Ateinantys metai Lietuvoje paskelbti Šeimos metais. Taigi turėtume daugiau dėmesio skirti vieni kitiems, pirmiausia šeimoje. Bet neatrodo, kad įvyks koks nors proveržis. Sprendžiant iš to, kokie paskutiniai sprendimai buvo priimti besibaigiančiais 2013-aisiais, naujieji 2014 m. mūsų vaikams nieko gero neatneš. Ir daugiausia dėl konservatyvaus tėvų požiūrio.

Lietuviai vaikai – vieni nelaimingiausių vaikų pasaulyje: tiek berniukai, tiek mergaitės pirmauja pagal patyčias mokyklose bei suicidines nuotaikas, o ir veiksmus. Mūsų vaikai patiria ir mažiausiai kokybiško bendravimo su tėvais – vidutiniškai 7 min. per dieną.
Nors lietuviai tėvai išsiskiria labai dideliais reikalavimais vaikų akademinių ir socialinių įgūdžių atžvilgiu: absoliučios daugumos tėvų vertinimu, šiuolaikiniai vaikai privalo būti dešimtukininkai mokykloje, dalyvauti ir nugalėti olimpiadose, konkursuose, idealiai išmanyti gamtos mokslus, nes privalės įstoti į mediciną, gerai skambinti pianinu, puikiai valdyti ir teniso raketę, ir dailininko teptuką, būti lankstūs, taiklūs mesdami kamuolį į krepšį ar spirdami jį į vartus, dailiai šokti ir turėti skirtingų Rytų kovų menų juoduosius diržus. Kitaip tariant, realizuoti neišsipildžiusias savo tėvų svajones.
Bet, kaip rodo naujausias tarptautinis skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimas, mūsų penkiolikamečiai pagal savo pasiekimus vis labiau atsilieka ir nuo kaimynų, ir nuo kitų ES šalių bendraamžių.
Geriausių šalies gimnazijų vadovai vienu balsu sako, kad akademinis grimzdimas nesiliaus. O tokią situaciją lems ne viena, bet visas kompleksas priežasčių: pradedant mokinių nesusikaupimu, išsiblaškymu pradinėje mokykloje, vėliau progimnazijoje, negebėjimu tinkamai mokytis vyresnėse klasėse, mokytojų nepasirengimu atrinkti, ką vaikams privalu labai gerai įsisavinti, o su kuo tik susipažinti, tai yra šuoliuote prašuoliuoti per kai kuriuos vadovėlio skyrius.
Paanalizuokime detaliau, kas griauna mūsų vaikų sėkmę ir kokių pokyčių galima tikėtis ateityje.

Mokinių agresiją ir prastėjančius rezultatus lemia miego stygius
Naujaisiais kalendoriniais metais sostinės moksleiviai pamokas turėjo pradėti viena valanda vėliau, ne nuo aštuntos, o nuo devintos valandos. Bet vargu ar antras sostinės mero Artūro Zuoko mėginimas įtikinti konservatyvius, mokslo žinias ignoruojančius miestelėnus bus sėkmingas. Pirmą kartą, 2006 m., sostinės galvai bendruomenėms nepavyko įrodyti, kad pagrindinė mūsų vaikų irzlumo, pykčio, nesusikaupimo, prastų akademinių pasiekimų priežastis – miego stygius. Antras mero mėginimas protinti tėvus bei mokyklų administracijas, prasidėjęs 2013-ųjų spalį, vėl buksuoja.
Kaip rodo pasaulio mokslininkų atlikti tyrimai, miego stygius ir ankstyva pamokų pradžia sukuria begales neišsprendžiamų problemų. Štai 2007 m. psichologijos profesorė Amy Wolfson palygino dvi Jungtinės Karalystės vidurines mokyklas, kurių vienoje pamokos prasidėdavo 7 val. 15 min., o kitoje – 8 val. 37 min., ir paaiškėjo, kad antrojoje mokykloje vaikai ne tik mažiau praleidžia pamokų, bet ir jų akademiniai pasiekimai yra geresni.
Beje, JK ir JAV pasirodžius mokslininkų išvadoms, jog paauglių miego biologija yra tokia, kad jie pabunda tik apie priešpiečius, o pamokų pradžia ir miego laikas tiesiogiai susiję ir su vaikų savijauta, ir su jų akademiniais pasiekimais, pažangiausios mokyklos suskubo keisti pamokų pradžios laiką. Londono akademija tapo pirmąja mokykla Didžiojoje Britanijoje, pradedančia pamokas 10 val. Ir tai pasiteisino: mokiniai pamokose tapo budresni ir aktyvesni. Mineapolyje (JAV) septynios mokyklos vienu metu pakeitė pamokų pradžios laiką iš 7.15 į 8.40 val. ir netruko pastebėti, kad mokymosi rezultatai smarkiai pagerėjo.
Kaip pabrėžia ir fundamentalią studiją apie vaikų miego problemas išleidusios pasaulyje autoritetingiausios miego ekspertės Šv. Juozapo universiteto (JAV) psichologijos profesorė Jodi A.Mindell ir Miego klinikos direktorė prof. Judith A.Owens, vaikų mokymosi rezultatus lemia geras miegas: “Jei pakankamai nemiegama, gali kilti dėmesio koncentravimo, atminties, sprendimų priėmimo, organizuotumo ir kūrybiškumo problemų.“
O kita JAV psichiatrijos profesorė Mary A.Carskadon apibendrina, kad pavėlinus pamokų laiką ne tik sumažėja vaikų nuotaikų svyravimai, vėlavimas į pamokas ar netgi jų praleidinėjimas, bet ir pagerėja mokinių pažymiai, be to, gerėja medžiagų apykaita ir mažėja nutukimo rizika.
Beje, dar 2008 m. Norvolko (JAV) ligoninės miego ekspertai atkreipė dėmesį, kad absoliuti dauguma moksleivių patiria chronišką miego trūkumą. Ir nors dažniausiai miego trūkumą darbo dienomis mėginama kompensuoti ilgiau miegant savaitgaliais, to nepakanka – vaikams ir paaugliams per savaitę vidutiniškai stinga maždaug dešimties valandų miego.
Daugumoje Lietuvos mokyklų skambučiai vaikus į pirmą pamoką taip pat kviečia jau nuo 8 val. Štai Vilniuje 81 proc. visų mokyklų pamokas pradeda 8 val.
Bet, kaip rodo lapkritį surengta vilniečių, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, apklausa, dauguma apklaustųjų yra visiškai patenkinti tuo, kad vaikai turi ropštis iš lovos tarp 5.30 ir 6 val. ir jau pusę septynių ar septintą sėdėti visuomeniniame transporte arba tėvų automobilyje.
Vilniečiai mokiniai kasmet katastrofiškai daug pirmų pamokų arba praleidžia, arba į jas vėluoja, arba tiesiog prasnaudžia.
Formaliai pirma pamoka nė vienoje mokykloje neturėtų prasidėti nuo matematikos arba lietuvių kalbos, be to, per pirmą pamoką negali būti rašomi jokie kontroliniai darbai. „Bet realiai neįmanoma taip sudėlioti tvarkaraščio, kad nė vienai klasei pirma pamoka nebūtų matematika ar lietuvių kalba“, – tvirtina privačios sostinės „Saulės“ gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė.
Šioje vienoje geriausių Lietuvos privačių mokyklų pamokos prasideda tik 8.40 val. Tiesa, mokykla atrakinta jau nuo 7 val. 30 min., taigi tie tėvai, kurie gyvena užmiestyje ir privalo aštuntą būti darbe, gali vaikus į mokyklą atvežti anksčiau. O kad anksti į mokyklą atvykę vaikai tuščiai nesišlaistytų koridoriais, jiems iš ryto, iki pamokų pradžios, yra sudarytos galimybės nemokamai konsultuotis su tų dalykų, kurių nesupranta ar kurie sunkiau sekasi, mokytojais. Kasdien iš ryto vaikus šioje mokykloje konsultuoja vis kito dalyko mokytojas. Tokiu sprendimu patenkinta visa bendruomenė: vaikams padedamos užlopyti žinių spragos, tėvams nekyla klausimų, ką daryti, jei darbo diena prasideda labai anksti, o mokytojai džiaugiasi, kad mokiniai 8 val. 40 min. jau būna pabudę ir per pirmą pamoką nebesirąžo suole.
Deja, kitose mokyklose nei tėvų, nei mokyklų vadovų noro padėti vaikams bent jau gerai išsimiegoti ir gerai jaustis pamokose kol kas nematyti. Galbūt tai savivaldybių administracijų klaida, kad jos nepasiūlė alternatyvos – atrakinti mokyklą anksčiau, o rytinį laiką skirti konsultacijoms, kaip daroma privačioje „Saulės“ gimnazijoje.

Spalio 28-29 d. pirmą kartą Lietuvoje organizuojama paroda „Moderni mokykla“. Jos metu rengiamas seminarų ciklas pedagogams aktualiomis temomis, pristatomos mokymo procesą palengvinančios technologinės ir technikos naujovės. Vilniuje, Balsių pagrindinėje mokykloje, vyksiančiame renginyje bus surengta daugiau kaip 30 seminarų.

Pedagogai įgis žinių apie naujausias technikos ir kanceliarijos inovacijas, robotiką, ergonomišką darbo vietą, teisiškai saugią mokyklą, lietuvių kalbos puoselėjimą informaciniame amžiuje, mokysis kurti skulptūras iš druskos ir t. t. Renginio metu bus pristatytas IT konkursas „Bebras“, matematikos programa „Geogebra“ bei mokslo projektas „Mascil“. Renginyje naujausią techniką ir kanceliarijos produktus demonstruos 3M, „Antalis“, „Esselte“, „Fujifilm“, HP, „Microsoft“, „Prestigio“, „Savex“, „TK-Team“ ir kt.
Renginio organizatoriai – raštinės reikmenų įmonė „Biuro pasaulis“ ir naujausia bei viena moderniausių šalyje Balsių pagrindinė mokykla.
„Mūsų gyvenimo tempas labai skubus, todėl ne visi mokytojai spėja sekti jiems aktualias naujienas. Parodoje įvairių sričių ekspertai koncentruotai pateiks pedagogams naudingos informacijos, pristatys technikos bei kanceliarijos naujoves, kurios leidžia pamokas vesti moderniai, o taip pat kviesime renginio dalyvius pasidalyti patirtimi. Planuojame, kad paroda apie mokykloms skirtas naujausias technologijas ir įrangą taps kasmetine“, – sako „Biuro pasaulio“ generalinis direktorius Artūras Tuminas.
Renginio vieta pasirinkta neatsitiktinai: Balsių mokykla – pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatyta mokykla. Joje didelis dėmesys skiriamas informacinėms technologijoms. Pasak Balsių pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotojos Lauros Stepanauskienės, modernia mokykla norinti besivadinti mokymo įstaiga privalo atitikti daug reikalavimų.
„Modernioje mokykloje vaikai gerai jaučiasi, į ją smagu ateiti. Tokioje mokykloje mokytojai bendradarbiauja, domisi naujovėmis, mokosi vieni iš kitų, dalijasi lyderyste, atsakomybe, joje vyksta savanoriška veikla. Moderni mokykla – tai atvira aplinka, kurioje bendruomenė jaučiasi saugiai, kurioje malonu būti, joje yra šiuolaikinės priemonės tobulėti – kompiuteriai, projektoriai, televizoriai ir kt.“, – sąvoką aiškina L. Stepanauskienė.
Anot jos, Balsių pagrindinėje mokykloje modernios technologijos naudojamos kasdien: kompiuteriai ir projektoriai pamokų metu (kai kurios pamokos vyksta naudojantis „Skype“ programa), dalį namų darbų moksleiviai atlieka internetu, informaciją mokytojai kasdien talpina debesyse, o vaikų pažymius ir pasiekimus tėvai mato el. dienyne.
Paroda „Moderni mokykla 2013“ vyks Balsių pagrindinėje mokykloje (Bubilo g. 8, Vilnius).
Norintys apsilankyti renginio seminaruose ir parodoje kviečiami užpildyti registracijos formą internete www.modernimokykla.lt/registracija. Informacija apie renginį ir renginio programa: www.modernimokykla.lt.
Balsių pagrindinę mokyklą pristatantis filmukas www.youtube.com/watch?v=OCE-fL_Jtic.

Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų.

“Mums nelabai pasisekė su pradine mokykla, tiksliau, su pirmąja mokytoja. Ji dirbo ypač abejingai, nieko nereikalaudavo, netikrindavo namų darbų, klasėje toleravo patyčias, todėl, šiaip ne taip ištvėrę ketvirtą klasę, penktoje vaiką nusprendėme leisti į privačią mokyklą. Ir kol kas džiaugiamės: klasėje mažai vaikų, mokytojai čia kur kas labiau motyvuoti ir vaikams skiria tikrai daug dėmesio, yra nemažai būrelių, o mokestis už mokslą pakeliamas – 650 Lt per mėnesį”, – pasakoja vilnietė Dovilė Šatūnienė.
Du vaikus auginanti Gitana Jurkienė taip pat nusprendė rinktis nevalstybinės mokyklos paslaugas. Nors viena iš moters atžalų pradinį ugdymą baigė valstybinėje bendrojo lavinimo mokykloje, galiausiai tėvai pastebėjo, jog ten daug kas, jų nuomone, daroma netinkamai. “Tad vaikui baigus keturias klases nusprendėme jį vesti į privačią mokyklą – Taikomųjų mokslų licėjų. Ir esame patenkinti: laikas, praleistas privačioje mokykloje, kokybiškesnis, nes joje dėmesys koncentruojamas ne į pažymius, o į lavėjimo procesą, kūrybiškumą, rezultatą ir gebėjimą taikyti žinias.”
Į privačią Šv. Juozapo mokyklą savo vaikus leidžianti Aurelija Martunienė pasakoja, kad šioje mokykloje į mėnesinį 400 Lt mokestį už mokymąsi įeina visos dienos užsiėmimai: maitinimas, ugdymas, prailginta grupė iki vakaro. „Rytais vyksta ryto ratai apie kiekvieno nuotaiką, jausmus. Kadangi tai katalikiška mokykla, santykis su Dievu irgi svarbus. Namų darbų vaikai namo nesineša – viskas daroma mokykloje. Taip kuriasi bendruomenė, į kurią įtraukiami ir tėvai.“
Kitaip nei valstybinėse, privačiose mokyklose ugdymo procesas nėra segmentuotas ir neapsiriboja 45 minučių pamokos trukme. Čia, atsižvelgiant į mokyklos ugdymo koncepciją, vaikai gali būti užimami net ir visą dieną, o dėmesys telkiamas ne tik į teorinius dalykus, bet ir į vaiko jauseną, emocijas.
Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų. Dabar jų turime jau 36 (pernai buvo 31).
Pirmosios Lietuvoje Vilniaus privačios gimnazijos įkūrėja ir direktorė Tatjana Liubertienė pastebi, kad šiemet jų mokykloje net ir pakėlus mokestį už mokslą iki 990 Lt per mėnesį jaučiamas mokinių pagausėjimas. Dabar T.Liubertienės gimnazijoje mokosi apie 300 vaikų. Vadovės žodžiais tariant, tai rodo, jog visuomenė tampa neabejinga savo vaikų likimui, tai yra supranta, kad pagrindė vaikų sėkmės ir laimės formulė yra geras išsilavinimas. O privačios mokyklos tai gali pasiūlyti.
„Mūsų gimnaziją besirenkantys tėvai laimi visais atžvilgiais: čia aukšta žinių kokybė, namų ruoša vyksta mokykloje, vaikams nuolat teikiamos konsultacijos, rengiama įvairi popamokinė veika – neformalus ugdymas, socialiniai projektai, garantuojamas saugumas“, – vardija T.Liubertienė.
Dauguma “Veido” pašnekovų pabrėžia, kad vienas esminių veiksnių, išskiriančių privačią gimnaziją iš kitų mokyklų, yra kitoks požiūris į mokinius: jiems stengiamasi pritaikyti individualius metodus ir mokymo formas.
Šiemet veikti pradėjusios Karalienės Mortos privačios mokyklos paslaugos nepigios – 1450 Lt per mėnesį. Tačiau, pasirodo, Vilniuje yra jau pakankamai šeimų, galinčių tiek mokėti. Šios mokyklos įkūrėja edukologė dr. Austėja Landsbergienė jau yra sulipdžiusi aštuonių privačių vaikų darželių tinklą, bet šiemet pastebėjo nišą dar ir privačiai mokyklai.
“Sprendimas įkurti mokyklą buvo priimtas natūraliai, mat „Vaikystės sodo“ ikimokyklinio ugdymo įstaigas baigia pakankamai vaikų, kad būtų galima formuoti mokyklos klases, – pasakoja mokyklos vadovė. – Tėvai, pamatę ugdymo mūsų darželyje rezultatus, tokį ugdymą nori tęsti. O kai yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Be to, norisi matyti ugdymo tęstinumą, gaila kitoms mokymo įstaigoms atiduoti jau savais tapusius vaikus, į kuriuos investuota tiek širdies ir darbo.“

Privačios mokyklos didina konkurenciją

Natūralu, kad kyla klausimas: kuo gi toji naujoji privati mokykla bus tokia ypatinga? “Pas mus ugdymas bus integruotas, kontekstinis ir teminis. Tai reiškia, kad bus mokoma to, kas vaikams aktualu, o informacija bus siejama tarpusavyje. Pavyzdžiui, tema “Šeima” gali apimti įvairias disciplinas: matematiką, kalbą, pasaulio pažinimą, kūno kultūrą, anglų kalbą, muziką… Deja, Lietuvoje daug kur tebevyksta segmentuotas ugdymas, kai tema keičiama kas 45 minutes. Moksliniais tyrimais jau seniai įrodyta, kad tai neefektyvu, tačiau mes vis dar taip darome iš įsibėgėjimo: ne dėl to, kad taip geriausia vaikams, o todėl, kad tiesiog nesame pratę kitaip“, – paaiškina edukologė.
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis kaip tik ir pabrėžia, kad privačias mokyklas paprastai renkasi tie tėvai, kurie nori išskirtinio, netradicinio ugdymo. O privačios mokyklos, gaudamos lėšų iš jose besimokančių vaikų tėvų, gali sau leisti daugiau naujovių ir individualumo darbe su mokiniais.
Iš tiesų privačių mokyklų plėtra Lietuvoje – labai pozityvus dalykas, nes šios mokyklos didina konkurenciją ir verčia tobulėti, keistis ir valstybines ugdymo įstaigas. Kitaip tariant, šios verčiamos taip pat gerinti savo paslaugų kokybę, imtis naujovių.
Pasak asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ tarybos pirmininko ir lektoriaus Audriaus Murausko, mūsų šalyje apie švietimą prikurta daug mitų. Vienas jų – kad nevalstybinė mokykla tėra pasipinigavimas. Šį klaidingą įsitikinimą iš mūsų visuomenės reikėtų išrauti. „Valstybė sudarė tokias sąlygas, jog šiuo metu tik pasiturintys asmenys gali leisti savo vaikus į privačias mokyklas, o iš čia ir kyla supratimas, kad ten mokosi tik išlepę, turtingų tėvų vaikai. Švietimas turi būti nepriklausomas, kokios ir yra nevalstybinės mokyklos“, – tvirtina pašnekovas.
Šios nuomonės laikosi ir publicistė, ekonomikos dėstytoja bei mokytoja docentė dr. Aušra Maldeikienė, pabrėždama, kad būtent mokyklos bendruomenė, o ne savivaldybės klerkas turi turėti teisę vertinti ir keisti mokyklos direktorių ar rūpintis kitais bendruomenei kilusiais klausimais. „Mokykla, net ir gavusi mokinio krepšelį, privalo turėti realių galimybių pritraukti papildomų lėšų mokymui gerinti. Iš tiesų Lietuvoje turėtų būti daugiau privačių mokyklų, nes tik privataus ir valstybinio švietimo derinys gali sukurti tą konkurenciją, kuri ir yra siekiamybė“, – vertina ekonomistė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką daryti, kad “Molotovo kokteiliu” tapusios maždaug pusė visų Lietuvos mokyklų vaikams taptų švietimo, o ne nebūties įstaiga?

Priešpaskutinę kovo savaitę Lietuvos mokyklos organizavo Savaitę be patyčių. Per ją iš gyvenimo dėl mokykloje patiriamų bendraamžių patyčių pasitraukė net du paaugliai. Ir taip jau kelinti metai iš eilės. Iš viso kasmet Lietuvoje nusižudo nuo vienos iki dviejų klasių vaikų. O švietimo klerkai ir vaikų teisių specialistai patyčias stabdo deklaracijomis bei lankstinukais.
Beveik pusė (46 proc.) iš 1525 apklaustų mokytojų, dalyvavusių vasarį atliktame smurto prieš vaikus tyrime, atvirai pripažįsta, kad jų mokyklose klesti emocinis, fizinis, seksualinis smurtas: tiek vaikų vienų prieš kitus, tiek suaugusiųjų prieš vaikus.
“Dėl emocinio ir fizinio smurto mokyklose pirmiausia kalti mokytojai, – be užuolankų sako Kauno jaunimo mokyklos psichologė bei Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė. – Dalis įvairių asmeninių sunkumų turinčių mokytojų ateina į mokyklą tam, kad čia išspręstų savo psichologines problemas – išlietų nepasitenkinimą. Tad jie patys išsirenka auką iš mokinių. Jei mokytojas pasakys užuominą, kad konkretus vaikas klasei yra rakštis, toks vaikas iš karto taps bendraamžių patyčių objektu.”
Kad mokytojas gali užduoti toną patyčioms, sutinka ir Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė bei Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė Silvija Baranauskienė.
S.Baranauskienė pastebi, kad dalis pedagogų tik formaliai dalyvauja patyčių prevencijos programose. “Per savo vadybinę praktiką porą kartų teko rimtai kalbėtis su mokytojomis dėl nepagarbos, šaukimo ant vaikų. To pakako. Aš jų paklausiau, ar jos norėtų, kad šių statistinių vaikų vietoje būtų jų vaikai ir kitas mokytojas ant jų taip šauktų? Jos susimąstė, – dėsto S.Baranauskienė. – Pagaliau gal tas vaikelis nėra namie mylimas, jam stinga šilumos, užtat jis būna atšiaurus su mokytoju. Pedagogo pareiga jį “atšildyti”, o ne nusileisti iki vaiko lygio ir šaukti.”
Humanistinės pedagogikos asociacijos narė S.Baranauskienė sako pedagogams visuomet pateikianti analogijų. Tarkime, ar jie norėtų, kad patekę į ligoninę patirtų tokį patį gydytojų abejingumą, kokį jie rodo dažnam vaikui. “Kas iš to, kad visą pamoką vaikams kalbėsi apie atjautą, o pats vos baigęs pamoką išskubėsi namo ir nepamatysi verkiančio, nuskriausto vaiko”, – retoriškai klausia progimnazijos vadovė.

Vaikų perėjimas į kitas klases ar mokyklas rodo patyčių mastą

Labai dažnai, pasak O.Slapšienės, mokytojų nemalonę užsitraukia ir klasės auka tampa ne tik tėvų dėmesio stokojantys vaikai iš socialiai jautrių šeimų, kuriais tėvai nesirūpina, bet ir labai gabūs bei talentingi vaikai. Gabūs vaikai yra gerokai reiklesni, jie kelia per pamokas įvairius klausimus, teikia siūlymų, patys prašo kūrybingesnių užduočių, bet su tokiais vaikais geba dirbti mažuma mokytojų. Daugelis netalentingų mokytojų talentingus vaikus mėgina įvairiais būdais “nusodinti”, kad šie neardytų monotoniškos pamokos ritmo.
“Jei mokytojas bent kartą tokiam mokiniui pasakys, kad tu nežinai, ko nori, tau vis kažko nepakanka – viskas: “banga” nunešė mokytojo žodžius. Gabus vaikas taps patyčių auka”, – aiškina O.Slapšienė.
I.Baranauskienė pasakoja, kad į jos vadovaujamą privačią “Saulės” gimnaziją tėvai dažnai ateina vedini savo gerai besimokančiais gabiais vaikais ir prašo priimti būtent dėl tyčiojimosi savivaldybės mokykloje, esą jie moksliukai. “Pas mus mokymasis yra vertybė, todėl gerai besimokantys vaikai mūsų gimnazijoje yra didžiausi autoritetai, – teigia I.Baranauskienė. – Antra vertus, gabūs vaikai, patyrę patyčių ankstesnėje mokykloje, kartais patys linksta elgtis taip, kaip buvo elgiamasi su jais – ima ir nusikvatoja iš prasčiau besimokančio bendramokslio, kad jis pasakė “nesąmonę”, “nusišnekėjo”. Bet mūsų mokytojai yra gerai apmokyti, jie greitai pamato tokius dalykus ir įspėja vaikus vengti atviros kritikos, nes vėl gali būti blogai.”
Šiaulių Centro pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Saulius Vilutis pastebi, kad tėvai, rinkdami vaikui mokymo įstaigą, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į mokinių nubyrėjimą – kiek vaikų perėjo į kitas tos pačios mokyklos klases ar kitas mokyklas per ketverius metus: nuo pirmos iki ketvirtos ar nuo penktos iki aštuntos klasės. Mat, pasak S.Vilučio, vaikų migracija iš mokyklos į mokyklą yra pats geriausias patyčių masto indikatorius. “Ypač jei iš vienos klasės išėjo dešimt ar daugiau vaikų – viskas aišku, kokios to priežastys”, – nurodo patyręs pedagogas.
Daugelio kalbintų pašnekovų žodžiais, patyčios prasideda maždaug trečioje klasėje, o pats pikas – progimnazijoje, kai paauglius kankina hormonų audros ir jie nežino, kur išlieti energiją. Perėję į gimnaziją paaugliai aprimsta, mat ima prisibijoti gerokai už juos augalotesnių abiturientų.
“Toną patyčioms užduoda jau pradinės mokyklos mokytojas: kokias vertybes jis suformuos – taip vaikai ir elgsis, – įsitikinęs S.Vilutis. – Pradinės mokyklos pedagogas turi stengtis įdiegti vaikams, kad mokslas yra didžiulė vertybė, kaip ir didžiulė vertybė yra visų mūsų skirtumai. Mokytojas privalo kiekvieno vaiko skirtumą viešai pristatyti kaip didžiausią pranašumą, rodyti pagarbą vaikui dėl jo kitoniškumo, o ne menkinti jo kitokias savybes.”
S.Vilutis pasakoja, kad jie kiekvienais metais pavasarį rengia tėvams atvirų durų dienas, per kurias ne tik pasakojama, kaip ketverius metus bus mokomi jų vaikai, bet ir akcentuojama, jog didžiausi sunkumai prasidės trečioje klasėje, kai prasideda ankstyvoji paauglystė ir vaikai pradeda tyčiotis vieni iš kitų. “Prevencija – tėvų komanda. Bet čia vėl reikia mokytojo pastangų sutelkti tėvus, kad jie pažintų vieni kitus, bendrautų ir galėtų pasikalbėti ne tik formaliai, bet ir kaip sekėsi žvejyba ar kaip praleido savaitgalį. Tai matydami vaikai jaus didesnę pagarbą vieni kitiems, o jei prasidėtų patyčios, tėvams būtų lengviau aiškintis santykius.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip kūrybiškai ugdyti šiandieninę kartą, kuri nuo mažų dienų pripratusi prie naujausių technologijų ir internetas jiems suteikia neribotą informacijos srautą? Ar auklėtojas, mokytojas jiems dar gali būti autoritetas? Koks turi būti rytdienos mokytojas? Atsakymų į šiuos klausimus bus ieškoma parodose „Mokykla“ ir „Vaikų šalis“, kurios šiemet akcentuoja kūrybingos asmenybės ugdymo temą. Šiai temai pristatyti parodose vyks daugiau kaip 200 renginių: konferencijų, seminarų, diskusijų, forumų, pranešimų ir kt. Registracija į juos jau prasidėjo ir, ją vykdančio Ugdymo plėtotės centro duomenimis, vien per pirmąją dieną prisiregistravo 500 klausytojų.

Pasak renginių koordinatorės Justinos Sajės, parodų renginiuose bei interaktyviose klasėse mokytojų ir mokyklos vadovų lauks paskaitos apie ugdymo organizavimo bei kitas naujoves, apie tai, kaip sukurti mokyklą, kur mokytojas mielai moko, o mokiniai mielai mokosi. Pedagogai bus kviečiami diskutuoti apie tai, kaip kūrybingumą paversti kasdieniu mokyklos įpročiu, koks mokytojo vaidmuo padeda „atrakinti“ vaiko saviraišką ir kaip atpažinti kūrybiškumą žlugdančius veiksnius. Bus svarstomi ir XXI a. švietimo iššūkiai – kaip parengti kūrybingus, inovatyvius piliečius, mokančius lanksčiai prisitaikyti prie greitai besikeičiančio pasaulio. Vyks ir apskritojo stalo diskusija apie rytdienos mokytojus. Savo įžvalgomis apie pedagogams tenkančius iššūkius ir galimybes joje dalinsis švietimo ekspertai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos. Pirmą kartą vyks ypač aktuali diskusija apie lietuviškos tapatybės emigracijoje išsaugojimą ir lituanistinio švietimo užsienyje perspektyvas.

Taip pat bus teikiamos konsultacijos mokytojams, ieškantiems naujų metodų savo pamokų paįvairinimui ar turintiems klausimų, susijusių su pedagoginiu darbu. Parodoje vyks ir jaunimo organizacijų renginiai, sudarantys galimybę mokytojams, mokiniams bei tėvams artimiau susipažinti su neformaliojo ugdymo formomis bei galimybėmis. Juose bus galima pasisemti teigiamų užsienio patirčių.

Su įvairiomis ugdymo formomis bus galima susipažinti ir improvizuotose klasėse bei kūrybinėse erdvėse. Bus pristatyta mokykloms skirta programa „Kūrybinė partnerystė“, kurios tikslas per mokslininkų ir menininkų bendradabiavimą praplėsti ir praturtinti įprastą mokymo procesą ir ugdyti kūrybiškumą. Vyks „Alternatyvaus ugdymo“ valandos, kur bus galima sužinoti apie galimybes mokyti kitaip. Pasirodo, darbuojantis statybų aikštelėje galima gauti ir architektūros, istorijos, braižybos ar dizaino žinių. Analizuojuant kosmetikos priemonių sudėtį, galima mokytis chemijos, ardant automobilių variklius – fizikos, o verčiant iš įvairių kalbų kulinarinius receptus – užsienio kalbos. Į netradicines pažintines pamokas kvies Jūrų muziejus, VšĮ „menas sau“ organizuos įvairius meninius eksperimentus biologijos, chemijos, gamtos pažinimo, technologijų, dailės mokytojams.

Kol ugdymo procesą organizuojančios institucijos dar tik diskutuoja, kokia turėtų būti ateities mokykla, vaikai jau keičia ją ir verčia keistis mokytojus. „Praėjo tie laikai, kada mokiniui užtekavo parodyti spalvotą knygą ir taip jį nustebinti. Į visas gyvenimo sritis besiskverbiančios pažangios technologijos reikalauja ir naujų mokymo metodų, o jiems taikyti jau reikalinga kur kas modernesnė mokyklos aplinka bei mokytojai, mokantys naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir su vaikais nevengiantys bendrauti socialiniuose tinkluose“, – sako parodos „Mokykla“ projekto vadovė Agnė Žekonytė. Parodoje ir bus galima rasti viską, kas reikalinga šiuolaikinei mokyklai, mokytojui ir mokiniui – nuo pieštuko ar gaublio iki išmaniųjų lentų ir mobiliųjų mokymo laboratorijų, nuo naujausių ugdymo metodų pristatymo, neformalaus ugdymo iki susitikimų su Lietuvos bei užsienio švietimo sistemos ekspertais.

Kartu vyksiančioje parodoje „Vaikų šalis“ pirmą kartą bus atkreiptas dėmesys į ikimokyklinį ugdymą, pasaulyje populiarias metodikas, darželius.

Parodos „Vaikų šalis“ projekto vadovės Indrės Reimorienės teigimu, sistemingai pristatyti ikimokyklinį ugdymą bus siekiama pirmą kartą. „Požiūris į ikimokyklinį ugdymą keičiasi. Dabar akcentuojamos ugdymo teorijos, kurios brangina vaikystę kaip savaime vertingą žmogaus gyvenimo periodą, sudaro sąlygas vaikams jaustis socialiai visaverčiais jau dabar, o ne ateityje, diegia vaikams pasitikėjimą savimi, smalsumą, kūrybiškumą, atvirumą aplinkai“, – sako I. Reimorienė.

Pirmą kartą šioje parodoje bus galima susipažinti su įvairiausiomis ugdymo kryptimis – nuo japoniškos, nuo M. Montessori ar neskubinančios augti Valdorfo pedagogikos iki lietuviškos. Čia bus atkreiptas dėmesys į ekologinio mąstymo, sveikos gyvensenos, emocinio intelekto, kūrybiškumo ugdymą nuo pat mažų dienų. Čia prisistatys privatūs ir valstybiniai darželiai, čia bus galima susitikti su specialistais ir išsiaiškinti rūpimus klausimus apie ikimokyklinukų ugdymą ar darželių, kurių taip trūksta, steigimą.

Abiejose parodose vyks ne tik daugybė renginių, bus įrengti ne tik įprastiniai stendai, bet ir specialios kūrybinės erdvės, kurių pagrindiniai dalyviai – patys lankytojai, siekiantys pritaikyti teorines žinias ar išbandyti įvairias lavinamąsias, mokymo priemones, žaislus, žaidimus. Parodoje „Mokykla“ vėl veiks interaktyvios klasės, kuriose vyks improvizuotos pamokos mokytojams, o „Vaikų šalyje“ įsikurs ŽINIŲ MIESTAS, kuriame lauks kūrybinės dirbtuvės, interaktyvūs darželiai, forumai, diskusijos, žaidimai.

Parodos „Mokykla“ ir „Vaikų šalis“ vyks lapkričio 23-25 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Nors krikščioniškos mokyklos Lietuvoje sudaro tik apie 1 proc. visų švietimo įstaigų, norinčiųjų jose mokytis kelis kartus daugiau, nei šios mokyklos gali priimti. Svarbu ir tai, kad nemažai krikščioniškų mokyklų laikomos prestižinėmis. Tad kuo krikščioniškos švietimo įstaigos skiriasi nuo kitų ir kuo jos traukia vaikus bei jų tėvus?

Augminas Petronis prestižine laikomą Vilniaus jėzuitų gimnaziją lanko nuo penktos klasės. „Mintį stoti į šią gimnaziją iškėlė tėvai, bet ją lankyti buvo mano pasirinkimas“, – pasakoja gimnazijos vienuoliktokas.
Šiuo metu krikščioniškose mokyklose mokosi jau per 19 tūkst. Lietuvos vaikų, o norinčiųjų į jas patekti dar gerokai daugiau. Kartu daugėja ir krikščioniškų vaikų darželių, į kuriuos patekti taip pat nėra lengva. Kuo šios švietimo įstaigos taip traukia?

Poreikis išlieka didelis

Priminsime, kad katalikiškos mokymo įstaigos imtos steigti iš karto atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. O 1995 m. Pažaislyje vykstant steigiamajai Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos konferencijai asociacijos nariais tapo 272 pedagogai iš 32 katalikiškų švietimo įstaigų. Nemažai mokyklų, tokios kaip Jėzuitų gimnazija, Kretingos pranciškonų gimnazija, veikė ir tarpukariu, tačiau sovietmečiu buvo uždarytos, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vėl atnaujino savo veiklą.
Įžengus į XXI amžių krikščioniškų mokyklų Lietuvoje padaugėjo dar ir todėl, kad katalikiškomis pasivadino ne viena valstybinė mokykla. Tačiau ir šiandien naujų krikščioniškų mokyklų poreikis vis dar gana didelis – pernai įsteigta nauja katalikiška Šv. Juozapo mokykla bei katalikiškas darželis „Mažutėliams“.
Tokia tendencija – ne tik Lietuvoje. Visame pasaulyje daugėja krikščioniškų mokyklų ir jose besimokančių vaikų. Didžiausia protestantiško švietimo organizacija pasaulyje Tarptautinė krikščioniškų mokyklų asociacija apima daugiau nei 5,5 mln. moksleivių ir beveik 24 tūkst. mokyklų iš daugiau nei šimto šalių narių. Na, o Europos katalikiškojo švietimo komiteto duomenimis, 2009–2010 m. 25 tūkst. katalikiškų mokyklų mokėsi 7,5 mln. moksleivių.

Aukštos mokslo kokybės ir krikščioniškų vertybių poreikis

Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivis A.Petronis įsitikinęs, kad poreikis lankyti krikščionišką mokymo įstaigą kyla dėl įvairių priežasčių. „Mano tėvai yra tikintys, tačiau jiems labai svarbi ir mokslo kokybė. Jie nori, kad turėčiau gerą išsilavinimą, kad mane mokytų geri specialistai mokytojai ir kad paskui galėčiau įstoti į gerą universitetą bei pasirinkti gerą specialybę, – dėsto jaunuolis. – Kitus žmones dar traukia ir tai, kad Jėzuitų gimnazija yra prestižinė mokykla, kurioje užtikrinamas geras išsilavinimo lygis.“
Keturių vaikų tėvas Mindaugas Radušis savo vyriausią dukrą pernai nusprendė leisti į krikščionišką Klaipėdos „Vaivorykštės tako“ pagrindinę mokyklą. Jam ir jo žmonai svarbiausia tai, kad šeimos vertybės būtų palaikomos ne tik namie, bet ir mokykloje, kurioje vaikas praleidžia daug laiko. „Tokia mokykla tarsi papildo šeimos aplinką, atstovaudama toms pačioms krikščioniškoms vertybėms. Galiausiai mes tikime, kad krikščioniška mokykla gali suteikti saugesnę aplinką mūsų vaikui, nesitaikstydama su pernelyg liberalios mūsų visuomenės ydomis ir piktžaizdėmis“, – savo pasirinkimą komentuoja Mindaugas.
Nors Klaipėdos „Vaivorykštės tako“ pagrindinę mokyklą įkūrė protestantų tikėjimo atstovai, į ją susirenka vaikai iš įvairių krikščioniškų bendruomenių.
Kita protestantų bendruomenės 1993 m. įsteigta Vilniaus krikščionių mokykla taip pat laikosi ekumeninės nuostatos. Joje mokosi ne tik protestantai, bet ir katalikai, sekmininkai, babtistai, liuteronai, reformatai ir net netikintys bei jokiai bendruomenei nepriklausantys moksleiviai. Poreikis kurti šią mokyklą atsirado „Tikėjimo žodžio“ bendruomenei, kurioje daug jaunų šeimų norėjo ugdyti savo vaikus krikščioniškai. Vis dėlto laikui bėgant savo vaikus į šią mokyklą pradėjo leisti ir kitų motyvų turintys tėvai.
„Tikintys tėvai labiau rūpinasi vertybių perdavimu, vientisu ugdymu tiek šeimoje, tiek mokykloje. Netikintys ateina dėl kitų kriterijų. Tai visų pirma saugumas ir aukštas mokymo lygis. Mūsų mokykloje vaikas gauna daug individualaus dėmesio, nes tai nedidelė privati mokykla. Čia mokosi 102 vaikai, todėl vidurkis yra apie dešimt vaikų klasėje“, – atskleidžia Vilniaus krikščionių mokyklos direktorius Valdas Statulevičus.
Prieš metus įkurto katalikiško darželio „Mažutėliams“ vadovė sesuo Viktorija Voidogaitė CC teigia sulaukianti didelio tėvų iš viso Vilniaus susidomėjimo. „Tėvai su pasitikėjimu paveda mums vaikų ugdymą. Keturios jau veikiančios grupės yra pilnos, o gruodį numatome atidaryti penktąją, kuri šiuo metu dar formuojama. Šeimos, kurios įsilieja į darželio bendruomenę, pasiryžusios kartu su darželiu ugdyti vaikus krikščioniškai. Tikėjimo kelionėje kiekviena šeima yra savo etape ir pamažu auga“, – pasakoja vienuolė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš pat rugsėjo pirmąją Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas rekomendacijas, kurios neva suteikia teisę pedagogams griežčiau elgtis su mokiniais, kritikuoja tiek humanistinės mokyklos atstovai, tiek tvirtos rankos šalininkai, o mokiniai iš jų atvirai šaiposi. Mat tai tėra deklaratyvus tezių rinkinys, niekaip nepadedantis spręsti mokinių drausmės problemų.

Mokslo metų pradžioje daugelio Lietuvos mokyklų vidaus taisyklės buvo papildytos punktais iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pateiktų rekomendacijų, kuriose aprašyta, kaip turėtų elgtis pedagogas, kilus konfliktinei situacijai. Rekomendacijose dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams nurodoma, kad vaiką, kuris trukdo pamokoje dirbti, pedagogas galės išprašyti iš klasės. Tokiu atveju mokytojo paskirtas užduotis vaikas turėtų atlikti prižiūrimas kito mokyklos darbuotojo. Atskirai nuo bendraklasių toks mokinys dirbtų vieną pamoką arba net ir visą dieną.
Kita nauja priemonė, kurios gali imtis mokytojai, – vaikų asmeninių daiktų tikrinimas, kilus įtarimui, kad mokinys atsinešė draudžiamų daiktų. Taip pat nuo šiol mokytojas galės panaudoti pagrįstus fizinius veiksmus. Svarbu pabrėžti, kad fizinės bausmės, kaip ir iki šiol, ugdymo įstaigoje bus draudžiamos. Tačiau mokytojams leidžiama stovėti, tarkim, tarp dviejų konfliktuojančių vaikų arba suėmus už rankos atitraukti juos vieną nuo kito. Remiantis naujomis rekomendacijomis, mokytojas nebus apkaltintas smurtu prieš vaikus ar jų teisių pažeidimu ir neleisdamas mokiniui palikti patalpos, jeigu tai kelia grėsmę jo paties ar kitų asmenų saugumui.
Dar viena siūloma drausminimo priemonė – mokyklos vadovo ar jo įgalioto atstovo iškvietimas. Jis turėtų padėti pažaboti įsisiautėjusius ar chuliganiškai besielgiančius mokinius.
Nors apie jokias realias nuobaudas vaikams ar pinigines sankcijas jų tėvams rekomendacijose nekalbama, neužsimenama ir apie galimybę pašalinti iš mokyklos, šio projekto rengėjai tvirtina, kad vaikai dabar jau žinos, kas gresia už netinkamą elgesį, ir jaus didesnę atsakomybę už savo veiksmus. Deja, kaip pasakoja „Veido“ kalbinti mokytojai ir ugdymo įstaigų vadovai, tokios drausminimo priemonės daugeliui mokinių kelia tik juoką. Mat jie puikiai supranta, kad iš esmės niekas nesikeičia, todėl ir toliau galės siautėti pamokose, įžeidinėti mokytojus bei bendraklasius, ir niekas jiems už tai negrės.
Tarkim, blogiausia, ko gali sulaukti šeštokas, iškeikęs pedagogą ar sulaužęs bendramoksliui nosį, tai nepilnamečių reikalų inspektoriaus, kuris pagrūmos pirštu ir pabars.

Kompetentingam mokytojui rekomendacijos nereikalingos

Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Audrius Murauskas neabejoja, kad ŠMM parengtos rekomendacijos skirtos tiems pedagogams, kurie apskritai neturėtų dirbti mokykloje: „Siūlant tokias priemones užtušuojama mokytojų nekompetencija. Juk tam mokytojui, kuris gerbia vaiką, įsiklauso į jį, nereikia jokių rekomendacijų, nes jis suvaldo klasę ir netaikydamas bausmių. Tokie mokytojai gerbiami dėl savo požiūrio ir elgesio, o ne dėl to, kad reikalauja paklusti.“
„Naujosios rekomendacijos nesprendžia problemų, nes yra skirtos tik susidoroti su pasekmėmis, – antrina tėvų ir vaikų santykių psichologė Ramunė Želionienė. – Kai chuliganiškai elgdamasis vaikas išbalansuoja visą klasę ir mokytojas jį paėmęs už rankos išveda, ką tuo pasako? Tik dar kartą patvirtina, kad toks mokinys yra niekam tikęs, bet motyvo, kodėl turėtų elgtis kitaip jis vis tiek nemato.“
Psichologė pabrėžia, kad vaikai iš kantrybės išveda tuos mokytojus, kurie leidžiasi išvedami. Mat vaikams, kurie jaučiasi nemylimi šeimoje ar turi kitokių psichologinių problemų, būtina gauti nesvarbu kaip išsireikalauto dėmesio, kad galėtų jaustis svarbūs. R.Želionienė paaiškina, kad apimti depresyvios nuotaikos daugelis mokinių neužsisklendžia, o, atvirkščiai, pradeda maištauti, nes turi daug energijos.
„Iš tiesų pakanka vaikui skirti kelias minutes širdingo dėmesio, parodyti, kad mokytojui rūpi jo nuotaika, ir elgesys pradeda keistis. Juk kiekvienas pedagogas gali tam skirti penkias minutes pamokos laiko, užuot moralizavęs ir pamokslavęs. Svarbu pabrėžti, kad kai suaugęs žmogus nekreipia dėmesio į išsišokimus ar kitokį netinkamą elgesį, vaikas liaujasi taip elgtis, nes nesulaukia reakcijos“, – aiškina R.Želionienė. Ir priduria, kad daugelį konfliktinių situacijų tarp vaikų ir pedagogų išprovokuoja prarastas žmogiškas ryšys, kuris dingsta, kai mokytojai susikoncentruoja tik į egzaminų rezultatus.
A.Murauskas teigia, kad daugelis mokytojų įsitempę, bijo gauti nuobaudą iš vadovybės už prastus mokinių rezultatus, nes ugdymo proceso užsakovai yra ne tėvai, o ŠMM. „Mokyklos santykiai su tėvais užsimezga tik tada, kai vaikas išdaužia langą. Net į susirinkimus daugelis tėvų nevaikšto. O ir ko ten eiti, jeigu visa informacija dabar yra elektroniniame dienyne. Į tėvų nuomonę neįsiklausoma nei dėl, tarkim, geresnio klimato klasėje kūrimo, nei dėl mokytojo nekompetencijos. Jokių galių tėvai neturi ir dėl mokytojo atleidimo iš darbo inicijavimo“, – apgailestauja Lietuvos tėvų forumo tarybos narys.

Populistinis šou prieš rinkimus

Akivaizdu, kad tokiam pedagogui, per kurio pamokas vaikai eina galvom ar net lūžta suolai, dūžta langai, o jis pats yra iškoneveikiamas mokinių, mokykloje ne vieta, ir net griežčiausios bausmės jam nepadės tapti autoritetu. Vis dėlto ŠMM klerkai vis dar tikisi, kad suteikus mokytojams daugiau teisių galima pažaboti netinkamai besielgiančius vaikus.
Beje, dėl to neabejoja ir nemažai pedagogų. Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė, viena iš rekomendacijų dėl mokinių drausminimo priemonių rengimo iniciatorių Jūratė Voloskevičienė piktinasi, kad dėl visų dabartinės mokyklos problemų kaltinami tik mokytojai. „Mokytojas turi teisę į saugią aplinką. Taip pat ir tie vaikai, kurie nori mokytis, negali kentėti dėl kelių bendraklasių, keliančių sumaištį. Iki šiol pedagogai bijodavo skųstis administracijai, kad neišgirstų siūlymo pasiieškoti kitos darbo vietos. Bijodami užsitraukti vadovybės nemalonę dėl menkinamo mokyklos vardo nedrįsdavo kreiptis ir į nepilnamečių inspektorius. Dabar kilus konfliktinei situacijai galės remtis naujomis rekomendacijomis“, – svarsto J.Voloskevičienė.
Jos manymu, mokytojas, kurį įžeidė mokinys, turi teisę reikalauti moralinės žalos atlyginimo, o vaikui gali grėsti atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė pastebi, kad daugelis pedagogų nežino įstatymų, kurie yra jų pusėje, todėl planuojama pradėti rengti teisinius mokytojų švietimo seminarus.
O štai Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovas Eugenijus Jesinas tikina, kad tiek visuomenė, tiek mokytojai nežino, kad yra klaidinami dabar – parengus rekomendacijas dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams. Mat jos, E.Jesino žodžiais, prieštarauja tiek Lietuvos civiliniam kodeksui, tiek Administracinių teisės pažeidimų kodeksui. Tad tėvai kaip ir iki šiol už vaiko sugriebimą už rankos, už išprašymą iš klasės mokytoją galės apkaltinti smurtu ar mokinio teisių pažeidimu. „ŠMM parengtos rekomendacijos neturi teisinio pagrindo. Tad nepakeitus teisinės bazės, nenustačius aiškių mokytojų, tėvų ir vaikų teisių bei pareigų, jos tėra populistinis šou prieš rinkimus“, – kritikuoja E.Jesinas.
Jo žodžiais, mokyklos gali prisirašyti įvairių vidaus taisyklių, tačiau jos negali prieštarauti pagrindiniams Lietuvos įstatymams. Tad iškračius mokinio kuprinę ir radus, tarkim, peilį, mokytojui vis tiek gali grėsti sankcijos už privatumo pažeidimą, nors naujosios rekomendacijos tokią teisę ir suteikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitraščio “Veidas” tyrimas atskleidžia skandalingą faktą: absoliuti dauguma visų mokyklų vadovų tai pačiai mokyklai vadovauja daugiau kaip dvidešimt metų, penktadalis – virš trisdešimties, o keliolika – po keturiasdešimt ir daugiau metų.

“Kai prieš keletą metų panorau išsiaiškinti, kas vyksta mano antroko klasėje, kad net žingeidūs vaikai nebenori eiti į mokyklą, skundžiasi triukšmu pamokų metu, guodžiasi dėl grubaus mokytojos elgesio ir net patyčių prieš kai kuriuos vaikus,  iš direktorės išgirdau atsainų atsakymą: “Aš jums neleisiu stebėti pamokos, nes mokytoja yra tam nepasiruošusi, apie tai reikia pranešti prieš dvi savaites, juk mokytojai kelia didžiulį stresą jūsų dalyvavimas pamokoje. O, jei jums nepatinka mūsų mokykla, eikite į privačią”, – pasakojo vilnietė, nenorėjusi skelbti savo pavardės. Ir pasirodo, taip nusivylusi buvo ne tik mūsų pašnekovė, – iš jos sūnaus klasės į kitas mokyklas, ar kitas klases išėjo net dešimt vaikų, bet mokytoja – nepajudinama.
Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė įsitikinusi, kad tokia situacija daugelyje savivaldybių mokyklų susiklostė dėl to, kad savo postuose užsidėdėję mokyklų vadovai ne tik nebesugeba generuoti naujų idėjų, o ir nebemato, kas vyksta jų kolektyvuose, yra pernelyg susitapatinę su senaisiais mokyklos kadrais. “Jei direktorius norėtų, jis nesunkiai atleistų kiekvieną nebenorinti ar nebegalinti dirbti mokytoją. Užtenka su kompetentingais juristais surašyti detalę pareiginę instrukciją, ką kiekvienas mokytojas privalo daryti bei parengti išsamią darbo sutartį, kokie yra kiekvienos šalies įsipareigojimai ir teisės. Privačiose mokyklose prastas mokytojas neužsibūva ilgiau kaip mėnesį ar du. O savivaldybių mokyklų direktoriai dažnai dangsto savo vadybos broką Darbo kodekso suvaržymais”, – kritikuoja I.Baranauskienė.

Prarasti direktoriaus vietos neįmanoma
“Negali būti, kad yra mokyklų direktorių, kurie mokykloms vadovauja po 30-40 ir daugiau metų, – sužinojęs “Veido” tyrimo rezultatus iš nuostabos aiktelėjo Vilniaus pedagoginio universiteto prorektorius Aivas Ragauskas. – Tai nenormali situacija: Prezidento kadencija apribota, parlamentarų – apribota, rektorių ir kolegijų direktorių – apribota, o štai mokyklos direktorius gali vadovauti iki pensijos. Bet juk po dvidešimties metų vadovavimo vienai ir tai pačiai mokyklai, jis nebegali nieko gero duoti nei mokiniams, nei visai bendruomenei. Jis jau yra išsisėmęs: nebelieka dinamikos, atvirumo, o ir jam pačiam nebeįdomu”.
M.Romerio universiteto docentė dr. Jolanta Urbanovič, rašydama disertaciją apie mokyklų savarankiškumą, irgi buvo nustėrusi, kai sužinojo, kiek metų kai kurioms mokykloms vadovauja jų direktoriai. Be to, rašant mokslo darbą ši MRU dėstytoja atliko dar ir kokybinę analizę, tad teko bendrauti su įvairių šalies regionų mokyklų vadovais. “Su vienais, dažniausiai jaunesniais, direktoriais buvo labai paprasta tiek kalbėtis, tiek vėliau elektroniniu paštu ar telefonu suderinti atsakymus, su kitais, turinčiais ilgą vadovavimo vienai mokyklai stažą ir jau garbaus amžiaus direktoriais net susikalbėti buvo sunku. Tuomet priėjau prie išvados, kad po 10–20 metų ir daugiau žmogus negali vadovauti tai pačiai mokyklai”, – sako dr. J.Urbanovič.
Tiek VPU prorektorius A.Ragauskas, tiek MRU docentė dr. J.Urbanovič sutaria, kad tik vienas kitas mokyklų direktorius, vadovaujantis daugiau nei 20 metų, yra autoritetas, šviesulys, kurį praradusi mokykla stipriai nukentėtų. O MRU docentas, dėstantis apie įstaigų vadybą, Dangis Gudelis apibendrina, kad, kurie seniai vadovaujantys direktoriai ir tolau gali eiti pareigas, o kurie išsikvėpė, geriausiai parodo gimnazijų reitingas.
“Suprasčiau, jei šita situacija būtų privačioje mokykloje ar bet kurioje kitoje kompanijoje, kuri pasiekia puikių rezultatų ir, kurios akcininkas, valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius yra vienas ir tas pats asmuo, bet tai jokiu būdu neturėtų būti savivaldybės ir valstybės švietimo įstaigose”, – pažymi prof. A.Ragauskas.
O štai vienas mūsų šalies verslo lyderių, koncerno “MG Baltic” vadovas Darius Mockus, paklaustas, ar įmanoma švietimo įstaigai kokybiškai vadovauti 30 metų ir ilgiau, pastebėjo: “Į mūsų švietimo sistemą taip ir neatėjo nei verslo vadybiniai principai, nei konkuravimas. Kita vertus, nors versle esama pavyzdžių, kai kompanijoms kai kurie vadovai sėkmingai vadovauja po 20 ar 40 metų, vis dėlto tai yra greičiau unikalios išimtys, o ne taisyklė. O apie mokyklų vadovų darbo kokybę ir gebėjimą toliau vadovauti ypač daug pasako pedagogų kolektyvas”.
“Iš tiesų mūsų mokyklose susiklostė tokia pat ydinga situacija kaip daugelyje ES institucijų Briuselyje, kur juokaujama, girdi, norint prarasti eurokrato vietą reikia nebent ką nors nužudyti”, – perfrazavęs Briuselio biurokratų kalbas ironizuoja prof. A.Ragauskas apie Lietuvos mokyklų direktorių sotų, užtikrintą ir saugų gyvenimą iki pensijos.
“Iš tikrųjų daugelis savivaldybių atstovų pripažįsta esą nepajėgūs pajudinti nieko gero vaikams nebeduodančių mokyklų direktorių: jei tik atleisi, tuoj į teismą ir šis grąžins į darbą beigi kompensaciją už priverstines pravaikštas priskaitys, – teigia doc. J.Urbanovič. – Tad daugelis savivaldybių atstovų susitaikė su tokia padėtimi ir nieko nebedaro”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje jau du dešimtmečius vos ne kasmet keičiant bendrojo lavinimo mokyklų baigiamųjų egzaminų tvarką ar struktūrą, mokymo metodus ir programas, siekiama, kad mokykla ugdytų asmenybes. Deja, daugelis mokinių ir dabar vis tiek negeba nei kūrybiškai, nei kritiškai mąstyti, diskutuoti, argumentuotai dėstyti nuomonės.

Prieš porą savaičių pedagogai ir mokiniai sužinojo, kad jų vėl laukia pokyčiai: dabartiniams vienuoliktokams, kurie stos į universitetus, teks laikyti ne tris, kaip iki šiol, o penkis valstybinius egzaminus. Taip siekiama, kad į valstybės finansuojamas vietas patektų visapusiškai pasirengę jaunuoliai, taip pat skatinti mokinius rinktis ne vien socialinius mokslus, pastaraisiais metais sulaukiančius neproporcingai didelės dalies studentų.
Ši naujovė sukėlė daugelio mokinių ir mokytojų nepasitenkinimą, kurį mokiniai išreiškė protestuodami prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Jų pusėn stojo ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, pranešdama, kad jeigu naujieji stojančiųjų į aukštąsias mokyklas atrankos kriterijai bus pradėti taikyti nuo 2014 m., o ne metais vėliau, ji kreipsis į teismą. Mat, E.Žiobienės nuomone, sprendimai buvo priimti skubotai, todėl pažeisti teisėtų lūkesčių ir vaikų interesų prioritetiškumo principai.
Beje, mokinius piktina ne tiek tai, kad apie naująją tvarką buvo pranešta prasidėjus mokslo metams, kai vienuoliktokai jau buvo pasirinkę, kuriuos valstybinius egzaminus laikys, bet kad dabar teks daugiau mokytis. Pasak švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio, tokia vaikų reakcija patvirtina, kad mokykloje pastaraisiais metais mokomasi tik tų dalykų, kurių bus laikomi egzaminai. „Veido“ kalbinti gimnazijų direktoriai taip pat pripažįsta, kad daugelyje Lietuvos mokyklų vis dar didžiausias dėmesys skiriamas ne tam, kaip vaikus išmokyti mokytis, o egzaminams, kurių užduotys orientuotos į sausas žinias. Tad didesnė dalis pedagogų vis dar veda akademines pamokas, naudodami tik kreidą bei lentą ir pasiteisindami, kad per egzaminus vis tiek nereikalaujama kritiško požiūrio, nuomonės, paremtos savais argumentais.

Danų mokytojams atsakomybė tenka tik už mokymą, o ne už išmokymą

Vilniaus Ozo gimnazijos direktorius Albinas Daubaras pabrėžia, kad kritinis mokinių mąstymas formuotųsi, jeigu būtų svarbi asmeninė vaiko nuomonė vienais ar kitais klausimais. Deja, dabar, tarkim, rašant lietuvių kalbos baigiamąjį darbą, jeigu remiamasi ne literatūra, o tik asmenine patirtimi, aukšto įvertinimo gauti nepavyks. „Tad kam galvoti ir analizuoti, jeigu užtenka žinoti autoritetų frazes? – svarsto A.Daubaras. – Žinoma, egzaminai būtini, jie disciplinuoja, skatina intensyviau mokytis, pakelia statusą. Nė vienam nepakenks ir keli papildomi egzaminai, tačiau jų turinys turėtų būti kitoks – orientuotas į kūrybiškumą ir asmenybę. O šiuo metu, atvirkščiai, reikalaujant turėti tik daug informacijos, bet neskatinant ja operuoti, asmenybė slopinama.“
Štai, pavyzdžiui, Danijoje laikant baigiamuosius egzaminus leidžiama naudotis net internetu, o mokiniai, egzaminą laikantys C lygiu (Danijoje A lygiu mokomasi trejus metus, B – dvejus, C – vienus), užduotis gauna viena diena anksčiau, kad galėtų pasirengti namie. „Tačiau laikant A lygiu, tarkim, fizikos egzaminą reikia atlikti eksperimentą, trunkantį apie dvi valandas, ir paskui dar pusvalandį kalbėti. Danijoje visi egzaminai vyksta raštu ir žodžiu“, – atskleidžia dvylika metų Molėtų gimnazijai vadovavusi, o šiuo metu Danijoje gyvenanti Aušra Narbutaitė-Jorgensen.
Jos nuomone, Lietuvoje sudarytos sąlygos vaikui mokytis pagal savo galimybes, tačiau kai reikia laikyti egzaminus, tos galimybės sumažėja. Be to, kai ugdymo procesas yra orientuotas į egzaminus, jį sunku paversti kūrybišku, įdomiu, nes tiek mokytojai, tiek mokiniai bei tėvai jaučia baimę dėl egzaminų rezultatų. „Dauguma mokytojų Lietuvoje susigūžia ir visą savo darbą fokusuoja tik į egzaminus, nes bijo blogai parengti mokinius, taip pat jaučia ir nuolatinį spaudimą dėl pamokų tikrinimo. Danijoje pamokų niekas netikrina. Mokiniai gali rašyti direktoriui skundą, kuriame turi būti konkrečiai išdėstyta, kas netenkina, kodėl ir ką nori, kad mokytojas darytų kitaip“, – Danijos ir Lietuvos švietimo sistemas lygina A.Narbutaitė-Jorgensen.
Dar vienas akivaizdus skirtumas – požiūris į aukštąjį mokslą. Kaip pastebi buvusi Molėtų gimnazijos direktorė, Danijoje svarbiausia, kad žmogus mokytųsi tos specialybės, kurią įgijęs dirbtų mėgstamą darbą, tuomet jis bus geras darbuotojas. O kiek kartų, keturis ar daugiau, bandys įstoti – visai nesvarbu. „Lietuvoje tai būtų prarasti metai, todėl daugėja blogai dirbančių, nelaimingų žmonių“, – neabejoja A.Narbutaitė-Jorgensen.
Įdomu ir tai, kad Danijoje Švietimo ministerija nusprendžia, kokius egzaminus laikys kiekvienas mokinys. Apie tai per Paskutinį skambutį praneša gimnazijos direktorius. Ir visai nesvarbu, kad vaikas mokėsi pagal humanitarinį profilį, – jam gali tekti laikyti atitinkamo lygio matematikos ar net kūno kultūros, biologijos egzaminus. Tad ir universitetai studentus atsirenka ne tik pagal baigiamuosius egzaminus – vieni kviečia į pokalbius, kiti žiūri į metinius pažymius. „Vis dėlto pagrindinis Danijos ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumas – kad danų mokytojams atsakomybė tenka tik už mokymą, o ne už išmokymą“, – apibendrina A.Narbutaitė-Jorgensen.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Kijevo” kotletas už tris litus, o sriuba už litą mokyklose pietaujančių vaikų tėvams vis dažniau kelia įtarimų, kad jei maistas toks pigus, gal vaikai maitinami nekokybiškais produktais, kuriuos tiekiančios mažiausią kainą pasiūliusios ir dėl to konkursus laimėjusios įmonės sutaupyti mėgina vaikų sveikatos sąskaita.

Mitybos specialistai tokius įtarimus bando sklaidyti tikindami, kad Lietuvos moksleiviams maitinimo galėtų pavydėti bet kurios kitos ES šalies moksleiviai, o šalyje veikiančią naują maitinimo tvarką vadina pažangiausia Europoje.
Pasak Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo Almanto Kranausko, įtarimų tėvams greičiausiai kyla dėl to, kad jie nežino, jog nemenka dalis maisto kainos sumokama iš valstybės ir savivaldybių biudžeto, tad patiekalas, kuris mokykloje parduodamas už tris litus, iš tiesų kainuoja gerokai brangiau.
“Be to, Lietuva gali pasigirti itin griežtais maisto saugos reikalavimais, o produktai, kurie nepalankūs vaiko sveikatai – turintys daug riebalų ir angliavandenių, įskaitant subproduktus, kavą ar gazuotus gėrimus, mokyklose apskritai draudžiami”, – aiškina specialistas, pridurdamas, kad tokios griežtos taisyklės negalioja jokioje kitoje ES valstybėje.
Na, o maistui, nepatenkančiam į draudžiamų produktų sąrašus, taikoma net keturguba kontrolė. Pirmiausia kiekviena mokykla turi specialistą, kuris tikrina, kas patenka ant vaikų stalo ir ar nustatytų reikalavimų laikomasi. Kartu maisto tiekimo organizavimą stebi Visuomenės sveikatos centras, sauga rūpinasi Maisto ir veterinarijos tarnyba. Be to, veikia ir maisto tiekimo operatoriaus savikontrolė. Galiausiai, specialisto teigimu, mokymo įstaigose iškabinti kokybės telefonai, kad ir patys vaikai ar jų tėvai galėtų paskambinti, jei turi nusiskundimų dėl maisto kokybės.
Beje, tokia tvarka nuo šio rudens apėmė ne tik mokyklas, bet ir visas kitas vaikų ugdymo įstaigas – vaikų darželius, lopšelius, vaikų socialinės globos namus. Negana to, šiuo metu rengiami produktų kokybės reikalavimai, kad maisto tiekėjai, laimėję konkursą, nepateiktų žemesnės rūšies, nei reikia, vaikams leidžiamų produktų.

Lietuva Europoje išsiskiria ne tik šildymo, maisto ar degalų, bet ir mokyklinių prekių kainomis. „Veidas“ palygino, kiek pinigų prieš rugsėjo pirmąją išleidžia pradinukų tėvai Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje.

Antros ir trečios klasės mokinių tėvų paprašėme apytikriai suskaičiuoti, kiek jie išleido ruošdami savo atžalas naujiems mokslo metams: kiek sumokėjo už įvairias kanceliarines prekes, pratybų sąsiuvinius, kuprinę, sportinę aprangą bei kitas būtinas prekes. Tiesa, į išlaidų krepšelį neįtraukėme mokyklinės uniformos siuvimo išlaidų, nes jos būtinos ne visose mokyklose.
Londone gyvenanti lietuvė Indra Domeikienė apskaičiavo, kad išruošti antraklasį sūnų į mokyklą jų šeimai šiemet atsiėjo apie 400 Lt. „Nupirkome ir naują kuprinę, ir sportinę aprangą, visas reikalingas pratybas“, – suskaičiavo mama.
Netoli Berlyno gyvenanti Milda Petrulevičienė taip pat augina antroką, o jo mokyklinėms prekėms sako teišleidusi apie 350 Lt. Tiesa, moteris pabrėžė, kad šįkart nereikėjo pirkti kuprinės – sūnus toliau naudosis pernai pirktąja.
Na, o klaipėdietė Monika Maželienė, kurios dukra šį rudenį eis į trečią klasę, išleido daugiausiai – apie 550 Lt, nors naujos kuprinės ir ji šiemet nusprendė dar nepirkti, šeima dar nerado ir vaikui tinkamų sportbačių kūno kultūros pamokoms. Vien pratybų sąsiuviniai, pasak klaipėdietės, atsiėjo, apie šimtą litų. „Pirkau pigesnes prekes, visus pieštukus, sąsiuvinius ir kitas kanceliarines prekes įsigijome su nuolaida prekybos centruose“, – pridūrė M.Maželienė.

Ir tarpukario, ir dabartinę Lietuvos ugdymo sistemos ambicingą viziją kūrė iškilios asmenybės.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. vasario 16-ąją skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“ Kurti tiek tarpukario, tiek šios nepriklausomybės švietimo koncepciją buvo patikėta iškilioms asmenybėms, suvokiančioms šios srities svarbą Lietuvos ateičiai. Tai leido pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Asmenybės, telkusios idėjų branduolį
Šalia pirmojo Lietuvos švietimo ministro J.Yčo neeilinį vaidmenį kuriant tarpukario Lietuvos švietimo sistemą suvaidino nemažas būrys intelektualų. 1919 m. pirmąjį Lietuvos švietimo reformos projektą parengė suo-mių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis. Tarp garsiausių švietimo sistemos kūrėjų buvo lietuvių kalbos normintojas, terminijos tvarkytojas, vadovėlių autorius Jonas Jablonskis.
Į švietimo sistemos kūrimo procesą įsitraukė garsūs rašytojai: Pranas Mašiotas, Vilius Storosta (Vydūnas), Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Filosofas Stasys Šalkauskis sukūrė originalią „pilnutinio ugdymo“ sistemą, skatinusią ugdyti žmogų visoms gyvenimo sritims, lavinant ir turtinant visas jo galias. Šiuo požiūriu to meto ir dabartinė švietimo koncepcija panašios.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. prie lietuviškos švietimo sistemos kūrimo vairo stojo mūsų profesūra: Vanda Zaborskaitė, Viktorija Daujotytė, Elena Bukelienė, Donatas Sauka, Aloyzas Sakalas, Vytautas Landsbergis, garsūs mokslininkai, pedagogai, visuomenės veikėjai. Tačiau pati ryškiausia žvaigždė, švietusi visą šios nepriklausomybės laikotarpį ir didžiausias švietimo ir mokslo srities autoritetas buvo profesorė Meilė Lukšienė, kėlusi humanistinę ugdymo filosofiją ir visuomet pabrėždavusi, kad vaikas turi būti viso ugdymo centre.

Beraščių sumažėjo nuo 33 iki 2 proc.
Tarpukario Lietuvoje, panašiai kaip ir dabar, vyravo dvi skirtingų ideologijų partijos, bet dėl svarbiausių švietimo reikalų sutarta. Abu periodai panašūs tuo, kad švietimo sistemą siekta įtvirtinti įstatymais.
Anuomet tarp socialdemokratų ir krikščionių demokratų virė diskusijos, ar valstybė turi teisę savo rankose monopolizuoti ugdymą ir nustatyti ugdymo turinį, ar, priešingai privalo sukurti prielaidas švietimo erdvėje visapusiškai reikštis privačiai iniciatyvai.
1918 m. valstybė perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios.
1919 m. buvo priimti Pradžios mokyklų ir aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų laikinieji įstatai. 1921 m. paskelbtas Įstatymo mokslui sutvarkyti bendrojo lavinimo Švietimo ministerijos mokyklose projektas. 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Patvirtinta ketverių metų visiems mokyklinio amžiaus vaikams privaloma pradžios mokykla.
1926 m. birželio 22 d. premjeras Mykolas Sleževičius Seime paskelbė Ministrų kabineto deklaraciją: strateginiu tikslu paskelbtas visuotinio raštingumo įgyvendinimas. 1923 m. 32,6 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. 1940 m. jų liko tik 2 proc.
1936 m. Švietimo įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti mylėti Lietuvą, o gimnazija – dar ir parengti aukštajam mokslui. Šis įstatymas buvo vakarietiškas, atitinkantis to meto pasaulio edukologijos ir vadybos lygį.

Prioritetas – tautinė mokykla
Šiuolaikinėje Lietuvoje būta nemažai paralelių su tarpukario Lietuvos švietimo sistema. Visavertės asmenybės ugdymo  modelis, taikytas iki karo, palaipsniui buvo įgyvendinamas ir po 1990-ųjų. Paskelbus nepriklausomybę 1918 m. buvo keliamas tikslas įveikti rusų kalbos įtaką, o 1990-aisiais – prioritetas buvo atsikratyti sovietinės ideologijos, iki tol bruktos per ugdymo įstaigas.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotojos dr. Ritos Dukytai
tės, šioje srityje neeilinį vaidmenį ir suvaidino habil. dr. M.Lukšienė, jau nuo 1988 m. kvietusi aktyvius pedagogus ir kitų sričių ekspertus kurti savą švietimo sistemą. 1988 m. paskelbta Tautinės mokyklos koncepcija tapo nuosekliai vykdytos ir dabar jau įtvirtintos Lietuvos švietimo koncepcijos pagrindu.
1990 m. sausį paskelbtas Švietimo įs ta tymo projektas, tad 1990 m. kovo 11 d. pa skelbus apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę Švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m. birželį priimtas Švietimo įstatymas, spalį paskelbta reformos programa, 1992 m. patvirtinta koncepcija. 1999 m. buvo parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai.
Taip žingsnis po žingsnio ateita iki įvairialypio mokyklų modelio: pradinė mokykla yra artima vaikui, pagrindinė ugdo bendrąsias kompetencijas, o gimnazijoje moksleivis skatinamas puoselėti ir plėtoti savo gebėjimus.

Aukštojo mokslo kokybė be reformos menko
Lyginti tarpukario Lietuvos ir šiandieninio aukštojo mokslo neįmanoma, nes visuomenės poreikiai ir nuostatos buvo visai kitokie. 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilnių, liko neįgyvendintas siekis atkurti lietuvišką universitetą. Tais pačiais  metais Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). 1922–1939 m. įkurtos dar aštuonios aukštosios mokyklos. Beje, aukštasis mokslas buvo mokamas.
Po 1990-ųjų buvo ypač svarbu įtvirtinti aukštųjų mokyklų autonomiją – ideologinę, kūrybinę, vidaus gyvenimo tvarkymo, kartu sukuriant prielaidas kokybiškai aukštojo mokslo sistemai Lietuvoje. Jau 1991 m. Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtino kelių pakopų studijas: bakalauro, magistro ir doktorantūrą. Pasak švietimo ir mokslo viceministrės dr. Nerijos Putinaitės, vėliau pertvarkos vyko remiantis užsienio patirtimi.
Lietuvos aukštojo mokslo trūkumai ypač akivaizdžiai atsiskleidė, kai stojant į ES mūsų šalis buvo įtraukta į ES statistiką. „Tuomet paaiškėjo, kad Lietuvoje yra labai daug specifinių problemų, pavyzdžiui, per mažas finansavimas, skiriamas vienam studentui. Po 2000 m. Vyriausybė didino valstybės finansuojamų vietų skaičių, bet aukštųjų mokyklų finansavimas nedidėjo, o tai galėjo vesti prie studijų kokybės žlugimo. 1996–1997 m. Norvegijos mokslo tarybos, o 2003 m. Pasaulio banko ekspertizė parodė, kad būtina koncentruoti mokslo įstaigas, nes liksime Europos nuošalėje, – pasakoja dr.N.Putinaitė. – Galų gale pasigirdo ekspertų balsų, kad tokiose šalyse, kaip Lietuva, nedarant esminių struktūrinių pertvarkų, aukščiausias lygis, kokį galės suteikti universitetai, bus tik bakalauro laipsnis. Šios negailestingos prognozės buvo aiškus signalas, kad būtina imtis esminių pokyčių.“
Maždaug 2006 m. prasidėjo intensyvios diskusijos dėl aukštojo mokslo. Tačiau vos tik pradėjus kalbėti apie institucijų jungimą, valdymo reformą, kildavo didelis pasipriešinimas, labiausiai iš akademinių institucijų administracijos. Nors Aukštojo mokslo plėtros plano projektas rengtas kaip labai ambicingas, vykstant diskusijoms jis buvo „nugludintas“ ir 2008 m. patvirtintas be esminių pertvarkos momentų. Todėl diskusijos vyko toliau.
2009 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtino taip seniai lauktos aukštojo mokslo reformos metmenis. Ši reforma – pirmo ji sisteminė aukštojo mokslo reforma Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Tarp tautinė švietimo vertinimo asociacija Lietuvą vertina kaip didžiausią pažangą švietimo ir mokslo srityje padariusią ES valstybę.
Didelę paramą Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo modernizavimui per struktūrinius fondus suteikė Europos Sąjunga.
Nuo 2004 m. iki dabar išmokėta apie 1,5 mlrd. Lt, o iš viso iki 2013 m. skiriama apie 3,5 mlrd.Lt. Kaip pavyko įgyvendinti minėtą aukštojo mokslo reformą, objektyviai galėsime įvertinti tik apie 2014-uosius. Reformos pabaigą jos kūrėjai linkę matyti 2015-aisiais. „Manau, struktūriniai nacionalinio masto pertvarkymai jau įvykę. Teisinė bazė sutvarkyta, bet dabar daug kas priklauso nuo pačių aukštųjų mokyklų, nes joms atiduota labai daug galių keistis“, – teigia dr.N.Putinaitė.
Didžiausias iššūkis aukštosioms mokykloms – siekti geriausios studijų kokybės. Jos įrodymų matysime tada, kai mūsų universitetai pradės pasirašinėti bendradarbiavimo su tartis su išskirtiniais pasaulio universitetais, kai studentai iš užsienio atvyks pas mus studijuoti, matydami, kad jiems naudinga mokėti už studijų kokybę, kai Lietuvos jaunuoliai neplanuos mokslų krimsti kokiame nors vidutiniškame Europos universitete ir teiks prioritetą mūsų šalies aukštosioms mokykloms.
Švietimo ir mokslo viceministrė dr. N.Putinaitė visai realiu tikslu vadina iki 2020 m. pasiekti, kad bent vienas iš Lietuvos universitetų būtų įtrauktas į Europos geriausiųjų šimtuką. Pavyzdžiui, Tartu ir Krokuvos universitetai mūsiškius aplenkė. Tai galima pasiekti ne ieškant, kaip pagerinti statistiką, o stengiantis, kad visi – studentai, dėstytojai, universitetų administracija – susitelktų tam bendram tikslui. ■