proc. darbuotojų (apie 60 proc. privačiame, beveik 100 proc. – viešajame sektoriuje). Tačiau žmonės gana dažnai atleidžiami iš darbo, nes patys nori jį keisti, kad gautų didesnį atlyginimą, užuot bandę susisieti su darbdaviu amžiams. Mobilumas darbo rinkoje laikomas pozityviu elementu, nes tai susiję ir su atlyginimų lygiu.

Danija, kaip ir Lietuva, nedidelė ir atvira ekonomika. Taigi reikia būti labai lankstiems, kad būtume pajėgūs operatyviai reaguoti į pokyčius. O dabar toks laikas, kai pokyčiai vyksta nuolat ir jie labai spartūs. Kai esame maža ekonomika, lankstumas darbo rinkoje yra vienintelis būdas tapti turtingiems tiek pajamų, tiek darbdavių, tiek ir darbuotojų požiūriu.

Beje, vienas pastebėjimas: dažnai manoma, kad Danijoje darbo santykių sistema visai liberali, į darbuotojo saugumą kreipiama mažai dėmesio. Bet iš tikrųjų taip nėra. Vis dar tobuliname vadinamąjį ~flexicurity~ modelį, bet jau yra pavykę pasiekti neblogą balansą tarp darbo santykių liberalumo ir darbuotojo socialinio saugumo. Taip, Danijoje dabar galima nesunkiai pasamdyti ir nesunkiai atleisti darbuotoją, tačiau tai nereiškia, kad darbo santykiai veikia laukinių Vakarų principu.

VEIDAS: Kaip praktiškai atrodo tas ~flexicurity~ modelis, kurį bando diegti ir kitos valstybės?

T.M.J.: Tam reikia trijų bazinių elementų. Pirma, turi būti tam tikro lygio nedarbo draudimas, socialinis saugumas, nes be jo negali būti darbo santykių lankstumo. Tačiau ir atvirkščiai – darbo santykiai turi būti lankstūs, dinamiški, įtraukiantys žmogų į darbo rinką. Tai labai svarbu, nes darbdavys suinteresuotas darbuotoją tiek lengvai pasamdyti, tiek jį atleisti, bet dėl objektyvių priežasčių – jei nėra darbo ar darbuotojui trūksta kvalifikacijos atlikti pareigas. Tačiau negalima žmogaus atleisti, jei jis darbdaviui tiesiog nepatinka. Įstatymai reglamentuoja, kad darbuotojas negali būti diskriminuojamas dėl amžiaus ar lyties. Lankstūs ir įtraukūs darbo santykiai reiškia, kad situacijai pagerėjus žmogui vėl bus galimybė įsidarbinti.

Antra, vykstant dialogui tarp socialinių partnerių labai svarbu konsensusas. Jis turi prasidėti darbdavių ir darbuotojų lygmeniu, gali įtraukti ir daugiau partnerių.

Trečia, teisės aktai turėtų ne per griežtai reglamentuoti darbuotojo priėmimą ir atleidimą iš darbo, tai derinant su kitomis darbo santykių lankstumo formomis. Tai turi paskatinti mobilumą pereinant iš vieno darbo į kitą, sukurti geresnes įsidarbinimo galimybes neturintiems darbo.

VEIDAS: Danijos darbo santykiai laikomi pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau, pasak vieno eksperto, Lietuvai ši sistema netinka, nes jai funkcionuoti reikia nekorumpuotos, nepiktnaudžiaujančios valstybės parama, vieni kitais pasitikinčios visuomenės. Ar pritariate tokiai nuomonei?

T.M.J.: Iš esmės pritariu. Bet nuo kažko juk reikia pradėti keisti padėtį. Manau, didesnį akcentą reikėtų teikti atsakomybei – tiek kiekvieno darbuotojo, tiek socialinių partnerių. Jūs turite plėtoti partnerystę visais lygiais.  Reikia skatinti darbuotoją ir darbdavį pačius tiesiogiai ieškoti išeičių iš susidarančių situacijų. O profsąjungos, valstybės institucijos turėtų daugiau koncentruotis į kovą su nelegaliu darbu ir korupcija. Tai viena svarbiausių problemų: jei bus didelė korupcija, aukštas nelegalaus darbo lygis, bus neįmanoma kurti gerovės valstybės, nes ji remiasi geru mokesčių surinkimu. Korupcija ir gerovės valstybė – tarpusavyje nesuderinamos sąvokos.

VEIDAS:  Lietuvoje yra Trišalė taryba, sudaryta iš Vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų. Ar tokia institucija yra Danijoje?

T.M.J.: Danijoje yra daug panašių institucijų. Bet, mano manymu, jas vertėtų pertvarkyti, nes jos turi tendenciją užsiciklinti savo pačių veikloje, maža to, didina biurokratiją. Tada realios ir labai rimtos problemos, kurioms spręsti ir buvo sukurtos šios institucijos, nustumiamos į šalį, o viršų ima klausimai, kaip išlaikyti šias struktūras, kaip jų darbuotojams neprarasti savo postų. Nežinau recepto, kaip to išvengti, bet vienas iš būdų – reformuoti šias institucijas, joms įleidžiant naujo kraujo, priimant jaunesnių žmonių.

Dažniausiai profsąjungų atstovai, lyderiai yra vyresnio amžiaus žmonės. Pažiūrėkite į profsąjungų atstovų, vadovų susirinkimus – ten beveik nėra jaunimo. Kažkas čia negerai. Reikia atnaujinti šias organizacijas, atjauninti jų vadovybę, tobulinti valstybės institucijų ir profsąjungų bei darbdavių bendradarbiavimą, keliant klausimus, ką kiekvienas šioje srityje daro, kokias konkrečias iniciatyvas siūlo, kokių siūlymų yra parengę. Jei kas nori daryti įtaką, vaidinti vaidmenį visuomenėje (o profsąjungos tą nori daryti), neužtenka vien sakyti „ne”: privalai siūlyti sprendimus, o ne tik spausti socialinius partnerius ir bandyti ant jų uždėti visą naštą.

Ir Danijoje diskutuojame, kad vieni kitiems bandome primesti problemų sprendimą, tačiau labai svarbu, kad kiekvienas jaustų už tai atsakomybę, matytų reiškinių visumą, o socialinių partnerių institucijas reikia refomuoti prisimenant jų pagrindus, jų esmę, kokiam tikslui jos buvo steigiamos ir ko jos turi siekti.

Tad ir Lietuvoje reikia ieškoti atsakymų, kaip geriau sutvarkyti šią sistemą, užuot tik skundusis dėl didelių mokesčių ir toleravus nelegalų darbą, teisinantis neturint kito pasirinkimo. Beje, ir Danijoje pasitaiko nelegalaus darbo, tad irgi turime dar daug padaryti, kad to išvengtume.

VEIDAS: Lietuvoje darbo mokesčiai iš tiesų labai dideli, net vieni didžiausių tarp ES šalių. Kokią tai, jūsų vertinimu, daro įtaką darbo rinkai?

T.M.J.: Dideli darbo mokesčiai turi mažėti, nes tai skatina vengti juos mokėti. Danijoje taip pat daug diskutuojama, kaip galėtume sumažinti mokesčių naštą darbui. Ekonomistai nuolat siūlo tai, kas politikams nepatinka: jie pataria daugiau mokesčių užkrauti nekilnojamajam turtui, o ne dirbantiesiems, nes nekilnojamasis turtas čia vis tiek liks, o žmonės, jei bus nepatenkinti, emigruos iš šalies.

Be to, tai dar padeda išlaikyti ir socialinį balansą, nes dideliuose namuose gyvena turtingi žmonės. Tiksliai nežinau situacijos jūsų šalyje, bet toks principas ir pas jus turėtų veikti.

VEIDAS: Lietuvoje profsąjungos kovoja prieš darbo rinkos liberalizavimą, kad neva apsaugotų žmones nuo atleidimo iš darbo. Darbo rinkos ekspertai tikina priešingai: liberali rinka padeda mažinti nedarbą. Kokį ryšį tarp nedarbo ir darbo rinkos liberalumo lygio įžvelgiate jūs?

T.M.J.: Tai tiesiogiai susiję. Jei darbo rinkos įstatymuose yra labai griežtų ribojimų, darbdaviai darbuotojus samdys pagal nepalankias darbuotojui sutartis, o gal ir nelegaliai. Pateiksiu tokį pavyzdį: prieš keletą metų didžiausia įstatyminė darbo santykių apsauga buvo įteisinta Nigerijoje, Afrikoje. Tik problema, kad niekas ten nesamdė žmonių dirbti legaliai, nes jų darbo apsaugos priemonės buvo labai didelės. Jei ribojimai per griežti, tai neveikia. Tas pats principas galioja ir mokesčiams: jei jie per dideli, bandoma išvengti juos mokėti. Per didelis ir per sudėtingas darbo apmokestinimas atgraso nuo sąžiningo mokesčių mokėjimo.

VEIDAS: Lietuva pagal nedarbo rodiklius vis dar negrįžo į ikikrizinį lygį. Kaip sunkmečio aplinkybėmis keitėsi Danijos darbo rinka?

T.M.J.: Kaip ir visa Europa, Danija patyrė dramatišką ekonominę krizę. BVP krito 8 proc. Padidėjo nedarbas, nors jis Danijoje visuomet buvo gana žemo lygio, nes mūsų šalis patraukli darbuotojams dėl didelių atlyginimų. Tačiau užgriuvus krizei per kelis mėnesius darbą prarado apie 200 tūkst. žmonių.

Danija skubiai reagavo į krizę. Per pusmetį atlyginimai pradėjo beveik nebekilti, o iki sunkmečio jų didėjimas siekė 5–6 proc. per metus. Sumenko vidaus paklausa.  Suvokėme, kad reikia imtis reformų, koreguoti ligi tol taikytas socialinio draudimo, nedarbo išmokų schemas. Kaip ir Vokietijoje, kitose valstybėse, krizės laikotarpiu žmonėms buvo leidžiama dirbti ne visą darbo dieną ir gauti socialinę pašalpą. Tiesa, Danijoje šis vadinamasis ~kurtzarbeit~ metodas taikytas ne tokiu dideliu mastu kaip Vokietijoje.

Maksimalų nedarbo išmokos laikotarpį pailginome nuo dvejų iki trejų metų. Sumažinome mokesčius. Tai buvo labai svarbus žingsnis stabilizuojant ekonominę situaciją. Krizės aplinkybėmis labai svarbu įmonėms sukurti palankias sąlygas, todėl reikia, kad mokesčiai krizių laiku per daug nepakiltų. Antra vertus, tokioje šalyje kaip Danija, kurioje socialinė apsauga dosni, reikia surinkti daug mokesčių, nes reikia lėšų tai socialinei apsaugai. Tad reikėjo operatyvių reformų, ir jos buvo sunkios.

Socialinių ir nedarbo išmokų sistemą labiau individualizavome. Nedarbo išmokas jaunesniems nei trisdešimties metų asmenims praktiškai visai nustota teikti, tačiau jiems skirtos išmokos, stipendijos mokymuisi. Taigi nebaigę mokslų asmenys buvo priversti mokytis. O aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai darbo rinkoje, kaip žinome, paklausesni.

Ligos pašalpų sistemoje įgyvendinome aktyvias priemones, taikomas ligos pradžioje, kad žmogus greičiau pasveiktų ir grįžtų į darbo rinką, nes jei nedarbingumas užsitęsia, darbuotojas pamažu išstumiamas iš darbo rinkos. Investavome į aktyvią darbo rinkos politiką, pradėjome taikyti labiau individualizuotą požiūrį, daugiau dėmesio skyrėme švietimui, mokymui.

Priimtas sprendimas, kad asmuo iki keturiasdešimties metų negali pretenduoti į neįgalumo pensiją. Jei žmogus gauna šią pensiją ankstyvame amžiuje, dažniausiai nuo jos lieka priklausomas visą gyvenimą, nes jei toks žmogus būdamas jaunas nesusiranda darbo, tikimybė, kad susiras vėliau, mažėja. Tai žala žmogui ir našta valstybei. Didelė dalis gaunančiųjų neįgalumo išmokas turėjo psichologinių, psichinių problemų, bet dabar tokie sutrikimai gana sėkmingai gydomi, žmogus gali su jais gyventi ir dirbti, o ne būti priklausomas nuo neįgalumo išmokų.

Sumažinę neįgalumo išmokų skaičių įdiegėme daugiau reabilitacijos schemų, į kurias įtraukėme įvairius partnerius – šeimos, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigas.

VEIDAS: Darbo rinka pasaulyje keičiasi daug sparčiau nei darbo įstatymai. Šiandien žmogus gali būti įmonės darbuotojas vienoje valstybėje, o fiziškai dirbti kitoje. Bet darbo įstatymai bando šiuos santykius reguliuoti kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų. Ar darbo santykių teisinio reguliavimo srityje nepribrendo revoliucija?

T.M.J.: ES turime bendrą darbo rinką, tad reikia matyti visos Europos kontekstą. Taip, kai kurios šalys turi griežtesnių apribojimų, kitos – liberalesnių. Kontrolė būtina, tik ji turi būti išmintinga, neužkeliant kartelės tiek, kad jos pasidaro neįmanoma peržengti. Tačiau liberalesnius darbo santykius galima derinti su glaudesniu darbo rinkos partnerių bendradarbiavimu, su daugiau socialinių paslaugų. Ko mes siekiame? Padaryti darbo rinką lankstesnę ta prasme, kad darbdaviui darbuotoją būtų paprasčiau ir samdyti, ir atleisti, o darbuotojui – lengviau įsidarbinti, bet netekus darbo gauti socialinę paramą. Žodžiu, abiem pusėms reikia lanksčių ir saugių darbo santykių.

Aušra Lėka

Vyriausybė pritaria minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimui iki 900 litų, tačiau, kaip teigia ministras pirmininkas Andrius Kubilius, šis žingsnis turi būti žengiamas kartu su darbo santykių liberalizavimui.

Anot premjero, MMA kėlimas be darbo santykių liberalizavimo tik padidins nedarbą.Vyriausybė siūlo sutrumpinti įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminą, sumažinti išeitinių išmokų dydžius, ilginti savaitės darbo laiko trukmę, trumpinti kasmetines minimalias atostogas iki 20 darbo dienų, naikinti papildomas atostogas. Darbo kodekso pataisose taip pat siūloma  paprasčiau iš darbo atleisti pensininkus.

Anot BNS kalbintų kai kurių analitikų, tikėtina, kad MMA jau nuo liepos bus padidintas 100 litų – teigiama, kad, artėjant rinkimams, nepalanku atidėlioti sprendimus, kurie patinka daugumai šalies gyventojų.

„Kaip rodo visi tyrimai – ir mūsų pačių, ir Europos Sąjungos, darbo santykių lankstumas yra viena iš pamatinių nuostatų, leidžiančių verslui kurti daugiau darbo vietų, todėl darbo santykių lankstumo didinimas yra viena iš esminių sąlygų, kad Lietuvoje atsirastų daugiau darbo vietų.

Premjero teigimu, Vyriausybė į Trišalę tarybą keliaus su pasiūlymu MMA didinti galbūt dviem etapais – nuo liepos mėnesio iki 850 Lt, o nuo kitų metų sausio – iki 900 Lt.

A. Kubilius tikino nesutinkantis, kad įvairūs Darbo kodekso pakeitimai nepablogintų dirbančiųjų sąlygų.

„Mes paprasčiausiai įgyvendiname tai, kas daugelyje Europos valstybių ir mūsų kaimyninėje Estijoje jau yra seniai įgyvendinta“, – akcentavo premjeras.

„Subalansuoti santykiai turi būti tokie, kad ir darbuotojas būtų apsaugotas [...], ir darbdavys nebijotų kurti naujų darbo vietų, nes nelankstūs darbo santykiai labai dažnai darbdavį priverčia atsisakyti savo ateities planų. Darbdavys, negalėdamas matyti tos aiškios perspektyvos ir neturėdamas galimybių į tai lanksčiai reaguoti, paprasčiausiai nepradeda plėsti savo verslo“, – aiškino A. Kubilius.

"Veido" archyvas

Dauguma moterų trokšta dirbti su vyrais, nes jie esą neplatina paskalų, nekuria intrigų, nepavydi “skudurų” ir nekvaršina galvos graudžiomis nenusisekusio gyvenimo istorijomis… Be to, juk labai smagu būti pagerbtoms tarp vyrų ir turėti priežastį kasdien pasidažyti lūpas, pasitempti…

Pagerbta tarp vyrų?

Galima įsivaizduoti, kad dirbti “vyriškus” darbus (advokatauti, pardavinėti automobilius, ginklus, žūklės reikmenis, priiminėti įstatymus ir t.t.) apsuptoms stipriosios lyties atstovų – vienas malonumas. Iš tikrųjų, ne du, o vienas…

Tiesiog tikrovė gana dažnai skiriasi nuo mūsų fantazijų, o norai – nuo to, ką iš tikrųjų gauname. Esu girdėjusi ne vienos moters skundą, kad vyrų kolektyvuose jos jaučiasi kaip baltos varnos, kurių juodosios (na, tokios, kokios iš tikrųjų ir turėtų būti) į savo būrį neskuba priimti arba daro viską, kad pačios norėtų kuo greičiau iš ten nešti kudašių…

! Jeigu ketinate įsidarbinti vyrų kolektyve, būkite pasirengusi ištverti sunkumus: galite tikėtis ir išskirtinio, erzinančio dėmesio, ir užgaulių frazių, ir anekdotų apie blondines, ir patarimų, kurių jums visiškai nereikia, ir piktų komandų, ir nepasitenkinimo, ir netgi narčios kovos už vietą po saule.

Tarkime, kad jūsų svajonės dirbti su vyrais išsipildė.

Pirmąją darbo dieną pastebite, kad kolegos paslapčia jus nužiūrinėja arba lyg tarp kitko prieina prie stalo, paklausia, kaip jaučiatės ir draugiškai pasiūlo pagalbą (“Kokie trys jūsų norai – išpildysiu”, “Galiu įtarti, kad kol kas nelabai susigaudote, kas tuose popieriuose parašyta”, “Nekvaršinkite dėl to galvos, mes viską sutvarkysime, o jūs gal galite išvirti mums kavos?” ir t.t.). Per pietų pertrauką mažiausiai du bendradarbiai pajunta pareigą prisėsti prie jūsų stalelio ir elgiasi kaip tikri džentelmenai: įpila į taurę vandens, užsako kavos ir netgi sumoka už salotas… Be abejo, pirmosiomis dienomis dėmesys glosto širdį, priverčia jaustis ypatingai, tačiau po savaitės tikrai ima erzinti – netgi darosi koktu.

Ypač, jeigu esate ištekėjusi arba turite sužadėtinį (ilgametį draugą) ir neketinate megzti tarnybinio romano. Susiradote patinkantį darbą, pasitikite savimi, žinote, ką sugebate ir tenorite vienintelio dalyko – kad jus vertintų ne už gražias akis! O jeigu teks nuolat maloniai šypsotis (antraip kolegos dar, ko gero, įsižeis), klausytis anekdotų ar pakęsti asistavimą, laiko atlikti darbus tikrai neliks…

Kolegos arba bent vienas iš jų neleidžia praeiti, nuolat atsiduria šalia, kai to visiškai nenorite, meiliai žvelgia į akis? Deja, tokios situacijos – palyginti dažnos. Psichologai sako, kad įkyriais gerbėjais (padėjėjais, gelbėtojais) tampa ne tik vienišiai, bet ir vedę ar kitoms moterims įsipareigoję vyrai, kurie savo gyvenime neketina nieko keisti. Tiesiog jie tampa padėties įkaitais – esate vienintelė moteris, todėl ir kovoja dėl jūsų dėmesio…

Višta – ne paukštis, moteris…

Deja, pačios puikiai žinote, kaip dauguma vyrų užbaigia šią frazę. Ir net jeigu jūsų bendradarbiai yra puikiai išauklėti ir būdami su jumis nesisvaido užgauliomis frazėmis, nepasakoja “juodų” anekdotų, vis tiek mano, kad moterys yra drėbtos iš kitokio molio nei vyrai, todėl ir nesugeba priimti svarbių sprendimų, narplioti sudėtingų situacijų, vadovauti ir t.t. Tikriausiai jau ne kartą pykote, nes įdomūs projektai atiteko ne jums, o kolegai, kuris sėdi jums iš dešinės? Nes jis – nevedęs, neturi vaikų, kuriems reikia paruošti vakarienę ar pamatuoti temperatūrą, turi daugiau patirties ir yra vyras, vadinasi, užduotį atliks būtent taip, kaip reikia. Liūdna, bet faktas – vyrų kolektyve moterims nuolat tenka įrodinėti, kad jos – kompetetingos, o ne šiaip bobelės, kurios nežinia ką veikia kontoroje. Blogiausia, kad kova už išlikimą kartais vyksta be jokių taisyklių ir tik dėl to, kad moters laimėjimai ima ir įžeidžia stipriosios lyties atstovų savimeilę.

Psichologai sako, kad daugumai vyrų lengviau susitaikyti su tos pačios lyties bendradarbio viršenybe, nei leisti, kad sektųsi kolegei. Štai kodėl moterys, patekusios į vyrų kolektyvą, jaučiasi kaip šnipės, nutupdytos priešų teritorijoje…

Tad kaip reikėtų elgtis?

• Nebijokite prisiimti atsakomybės. Darbe daug svarbiau būti kolege, partnere, o ne jaustis moterimi.

• Nemanykite, kad kolegos nuolat stengsis nuimti dalį naštos nuo jūsų pečių, o konfliktus išspręsite lengvai ir paprastai – tereikės žavingai mirktelėti, miauktelėti ar treptelėti koja… Atsiminkite: profesionalas – belytė būtybė. Jeigu gavote darbą, turite įrodyti, kad esate jo verta.

• Tikrai nevertėtų tikėtis, kad kolegos bandys palengvinti jūsų dalią arba darbdavys reikalaus mažiau tik todėl, kad esate moteris. Patikėkite: jeigu darbe iš jūsų nebus jokios naudos, kolegos jus ir vertins kaip … interjero detalę. Jūs – kolektyvo dalis, kuriam galioja lygiai tokios pačios taisyklės, kaip ir vyrams.

• Nemėginkite įrodinėti savo tiesų (“vyrų ir moterų teisės turi būti lygios” ir kt.) bet kokia kaina, pavyzdžiui, daužydama galvą į sieną – ir galvos gaila, ir sienos. Jūsų ginklai – ramybė ir kompetencija. Jeigu iš tiesų esate gabi darbuotoja, kolegos tai pastebės ir įvertins.

• Nebijokite kreiptis pagalbos, jeigu jos iš tikrųjų reikia. Svarbiausia, leiskite suprasti, kad žinote, apie ką kalbate, užduokite konkrečius klausimus.

• Darbe neplepėkite telefonu su draugėmis (tikrai neverta joms pasakoti, kad vakar susipykote su vyru ir penkias valandas aiškinotės, kuris kaltas; jų ausims taip pat nereikia informacijos, su kuo ir kur buvote pasimatyme ir kokių bėdų mokykloje turi jūsų vaika), nesiguoskite mamai, kad vyras ir vėl pasuko “į kairę”. Vyrai – smalsūs ir taip pat mėgsta palaidyti liežuvius. Tikriausiai nenorite, kad jūsų gyvenimas būtų visiems girdint narstomas rūkomajame, juolab darbo vakarėlyje? Be to, moteriški plepalai net labai kantrų vyrą gali išvesti iš kantrybės – jeigu tikrai reikia pasikalbėti, išeikite iš kabineto. Asmeninio gyvenimo paslaptis geriau laikykite po devyniais užraktais – kolegoms užteks žinoti tik svarbiausius faktus.

• Neapkalbinėkite kolegų. Gali būti, kad su vienu iš jų sutarsite labiau ir kada nors kils pagunda išnarstyti kurio nors kito kaulelius. Atsispirkite jai, nes informacija būtinai nutekės – vyrai kartais būna labai solidarūs…

• Darbe nerodykite vakarinių apdarų, pernelyg trumpų sijonų, palaidinių giliomis iškirptėmis – renkitės taip, kaip reikalauja darbo taisyklės, neblaškykite kolegų dėmesio… Tačiau tai nereiškia, kad turite virsti pilka pele ar negalite puoštis.

• Atsisakykite koketavimo, flirto, slaptų manipuliacijų.

• Neperlenkite lazdos. Kartais moterys, norėdamos įsitrinti į vyrų kolektyvą, tapti savos, tampa į juos panašios: nusikerpa trumpai plaukus, nusiperka vyrišką kostiumą, išmoksta “juodų” anekdotų, pradeda elgtis familiariai…

• Nevaidinkite angelo sargo, nevirskite taikos balandžiu ar gerąja fėja, kuriai rūpi kolegų asmeninio gyvenimo smulkmenos ir bėdos. Kitaip tariant, neprovokuokite atvirų pokalbių, nes vyrai nemėgsta, kai kas nors mėgina lįsti giliai į jų širdis. Tačiau nenusisukite, kai pagalbos tikrai reikės.

• Stenkitės išlikti ramios, kai kolegos pakels balsą, apšauks ar  pavers jus blogos nuotaikos žaibolaidžiu. Piktas žmogus visada daro skubotas (ir kvailas) išvadas, o pyktis užkemša ausis. Net jeigu bus pikta, neatsikirskite žodžiais, kurie pirmiausia šaus į galvą, ir net užsiplieskusi galvokite, ką sakote. Antraip aplinkiniai neatskirs, kuris iš jūsų kvailas, o kuris – protingas… Palaukite, kol kolega nurims, o paskui paklauskite, dėl ko kilo konfliktas ir pasiūlykite jį taikiai išspręsti.

• Nesikuklinkite. Vyrai mėgsta savimi pasitikinčias moteris. Jeigu nenorėsite išryškinti savo laimėjimų ir pranašumų, darysite didelę klaidą, nes taip elgdamasi vargu ar sulauksite kolegų pagarbos profesinės veiklos atžvilgiu.

• Stenkitės nedalyti patarimų. “Paklausyk, ką sako moteris ir padaryk atvirkščiai”, – mėgstamas vyrų posakis. Pasirodo, jie labai jautrūs patarimams, jų nemėgsta, netgi vertina kaip kritiką. Savo nuomonę pasakykite tada, kai kolegos paprašys.

Būna ir taip…

Kolektyve daug metų su vyrais buvote lygiavertė, tačiau neseniai pakilote laipteliui aukščiau – pradėjote vadovauti skyriui, tapote redaktore ir t.t.

Kai nusistovėjusi pusiausvyra pasikeičia, būna nepatenkintų žmonių ir įtampos, tačiau jos dydis ir trukmė labiausiai priklauso nuo to, kaip pokytis buvo motyvuotas, kas ir kaip apie jį pranešė kolektyvui. Jeigu pakilote karjeros laiptais, vadinasi, buvote to verta – tikrai nereikėtų graužtis, juolab atsiprašinėti kolegų. Svarbiausia, kad vadovas kolektyvo nariams paaiškintų, kodėl būtent jūs užėmėte vadovaujamą postą. Jeigu kolegos pavydi ar pyksta – tai jų rūpestis.

Svarbiausia, kad jūs nuo pat pirmos vadovavimo dienos atvirai bendrautumėte su pavaldiniais ir nedemonstruotumėte išskirtinio savo statuso.

Vieni kolegos elgiasi taip, kad nesijaučia, jog esate moteris, kiti – nuolat primena, kad jie – stipresni, protingesni, viršesni…

Kai kuriems žmonėms (ne tik vyrams) labai svarbu statusas, nes tai jiems pakelia jų vertės jausmą. Tačiau atkakliai savo pranašumą pabrėžiantis žmogus tikrai verčia abejoti tuo, ką mėgina įrodyti. Jeigu labai stengiasi įrodyti, kad yra už jus viršesnis, matyt pats nelabai tuo tiki…

"Veido" archyvas

Naujas darbas visada yra iššūkis. Tačiau ką daryti, kai prie šio iššūkio prisideda dar viena staigmena: naujoje darbovietėje jūsų laukiantys kolegos – vien vyrai? Kova dėl išlikimo prasideda…

Ką ji čia veikia?

Iki šiol biure buvo ramu. Vyriška kompanija tyliai dirbo savo darbus, retkarčiais pasijuokdavo, kam nors mestelėjus rieboką anekdotą, o kartais vakare visi kartu nužingsniuodavo į barą išlenkti alaus.

Tačiau nusistovėjusią tvarką išardė naujiena – kolektyve nuo šiol dirbs moteris. Tai reiškia, kad bent kurį laiką teks prisiminti mandagumo taisykles, vengti necenzūrinės kalbos ir pernelyg aštrių sąmojų.

Į tokius pokyčius ne visi reaguoja vienodai. Vieniems patiks, kad biure ėmė dvelkti ir moteriškų kvepalų aromatas, bet kiti į jus žvelgs su nepasitikėjimu: “Ji ką – mano, kad sugebės dirbti vyrišką darbą?”. Įrodinėti, kad esate savo srities specialistė, vyriškame kolektyve dvigubai sudėtingiau, nes turėsite atsikratyti iš karto dviejų etikečių: “naujokė” ir “moteris”.

Kaip pelnyti pasitikėjimą

Pagalvokite apie savo kolegas. Kuriuo jų labiausiai pasitikite? Jei esate tipiška moteris, greičiausiai pačiu patikimiausiu vadinsite tą kolegą, kuriam galite pasakyti savo mintis ir idėjas, kuris jus išklauso ir pasipasakoja pats. Tai žmogus, su kuriuo jus sieja šiltas asmeninis bendravimas ne vien apie darbo reikalus.

O štai tipiškas vyras pasitikėjimą dovanoja tiems kolegoms, kurie nenuvilia sprendžiant darbo klausimus, todėl taškų kolegos akyse pelnysite niekada nevėluodama į darbą, laiku atlikdama užduotis ar išsprendusi sudėtingą problemą.
! Nepersistenkite bandydama kolegas iš karto sužavėti asmeninėmis savybėmis: pirmiausia turite pelnyti jų pasitikėjimą kaip darbuotoja.

Nesileiskite išnaudojama

Vis dėlto vien laikytis taisyklių ir darbus atlikti laiku nepakanka. Laikydamasi taisyklių pelnote pasitikėjimą, bet lygiai taip pat svarbu pelnyti ir pagarbą.

Didžiausiu jūsų priešu vyriškame kolektyve gali tapti moteriškas nuolankumas. Kai kolega paprašo padėti jam atlikti užduotį, manote, kad nesutikti būtų nemandagu. Kai kitą kartą tas pats kolega paprašo vietoje jo nueiti į susitikimą ne itin patogiu metu, jūs ir vėl nė nepajuntate, kaip ištariate: “Gerai”. Taip net nepastebėsite, kaip ant jūsų kupros pamažu bus sukrauti visai jums nepriklausantys darbai.

Deja, kai bendradarbiai pajunta, kad tarp jų yra žmogus, kuris neprieštarauja nudirbti niekam nepatinkančius darbus, jie netrunka tuo pasinaudoti.

Todėl vos užuodusi bent menkiausią išnaudojimo užuomazgą, skubėkite užkirsti joms kelią, kol dar ne vėlu. Turite aiškiai parodyti, kad esate ne savo bendradarbių padėjėja, o lygiavertė jų partnerė. Jūs turite teisę atsisakyti jums nepriklausančių užduočių, drąsiai išdėstyti savo nuomonę ir ginti savo interesus. Pati imkitės iniciatyvos ir kaskart pakliuvusi į tokią padėtį, kur galima parodyti savo kompetenciją, ją ir pademonstruokite. Jūsų profesionalumo įrodymas pelnys bendradarbių pagarbą.

Apsupta darbomanų

Kad ir kiek kalbėtume apie vyrų ir moterų lygybę darbe, vis dėlto skirtingų lyčių požiūris į darbą skiriasi. Tyrimai rodo, kad užkietėjusių darbomanų ir žmonių, linkusių išreikšti save tik per darbą, daugiau tarp vyrų. Be to, statistiškai vyrai dažniau aukoja dėl darbo asmeninį gyvenimą ir santykius. O moterys lengviau randa pusiausvyrą tarp darbo ir šeimos, gebėdamos skirti dėmesio abiem dalykams.

Dabar įsivaizduokite, kad patekote į kolektyvą, kuriame gausu tokios statistikos apibendrintų darbomanų. Iš darbo jie išeina paskutiniai ir net savaitgalių nesibodi skirti darbo reikalams. Žinoma, to paties jie tikėsis ir iš jūsų.

Nuo pat pirmos akimirkos tokiame kolektyve aiškiai nubrėžkite ribas: kiek savęs galite aukoti darbui ir kurie jūsų vadovų ar kolegų reikalavimai per dideli. Pavyzdžiui, jei kelis kartus teks nueiti į susitikimą gerokai po darbo valandų, nieko tokio, bet jeigu darbui turėsite aukoti visus savo vakarus, verta pasvarstyti, ar jums reikalingas toks darbas. Galite gerbti kolegų požiūrį į darbą, bet neprivalote su juo sutikti.

Rizikinga apranga

Kai jūs norite atrodyti stilinga, jie mano, kad flirtuojate. Kai apsirengiate griežtai, laiko jus pasenusių pažiūrų. Būdama vienintelė moteris tarp vyrų, privalote itin apdairiai apgalvoti savo aprangą.

Štai Elena jau pusvalandį derasi su užsakovais prie pietų stalo, bet šie mažai ką girdi. Jų dėmesį kur kas labiau traukia stilingo moters kostiumėlio iškirptė ir masyvūs papuošalai. Vienaip tokią aprangą paaiškintų pati Elena, o visai kitaip ją suvokia kolegos vyrai. Tai yra vienas dažniausiai pasitaikančių nesusipratimų darbe.

Moteris, besirenkanti, ką vilkėti darbe, nori atrodyti profesionaliai, bet kartu išlikti stilinga, moteriška ir patikti sau pačiai. O iškirptė ar figūrą išryškinantis sijonėlis? Jos manymu, bendradarbiams jie neturėtų rūpėti.

Tik štai bendradarbiams kažkodėl nepavyksta tiesiog nepastebėti patrauklios kolegės išvaizdos. Jiems trumpesnis sijonėlis atrodo tarsi signalas: “Ji nori, kad atkreipčiau į ją dėmesį”. Arba dar stipriau: “Ji flirtuoja su manimi”. Vizualinė vyro prigimtis daro savo, todėl tai, kas moteriai tėra tik drabužis, jam virsta simboliu.

Vis dėlto tyrimai rodo, kad net 75 proc. moterų neturi nė žalio supratimo, kaip jas mato vyrai. O tai gali sukelti naujų provokacijų kasdieniame darbe.

Rinkdamasi darbo drabužius pagalvokite, ar jie nenukreips dėmesio nuo jūsų profesinių savybių. Juk gali susidaryti įspūdis, kad patraukliais drabužiais stengiatės paslėpti savo neišmanymą arba prašyte prašotės dėmesio.

Kur nubrėžti ribą

Dar su vienu keblumu susiduriama tada, kai tenka atskirti, kurie drabužiai atrodo provokuojantys jums ir kurie tokie galėtų pasirodyti jūsų kolegoms. Gilios iškirptės ir iki vulgarumo trumpi sijonėliai nebūtini, kad atkreiptumėte į save dėmesį. Kolegai prie gretimo stalo ramybės gali neduoti ir nekalčiausias pieštuko formos sijonas bei kelios prasegtos marškinių sagos, t.y. bet kokie drabužiai, kurie paryškina figūrą.

Kaip išvengti neteisingų aprangos interpretacijų? Pažvelkite į savo aprangą iš šono. Kurios detalės iš karto krinta į akis? Galbūt ryški palaidinės spalva, gal per ryškiai žvilgantys auskarai ar ekstravagantiškas švarkelis. Detalės, kurios atkreipia dėmesį į save, nukreipia dėmesį nuo jūsų atliekamo darbo ir sakomų žodžių. Todėl tada, kai darbe privalėsite įrodinėti savo profesionalumą, atsikratykite visko, kas galėtų blaškyti dėmesį.

Trys vyrų ir moterų darbo skirtumai

• Jokių tuščių plepalų? Mišriuose kolektyvuose buvote įpratusi su kai kuriais kolegomis užmegzti gana šiltus santykius. Su moterimis kalbėdavotės apie naujausias drabužių kolekcijas, aptardavote gandus ir skųsdavotės šeimos problemomis. Vyriško kolektyvo taisyklės šiek tiek kitokios. Moterys kalbasi dėl paties bendravimo teikiamo malonumo. Vyrai kalbasi tam, kad gautų tam tikros informacijos. Todėl jei kolegos su jumis bendrauja tik apie darbo reikalus, neskubėkite daryti išvados, kad jiems neįdomu su jumis kalbėtis kitomis temomis. Gali būti, kad jiems paprasto asmeninio pokalbio darbe tiesiog nereikia.

• Jis tik pajuokavo. Vyrai juokauja šiurkščiau ir tiesmukiau nei moterys. Ypač kai pokštauja būdami tarp kitų vyrų. Tarp jų atsidūrusiai moteriai gali būti sunku tokį humorą perprasti: dažnai jis skamba kaip šiurkštus įžeidimas. Svarbiausia taisyklė – nepriimti juokelių asmeniškai, dažnai kandi vyro pašaipa iš tiesų neturi nieko bendra su noru jus įžeisti.

• Pagalbos reikia tik nevykėliams? Kai moteris iki galo nesupranta užduoties, ji užduoda klausimą. Kai užduoties nesupranta vyras, jis labiau linkęs vadovautis bandymų ir klaidų metodu, nei prašyti pagalbos. Prašymas padėti dažno laikomas silpnumo ženklu. Vis dėlto atsidūrusi tarp vyrų, niekuomet nepripažįstančių, kad jiems reikia patarimo, neprivalote šios taisyklės iš jų perimti. Priešingai –  parodžiusi, kad kelios galvos mąsto geriau nei viena, o bendradarbiaujant galima pasiekti gerų rezultatų, galite pakeisti ir kitų kolektyvo narių nuostatas.

"Veido" archyvas

Neturite laiko sau? Gali būti, kad dėl to kaltas nesugebėjimas ištarti “ne”. Vienas paprastas žodelis gali gerokai sutrumpinti jūsų dienotvarkę.

Nesileiskite išnaudojama

Taip buvo jau gal tūkstantį kartų. Apsivertusi darbais visą dieną svajojote apie poilsį. Tačiau jau besiruošiant žygiuoti namo jus pagavo maldaujamas kolegos žvilgsnis: “Gal dar minutėlę pasiliktum ir man padėtum?”. “Žinoma”, – išgirdote savomis lūpomis tariamus žodžius, lyg jie būtų ne jūsų, ir tą pat akimirką save už tokį nuolankumą pasmerkėte.

O savaitgalį ir vėl graušitės nagus, nes sutikote prižiūrėti sesers šunį ir palaistyti gėles, kol ši bus išvykusi į kelionę.

Nors galbūt visai mielai būtumėte kur nors išvažiavusi ir pati.

Kaltininkas – vienintelis žodelis “taip”, ištartas tada, kai iš tiesų norėjote ištarti “ne”. Perdėtas nuolankumas – savybė, naudinga visiems, išskyrus jus pačią.

Baubas iš žodyno

Žodelis “ne” turi dvi paprastas raides. Tačiau per kukli lietuviška prigimtis dažnai paverčia jį pačiu sudėtingiausiu žodžiu. Jį išbraukiame iš žodyno ir vietoje jo kartojame “taip”, “žinoma” ar “galbūt”.  Net jei tai reiškia, kad leisime kitiems ant mūsų kuprų užlipti.

Kodėl kartais taip sunku ištarti “ne”? Dėl visko kalta baimė. Vieni bijo sugadinti žmogiškus santykius: ką pamanys kitas žmogus, jei atsisakysiu vykdyti jo prašymą, kas nutiks, jeigu jis įsižeis ir ims manęs nemėgti? Kitiems baisiau, kad nukentės jų įvaizdis: neva teikdami pirmenybę savo, o ne kitų žmonių norams jie gali pasirodyti esą savanaudžiai.

Tačiau tiesa šiek tiek kitokia: jeigu jūs nekreipsite dėmesio į savo interesus, kiti jų taip pat nepastebės. O tada beliks verkšlenti, kad esate išnaudojama.

Tai anaiptol nereiškia, kad negalima skirti savo laiko kitiems. Tačiau svarbu išmokti atskirti, kada sutinkate atlikti kokį nors darbą dėl to, kad iš tiesų norite ir galite padėti, ir kada užsikraunate jį ant savo pečių tik todėl, kad neišdrįsote atsisakyti.

Kodėl kartais verta ištarti “ne”?

• “Ne” naudingas jūsų interesams. Tai pats geriausias žodis, kurį galite ištarti kitiems savo įsipareigojimams. Kai ištariate “ne” vienam dalykui, lieka kur kas daugiau laiko tiems, kuriems anksčiau pasakėte “taip”.

• “Ne” leidžia išbandyti naujoves. Jei kelerius metus dalyvavote savo sūnaus klasės  tėvų taryboje ir rūpindavotės mokyklos reikalais, dar nereiškia, kad privalote tai daryti amžinai. Ištarusi “ne” atrastumėte laiko naujiems užsiėmimams.

• “Taip” – ne visada geriausias atsakymas. Jei prisiimsite per daug įsipareigojimų, nukentės tiek jų atlikimo kokybė, tiek jūsų sveikata. O kur dar nesibaigiantis stresas.

Pagalbos šauksmas: kaip reaguoti?

• Įsitikinkite, kad teisingai supratote, ko jūsų prašo. Nesusipratimai itin dažni. Kaip ir aną kartą, kai manėte, jog draugei reikės tik jūsų patarimo, kaip perstumdyti baldus svetainėje, o štai teko pačiai juos ir stumdyti. Perfrazuokite prašymą savais žodžiais ir įsitikinkite, kad abu kalbate apie tą patį.

• Prieš atsakydama visada leiskite sau prašymą apsvarstyti. Galbūt tai, ko prašo kitas žmogus, pareikalaus daugiau laiko ir pastangų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jūs turite teisę pagalvoti, ar papildomi darbai telpa į jūsų planus.

• Peržvelkite savo planus ir įsipareigojimus. Viršininkas nori užkrauti jums papildomą užduotį? Parodykite jam savo darbų planą ir paaiškinkite, kad jei sutiksite atlikti papildomą darbą, nukentės pirminės užduotys. Prisiimti atsakomybę už naujus darbus galima tik tada, kai dienotvarkėje yra laisvos vietos.

• Įsiklausykite į savo jausmus. Kokia pirma mintis jus aplankė išgirdus pagalbos prašymą? Jaučiate entuziazmą dėl atsiradusios galimybės ar tiesiog pagalvojote, kad turėtumėte tai padaryti. Antrasis variantas jums tesukels pyktį, kad negalite daryti to, ką norėtumėte. Todėl gerbkite savo jausmus ir leiskitės jiems pirmauti – nedarykite to, ko netrokštate.

• Atskirkite žmogų nuo problemos. Išgirdote, ko reikia jūsų draugui, bet šiuo metu negalite jam suteikti tokios paslaugos? Tai nereikš, kad jūsų draugystei turi kilti pavojus. Juk jūs neatstūmėte žmogaus, atstūmėte tik jo bėdą.

• Ieškokite alternatyvų. Jei labai norėtumėte padėti draugui, tačiau jo prašymas jums per sudėtingas, raskite kitų būdų, kaip parodyti, kad jis jums rūpi. Pasisiūlykite atlikti ką nors tokio, kas kainuos mažiau jūsų laiko ir pastangų.

Kalbos taisyklės

• Būkite mandagi, bet tvirta. Neaiškiais atsakymais ir įvairiausių formų “galbūt” sukuriate įspūdį, kad jus dar galima palenkti. Savo atsisakymu turite parodyti, kad esate tvirtai apsisprendusi.

• Nesiginkite ir neatsiprašinėkite. Kažko atsisakiusi jūs neprivalote teisintis. Pakaks trumpo atsakymo: “Negaliu, turiu kitų planų”. Jūs neturite jaustis kalta, nors ir negalite padėti.

• Nekurkite tuščių vilčių. Jos skaudina kur kas labiau nei atsisakymai. Pavyzdžiui, sakydama “pasistengsiu sudalyvauti tavo gimtadienio vakarėlyje”, manote išvengsianti atsakomybės, nes leidžiate žmogui manyti, kad jūs norėtumėte dalyvauti, o jeigu jums nepavyks, bus kaltos tik aplinkybės. Tačiau neišvydęs jūsų vakarėlyje žmogus, kuris tikėjosi jus išvysti, nusivils kur kas labiau nei tas, kuriam iš karto pasakėte “ne”.

• Pakartokite atsisakymą. Kartais vieno “ne” nepakaks: kita pusė gali bandyti jus paveikti įnirtingu prašymu. Tokiais atvejais nenusileiskite: jis kartoja prašymą, jūs kartojate atsisakymą. Keletą kartų pasakykite tą patį, tik kitais žodžiais – tuomet atsisakymas skambės įtikinamiau.

• Kalbėkite apie save, o ne apie prašantįjį. Paaiškinkite, kodėl jūs negalite išpildyti prašymo, užuot klaususi, kaip jis drįsta to jūsų prašyti. Tokie klausimai skamba kaip prašančiojo smerkimas, todėl kitą kartą jis gali nedrįsti į jus kreiptis.

• Sunkus sprendimas. Jei dvejojate, geriau dabar pasakyti “ne”, o prireikus apsigalvoti, o ne pasielgti atvirkščiai.

Skirtingoms situacijoms – skirtingi “ne”

• Tiesioginis “ne”. Tai trumpas ir aiškus atsisakymas. Pavyzdžiui, į kolegos kvietimą pietauti galite atsakyti be jokių pasiaiškinimų: “Ne, ačiū”.

• Supratingas “ne”. Pirmiausia parodykite kitam žmogui, kad suprantate, ko ir kodėl jis prašo, o atsisakymą palikite pabaigai. Pavyzdžiui: “Žinau, kaip tau reikia, kad kas nors šiandien pabūtų su tavo dukrele, bet šiandien aš jau turiu kitų planų”.

• Pagrįstas “ne”. Šiuo atveju jūsų atsisakymas pagrįstas aiškia priežastimi: “Šiandien negaliu su tavimi pietauti, nes turiu pabaigti vieną darbą”.

• Laikinas “ne”. Jis atideda sutikimą kitam kartui. Pavyzdžiui: “Šiandien negalėsiu su tavimi pietauti, bet pažadu rasti laiko kitą savaitę”. Tokius atsisakymus tarkite tik tada, kai nuoširdžiai norite įvykdyti prašymą, o ne tada, kai stengiatės atidėti atsakomybę.

Seimas priėmė Darbo kodekso pataisas, kuriomis nutarta atsisakyti draudimo dirbti viršvalandinius darbus, numatyti išimtinius atvejus, kai darbdavys gali skirti dirbti viršvalandinius darbus, o kitais atvejais leisti organizuoti viršvalandinius darbus tik darbuotojui raštiškai sutikus.

Tačiau Kodekse išlieka viršvalandžių apribojimai – ne daugiau kaip 4 valandos per dieną ir ne daugiau kaip 120 valandų per metus, o kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais – 180 valandų per metus.

Taip pat leista plačiau taikyti suminę darbo laiko apskaitą – maksimalią 48 valandų darbo savaitę ir 12 valandų darbo dieną (pamainą) per 4 mėnesių apskaitinį laikotarpį, paliekant bendrus paros ir savaitės nepertraukiamojo poilsio reikalavimus.

Pagal priimtas pataisas darbuotojui suteikiama galimybė iki 3 mėnesių sustabdyti darbo sutarties vykdymą, jei darbdavys ilgiau kaip 2 mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų darbuotojui arba nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio. Tokiais atvejais darbdavys įpareigojamas mokėti ne mažesnę kaip 1 minimaliosios mėnesinės algos dydžio kompensaciją per mėnesį, o darbuotojas, nepagrįstai sustabdęs darbo sutarties vykdymą, atsakytų už darbdaviui padarytą žalą.

Be to, įteisinta galimybė nuolatinio pobūdžio darbui sudaryti terminuotas darbo sutartis naujai įsteigtose darbo vietose. Šios Terminuotos darbo sutartys galės būti sudaromos laikotarpiui iki dvejų metų, tačiau ne ilgesniam laikui kaip iki 2012 m. liepos 31 d. Darbo santykiams pagal tokią terminuotą darbo sutartį tęsiantis po 2012 m. liepos 31 d., darbo sutartis taps neterminuota.

Taip pat patikslinta streikų skelbimo tvarka: priimti sprendimą skelbti streiką šakos lygiu turės teisę šakos profesinių sąjungų organizacijos jų įstatuose nustatyta tvarka, aptarus Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje.

Seimas nepritarė siūlymui įtvirtinti naują darbo sutarties nutraukimo pagrindą, t. y. darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia.

Darbdavys ir toliau negalės atleisti darbuotojo be priežasties, nesilaikant jokių įspėjimo terminų, bet išmokant dvigubai didesnę nei priklausytų išeitinę pašalpą.

Seimas penktadienį palaikė Socialinių reikalų ir darbo komiteto siūlymą ir, nepritaręs Vyriausybės rekomendacijai dar labiau liberalizuoti atleidimo iš darbo sąlygas, po svarstymo pritarė Darbo kodekso pataisoms: už balsavo 57 Seimo natriai, prieš – 7, o susilaikė 20 parlamentarų.

Galutinai dėl pataisų Seimas apsispręs kitą savaitę.

Kodekso pataisomis viršvalandžius siūloma skirti tik išimtinai, o kitais atvejais leisti juos tik darbuotojui raštiškai sutikus. Paliekami viršvalandžių apribojimai – ne daugiau kaip 4 valandas per dieną ir ne daugiau kaip 120 valandų per metus, o kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais – 180 valandų per metus.

Taip pat siūloma taikyti suminę darbo laiko apskaitą, o siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimų įpareigoti darbdavį į atsiskaitymo lapelius įrašyti informaciją apie darbuotojo dirbto laiko trukmę ir atskirai nurodyti viršvalandžių trukmę.

Projekte taip pat siūloma suteikti teisę kolektyvinėse sutartyse numatyti darbo grafiko paskelbimą ne vėliau kaip prieš savaitę ir nustatyti, kad esant suminei darbo laiko apskaitai darbo grafikai paskelbiami viešai.

Pataisomis siūloma įteisinti galimybę laikinai, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams, sudaryti terminuotas darbo sutartis naujai įsteigtose darbo vietose. Numatomi ir “saugikliai” – tokias sutartis būtų galima sudaryti tik po pataisų priėmimo įsteigtoms naujoms darbo vietoms.

Streiką įmonėje siūloma skelbti, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritartų daugiau kaip pusė balsavime dalyvavusių darbuotojų, o balsavimas būtų laikomas teisėtu, jei jame dalyvautų daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų.

Iki šiol skelbti įmonėje streiką galima, jeigu tam pritaria daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų.

Taip pat siekiama įteisinti šakinių streikų skelbimą.