Tag Archive | "Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinika"

Vaidmenų kaita šeimoje – globali, neaplenkianti ir Lietuvos

Tags: , , , , , , , ,


Psichologija. Analizuojant visuomenės kaitą itin svarbus tampa individo gebėjimas prisitaikyti, įsiklausyti ir suprasti antrosios pusės lūkesčius. Išmoktas elgesys, turimos nuostatos ir ekspromtu ištarti žodžiai dažnai tampa kokybiško bendravimo išbandymu.

Mūsų visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo sampratos nuolat keičiasi – visai kaip garsaus prancūzų prozininko, žurnalisto ir meno kritiko Guillaume’o Apollinaire’o siurrealistinėje dramoje „Teiresijo krūtys“ (istorija apie žmoną, nusprendusią tapti vyru, ir jos paliktą sutuoktinį, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir išgelbėti šalį nuo vis mažėjančio gimstamumo pasekmių).

Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio.

„Kadangi ideologiniu lygmeniu brukami vieni elgesio modeliai, o realybėje susiduriame su visai kitais, ilgainiui abi lytis apninka dvejonės: moterys svarsto, ar viskas taip su jos išrinktojo vyriškumu (jis neparneša pakankamai pinigų, nėra toks dėmesingas kaip draugių vyrai, skiria per mažai dėmesio šeimai), o vyrai, ganydami akis į viešojoje erdvėje gyvenimu besimėgaujančias ir nuolat besiilsinčias poniutes, irgi primiršta, kad jų moterys nuolat dirba, o namus pasiekia ne mažiau pavargusios nei jie. Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio“, – tvirtina Lygių galimybių plėtros centro atstovė Margarita Jankauskaitė.

Vertinant lyčių lygybę pagal išsilavinimą, užimtumą, užmokestį už tą patį darbą, atotrūkis mūsų šalyje tarp skirtingų lyčių mažėja, o kai kur ir visai išnyksta, tačiau gana dažnai Lietuvoje moteris nepriklausoma tik tol, kol dirba. Situacija gerokai keičiasi gimus pirmajam kūdikiui.

„Veido“ kalbintų sociologų teigimu, Lietuvos visuomenėje vyraujančios nuostatos dažnam vyrui vis dar trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir išeiti tėvystės atostogų. nors labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai itin populiaru. Tarkime, Skandinavijos šalyse šį klausimą išsprendė vadinamoji tėčio kvota. Dalį valstybės atostogų, jei šeima jų nori, gali paimti kitas asmuo. Taigi įstatymu skatinamas partnerių dalijimasis vaiko priežiūra. Deja, Lietuvos darbdaviams tik dalį dienos dirbantis vyras ir išeinantis vaikui susirgus – vis dar gana neįprastas reiškinys.

Siekiant pakeisti vyraujančius stereotipus ir žmonių elgseną, M.Jankauskaitės įsitikinimu, būtina labai aiški nuostata, kad vaikų priežiūra – gyvybiškai svarbi visuomenės išlikimui abiejų tėvų pareiga.

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko.

„Dar prieš trisdešimt metų moters rūpinimasis vyru, šeima, vaikais ir buitimi buvo suvokiamas kaip visuomenės norma“, – primena psichologas Andrius Kaluginas. Galbūt tai ir lėmė kai kurių šiandienos vyrų infantilumą?

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios (atliekančios namų buities darbus, prižiūrinčios vaikus ir pan.) ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko. Nuo vyro pečių nukritus daliai atsakomybės už buitį, sumažėjo ir jo, kaip sprendimų priėmėjo, vaidmuo. Daugumai moterų tai neatrodo svarbu, taigi jos mielai prisiima ir tai, tačiau kas gi nutinka poros santykiams?

M.Jankauskaitės nuomone, sustiprėjęs moterų noras viską valdyti sietinas su virtualios erdvės įtaka: šiandien dauguma mūsų raginamos kontroliuoti savo išvaizdą, emocijas (koncentruojamasi į tobulybę), tuo pat metu esame raginamos būti atsakingos už šalia esančio vyro ir vaikų gyvenimo kokybę. „Atsipalaiduoti ir pasijusti laimingoms tai tikrai nepadeda, anaiptol – moterims vis primenama, kad tobulumui ribų nėra“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

A.Kaluginas dramatizuoti situacijos dėl matriarchato stiprėjimo vis dėlto nelinkęs. Jo įsitikinimu, kai kurioms moterims tai netgi labai patinka, o tos, kurios nebepasitiki vyrais, ima kur kas labiau pasitikėti savimi. „Žinoma, visoms pasitaiko silpnumo akimirkų, kai norisi globos, dėmesio, tačiau globaliai moterys tampa stipresnės, atsakingesnės ir valdančios daugiau resursų“, – tikina psichologas.

Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?

Bet jei moterys nebeleidžia už jas mokėti, joms nebereikia pagelbėti, nes viską šiandien sugeba pačios, kam tada reikalingi vyrai? Psichologai sutaria, kad šiandienos visuomenėje itin juntama stiprių moterų įtaka (jos paklaikusios dėl savo teisių ir pareigų), o vyrams, reikia pripažinti, šalia jų ne visuomet jauku. Taip išties slopinamas vyriškių galantiškumas, būdamas šalia moters jis nebesijaučia užtikrintas.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?“ – klausia ne vieną tokio pobūdžio šeimos dramą išklausęs psichologas Antanas Mockus.

Tokių problemų slegiami vyrai retai kada ryžtasi atviram pokalbiui su antrąja puse. Slegiami nevisavertiškumo, jie mieliau beldžiasi į psichologų duris.

Kaip matyti iš gyventojų nuomonių apklausos, vyriškumas Lietuvoje suvokiamas kaip vyro gebėjimas uždirbti ir parnešti į namus pinigų, atlikti specifinius buities darbus, pasirūpinti vaikais, globoti mylimą moterį ir turėti tam tikrą statusą visuomenėje. Tad, atrodytų, nieko keista, kad vyrui ėmus uždirbti mažiau nei žmonai kyla rimtų bėdų dėl jo savivertės (jis jaučiasi niekam tikęs, nes, priešingai nei anksčiau, pats negali pakankamai prisidėti prie šeimos gerovės). Stereotipiškai „subobėjusiu“ Lietuvoje laikomas pernelyg jautrus (savo emocijas ašaromis išreiškiantis) ar homoseksualus vyras.

Psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą.

Gana dažnai tarptautinėse konferencijose dalyvaujanti M.Jankauskaitė pastebi, kad ir patys vyrai užsimena, jog būtų laikas permąstyti tradicines vyriškumo normas, nes šiandieninės labai kenkia vyrų gyvenimo kokybei. Mokslininkė daro prielaidą, kad senosiose Europos valstybėse šis diskursas pasistūmėjęs į priekį gerokai stipriau nei Lietuvoje. Antra vertus, matome, kad dominuojantis vyriškumas visuomenėje nenoriai užleidžia savo pozicijas (vis mėginama jį gražinti tam tikrais pavidalais). Hegemoninis vyriškumas susijęs su galia, kurios savo noru, žinia, niekas neatiduoda.

„Veido“ kalbintas psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą. Siekdamas pagrįsti savo teiginį jis primena, kad pirmaisiais savo veiklos metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje sulaukdavo nepalyginti daugiau dėl diskriminacijos visuomenėje besikreipiančių moterų nei vyrų (santykis 100 ir 3), o šiandien skundų skaičius beveik susilyginęs, gal vyrų net šiek tiek daugiau. Tačiau visuomenė iki pat šiol nelinkusi pripažinti ją stebinančio fakto, kad vyrai mūsų šalyje diskriminuojami. Norint tuo įsitikinti pakanka peržvelgti pagrindines žmogaus teises: kaip žinome, vyrai Lietuvoje gyvena kone 10 metų trumpiau nei moterys, dažniau žudosi, mažesnis jų procentas įgyja aukštąjį išsilavinimą ir jie kur kas dažniau neturi darbo.

Apie tai, kad šiandien vyrai uždirba mažiau, o dalis jų į šeimą parneša tik darbo biržos išmoką, pasakoja Vilniaus darbo biržos vedėjo pavaduotoja Rasa Montvidienė.

„Veido“ kalbintos specialistės tvirtinimu, situacija vyrų nenaudai šalyje keitėsi po 2009 m. krizės: „Darbo neteko vairuotojai, statybininkai, nuo krizės nukentėjusių įmonių darbuotojai, taigi situacija, kai Lietuvoje daugiau darbo neturinčių vyrų nei moterų, tęsiasi jau beveik šešti metai.“

Moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

Šiuo metu Vilniaus apskrityje (į ją patenka Širvintos, Ukmergė, Šalčininkai, Švenčionys, Trakai ir Vilniaus miesto rajonai) vasario mėnesį užregistruota 54 proc. darbo ieškančių vyrų ir 46 proc. moterų. Panašios proporcijos daug metų nusistovėjusios ir kitose šalies savivaldybėse: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje. Darbo biržos atstovės teigimu, moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

G.Navaičio nuomone, sudėtinga svarstyti ir apie fizinį bei psichologinį šalies vyrų atsparumą – jų nusižudo kone dešimtkart daugiau nei moterų. Konkurencinę kovą vyrai pralaimi ir intelektinio pranašumo bei išsilavinimo požiūriu (gerokai didesnis procentas tenka dailiajai lyčiai). Net dirbančių vyrų šiuo metu gerokai mažiau nei moterų.

Taigi, jei šiuo metu karjera geriau klostosi jūsų žmonai, kodėl jums neperėmus daugiau namų ruošos darbų ir neskyrus daugiau savo dėmesio vaikams? Žinoma, tai šiek tiek skausminga (sunku pakeisti įsitvirtinusią nuostatą), bet veiksminga. Kita vertus, vidinės sumaišties šiais laikais netrūksta ir moterims: pačios užsidirbdamos, kartais kur kas daugiau laiko skirdamos profesinei veiklai, o ne šeimai, jos patiria ne tik vidinę sumaištį, bet ir tapatumo krizę.

Vienas žymiausių šeimos bei vedybinio gyvenimo konsultantų ir dvasininkų Markas Gungoras teigia, kad kartais pakanka išgirsti, kaip sutuoktinis jaučiasi, ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį. „Atrodo, paprasta, tačiau kokybiškai bendrauti mums trukdo nuostatos, išmoktas elgesys ir nesusimąstant sakomi žodžiai“, – teigia pats santuokoje 32 metus nugyvenęs lektorius.

Netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.

VU profesorius Arūnas Germanavičius sutinka, kad šiuo metu vis daugiau moterų perima vyriškus vaidmenis, tačiau didieji pinigai, jo manymu, tebelieka vyrų rankose (Lietuvoje moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai). Tačiau vyrų ir moterų vaidmuo, jo manymu, keičiasi ne tik dėl socialinių ir ekonominių veiksnių, bet ir dėl sumenkusio religinio gyvenimo: „Atlikti tyrimai įrodo, kad netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.“

Kita vertus, tapatumo krizė vyrus ištinka ir dėl moterų, laikančių save šeimos židinio puoselėtojomis. Prisiėmęs visą finansinę gyvenimo naštą sutuoktinis bando palaikyti mylimos moters idėją, leisdamas jai rūpintis tik namais ir vaikais. Tačiau mėgindamas užtikrinti šį modelį jis dažnai viršija savo galimybes (patiria didžiulį stresą ir atsakomybę, būdamas vienintelis šeimos maitintojas, kai kada pyksta, kad moteris finansiškai neprisideda, ir svajoja apie kur kas labiau realybę atitinkančius tarpusavio santykius).

Svarstant, kas palengvintų ir išgrynintų žmonių tarpusavio ryšį, padėtų atsiskleisti jų individualumui, leistų geriau suprasti vienam kitą, G.Navaitis siūlo žvilgtelėti į atliktus tyrimus. Iš ilgalaikių stebėjimų ir lyginimų psichologams jau žinoma, kad vaikystėje fizinių vaikų bausmių atsisakę tėvai leidžia jiems užaugti gerokai laimingesniems.

Išeitų, kad pradėję keisti vaikų auklėjimą galime išugdyti kur kas laimingesnę kartą.

Taigi šiandien visuomenės gyvenime stebimas porų keitimasis vaidmenimis gali būti apibūdinamas kaip tam tikras tradicinės visuomenės iššūkis. Kita vertus – tai globali tendencija, būdinga modernioms visuomenėms. Mokslininkai sutaria, kad Lietuvoje šis reiškinys nėra labai senas (skaičiuoja tik daugiau nei antrą dešimtmetį), o kultūros istorikai ir sociologai neabejoja, kad vyriškumo ir moteriškumo samprata kinta kartu su laikmečiu.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus?

Istoriškai susiformavusi tradicija, kaip vertinti, ar vyras pakankamai vyriškas, o moteris – pakankamai moteriška, susijusi su kapitalistinių santykių raida. Tuo metu buvo labai svarbu atstovauti vyriškajai ir moteriškajai sritims. Kaip žinome, vyrams buvo priskirta viešoji, moterims atiteko privačioji. Tačiau dar feodalinėje visuomenėje kur kas svarbesnė skirtis buvo ne lyties, o luomų susisluoksniavimas. Taigi šiuo atveju reikšminga buvo išlaikyti ribą, nukreiptą į prigimtinius dalykus.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus? Kadangi šių kaita priklauso nuo to, kas juos kelia, turime visą spektrą įmanomų interpretacijų ir reakcijų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

VEIDAS: Kodėl nepakankamai savo vyriškumą ar moteriškumą realizavę individai patiria tapatybės krizių?

A.G.: Tikėtina, kad per daug į vieną konkrečią sritį (pvz., profesinę) susikoncentravęs žmogus gali būti apleidęs kitas gyvenimo sritis. Kompensuoti socialinius vaidmenis šiandien mėginama pačiais įvairiausiais pakaitiniais būdais: samdant korepetitorius vaikams, namų šeimininkes ir pan. Tačiau žmogaus smegenis jų tyrinėtojai dar apibūdina kaip socialinį organą. Šiandien jau žinoma, kad kuo daugiau socialinių vaidmenų tenka individui, tuo mažesnė tikimybė, jog jį ištiks tapatumo krizė.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, padeda socialinių vaidmenų kūrimo pagrindus individo gyvenime?

A.G.: Neabejoju, kad jauną žmogų formuoja mokykla. Žinoma, jei jos vaidmuo nėra tik žinių prikišimas dėl aukštosios ar aukštesniosios mokyklos… Labai svarbu, kad mokykloje būtų išmokstama prisitaikyti prie įvairių gyvenimo transformacijų, gebama susikurti įvairių socialinių vaidmenų: vaikas gali būti įdomus pašnekovas mokytojams, gali pasižymėti įdomiais pomėgiais. Tai neabejotinai padės pagrindus įvairių jo vaidmenų kūrimui ateityje.

Taigi esminė mokyklos funkcija yra žmogaus parengimas gyvenimui ir jo transformacijoms. Šiandien visame pasaulyje pabrėžiama, kad depresijos ir nerimo sutrikimų prevencija turėtų būti pradedama dar pirmose mokyklos klasėse, taigi mokykla atlieka labai svarbų vaidmenį.

VEIDAS: Kada individai patiria tapatybė krizes?

A.G.: Tapatybės krizės dažniausiai susijusios su tam tikru žmogaus psichologinės raidos etapu. Vienus krizės ištinka, kai vyksta socialinių vaidmenų transformacija: laukiama gimstant vaikų, imamasi naujų pareigų, pakeičiama gyvenamoji vieta, emigruojama, kitiems tai susiję su psichologine raida ir vaikystėje patirtais įvykiais. Kaip tinkamą pavyzdį galime minėti vyrų ketvirto dešimtmečio krizę, kai nebepasitenkinama esama situacija ir ieškoma daug jaunesnių partnerių.

Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis.

Sendami žmonės praranda savo artimuosius, vyksta jų kūno pokyčiai, todėl svarbu išmokti savęs paklausti, ką aš galiu padaryti su esama situacija. Koks mano tolesnis vaidmuo gyvenime? Šiuo atveju apibrėžti, koks turėtų būti žmogaus elgesys, būtų labai ribota ir vienpusiška. Galbūt todėl dalis visuomenės klaidinama pseudoversijomis, manekenų kultais ir pan.

VEIDAS: Pastaruosius šešetą metų Lietuvoje fiksuojamas kur kas didesnis bedarbių vyrų nei moterų skaičius. Kaip tai interpretuojate?

A.G.: Kiek esu susipažinęs su moksliniais sociologų tyrimais ir darbo biržoje užsiregistravusiųjų statistika, iki 2009 m. daugelis Lietuvos vyrų dirbo nelegaliai. O atsiradus būtinybei gauti socialines garantijas jie ėmė registruotis biržoje. Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis. Jei lyginsime lyčių atlyginimų skirtumus, atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlygio, kaip ir ankstesniais metais, išlieka.

VEIDAS: Nors vyrų ir moterų keitimasis socialiniais vaidmenimis vadinamas modernios visuomenės požymiu, akivaizdu, kad prie vyrų savivertės gerėjimo tai neprisideda.

A.G.: Savižudybių statistika Lietuvoje iš principo negerėja, o vyrų savižudybių rodikliai netgi blogėja. Jie vis dar tebėra pažeidžiamiausia grupė. Vidutiniškai tai 35–50 metų amžiaus vyrai, gyvenantys kaime, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir neturintys nuolatinio darbo.

VEIDAS: Kokių priemonių reikia, kad ši statistika pakistų?

A.G.: Socialinis gyventojų kapitalas įprastai matuojamas žmonių tarpusavio santykiais (bendravimas paremtas socialiniais vaidmenimis). Kuo daugiau socialinių vaidmenų pasižymima, tuo didesnis tos valstybės socialinis kapitalas. Didžiausias jis Rytų Azijos valstybėse, nes gyventojai priklauso įvairioms socialinėms organizacijoms, yra aktyviai įsitraukę į vietinės bendruomenės gyvenimą. Žmonės vieni kitais pasitiki ir tiki valstybe. O mažiausias socialinis kapitalas yra tose šalyse, kuriose pačios valstybės idėja yra žlunganti. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mažiausias socialinis kapitalas buvo Moldovoje. Valstybė tuo metu balansavo ties bankroto riba, smarkiai sumažėjo žmonių pasitikėjimas ja ir valstybinėmis organizacijomis.

Taigi socialiniai santykiai ir atsparumas įvairioms transformacijoms būtų vienas svarbiausių kiekvienos visuomenės veiksnių.

 

Bedarbių pasiskirstymas 2015 m. pagal lytį teritorinėse darbo biržose (proc.)

Apskritis  Vyrai      Moterys

Vilnius    54,4       45,8

Kaunas     52,7       47,3

Klaipėda   51,4       48,5

Šiauliai   49,9       50,1

Panevėžys  54,2       45,8

Marijampolė           51,6       48,4

Utena                 54,1       45,9

Šaltinis: LDB, vasario 1 d. duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...