kamane.lt nuotr.

Teatro populiarumas XVIII a. pr. pasiekė kulminaciją. Po Liudviko XIV mirties, 1716 m. į Paryžių grįžusi italų trupė pradėjo naują dramos epochą kartu su pirmąja rašytojo Fransua Mari Arujė (François-Marie Arouet, 1694–1778) tragedija „Edipas“ (Œdipe, 1718), kurią autorius pasirašė Voltero slapyvardžiu. Nepaisant to, kad sulig Moljero mirtimi Prancūzijos dramaturgija išgyveno sudėtingą laikotarpį, naujasis Comédie-Française teatras daugeliu atžvilgiu liko pasigėrėjimo verta institucija[1]. Čia vaidino Moljero našlė Armanda Bėžar (Armande Béjart, 1640–1700), panelė Champmeslė (Marie Desmares dite M^lle de Champmeslé, 1642–1698), tragikas Mišelis Baronas (Michel Baron, 1653–1729), komikas Polis Puasonas (Paul Poisson, 1658–1735), žymus savo sukurtu Krispeno charakteriu.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Tyrinėjant aktorių portretus matyti, kad individualūs pasirodymai bei teatro šventės vis labiau pelnė publikos dėmesį. Pavyzdžiui, prancūzų menininkas Žerardas Skotinas (Gerard Scotin, 1698–1755) graviūrose vaizdavo itališkos komedijos personažus ne teatro scenoje, o tarsi laisvalaikiu besimėgaujančius realius žmones[2]. Tuo tarpu gausiai aktorių trupes tapiusį Žaną Antuaną Vato (Jean-Antoine Watteau, 1684–1721) scenos metraštininku laikyti negalime, nes scena jam buvo tik įkvėpimo šaltinis. Vienas ryškiausių jo darbų „Pjero vadinamas Žiliu“ (1718) priklausė žymiam Napoleono meno ekspertui baronui Dominikui Vivanui Denonui (Dominique Vivant Denon, 1747–1825).

Istorikai tvirtina, jog paveikslas nutapytas kavinės iškabai, kurios savininkas Beloni (1680–1721) pats iki 1718 m. scenoje atlikdavo Pjero vaidmenį. Centrinė siužeto figūra, kaip spėjama, atspindi užsakovo bruožus, tačiau natūralaus dydžio portretas veikiau skirtas aukšto rango personai. <…> Lygindami šį paveikslą su Hiacinto Rigo (Hyacinthe Rigaud, 1659–1743) „Šarvais apsitaisiusio Liudviko XIV portretu“ (1701), įžvelgiame sąmoningą karališkos šeimos įžeidimą[3]. Komedijos personažas čia virsta oria asmenybe, o didelio formato simetrija sufleruoja didingą, humanizmu persunktą jauseną.

XVIII a. šokėjai ir choreografai jautė, kad šokis turi būti ne vien dekoratyvi puošmena ar žavėjimosi objektas – jis turėtų perteikti žiūrovui ir prasmę.

Visgi teatro neaplenkė ir rimtos permainos. Garsiausias Comédie-Française aktorius Anri Liudvikas Lėkenas (Henri Louis Lekain, 1729–1778) pavertė istoriškai tikslesniu sceninį kostiumą. Jis atsisakė plunksnuoto galvos apdangalo ir ilgo apsiausto, kurį anksčiau dėvėjo tragedijos herojus, ir pasirinko paprastesnį klasikinį apdarą, o smulkesnių vaidmenų atlikėjus aprengė kostiumais, atitinkančiais pjesės laikotarpį[4]. Reformas itin rėmė jo partnerė panelė Kleron (Claire Josèphe Léris, dite la Clairon, 1723–1803), kuri iškeitė krinoliną į laisvai krintančią paprastą suknelę plačiomis palaidomis rankovėmis.

Taigi visai realu, kad su teatro modernizacija galėjo susidurti prestižiniame Paryžiaus vienuolyne-pensione Abbaye-aux-Bois (1819–1849 m. ten gyveno vieno didžiausio pasaulyje europietiškos literatūros salono savininkė Žuli Rekamjė (Julie Récamier 1777–1849)[5], pas kurią lankėsi Fransua Renė Šatobrianas, Onorė de Balzakas, Alfredas de Lamartinas) gyvenusi LDK didikė Apolonija Elena Masalskytė (1763–1815). Atsiminimuose rašoma, kad mergaitė vaidino pensiono spektakliuose, o kartais pasirodydavo net aristokratų rūmų scenose. Grafienės de Montemart ir d’Harcourt sutarė su vienuolyno vyresniąja leisti A.E.Masalskytei vaikščioti į teatro repeticijas tris kartus per savaitę. Šie išėjimai jai labiau įsiminė tuo, kad visuomet gaudavo saldainių[6]. Taip jaunoji didikė prisilietė prie klasikinio baleto. Tačiau koks tuomet buvo baletas?

Šokis XVIII a.

XVIII a. šokėjai ir choreografai jautė, kad šokis turi būti ne vien dekoratyvi puošmena ar žavėjimosi objektas – jis turėtų perteikti žiūrovui ir prasmę. Visa tai paskatino atsiradimą ballet d’action, kur siužetą perteikė vien judesiai[7]. Profesionalūs šokėjai jau neprivalėjo laikytis džentelmenų manierų; priešingai, dramos aspektui balete įgaunant svarbą, skatinta rodyti emocijas, kurios viešumoje neretai slėptos. Vienas pirmųjų draminių šokių Prancūzijoje atliktas 1714 m. Fransuazos Prėvo (Françoise Prévost, 1680–1741) markizės du Meno (duchesse du Maine, 1676–1753) So rūmuose. Bet gana greitai šokį išplėtojo jos mokinės Mari Kamargo (Marie Camargo, 1710–1770) ir Mari Salė (Marie Sallé, 1707–1756).

Jos šokis buvo tarsi eskizas; ji atlikdavo tik petits pas, paprastus žingsnelius, bet judėjo taip gracingai, kad publika troško jos labiau nei bet kurios kitos šokėjos.

M.Salė karjerą skyrė draminėms šokio galimybėms plėtoti. Atlikdama skulptūros vaidmenį „Pigmalione“ (1734) ir norėdama suteikti kūriniui kuo daugiau tikroviškumo, vietoje korseto, pasijonio ir raukto sijono, kuriuos dėvėjo visos to laikotarpio šokėjos, ji vilkėjo paprastus graikiškus drabužius. <…> Deja, Salė bandymai reformuoti kostiumus nesulaukė dėmesio iki amžiaus pabaigos[8]. M.Kamargo labiau atsiskleidė per techniką, t. y. improvizacijoje, judesių tikslume.

Kiek kitoks buvo balerinos Mari Madeleinos Gimar (Marie-Madeleine Guimard, 1743–1816) stilius. Visuomenėje ji garsėjo dėl tobulai sukomponuotų ir įtraukiančių aristokratiškų judesių, mimikos bei ekspresyvaus veido. Portretistė Elizabet Vižė Lebren (Élisabeth Vigée Le Brun, 1755–1842) teigė: Jos šokis buvo tarsi eskizas; ji atlikdavo tik petits pas, paprastus žingsnelius, bet judėjo taip gracingai, kad publika troško jos labiau nei bet kurios kitos šokėjos[9].Tad sunku pasakyti, kurią baleto manierą labiausiai mėgo A. E. Masalskytė ir koks buvo jos požiūris į minėtas šokėjas.

Pirmieji profesionalūs teatrai LDK

Kalbėdamas apie Švietimo epochos teatro sklaidą LDK, meno istorikas Vladas Drėma (1910–1994) tvirtino: Nors dvaras jau rodė gerą intelektualių ir skoningų pramogų pavyzdį, Lietuvoje nėra žymės, kad kuriame nors turtingo dignitoriaus dvare ar mieste būtų buvę teatro vadinimų. Aukštuomenę dialogais linksmino jėzuitai[10]. Šie dialogai žavėjo tuo, kad paprastai būdavo nenusisekę, ir kuo labiau nepavykdavo, tuo gardžiau publika juokdavosi.

Pirmąjį profesionalų teatrą Nesvyžiuje atidarė Radvilos, kuriais netrukus sekė Sapiegos, Oginskiai ir kt. Nesvyžiaus teatro įkūrėja, Vilniaus vaivadienė ir LDK etmonienė Uršulė Pranciška Radvilienė (1705–1753), buvo labai energinga moteris. Jai teko po Šiaurės karo atstatyti švedų sugriautus Nesvyžiaus rūmus. Po keliolikos metų Nesvyžiaus Radvilos galėjo didžiuotis puošniu barokiniu keturaukščiu rūmų ansambliu su dvylika prabangiai įrengtų salių, koplyčia, puikiai sutvarkytu parku[11].

Be to, didikė sėkmingai tvarkė veidrodžių manufaktūros reikalus, aprūpino vegetuojančią Nesvyžiaus spaustuvę naujais įrenginiais. Kita vertus, U.P.Radvilienė sukūrė nemažai poezijos kūrinių, parašė 11 originalių dramų bei išvertė į lenkų kalbą tris Moljero komedijas, jas „suaktualindama“ lenkiškais veikėjų vardais ir vietovardžiais. Tačiau didžioji didikės meilė vis dėlto liko teatras. Pasak šaltinių, spektakliuose vaidino net tik dvariškiai, bet ir kunigaikštienės vaikai, Radvilų išlaikomos kadetų mokyklos kariūnai. Pirmąjį spektaklį, savo pačios parašytą pjesę „Nenuovoki meilė“, Uršulė Pranciška pastatė 1746 m., vyro Mykolo Kazimiero vardadienio proga. <…> Vėliau tokius spektaklius pradėta rengti aštuonis-dešimt kartų per metus[12].

Dėl savo įvairiapusės veiklos U.P.Radvilienė laikoma pirmąja menininke LDK istorijoje.

Beje, nuošalyje neliko ir muzikiniai moters gabumai, tad buvo statomos operos, operetės (muziką kurdavo pati, naudodama tuo metu populiaraus italų poeto Pjetro Metastazijaus (Pietro Metastasio, 1698–1782) libretus). 1724 m. M.K.Radvilos įkurta Nesvyžiaus rūmų kapela, vadinama „lietuviška orkestra“, tapo operos orkestru[13]. Jį didikė papildė baudžiauninkais muzikantais, kuriuos parengė užsienio mokytojai. Tad U.P.Radvilienę galima laikyti viena pirmųjų muzikos mokyklų kūrėjų LDK. Kiekviename jos teatro spektaklyje ypatingas vaidmuo skirtas baletui, juo baigdavosi dramų, operų, operečių pastatymai. Kaip ir muzikantai, baleto šokėjai buvo baudžiauninkai. 1748 m. teatrui įrengta speciali salė rūmuose ir dvi lauko salės. Viena jų to meto Vakarų Europos teatrų pavyzdžiu buvo vaizdingame parke ant ežero kranto. Vasaros teatrų spektaklius buvo leidžiama lankyti ir baudžiauninkams, kas rodo demokratiškas didikės pažiūras[14]. Taigi dėl savo įvairiapusės veiklos U.P.Radvilienė laikoma pirmąja menininke LDK istorijoje.

Įdomu tai, kad baudžiauninkų teatras mėgtas visame mūsų regione – tai liudija ne tik LDK pavyzdžiai, bet ir Rusijos imperijos memuarai. Ryškiausia tokio teatro žvaigždė buvo baudžiauninkė Praskovija Kovaliova-Žemčiugova (Прасковья Жемчугова, Ковалёва, 1768–1803), viena geriausių XVIII a. Rusijos operos solisčių. Grafams Šeremetjevams suvokus, kad tarnaitė gabi operiniam dainavimui, jai leista 1779 m. debiutuoti Kuskovo rūmų teatre pastatytoje komiškoje operoje L’Amitié à l’épreuve kartu su grafo Piotro Šeremetjevo sūnumi Nikolajumi (Николай Шереметев, 1751–1809). Per dvidešimt karjeros metų artistė sulaukė nemažai svarbių vaidmenų. Galop, pasivadinusi Žemčiugova (liet. perlas), 1787 m. atliko Elianos rolę stebint imperatorei Jekaterinai II. Pastaroji buvo taip sužavėta, kad dovanojo solistei deimantinį žiedą[15].

Jaunoji grafienė 1803 m. vasario 3 d. gimdydama sūnų Dmitrijų nusilpo ir vasario 23 d. Sankt Peterburgo rūmuose mirė, o po kelerių metų iš sielvarto mirė ir našliu tapęs grafas.

Mirus senajam grafui, sūnus Nikolajus 1795 m. persikėlė į naujai pastatytus Ostankino rūmus, kur buvo įrengtas didžiulis teatras, skirtas plačios skalės operoms ir prabangiems pokyliams. Rezidencijos atidarymo proga buvo parodyta baltarusių kilmės kompozitoriaus, grafo Mykolo Kleopo Oginskio mokytojo (dirbusio nuo 1775 m. Trakuose, Tado Pranciškaus Oginskio rūmuose)[16] Osipo Kozlovskio (О́сип Козло́вский, 1757–1831) opera „Zelmira ir Smelonas, arba Izmailo užėmimas“ (Зельмира и Смелон, или Взятие Измаила), kur Žemčiugova įkūnijo pagrobtą turkę Zelmirą. Tarp žiūrovų spektaklį stebėjęs paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis liko nemažiau pakerėtas artistės talento. Visa tai paskatino 1798 m. N. Šeremetjevą suteikti aktorei laisvę, o 1801 m. ją slapta vesti. Įdomu tai, kad, negalėdamas vesti valstietės,grafas sukūrė jai genealogiją, kuri neva Praskoviją kildino iš senos lenkų bajorų Kovalevskių giminės. Prieš vestuves sutuoktinis išsiuntė agentą į Lenkiją nupirkti kilmingos giminės testamento patentą[17]. Apmaudu, tačiau meilei tęstis lemta nebuvo. Jaunoji grafienė 1803 m. vasario 3 d. gimdydama sūnų Dmitrijų nusilpo ir vasario 23 d. Sankt Peterburgo rūmuose mirė, o po kelerių metų iš sielvarto mirė ir našliu tapęs grafas.

Grįžtant prie LDK teatrų specifikos, būtina pacituoti vokiečių dramaturgą bei generolo Frydricho Bauerio (Friedrich Bauer, 1731–1783) sekretorių Sankt Peterburge Augustą fon Kocebu (August von Kotzebue, 1761–1819), kuris, lankydamasis etmono Jono Klemenso Branickio (1689–1771) teatre Balstogėje, stebėjo prancūziškų veikalų atlikimą. O svarbiausia, kaip liudija autorius, vaidinta puikiai, nors moterų vaidmenis atliko etmonienės dvaro panelės, nė žodžio nemokančios prancūziškai[18]. Nemažiau iliustratyviai minimas Sapiegų teatras Ružanuose (veikęs iki 1791 m.). Jame vaidino 60 aktorių ir baleto artistų, kurie taip pat buvo atrinkti iš valstiečių. Visgi didžiausią indėlį LDK kultūriniame gyvenime padarė Varšuvos teatras.

Pirmuosius viešus operos rūmus (Operalnia) 1748 m. Saksų parke įkūrė Augustas III, tačiau tautinis lenkų teatras atsirado tik 1765 m. lapkričio 19 d. Tądien iki šių dienų neišlikusiame Operos pastate aktoriai karaliaus akivaizdoje rodė poeto ir LDK didžiojo vėliavininko fligeladjutanto Juozapo Bielavskio (1739–1809) komediją „Įkyruoliai“, pagal adaptuotą Moljero dramą „Bepročiai“ (Les Fâcheux, 1661). Lenkų istoriografija skelbia, jog šis įvykis – Nacionalinio Lenkijos teatro gimimas, kuriam susiformuoti padėjo žlungančioje ATR vykdytos socialinės ir kultūrinės reformos[19]. Būtent tada ATR teatre pasirodė pirmos vietinės aktorės Viktorija Leščinska ir Antanina Prusinovska. Vaidinimai čia rengti dvejus metus (1765–1767), vėliau darbą nutraukė politinė suirutė (Baro konfederacija ir Pirmasis padalijimas).

Teatras vėl duris atvėrė 1774 m. Radvilų rūmuose (dabar – Lenkijos Respublikos prezidentūra). Istoriografijoje akcentuojama, kad repertuaras buvęs grynai tautiškas, pvz., statytos poeto Pranciškaus Bohomoleco (1720–1784) ir LDK didiko Adomo Kazimiero Čartoriskio (1734–1823) komedijos. Pasirodydavo ATR scenos žvaigždė, operos solistė Agnieška Truskolaska (Agnieszka Truskolaska, 1755–1831); po vyro, teatro direktoriaus, mirties pati 1797 m. perėmusi teatro vadovavimą. Tačiau labiausiai lenkų teatrą išplėtojo 1778 m. debiutavęs aktorius, režisierius, o vėliau teatro direktorius Voicechas Boguslavskis (Wojciech Bogusławski, 1757–1829), laikomas Lenkijos teatro tėvu. Anot jo, teatras privalėjo būti patriotinio, moralinio, estetinio ugdymo institucija bei piliečių kovos ginklas. Tad dėtos pastangos scenoje vartoti savą kalbą bei puoselėti tautinius motyvus dramose[20].

Europos teatras XIX a. pradžioje

Europoje XIX a. pr. nebuvo palanki teatriniams eksperimentams. Laisvai skleidėsi tik lengvesnės pramoginės formos – operetė, vodevilis, melodrama. Smurtą ir sentimentalumą supinančiose pjesėse, kurių veiksmas plėtojosi sparčiai, įmantriame scenovaizdyje ir palydimas sceninių efektų <…> buvo išmoningai varijuojamos kelios nuvalkiotos temos[21]. Tad nieko keisto, kad toks repertuaras žavėjo neraštingą, nekritišką naująją publiką. Melodramos manija apėmė tiek „Covent Garden“, tiek „Drury Lane“ teatrą Didžiojoje Britanijoje.

Galiausiai XIX a. pab. apšvietus šaltai, vienodai plieskiančiai elektros lemputei, ypač gailėtasi slėpiningos teatro atmosferos dingimo.

Milžiniška abiejų teatrų erdvė įpareigojo režisierius nerimastingos publikos dėmesį patraukti kvapą gniaužiančiais scenos mechanikų įrenginiais. Būdavo apstu gaisrų, potvynių bei žemės drebėjimų, o daugelyje spektaklių dalyvaudavo ir gyvūnai – šunys, arkliai, net drambliai[22]. Taip rimti dramaturgai nepajėgė varžytis su tokiomis pramogomis ir žymiems aktoriams teko talentą švaistyti banalioms pjesėms.

Kitas svarbus veiksnys – teatrų apšvietimo pokyčiai, kurie pirmiausia įgyvendinti Londone. XIX a. 3-iajame dešimt. ir „Covent Garden“, ir „Drury Lane“ teatrai žvakes bei žibalines lempas jau buvo pakeitę dujiniu apšvietimu. <…> Dujos buvo patrauklios dėl to, kad sceną buvo galima apšviesti ryškiau ir reguliuoti šviesos ryškumą[23]. Visgi gaisrų pavojaus tai nesumažino. Galiausiai XIX a. pab. apšvietus šaltai, vienodai plieskiančiai elektros lemputei, ypač gailėtasi slėpiningos teatro atmosferos dingimo.

XIX a. teatras Vilniuje ir Kaune

Lietuvos teatras XIX a. buvo kuklesnis, tačiau, kaip ir Vakaruose, artimas paprastam, neišrankiam žiūrovui. 1785 m. V. Boguslavskis Vilniuje atidarė profesionalų teatrą, kuris, gavus miesto magistrato leidimą, įsikūrė Oskierkų rūmuose. Jo trupė Vilniuje vaidino penkerius metus, o vėliau naują trupę subūrė ir teatrą Radvilų rūmuose įsteigė antrepreneris Dominykas Moravskis (1761–1801).

Pirmąja Lietuvos teatro primadona tapo jo žmona Mariana Korvelytė-Moravskienė (1765–1823), apie dešimt metų švytėjusi Vilniaus teatriniame gyvenime. Ji vaidino visuose vyro spektakliuose, pvz., Frydricho Šilerio „Klastoje ir meilėje“, Voltero „Alzyroje“, Pjero de Bomaršė „Figaro vedybose“ ir kt. Amžininkai apie ją atsiliepė, kad dėl grožio ir talento buvo visų dievinama. Savo talentu Moravskienė užtemdė kitus aktorius[24]. Tad nieko nuostabaus, kad, mirus D.Moravskiui, trupę perėmė jo žmona, kurios vadovavimo metais (1801–1805) teatras dar labiau suklestėjo. Kviesti nauji aktoriai, mėgdžiotas Paryžiaus ir Varšuvos teatrų repertuaras.

Caras buvo pakerėtas ne tik Moravskienės artistinio talento, bet ir moteriško žavesio. Ši pažintis teatrui buvo labai naudinga.

Pasak šaltinių, iš Varšuvos atvyko aktorius Andrius Rutkovskis (1760–1830) su žmona Karolina Verter <…> ir taip Vilniaus teatre pradėta vaidinti ne tik didesnės apimties kūrinius, bet ir rodyti deramai pastatytas dideles operas, kaip antai, „Užburtoji fleita“, „Saulės brahmanų šventė“, „Oberonas“[25]. Taip pat buvo parodyta didinga opera su rečitatyvais – „Palmyra“. Šio spektaklio pastatymui specialiai kurti kostiumai (persiško ir indiško atlaso) ir įspūdingos dekoracijos, kurias nutapė Antanas Smuglevičius (1740–1810). M. Moravskienės įtaka dar išaugo 1802 m. Lietuvos sostinėje apsilankius imperatoriui Aleksandrui I. Caras buvo pakerėtas ne tik Moravskienės artistinio talento, bet ir moteriško žavesio. Ši pažintis teatrui buvo labai naudinga. Valdovas suteikė Moravskienės trupei monopolinę teisę vaidinti Vilniuje ir gastroliuoti provincijoje. <…> O repertuaro cenzūra patikėta universitetui, kuriame teatro direktorė turėjo artimų bičiulių[26].

Bemaž tuo pačiu metu Vilniuje gyveno menkas literatas Bončia-Tomaševskis, kuris, pasak šaltinių, sutaręs su šokėju Terleckiu, įkūrė vaikų baletą ir rodė vaidinimus senajame Oskierkų teatre. Į trupę daugiausiai kviesti miestiečių vaikai, pvz., Slendzinskių. Moravska iš pat pradžių vaikų baletą laikė dėmesio nevertu dalyku, bet vėliau įsitikinusi, kad jis nuostolingas jos trupei, <…> pasistengė, kad karinio gubernatoriaus Leontijaus Benigseno įsakymu jam būtų uždrausta rodyti vaidinimus arba liepta pasišalinti iš Vilniaus[27].Taip Bončia-Tamaševskis atsidūrė Gardine.

Daugiausiai dėmesio M. Moravskos teatras sulaukė iš Frankų šeimos, kuri čia rengdavo operas Labdaros namų naudai. Jų metu dainuodavo pati Kristina Gerhardi-Frank (1780–?) su mokinėmis. Vieną iš pasirodymų 1810 m. memuaruose aprašė Jozefas Frankas (1771–1842). Kilo mintis, kol Tarkvinijus Vilniuje, pastatyti Cingarelio operą „Romeo ir Džuljeta“, įterpiant ir kitų kompozitorių muzikos. <…> Poniai Frank teko Džuljeta. <…> Operoje turėjo būti ir nedidelis baletas. Suradau 8 merginas ir 4 vaikinus. Universiteto šokių mokytojas Dzivonis pagal mano nurodymus pastatė nedidelį baletą. Operoje reikėjo kautis; Tarkvinijui prisidėjo išmokti fechtuotis[28].

Bilietai, anot Kuryer Litewski, parteryje kainavo 3 rb., vieta ant parketo – 6 rb., galerijoje – 1 rb., o ložė – 15 rb., tačiau publika mokėjo ir daugiau, pvz., grafas Ignacas Tyzenhauzas (1760–1822) davė 200 Olandijos dukatų. Visas pasiruošimas operai vyko Frankų name. Viename kambaryje dainavo, kitame – šoko, trečiame – fechtavosi, o ketvirtame ir penktame vyriškų ir moteriškų drabužių meistrai siuvo kostiumus, daugiausiai iš sidabru ir auksu siuvinėto aksomo ir satino[29]. Vien kostiumams išleista 4 000 frankų, o dekoracijoms dar apie 1 000 frankų. Vis dėlto žiūrovai liko pakerėti. Ką tik grįžęs iš Paryžiaus grafas Oginskis, kuris matė „Romeo ir Džuljetą“ Tiuilri rūmuose su Krešentiniu ir panele Grasini, viešai pareiškė, kad Tarkvinijus ir ponia Frank prilygo jiems[30].

Vis dėlto nors Vilnius tuomet buvo labai prašmatnus, miesto teatras – baisiai apleistas. Tad 1810 m. nutarta įkurti naują teatrą, kuris po ilgų svarstymų buvo atidarytas Rotušėje. Antraprenere pakviesta M. Moravska. Buvo nutarta statyti nedideles operas, išverstas iš prancūzų kalbos, vodevilius, tačiau po metų J. Frankas vis tiek skundėsi. Teatras turėjo vieną rimtą trūkumą: žmonių daug, o kasa pustuštė. <…> Aš iš visų jėgų stengiausi pagerinti publikos teatrinį skonį, skatinti aktorių konkurenciją, dėl to „Privilegijuotame Vilniaus laikraštyje“ spausdindavau kritinius straipsnius apie teatrą. Ta proga pasakydavau naudingų dalykų ir apie kitus, neteatrinius reikalus. Paminėjęs purvinus vienos aktorės batelius, užsiminiau apie gatvių, vedančių į teatrą, būklę[31].

Pirmasis Kauno miesto teatras buvo įkurtas 1848 m. Perkūno name ir ten veikė iki 1865 m.

Vėliau M.Moravska teatrą už 70 tūkst. auksinių perleido Motiejui Kažinskiui, o pati, paskutinį kartą pasirodžiusi tragedijoje „Lanassa“, nusipirko vasarnamį Antakalnyje. Naujasis teatro vadovas jau nebemokėjo pastovaus atlyginimo aktoriams, o sukūrė kažką panašaus į akcinę bendrovę. Kažinskis po kiekvieno vaidinimo pasiimdavo trečdalį uždarbio. Likusius pinigus sumokėjus už apšvietimą, muziką, aptarnavimą ir t. t., kaip galėdami dalydavosi vargšai aktoriai[32].

Pirmasis Kauno miesto teatras buvo įkurtas 1848 m. Perkūno name ir ten veikė iki 1865 m. Visgi kauniečiai teatro patalpomis patenkinti nebuvo, mat Perkūno namus laikė „šventa vieta“, anot padavimo, pastatytus ant pagoniškos šventyklos liekanų. Daktaras, memuaristas Stanislovas Moravskis (1802–1853) rašė: O ta šventykla, kad ir kieno ji būtų buvusi, dabar varganu teatrėliu paversta[33]. Deja, nėra atlikta platesnių tyrimų apie tame teatre vykusius spektaklius ir publikos atsiliepimus. Daug daugiau galima pasakyti apie Vilniaus teatrinio gyvenimo smulkmenas.

Lietuvos sostinėje rengta daugybė įdomių pasirodymų, apie kuriuos noriai memuaruose dalijosi amžininkai. Rašytoja Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869), pristatydama 1820 m., rašė: Pavasarį į Vilnių atvyko garsioji ponia Katalani, dailininkė. <…> Teko luktelėti, kad sulauktume koncerto ir išgirstume visoje Europoje garsias arijas Placida Compagnia ir Ombra adorata, atliekamas tiesiog lakštingalos balsu[34].Įdomu, kad užrašuose atskleista egzotiška solistės tobulo balso gerinimo priemonė. Ji turinti būti dėkinga skruzdėlių kiaušinėliams, kurių kasdien suvalganti tam tikrą porciją[35]. Tuo tarpu 1837 m. Vilniaus linksmybės pranoko lakiausią vaizduotę.Iš Mintaujos į Vilnių atvažiavo Šmidkofas ir atsivežė dailininkus, balerinas, dekoracijų meistrą, kostiumininką ir nemažai pastatytų geriausių Rosinio, Belinio, Obero ir kt. operų[36].

Teatras tuomet veikė Vilniaus gatvėje pas Kažinskius. Įspūdingą jo sceną mini amžininkai. Scena tokia erdvi, kad ne tik ketaus arklys su gražiąja Peki (panelė Simering) ant nugaros tarp galvomis linguojančių kinų galėjo nuo scenos pakilti į debesis, bet ir Mazzanielas ant gyvo žirgo pergalingai jojo tarp išlaisvintų neapoliečių[37]. Žinoma, ne visi teatrai mėgavosi puikiomis dekoracijomis. Šaltiniai užsimena apie studentų teatrą Rokitų vienuolyne (Pilies g.), kurio interjeras dabar kelia šypsnį. Pakyla ten buvo taburetės, ant kurių buvo padėtos lentos, o dvi paklodės atstojo uždangą ir dekoracijas. Toks buvo teatro gimstančio artisto Rogovskio lopšys[38].

Teatro tikslu laikyta praktinė dorovė; dorovė, veikianti ne tik protą, bet ir žmogaus širdį.

Teatrų skirtumus dar labiau pabrėžia 1841 m. liepos 1 d. Sapiegų rūmų parke švęstas imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos (Алекса́ндра Фёдоровна, 1798–1860) gimtadienis, finansuotas karinio gubernatoriaus Mirkovičiaus. Buvo įrengtas vasaros teatras, kuriame čionykštės trupės aktoriai vaidino dalį operos „Paštininkas iš Lonžiumo“ ir komediją „Apgautas šykštuolis.“ <…> Po vaidinimo nušvito įvairiaspalvių šviesų šventovė su šviesiausiosios imperatorienės monograma, o trys karinės muzikos chorai <…> atliko tautinį himną <…>, tuo pat metu buvo paleista puokštė raketų ir šaudyta iš specialiai toms iškilmėms pastatytų pabūklų[39]. O tų pačių metų pradžioje Rotušės salėje žymus moldavų ir rumunų kilmės mechanikas Jordakis Kuparenka (Iordache Cuparencu, 1784–1844) demonstravo optinių ir kinezitopografinių vaizdų teatrą.

O kaip patys vilniečiai atsiliepė apie teatrą? Kuryer Wilenski 1842 m. išspausdino trumpą proziškai skambantį visuomenės požiūrį į kultūrinius renginius. Teatras – tai vieša mokykla, kur lavinamas protas, ugdomi estetiniai jausmai, tobulinamas skonis; jame matai atskirą pasaulį, gražų, kerintį pasaulį, kuriame atsiveria žmogaus širdies paslaptys, sprendžiami svarbūs gyvenimo, likimo ir žmonių reikalai[40]. Teatro tikslu laikyta praktinė dorovė; dorovė, veikianti ne tik protą, bet ir žmogaus širdį. Ateinu į teatrą geras, o išeinu dar geresnis[41], – dėstė korespondentas. Tuo tarpu aktorius – įkūnyta tobulybė, grožio idealas. Žiūrovai priekaištavo aktoriams, kad trūksta talento ir sceninio meistriškumo, trūksta materialinių išteklių, papildančių teatrinę iliuziją. Aktoriai skundėsi dėl žiūrovų šaltumo ir nepakankamos finansinės paramos, trukdančios išplėsti trupę pakviečiant gabių aktorių ir pagerinti materialinę teatro dalį[42]. Todėl po vaidinimų lygindama Vilniaus teatrą su užsienio scenomis, publika jį dažniausiai nuvertindavo.

1842 m. Vilniaus scenoje pradėta vaidinti pjeses rusų kalba. Pirmasis pasirodymas įvyko sausio 11 d. rusų kalba suvadinus Rafailo Zotovo (Рафаи́л Зо́тов, 1795–1871) dramą „Saardamo laivų statytojas, arba Bevardis“. O nuo 1863 m. lenkų spektakliai buvo visiškai sustabdyti ir taip oficialiai įsitvirtino rusų teatras.

1830–1880 m. teatras visur sparčiai skleidėsi. Buvo statomi nauji pastatai, turėję sutalpinti vis didesnes žiūrovų minias, vis daugiau žmonių rasdavo darbo scenoje ar už jos, produktyvūs dramaturgai pliekė šimtus trumpaamžių pjesių, kurių sėkmę lėmė veikiau prašmatnūs scenovaizdžiai ir puiki aktorių vaidyba, o ne siužetas bei dialogas[43]. Lietuvos teatras plėtojosi panašia linkme, kol galiausiai tapo tautiško ir lietuvybę puoselėjančio stiliaus.

Didysis pasaulio teatras (I dalis)

____________

[1] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 148 p.

[2] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau, London, 2007, 48 p.

[3]Ibid., 57 p.

[4] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija……….157 p.

[5] Mohl J., and M., Letters and Recollections of Julius and Mary Mohl [interaktyvus]. 20 p. Prieiga per internetą: http://www.findmypast.com/mocavo-info.

[6] Masalska E. A., Pamiętniki pensijonarki: zapiski z czasów edukacji w Paryżu (1771–1779), Kraków,
2012, 78–79 l.

[7]Au S., Baletas ir modernusis šokis, Vilnius, 2000, 29 p.

[8] Au S., Baletas ir modernusis šokis………….32 p.

[9] Goncourt de E., La Guimard: d’après les registres des menus-plaisirs, de la bibliothèque de l’Opéra, Paris, 1893, 2 p.

[10] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m., Vilnius, 2007, 19 p.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 126 p.

[12]Ibid., 127 p.

[13]Ibid., 128 p.

[14]Ibid., 128 p.

[15] Греч H. A., Венок усадьбам, Москва, 2006, 304 с.

[16] Osip Kozlovsky, [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.belcanto.ru/kozlovsky_o.html.

[17]История любви: граф Николай Шереметев и Прасковья Жемчугова [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.aif.ru/society/history/541.

[18] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….25 p.

[19]250 lat Teatr Narodowy [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.narodowy.pl/o_teatrze,historia.html.

[20] Hübner Z., Bogusławski – człowiek teatru, Warszawa, 1958.

[21] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 170 p.

[22]Ibid., 171–174 p.

[23]Ibid., 175 p.

[24] Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys……131 p.

[25] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….27 p.

[26] Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys……132 p.

[27] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….29 p.

[28] Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, 292 p.

[29]Ibid., 292 p.

[30]Ibid., 293 p.

[31]Ibid., 331–332 p.

[32] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….35–37 p.

[33] Moravskis S., Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda, I t., Vilnius, 2009, 465 p.

[34] Puzinienė-Giunterytė G., Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, Vilnius, 2005, 37 p.

[35]Ibid., 37 p.

[36]Ibid., 209 p.

[37]Ibid., 210 p.

[38] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…………….277 p.

[39]Ibid., 283–285 p.

[40]Ibid., 287 p.

[41]Ibid., 287 p.

[42]Ibid., 287 p.

[43] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija…………186 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 30 d.

Vytauto Abramausko nuotr.

Ramunė Hazir

Tūkstantmečius menantys radiniai visame pasaulyje byloja apie religinius, ritualinius ir net erotinius įvairių tautų šokius, o tai – faktas, kad šokiai yra viena seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Nepaisant to, daugelis lietuvių apie istorinį šokį pasakoti pradeda nuo… klumpakojo.

„Reikia priminti, kad klumpakojis pirmą kartą viešai atliktas XX a. pradžioje, o jo sceninė, mums pažįstama versija yra vos pusšimtį metų skaičiuojantis naujadaras, – teigia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė. – Tačiau kartą išgirdusi mūsų renginių lankytojo stebėjimąsi tuo, esą Lietuvoje buvo šokamas ne tik klumpakojis, pagalvojau, kad tai dažnai atitinka daugelio žmonių sampratą apie šokį, jo reikšmę ir funkcijas istoriniais laikais.“

Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi.

Ir tai – visiška istorinė neteisybė. O teisybė tokia, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, egzistavo išpuoselėtas šokio menas, kurį lėmė ne tik šokio manieros, bet ir apranga, aksesuarai, etiketas, ir net diplomatinis protokolas.

Šokis – diplomatinio bendravimo dalis

Apie istorinius šokius Lietuvoje tiesioginių žinių nedaug. Tenka pasikliauti istoriniais kontekstais. Vis dėlto aišku, kad visoje Europoje išryškėjus skirtumams tarp liaudies ir aristokratų šokių lietuviai nei vienoje, nei kitoje srityje neatsiliko. Tačiau apie liaudies šokius žinoma beveik viskas, o aristokratiškieji – tarsi terra incognita.

Pasak istorikės J.Karpavičienės, šokiai, manytina, jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi. „Dvare nuolat lankydavosi užsienio diplomatai, o kaip žinome, jų priėmimas ir lydintys atributai turėjo semantines prasmes ir skleidė svarbią informaciją“, – pasakoja J.Karpavičienė, pabrėždama, kad buvo svarbu tinkamai sutikti svečią, parinkti jo rangą ir diplomatinės misijos reikšmę atitinkančią sėdėjimo vietą, vaišes bei vynus, dovanas ir, žinoma, kultūrinę programą, kurios neabejotina dalis buvo ir šokiai.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius.

Taip valdovo svečiai galėjo ne tik įvertinti jiems skiriamą dėmesį bei pagarbą, bet ir sužinoti, kokias vertybines civilizacines nuostatas propaguoja ir kokią kultūrinę žinią siunčia valstybė. O Lietuva, XIV a. pabaigoje tapusi katalikišku kraštu, be jokios abejonės, liudijo tai, kas artimiau vakarietiškai kultūrai.

Pramogai ir sportui

„Manytina, kad šokis jau tuo metu buvo ne tik diplomatinio protokolo dalis, bet atliko ir kitas funkcijas“, – teigia istorikė.

Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona Vytautienė kartu su vyru turėjo aukštosios kultūros poreikių ir buvo ne tik tos kultūros užsakovai, bet ir vartotojai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius. Paklausite, kuo čia dėtas šokis?

Valdovų rūmų muziejaus archeologiniai radiniai byloja, kad tai buvo neatsiejama muzikinio gyvenimo dalis. Vienas įdomiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos ir vėlesnių laikų šokių amžininkų ir įamžintojų – gotikinis XV a. koklis, vaizduojantis gotikiniais drabužiais apsirengusią porą. „Ir nors išsamių rašytinių šaltinių stokojama, tai, kad šokio epizodas vaizduojamas interjere, tiesiogiai liudija šį faktą ir leidžia tik įsivaizduoti mastelį“, – teigia J.Karpavičienė.

Fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Šokis to meto Europos, taigi ir Lietuvos, valdovų dvaruose buvo ne tik maloni pramoga, bet ir fizinio lavinimo priemonė, glaudžiai susijusi su riterių kultūra. Yra žinoma, kad fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Įprasta vestuvių programa

Tuo metu, kai visuose Europos valdovų dvaruose buvo šokami lėti ir iškilmingi basdansai, jais gėrėtasi ir 1475 m. Landshute vykusiose prašmatniose dinastinėse Bavarijos kunigaikščio Jurgio ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos vestuvėse. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad tris dienas tęsėsi įprasta tokių vedybų programa – riterių turnyrai ir šokiai.

Intensyvi kultūrinė programa lydėjo ir Kazimiero Jogailaičio sūnaus Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos santuoką bei gyvenimo būdą. „Ir nors tai buvo politinė santuoka, nes Elenos tėvas tikėjosi, kad ji čia veiks kaip šnipė, per kurią pavyks daryti poveikį Lietuvos aplinkai, ši moteris buvo lojali savo vyrui. Istorikai mano, kad ji, nors ir išlikusi stačiatike, propagavo vakarietišką gyvenimo stilių ir būdą, kuriame – neabejoju – daug dėmesio buvo skiriama ir muzikai, ir šokiams“, – teigia istorikė.

Šokių renesansas? Ieškokite moters…

Prie Vakarų Europos šokių plitimo Lietuvoje reikšmingai prisidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona Milano, Neapolio, Bario bei Rosano princesė Bona Sforca, atvežusi į Lietuvą daugelį Italijos kultūros reiškinių, taip pat ir šokius.

„Yra žinoma, kad Bonos Sforcos dėdės dvare tarnavo Leonardo da Vinci, iškėlęs Renesanso epochoje propaguotą žmogaus kultą, jo kūno grožį ir jaunystę, o ir Bonos Sforcos, kuri ir pati mėgo šokti, dvare trumpam ar ilgiau jos valdymo laikotarpiu rezidavo per tūkstantį italų. Tad, neminint administracinių, teisinių ir kitokių naujovių, keitėsi kultūrinė aplinka, rafinuotėjo gyvenimo stilius“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Renesanso šokių kultūra pasižymėjo energingais kojų judesiais. Šalia jau buvusių viduramžių šokių, tokių kaip branlis ir basdansas, ypač išpopuliarėjo lėtu vaikščiojimu ir nusilenkimais pasižyminti pavana. Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Kad šokis buvo neatsiejamas kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje elementas, iškalbingai byloja Bonos Sforcos dukters Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas. Ištekinant ją už būsimo Švedijos karaliaus Jono III Vazos, kraityje, be brangenybių, paauksuotų ir sidabrinių indų, prabangaus garderobo, šilko patalynės, minimas ir „raudonas audeklas, kuriuo dengiamos menės, kuomet šokama“.

Lietuvos šokio istorijai – impulsai iš svarbiausio traktato

Mokėti šokti neabejotinai buvo viena iš gerų manierų, kurių buvo mokomi visi kilmingųjų ir dvariškių vaikai. Tad kiekvieno Europos valdovo ar didiko dvare dirbo šokių mokytojai, buvo buriamos ir šokių grupės.

„Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Bonos Sforcos senelio dvare tarnavo vienas garsiausių to meto šokių mokytojų Guglielmo Ebreo, užsirekomendavęs daugelio to meto Europos valdovų dvaruose ir parašęs šokių traktatą „De pratica seu arte tripudii“. Šis rankraštis 1463 m. Milane dovanotas būsimos Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos seneliui Galeazzo Maria Sforcai sužadėtuvių proga, tad neabejotina, kad juo naudojosi ir pati Bona Sforca“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduoja.

Tų laikų Europoje tai buvo vertingiausias ir išsamiausias XV a. itališkų dvaro šokių rinkinys su nepaprastai vertinga teorine traktato dalimi apie šokį kaip meną ir mokslą, su šokį aukštinančiais dviem puikiais sonetais ir dviem ilgesniais eiliuotais tekstais. Prieš keletą metų šis pasaulinio garso šokių traktatas pristatytas ir Lietuvoje, o jo dalis išversta į lietuvių kalbą.

Užgavėnių šokių siautulys

Istorikai tvirtina, kad Renesanso epochoje patys siautulingiausi šokiai buvo šokami aukštuomenės karnavaluose. Juos tyrinėjęs Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro istorikas Eimantas Gudas sako, kad šokiai Venecijos karnavalų, Užgavėnių metu buvo itin svarbi elito pasilinksminimų dalis.

1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.

„1549 m. Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su tik ką jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasarį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Tuo metu būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių. O vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepė dvariškiams eiti miegoti, bet pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gulti, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros Radvilaitės apartamentuose surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas, dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats Žygimantas Augustas su Barbora keletą kartų pašoko“, – pasakoja istorikas.

Įdomių faktų apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų aistrą šokiams atskleidžia Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščiai. Jei ne jie, apie Užgavėnes mūsų valdovų rezidencijoje Vilniuje XVII a. žinotume visai nedaug.

„Štai tuose dienoraščiuose minima, kad 1639 m. kovo 6 d. Vilniaus Žemutinės pilies rezidenciniuose rūmuose buvo surengti šokiai, kuriuose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė, valdovo Vladislovo Vazos žmona, ir jos rūmų damos pasirodė pasipuošusios puikiomis kaukėmis. Tąkart Užgavėnių švenčių linksmybės, vadinamos Bakcho šventėmis, truko tris dienas iki Pelenų trečiadienio aušros, – pasakoja E.Gudas, pabrėždamas, kad kitų metų Užgavėnės buvusios dar linksmesnės. – Rašoma, kad 1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.“

Šuolis į profesionalumą

Baroko epocha garsėjo formų įmantrumu,  todėl ir šokiai valdovų dvaruose tapo sudėtingesni, atsirado daugiau judesių, šuoliukų, apsisukimų, reveransų. Šokių karaliaus vietą užėmė menuetas, iš kurio vėliau išsirutuliojo barokinis baletas. Tačiau ne tik: šokio kultūra persikėlė ir į operos dramma per musica žanrą.

Pasak J.Karpavičienės, Vladislovo Vazos iniciatyva Vilniuje 1636 m. rugsėjo 4 d. pastatyta ankstyvoji opera „Elenos pagrobimas“ turėjo ne tik nepriekaištingai paruoštą scenografiją, bet ir kitų elementų, tarp kurių, spėtina, buvo numatytos ir surežisuotos šokių scenos.

„Baroko epochoje yra žinoma autorių, kurie operoms parašė ne tik muziką ir libretą, bet ir visą scenos mašinerijos eigą tam, kad žiūrovams būtų sukurtas didžiulis įspūdis: atsivertų pragaro vartai, grotų tikri fontanai, atskristų angelai ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad tai nebuvo tik dekoracijos, mašinerijos ir kiti dalykai, tai buvo natūralus judėjimo poreikis, ėjimas profesionalumo link“, – teigia J.Karpavičienė.

"Scanpix" nuotr.

Teatro istorija skaičiuoja tūkstantmečius – jo ištakos siekia ankstyvųjų bendruomenių religines apeigas, kuomet vaidinimais garbintas konkretaus dievo gimimas, mirtis ir prisikėlimas. Pastarąjį faktą liudija Senovės Egipto graikiškojo-romėniškojo laikotarpio šventyklos, pvz., Esna, Dendera, Kalabša. Šių šventovių architektūriniame plane užkoduota „pamaldų-teatro“ funkcija.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Anot šaltinių,minint Naujuosius metus, žyniai išnešdavo dievybės statulą iš požeminės kriptos ir pastatydavo wabet (liet. „tyroji koplyčia“; maža koplytėlė šventyklos teritorijoje, skirta dievybei atgimti – aut.), ten šventikai ją prausdavo, rengdavo ir lydint procesijai, vakariniais laiptais, užkeldavo ant šventyklos stogo, kur pietvakariniame kampe stovėjo atvira pavėsinė. Čia, saulės spinduliuose, statula likdavo atgimti bei kaupdavo gyvybiškai svarbią energiją ateinantiems metams. Galop, nuleidę rytiniais laiptais, žyniai dievybę vėl paslėpdavo kriptoje[1]. Per kasmetę vietinių dievų gimimo šventę statulų porą statydavo specialioje koplyčioje – mammisi (liet. „gimimo namai“), kur neva gimdavo jų atžala.

Vis dėlto Europoje teatras atliko kultūrinį, politinį ir socialinį vaidmenį, todėl straipsnių cikle aptarsime ne tik šiuos teatro raidos etapus, operos gimimą Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir perteiksime įvairių kraštų teatrinę atmosferą.

Pirmoji teatro epocha

Pirmoji didi teatro epocha Vakarų civilizacijos istorijoje prasidėjo V a. pr. Kr. Graikijoje. Ten viena svarbiausių švenčių, Mažosios Dionisijos, davė žodį „tragedija“ (gr. tragos ožka“ – pirmąją šventės dieną aukota ožka arba paskutinę įteikiama kaip prizas)[2]. Tuo tarpu Lėnajos šventė buvo skirta linksmybėms, ir iš jos elementų vėliau išsirutuliojo komedija (gr. comos – „pasilinksminimas“).

Vokiečių filosofas Frydrichas Vilhelmas Hėgelis (Wilhelm Friedrich Hegel, 1770–1831) antikines tragedijas laikė vienomis „iškiliausių, visais atžvilgiais nuostabiausių visų laikų meno kūrinių“. O Antigonę vadino „nuostabiausia asmenybe, kada nors gyvenusia šioje žemėje“[3]. Kaip vyko antikinės šventės, iliustruoja Partenono frizas, tačiau teatriniai kostiumai palaipsniui kito. Tragedijos aktorius pažįstame iš amforų tapybos: Jie dėvėjo puošnius, dažnai ryškiaspalvius, gausiai siuvinėtus audinius ir avėdavo paaukštintus batus, šitaip mėgdžiodami Dionisą. Vėliau drabužius iškimšdavo, o ūgį padidindavo peruku ir storais batų padais[4].

Pagrindinis kostiumo atributas buvo kaukė, pasak tradicijos, įvesta Tespido (Θέσπις, VI a. pr. Kr.); ji leido trims tragedijos aktoriams vaidinti po keletą vaidmenų. Kiekvienas iš daugiau kaip trisdešimties žinomų kaukių tipų nurodė ne tik veikėjo amžių, padėtį, lytį, bet ir vyraujančią emociją. Bemaž priešingai atrodė komedijos aktorius, kurio laisvesnis kostiumas leido atlikti akrobatikos triukus.

Įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Jis paprastai avėdavo minkštomis šlepetėmis, mūvėdavo kūno spalvos aptemtas kelnes, vilkėdavo trumpą, juokingai kimštą tuniką, o Aristofano laikų komedijose – dar turėdavo didžiulį raudoną odinį falą. Kaukės komiškumo dėlei buvo išdidintos[5].Nepaisant komedijų populiarumo, vienintelis žymus autorius buvo Menandras (Μένανδρος, 342–292 pr. Kr.), kurio penkios dramos pasiekė mus. Jis turėjo nepaprastą reputaciją, ir esama pakankamai kūrinių frangmentų, kad galėtume įvertinti jo Naująją komediją, taip pavadintą skiriant nuo Aristofano Senosios komedijos[6]. Beje, įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų.

Heladoje teatras buvo ne tik linksmybių vieta, bet ir kaip svarbi politinė erdvė, kur susirinkdavo demo (teritorinė apygarda Senovės Graikijoje – aut.) piliečiai, pvz., Ramnos kaime. Juolab, Atėnams prarandant politinį statusą, krizė aiškiausiai justa scenoje: atsirado dramų, keliančių socialinės nelygybės klausimus. Taigi teatras tapo pagrindiniu graikų bendruomenės simboliu, bet jo vaidmuo pasikeitė. Tas pokytis ryškus Megalopolio teatro griuvėsiuose. Iš pradžių teatras čia žvelgė tiesiai į asamblėją, tačiau II a. pr. Kr. vidur. tarp jų išmūryta siena, nukertanti bet kokį šių dviejų institucijų ryšį.

Dar labiau teatras modifikavosi Romos imperijos laikais, nes kalvos šlaito amfiteatrus keitė lygioje vietoje dygstantys teatrai, apsupti milžiniško mūro. Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų. Taip geros reputacijos aktoriai virto atstumtaisiais.

Liturginė vaidyba viduramžiais

Viduramžiais išnykus antikinei dramai, Vakarų Europą užkariavo liturginė vaidyba. Bažnyčios Tėvai griežtai draudė lankyti spektaklius ar juose vaidinti, tačiau Bizantijoje vis tiek mėginta pritaikyti senąjį teatrą naujoms reikmėms. Ironiška, bet drama, nepaisant draudimų, atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje; o teatrą labiausiai draudė tie, kurie prieš atsiversdami patys jame mėgo lankytis, pvz., Šv. Augustinas (Agostino d’Ippona, 354–430). Taip liturginė drama išsikristalizavo iš krikščioniškos liturgijos, ypač iš Velykų apeigų[7].Vaidinimai įprastai vyko lauke, o bažnyčios durys atstodavo foną ir pro jas buvo įleidžiami bei išleidžiami pagrindiniai aktoriai.

Vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Kita vertus, Ispanijoje religinės pjesės jau XV a. vid. vaidintos didikų dvaruose. Įdomu, kad ir komizmas viduramžių teatrui buvo nesvetimas, pavyzdžiui, Velykų vaidinimuose pirmieji įvesti komiški personažai buvo pirkliai, kurių krautuvėje apsistodavo vykstančios prie kapo Marijos, norėdamos nusipirkti Kristaus kūnui balzamuoti reikalingų medžiagų[8]. Žinoma, kitos istorijos buvo dramatiškos: Danielius liūtų duobėje, Lozoriaus prisikėlimas, Šv. Pauliaus atsivertimas. Kiekvienai pjesei reikėjo nemažai aktorių, iki 300. Daugelis buvo vietiniai berniukai ar vyrai, bet Prancūzijoje leista vaidinti ir moterims[9].

Be to, vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai sietina su pirmosiomis teatro apraiškomis, kurios Lietuvoje pastebimos liturginėse dramose, parateatriniuose renginiuose, klajojančių aktorių pasirodymuose. Pirmos žinios apie teatro užuomazgas LDK siekia XV a., kai popiežius Sikstas IV (Sisto IV, 1414–1484) Nekaltojo Prasidėjimo šventei suteikė oktavą (1482). Vilniaus bernardinai iškilmėms pritaikė vaidinimus[10], kurie siejosi su panašiomis kanonizuotomis religinio meno formomis.

Teatro tradicija Renesanso laikotarpiu

Kilus Reformacijos bangai, 1548 m. Paryžiuje uždrausti religiniai vaidinimai; ir nors savo dramų turėjo tiek Reformacija, tiek Kontrreformacija, jų reikėjo veikiau propagandai, o ne teatro tikslams.

Italija tam pasipriešino. Remdamiesi Senovės Romos architekto ir karo inžinieriaus Marko Vitruvijaus Polio (Marcus Vitruvius Pollio, 80–15 m. pr. Kr.) architektūros veikalais, rašytais 16–13 m. pr. Kr. ir pirmąsyk su iliustracijomis išspausdintais 1511 m., teatro architektai perkėlė romėnų teatro architektūrinius principus į itališkus statinius[11]. Tad žvilgtelėjus į Vinčensos Teatro Olimpico (1580–1585) su nepakartojama frons scaenae (lot. scenos išorė – dekoruota romėniško teatro skenė (scenos fonas) – aut.), nekyla abejonių, kad tai – tipiškas akademinės tradicijos renesanso teatras; vienas iš trijų (likusieji, Teatro all’antica (1588–1590) Sabonetoje ir Teatro Farnese (1618) Parmoje) išlikusių Renesanso teatrų pasaulyje.

Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (1520–1572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas.

Tarp kitko, greta klasikinių dramų, Italijoje egzistavo gyvastinga commedia dell’arte. Ši teatro forma kliovėsi ne dramaturgu, o aktoriais. Jos dialogas, prasidėjęs paprastu dviejų komikų apsikeitimu frazėmis ir išaugęs į ištisą pjesę, toliau vykdavo improvizuotai. Tyrinėjant žanrą, peršasi aliuzija į graikų dramas, kur kostiumo atributu buvo kaukės. Jei XVI a. sustorėjęs aktorius prarasdavo deramą figūrą ar įgydavo kokią parankią komišką savybę, – pilvuką ar riešutų gliaudiklio profilį, –  tai galėdavo atsisakyti jaunatviškos heroikos ir iškeisti ją į juokdario papliaušką. Žinoma, buvo ir garsių arlekinų, pantalonių ir kapitonų, kurių tikruosius vardus paslėpė kaukės.

Visgi labiausiai Renesanso mada veikė LDK kultūrą. 1518 m. Žygimantui Senajam (1467–1548) vedus Boną Sforcą (Bona Sforza d’Aragona, 1494–1557), į Lietuvos ir Lenkijos valdovo rūmus atvyko grupė Italijos menininkų. Tarp jų – žymus vargonininkas Alesandras Pasenti, kurį laiką buvęs Vilniaus katedros kapitulos kanauninku[12]. Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (1520–1572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas (Balint Bakfark, 1506–1576). Šis menininkas labai aiškiai perteikė Italijoje gyvavusią muzikinės estetikos mintį, kuri padėjo atsirasti naujajam baroko muzikos žanrui – operai, tuo metu vadintai dramma per musica[13].

Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos.

Dera pridurti, kad oficialioje istoriografijoje opera laikoma Renesanso vaisiumi. Paprastą, muzikos lydimą pjesę mitologiniu siužetu, kur svarbiausi žodžiai, italų kompozitorius Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi, 1567–1643) perkeitė į naują meno rūšį, kurioje muzika turėjo didžiausią reikšmę. Kita vertus, prie itališkos kultūros populiarumo prisidėjo XVI a. LDK klestėjusi „lietuvių kilmės iš romėnų teorija“, kuri skatino gyventojus domėtis savo tariamos tėvynės istorija bei papročiais. LDK didikai lankėsi Italijoje, sekė tos šalies mecenatystės tradicijomis, humanistine pasaulėjauta. Italų kompozitoriai Oracijus Vekis, Di Džo Batista, Otavijus Vernicis, Rokas Rodis, Supraslio stačiatikių vienuolyno fundatoriui, LDK didikui Aleksandrui Chodkevičiui (1475–1549) dedikavo savo kūrinių rinkinius, kuriuos išspausdino Venecijos natų leidėjai[14]. Vienaip ar kitaip, baroko pasirodymui LDK diduomenė ruošėsi nuo XVI a. pr., todėl nenuostabu, kad ši kultūrinė epocha lygiagrečiai plėtojosi visoje Europoje.

Baroko teatrališkumas

Įsigalėjusi nuomonė, esą Baroko laikų žmogus jau ne renesansinis konkistadoras, o aktorius, kurio gyvenimo pjesės autorius yra Dievas. Šis pasaulis – tai scena, arba didžioji iliuzija[15]. Tokia samprata pirmiausia susiformavo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 1564–1616) kūryboje, o vėliau paplito protestantiškuose ir katalikiškuose kraštuose. Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos. Tai religinis teatras, kur svarbiausias aktorius yra piligrimas – nusidėjėlis, o svarbiausias žiūrovas – Dievas Švč. Trejybės pavidalu[16].

Lygiai tokios pat nuomonės laikėsi Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas, filosofijos, teologijos ir teisės daktaras Jonas Kazimieras Vaišnoravičius (?–1680), žmonių gyvenimą prilyginęs komedijai: Žmonės, gyvenantys žemėje, yra aktoriai, o visa tai tvarko Dievas[17]. Be to, baroko dvasia vyravo Vilniaus akademijoje, kuri pirmoji šalyje įsteigė mokyklinį teatrą. Buvo sukurta įvairaus pobūdžio vaidinimų, rašomi ir spausdinami iškilmių scenarijai bei dramos. Renginiuose skambėjo muzika, atliekama didelės ir pajėgios Vilniaus akademijos kapelos[18].

Itin teatro menu domėjosi Vilniaus akademijos auklėtinis, poetas ir ATR valdovo Vladislovo Vazos (1595–1648) rūmų pamokslininkas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), kuris su vaidyba susipažino Romoje veikusioje jėzuitų kolegijojeCollegium Germanicum, kur dirbo garsūs dramma per musica korifėjai.

Tačiau kodėl barokas yra toks teatrališkas? Į šį klausimą atsako Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (Louis le Grand, 1638–1715) epocha. Šventiniai pasirodymai buvo labai svarbūs Liudviko XIV laikų Prancūzijoje, ypač kai pati dvaro institucija priminė teatrą[19]. Karalius laikė save Apolonu, ištrinančiu ribas tarp realybės ir vaidybos, žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių. Tai atspindi architektūra, skulptūra, tapyba. Šarlio de la Foso (Charles de la Fosse, 1636–1716) paveikslas „Apolonas ir Tetidė“ (1688), vaizduojantis dievą, grotoje lankantį nimfą, įkvėpė Versalio rūmų teritorijoje Trianono dvaro statybas, kur dieviškasis valdovas ilsėdavosi nuo karališkųjų darbų ir slėpė savo meilės nuotykius intymioje erdvėje[20].

Šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Be to, anot šaltinių, tuo metu leistos milžiniškos sumos aktorių kostiumams bei scenos mechanizmams; nenuostabu, patys Versalio rūmai buvo pjesė su scenos viduryje vaidinančia monarchija. Nė vienas karalius iki Liudviko XIV taip pretenzingai neritualizavo valgymo meto, kai pietaujantį valdovą mirtinoje tyloje stebėdavo apsupę dvariškiai[21].Nemažiau ištaigingai rengtos legendinės šventės. Bene puošniausios „Žavingosios salos malonumų“ iškilmės organizuotos 1664 m. gegužės 7–9 d. italų dekoratoriaus Karlo Vigarani (Carlo Vigarani, 1637–1713) daugiau nei 600 svečių. Šaltiniuose teigiama, kad šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Visą teatralizuotą šventę apjungė tema, paremta italų poeto Ludoviko Ariosto (Ludovico Ariosto, 1474–1533) epine poema Orlando Furioso („Orlando įtūžis,“ 1516)[22]. Įdomu, kad vaidinimų metu scenoje ne kartą pasirodė ir pats valdovas, kuris siekė pakerėti šiomis iškilmėmis ne tiek dvarą, kiek savo jaunąją favoritę kunigaikštienę Luizą la Valeri (Louise La Vallière, 1644–1710). Apie šventės rafinuotumą liudija vienintelės devynios prancūzų menininko Izraelio Silvestro (Israël Silvestre, 1621–1691) graviūros, kur skrybėlėtas monarchas atpažįstamas sėdintis publikos centre.

Versalio rūmų teatras rėmėsi prancūziškos operos pradininko Žano Baptisto Luli (Jean-Baptiste Lully, 1632–1687) įvestomis naujovėmis, pvz., baleto įtraukimu, instrumentine interliudija, išplėtota uvertiūra. 1680 m. karalius Saulė paskelbė dekretą, pasak kurio, dvi konkuruojančios aktorių grupės privalo susijungti, sudarydamos Comédie Française – organizaciją, kuri tęsė dramaturgo Žano Baptisto Pokeli, žinomo Molijero (Jean-Baptiste Poquelin, dit Molière, 1622–1673) slapyvardžiu, tradicijas[23]. Kitai grupei –Comédie Italienne – suteiktos teisės rengti spektaklius tame pat teatro pastate (Hôtel de Bourgogne) kaip Comédie Française iki 1697 m., kai markizės de Mentenon (Marquise de Maintenon, 1635–1719) prašymu karalius juos išvarė iš miesto.

Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių.

Baroko epochoje LDK kultūriniu paveldu nenusileido Prancūzijos ar Italijos rūmams. Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių. Vieni tokių – Galilėjų šeima, plačiai žinomi muzikai, tarp kurių net keli dirbo LDK aristokratų rezidencijose. Florencijos kameratos nario Vinčenso Galilėjaus (Vincenzo Galilei, 1520–1591) vienas sūnų, garsiojo astronomo brolis, liutnininkas virtuozas Mikelandželas Galilėjus (Michelagnolo Galilei, 1575–1631) du kartus (1593–1599 ir 1600–1606 m.) buvo atvykęs į Lietuvą. 1600 m. laiške atvykdamas antrą kartą į mūsų kraštą M. Galilėjus nurodė puikias sąlygas, kurias jam žadėjo lenkų ponas: maistą ir aprūpinimą, kaip kitiems savo dvariškiams, du tarnus, keturiais arkliais kinkomą karietą ir 200 vengriškų dukatų per metus[24].

Deja, nežinome, pas ką konkrečiai dirbo italas; istorikai kelia prielaidas, kad tai galėjo būti Radvilos, kurie dažnai keliaudavo po Italiją, arba Lietuvos didysis taurininkas Jonas Pacas (1550–1610), Italijoje apsistojęs pas Galilėjus (vieni pastarosios šeimos užrašai mini Giovani Lituano)[25], arba grafai Tiškevičiai. Vienaip ar kitaip, subręsti operai itin didelę įtaką turėjo muzikos teorijos atsiradimas – basso continuo, kuris Lietuvą pasiekė daug greičiau negu dramma per musica, pvz., įrašai aptinkami Sapiegų albume.

Pirmųjų operų pastatymai LDK sietini su Švedijos dinastijos atstovu V.Vaza, kuris garsėjo rafinuotu muzikiniu išprusimu, kadangi jo tėvo Zigmanto Vazos (1566–1632) rūmuose dirbo puikių italų muzikų, tarp jų – Džiovanio Pjerluidžio de Pelestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina, 1525–1594) mokinys Anibalas Stabilė (Annibale Stabile, 1535–1595). Be to, pats Z. Vaza neblogai grojo klavesinu, išmanė pasaulietinę ir bažnytinę muziką. Žinoma, didžiausios įtakos V.Vazos muzikiniam skoniui turėjo 1624–1625 m. kelionė po Vakarų Europą. Kadangi pats princas kelionės dienoraščio nevedė, apie muzikinius įspūdžius lakoniškai dėstė jo palydovai Albertas Stanislovas Radvila (1593–1656) ir Steponas Pacas (1587–1640). Taigi kuo kelionėje mėgavosi V. Vaza?

Birželio 30 d. princui lankantis Vienoje, Šv. Romos imperatorienė Eleonora Gonzaga (Eleonora Gonzaga, 1598–1655) pristatė komediją, kur dainuojama, ir tai sukėlė žiūrovų pasigėrėjimą. Teigta, esą šių muzikantų niekas negali pralenkti, nes pastariesiems neįtikėtinai daug mokama. Tuo tarpu apie viešnagę Briuselyje S. Pacas mini, kad jie buvo priimti pas kunigaikštį Karolį Aleksandrą van Krua (Karel Alexander van Croÿ, 1574–1624), ten 12 panelių ir 12 kavalierių baletą bei intermedijas svečio garbei rodė[26].

Kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai.

Tačiau ypač keliautojus žavėjo Italija, kurios muzikinė kultūra, tartum švyturio šviesa, žibėjo Senajame kontinente. Pavyzdžiui, Parmoje svečiai turėjo progą susipažinti su spalvinga muzikinio gyvenimo įvairove. Čia XVII a. instrumentinę muziką puoselėjo Farnezių šeima, todėl tikėtina, kad princas galėjo lankytis Palazzo della Pilotta kunigaikčio Ranučijo I Farnezės (Ranuccio I Farnese, 1569–1622) įrengtame teatre. Kelionės aprašyme nurodoma, kad Parmoje V. Vaza taipogi žiūrėjo komediją, kuri galėjo būti suvaidinta Collegio dei Norbili teatre[27]. Taip pat šiame mieste princas klausėsi garsios dainininkės Septimijos, o kitą rytą išklausė mišias, kuriose giedojo pastarosios mokinė. Atsižvelgiant į melomano V.Vazos interesus, jam buvo sudarytos galimybės pasiklausyti puikios dainininkės Setimijos Kačini (Settimia Caccini, 1591–1638),dramma per musica pradininko ir kūrėjo Džiulijaus Kačinio (Giulio Caccini, 1550–1618) jauniausios dukters[28]. Neapolyje keliautojams pasirodė kita garsi baroko dainininkė Adriana Bazili-Baroni (Adriana Basile-Baroni, 1580–1642) su dukromis Katerina ir Eleonora.

Tačiau kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai. O Vakaruose moterys pirmą kartą scenoje pasirodė 1660 m. gruodžio 8 d. Anglijoje, kur Margaret Hug (Margaret Hughes, 1630–1719)Vere Street teatre atliko Dezdemonos vaidmenį[29].

Taigi princas ne veltui kvietė neapolietes atvykti į LDK, tačiau šiems norams nebuvo lemta išsipildyti. Reikia pridurti, jog V. Vazos kapela buvo elitinis kolektyvas, vienu metu garsėjęs Vidurio ir Šiaurės Europoje. Jis taip pat atliko edukacinę misiją: plačiai skleidė su atlikimo menu susijusius atradimus, repertuarą, muzikinės stilistikos bei kompozicinės technikos naujoves.

Florencijoje pristatytos brandžiausios čia sukurtos operos, kurių dekoracijų piešiniais V.Vaza praturtino savo „įdomybių kabinetą“[30]. Besibaigiant kelionei, svečiai pabuvojo Venecijoje, kur kiekvieną vakarą vyko iškilmės, šokiai, rodytos komedijos. Ryškiausių muzikinių įspūdžių keliautojams galėjo palikti pasirodymai Didžiajame Kanale ir K. Monteverdžio madrigalinė opera, arba draminė kantana Il Combattimento di Tancredi e Clorinda („Tankredžio ir Klorindos dvikova“, 1624) pagal dramaturgo Torkvato Taso (Torquato Tasso, 1544–1595) tekstą[31]. Šaltiniuose minima, jog V. Vaza kvietė K. Monteverdį į mūsų šalį, bet šis, motyvuodamas garbingu amžiumi, kvietimo nepriėmė. Taigi grįžęs į tėvynę princas užsimojo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmuose pastatyti operas.

Profesionalus muzikinis teatras Abiejų Tautų Respublikoje

Profesionalus muzikinis teatras, atitinkantis visus to meto dramma per musica bruožus, ATR pradėjo veikti apie 1635 m. Jis turėjo nuolatinę, kryptingai sudarytą trupę, keliaujančią su valdovo dvaru. Istoriografija skelbia, kad tarp atlikėjų būta ir europinio masto solistų, pvz., kastratas Baltazarė Feris (Baldassarre Ferri, 1610–1680), pasižymėjęs nepaprastu balsu, gavęs begalę apdovanojimų iš Europos karališkųjų šeimų ir laikytas operinio dainavimo etalonu. Per visą Vazų teatro istoriją (1628–1648) galėjo būti parašyta daugiau kaip 10 operų. Tai net su atskiruose Italijos miestuose pastatytomis operomis buvo įspūdingas skaičius[32].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą.

Įdomu, kad kai kuriuos pastatymus tiesiogiai įkvėpė buvusi kelionė. Viešint Bredoje (Nyderlandai), Tėvų Jėzuitų bažnyčioje, princą pakerėjo marmuru dekoruotos sienos. Ten matytas dekoras, manoma, vėliau galėjo paskatinti marmurą panaudoti puošiant Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią ir galbūt kuriant Vilniaus valdovų rūmuose statomos operos scenografiją – su marmuro piešiniais imituotų rūmų sienas, sudarant prabangos ir didybės iliuziją[33].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą. Tai buvo valdovo politinės diplomatijos dalis, nes siejosi su tam tikromis datomis, tarpvalstybiniais ryšiais grindžiamomis vedybomis, pasiuntinių priėmimu ir kt. Bemaž žinomiausios čia parodytos operos: Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli, 1599–1654) „Elenos pagrobimas“ (1636), buvusi ne tik pirmoji sostinėje parodyta opera, bet ir vienintelis V.Vazos teatre sukurtas tokio tipo veikalas, „Andromeda“ (1644) ir „Apviltoji Kirkė“ (1648), rengta Prancūzijos pasiuntinio Ludviko d’Arpajono (Louis, duc d’Arpajon, 1601–1679) atvykimo proga, tačiau šiam nepasirodžius, rodyta antrajai karaliaus žmonai Marijai Luizai Gonzagai (Louise-Marie de Gonzague, 1611–1667). Didžiausiame Šiaurės Europoje Varšuvos rūmų teatre rodytos operos „Dafnė“ (1635), „Šv. Cecilija“ (1637), „Enėjas“ (1641), „Amūro ir Psichės naktis“ (1646)[34].

Esminių naujovių į Vilniaus rūmuose vykusius pasilinksminimus įnešė V. Vazos pirmoji žmona Cecilija Renata Habsburgaitė (Cäcilia Renata von Österreich, 1611–1644). Ji iš tėvo perėmė „baletų“ rengimo patirtį. Tokiose iškilmėse paprastai būdavo išplėtotų baleto scenų, o jų vokalinės introdukcijos įgavo dramų pobūdį.Apie Valdovų rūmuose rengtas šventes 1639 m. užsiminė A. S. Radvila: Pilyje naktį buvo surengti šokiai: karalienė, karalaitė ir karalienės dvaras pasirodė su įspūdingomis kaukėmis. Užgavėnių švenčių linksmybės tęsėsi tris dienas iki trečiadienio aušros[35]. Karalienė Cecilija Renata parengė 13 panašių didesnės ar mažesnės apimties baletų, kurie panašėjo į teatralizuotas iškilmes.

Taigi V.Vazos operas siejo antikinio Olimpo tematika, buvo įsigalėjusios tam tikros konstrukcinės schemos, kuriomis sekė libretų kūrėjai. V.Pučitelio, kaip ir daugelio dramma per musica tekstų autorių, temos siejosi su antikos poetų kūryba, dažniausiai Publijaus Ovidijaus Naso (Publius Ovidius Naso, 43 m. pr. Kr.–17/18 m. po Kr.). Visgi tai buvo ne pirminiai šaltiniai, o veikiau perpasakota vėlyvojo renesanso literatūra. Per ateinančius šimtmečius teatras patyrė ryškių transformacijų, kurios vaidinimus pavertė labiau patraukliais paprastiems žmonėms, bet apie tai plačiau kalbėsime antroje straipsnio dalyje.

_____________

[1]Egypt. The world of the pharaohs, edit., Schulz R. ir Seidel M., London, 2004, 297 p.

[2] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 10 p.

[3] Sichtermann B., 50 žymiausių pasaulio moterų, Vilnius, 2002, 29 p.

[4] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………16 p.

[5]Ibid., 18 p.

[6]Ibid., 22 p.

[7]Medieval Drama: An Introduction to Middle English Plays [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.luminarium.org/medlit/medievaldrama.htm.

[8] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………45 p.

[9]Theatre History 101 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://blanckd.yolasite.com/theatre-history.php.

[10] Gidžiūnas V., Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje //Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 9 T., Roma, 1982, 79 p.

[11] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………51 p.

[12]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, sud., Trilupaitienė J., Vilnius, 2010, 11 p.

[13]Ibid., 11 p.

[14]Ibid., 12 p.

[15] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 352 p.

[16]Ibid., 325–353 p.

[17]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….14 p.

^[17]Ibid., 11 p.

[18]Ibid.,13 p.

[19] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau, London, 2007, 46 p.

[20] Benoit J., Les dames de Trianon, Paris, 2012, 10 p.

[21]Entertaining from Ancient Rome to the Super Bowl, edit., Adamson W. M.,  Segan F., I T., London, 2008, 275 p.

[22]Versailles in 1668, festivities and entertainments [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.versailles3d.com/en/discover-the-3d-scale-models/1668.html.

[23] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau…………46–47 p.

[24]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….17 p.

[25]Ibid., 18 p.

[26]Ibid., 24 p.

[27]Ibid., 24 p.

[28]Ibid., 26 p.

[29]Margaret Hughes, first lady of the stage //Madame Guillotine. December 8, 2010.

[30] Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  http://culture.pl/pl/dzielo/etienne-de-la-hyre-gabinet-sztuki-krolewicza-wladyslawa-zygmunta-wazy.

[31]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….34 p.

[32]Ibid., 36–37 p.

[33]Ibid., 23 p.

[34]Grespini M., In Lituania Pellegrino “svela” la figura di Virgilio Puccitelli,http://www.ilsettempedano.it/2014/06/01/in-lituania-pellegrino-svela-la-figura-di-virgilio-puccitelli/#prettyPhoto

[35]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….43–44 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 8 d.

Marija Teresė Tiškevičienė

Žymus Viktorijos laikų britų rašytojas Džordžas Mereditas (George Meredith, 1828–1909) romane Diana of the Crossways (1885) rašė: „Sąmojinga moteris yra lobis; sąmojingas grožis – galia.“ Iki XVIII a. moteris, norėdama pasireikšti kaip menininkė arba politikė, privalėjo apversti pasaulį aukštyn kojomis. Pagrindinės jos pareigos sukosi aplink namų židinį, tačiau neperžengė kasdienybės ribų. Tad kodėl Švietimo amžiuje papūtė „emancipacijos“ srovės, prieštaraujančios Genujos humanisto Oktaviano Fregozo (Ottaviano Fregoso, 1470–1524) įsitikinimui, esą moterys itin netobulos būtybės, kilnumu nė iš tolo negalinčios lygintis su vyrais[1]? Į šį klausimą atsakysime ne tik apžvelgdami mažai kam žinomą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės biografiją, bet ir tyrinėdami Abiejų Tautų Respublikos (ATR) moterų kūrybinį kelią.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ankstyvaisiais viduramžiais moterims sistemingas išsilavinimas net vienuolynuose buvo sunkiai prieinamas, tačiau talentų jokiu būdu neatbaidė, pvz., Klarisija Diemuta (Diemut von Wessobrunn, 1060–1130), Herada iš Lansdbergo (Herrade de Landsberg, 1125–1195), kurios įsiamžino inkunabulų iliustracijose, vienuolynų freskose, religinėje poezijoje. Renesansas atvėrė platesnes galimybes; ir nors vis dar galiojo patriarchalinė teisė, pvz., ant Florencijos sodo vartų puikavosi užrašas: „Žąsims, moterims ir ožkoms įeiti draudžiama“[2],tačiau moters įtaka padidėjo.

Moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu.

Būtent XVI a. karalienė tapo svarbiausia šachmatų žaidimo figūra, o kai kurios moterys – pripažintomis menininkėmis. Apie italų poetę Laurą Batiferi (Laura Battiferri, 1523–1589), garsėjusią jaudinančiais sonetais, kalbėta, kad ji turinti plieninę sielą ir ledinį kūną[3]. Italų tapytoja Lavinija Fontana (Lavinia Fontana, 1552–1614), pirmoji moteris, tapiusi aktus bei dirbusi lygiateisiai su vyrais[4], savo pelningą amatą pabrėžė autoportrete, lyg tartų:

„Galbūt nesu itin turtinga, bet talentu galiu išlaikyti šeimą“ (tai rodo šalia kraičio skrynios stovintis molbertas). Ir tai buvo tiesa, nes savo kūryba menininkė išmaitino šeimyną[5]. Jos brandžioji tapyba, artima karačeskiniam (tapytojai broliai Karačiai įkūrė vieną pirmųjų Italijos meno akademijų – Accademia dei Carracci) stiliui su kvazi-venecijietišku koloritu, paveikė Ispanijos karališkojo dvaro portretistę Sofonisbę Angisolą (Sofonisba Anguissola, 1532–1625).

Nepaisant to, kad L.Fontana paliko daugiau nei 100 drobių, mūsų dienas pasiekė tik 32 datuoti ir pasirašyti paveikslai. Dar apie 25 kūrinius mokslininkai priskiria jos teptukui, taigi tapytoją galime laikyti vienintele moterimi iki 1700 m., sukaupusią didžiausią tapybinį palikimą.

Abiejų Tautų Respublikos moterys Švietimo epochoje taip pat aktyviai reiškėsi viešumoje. Lenkų istoriografijoje pateikiamos trys svarios priežastys, dėl ko laikotarpis pavadintas „moterų amžiumi“. Visų pirma, moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu[6].

Ironiška, intelektualiniai moterų salonai Europoje veikė nuo XVI a. (anot italų rašytojo Mateo Bandelo (Matteo Bandello, 1485–1561), Milano didiko Ludoviko Sforcos mylimoji Sesilija Galerani (Cecilia Gallerani, 1473–1536) ne tik globojusi menus, rašiusi lotyniškai eiles, bet taip pat įkūrusi pirmąjį literatūros saloną Europoje)[7], tačiau XVIII a. sudarytos palankios sąlygos damoms dalytis įžvalgomis vyrų kompanijoje.

Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms.

Beje, pirmieji literatūriniai bandymai LDK fiksuoti XVI a. vid., kai Sofija Olesnicka (?–1567) ir Regina Filipovska (?–1557) sueiliavo maldas. Antra, įtakos turėjo politinė Respublikos situacija, kuomet po 1772 m. moterims pavestas patriotinis jaunuolių auklėjimas, užtikrinantis valstybės tąsą. Galop, moterų gyvenimo būdas, pasižymėjęs geresniais higienos įpročiais, veikė pastarųjų sveikatos būklę. Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms. Tačiau kokios moterys formavo mūsų valstybės kultūrinį ir politinį veidą? 

Saksų laikais iškiliausia ATR kultūros globėja, įtakinga politikė buvo Karūnos didžiojo etmono Adomo Mikalojaus Seniavskio (1666–1726) žmona Elžbieta Elena Seniavska (1669–1729), vadinta „nekarūnuota Lenkijos karaliene“[8]. Po karaliaus Jono Sobieskio mirties didikė rėmė prancūzų kandidato princo Fransua Liudviko de Burbono Konti (François Louis de Bourbon-Conti, 1664–1709) teisę į Respublikos sostą, o 1701–1703 m. įsitraukė į sukilimą prieš Habsburgus Vengrijoje.

Tačiau ji ypač reiškėsi kultūroje, t.y. išplėtė Vilanovos rūmus, rekonstravo Pulavų rezidenciją, fundavo bažnyčias (Šv. Kryžiaus bažnyčią Konskovolioje), vienuolynus. Dėl plačių užsienio ryšių kvietė į ATR žymius menininkus, pvz., vengrų baroko tapytoją Adamą Maniokį (Ádám Mányoki, 1673–1757), vėliau tapusį Augusto II dvaro dailininku, Džiuzepę Rosį, Johaną Georgą Pleršą (Johann Georg Plersch, 1704–1774), Dresdeno rūmų tapytoją Liudviką de Silvestrą (Louis de Silvestre, 1675–1760), architektus Džiovanį Spacio, Juozapą Fontaną (1676–1739). Be to, globojo ATR poetę Elžbietą Družbacką (1695–1765), žinomą kaip „Sarmatijos Mūza“ (Muza sarmacka)[9].

Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose.

Ne mažesnį indėlį įnešė memuaristė kunigaikštytė Apolonija Elena Masalskytė de Ligne-Potockienė (1763–1815). Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Vakaruose, mergina ištekėjo už Austrijos kunigaikščio Antuano Juozapo Emanuelio de Ligne (1759–1792), kurio dvaras Belgijoje garsėjo priėmimais, sutraukiančiais svečius iš Paryžiaus, Briuselio, Vienos. Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose. Be to, domėjosi muzika, istorija, geografija, tapyba. 1811 m. su antruoju vyru (paskutiniu Karūnos dvaro pakamariu) Vincentu Potockiu (1740–1825) įsigijo Sent Oueno dvarą (Prancūzija), kur 1814 m. gegužės 2 d. Liudvikas XVIII pasirašė Sent Oueno deklaraciją (Déclaration de Saint-Ouen) grąžinusią į sostą Burbonų dinastiją[10].

Grafienė Marija Zabielaitė Kosakovskienė (1711–1776) į Lietuvos istoriją pateko ne tiek dėl literatūrinių gebėjimų, kiek tuo, kad mirus vyrui nusprendė įamžinti jo atminimą ir dvaro vietoje įkūrė miestelį.1750 m. išsirūpino Augusto III privilegiją, suteikiančią teisę „kurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t. y. krikščionis, žydus, totorius[11]. Taip grafienė LDK istorijoje išliko kaip pirmoji moteris, turėjusi teisę įkurti miestelį.

Jei kalbėsime apie poeziją, tuomet dera minėti vieną pirmųjų LDK poečių, Livonijos bajorų giminės atstovę Konstanciją Rykaitę Benislavską (1747–1806). Jos svarbiausias literatūrinis kūrinys „Sau dainuojamos dainos“ (Pieśni sobie śpiewane, 1776), publikuotas Vilniuje, susideda iš trijų knygų. Vėlyvojo baroko stiliaus eilės atspindi veikiau dvasinę praktiką nei pasaulietinį meną. Čia LDK bajorų buities, gamtos realijos susipina su metafizine refleksija, religiniais motyvais. Visgi meninė rinkinio įvairovė liudija puikų literatūros žanrų išmanymą.

Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Pavyzdžiui, pirmoji knyga – lyg pamokslas: racionaliai dėstoma malda, įvedanti tvarką žmogaus poreikių hierarchijoje, čia plėtojama ramiai tartum Adomo Naruševičiaus bei kitų ankstyvosios Apšvietos autorių kūryboje[12]. Tyrinėtoja Giedrė Šmitienė apibūdina eiles kaip temperamentingą meditaciją, kuomet visiškai nereflektuojama realybė, kurioje gyvena pati autorė[13]. O lenkų literatūros istorikas Vaclovas Borovy (Wacław Borowy, 1890–1950) lygina poetę su E. Družbacka, vadindamas ją ne tiek poete, kiek filosofe, kuri pateikia gana kategorišką požiūrį į žmogaus bei Dievo santykį[14].

Prieš aptariant nepaprastą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės (1760–1834) likimą, tenka prisiminti lenkų istoriko Stanislovo Vasilevskio žodžius, kad šios moters istorinis vaidmuo nesutelpa epochiniame kontekste. Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Visgi iš anksto nežinant, kokios skaudžios patirtys nuo mažens lydėjo grafienę, sunku kažką daugiau spręsti. Net labiausiai vėjavaikiška Rokoko dama užantyje slepia kažkokį pokštą ar malonią dorybę, už kurias galiausiai atleidžiame kaltę. Kunigaikštytė de Poniatovska, grafienė Tiškevičienė, šiuo atveju yra išimtis. Neįmanoma jai nei šypsotis, nei dovanoti[15]!

Marija Teresė Antanina Žozefina Poniatovska gimė 1760 m. lapkričio 28 d. Vienoje paskutinio ATR valdovo jaunesniojo brolio, Austrijos armijos generolo-leitenanto, kunigaikščio Andriaus Poniatovskio (1734–1773) ir austrų-čekų kilmės grafaitės Teresės Kinski fon Wchintiz und Tettau (1736–1806) šeimoje.

Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko.

Tad mergaitė ne tik buvo susijusi su Austrijos dvaru (jos krikštamote, anot šaltinių, tapo Austrijos imperatorienė Marija Teresė (Maria Theresia, 1717–1780))[16], bet ir su Šv.Romos imperija (A.Poniatovskis 1765 m. gruodį gavo paveldimą Čekijos karūnos kunigaikščio titulą, dėl kurio ryšiai su Austrija sutvirtėjo). Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko. Tai gana neįprasta, nes Respublikos aristokratija net emigracijoje savo kalbą stengėsi puoselėti, todėl tokia „asimiliacija“ nepraslydo pro akis ATR valdovui.

Apmaudu, tačiau karaliui Stanislovui Augustui giminaičiai parūpo tuomet, kai 1773 m. nuo tuberkuliozės mirė jo brolis. Pasak šaltinių, nesėkmingų mėginimų įkalbėti kunigaikštį mesti austrų tarnybą ir grįžti į ATR būta anksčiau, tačiau tik dabar, paveiktas jo priešlaikinės mirties, karalius nusprendė aktyviai įsitraukti į brolio vaikų auklėjimą bei atgaivinti jų santykį su tėvyne[17]. Pridursiu, kad po dukters šeimoje dar gimė sūnus Juozapas Antanas (1763–1813), vėliau tapęs karo ministru, generolu ir Prancūzijos imperijos maršalu. Visgi turėjo praeiti nemažai laiko, kol, remiantis solidžiu teisiniu ir finansiniu pagrindu, vaikai buvo apgyvendinti Varšuvoje.

Laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis.

Galima manyti, kad karališkos didybės ir kultūrinio gyvenimo supama Marija Teresė niekada nepatyrė nusivylimo, tačiau laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis (il faut croire que lui et moi sommes nées sous les cruelles etoilles)[18].

Didžiausia kunigaikštytės tragedija įvyko 1776 m. Tuomet šešiolikmetę Mariją Teresę paskiepijo (greičiausiai nuo raupų), tačiau netrukus ji sunkiai susirgo. Liga taip komplikavosi, kad mergaitei buvo pašalintas kairės akies obuolys ir pakeistas stikliniu. Operaciją Strasbūre atliko gydytojas Ventzelis (Wentzel). Norint suvokti, ką jautė ligonis operacijos metu prieš atsirandant anestezijai, geriausiai tinka 1811 m. britų rašytojos Fanės Burnei (Fanny Burney, 1752–1840) laiškas seseriai Esterai, kuriame detaliai aprašomas vėžio pažeistos krūties amputavimas. Kai šiurpus geležinis įrankis buvo įstumtas į krūtį – pjaudamas per venas – arterijas – mėsą – nervus – aš negalėjau sulaikyti ašarų. Pradėjau taip šaukti, kad spiegimas tęsėsi be perstojo visą pjovimą. Ir tik stebiuosi, kaip nebeskamba ausyse iki šiol[19]? Gydytojai XVI–XIX a. operuoti mokėsi karo lauke preparuodami lavonus ar iš chirurginių piešinių, pvz., Žozefo Pancoasto, Žano Baptisto Marko Buržeri ir kt. Tačiau nepaisant mokslo pažangos, škotų chirurgas Džonas Hunteris (John Hunter, 1728–1793) chirurgiją XVIII a. apibūdino kaip žeminantį mokslo beprasmiškumo spektaklį[20]. Vis dėlto S.Vasilevskis akies praradimą apybraižoje „Kunigaikščio Pepi sesuo“ (Siostra księcia Pepi, 1924) priskiria lakiai moters vaizduotei.

Laimei, operacija kunigaikštytės grožiui nepakenkė. Sulaukusi pilnametystės karaliaus valia ji ištekėjo už Liubavo (Vilniaus r.) grafo Lahoisko Svislovičiaus (Baltarusija) LDK referendoriaus Vincento Tiškevičiaus (1757–1816). Anot vedybų sutarties, nuotaka gavo 30 tūkst. lenkiškų zlotų kraitį, kurio didžiąją dalį padengė pats valdovas[21].

Šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais.

Amžininkų nuomonės apie grafą gana prieštaringos. Studijavęs Paryžiaus universitete, po tėvo mirties (Antanas Tiškevičius aistringai mėgo medžioklę, Lahoiske įkūrė žvėryną, šunų veislyną) sūnus nuolatiniam gyvenimui pasirinko Svislovičiaus dvarą (Gardino sritis), kur ėmėsi ekonominių bei kultūrinių reformų; pastatė teatrą, bažnyčią, turgaus aikštę, įrengė gražų parką. Be to, 1805 m. įkūrė gimnaziją, kurią baigė Napoleonas Orda, Konstantinas Kalinauskas, Juozapas Ignotas Kraševkis ir kt. Visgi dėl ekscentriško būdo vedybiniam gyvenimui grafas sutvertas nebuvo. Tam pritarė LDK poetas Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841): Nors protas buvo toks pat riebus, kaip kūnas, tačiau geras ir darbštus šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais. Tam net turėjo paruoštą pilną spintą apdarų[22].

Tuose atsiminimuose autorius pateikia ir grafienės portretą: Žmona, karščiausios vaizduotės, romantiška, graži, gyvybinga, narsiai gyveno su tokiu vyru, nemylėdama ano taip, kaip žirgų, kurie buvę jos gyvenimo ir laisvalaikio džiaugsmas (tai atspindi Bernardo Beloto paveikslas „Vaizdas į Vilanovos pievas“). Vos pora iš Varšuvos atvykdavo į Svislovičius, vyras kaip mat apsirengdavo sijonu ir mantija, o žmona – kelnėmis, fraku, skrybėle ir, kuomet šeimininkas ryte keliaudavo į mišias, o vakare drybsodavo ant kanapos sijonuotas, besivėdindamas vėduokle, leisdamas kiekvienam bučiuoti ranką, ponia skraidė raita laukais ar grioviais[23]. Taigi nieko keisto, kad santuoka ilgai netruko (pora niekada oficialiai neišsiskyrė). Tačiau akyliau žvilgtelėjus į tolimesnį grafienės gyvenimą, akivaizdu, kad čia užgimė meilė teatrui.

Liberali karaliaus Stanislovo Augusto aplinka jokių „kraštutinumų“ netoleravo; nebent gero tono. Įdomu, kad viena didžiausių atrakcijų Didžiojo Seimo metu buvo ant grindų nukritusi mergina, kurios suknelė apnuogino kūno formas. Tas faktas taip suaudrino salėje buvusius vyrus, kad atsiminimuose aprašytas gana smulkiai[24].

1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo.

Marija Teresė aplinkinių dėmesį masino spektakliais théâtre de société, ėmusi vaidinti vyriškus vaidmenis. Pastarąjį užmojį mini LDK kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861): Norėdama pamaloninti mano motiną, ponia Tiškevičienė pastatė Považkuose komediją „Penkiolikmetis meilužis“, kur pati vaidino vyrišką vaidmenį, o mano jaunesnė sesuo jos mylimąją. <…> Ponia Tiškevičienė persirengusi vyru įjojo į teatrą ant žirgo[25]. Vis dėlto moters noras persirengti vyriškai ne tik scenoje, bet ir kamerinėje erdvėje nieko nestebino. Tą rodo 1785 m. gruodžio 22 d. Varšuvos karalių rūmuose Marijos Teresės vaidmuo Pjero de Bomaršė (Pierre de Beaumarchais, 1732–1799) komedijoje „Figaro vedybos“ (La Folle journée, ou le Mariage de Figaro, 1778).

Kiti poelgiai amžininkų sutikti lyg ažiotažas, pvz., kunigaikštienė Izabelė Fleming-Čartoriska laiške Konstancijai Narbutaitei pasakojo apie 1787 m. Izabelės Poniatovskos (prav. „Ponia Krokuva“ (Pani Krakowska)) rūmuose įvykusias peštynes tarp grafienės M.T.Tiškevičienės ir kunigaikštienės Karolinos de Nassau-Siegen, po kurių, subjurus grafienės sveikatai, toji išvyko į užsienį[26].

Akibrokštas, bet daugiausiai išlikusių dokumentų pasakoja būtent apie grafienės sveikatą, kuri po išsiskyrimo su vyru itin pablogėjo; nuo 1781 m. jai teko ištverti keletą bevaisių konsiliumų, 1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo, nors šeimyna mėgino ją privilioti. Vėl ATR sostinėje Marija Teresė pasirodė 1791 m. rudenį. Iš pradžių atrodė, kad viskas gerai, tačiau orui atšalus liga atsinaujino, užpuolė depresija. Visi ligos simptomai liudijo tuberkuliozę.

Savo laiške 1791 m. lapkričio 21 d. Stanislovas Augustas rašė: Garsusis anglų gydytojas Braunas, gyvenantis Berlyne, pranešė galįs jai padėti. <…> Jeigu ne vėlu, norėčiau ją ten išsiųsti, bet tokioje būklėje, kokioje dabar yra, bijau rizikingos kelionės žiemą. <…> Visgi ką dabar daro gydytojai, kelia daug rūpesčių, ypač tas faktas, kad vargšelę tuo pat metu kankina plaučių ir skrandžio skausmai, o gydytojai užuot padėję vienas kitam trukdo[27].

Iš tiesų Marijos Teresės sirguliavimų pagrindas buvo nervinio pobūdžio, pasireiškęs depresija su smurtine agresija. Šis elgesys dabar psichiatrijoje apibrėžiamas maniakinės depresijos sąvoka. Nuo 1786 m. ją prižiūrėjęs karališkojo dvaro gydytojas Valentinas Gagatkevičius (1750–1805), įkūręs chirurgijos mokyklą šalia Šv. Lozoriaus ligoninės Varšuvoje, didikės gydymą bei simptomus aprašė detalioje, į Berlyną išsiųstoje suvestinėje. Jis teigė grafienę sausai kosėjus (neretai su krauju), skundusis krūtinės, galvos skausmais, pykinus, krėtus šalčiui, be to, ją kamavo kataras. Moteris jautusi silpnumą, širdies permušimą, atrodžiusi paraudusi, vėmusi[28].

Giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai.

Gydymui išbandytos įvairios priemonės, pvz., dėta ant kūno dėlės, liepta gerti raugą, simarubos (tropinis medis), kaskarolos ar perujietiško cininmedžio žievės nuovirus, sumaišytus su mėtomis, gumiarabiku ar cinamoniniu vandeniu. O giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai. Jauniausias ATR valdovo brolis vyskupas Mykolas Jurgis Poniatovskis (1736–1794) 1791 m. gegužės laiške rašė: Tavo subtilų kūną bemaž trisdešimt metų blaškė pernelyg karšta dvasia, o tai savo ruožtu lėmė sveikatos bėdas[29]. Visa tai leidžia dabartiniam skaitytojui ne tik įvertinti laikmečio tradicijas, bet pasinerti į vidinius aristokratės išgyvenimus.

Išvarginta tėvynėje kilusio erzelio ir nuolatinių gydytojų vizitų, Marija Teresė apsigyveno Paryžiuje, kur nuomojo butą Saint Thomas du Louvre gatvėje. Pasak šaltinių, Prancūzijos sostinėje prasidėjo naujas grafienės etapas, kuriame netrūko intelektualinių pažinčių. Priešingai nei XIX a. užsienyje atsidūrę mūsų piliečiai, Marija Teresė palaikė ryšius su maža saujele lietuvių ir lenkų emigrantų, pvz., generolu, mineralogu Jonu Komarževskiu (1744–1810), lenkų pasiuntiniu Paryžiuje, rašytoju Feliksu Oračevskiu (1739–1799), Stanislovo Augusto Poniatovskio korespondentu Italijoje Filipu Mazzeim, be to, globojo karališkąją stipendininkę, pirmąją ATR moterį, eksponavusią savo darbus Paryžiaus salone, Aną Rajecką (1762–1832).

Čia galime pridurti, kad Marija Teresė sukaupė įvairaus pobūdžio autoportretų kolekciją, per kuriuos atsiskleidžia įvairialypis moters požiūris į kultūrą, pvz., orientalistiką, kamerinę, oficialiąją, taip pat žirgų pomėgis. Visgi artimiausia grafienės draugė buvo Henrieta de Vauban (Henriette de Vauban, 1753–1829), kuri 1793 m., tarpininkaujant bičiulei, Briuselyje užmezgė intymius santykius su J.A.Poniatovskiu. Ši moteris įvedė grafienę į aukštosios Paryžiaus aristokratijos draugiją, kur lankėsi garsus prancūzų poetas, masonas, abatas Žakas Delilė (Jacques Delille, 1738–1813). Teigiama, kad jų pažintis tapusi tokia artima, jog grafienė, naudodamasi proga, lengvino visiems į Paryžių atvykstantiems ATR piliečiams (pvz., 1791 m. Izabelei Fleming-Čartoriskai) pažintį su žymiosios poemos „Sodai, arba peizažo gražinimo menas“ (Les Jardins ou l’art d’embellir les paysages, 1782) autoriumi. O tai nebuvo taip paprasta – Ž. Delilė laikytas Voltero idėjų tęsėju, globotas Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, įžymiojo salono savininkės Mari Teresės Žofrin (Marie-Thérèse Geoffrin, 1699–1777) bei Artua grafo (Charles X, comte d’Artois, 1757–1836), tad bendrauti su juo galėjo tik rinktinė publika.

Manoma, kad būtent tuomet Marija Teresė susitiko su vyskupu, diplomatu Šarliu Morisu de Taleiranu Perigoru (Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord, 1754–1838), kuris kaltintas „skandalingu amoralumu“ bei 1791 m. popiežiaus Pijaus VI ekskomunikuotas dėl atstovavimo generaliniams luomams. Tad greičiausiai Š. M. Taleirano salone Bellechasse gatvėje ar kurio nors iš įtakingų jo draugų namuose M. T. Tiškevičienė galėjo kalbėtis su Ž. Delilė. Vis dėlto kuomet grafienė kovojo su depresija ir pradėjo laisvai keliauti po Europą, išsivadavusi iš karaliaus dėdės globos, jos gyvenime išryškėjo stiprus individualumas, padėjęs įveikti nuotaikų kaitą.

Įdomu, jog asmeninėje krizėje šalutinio vaidmens nevaidino ir Š. M. Taleiranas, pats buvęs luošys; tad skirtingos negalios sukūrė bendrumo jausmą. Nors pirmasis M. T. Tiškevičienės susitikimas su dievinamu prancūzų diplomatu įvykęs 1807 m. Lenkijoje, tačiau tai galėjo nutikti ir 1788–1791 m. Paryžiaus salone. Vyskupo Poniatovskio korespondencijoje subtiliai užsimena apie moters jausmines aistras, sulaikiusias ilgėliau Paryžiuje, tačiau pati grafienė apie tą nutylėjo[30]. Į Varšuvą sugrįžti ji nenorėjo, nepaisant artimųjų reikalavimų; viena vertus, tai nulėmė ligos paūmėjimas, kita vertus, nenusisekusi santuoka.

Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika.

Trumpam į žlungančios ATR sostinę grafienė užsuko 1793 m., tačiau po kelių mėnesių išvyko į Belgiją, pakeliui sustodama Berlyne. Briuselyje moteris gydėsi garsiosiose mineralinių vandenų gydyklose, o netoli Nyderlandų sienos praleido 1792–1795 m. ir taip išvengė Teroro laikotarpio Prancūzijoje. Būtent čia 1793 m. ją aplankė iš Respublikos priverstas bėgti brolis, atsisakęs paklusti Targovicos konfederatams. Paskutinį kartą Varšuvoje Marija Teresė pasirodė 1796 m., kuomet miestą jau buvo okupavusi Prūsija. Neilgai užtrukusi išvyko į Gardiną, kur rusų valdžioje gyveno karalius Stanislovas Augustas. Nepuoselėdama artimų jausmų dėdei, ji skubiai grįžo atgal į sostinę, kiek galėdama atstovaudama mylimo brolio interesams. Kaip apie grafienę rašė istorikė Marija Jozefovičiovna: Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika. Iš paliktų apie ją dokumentų žinome, kad 1810–1811 m. Marija Teresė prenumeravo žurnalus „Le publiciste“, „Gazette National ou le Moniteur Universel“, „Journal de Paris“, „Journal de l’Empire“ ir kt.[31]

Pažintis su Š. M. Taleiranu, kuri po 1807 m. įgijo ypatingą reikšmę, Marijai Teresei tapo priežastimi visam laikui persikelti į Paryžių. Sprendimas priimtas po 1810 m. Pastarąjį veiksnį galbūt daugiau lėmė ir šeiminiai interesai, t. y. J. A. Poniatovskio ir Sofijos Potockaitės Šosnovskos (1787–1857) šeimoje gimęs sūnus Karolis Juozapas Poniatovskis (1809–1855), kurį po tragiškos brolio mirties (žuvo nuo žaizdų Leipcigo mūšyje) atsigabenusi į Paryžių globoti pradėjo grafienė M. T. Tiškevičienė, o 1828 m. oficialiai įsivaikino.

Vis dėlto, tyrinėjant teisinius bei korespondencinius dokumentus, atsiskleidžia visiškai kitoks grafienės charakteris. Jos pastangomis iš S. Šosnovskos buvo atimtos motinystės teisės. Suinteresuotumą sūnėno globa nemažiau paveikė atitekęs palikimas (nors kupinas skolų). Turtą sudarė kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, paveldėtas iš brolio ir karaliaus Stanislovo Augusto (įskaitant Lazienkų, Ujazdovo, Jablonovo, Vieliševo dvarus), bei gausus meno kūrinių rinkinys, kurio didžiąją dalį grafienės M. T. Tiškevičienės agentai (tarp kurių svarbiausias – mirusio kunigaikščio draugas senatorius, rašytojas Aleksandras Linovskis (1760–1820)) pardavė Varšuvos aukcione. Tarp kitko, sklaidant Tiškevičių archyvo aprašus, į akis krenta faktas, kad nemažai M. T. Tiškevičienės sergėtų meno relikvijų po mirties atiteko jos giminaičiams Lietuvoje, pvz., archeologo Euchstachijaus Tiškevičiaus šeimai.

Marija Teresė Tiškevičienė po insultų serijos mirė Ture (Prancūzija) 1834 m. lapkričio 2 d. ir pagal jos valią palaidota Šv. Mauricijaus koplyčioje (Valansi) įrengtoje kunigaikščio Š. M. Taleirano šeimos kriptoje. Po ketverių metų šalia atgulė ir pats diplomatas, prieš mirtį susitaikęs su bažnyčia.

Taigi mūsų istorikai, kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos valstybę, laikosi ribotos, konservatyvios nuomonės, dažniausiai įvardydami tas pačias XIII–XVI a. gyvenusias moteris (Mortą, Birutę, Barborą Radvilaitę). Glaustose beletristinėse monografijose stengiamasi įrodyti, kad šalies istorijoje svarbiausią vaidmenį atliko vyrai, nors iš straipsnyje minimų vardų matome, kad kultūriniame gyvenime svarbus vaidmuo teko ir moterims.

[1] Keras J. J., Italų Renesansas, Vilnius, 1996, 30 p.

[2]Ibid., 30 p.

[3]Ibid., 30 p.

[4]„Artist Profile: Lavinia Fontana“. National Museum of Women in the Arts [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://nmwa.org/explore/artist-profiles/lavinia-fontana.

[5] Weidemann C., Larass P., Klier M., 50 Women Artists You Should Know, London, 18–19 p.

[6] Godineau D., Kobieta, Człowiek Oświecenia, Warszawa, 2001, 401 p.

[7] Servadio G., Renaissance women, London, 2005, 6 p.

[8] Muszyńska-Hoffmannowa H., Panie na Wilanowie (Ladies on Wilanów), Warszawa, 1976, 326 p.

[9] Mitchell C., Woman: in all ages and in all countries, 3 V., London, 1907, 400 p.

[10]Château de Saint-Ouen [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tourisme93.com/document.php?pagendx=618&engine_zoom=PcuIDFC930001049.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 87 p.

[12]Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795, sud. Narbutas S., Vilnius, 2011, 279–286 p.

[13] Šmitienė G., Konstancija Benislavska, Eilėraščiai, in: Trys Baroko saulėlydžio literatai, Vilnius, 2003, 45 p.

[14] Borowy W., O poezji polskiej w wieku XVIII, Warszawa, 1978, 13 p.

[15] Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz [interaktyvus]. Prieiga per internet: http://arsenal.org.pl/siostra-ks-jozefa-poniatowskiego-maria-teresa-tyszkiewicz/.

[16]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1[ interaktyvus]. Prieiga per internet: https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz-1.

[17]Ibid., Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1…..

[18] AGAD, Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej (dalej: AJP), sygn. 9.

[19]Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://hyperallergic.com/257404/gruesome-and-surreal-surgical-illustrations-from-the-15th-19th-centuries/.

[20]Ibid., Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries…

[21] Asygnata z 26 X 1778, płatna ze skarbu królewskiego, AGAD, AJP, sygn. 1056.

[22] Niemcewicz U. J., Pamiętniki czasów moich, oprac, Warszawa 1957, 148 p.

[23]Ibid., 148 p.

[24]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz,-czesc-2.

[25]Teatr Narodowy 1765-1794, pod red. Kotta J., Warszawa 1967, 647 p.

[26] Biblioteka Książąt Czartoryskich, Archiwum Rodzinne Książąt Czartoryskich, sygn. 6107 II, nr 1.; Ibid.,Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2…

[27] Archiwum Główne Akt Dawnych (dalej: AGAD), Zbiór Popielów, sygn. 373, k. 86–87. Ibid., Sołtys A.,Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[28]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[29]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz…….

[30]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz..…

[31] Józefowiczówna M., Inwentarz Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej, Warszawa-Łódź 1987, 14 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 15 d.

Henrikas Valua

Lietuvių–lenkų istoriografijoje Henriko Valua (Henri de Valois, 1551–1589) valdymo periodas įvardintas „prancūzišku eksperimentu“, kadangi tai buvo pirmasis svetimšalis Abiejų Tautų Respublikoje (toliau – ATR) bei monarchas, negebėjęs atlikti formalių pareigų. ATR valdžios modelis Vakarų Europoje buvo nežinomas, tad vien dėl to prie absoliutinės monarchijos pratusius valdovus rinkimai į sostą šokiravo. Greičiausiai sistema laikyta utopine ir veikiau aptarinėta filosofiniuose disputuose nei įgyvendinta realiai. Tad nieko keisto, kad pirmasis kandidatas nepateisino lūkesčių. Apie Henriką Valua mūsų istoriografija kalba fragmentiškai, todėl straipsnyje atskleisiu įvairiapusę „karaliaus stovuko“(1) biografiją.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ketvirtasis sūnus iš dešimties Prancūzijos karaliaus Henriko II (1519–1559) bei italės Katerinos de Mediči (Caterina de’ Medici, 1519–1589) vaikų gimė 1551 m. Fontenblo rūmuose, kur pakrikštytas Aleksandro Eduardo vardu ir gavo Angulemo hercogo titulą (1566 m. – Anžu kunigaikštis). Norint įtvirtinti glaudesnę užsienio politiką, krikštatėviais pakviesti Anglijos karalius Edvardas VI (1537–1553) ir Vandomos kunigaikštis, o vėliau – Navaros karalius Antuanas de Burbonas (Antoine de Burbon, 1518–1562) su žmona Žana Albretiete (Jeanne d’Albret, 1528–1572).

Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo.

Įdomu tai, jog šimtmečio pabaigoje būtent jų sūnus Henrikas Navarietis (1553–1610) pradės šalyje Burbonų dinastiją. Po kelerių metų mirus karaliui Henrikui II, jaunasis princas persivadino Henriku, o jo brolis Pranciškus II (François II, 1544–1560) buvo karūnuotas. Tačiau mirtingumas nepriklausomai nuo socialinės padėties XVI a. buvo aukštas, tad iš visų valdovo vaikų mirė beveik pusė. Ne išimtis ir jaunasis monarchas(2), kuris kentėjo nuo sinkopės, taigi po septyniolikos mėnesių sostą perleido Karoliui IX (Charles IX, 1550–1574).

Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo. Jo mokytojais tapo rašytojas Žakas Amijo (Jacques Amyot, 1513–1593) ir intelektualas Fransua de Karnavalė (François de Carnavalet, 1519–1571). Nepaisant karališkos prigimties, giminės pomėgiais, t.y. medžiokle bei fiziniu lavinimu, princas nesidomėjo. Jam labiau rūpėjo fechtavimasis, menas, filosofija, literatūra (skaitė F. Desportė, M. Montenį, Ž. Davi du Peroną), kaip manoma, princą paveikė motina, kuri sudarė palankias sąlygas Prancūzijoje klestėti menams.

Tačiau Henrikas buvo kandidatas į sostą, todėl politikos neišsižadėjo. Tam rengėsi nuo mažens, pavyzdžiui, būdamas keturiolikos lydėjo karalių su regente turnė po šalį lankant provincijos parlamentus. Be to, valstybę draskė katalikų ir protestantų ginčai, tad karališkoji dinastija nuolat laviravo tarp dviejų ugnių. Pagal tradiciją Valua rėmė katalikus, tačiau jaunasis Henrikas nevengė akibrokštų. Istoriografijoje minima, jog devynmetis princas vadindavo save „mažuoju hugenotu“, giedojo seseriai Margo protestantų psalmes, liepdavo šiai keisti religiją, kartą įmetė princesės Bibliją į židinį, atsisakydavo dalyvauti mišiose bei apdegino Šv. Pauliaus skulptūros nosį. Tačiau palaipsniui persimetė į katalikybę, tapdamas aršiu protestantų persekiotoju(3).

Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė.

Anot šaltinių, Karolis IX buvo silpnas, bailus, motinos kontroliuojamas monarchas, todėl Katerina de Mediči soste geidė matyti mylimiausią sūnų Henriką, dažnai vadintą chers yeaux („mielos akys“). Savo charakterį princas įrodė jau šešiolikos, kai buvo paskirtas karalystės generolu leitenantu. Šis įtakingas postas buvo antrasis po karaliaus, todėl įsiutino vieną iš hugenotų lyderių princą Kondė (Louis I de Bourbon, prince de Condé, 1530–1569), atnaujinusį religinius karus.

Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė. Aštuoniolikmetis sužavėjo tautiečius įkarščiu Žarnako mūšyje (1569 m. kovo 13 d.), kur netekęs žirgo narsiai tęsė kovą. Ten po pasidavimo buvo nužudytas princas Kondė, o jo kūnas dar kelias dienas ant asilo iškilmingai vedžiotas po Žarnaką, besityčiojant katalikams. Ne ką prasčiau elgėsi ir Monkontūro mūšyje (1569 m. spalio 3 d.), nepabūgęs arkebūzų ugnies stačia galva puolęs prieš eskadronus(4). Tai stiprino jo autoritetą Europoje, bet tuo pat metu blogino santykius su karaliumi.

1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai.

Vis dėlto motina neprarado vilties per vedybas pasodinti sūnų į užsienio sostą. Tačiau Henrikas simpatizavo velionio princo Kondė marčiai Marijai de Klev (Marie de Clèves, 1553–1574). Teigiama, jog mergina išsiskyrė grožiu, tad iškart krito vyrui į akį. Šią karštą meilę, jei tikėsime poetu Filipu Desporte (Philippe Desportes, 1546–1606), kuris buvo atsidavęs Henriko Valua šalininkas ir vyko kartu į Respubliką, liudija poezija: O šviesiausioji princese, mano drąsos įkvėpėja, / Mano brangusis troškime, mano liūdesy, mano kankintoja! / Kaip greitai, deja, jūsų netekus / mano likimas pakeitė savo veidą(5).

Nepaisant to, 1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai: pirma, poros religija (Elžbieta buvo protestantė, o Henrikas – katalikas); tai karalienei atrodė pasibjaurėtina. O antra, netaktiškas elgesys. Teigta, esą princas išvadino karalienę putain publique (valstybine prostitute), nepamiršdamas pabrėžti amžiaus skirtumo.

Kiti šaltiniai užsimena, kad Elžbieta I dėl išsiplėtusių venų šlubčiojo, tad Henrikas pasišaipė pavadindamas „senu padaru žaizdota koja“(6). Dėl nesėkmingų vedybų prancūzų istoriografija daro prielaidą, jog Henrikas buvo homoseksualus(7). Tačiau remiantis istorikais Pierre Champion’u, Pierre Chevallier, tai tebuvo protestantų ir katalikų oponentų šmeižtas, vaizduojant monarchą sumoteriškėjusį (mėgo auskarus, seges, kostiumai turi moteriškų atributų, rafinuotos manieros, sukūrė dvaro rūmų reglamentą, tiksliai nusakantį, kaip bendrauti su monarchu), nuolaidžiaujantį savo ydoms sodomitą, kuris negali susilaukti palikuonio.

Karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai.

Manoma, jog gandai buvo naudingi Katalikų lygai, siekiančiai po 1585 m. užtikrinti paveldėjimo teisę kardinolui Karoliui de Burbonui (Charles de Burbon, 1523–1590)(8). Nenuostabu, kad grįžus iš ATR Henriko autoritetas sumenko, todėl visuomenėje paplito įžeidžiantys paskviliai. Be kita ko, karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai Luizai de Loren(9).

Tuo remiasi ir modernūs istorikai, pvz., Jean-Francois Solanon’as, Nicolas Le Roux, pabrėždami jo santykius su daugybe meilužių bei pagarsėjusį princo skonį gražioms moterims ir tai, jog nėra identifikuota nė vieno vyriško partnerio(10). Katherine Crawford mano, jog Henriko reputacijai milžinišką poveikį turėjo favoritizmo bei prabangos ir nuosmukio sąjunga(11). Būtent favoritai (mignons („meilučiai“)), supę princą po grįžimo iš ATR, vaidino esminį vaidmenį. Su kai kuriais, pvz., Žanu Liudviku de Nogarė, hercogu Ėpernonu (Jean-Louis de Nogaret, duc d’Épernon, 1554–1642) ir hercogu Ane de Žojesu (Anne de Joyeuse, 1560–1587), suverenas mėgo medžioklėje rengti pokylius, žaisti rutuliu ar bibokė. <…>

Anoniminiai autoriai šaipėsi iš karaliaus, kuris „nei vyras, nei merga, o galvoj jo netvarka“(12). Visgi nei karalius, nei favoritai švelnūs nebuvo. Priešingai, meilučiai sudarė efektyvią Henriko III personalinę apsaugą ir pasirodydavo ypač drąsūs kovoje. Šie numylėtiniai atliko lemtingą politinį vaidmenį, sudarydami atsvarą hercogo Alensono ar hercogo de Gizo valdžiai(13).

Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo.

Prieš išvykstant į Respubliką, Prancūziją sukrėtė Šv. Baltramiejaus skerdynės, kurių pradžią paskelbė Šv. Žermeno Oserijė bažnyčios varpas. Per naktį visoje šalyje išžudoma nuo 2 tūkst. iki 70 tūkst. hugenotų(14). O kur tuo metu buvo Henrikas Valua? Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo(15). 1573 m. Henriko biografijoje paženklinti perversmu. Sausio mėnesį jis vadovavo La Rošelio, protestantų tvirtovės, apgulčiai, tačiau miestas buvo taip puikiai apsaugotas, kad katalikai patyrė milžiniškų nuostolių. O jau metų viduryje Henrikas sulaukė netikėtos žinios: jis kviečiamas užimti ATR sostą.

Paskutinis Jogailaičių valdovas Žygimantas Augustas (1520–1572) mirė likus septynioms savaitėms iki Šv. Baltramiejaus skerdynių. Apie tai istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677) rašė: Mirė Žygimantas Augustas <…>, Knišine liepos 18 d., eidamas penkiasdešimtuosius gyvenimo metus. Mokytas tai buvo valdovas, bet savo mokytumą suteršė prietaringu smalsumu; kai reikėjo veikti, bergždžiai leido dienas, todėl juokais jį pravardžiavo Gaišliu; tikėjimo dalykais nesirūpino, šitai atvėrė vartus visokioms sektoms, paplitusioms valstybėje; mėgo laikyti rūmuose mokytus žmones, bet labiausiai – sąmojingus vyrus(16).

Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas.

Tuoj po laidotuvių Senatas išsiuntė Teodorą Zenkevičių pas Maskvos didįjį kunigaikštį, ragindamas nesinaudoti šalyje atsivėrusiu vakuumu. Valdovas žadėjo nepuldinėti Lietuvos pakraščių, o laišką užbaigė pirmą kartą pasivadinęs caru, į ką lietuviai, nenorėdami ardyti taikos, nutarė kurį laiką nekreipti dėmesio. Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas(17).

LDK politikai rūpinosi sutvirtinti savo padėtį Respublikoje. Daugiausiai šalininkų turėjo Šv. Romos imperatoriaus sūnus Ernestas Habsburgas (Ernst III von Habsburg, 1553–1595), Henrikas Valua bei Rusijos caraitis Fiodoras (Фёдор I Иванович, 1557–1598). LDK didikai Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, dar esant gyvam valdovui, sutarė jo seserį Oną Jogailaitę (1523–1596) ištekinti už Ernesto Habsburgo, o po karaliaus mirties paskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, žinoma, jeigu tas sutiks LDK pareigybes teikti tik jos bajorams bei grąžins lenkų atplėštas Kijevo, Voluinės, Podolės žemes.

Kol egzistavo bevaldystė, lietuviai vengė dalyvauti lenkų suvažiavimuose, tikėdamiesi sulyginti Respublikoje teises. Visgi Habsburgai nesiryžo priimti LDK sąlygų, tad lietuviai kreipėsi į Rusiją, tačiau ir čia matant derybas žlugsiant, nenorėdami nutraukti unijos su Lenkija, o Rusijai demonstruojant karinę jėgą Livonijoje, LDK atstovai savaitę pavėlavę 1573 m. balandžio 13 d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje bei gavę Henriko Valua įgaliotinio Valensijos vyskupo Žano de Monluko pažadą vykdyti LDK didikų reikalavimus, parėmė jį per rinkimus(18).

Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai.

Rugsėjo 13 d. vienuolikos Lietuvos–Lenkijos pasiuntinių delegacija, vadovaujama Kujavijos vyskupo Adomo Konarskio, priimta Teisingumo rūmuose, dalyvaujant karalienei motinai ir karališkai Navaros šeimai. Į šią delegaciją paskirtas M. K. Radvila Našlaitėlis visaip demonstravo savarankiškumą: vyko į Paryžių atskirai nuo delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją(19). Rinkimų įsakymas pasirašytas 107 senatorių ir patvirtintas 121 antspaudu. Priesaikos metu karaliaus vardu buvo surašytas ir tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais(20). Jais valdovas įsipareigojo niekada nepaversti sosto paveldimu, seimus šaukti ne rečiau, kaip kas dveji metai, saugoti krašto sienas ir be seimo nutarimo nešaukti į karą visos bajorijos. Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai. Kitame dokumente Pacta conventa karalius įsipareigojo Respublikos finansų ir karo srityse(21).

Po ceremonijos įvyko pokylis Luvre. Sąjunga su Respublika džiaugėsi visa Prancūzija, nes tai galėjo pažaboti Habsburgų ambicijas. Kaip kad išsitarė Karolis IX prieš brolio išvykimą: <…> „Dabar mūsų rankose abi vadelės.“22 Į naująjį sostą gruodžio 3 d. Henrikas išvyko lydimas 1 200 didikų palydos, o Krokuvą pasiekė 1574 m. vasario 18 d.

Euforija atslūgo per karūnaciją (vasario 21 d.). Kuomet karalius priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir davė priesaiką, tada Krokuvos vaivada Janas Firlejus, nenusiėmęs kepurės, priėjo prie altoriaus. Jis buvo nepatenkintas tradicine priesaikos formuluote ir reikalavo, kad Henrikas atskirai prisiektų ištikimybę Varšuvos konfederacijos principams. <…> Jis nenorėjo, kad Lenkijoje pasikartotų antroji Šv. Baltramiejaus naktis(23).

Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė.

Tačiau valdovas nesipriešindamas sutiko. Rodės daugiau jokių rūpesčių nebus, tačiau po dviejų dienų buvo įvykdyta žmogžudystė. Jos kaltininku tapo prancūzų šalininkų Zborovskių giminės narys Samuelis, kuris per turnyrą metė pirštinę, tačiau nė vienas lygus priešininkas jos nepakėlė. Tad prieš jį stojo eilinis Tenčinskių šeimos kareivis, o tai didikas palaikė įžeidimu ir karaliaus akivaizdoje užpuolė patį Tenčinskį. Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė. Pagal Respublikos įstatymą, už žmogžudystę, vykstant seimui, bausta mirtimi. Keršto reikalavo ir mirusiojo našlė, paguldžiusi vyro kūną priešais karaliaus langus.

Vis dėlto pirmasis Henriko sprendimas rėmėsi kompromisu. Karalius nuteisė S.Zborovskį amžinai tremčiai. Visi liko nepatenkinti, nes tai buvo per griežta Zborovskių atžvilgiu ir per daug atlaidu visos bajorijos atžvilgiu. Nuo šio įvykio prasidėjo nesantaikos ir kraujo kerštai, kurie tęsėsi ištisus dešimtmečius(24).

Opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.

Ne ką geriau sekėsi sutarti ir su seimu, kuris nesileido būti valdomas, o karalius puoselėjo absoliutizmo svajonę. Nors per pirmąjį susitikimą senatoriai dovanojo brangių dovanų: kupranugarių ir vergų totorių, tačiau vėliau kilo barniai. Henrikas netgi grasino bado streiku, jei nebus pasiektas sutarimas, bet opozicija toliau reikalavo konkretesnių garantijų, deklaruotų Varšuvos konfederacija. Užsienio politikoje nesisekė taip pat, nes tikėjimas, jog lenkų–prancūzų–turkų koalicija padės atremti Habsburgus, kaip tartasi Bramonto konferencijoje Lotaringijoje, žlugo dėl nepaliaujamų Respublikos ginčų rytinių sienų klausimu su rusais ir totoriais bei dėl Moldavijos protektorato su turkais. Tačiau opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.

Apie paskutiniąją iš Jogailaičių informacijos beveik nesama. Šiek tiek idealizuotai ji minima istorikų Aleksandro Pšezdeckio (1814–1871) ir Juliano Bartoševičiaus (1821–1870) knygose bei rašytojo Pavelo Jasenicos (1909–1970) kūrinyje „Ostatnia z rodu“ (Paskutinė iš giminės, 1965), o Janas Mateika įamžino piešinių cikle „Poczet królów i książąt polskich“(25).

Steponas Batoras nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną.

Taip nutiko, nes princesė neturėjo spalvingos biografijos, nepasižymėjo intelektu, charizma. Ji dažnai vaizduota kaip niurzganti, komiška senmergė. Tą iliustruoja keletas faktų, pvz., susitikimo su Henriku proga, apimta aistringos meilės jaunam vyrui, liepusi kambarinėms visas jos suknias išsiuvinėti lelijom. Jos vyras Steponas Batoras (István Báthory, 1533–1586), pasak nuncijaus Jano Andžėjaus Kaligari (Jan Andrzej Caligari), nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną. Tad karalius verčiau leisdavo laiką Lietuvoje, palikęs karalienę Varšuvos rūmuose(26).

Pastarasis teiginys, matyt, turėjo pagrindo, nes po Zigmanto Senojo mirties Bona Sforca su dukterimis išvyko į Mazoviją, kur rūpinosi princesių auklėjimu. Visgi vienintelė Ona liko netekėjusi, nors dar esant gyvam broliui, planuota išleisti ją už Danijos kunigaikščio(27). Taip po Žygimanto Augusto mirties ji įgijo Infans Regni Poloniae titulą. Bet prislėgta dėmesio laiške seseriai Sofijai guodės: Kaip gyventi, nei ant vienos princesės neužgriuvo tiek šlovingų dalykų, kaip ant manęs vienos(28). Taigi santuoka su Henriku atrodė verta pasididžiavimo, bet šis, nesitikėdamas sulaukti įpėdinio su senyva moterimi, vestuves atidėliojo, vengdamas užeiti netgi į kambarį.

Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba.

Apskritai, Respublikos papročiais, kaimų skurdu, plikais laukais, bajorų išgėrinėjimais valdovas bjaurėjosi. Be to, ruošėsi pertvarkyti Vavelio pilį, kadangi itališka mada nežavėjo. Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba. Kita vertus, tarp dokumentų randame pagyras Lietuvai, kur Kaunas pavadintas Respublikos puošmena(29).

Gelbėdamasis nuo melancholijos, Henrikas ėmė vartoti vaistus, dažnai leisdavo laiką medžioklės namelyje Niepoflomicuose. O ypač susirūpino gavęs žinią apie brolio ligą. Kuomet vyko derybos dėl ATR sosto, niekam nešovė mintis, jog princas yra Prancūzijos įpėdinis, tačiau Karolio IX ligos ženklai pasireiškė vos uždėjus Henrikui karūną. Taigi katalikų grupuotės Paryžiuje vadovas Filipas Hurolt de Ševerni (Philippe Hurault, comte de Cheverny, 1528–1599) parašė, jog karaliaus mirties atveju Henriko pareiga – tuoj pat grįžti į tėvynę, kad išsaugotų katalikišką dinastiją. Neilgai trukus, 1574 m. gegužės 30 d., Krokuvą pasiekė žinia apie Prancūzijos valdovo mirtį.

Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.

Išgirdęs naujieną, Henrikas sudvejojo. Susitikęs su Senatu birželio 15 d. kreipėsi patarimo, o į Paryžių motinai išsiuntė regentystės dokumentus. Birželio 18 d. valdovas dar juokavo ir šoko su lenkų aristokratais, tačiau vakarop, atsisakęs kvietimo pas Oną Jogailaitę, nuėjo anksti gulti. Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.

Visgi persirengęs jojimo drabužiais su keletu kompanionų išsliūkino pro duris, paslėptas po apmušalais. Vienas bendrininkų, gavęs nuo Vavelio vartų raktus, pristatė karalių kaip „kapitoną Lamotą“. Persikėlę per Vyslą jie pasiekė nuošalią koplyčią, kur laukė žirgai ir iki aušros jau buvo sukorę 30 km. Sužinojęs apie pabėgimą, karo kaštelionas Jonas Tenčinskis su 200 raitelių ir totorių šaulių būriu išsiruošė vytis. Paskutinis žmogus, matęs bėglius, buvo Osvencimo seniūnas, kuris, iš visų jėgų plaukdamas Vyslos viduriu link jo, šaukė: „Jūsų Šviesybe, kodėl jūs bėgate?“(30).

Valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J.Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi.

Taigi Respublikoje Henrikas karaliavo 118 dienų. Manoma, jog šitaip elgdamasis valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J. Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi. Ankstyva Karolio IX mirtis sudavė smūgį Lenkijos eksperimentui, smūgį, kurio niekas nesitikėjo(31). Įdomu tai, jog Paryžiaus pirmojo viešo laikrodžio, Karolio V įsaku įrengto ant Teisingumo rūmų (Konserži kalėjimo dalis) bokšto, fasadą po skulptoriaus Žermeno Pilono (Germain Pilon, 1528–1590) restauracijos (užsakytos 1585 m. Henriko III) puošia ATR herbai, kur tarp Valua lelijų matyti įamžintas Vytis.

Arturas Grotgeris „Henrikas Valua sprunka iš Lenkijos“, 1860 m., Varšuvos Nacionalinis muziejus

Prieš grįždamas į Paryžių, Henrikas aplankė Vieną, Veneciją, Padują, Ferarą, Mantują bei Monzą. Praėjus trejiems metams po Šv. Baltramiejaus tragedijos, Prancūzija buvo kaip niekada susiskaldžiusi, o tuo naudojosi Loreno prekybos namų vadovas hercogas de Gizas (Henri, duc de Guise, 1549–1588). Situacijai pakenkė ir „nelaimė“ karūnacijos dieną.

1575 m. vasario 15 d. Reimso katedroje karūnuotas Henrikas III, uždėjus ant galvos sunkią iš Šarlemanės atgabentą karūną, pasiskundė: „Ji mane slegia.“ Jis sudejuoja, ir karūna nukrenta ant žemės(32). Kai kurie istorikai teigia, jog valdovą veikė sielvartas, nes prieš tai prašė Marijos de Klev išsiskirti su vyru ir tekėti už jo, tačiau šioji nespėjusi duoti atsakymo mirė, tad sugniuždytas monarchas gedėjo keletą mėnesių, kol galų gale vedė Luizą de Loren-Vodėmon (Louise de Lorraine-Vaudémont, 1553–1601), buvusią itin panašią į mylimąją.

Pagrindinis naujojo karaliaus uždavinys buvo atkurti pilietinę taiką, sutaikant katalikus su protestantais. Kad patrauktų kilmingus katalikus, 1578 m. jis įkūrė Šventosios Dvasios ordiną. Be to, neramino katalikų interesų gynėjo hercogo de Gizo veikla, nukreipta prieš laisves, pernelyg silpnos karaliaus valdžios suteiktas protestantams. Hercogą gąsdino bevaikis valdovas (Henrikas III dėl to kaltino savo bei valstybės nuodėmes ir didžiumą laiko leido užsidaręs vienuolyne), nes po mirties sostas atitektų protestantui Henrikui Navariečiui (jauniausias karaliaus brolis mirė 1584 m.). Taigi hercogas slapta mezgė ryšius su Ispanijos Burbonais bei kurstė prastuomenę prieš karalių.

Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm.

Įtampa pasiekė kulminaciją, kai de Gizas įžengė į Paryžių, tuo tarpu Henrikas III įsakė įvesti prancūzų ir šveicarų dalinius. Mieste kilo panika, statytos barikados, nes baimintasi, jog valdovas rengia „Šv. Baltramiejų katalikams“(33). Visgi visuomenė rėmė de Gizą, todėl, neturėdamas kitos išeities, suverenas paspruko iš Tiuileri į Blua pilį, o hercogas pasiskelbė „Paryžiaus karaliumi“. Bet išsižadėti sosto Henrikas III nusiteikęs nebuvo. 1588 m. spalį jis dar kartą bandė kliautis diplomatija, sušaukęs generalinių luomų atstovus, tačiau de Gizas nesileido į kalbas, tikėdamasis tapti naujuoju monarchu. Toks pasipūtimas Henriką III įžeidė, todėl gruodžio 23 d., pasikvietęs hercogą pas save, surengė pasalą. Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm. Hercogas gauna ne vieną dūrį, bet negriūva. Jis badomas tol, kol pagaliau parkrinta į kraujo klaną(34).

Žvelgdamas į lavoną, monarchas ištarė: „Miręs jis yra dar galingesnis nei gyvas.“ Rytojaus dieną panašus likimas ištiko hercogo brolį kardinolą Liudviką de Loreną (Louis II de Lorraine, 1555–1588), o kūnai buvo sumesti į negesintas kalkes, bijant, jog sąmokslininkai pavers juos relikvijomis.

Taip atsikratęs priešų Henrikas III tikėjosi atgauti valdžią, nekreipdamas dėmesio į motinos perspėjimus. „Jūs nužudėte hercogą de Gizą, – sako ji, – bet Dievas norėtų, jog ši mirtis anaiptol nebūtų priežastis to, kad taptumėte niekieno Karaliumi.“(35). Ir visgi suverenas tapo nekenčiamas didžiojoje šalies dalyje.

Pasipriešinus valdžiai Orleane bei Amjene, įsiplieskė sukilimai, kuriuose broliai de Gizai skelbti karaliaus tironijos kankiniais. Norėdamas išvengti visiškos katastrofos, Henrikas III susivienijo su Henriku Navariečiu, bet tai įplieskė dar karštesnę katalikų agresiją. Valdovas buvo pravardžiuojamas „Šėtono parankiniu“. Siekdamas atsiimti Paryžių, jis kartu su sąjungininku apsupo sostinę, kurią gynė 45 tūkst. kareivių, apginkluotų Ispanijos karaliaus Pilypo II (Felipe II de España, 1527–1598). Vis dėlto apsiaustis davė vaisių ir, ketindamas šturmuoti miestą, Henrikas III įkūrė stovyklą Sen Klode.

Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą.

Būtent čia 1589 m. rugpjūčio 1 d. jis priėmė dominikonų vienuolį Žaką Klementą (Jacques Clément, 1567–1589), patekusį su suklastotu leidimu ir neva atnešusį svarbių dokumentų. Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą. Žudikas buvo užmuštas iš karto. Karaliaus žaizda iš pradžių atrodė nepavojinga, tačiau jausdamas, kad ryto nesulauks, mirties patale paskelbė Henriką Navarietį įpėdiniu. Kitą dieną Henrikas III mirė.

Tragiška Henriko III mirtis buvo pirmoji karališka žmogžudystė nuo Kapetingų laikų. Šaltiniuose minima, jog Paryžiuje naujiena sutikta džiaugsmingai, tarsi Dievo atpildas už brolių de Gizų nužudymą. O popiežius Sikstas V žudiką pavertė kankiniu bei rengėsi kanonizuoti(36). Bet net ir trumpas Henriko Valua valdymas ATR leido mūsų šaliai įsijungti į didžiosios istorijos žaidimą bei įamžino svarbiausią LDK simbolį Vakarų Europos sostinėje.

***

_____________

1Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.

2 Romier L., La Conjuration d’Amboise. L’aurore sanglante de la liberté de conscience, le règne et la mort de François II, Paris.; Mariéjol H. J., Catherine de Médicis, Paris, 1979, 94–95 p.

3 Leonie F., Catherine de Medici:Renaissance Queen of France, New York, 2006, 179–180 p.

4Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.

5 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 450 p.

6 Loades D., Elizabeth I: The Golden Reign of Gloriana, London, 2003, 53–54 p.; Leonie F., Catherine de Medici… 179–180 p.

7Henri III était homosexuel [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tatoufaux.com/?Henri-III-etait-homosexuel.

8 MacCulloch D., Reformation: Europe’s House Divided, Penguin, 2004.

9 Ferguson G., Queer (Re)Readings in the French Renaissance: Homosexuality, Gender, Culture, Hamphsire, 2008, 179 p.

10 Solnon F. J., La Cour de France. Paris, 1987; Le Roux N., Un régicide au nom de Dieu, l’assassinat d’Henri III, Paris, 2006; Boucher J., La cour de Henri III , Paris, 1986.

11 Crawford B. K., Love, Sodomy, and Scandal: Controlling the Sexual Reputation of Henry III // Journal of the History of Sexuality, 12 T, 2003, 513–542 p.

12Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 135 p.

13Ibidem., 135 p.

14Saint Bartholomew’s Day, Massacre of, Encyclopaedia Britannia, Chicago 2008.

15 Roux le R., La faveur du roi, Mignons et courtisans au temps des derniers Valois (vers 1547-vers 1589), Paris, 2001, 85 p.

16 Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija, Kaunas, 1989, 755 p.

17 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A., Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995, 272 p.

18Ibidem., 273 p.

19Ibidem., 273 p.

20Lietuvos istorija, red. Šapoka A., Kaunas, 1989, 280 p.

21 Makauskas B., Lietuvos istorija, Kaunas, 2000, 138 p.

22 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 447 p.

23Ibidem., 448 p.

24Ibidem., 448 p.

25Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.

26Ibidem.

27Matki królów i intrygantki [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://funandstory.blog.pl/2013/10/03/matki-krolow-i-intrygantki/#more-3280.

28Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.

29 Афанассьев Д . «Материалы для географии и статистики России. Ковенская губерния», Санкт-Петербург, 1861, 341 c.

30 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 451–452 p.

31Ibidem., 453 p.

32Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 133 p.

33Ibidem., 134 p.

34Ibidem., 134–135 p.

35Ibidem., 135 p.

36 Selon l’historien Jacques de Thou, il a publiquement fait son éloge le 11 septembre 1589 // Histoire universelle, liv. XCVI.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2015 m. balandžio 23 d.

Šį kartą vakaro skaitiniuose – ištrauka iš Rimvydo Petrausko naujos knygos “Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos”. Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės.

Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose. Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją – kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių – gyvų ir mirusių giminaičių – bendrija.

TYZENHAUZAI

VOKIEČIAI

Pirmieji vakariečiai, su kuriais susidūrė lietuviai, buvo vokiečiai. Saksonijos vienuolio šv. Brunono Kverfurtiečio misijos kontekste 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas. Kur kas labiau Lietuvos istoriją paveikė XII a. pabaigoje kilusi antroji vokiečių misijų banga, kuri Prūsijoje ir Livonijoje suformavo du valdžios konglomeratus – Vokiečių ordiną ir krikščionių vyskupijas. Vokiečių ordinas tapo vienu svarbiausių Lietuvos istorijos veiksnių, karai su juo paženklino ankstyvąją Lietuvos istorijos epochą. Tačiau vokiečių įtaka sklido ir kitaip. Kaip ir kitose regiono valstybėse, europinė miestų savivalda Lietuvoje buvo vadinama vokiečių teise (ius teutonicum) ir paplito Magdeburgo teisės pavadinimu. Nors didesnio vokiečių atvykėlių srauto, kitaip nei Čekijoje, Lenkijoje ar Vengrijoje, nesulaukta, vis dėlto svarbiausiuose šalies miestuose Vilniuje, Kaune, Polocke įsikūrė solidžios vokiečių miestiečių bendruomenės. O Dauguvos prekybos kelias tarp Rygos ir Polocko ir tolyn į rytus ilgai buvo svarbiausia Lietuvos valstybę kertanti prekybinė arterija.

REIZAI

XIII a. Prūsijoje ir Livonijoje įsitvirtinusios naujos krikščionių valstybės netrukus tiesiogiai susidūrė su Lietuva. Be trumpo krikščioniškos Mindaugo karalystės epizodo, kai Livonijos ordinas tarpininkavo vainikuojant pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių, santykiai daugiausia buvo karingi. Ordino valstybė šiame kare išplėtojo vadinamąją reizų taktiką: padedant iš Vakarų Europos atvykusiems kilmingiesiems būdavo rengiami reguliarūs žygiai į Lietuvą tiek iš Prūsijos, tiek iš Livonijos.

XIII a. pradžioje Tyzenhauzenai (Tiesenhausen – taip tuo metu buvo rašomas jų vardas) gyveno Žemutinėje Saksonijoje ir buvo Nynburgo grafų vasalai. Engelbertas Tyzenhauzenas (Engelbertus de Tysenhusen) vienas pirmųjų iš Europos kilmingųjų atvyko į Rytų Baltijos regioną dalyvauti kryžiaus žygyje prieš vietos pagonių gentis. 1201 m. buvo įkurtas Rygos miestas, į jį savo rezidenciją perkėlė vyskupas Albertas, o kitais metais įsteigtas turintis padėti vyskupui kalavijuočių ordinas. 1210 m. Engelbertas Tyzenhauzenas pirmą kartą paminėtas kaip atvykęs į Latvijos teritoriją su dviem žymiais ankstyvosios Livonijos veikėjais, irgi kilusiais iš Žemutinės Saksonijos, – Rygos ir Tartu vyskupais broliais Albertu ir Hermanu Bukshevenais. Pasak Livonijos kronikininko Henriko Latvio, Tyzenhauzenui buvo patikėtas Rygos vyskupo pilies Turaidos valdymas. Tais metais jis dalyvavo žygyje į Estijos Sakalos žemę. Tubūt giminystė su Livonijos senjoru lėmė, kad į kryžiaus žygį atkeliavęs Tyzenhauzenas liko gyventi šioje šalyje. Mat broliams vyskupams jis buvo ne tik vasalas, bet ir sesers sutuoktinis. Veikiausiai tai vienas iš daugybės jaunesniųjų sūnų, kuriems feodalinėje visuomenėje tekdavo patiems ieškotis vietos po saule, nes jie galėjo pretenduoti tik į nedidelę palikimo dalį. Naujame krašte tokie žmonės tikėdavosi geresnių perspektyvų. Prūsijoje Vokiečių ordino dominavimas buvo absoliutus, o Livonijoje valdžią dalijosi Livonijos ordinas ir keturi vyskupai; pastarųjų žemėse formavosi tipiška feodalinė visuomenė su senjoro ir vasalų sutartimis. Tokiais stambiais Rygos vyskupo (vėliau arkivyskupo) vasalais ir tapo Tyzenhauzenai. 1224 m. Engelbertas ir iš Tartu vyskupo gavo leno teisėmis stambią valdą Estijoje. Kaip tik iš jo kilusi Tyzenhauzenų giminės šaka apsigyveno Livonijoje, o vėliau ir Lietuvoje.

1279 m. Livonijos pajėgų žygyje į Lietuvą, per kurį buvo pasiekta net Kernavė (tai pirmas jos paminėjimas istorijos šaltiniuose), Engelberto palikuoniui Jonui Tyzenhauzenui teko garbingos pareigos – nešti Švenčiausiosios Mergelės Marijos vėliavą. Žygis livoniečiams baigėsi tragiškai. Surinkę galingą kariuomenę didžiojo kunigaikščio Traidenio vadovaujami lietuviai juos persekiojo iki pat Livonijos ir kovo 3 d. įvyko Ašeradės (Aizkrauklės) mūšis. Jame žuvo Livonijos magistras Ernestas Raceburgietis, Danijos karaliaus vietininkas Taline Eilartas Hobergas ir Jonas Tyzenhauzenas, „dorybių pilnas vyras“, kaip jį apibūdina šiuos įvykius vaizduojanti “Eiliuotoji Livonijos kronika”.

XIII ir XIV a. Tyzenhauzenai – bene turtingiausia Livonijos feodalų giminė. Būdami Rygos arkivyskupo ar Livonijos ordino magistro vasalai, jie ir patys kūrė vasalinių ryšių tinklą feodalinės teisės dvasia. Be kita ko, iš arkivyskupo rankų kaip leną gavo Kuoknesę, XIV a. tapusią Hanzos miestu. Tiesa, vėliau dėl šios vertingos beneficijos kilo konfliktas (viduramžiais tarp senjorų ir vasalų jų apstu) ir Kuoknesę teko grąžinti arkivyskupui. XIV a. antroje pusėje Baltramiejus Tyzenhauzenas palaikė ryšius su Šventosios Romos imperatoriumi Karoliu IV, Rygoje įsteigė giminės koplyčią kaip laidojimo vietą. Jiedu su broliu Engelbertu – dviejų giminės šakų pradininkai. Giminė nuo to laiko plačiai išsikerojo ir tai neišvengiamai vedė prie turto dalybų, o sykiu ir laikino giminės reikšmės sumenkėjimo. Reizų atminimas ilgai išliko Tyzenhauzenų tradicijoje. Antai vienas “Eiliuotosios Livonijos kronikos” nuorašas, pagrindinis ankstyvosios Livonijos istorijos šaltinis, pasakojantis apie karus su lietuviais, XVI a. buvo šios giminės nuosavybė.

XIV a. Tyzenhauzenai kartu su kitais Livonijos kilmingaisiais ir iš Vakarų Europos į reizų karą atvykusiais riteriais siaubdami Dubingių, Balninkų, Inturkės apylinkes negalėjo įsivaizduoti, kad po trijų šimtų metų čia taikiai plės žemėvaldą jų palikuonys.

LIETUVOJE TIESENHAUSEN VIRSTA TYZENHAUZAIS

Išgyvenę laikinus konjunktūrinius nuosmukius, XVI a. Tyzenhauzenai – vėl vieni stambiausių Livonijos žemvaldžių ir administratorių. Bet savarankiškos Livonijos laikai jau baigėsi. 1558 m. dėl Livonijos kilo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija, neilgai trukus ėmė reikšti pretenzijas ir Švedija. Augant tarptautinei prekybai ir Baltijos jūros regionui vis labiau įsitraukiant į globalius prekybinius mainus patogūs Livonijos uostai, visų pirma Ryga, žadino kaimyninių valstybių interesą. Naujas veiksnys buvo Reformacija, iš Vokietijos gana greitai pasiekusi Prūsiją ir Livoniją. Georgas Tyzenhauzenas (m. 1530 m.) dar Talino ir Saremos vyskupas, bet netrukus Tyzenhauzenai pereis į liuteronybę.

1561 m. Livonija kaip autonominė sritis įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Tyzenhauzenų Kuršo valdos atsidūrė naujoje valstybėje. Abiejų Tautų Respublikoje Livonijai garantuota autonomija: tebegaliojo senoji pareigybių sistema, vokiečių kalba liko administracinė, buvo užtikrintos Evangelikų liuteronų bažnyčios teisės. Derybose dėl unijos su Lenkija ir Lietuva dalyvavo politikas, kelių kronikų autorius Heinrichas Tyzenhauzenas (m. 1600 m.). Jo situacija atspindi Livonijos diduomenės būklę karo metu: 1577 m. rusų kariuomenė nusiaubė Tyzenhauzenų valdas, paėmė įkaitais Heinricho žmoną ir vaikus. Tėvoninę Bėrzaunės (Bersohn) pilį su kitomis žemėmis vėliau pavyko išpirkti, o šeimą išlaisvinti.

Tačiau Tyzenhauzenams, kaip ir kitoms Livonijos feodalų giminėms, teko prisitaikyti prie nuolat kintančios politinės situacijos. Dalis giminės latifundijų driekėsi Lenkijos ir Lietuvos, dalis Švedijos, Prūsijos, vėliau ir Rusijos teritorijoje. Tai viena priežasčių, kodėl Tyzenhauzenai neskubėjo megzti artimesnių ryšių su Lenkijos ir Lietuvos elitu, tebevartojo vokiečių kalbą ir jautėsi esą visų pirma Livonijos, o tik paskui Abiejų Tautų Respublikos piliečiai. Kai kurie iš pasižymėjo vis atsinaujinančiuose Livonijos karuose kaip Respublikos kariai, antai Kasparas Tyzenhauzenas 1601 m. gynė Tartu nuo švedų. Vienas žymesnių giminės atstovų tuo metu – Tartu vaivada Gotardas Jonas Tyzenhauzenas (m. 1640 m.), tik jo senatoriška pareigybė švedams 1625 m. užėmus Tartu tebuvo nominali. Praradęs nemažai žemių jis visam laikui persikėlė į Lietuvą ir iš valdovo kaip kompensaciją gavo naujų beneficijų (Tyzenhauzams Lietuvoje atiteko Širvintų, Inturkės, Kupiškio ir kitos seniūnijos), vedė vietos didikę Zuzaną Sapiegaitę. Vienas iš jo sūnų, irgi Gotardas Jonas Tyzenhauzenas (m. 1669 m.), jau buvo katalikų dvasininkas, Vilniaus sufraganas ir Smolensko vyskupas. Nors šios kartos Tyzenhauzenų vardai vis dar vokiški (Gotardas, Reinholdas, Otonas, Vilhelmas), kai kurie ir laiškus, dokumentus, testamentus teberašė vokiškai, vis dėlto jie po truputį asimiliavosi vietos kilmingųjų bendrijoje. Tam tikrą ryšį su Livonija ir prarastų valdų prisiminimą liudija tebevartojami tituliniai Daugavgryvos ir Smiltenės seniūnų in partibus alienis pareigybių pavadinimai. Vis dėlto gana greitai vardynas ėmė keistis: Benediktas, Pranciškus, Mykolas, Steponas, Antanas… Tyzenhauzenai virto Tyzenhauzais.

IŽDININKAS

Iškiliausias giminės atstovas Antanas Tyzenhauzas gimė 1733 m. Benedikto Tyzenhauzo ir Onos Apolonijos Beganskos šeimoje. Kruopščiai turtus administravęs tėvas, nors nėjo svarbių pareigų ir buvo veikiau Radvilų klientas, paliko vaikams nemenką žemėvaldą. Antanas kartu su broliais Mykolu ir Kazimieru mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, o karjeros pradžioje pateko į įtakingojo kanclerio Mykolo Frydricho Čartoriskio, reformų valstybėje siekiančios Familijos grupuotės lyderio, globą. Kancleris garsėjo gebėjimu atrasti ir patraukti gabių žmonių, veikiausiai ir jaunąjį Antaną nusižiūrėjo kaip vieną iš potencialių reformatorių. Deja, iki tikrų reformų taip ir nebuvo prieita dėl Rusijos ir Prūsijos kišimosi. Bet Antanas Tyzenhauzas liko tarp naujo valdančiojo elito atstovų. 1765 m. neseniai vainikuoto karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio paskirtas dvaro iždininku ir Gardino seniūnu, su šia vieta susiejo visą tolesnį gyvenimą. Tais pačiais metais valdovas jam patikėjo dar vienas pareigas, nuo tol nebeatsiejamas nuo jo vardo, – karališkųjų ekonomijų (dvarų kompleksų valdovui išlaikyti) administratoriaus. Taip trisdešimt dvejų metų didikas tapo pagrindiniu valdovo ūkio ir finansų tvarkytoju Lietuvoje.

Nors ekonomijų buvo įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, Tyzenhauzas nuo pat pradžių ėmėsi centralizuoti valdymą, pagrindine būstine pasirinkęs Gardiną. Pastatydino naują rezidenciją, jo iniciatyva į Gardiną iš Vilniaus buvo perkelta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo komisija, Vyriausiasis tribunolas. Politinių ir kultūrinių idėjų sklaidai užtikrinti įsteigta spaustuvė, joje spausdintas savaitraštis “Gazeta Grodzieńska” (“Gardino laikraštis”), kiti politiniai, teisiniai, publicistiniai tekstai. Statybomis ir investicijomis Tyzenhauzas iš esmės pakeitė miesto veidą – tiek plėtodamas centrą, tiek įkurdamas naują „tyzenhauzišką“ miesto dalį Gorodnicą. Be manufaktūrų, kuriose dirbo apie pusantro tūkstančio žmonių, joje buvo įsteigta matininkų mokykla ir pirmas Didžiojoje Kunigaikštystėje botanikos sodas, gamtos istorijos kabinetas, medicinos mokykla, – visam šiam kompleksui vadovavo prancūzų profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emmanuel Gilibert), vėliau perėjęs dirbti į Vilniaus universitetą.

Tyzenhauzo reformų iniciatyvą galima apibendrinti kaip bandymą modernizuoti ūkį ir bent dalies visuomenės gyvenseną. Miestai ekonomijų centre – Šiauliai, Joniškis – turėjo būti perstatyti ir įgauti taisyklingą planą. Pasamdyti architektai kūrė centrinės aikštės ir nuo jos atsišakojančių gatvių, apstatytų naujoviškais namais, vizijas. Visa tai susiję su svarbiausiu tikslu – amatininkystės lygmens neperžengiančiai Lietuvos pramonei tarsi duoti naują veidą. Taip gimė radikalus projektas: Vakarų Europos pavyzdžiu steigti manufaktūras, pradiniu kapitalu aprūpintas gamybos vietas su moderniais įrenginiais, varomais nedidelės galios vandens energijos, kuriuos aptarnauja skirtingos specializacijos darbininkai. Pagal Tyzenhauzo sumanymą, pirminis kapitalas ir investicinės lėšos turėjo būti sukauptos iš baudžiavinio karališkųjų ekonomijų ūkio. Papildomų pajamų tikėtasi iš dvarų organizacijos ir infrastruktūros pertvarkymo: buvo steigiami nauji palivarkai, tiesiami keliai, vykdoma melioracija, naujai matuojami žemės masyvai, atnaujinamas inventorius, platinamos naujos gyvulių veislės. Atitinkamų sąlygų reikėjo ir pramonės produkcijos distribucijai, tad prekybai plėtoti pradėta gilinti Nemuno vaga. Per penkiolika veiklos metų Tyzenhauzas spėjo įkurti apie 20 manufaktūrų Gardine ir apie 50 kitose vietovėse; jos gamino tekstilę, popierių, karietas, ginklus ir kita. Kaip ir kitur, šių „fabrikų“ mechanizmus suko arklių arba vandens energija, todėl jie daugiausia statyti prie upių, užmiestyje. 1768 m. Gardine įsteigtai karališkajai šilko audinių manufaktūrai ornamentus kūrė prancūzai iš Liono. Kadangi trūko kvalifikuotų specialistų, meistrai ir gamybos proceso vadovai buvo kviečiami iš Anglijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos. Radosi net savitas pastato tipas – „meistro namas“, komfortiškas atskiras būstas, specialiai skirtas užsienio profesionalams privilioti. Savo ruožtu vietos darbuotojai būdavo siunčiami į užsienį, visų pirma Angliją, semtis patirties.

Reformų poligonu tapo tėvoninis Pastovių miestelis netoli Gardino, kur buvo įsteigta manufaktūrų, iš esmės pakeista urbanistinė struktūra – stačiakampė miestelio aikštė apstatyta naujais ekonomiškais ir patogiais gyventi namais su mūriniais fasadais (miesteliuose tai dar buvo retenybė). Šie darbininkų namai vertinami kaip „pirmieji standartizuotos gyvenamosios statybos pavyzdžiai Abiejų Tautų Respublikoje“. Apšvietos idėjų padiktuota racionali estetika ir funkcionalumas geriausiai atsiskleidžia tik pradėtame įgyvendinti naujo Gardino priemiesčio prie Lososnos upės projekte. Gyvenvietei parinktas konceptualus pavadinimas Kunsztów, akcentuojantis meistriškumą. Joje plačios, taisyklingai suplanuotos gatvės ir apželdintos aikštės turėjo derėti su manufaktūrų kompleksais ir gyvenamaisiais pastatais.

Kitaip nei aukščiausių didikų palikuonys, į ugdomąsias užsienio keliones vykstantys jaunystėje, Antanas Tyzenhauzas į Vakarų Europą iškeliavo tik 1777 metais. Metų trukmės kelionė po Vokietiją, Olandiją, Angliją, Prancūziją, Austriją reformatoriui turėjo suteikti naujų impulsų. Paryžiuje jis susitiko su jau tapusiu Europos filosofijos šviesuliu Žanu Žaku Ruso (Jean-Jacques Rousseau), bet kur kas svarbiau buvo parsivežti ūkio idėjų ir naujovių. Užsienyje Tyzenhauzą visų pirma domino pramonės objektai ir naujos kultūros institucijos – muziejai, bibliotekos, teatrai. Grįžęs jis pakeitė aprangos stilių ir turbūt ketino toliau plėsti reformas. Deja, laiko joms buvo likę nedaug. Valdymo ir finansinė krizė jam patikėtuose objektuose gilėjo.

Tyzenhauzo iniciatyvos tiek mastu, tiek ideologija smarkiai skyrėsi nuo kitų Lietuvos didikų „naujosios ekonomikos“ projektų. Vis dėlto drąsus bandymas suderinti modernizaciją su feodalizmu (dar ir itin nepalankiomis reformoms politinėmis sąlygomis) turbūt buvo pasmerktas nesėkmei. Į naujas darbo vietas manufaktūrose būdavo priimami prie tokios veiklos nepratę valstiečiai baudžiauninkai. Dvaruose likusi inertiška dauguma anaiptol nesižavėjo naujoviškais įrenginiais ir pakitusiais reikalavimais. Nuo reformų pradžios praėjus vos keletui metų, 1769 m., kilo valstiečių maištas Šiaulių ekonomijoje. Be to, Tyzenhauzas darbavosi vienas, tik su būreliu atsidavusių patarėjų, neužsitikrinęs stambių didikų paramos, ir vis augantį problemų kalną mėgino įveikti manipuliuodamas skaičiais ir pasitikėjimu. Sunkumus didino priešiška Rusijos pasiuntinio veikla. Tai ir lėmė žlugimą. Prasidėjo manufaktūrų bankrotas, investuotos lėšos negrįžo, skolos augo. 1780 m. valdovo įsakymu ekonomijos iš Tyzenhauzo buvo atimtos, 1783 m. įvyko teismo procesas, po jo nusavintos visos asmeninės valdos. Likusius kelerius gyvenimo metus Tyzenhauzas praleido tarp Gardino ir Varšuvos, kartkartėmis veikiau iš inercijos nei iš didelio reikalo įsitraukdamas į politiką. Taip ir nesukūręs šeimos, mirė beturtis Varšuvoje 1785 m. kovo 31 d., palaidotas giminės dvaro bažnyčioje Žaludke.

Po gero dešimtmečio pravažiuodamas Gardino apylinkėmis ir matydamas vis labiau griūvančias manufaktūras vokiečių keliautojas Karlas Fejerabendas (Carl Feyerabend) dienoraštyje užfiksavo susižavėjimą Antanu Tyzenhauzu (dieser grosse Mann – „šis didis žmogus“), jo sumanymą įvertino kaip didingą nacionalinės ekonomikos projektą, kuriam žlugus „Lietuva prarado galimą didelių turtų šaltinį“, ir sykiu gana taikliai nusakė nesėkmės priežastis. Seno bičiulio kunigo, buvusio jėzuito Pranciškaus Ksavero Bogušo, kadaise lydėjusio iždininką kelionėje po Europą, 1820 m. parašyti “Atsiminimai apie Antaną Tyzenhauzą” gerokai prisidėjo prie vis didesnės pasakojimo apie jo iškilimą ir nuopuolį mitologizacijos.

Tuo pat metu jo giminaitis, kitas Antanas Tyzenhauzas (1756–1816), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas majoras, Ketverių metų seimo dalyvis ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos signataras, paskutinis Vilniaus miesto prezidentas (1792 m.) ir Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, kovojo už Lenkijos ir Lietuvos valstybės išlikimą.

VOKIEČIAI

Livonijos karų epochoje Lietuvoje apsigyveno ir daugiau kilmingų vokiečių giminių – Denhofai, Pliateriai, Korfai, kiek vėliau Ropai, Rėmeriai (Römer). Visoms šioms giminėms būdinga, kad jų nariai ilgą laiką turėjo kelių valstybių indigenatą, o atskirų šakų įsitvirtinimas Lenkijoje ir Lietuvoje dažniausiai susijęs su perėjimu iš protestantizmo į katalikybę. XV a. pradžioje Livonijoje įsikūrę Denhofai (polonizuota Dönho’ forma) XVI a. antroje pusėje perėjo tarnauti Abiejų Tautų Respublikai. Dėl karta po kartos įgyjamo karinio išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir profesionalumo Denhofai Lenkijos ir Lietuvos valstybei davė būrį talentingų karvedžių ir diplomatų. Jie palaikė artimus ryšius su Radvilomis. Žemėvaldą Lietuvoje jie daugiausia plėtė Žemaitijoje, pagrindinė rezidencija buvo Švėkšna netoli sienos su Prūsija. Dar labiau su Lietuva save susiejo grafai Pliateriai. Livonijos seniūnas ir Trakų kaštelionas Konstantinas Liudvikas Pliateris (m. 1778 m.) buvo įtakingiausias didikas Uždauguvyje, jo laikus mena rūmai ir bažnyčia Kraslavoje. O istorinėje atmintyje svarbiausią vietą užima lietuviškąja Joana Arkiete praminta 1831 m. sukilimo herojė Emilija Pliaterytė.

Sunku pasakyti, ar tai apibendrintina kaip vokiškas pėdsakas senojoje Lietuvos istorijoje. Vis dėlto matyti, kad vokiečių kilmės giminių atstovai, pradedant įtakingu XIV a. pabaigos Vilniaus miestiečiu Hanulu ir baigiant didikais Denhofais ir Tyzenhauzais, pasireiškė įvairiose srityse kaip naujovių skleidėjai, nesunkiai prisitaikantys prie kintančios politinės ir konfesinės situacijos Rytų Baltijos regione.

TYZENHAUZAI IR TIESENHAUSENAI

Naujaisiais laikais Tyzenhauzai (Tiesenhausen) – plati, keliose valstybėse pasklidusi giminė. Švedijos armijos generolas Hansas Heinrichas von Tiesenhausenas už nuopelnus 1654 m. iš Švedijos karalienės Kristinos gavo karalystės barono titulą. Lietuvoje likę ir pradėję grafais tituluotis Tyzenhauzai dalyvavo kovose dėl senosios valstybės atkūrimo. Ignotas Tyzenhauzas, 1801 m. pastatydinęs Rokiškio rūmus, buvo aktyviai įsitraukęs į 1812 m. įvykius. Jo sūnus Konstantinas Tyzenhauzas kartu su tėvu prisidėjo prie Napoleono kampanijos, o vėliau, baigęs studijas Vilniaus universitete, buvo žinomas mokslininkas ornitologas ir dailininkas. Duktė, prancūzų grafo žmona Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Gouffer) – pirmoji Lietuvos rašytoja moteris, palikusi įdomių, charakteringai to meto diduomenės gyvenimą atspindinčių atsiminimų ir kelis istorinius romanus prancūzų kalba. Konstantino sūnus Reinoldas (m. 1880 m.), pagarsėjęs verslo projektais, – paskutinis šioje giminės linijoje. Daugiau lojalumo carinei valdžiai parodė Livonijos šaka. Caro Aleksandro I adjutantas grafas Berendas Gregoras Ferdinandas von Tiesenhausenas 1805 m. žuvo Austerlico mūšyje. Jo duktė Dorothea (Dolly) de Ficquelmont (1804–1863), ištekėjusi už įtakingo Austrijos politiko, generolo ir pasiuntinio, garsėjo kaip salonų Peterburge ir Vienoje šeimininkė. Gerhardas von Tiesenhausenas (1878–1917) buvo žymus architektas, vienas Rygos jugendo stiliaus kūrėjų, o 1914 m. Rygoje gimęs Georgas von Tiesenhausenas tapo kosmonautikos inžinieriumi, dalyvavo kuriant Jungtinių Amerikos Valstijų “Apollo” programą.

Ši R.Petrausko knyga knygynų lentynas pasieks Knygų mugės išvakarėse.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir miestų istorijos tyrinėtojas Zigmantas Kiaupa mieliau traukia iš praeities dar nežinomus konkrečius faktus ir per juos pateikia naują požiūrį į mūsų valstybės raidą.

Tačiau, kaip pats sako, jausdamas pareigą parengė ir ne vieną Lietuvos istorijos sintezę, kurios puikiai vertinamos ir profesionalų, ir plačiosios visuomenės.

Prieš aštuonerius metus Zigmanto Kiaupos pristatyta „Lietuvos valstybės istorija“ istorikų vadinama vienu reikšmingiausių šio dešimtmečio darbų, o prieš trejus baigtas rengti pirmasis „Kauno istorijos“ tomas nuo seniausių laikų iki 1655 m. – vienintelė Laikinosios sostinės praeities studija.
Ne ką mažiau svarbi Z.Kiaupos kartu su žmona istorike Jūrate Kiaupiene ir archeologu Albinu Kuncevičiumi parašyta „Lietuvos istorija iki 1795 m.“, kuri yra išversta į anglų bei lenkų kalbas. Taip pat istoriko parengta apžvalga „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“.
Apie 150 mokslinių Z.Kiaupos straipsnių paskelbta Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, JAV mokslinėje spaudoje, tačiau tyrinėtojas mano, kad nėra pats produktyviausias Lietuvos istorikas. Be to, jam kur kas įdomiau gilintis į siaurą sritį, iškapstyti vieną naują faktą, negu rengti apibendrintas, solidžias Lietuvos istorijos knygas, nors jos ir pasiekia kur kas daugiau skaitytojų.
„Atsitiktinai susiklostė, kad įklimpau į Lietuvos istorijos sintezes. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę reikėjo naujos sisteminės knygos apie Lietuvos istoriją, mat nuo Adolfo Šapokos parašytos „Lietuvos istorijos“ jau buvo praėję šešiasdešimt metų. Per tą laiką išsiaiškinta daug naujų faktų, tad reikėjo šį darbą papildyti. Jaučiau visuomeninę pareigą tą padaryti. Nemanau, kad labai pagerinom A.Šapokos istoriją, tačiau pateikėm naują vaizdą ir laisvą nuo ideologinės priežiūros požiūrį“, – dėsto Z.Kiaupa.
Ir priduria, kad į pačiam ne itin įdomų darbą – „Lietuvos valstybės istorijos“ nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1990–1991 m. rengimą įklimpo prašomas leidyklos „Baltos lankos“ direktoriaus Sauliaus Žuko. Šis prašė, kad Z.Kiaupa parašytų trumpą Lietuvos istoriją anglų kalba, kurią būtų galima pristatyti Leipcigo knygų mugėje. Po kelerių metų papildyta knyga buvo išversta į lietuvių kalbą.
„Mano metai primena, kad ilgai jau nerašysiu, tačiau geriausių darbų dar neparengiau. Naujiems tyrinėjimams nelieka laiko, tad šiemet baigęs daugiatomės „Lietuvos istorijos“ septintą tomą, skirtą XVIII a. Lietuvai, vėl grįšiu prie Kauno miesto istorijos. Į pirmą tomą sugulė ne visa trisdešimt penkerius metus rinkta medžiaga – tik iki 1655 m.“, – planais dalijasi vilnietis, tapęs Kauno miesto istorijos ekspertu.

Griauna istorinius stereotipus

Kodėl jo tyrinėjimuose bene daugiausiai dėmesio tenka Laikinajai sostinei?
Kitą savaitę septyniasdešimtmetį minėsiantis ponas Zigmantas prisimena, kad dar vaikystėje susidomėjęs istoriniais romanais norėjo kuo daugiau sužinoti Lietuvos istorijos faktų. Tačiau į Stalino ir Chruščiovo laikais augusio būsimo praeities tyrinėtojo rankas patekdavo nedaug knygų. Tai buvo dar viena priežastis, skatinusi domėtis istorija.
„Mokyklos laikais labiausiai domino karai, kunigaikščiai, kas dabar nelabai įdomu. Jaunystėje mano supratimas apie istoriją buvo naivus ir romantiškas. Tikrąsias istorijos amato pamokas gavau po istorijos studijų Vilniaus universitete pradėjęs dirbti Istorijos archyve. O mano aspirantūros vadovas Juozas Jurginis, pasiūlęs rašyti darbą apie Kauno miesto savivaldą, pastūmėjo į šio miesto istorijos studijas“, – pasakoja Z.Kiaupa.
Taip Kauno praeities tyrinėjimai istorikui tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu. Beje, ne viena jo rasta smulkmena, gilinantis į Laikinosios sostinės istorijos faktus, padėjo atskleisti svarbių visos valstybės praeities dalykų. Pavyzdžiui, istoriniuose dokumentuose aptiktos pavardės įrodė, kad lietuvybė viduramžiais buvo labai stipri ne tik kaimuose, bet ir miestuose.
„Ir Lietuvos, ir kaimyninių šalių istorikai buvo uždėję tarsi trafaretą, kad viduramžių miestai daugiataučiai, mišrūs, tačiau Kaune labai stipriai reiškėsi lietuviškumas. Tą įrodo lietuviški miestiečių vardai ir prievardžiai, pavyzdžiui, Jonas Kraujalaidys arba Dauginykas, Bendorius, Kubilius. Be to, daug moteriškų prievardžių su priesagomis -einė, -aitė. Matyt, raštininkai nesugebėdavo jų išversti į vokiečių, lotynų ar lenkų kalbą, tad užrašydavo lietuviškai. Tai mane nustebino“, – prisipažįsta „Kauno istorijos“ autorius.
Dar jam buvo netikėta, kad XVI a. Kaune verslumo atmosfera buvo panaši kaip dabar. Ne tik kiekvienas miestietis vis kuo nors vertėsi, bet ir daugelis valstiečių buvo verslūs. Mat privalėjo iš kažkur gauti pinigų, kad galėtų žemės savininkui sumokėti činšą – piniginę duoklę. „Į Kauno turgų suvažiuodavo valstiečiai iš visos Lietuvos. Vieni parduodavo, kiti pirkdavo“, – sako Z.Kiaupa.
Prie naujų išvadų istorikas priėjo ir rašydamas Lietuvos istorijos sintezes. Tarkim, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir po Liublino unijos išliko valstybe. „LDK ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką, tačiau abi išlaikė valstybingumą. Nors mūsų bajorija viešajame gyvenime vartojo lenkų kalbą, smulkieji etninių žemių bajorai buvo dvikalbiai, bet jautėsi Lietuvos valstybės patriotais, o Abiejų Tautų Respubliką laikė sava valstybe. Netiesa, kad lietuviai buvo vargšeliai, jėga įtraukti Respubliką. Tai nebuvo vien tik lenkų valstybė, nors jų ir buvo daugiau“, – dėsto LDK istorijos tyrinėtojas.
Jis paneigia ir visuomenėje vyraujančią nuomonę, kad Lietuvos bajorai sulenkėjo. Pasak Z.Kiaupos, kai nacionalinio išsivadavimo laikais reikėjo apsispręsti, kas tu toks, vieni tapatino save su lenkais, kiti su lietuviais, treti liko per vidurį – norėjo būti lenkiškai kalbančiais lietuviais. „Vyrauja nuomonė, kad XVII–XVIII a. – prarastas mūsų valstybės laikas, tačiau tikrai taip nėra. Be to, viena ketvirtoji Vasario 16-osios Akto signatarų buvo bajorai, o to meto lietuvių rašytojos (Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda) – bajorės“, – primena istorikas.

Su žmona – rimti moksliniai ginčai

Reikšmingiausiais savo darbais Z.Kiaupa vadina tuos, kuriuos pripažįsta ir pagiria kolegos, o mieliausia jam knyga – „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“. Joje atskleista, kuriose valstybėse gali būti Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių ir kokiomis aplinkybėmis jos pateko į užsienį. „Rengiau pažymas dėl pagrobto paveldo grąžinimo, vėliau surinktą medžiagą papildžiau ir išleidau knygą. Man ji svarbi, nes parengta ne tik iš akademinio, bet labiau iš visuomeninio intereso. Tokiems sumanymams realizuoti galimybės atsivėrė tik po 1990 m., tad daugiau darbų parašiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.
Jis džiaugiasi, kad šiandien gali laisvai pateikti savo požiūrį, dirbti netrukdo ideologinis spaudimas, tačiau ir sovietmečiu spausdintose Z.Kiaupos publikacijose nėra nė vienos marksizmo-leninizmo klasikų citatos. „Man atrodė, kad nereikia, ir niekas iš manęs jų nereikalavo. Tiesa, LDK istorijos tyrinėtojai buvo mažiau prižiūrimi nei, pavyzdžiui, rašantieji apie socializmo laikotarpį“, – prisimena istorikas.
Z.Kiaupa pastebi, jog dabartiniai mokslininkai turi kur kas daugiau leidybos galimybių, tačiau tarp istorikų jaučiama konkurencija, daugelis bijo, kad kolega geriau neparašytų. „Mano darbo stalo stalčiuose yra apie 200 kortelių, ant kurių kolegos, ieškodami informacijos savo darbams, užrašė aptiktus, jų nuomone, man reikalingus dalykus. Aš ir pats esu ne mažiau tokių kortelių išdalijęs. Vieni kitiems padėdavom, nepavydėdavom. Mūsų buvo mažai, jautėmės taip, kad tyrinėdami Lietuvos istorijos įvykius atliekam visuomeninę pareigą“, – santykius su kolegomis atskleidžia istorikas.
Beje, Z.Kiaupa – ne tik profesionalus istorijos tyrinėtojas. Jau dvidešimt metų jis dirba pedagoginį darbą – dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Darbo nepamiršta ir grįžęs namo. Su žmona, taip pat VDU dėstytoja ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke, vakare dažnai padiskutuoja. Nors požiūris į daugelį istorinių dalykų sutampa, tačiau sako, kad neretai įsiplieskia rimti moksliniai ginčai.
Istorija dar studijų metais Z.Kiaupai tapo gyvenimo būdu. Jo nuomone, verta žinoti savo šalies praeitį, prasminga žinoti, kas buvo gerai, kas nelabai. Vis dėlto, istoriko nuomone, istorija neduoda konkrečių pamokų, ji gali tik perspėti, kad klostosi panaši situacija, įvykusi prieš šimtą ar daugiau metų. Tad ją išanalizavus galima sumažinti pavojų. Be to, istorija, anot Z.Kiaupos, jungia ir vienija tautą.
„Tik nereikia jos įsimylėti, o blaiviai vertinti įvykius. Štai bandoma švęsti Vytauto karūnavimo dieną. Jis karste tikriausiai dantimis griežia. Juk tai nesėkmingiausias Vytauto projektas – karūnuotis jam nepavyko. Įsimylėję istoriją tampame savotiškais mazochistais“, – apibendrina Z.Kiaupa.

Reikšmingiausi Z.Kiaupos darbai
„Lietuvos istorija iki 1795 m.“. Kartu su bendraautoriais J.Kiaupiene ir A.Kuncevičiumi (trys leidimai 1995–2000 m., vertimas į anglų kalbą 2000 m., vertimas į lenkų kalbą 2007 m.)
„Historia Litwy. Dwugłos polsko-litewski“. 2008 m. Kartu su J. Kiaupiene ir A.Rachuba
„Lietuvos valstybės istorija“ (du leidimai 2002 ir 2005 m. anglų kalba, 2004 ir 2006 m. lietuvių kalba)
„Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“. 2006 m.
„Kauno istorija (pirmas tomas): nuo seniausių laikų iki 1655 m.“. 2009 m.
Sudarė ir redagavo keliolika mokslinių straipsnių rinkinių, yra „Lietuvos istorijos metraščio“ ir „Kauno istorijos metraščio“ redakcinių kolegijų pirmininkas, „Lituanistikos“ redakcinės kolegijos narys

Apdovanojimai
2003 m. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi
2009 m. Lenkijos prezidento dekretu apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi

Prieš 475 metus gimė išskirtinė asmenybė – Merkelis Giedraitis, LDK didikas, kunigaikštis, žymus Bažnyčios ir valstybės veikėjas, vienas pirmųjų tautinės kultūros būrėjų.

Kaip pastebėjo garsus mūsų istorikas Zenonas Ivinskis, lietuvių tauta du kartus buvo atsidūrusi kryžkelėje tolesnės savo kultūros raidos ir religijos požiūriu, ir abiem atvejais tada likimas iškėlė po įžymų, tvirtos dvasios, toliaregišką veikėją, ir jie savo darbais, vadovo talentais labai stipriai prisidėjo prie palankios įvykių eigos. XIX a. antroje pusėje, kai Lietuvai grėsė rusinimo ir stačiatikinimo pavojus, tai buvo Motiejus Valančius, unikali asmenybė: dvasininkas, rašytojas, kovos prieš carizmo priespaudą lyderis, jo nuopelnai mūsų tautai plačiai aprašyti ir išgarsinti. Tačiau apie antrąjį Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, kuris gyveno ir darbavosi XVI a. pabaigoje, žinoma kur kas mažiau. Pamėginkime užtaisyti šią spragą.

Gyvenimo kelias
M.Giedraitis buvo kilęs iš garsios ir plačios didikų giminės, turėjusios keletą atšakų ir Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei bei Abiejų Tautų Respublikai davusios kelias dešimtis garsių valstybės vyrų ir aukštų Bažnyčios hierarchų bei dvasininkų. Jo tėvas Matas buvo gerai žinomas valstybės veikėjas, diplomatas, dalyvavęs LDK pasiuntinybėje į Maskvą 1551 m. pas carą Ivaną IV, įkūręs Videniškių miestelį, turėjęs daugybę žemės valdų Giedraičiuose, Nemenčinėje ir kitur.
Į istoriją, be jo ir jo sūnaus Merkelio, pateko dar trys iš šešių jo sūnų: tai Kasparas, valstybininkas, kartu su Merkeliu 1579 m. pasirašęs Liublino unijos aktą, Martynas, žymus LDK karvedys, senatorius, ir Mykolas, vienuolis, pasižymėjęs savo pamaldumu, 1544 m. paskelbtas palaimintuoju.
Istorikai nustatė, kad Merkelis 1550–1564 m. studijavo bent keturiuose Vokietijos universitetuose – Karaliaučiuje, Vitenberge, Tiubingene ir Leipcige, taigi buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto žmonių. Todėl vos 1571 m. įšventintas kunigu, jau 1572 m. tapo Vilniaus vyskupijos vadovybės – kapitulos nariu, o 1576 m. – Žemaičių vyskupu.
Tuo metu tai buvo labai svarbus postas ne tik Bažnyčios, bet ir valstybės požiūriu. Žemaičių vyskupas kartu būdavo Seimo ir Respublikos Senato narys, jam tekdavo dalyvauti sprendžiant pačius svarbiausius valstybės reikalus. Šias pareigas ėjo vienas Radvilų giminės atstovas, du Pacų, du Tiškevičių, du Sapiegų ir net keturi – Giedraičių. Todėl dėl šių pareigų tarp atskirų didikų ar bajorų grupuočių paprastai vykdavo atkakli kova.
Taip buvo ir prieš M.Giedraitį paskiriant vyskupu: Merkeliui teko varžytis su Geranainių (dabar Baltarusijoje) klebonu lenku Jokūbu Voroneckiu. Vis dėlto M.Giedraičio pozicijos pasirodė stipresnės, jį palaikė pats karalius Henrikas Valua, kunigaikščiai Radvilos, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, jėzuitai. Pats svarbiausias jų argumentas buvo geras vietos gyventojų kalbos mokėjimas. 1575 m. vasarą Žemaičių vyskupijos kapitula rašė popiežiui, kad M.Giedraitis “sklandžiai mokėdamas kalbėti gimtąja žemaičių kalba nuoširdžiau ir našiau galės darbuotis čiabuvių gyventojų tarpe… Jis gi, tartum Dievo Apvaizdos įkvėptas, toks naudingas šiai vyskupijai, bet jis taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos.” Matyt, su tuo sutiko ir popiežius Grigalius XIII.
Svarbu tai, kad tapęs aukštu valstybės pareigūnu M.Giedraitis kiekviena proga atkakliai gynė LDK teises, jos valstybingumą. Pasižymėjo aktyvumu 1588 m. karaliaus rinkimuose, buvo valstybės atstovas 1586 m. derybose su Maskva dėl caro Ivano kvietimo į Abiejų Tautų Respublikos sostą, 1601 m. sėkmingai išsprendė užsisenėjusį, aštrų dviejų garsių didikų giminių – Radvilų ir Chodkevičių ginčą, kuris grėsė peraugti į vietinės reikšmės karą. Vyskupu Merkelis išbuvo gana ilgai, iki pat mirties 1609 m. Palaidotas jis Varnių katedroje.

Antrasis žemaičių krikštytojas
Ypač išskiriami dideli M.Giedraičio nuopelnai Katalikų bažnyčiai Lietuvoje. Ne veltui dėl jų, taip pat dėl pamaldumo ir asketiško gyvenimo būdo JAV lietuviai 1900 m. įteikė popiežiui Leonui III raštą, prašydami paskelbti jį šventuoju. Naująjį vyskupą energingai ir kūrybiškai veikti vertė objektyvios istorinės aplinkybės, ir tam jis buvo gerai pasirengęs, sugebėjo teisingai įvertinti sunkią katalikybės padėtį Žemaitijoje – dėl savo pirmtakų aplaidumo ir dėl prasidėjusio reformacijos plitimo mūsų krašte.
Priminsime, kad Jogaila ir Vytautas Žemaitiją apkrikštijo 1413 m., tai yra 26 metais vėliau nei Aukštaitiją. Istorikai po to daugiau nei šimtmetį Žemaitijoje trukusį laikotarpį vadina silpno krikščionėjimo amžiumi, nes, Vytautui čia pastačius pirmąsias penkias bažnyčias, vėliau jų statyba ir parapijų kūrimas vyko vangiai. 1564 m. visoje Žemaičių vyskupijoje, kuri apėmė ir Užnemunę, tebuvo 37 bažnyčios, todėl į jas parapijiečiams vargingais miškų keliais būtų tekę keliauti po 50–70 km.
Žemaičių vyskupijoje nebuvo nė vieno vienuolyno. Svarbiausia – beveik visi kunigai buvo lenkai, vietos žmonių kalbos jie nesimokė, o ir tebuvo jų vos keliolika. Jie gyveno sau, rūpindamiesi materialinėmis gėrybėmis, žemaičiai – sau, tebesilaikydami pagoniškų papročių.
M.Giedraitis ėmėsi energingai taisyti padėtį. Pradėjo nuo kunigų, galinčių skelbti Dievo žodį žmonėms suprantama kalba, telkimo ir rengimo. Keletą tokių iš Vilniaus parsivežė į vyskupijos centrą Alsėdžius. Taip pat buvo užsimojęs su jėzuitų pagalba įkurti net kunigų seminariją. Šiam sumanymui nepavykus, būsimus kunigus mokė pats, siųsdavo žemaičius į seminariją Vilniuje. Taip rengė sau ištikimus talkininkus – panašiai po daugelio metų veikė ir kitas garsus Žemaitijos ganytojas M.Valančius.
Be to, Merkelis rūpinosi dar ir naujų bažnyčių statyba – Akmenėje, Palangoje, Rietave, Skuode, Telšiuose, Užventyje ir kitur. Iš viso jo vyskupavimo metais pastatyta dvylika bažnyčių. Jis įkūrė ir pirmuosius vienuolynus Žemaitijoje – bernardinų, karmelitų, pranciškonų, bet daugiausia apaštalavimo darbe M.Giedraičiui padėjo jėzuitai, kurių nuopelnai ypač dideli ir įveikiant reformaciją, ir organizuojant švietimą Žemaitijoje bei visoje Lietuvoje. Pakaks paminėti, kad jų pastangomis atsirado universitetas Vilniuje ir kolegija Kražiuose.
Visų M.Giedraičio darbų išvardyti neįmanoma, užteks pasakyti, kad jis vadinamas antruoju žemaičių krikštytoju, kuris “iš naujo atvertė Žemaičius katalikybėn”.

Didikas, kokių iki tol nebuvo

Negalima užmiršti to, kad lietuvių kalba, lietuviška raštija, deja, daugelį šimtmečių nerūpėjo nei LDK valdovams, nei didikams ir bajorams, nei dvasininkams. Iš pradžių jie rašė, o gal ir kalbėjo senąja rusų kalba arba lotyniškai, vėliau – lenkiškai. Todėl ir pirmoji lietuviška knyga 1547 m. išspausdinta ne LDK, o svetimoje valstybėje, Karaliaučiuje, reformatų judėjimo dėka. O Jonušas Radvila 1615 m. savo broliui Kristupui rašė: “Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks mirti, tačiau savo tėvynėje vartoti turime lenkų kalbą.” Bet tada kyla klausimas, kodėl ne mažiau garsios giminės atstovas, kunigaikštis, vyskupas M.Giedraitis elgėsi visiškai kitaip: rūpinosi, kad jo vyskupijos kunigai mokėtų lietuvių kalbą, pats lankydamas parapijas sakydavo lietuviškus pamokslus, ko niekas nei Vilniaus, nei Žemaičių vyskupijoje anksčiau nebandė daryti.
Priežasčių buvo keletas. Visų pirma M.Giedraičiui rūpėjo tikėjimo platinimas ir įtvirtinimas, sielovados kokybė. Jis gerai suprato, kad žemaičiai tvirtai patikės Kristaus mokslu, katalikų tikėjimo tiesomis tik tuo atveju, jeigu jų skelbėjams pavyks suartėti su vietos žmonėmis, baudžiauninkais, o tą buvo galima pasiekti tik mokant jų kalbą. Ir dar tam reikia lietuviškų knygų, kuriomis galėtų pasinaudoti tikintieji, kurios padėtų kunigams mokyti ir šviesti žmones.
Kita priežastis: reformatai, skelbdami savo tikėjimą, maldą siejo su Šventojo Rašto skaitymu, mokė žmones skaityti ir rašyti jų šnekamąja kalba. Katalikų dvasininkams, siekiantiems apginti savo tikėjimą, teko sekti jų pėdomis.
Būtina pabrėžti bei įvertinti dar ir tai, kad rūpindamasis katalikybės reikalais M.Giedraitis padarė daug gero ir mūsų vos beužgimstančiai tautinei kultūrai. Jis išugdė nemažą būrį kunigų – lietuvių, o tai tuo metu buvo labiausiai paprastiems žmonėms artimi inteligentai, kultūros ir šviesos skleidėjai. Kartu jis organizavo bei finansavo ir pirmųjų lietuviškų knygų leidimą LDK, žinoma, religinio turinio, bet tokia buvo visų tautų raštijos pradžia. Tos knygos buvo dvi, abi jas parengė – išvertė iš lenkų kalbos savo viršininko skatinamas ir remiamas Žemaičių vyskupijos kapitulos narys kanauninkas Mikalojus Daukša (1527–1613).
Bet didžiausias, reikšmingiausias M.Daukšos darbas buvo 1599 m. lietuvių kalba išleista žymaus lenkų jėzuitų rašytojo Jokūbo Vujeko “Postilė”, pamokslų rinkinys, kurio prakalboje, tyčia parašytoje lenkiškai, vertėjas pabrėžė mūsų kalbos grožį, svarbą tautai, kvietė ją vartoti valstybės ir visuomenės gyvenime, pasmerkė bajorus, jos išsižadėjusius.
Šios knygos pradėjo mūsų literatūrinės kalbos formavimąsi LDK. M.Giedraitis paskatino lietuviškų knygų leidimą ir Vilniaus vyskupijoje, kur 1605 m. pasirodė “Katekizmas”, 1629–1644 m. – Konstantino Sirvydo “Pamokslai”. Negana to, jis ne kartą atkakliai priešinosi lenkų kunigų skyrimui šios vyskupijos ganytojais, tuo gindamas lietuvybę šiame krašte. Juk, kaip tvirtina daugelis istorikų, Bažnyčia kelis šimtmečius iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis jo nutautinimo įrankis.
Šios pastangos, šie nuopelnai, regis, suteikia teisę pavadinti Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį pirmuoju kovotoju prieš Lietuvos polonizaciją.

Jonas Rudokas

"Veido" archyvas

Didžiuoju Vytautas vadinamas neatsitiktinai: juk jis modernizavo valstybės valdymą, ją konsolidavo, spartino kultūros raidą, tvirtino gynybinę sistemą

Šiemet sukanka 580 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties. Ši asmenybė ir šiandien tebekursto istorikų bei archeologų aistras.

Iki šiol vis dar nėra žinoma, kur tiksliai palaidotas žymiausias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir koks jo palaikų likimas.

Rasti Vytauto palaikai?

Minint Vytauto Didžiojo mirties jubiliejų, vienas žinomiausių Lietuvos archeologų habilituotas mokslų daktaras Vytautas Urbanavičius po bene ketvirtį amžiaus trukusių savo tyrinėjimų užsiminė greičiausiai jau radęs Vytauto Didžiojo palaikus. “Aš nežinau, ar bus lūžis, nes dar nėra kai kurių duomenų. Tačiau manau, kad Vytauto Didžiojo palaikus turime”, – “Veidą” patikino archeologas, tačiau detalių atskleisti kol kas nepanoro, nes šia tema rengia straipsnį, kuris pasirodys artėjantį sausį.

Vilniaus Žemutinės pilies tyrėjas, Valdovų rūmų atkūrimo mokslinis vadovas dr. Napaleonas Kitkauskas mano, kad V.Urbanavičiaus keliama hipotezė nėra neįtikima. Jo žiniomis, archeologas daro prielaidą, kad vienoje iš Vilniaus arkikatedros kriptų, lenkų padarytoje dar prieš karą, o aptiktoje prieš 30 metų, ir galėtų būti Vytauto palaikai. “Tai nėra naujai aptikta nava. Ten yra žmogaus griaučių, bet ne visi. V.Urbanavičius teigia, kad tai ir yra Vytauto palaikai”, – sako N.Kitkauskas.

Jo duomenimis, aptikta nava nėra sena, o joje rasti kaulai – išties seni. Tik klausimas, kaip jie ten pateko. “Juk tuo laiku Vilnius priklausė Lenkijai, ir jei būtų buvę paskelbta, kad rasti Vytauto Didžiojo palaikai, tai būtų sukėlę nereikalingą lietuvių patriotizmo bangą. Tada juk Lietuvoje skambėjo šūkiai “Mes be Vilniaus nenurimsim”, taigi jei Vytauto palaikai ir buvo rasti, ši žinia sąmoningai nuslėpta. Tie palaikai galėjo būti tiesiog perkelti į kitą kriptą”, – svarsto N.Kitkauskas.

Tačiau vis tiek lieka nemažai klausimų. Tarkime, kyla klausimas, kaip atradę tik kaulus mokslininkai galėtų nustatyti, ar tai Vytauto palaikai. Vienintelis kelias, pasak specialistų, bandyti nustatyti DNR. Jį galima būtų lyginti su Vytauto dukters Sofijos, kuri palaidota Maskvoje, o tai – nelengva ir brangiai kainuojanti užduotis.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos klausimas – mįslė, kurią bandoma įminti jau ne vieną šimtmetį. Nors valdovo palaikai amžinojo poilsio iš pradžių atgulė Arkikatedroje, prie Šv. arkangelo Mykolo altoriaus, buvusio greičiausiai šiaurinės navos rytiniame gale arba netoliese, presbiterijoje, tačiau po 1530 m. jie galėjo būti pernešti į vadinamosios Senosios valdovų koplyčios, statytos Kazimiero Jogailaičio, kriptą, o 1573 m. vėl perkelti.

Teigiama, jog esama prielaidų, kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir Katedros viduryje, ties presbiterijos ir didžiosios navos riba, kur yra buvęs lektoriumas ir Vytauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai vadintas tiesiog Vytauto vardu.
Tačiau istorikai pabrėžia, kad jau nuo XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Vytauto palaidojimo vietą, nors vienas nelabai patikimas XVIII a. šaltinis mini, kad 1734 m. per Vilnių žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į Katedrą ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės išmetė valdovo širdį. Bet kuriuo atveju didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vieta vis dar tebėra didelė paslaptis. Tiesa, galbūt tik iki sausio.

Tariami Vytauto diržai ir žiedai

Vytauto kapas – ne vienintelis diskutuotinas dalykas, dėl kurio laužomos ietys. Kalbos netyla ir dėl neva Vytautui priklausiusio auksinio žiedo, rasto taip pat Katedroje, arba Baltarusijoje aptikto paauksuoto diržo, kuris esą irgi galėjo priklausyti kunigaikščiui.

XV a. datuojamas aukso žiedas su baltu emaliu Vilniaus katedros rūsiuose rastas dar prieš 30 metų. Istorikas Edvardas Gudavičius jį priskiria Lenkijoje žinomam šv. Stanislovo žiedų tipui ir mano, kad jis turėjęs priklausyti Vilniaus vyskupui, o archeologas Eugenijus Svetikas mano, kad šis žiedas, rastas vėlgi spėjamoje Vytauto kriptoje, galėjęs priklausyti Vytautui ar jo žmonai (esą šaltiniai 1393 m. mini Vytauto žmonai Jogailos dovanotus žiedus su emaliu).

Tačiau E.Svetiko hipotezei didžioji dalis mokslininkų bendruomenės, regis, nėra linkusi pritarti – per daug prielaidų.
Apie Baltarusijoje rastą Vytauto laikų sidabrinį diržą su paauksuotomis plokštelėmis prabilta prieš penkerius metus, tačiau Lietuvos istorikų jis nelabai tesudomino. Akivaizdu, kad su kunigaikščiu jis nieko bendro turėti negalėjo – nėra jokių tai liudijančių įrodymų. “Tiesioginio ryšio su Vytautu šiuo atveju pagrįsti neįmanoma, nors panašių diržų Vytautas neabejotinai turėjo”, – mano istorikas Tomas Baranauskas. Buvo kilusi ir diskusija, kodėl šio diržo iš baltarusių nenusipirkti.

Štai istorikas, Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas nė kiek nesistebi, kad mitų apie Vytautą – visa galybė. “Tiesiog toks laikas. Dar nerastas jo kapas ir dėl jo jau laužomos ietys. Yra įvairiausių versijų, sąmokslo teorijų, mitų”, – dėsto V.Dolinskas.

Teiginių apie rastą ir esą Vytautui galimai priklausiusį diržą ar žiedą V.Dolinskas nėra linkęs sureikšminti ir siūlo remtis tik faktais: “Tai tiesiog nesusipratimai. Kai žmonės ko nors labai nori, kartais rimti argumentai nebegalioja. Istorikai supranta: susieti kokį nors daiktą su Vytautu būtų įmanoma tik tuo atveju, jei rastume jo kapą, o jame, tarkime, Vytauto diržą. Tada galėtume tvirtai pasakyti, kad tas yra jo”.

Karūnos niekada nerasime

Ambicingas, neturėjęs tautinių siekių, tarnavęs Vokiečių ordinui, ardęs uniją. Tokių Vytauto vertinimų apstu ir šiuolaikinėje istoriografijoje, taip pat ir publicistikoje. Nors nieko panašaus, kaip teigia istorikai profesionalai, nebuvo.

Štai vienas žinomiausių Vytauto epochos tyrinėtojų, šiais metais monografiją “Vytautas Didysis” išleidęs profesorius Mečislovas Jučas vardija didžiausius Vytauto nuopelnus: jis įvedė Lietuvą į Europos valstybių gretas; padėjo pamatus katalikiškajai Lietuvai; pelnė europinį pripažinimą; paspartino etninį baltarusių ir ukrainiečių tautų susidarymą, kuris išlieka svarbus ir šiandien; unijoje su Lenkija jis tvirtino Lietuvos valstybės statusą, o stiprindamas bajorų ir jų elito luomą nuolat siekė dvigubos valstybės unijoje; taip pat užbaigė karą su kryžiuočiais ir visiems laikams atgavo Žemaitiją, o tai sudarė vieną trečdalį lietuvių tautos. Tiesa, iki galo nėra aišku, ar Vytautas siekė lygybės su Lenkija unijos ribose ar norėjo ją visiškai nutraukti.

Daugelyje šaltinių nuolat kartojama, kad Vytauto karūną esą pagrobę lenkai. Teorija tokia tvirta, kad iš kai kurių mūsų sąmonės nedingsta iki šiol. Apie tai, kaip nurodo istorikas dr. Rimvydas Petrauskas, prabilta dar XVI a. – esą lenkai Krokuvoje laiko pasigrobtą karūną. Istorikas teigia, kad pasakojimas apie Vytauto karūną pirmąkart randamas Plačiajame metraščių sąvade, kuriame rašoma, kad lenkai atėmė iš lietuvių pasiuntinių karaliaus vainiką, perkirto pusiau ir prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos. “Toji teorija apie vainiko pagrobimą tapo tokia tvirta, kad ją kartojo ir profesionalūs istorikai”, – nurodo R.Petrauskas ir konstatuoja, kad tai vis dėlto prieštarauja turimiems istorinių šaltinių duomenims.

Apie Vytauto karūnos likimą nežinotume nieko, jei ne Niurnbergo miesto šaltiniai: sąskaitų knygos, įkeitimo dokumentai, kurie su politika mažai tesusiję. Kaip teigia R.Petrauskas, šie šaltiniai labai aiškiai liudija, kad karūna neišliko. Ji buvo sugrąžinta imperatoriui Zigmantui ir vėliau įkeista vienam Niurnbergo pirkliui, po to ji ir vėl buvo įkeičiama. 1434 m. informacija apie karūną nutrūko. Tad, R.Petrausko teigimu, galima manyti, kad karūna buvo tiesiog perlydyta – sugrįžo į auksakalių rankas. “Nuo to laiko aptariama karūna pradėjo savo naują gyvenimą – istorikų ir istorija besidominčiųjų vaizduotėje”, – konstatuoja jis.

Apie Vytautą – amžininkų akimis

• Popiežius Martynas V Vytautą vadino tikėjimo ugdytoju, rašė, kad šis sukėlė perversmą Lietuvos dvasiniame gyvenime.

• Romos imperatorius Zigmantas 1430 m. liepos 7 d., siųsdamas Vytautui karaliaus karūną, pabrėžė: “Vytautas tartum Viešpaties apaštalas lietuvių ir žemaičių tautas atvedė į tikėjimą”.

• Smolensko metropolijos raštininkas Timofejus sukūrė “Pagyrimą Vytautui”, lygino jį su neišsenkančia ir visus pagirdančia upe, o jo išmintį – su jūra.

• Vytautui mirus šv. Jonas Kantietis vadino Vytautą teisinguoju, dosniuoju, taikinguoju ir didžiadvasiu vadu, garbinamu visose pasaulio šalyse.

• O lenkas Janas Dlugošas, praėjus 30 metų po Vytauto mirties, nurodė, kad joks to meto kunigaikštis negalėjo prilygti Vytauto didžiadvasiškumui, aštriam protui. Kad jis saviesiems buvo griežtas: niekam nepavykdavo nuslėpti nusikaltimų ir likti nenubaustam, o svečiams jis buvęs malonus ir draugiškas. Vietininkus ir vasalų turėtojus, kurie turtėjo iš prievartos, Vytautas šalindavo iš dvarų ir tarnybų. Beje, J.Dlugošas pateikė ir Vytauto išvaizdos aprašymą: jis buvęs žemo ūgio ir liesas, o dešinė ranka buvusi ilgesnė už kairę.

Šaltinis: Mečislovas Jučas. Vytautas Didysis. Čikaga, 2010

Vilniuje susirinkę Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai tariasi dėl bendros istorinės knygos, kurioje būtų aprašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės gyvavimo laikotarpis.

Tikimasi, kad pirmasis tomas apims laikotarpį nuo Jogailos karūnavimo Lenkijos valdovu iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tikimasi, kad veikalas anglų kalba pasirodys jau kitąmet.

“Požiūriai kai kuriais klausimais labai skiriasi, bet jie artėja, nes daugiau žinoma. Mes, lietuviai, turbūt daugiausia žinojome, nes mums nebuvo kalbos barjero – slavų kalbomis mūsų istorikai skaito, o kitiems lietuvių kalba buvo barjeras. Bet dabar tas barjeras įveikiamas”, – trečiadienį BNS sakė Lietuvos istorikas prof. Zigmantas Kiaupa.

“Kita vertus, iš anksto galima pasakyti, kad į kai kuriuos dalykus požiūriai niekada nebus tapatūs. Bet to ir nesiekiama – bus išdėstytas ir vienas, ir kitas požiūris, o skaitytojas spręs”, – pridūrė istorikas.

Idėją parašyti bendrą istorijos knygą iškėlė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos parlamentarai, į bendrą darbą pakviesti ir Baltarusijos istorikai.

Pasak Z.Kiaupos, Ukrainoje dėmesys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiui yra sustiprėjęs ir su šios šalies mokslininkais labai didelių diskusijų nėra. Tuo metu Baltarusijos istorikų požiūris į bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą pastaruoju metu tampa nuosaikesnis, sakė istorikas.

“Baltarusijos dėmesys istorijai buvo tiek sustiprėjęs, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie bandė ją pasisavinti ir laikyti LDK daugiau baltarusių negu lietuvių valstybe. Bet tai po truputį rimsta. Ateina jauni profesionalūs istorikai, neužsikrėtę gynybiniu nacionalizmu”, – BNS sakė Z.Kiaupa.