Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos, vienijančios per šimtą  privačių sveikatos priežiūros įstaigų, vadovai mano, kad sveikatos sistemoje trūksta ekonominio mąstymo, vadybos ir konkurencijos. Kai to nėra, vadybos trūkumai sprendžiami politiniais ir teisiniais ribojimais. Rezultatas skaudus – medikai emigruoja į šalis, mokančias geresnius atlyginimus, o kur dar moralinė pusė: ten prie balto chalato neklijuojamos orumą žeidžiančios etiketės.

Simboliška, kad buvęs sveikatos apsaugos ministras, kaip ir šimtai medikų, taip pat pasirinko emigraciją į Briuselį.

Sveikatos reforma, turėjusi apginti pacientą, tik dar labiau jį nuskriaudė. Dėl gydytojų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos darosi žmonėms neprieinamos, daugelis šalies gydymo įstaigų negali savo pacientams suteikti reikiamų ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų vietoje ir laiku: vizito pas šeimos gydytoją reikia laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą specialistą – ir kelis mėnesius.

Nori atimti galimybę rinktis

Negana to, norima apriboti teisę rinktis gydytoją, pažangesnę metodiką, aukštesnės kokybės medicinos priemones. „Tai nesąžininga Lietuvos žmonių atžvilgiu. Aukštos kokybės gaminio kaina skiriasi – nesvarbu, ar tai batai, ar automobilis, ar sveikatos priežiūros paslauga. Kodėl žmogui netrukdoma seno opelio keisti į naują mersedesą, tačiau neleidžiama rinktis sveikatos paslaugos teikėjo?“ – retoriškai klausia vieno seniausių ir didžiausių Lietuvoje privačių gydymo centrų vadovas Vidmantas Rimantas Samuitis.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme įtvirtinta nuostata, kad valstybės laiduojama nemokama asmens sveikatos priežiūra šalies sveikatos sistemos įstaigose turi būti teikiama nemokamai ir už šias sveikatos priežiūros paslaugas iš paciento negali būti reikalaujama papildomo mokesčio. Tačiau pacientai savo iniciatyva gali pasirinkti brangiau kainuojančias paslaugas ir jų kainų skirtumą sumokėti patys. Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio pakeitimo projekte Sveikatos apsaugos ministerija pastarąją galimybę siūlo panaikinti.

„Projekte numatyta, kad pacientas gali pasirinkti aukštesnės kokybės brangiau kainuojančias, jam individualiai labiau tinkančias medžiagas, tyrimus, vaistus, medicinos pagalbos priemones. Tačiau išbrauktas pagrindinis žodis „paslaugas“. Tai, kas, vaizdžiai tariant, buvo ties riba, tačiau vis dėlto suteikė galimybę, norima panaikinti. Tokie sprendimai ne tik skaudžiai atsilieps žmogui, visuomenei, bet ir ves į sveikatos apsaugos į stagnaciją. Ne tik privačią, bet ir valstybinę“, – teigia pašnekovas.

Bendrosios medicinos praktikos (BMP) klinikos direktoriui V.R.Samuičiui labai keistas daugumos šalies politinių partijų nusistatymas, noras riboti privačią mediciną, susiaurinti veiklos sritį. „Atrodo, kad valstybei nereikia investicijų. Iš tiesų jų reikia viskam: gynybai, švietimui, tai pačiai sveikatos apsaugai. Jei privatūs investuotojai nukreips daugiau lėšų į naujų gydymo įstaigų pastatus, medicininę įrangą, liks daugiau lėšų valstybei. Jei nebus statoma dirbtinių barikadų privačiai medicinai, daugiau lėšų bus galima nukreipti neįgaliesiems, pensininkams, nes išgalintys už dalį paslaugos susimokės patys, valstybė galės suteikti aukštesnės kokybės paslaugą tiems, kurie neturi galimybių primokėti“, – argumentus vardija BMP klinikos vadovas.

Naikinamas vienas sveikatos sistemos finansavimo šaltinių

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), išnagrinėję atnaujintą Sveikatos sistemos įstatymo projektą ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimą, jiems taip pat nepritaria.

„Priėmus įstatymo pakeitimus būtų apribojamas vienas iš dabar esančių teisėtų sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių – žmonių asmeniniai mokėjimai patiems padengiant brangiau kainuojančių kompensuojamų paslaugų faktinį kainų skirtumą. Pacientui apribojus galimybę prisimokėti, sveikatos sistema netektų lėšų iš asmeninių žmonių mokėjimų, kurios, žinant ribotas valstybės galimybes teikti medicinos paslaugas nemokamai, yra itin reikalingos sveikatos sistemai finansuoti ir funkcionuoti. Pabrėžtina, kad privačios išlaidos sveikatai Lietuvoje 2011 m. sudarė 28,7 proc. visų sveikatos išlaidų, o asmenų tiesioginiai mokėjimai sudarė 97,4 proc. privačių išlaidų sveikatai. Tai rodo, kad tiesioginiai mokėjimai sveikatos sektoriui yra ypač svarbus finansavimo šaltinis“, – aiškina LLRI ekspertai.

Tyrimų duomenimis, pastaraisiais metais beveik pusė šalies gyventojų yra naudojęsi privačios medicinos paslaugomis. Pamažu formuojasi ir dalis visuomenės, kuri naudojasi tik privačia medicina, – tokių pacientų praėjusiais metais buvo 6 proc. Tad, nepaisant skirtingų šviesoforo spalvų valstybinei ir privačiai medicinai, pastaroji įsitvirtino kaip svarbi sveikatos apsaugos sistemos dalis.

Privačios gydymo įstaigos konkuruoti nepajėgs

R.V.Samuitis neslepia nuogąstavimo, kad dalis privačių gydymo įstaigų nebus pajėgios paslaugų kaina konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, todėl bus paprasčiausiai priverstos pasitraukti iš sveikatos sektoriaus. Jo žodžiais, dėl sumažėjusios konkurencijos valstybė susidurs su dar didesne problema visiems pacientams laiku užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Bus sumažintos pacientų galimybės rinkis gydymo įstaigą.

BMP klinikos vadovas pabrėžia, kad Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija nėra nusiteikusi prieš valstybinę mediciną. „Mes už glaudų bendradarbiavimą ir vienodas konkurencijos sąlygas“, – sako V.R.Samuitis.

Pastangas gali įvertinti tik pacientai

„BMP klinikos pacientai yra ne tik mūsų šalies gyventojai, bet ir emigravusieji į užsienį ir užsienio šalių – Skandinavijos, Rusijos, Kazachijos, Tadžikijos piliečiai. Jie suvokia, kad sveikatos apsauga, jei ji kokybiška, saugi ir teikiama laiku, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kainuoja brangiai. Dažnai metamas nepagrįstas kaltinimas, kad privati medicina žiauri, orientuota į jauną žmogų. Priimame visus, būna, kad ir padovanojame brangią paslaugą neišgalinčiam susimokėti pacientui. O juk tam yra valstybė, kuri privalo pasirūpinti, nes mes visi solidariai mokame mokesčius, kad visi – ir galintys, ir negalintys susimokėti – gautų gerą paslaugą“, – įsitikinęs V.R.Samuitis.

BMP klinika Kaune veikia dvidešimt vienerius metus. Klinikos konsultacijų ir diagnostikos centre įprasta arba skubos tvarka atliekami visi svarbiausi tyrimai, suaugusius ir vaikus konsultuoja praktiškai visų sričių gydytojai specialistai-savo srities lyderiai. Čia veikia novatoriškas odontologijos skyrius, šiai dienai laikomas vienu pažangiausių burnos priežiūros centrų šalyje. Progresyviame chirurgijos skyriuje atliekama daugiau kaip 200 rūšių  įvairių chirurginių operacijų. Klinikos plastinės chirurgijos centras yra vienas seniausių ir didžiausių Baltijos šalyse, 20 proc. pacientų į šį centrą atvyksta iš Vakarų Europos. Socialiai drausti pacientai gali nemokamai gydytis šeimos klinikoje ir  psichikos sveikatos centre. Visą klinikos naujojo korpuso trečiąjį aukštą užima modernus ir jaukus reabilitacijos centras. Po tuo pačiu stogu jau 20 metų veikia viena seniausių privačių estetinės medicinos ir dermatologijos klinikų Baltijos šalyse ,,Grožio pasaulis“, sukaupusi bene didžiausią patirtį gydymo lazeriais srityje.

Klinikos vadovo įsitikinimu, paslaugas ir pastangas gali įvertinti tik pacientai. „Kol kas jie, atrodo, tiki mumis, o juk pasitikėjimas neuždirbamas per kelerius metus. Galime tik pasidžiaugti, kad prisirašančiųjų nuolat daugėja“, – tvirtina V.R.Samuitis.

„Kažkada turėjau gražią svajonę – parodyti žmonėms, kas yra privati sveikatos apsauga, kuo ji skiriasi nuo valstybinės. Realybė šiek tiek sudėtingesnė. Man patiko ir vilties teikia dabartinės ministrės Rimantės Šalaševičiūtės pasakyti žodžiai, kad ir valstybinė, ir privati medicina turi rasti savo vietą ir bendradarbiauti. Džiaugiuosi, kad kliniką perims vaikai, išplės ją ir išpildys mano svajonę. Gal politinių partijų požiūris į privačią mediciną per tą laiką pasikeis, tiek privačios, tiek valstybinės medicinos judėjimą į priekį reguliuos ta pati šviesoforo spalva“, – viliasi BMP klinikos direktorius.

PR

Nors po daugkartinių sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio kreipimųsi į Konstitucinį Teismą dėl valstybinės ir privačios medicinos bendro egzistavimo ir dabartinio sveikatos priežiūros finansavimo modelio atitikties Konstitucijai yra visiškai aišku, kad Lietuvoje gali gyvuoti tiek valstybinė, tiek privati medicina, pastaroji ir toliau stumiama į podukros vietą.

Privati medicina toliau įvairiais būdais diskriminuojama, Konstitucinio Teismo nutarimai ir išaiškinimai sabotuojami, ir tai, Sveikatos apsaugos ministerijos požiūriu, yra sveikintina.
Savaitraščio „Veidas“ surengtoje diskusijoje apie valstybinių ir privačių medicinos įstaigų konkurenciją ir galimus sugyvenimo principus diskutavo sveikatos apsaugos viceministras Gediminas Černiauskas, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė, Lietuvos diabeto asociacijos prezidentė Vida Augustinienė, Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, Nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas prof. habil. med. dr. Vinsas Janušonis, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos viceprezidentas Vidmantas Samuitis ir „Veido“ leidėjas, advokatas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Ši diskusija rengiama po naujo Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl santykio tarp valstybinės ir privačios medicinos. KT suformuluota pozicija pakankamai aiški: yra aiškiai atskirtos funkcijos, tokios kaip gyvybės gelbėjimo ir su tuo susijusios pagalbos, kurią, kaip numatyta Konstitucijoje, privalu suteikti nemokamai iš biudžeto lėšų, bei kitos funkcijos, susijusios su sveikatos apsauga, finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Taip pat KT yra pasisakęs, kad dalis (papildomų) paslaugų galėtų būti finansuojamos iš Privataus papildomo sveikatos draudimo fondo lėšų. To Lietuvoje kol kas nėra, bet turėtų atsirasti.
Vis dėlto tarp valstybinės ir privačios medicinos įžvelgiu diskriminaciją. Pernai dauguma valstybinių medicinos įstaigų dirbo nuostolingai ir tie nuostoliai Sveikatos apsaugos ministerijos buvo kompensuoti suteikiant dotacijas. O štai privačioms neteko nieko. Kita aktuali problema susijusi su įkainių nustatymais: iki šiol valstybinėse gydymo įstaigose apskaita vedama skirtingai nei privačiose. Pirmosios neįskaičiuoja ES paramos, pastatų naudojimo ir kitokių sąnaudų. Dabar visos privačios gydymo įstaigos turi sutartis, kurios baigsis metų gale. Jei ministerija jų nepratęs, savivaldybės turės paskelbti viešuosius pirkimus. Kyla klausimas, kaip jos konkuruos su valstybinėmis įstaigomis, kurios į savo paslaugų kainą neįtraukia 20–40 proc. sąnaudų. Matau riziką, kad privačios gydymo įstaigos apskritai gali būti eliminuojamos iš rinkos. Juk per viešuosius pirkimus svarbu mažiausia kaina.
Taigi pagrindinis klausimas: ar po tų gausių KT nutarimų ir išaiškinimų galime konstatuoti, kad vienoje sveikatos apsaugos dalyje, tai yra sveikatinimo paslaugų suteikimo, valstybė gali leisti normaliai konkuruoti tiek valstybinėms, tiek privačioms įstaigoms? Dar priminsiu Vyriausybės nutarimą dėl pirmo lygio sveikatos apsaugos procentinės apimties. Buvo nutarta, kad šioje srityje turi vyrauti privati medicina (60–80 proc.), nors dabartiniai duomenys rodo, jog ši dalis neviršija trečdalio. Kodėl tai neįgyvendinta?
V.JANUŠONIS: Minėtą nutarimą ir išaiškinimą skaitėme ne vieną kartą ir analizavome, tad norėčiau pasakyti kelias pastabas. Pirmiausia svarbu tai, kad nuo praėjusios kadencijos pradžios tarsi imta skirti valstybinėmis vadintinas įstaigas – valstybinėmis pradėtos vadinti ministerijai pavaldžios įstaigos, o kitos buvo tarsi atskirtos. Vis dėlto šiuo išaiškinimu KT labai aiškiai pasakė, kad valstybinės yra visos.
Antras dalykas, kas išaiškinta šiuo nutarimu, yra tai, kad žmonės pagal savo išgales gali papildomai mokėti už sveikatinimo paslaugas. Taigi priemokos galimos (aišku, tam tikra nustatyta tvarka), nes valstybė neišgali visko apmokėti. Šitai pasakyta aiškiai, nors ir buvo įpiršta nuomonė, kad valstybė turi apmokėti viską. Jei trejus metus iš eilės mažėja finansavimas, be abejonės, tas pacientas, kuris gali susimokėti papildomai, turi turėti tokią teisę. Šiandien tai leidžiantys teisės aktai egzistuoja, ir nemanau, kad jie bus panaikinti.
Trečias labai svarbus momentas – turi būti įteisinta žmogaus pasirinkimo teisė, kurią anksčiau buvo bandoma riboti. Vadinasi, žmogus savo nuožiūra gali rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam atrodo geriausia. Kitas aspektas – nors ne taip retai mėgstama sakyti, kad konkurencijos neturi būti, vis dėlto minima, kad sąžininga konkurencija tarp gydymo įstaigų gali ir turėtų būti.
Galiausiai pridėčiau, kad turi būti išleisti įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji aktai, reglamentuojantys ligonių kasų sutarčių sudarymą su sveikatinimo įstaigomis. Viskas turi būti aišku ir taip iš anksto apgalvota, kad nebūtų galimybių kvestionuoti atskirų atvejų, tai yra su vienu sutartį sudarysiu, o su kitu – ne. Mes patys irgi dėl to turėjome teisinį konfliktą. Negali būti tokių dalykų, kad teritorinės ligonių kasos direktorius tiesiog užsimano ir nesudaro sutarties, nes jam taip atrodo.
A.ŠINDEIKIS: Teisybės dėlei reikėtų priminti, kad Konkurencijos tarybos nutarimas dėl sąžiningo konkuravimo vis dar nėra įgyvendintas. Ne tik dėl to aspekto, kad vedama skirtinga buhalterinė apskaita, bet ir dėl veiksnio, kad yra išlikę tam tikro neskaidrumo sudarant sutartis. Dar nėra iki galo išgrynintų visiems suprantamų kriterijų, užtikrinančių, kad visi subjektai rinkoje būtų lygūs.
V.JANUŠONIS: Teisingai. Buvo pasisakyta tik dėl licencijos ir prašymo ligonių kasai ir kad sutartis turi būti sudaryta. Tik tiek.
G.ČERNIAUSKAS: KT nusakė ir tiksliai išdėstė keletą gana fundamentalių dalykų. Pirma, patvirtino, kad Lietuvoje galioja visuotinės aprėpties principas. Tuo iš esmės pasakyta, kad iš biudžeto pinigai eina visiems ir žmogus gaus išmokas, bet kartu tas pats pasakyta ir apie privalomąjį draudimą, tai yra kad žmogus privalo dalyvauti sistemoje. Kitaip sakant, pakaitinis draudimas negalimas ir tai neatitinka Lietuvos Konstitucijos.
Taip pat aiškiai pasisakyta dėl visuomenės solidarumo: nepriklausomai nuo privalomos įmokos dydžio Privalomojo sveikatos draudimo fondas turi teikti tokias pačias paslaugas visiems piliečiams. Be to, pasakyta, kad yra tarsi trisluoksnis pyragas: yra bazinės paslaugos, kurios turi būti teikiamos visiems piliečiams nemokamai, kitaip tariant, iš biudžeto lėšų, dažniausiai per valstybinį tinklą, bet nebūtinai (privalomasis sveikatos draudimas), ir yra kitos paslaugos. Tai – papildomas draudimas, tiesioginiai mokėjimai. Iš esmės tuo buvo pasisakyta už mišrų sveikatos draudimo modelį.
Beje, paminėsiu, kad viena priežasčių, kodėl kreiptasi į KT, buvo ne dėl privačių ar valstybinių gydymo įstaigų prioriteto, bet dėl Privalomojo sveikatos draudimo teisėtumo. Anksčiau būta tokių nuomonių, kad jis prieštarauja Konstitucijai, o KT aiškiai pasakė, jog prieštaravimų nėra.
A.ŠINDEIKIS: Iš tikrųjų klausimas buvo formuluojamas taip: ar gali valstybinė sveikatos priežiūros įstaiga turėti skirtingus sveikatinimo paslaugų teikimo mastelius. Atsakymas aiškus: jei žmogus moka privalomąjį sveikatos draudimą, jis gauna tą patį, ką ir visi. Jei papildomai susimoka ir nori ko nors daugiau, gali dalį savo privačių lėšų nukreipti į instituciją (taip pat ir valstybinę) ir gauti dar kokių nors papildomų paslaugų.
G.ČERNIAUSKAS: Tikėkimės, kad visa tai sumažins diskusijų lauką ir ves prie stabilumo. Vis dėlto, tiesą pasakius, jei kalbama apie pakaitinį draudimą, tai jo nesiūlo nė viena iš didžiųjų partijų. Netgi liberalai ankstesnėje Vyriausybėje dėl to nediskutavo – jie diskutavo tik dėl papildomo draudimo.
V.SAMUITIS: Tai, ką pasakėte, yra visiems suprantami klausimai, niekas jų nekvestionuoja. Visą laiką privačios struktūros, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir kitos organizacijos, kalbėjo apie tai, kad negalima drausti priemokų šioje paslaugų teikimo sistemoje – net ir būtinosios pagalbos (KT konstatuoja, kad ji gali būti suteikiama ir privačiose gydymo įstaigose, už tai joms bus apmokama). Būtent priemokos ir buvo pats aštriausias klausimas. Kaip dėl to bus toliau? Pavyzdžiui, šiandien pasirašėme sutartį su Valstybine ligonių kasa, ir joje parašyta, kad negalima imti priemokų, išskyrus tam tikrais teisės aktais numatytais atvejais. Jei Ligonių kasa mus patikrintų ir rastų, kad, pavyzdžiui, atlikdami dienos chirurgijos operacijas ėmėme priemoką, mums grėstų mažiausiai tūkstančio litų bauda, nors, atrodo, KT vasario 26 d. išaiškinimas lyg ir aiškiai dėl to pasakė. Taigi kaip viskas bus iš tikrųjų?
A.ŠINDEIKIS: Gal galima teigti, kad minėta sutarties sąlyga prieštarauja KT išaiškinimui?
V.SAMUITIS: Taip, nes įvairiuose teisės aktuose, leidžiančiuose imti priemoką už paslaugas, šitai nėra pakeista, o mus taip daryti verčia Ligonių kasa – esą nesirašykite, jeigu nenorite.
G.ČERNIAUSKAS: Iš tikrųjų Vyriausybės lygiu tvirto apsisprendimo dėl to dar nėra. Taip, žinome, kad priemokos galimos, tą pasakė KT, tačiau kokios tos priemokos – nepasakyta. Tai susitarimo reikalas, dabartinė Vyriausybė kol kas šito nežino. Sveikatos apsaugos ministerija bandė teikti keletą variantų, bet kol kas sutarimo su Vyriausybės nariais dar neturime. Kas aišku šiandien? Taip, priemokos gali būti, tačiau už ką ir kokio lygio jos yra – susitarimo dalykas, ir vėliau tai turėtų būti reglamentuota įstatymais. Dabar pasitaiko tikrai paradoksalių priemokų, kai valstybė per ligonių kasas moka šimtą litų, o vartotojas papildomai sumoka dar du tūkstančius. Taigi ar tie du tūkstančiai litų laikytini priemoka?

Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų.

“Mums nelabai pasisekė su pradine mokykla, tiksliau, su pirmąja mokytoja. Ji dirbo ypač abejingai, nieko nereikalaudavo, netikrindavo namų darbų, klasėje toleravo patyčias, todėl, šiaip ne taip ištvėrę ketvirtą klasę, penktoje vaiką nusprendėme leisti į privačią mokyklą. Ir kol kas džiaugiamės: klasėje mažai vaikų, mokytojai čia kur kas labiau motyvuoti ir vaikams skiria tikrai daug dėmesio, yra nemažai būrelių, o mokestis už mokslą pakeliamas – 650 Lt per mėnesį”, – pasakoja vilnietė Dovilė Šatūnienė.
Du vaikus auginanti Gitana Jurkienė taip pat nusprendė rinktis nevalstybinės mokyklos paslaugas. Nors viena iš moters atžalų pradinį ugdymą baigė valstybinėje bendrojo lavinimo mokykloje, galiausiai tėvai pastebėjo, jog ten daug kas, jų nuomone, daroma netinkamai. “Tad vaikui baigus keturias klases nusprendėme jį vesti į privačią mokyklą – Taikomųjų mokslų licėjų. Ir esame patenkinti: laikas, praleistas privačioje mokykloje, kokybiškesnis, nes joje dėmesys koncentruojamas ne į pažymius, o į lavėjimo procesą, kūrybiškumą, rezultatą ir gebėjimą taikyti žinias.”
Į privačią Šv. Juozapo mokyklą savo vaikus leidžianti Aurelija Martunienė pasakoja, kad šioje mokykloje į mėnesinį 400 Lt mokestį už mokymąsi įeina visos dienos užsiėmimai: maitinimas, ugdymas, prailginta grupė iki vakaro. „Rytais vyksta ryto ratai apie kiekvieno nuotaiką, jausmus. Kadangi tai katalikiška mokykla, santykis su Dievu irgi svarbus. Namų darbų vaikai namo nesineša – viskas daroma mokykloje. Taip kuriasi bendruomenė, į kurią įtraukiami ir tėvai.“
Kitaip nei valstybinėse, privačiose mokyklose ugdymo procesas nėra segmentuotas ir neapsiriboja 45 minučių pamokos trukme. Čia, atsižvelgiant į mokyklos ugdymo koncepciją, vaikai gali būti užimami net ir visą dieną, o dėmesys telkiamas ne tik į teorinius dalykus, bet ir į vaiko jauseną, emocijas.
Nors Švietimo ir mokslo ministerija privataus vidurinio mokslo Lietuvoje tikrai neskatina, o privačioms mokykloms sudarydama nevienodas sąlygas su valstybinėmis privatininkams netgi trukdo, vis dėlto žmonių, besirenkančių privačias mokyklas, Lietuvoje daugėja, taigi daugėja ir privačių mokyklų. Dabar jų turime jau 36 (pernai buvo 31).
Pirmosios Lietuvoje Vilniaus privačios gimnazijos įkūrėja ir direktorė Tatjana Liubertienė pastebi, kad šiemet jų mokykloje net ir pakėlus mokestį už mokslą iki 990 Lt per mėnesį jaučiamas mokinių pagausėjimas. Dabar T.Liubertienės gimnazijoje mokosi apie 300 vaikų. Vadovės žodžiais tariant, tai rodo, jog visuomenė tampa neabejinga savo vaikų likimui, tai yra supranta, kad pagrindė vaikų sėkmės ir laimės formulė yra geras išsilavinimas. O privačios mokyklos tai gali pasiūlyti.
„Mūsų gimnaziją besirenkantys tėvai laimi visais atžvilgiais: čia aukšta žinių kokybė, namų ruoša vyksta mokykloje, vaikams nuolat teikiamos konsultacijos, rengiama įvairi popamokinė veika – neformalus ugdymas, socialiniai projektai, garantuojamas saugumas“, – vardija T.Liubertienė.
Dauguma “Veido” pašnekovų pabrėžia, kad vienas esminių veiksnių, išskiriančių privačią gimnaziją iš kitų mokyklų, yra kitoks požiūris į mokinius: jiems stengiamasi pritaikyti individualius metodus ir mokymo formas.
Šiemet veikti pradėjusios Karalienės Mortos privačios mokyklos paslaugos nepigios – 1450 Lt per mėnesį. Tačiau, pasirodo, Vilniuje yra jau pakankamai šeimų, galinčių tiek mokėti. Šios mokyklos įkūrėja edukologė dr. Austėja Landsbergienė jau yra sulipdžiusi aštuonių privačių vaikų darželių tinklą, bet šiemet pastebėjo nišą dar ir privačiai mokyklai.
“Sprendimas įkurti mokyklą buvo priimtas natūraliai, mat „Vaikystės sodo“ ikimokyklinio ugdymo įstaigas baigia pakankamai vaikų, kad būtų galima formuoti mokyklos klases, – pasakoja mokyklos vadovė. – Tėvai, pamatę ugdymo mūsų darželyje rezultatus, tokį ugdymą nori tęsti. O kai yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Be to, norisi matyti ugdymo tęstinumą, gaila kitoms mokymo įstaigoms atiduoti jau savais tapusius vaikus, į kuriuos investuota tiek širdies ir darbo.“

Privačios mokyklos didina konkurenciją

Natūralu, kad kyla klausimas: kuo gi toji naujoji privati mokykla bus tokia ypatinga? “Pas mus ugdymas bus integruotas, kontekstinis ir teminis. Tai reiškia, kad bus mokoma to, kas vaikams aktualu, o informacija bus siejama tarpusavyje. Pavyzdžiui, tema “Šeima” gali apimti įvairias disciplinas: matematiką, kalbą, pasaulio pažinimą, kūno kultūrą, anglų kalbą, muziką… Deja, Lietuvoje daug kur tebevyksta segmentuotas ugdymas, kai tema keičiama kas 45 minutes. Moksliniais tyrimais jau seniai įrodyta, kad tai neefektyvu, tačiau mes vis dar taip darome iš įsibėgėjimo: ne dėl to, kad taip geriausia vaikams, o todėl, kad tiesiog nesame pratę kitaip“, – paaiškina edukologė.
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis kaip tik ir pabrėžia, kad privačias mokyklas paprastai renkasi tie tėvai, kurie nori išskirtinio, netradicinio ugdymo. O privačios mokyklos, gaudamos lėšų iš jose besimokančių vaikų tėvų, gali sau leisti daugiau naujovių ir individualumo darbe su mokiniais.
Iš tiesų privačių mokyklų plėtra Lietuvoje – labai pozityvus dalykas, nes šios mokyklos didina konkurenciją ir verčia tobulėti, keistis ir valstybines ugdymo įstaigas. Kitaip tariant, šios verčiamos taip pat gerinti savo paslaugų kokybę, imtis naujovių.
Pasak asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ tarybos pirmininko ir lektoriaus Audriaus Murausko, mūsų šalyje apie švietimą prikurta daug mitų. Vienas jų – kad nevalstybinė mokykla tėra pasipinigavimas. Šį klaidingą įsitikinimą iš mūsų visuomenės reikėtų išrauti. „Valstybė sudarė tokias sąlygas, jog šiuo metu tik pasiturintys asmenys gali leisti savo vaikus į privačias mokyklas, o iš čia ir kyla supratimas, kad ten mokosi tik išlepę, turtingų tėvų vaikai. Švietimas turi būti nepriklausomas, kokios ir yra nevalstybinės mokyklos“, – tvirtina pašnekovas.
Šios nuomonės laikosi ir publicistė, ekonomikos dėstytoja bei mokytoja docentė dr. Aušra Maldeikienė, pabrėždama, kad būtent mokyklos bendruomenė, o ne savivaldybės klerkas turi turėti teisę vertinti ir keisti mokyklos direktorių ar rūpintis kitais bendruomenei kilusiais klausimais. „Mokykla, net ir gavusi mokinio krepšelį, privalo turėti realių galimybių pritraukti papildomų lėšų mokymui gerinti. Iš tiesų Lietuvoje turėtų būti daugiau privačių mokyklų, nes tik privataus ir valstybinio švietimo derinys gali sukurti tą konkurenciją, kuri ir yra siekiamybė“, – vertina ekonomistė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Privačios medicinos įstaigos lanksčios, prisitaiko prie aplinkybių, ieško naujų galimybių – dabar suaktyvinome sveikatos turizmo eksportą”, – sako vienas pirmojo Lietuvoje sveikatos turizmo klasterio steigėjų, privačios klinikos “Bendrosios medicinos praktika” vadovas Vidmantas Samuitis.

Be šios, į klasterį susibūrė dar šešios medicinos paslaugų ir odontologijos įstaigos (“SK Impeks” medicinos diagnostikos centras, ,,Northway” medicinos centrai, ,,Euromedic“, Abromiškių reabilitacijos ligoninė, Baltijos ir Amerikos klinika, “Pro-implant”), trys sanatorijos ir SPA centrai (“SPA Vilnius”, “Energetikas”, “Palanga”), viešbučiai “Best Western”, “Vanagupė”, Visuomenės harmonizavimo parkas, turizmo operatoriai “Estravel”, “EEC Service” ir VU Tarptautinio verslo mokykla.
Po kelerius metus brandintos idėjos gegužės pabaigoje oficialiai įsteigtas klasteris jau prisistatė Maskvoje, nes visų pirma didžiausio susidomėjimo tikimasi iš tradiciškai Lietuvos sveikatinimo įstaigomis plačiai besinaudojančių Rytų kaimynų.
„Klasteris siūlo visą paslaugų rinkinį – nuo kelionės, apgyvendinimo, diagnostikos iki gydymo ir reabilitacijos. Jei pacientas atvyks su šeima, bus pasirūpinta ir jos nakvyne, poilsiu, ekskursijomis. Ateityje planuojama pritraukti transporto, draudimo, aktyvaus poilsio ir kitų įstaigų“, – patikina šios grupės steigimu besirūpinęs VšĮ „Versli Lietuva“ klasterių plėtros koordinatorius Darius Lasionis.
Ūkio ministerijos užsakymu “Ernst & Young” atliktoje  studijoje prognozuojama, kad 2022 m. Lietuva galėtų pritraukti apie 292 tūkst. sveikatinimo turistų ir iš šių paslaugų eksporto uždirbti apie 284 mln. Lt.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį spalį Konkurencijos taryba oficialiai pripažino: privačios medicinos įstaigos Lietuvoje diskriminuojamos. Politikai jau nusileido, kad pinigai paskui pacientą sektų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, tačiau atsukti sklendę ir kitoms privatininkų paslaugoms nėra linkę.

Šiandien abejonių jau beveik niekam nebekyla: sprendimas „privatizuoti“ pirminę sveikatos priežiūros grandį pasiteisino. Privačios įstaigos įrodė galinčios teikti kokybiškas pirmines sveikatos priežiūros paslaugas ir užsitikrino pacientų pasitikėjimą. Tai įrodo faktas, kad šiuo metu privačiose klinikose ir kabinetuose jau yra prisirašę apie 900 tūkst. Lietuvos gyventojų ir šis skaičius kasmet vis didėja. Privačių ir valdiškų pirminės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius šalyje taip pat susilygino, o eilės prie šeimos gydytojų kabinetų valstybinėse poliklinikose natūraliai apmažėjo.
Smulkių privačių šeimos gydytojų kabinetų ir klinikų daugėja, bet dauguma jų vos suduria galą su galu, mat tų lėšų, kurias kiekvienam pacientui skiria teritorinės ligonių kasos, toli gražu nepakanka visoms sąnaudoms padengti, ypač jei įstaiga dar neturi daug pacientų. Esą išgyventi galima tik teikiant papildomas mokamas sveikatos priežiūros paslaugas.
Didžioji dalis šių privačių kabinetų galėjo virsti naujomis nedidelėmis poliklinikomis, teikiančiomis ne tik pirminio, bet ir antrinio lygmens asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jei tik būtų galėję pasirašyti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis ir dėl kitų paslaugų teikimo. Bet nevirto, nes valstybė pasakė „stop“. Privatininkai neva jau ir taip daug gavo.
Todėl sveikatos priežiūra Lietuvoje, kaip sako Laisvosios rinkos instituto ekspertė Rūta Vainienė, ir toliau lieka iš esmės valstybinė, o pasirinkimas pacientui garantuojamas tik pirminėje grandyje.

Privatininkams – tik 8 proc. PSDF biudžeto

Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenys patvirtina, kad privati medicina žymesnę dalį užima tik pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų bei brangių tyrimų rinkoje. Pernai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto už šias paslaugas privatininkams nubyrėjo maždaug po 26 proc. visų šioms paslaugoms skirtų lėšų. Ktose srityse privačioms įstaigoms tenka tik visiški trupiniai: už II ir III lygmens konsultacijas bei kitas specializuotas ambulatorines paslaugas – vos 7,6 proc., už stacionarines paslaugas – tik 0,3 proc. visų skirtų lėšų. Tai rodo, kad visas pagrindines sveikatos priežiūros ir stacionarines paslaugas gyventojams ir toliau teikia valdiškos poliklinikos bei ligoninės, neturinčios jokio noro ir taip menkomis PSDF lėšomis dalytis su privatininkais.
„Šiuo metu Lietuvoje privačios įstaigos PSDF biudžete sudaro apie 8 proc., kai daugelyje ES šalių privačios medicinos dalis siekia 20–60 proc.”, – lygina Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos valdybos narys Artūras Seibutis.
Jei privati klinika nori sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl šeimos gydytojo paslaugų, jokių kliūčių nėra – čia uždegta žalia šviesa. Trukdžiai prasideda tuomet, kai privati įstaiga pareiškia norinti teikti iš PSDF finansuojamas antrinio lygmens ar stacionarines paslaugas. Privačių klinikų vadovai vienu balsu tvirtina, kad jų mėginimai sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl kitų paslaugų teikimo daugeliu atvejų atsimuša į sieną. Valstybė, jų nuomone, tiesiog nutarė blokuoti tolesnius privačių įmonių žingsnius teikti sveikatos priežiūrą gyventojams.
Kaip aiškina A.Seibutis, kai kurios privačios įstaigos (bet tokių yra nedaug) iki naujos tvarkos įsigaliojimo 2009 m. dar spėjo sudaryti sutartis dėl konkrečių antrinio lygmens specialistų konsultacijų. Jose teikiamas paslaugas ligonių kasos ir apmoka. Tačiau šiandien susiklostė tokia padėtis, kad jei šios įstaigos nori sudaryti sutartis dėl kitų specialybių gydytojų konsultacijų arba apskritai atsiranda naujų įstaigų, norinčių sudaryti savo pirmąsias sutartis dėl antrinio lygmens paslaugų, yra vertinamas paslaugų vartojimo rodiklis. Tai yra pradedama lyginti, kiek dar toje konkrečioje savivaldybėje yra atitinkamos paslaugos teikėjų, o tai reiškia, kad šiandien sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl ambulatorinių gydytojų konsultacijų miestuose įsikūrusios privačios įstaigos neturi beveik jokių šansų. Kitaip tariant, sukurtas visas mechanizmas, kaip „atsimušti“ nuo privačių įmonių bandymų atsiriekti dar bent riekelę nuo PSDF biudžeto pyrago, nes visoms valstybinėms įstaigoms jo ir taip nepakanka.
Dar daugiau kliūčių kyla, jei privačios įstaigos ima pretenduoti į stacionarinių paslaugų finansavimą. Privačias įstaigas vienijančios asociacijos vadovai neapsikentę kreipėsi į Konkurencijos tarybą (KT) dėl diskriminacijos ir dabar triumfuoja: tyrimą atlikusi KT spalio viduryje nustatė, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymai riboja konkurenciją naujo profilio stacionarinių paslaugų teikimo rinkoje bei prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
Paaiškėjo, kad į naujų stacionarinių paslaugų rinką norintys įeiti privatūs žaidėjai praktiškai neturi galimybių tai padaryti, nes tam užkerta kelią ministro įsakymu patvirtintos leidimų teikti šias paslaugas, kai jos finansuojamos iš PSDF biudžeto, išdavimo tvarkos nuostatos. Kaip skelbia KT, šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad leidimas pradėti teikti iš PSDF apmokamas stacionarines paslaugas gali būti neišduodamas, jeigu kitos analogiškas paslaugas jau teikiančios gydymo įstaigos sutinka padidinti teikiamų paslaugų apimtis (kaip tarybai aiškino Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, taip elgiamasi taupant lėšas), o tai esą diskriminuoja naujus šių paslaugų teikėjus bei riboja konkurenciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Eilės prie gydytojų kabinetų durų, tikimybė patekti pas specialistą po kelių dienų, savaičių ar mėnesių – vieni didžiausių sveikatos sistemos skaudulių.

Kokybiškų medicinos paslaugų operatyvumu, svarbiu sunkiai susirgusiam ar skubančiam šiuolaikiniam žmogui, išsiskiria privačios medicinos klinikos.

Vilnietė Miglė N., kelerius metus nesėkmingai gydžiusis lėtinį plaučių uždegimą, pasveiko apsilankiusi pas specialistą pulmonologą vienoje iš privačių sostinės medicinos klinikų. Jauna moteris tikina, kad sėkmės paslaptis tik tokia: privačiai dirbanti medikė jai galėjo skirti kur kas daugiau laiko nei iki tol aplankyti valstybinių medicinos įstaigų specialistai.
Išklausiusi ilgą Miglės istoriją, plaučių ligų specialistė atkreipė dėmesį į vieną pacientės pasakojimo detalę ir nutarė skirti tyrimus specifiniams M ir G klasės imunoglobulinams kraujyje nustatyti, kad galėtų patvirtinti ar atmesti versiją dėl vieno retai pasitaikančio ligos sukėlėjo. Tyrimai patvirtino medikės abejones: Miglės ligą galėjo sukelti mikoplazmos ir chlamidijos, o paaštrino neadekvati (alerginė) bronchų reakcija į infekciją. Skyrus tinkamą gydymą, kuris dėl ligos ir todėl, kad ilgai vartojus antibiotikų susilpnėjo imunitetas, truko ilgiau nei įprasta, moteris pasveiko.
Gintaras Juraitis džiaugiasi laiku patekęs pas kardiologus. Visą dieną varginęs krūtinės skausmas ir oro trūkumas, kaip paaiškėjo privačioje medicinos klinikoje, buvo nestabilios krūtinės anginos simptomas, vyriškį reikėjo skubiai hospitalizuoti. Jei ne privati medicinos klinika, kurioje pas kardiologą pavyko patekti tą pačią dieną, Gintaras rytojaus galėjo nebesulaukti. Gauti talonėlio skubiam priėmimui pas bendrosios praktikos gydytoją, o juolab – pas kardiologą valstybinėje įstaigoje nė trisdešimties metų neturinčiam Gintarui nepavyko: dėl jauno jo amžiaus niekas netikėjo, kad būklė gali būti rimta.
Privačiose klinikose pacientai kur kas greičiau nei valstybinėse sulaukia ir chirurginės pagalbos.
Klaipėdietis kraujagyslių chirurgas Eligijus Araminas teigia, kad privačios klinikos gali pasiūlyti lankstesnį darbo grafiką: „Tai patogu ne tik medikui, bet ir pacientui, nes jis gali greičiau patekti pas specialistą. Be to, privačios klinikos turi didesnę pasirinkimo laisvę įsigydamos medicininės įrangos. Jų neriboja reikalavimas skelbti konkursus ir pirkti pigiausią gaminį, tad galima rinktis kokybišką ar patikimesnio gamintojo.“
Kita vertus, pasak E.Aramino, triūsiančio ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, ir Kretingoje esančiame „Northway“ medicinos centre, privačiose klinikose eilės mažesnės ir todėl, kad už kokybę bei komfortą pacientams tenka mokėti.

Reformos užkulisiai
Rimantas Šagždavičius, buvęs Valstybinės ligonių kasos skyriaus vedėjas, daugiau nei 20 metų dalyvaujantis darbo grupėse sveikatos reformos klausimais, o šiuo metu Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vyriausiasis specialistas, pasakoja: „Sveikatos apsaugos reformos idėja – pasiekti, kad sveikatos priežiūros paslaugos priartėtų kuo arčiau žmogaus. Idėja gera, konkurenciją ir kartu medicinos paslaugų kokybę turėjo gerinti nedidelių privačių klinikų atsiradimas. Tačiau kol kas privati ir valstybinė medicina neturi lygių sąlygų. Viena vertus, privačios klinikos dažnai gali pasiūlyti kokybiškesnes paslaugas, kita vertus, pacientui už tai tenka mokėti.“
„Privačios medicinos plėtra atsispindi kelių pastarųjų Vyriausybių strateginiuose bei programiniuose dokumentuose, tačiau praktikoje šie geri ketinimai dažnai lieka tik „siekiniais“. Teisiniais ir finansiniais instrumentais ribojant pacientų teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir apmokėjimą už jas privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o šioms – galimybę sąžiningai konkuruoti sveikatos paslaugų teikėjų rinkoje, sveikatos priežiūros sektoriuje sudaromos nepalankios sąlygos privačios medicinos veiklai ir plėtrai. Dėl to Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiūros srityje sudaro vos septynis procentus, o daugumoje ES šalių jis siekia nuo 30 iki 60 proc.“, – „Veidui“ yra teigęs Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.
„Jei privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms nebus sudarytos vienodos galimybės kaip ir valstybinėms, sistema apkerpės“, – mano R.Šagždavičius, prisimindamas laikus, kai tekdavo vykti į vieną ar kitą rajoną įtikinėti vietos funkcionierių, kad nedarytų kliūčių privačių klinikų steigimui.
Pasak pono Rimanto, buvo baiminamasi, kad, dalį pacientų perleidus privačių medikų žinion, dalis žmonių bus neaptarnauta. Šios baimės nepasitvirtino. Nors privatiems medikams reikia mokėti, eilių nebuvimas ir privačių medikų galimybė skirti pacientui pakankamai laiko bei dėmesio kartais išgelbsti gyvybes. Nes,  R.Šagždavičiaus teigimu, paieškojęs privataus kardiologo, neurologo ar net chirurgo, žmogus jį gali rasti beveik tą pačią dieną.
Vienos didžiausių privačių gydymo įstaigų Lietuvoje – „Northway“ medicinos centrų direktorė gydytoja Diana Bumelytė pastebėjo dar vieną privačios ir valstybinės medicinos skirtumą: „Privačiose klinikose pacientai už paslaugas atsiskaito kasoje, o valstybinėse stengiasi atsilyginti medikams asmeniškai. Privačiose klinikose, tarp jų ir „Northway“, nėra eilių ir patekti pas bendrosios praktikos gydytoją galima tą pačią dieną.“

Trumpasis interviu

Į klausimus atsako „Northway“ medicinos centrų direktorė gydytoja Diana Bumelytė.
– Teigiate, kad jūsų vadovaujamas medicinos centras daug investicijų skiria dienos chirurgijai, tausojančioms operacijoms. Ar tai atitinka pacientų poreikius?
– Medicinos centre dirba daugiau nei šimtas įvairių sričių aukštos kvalifikacijos gydytojų specialistų. Turime daug modernios įrangos, veikia pasaulinius standartus atitinkanti laboratorija. Laboratorinius, rentgeno, echoskopijos tyrimus atliekame labai operatyviai. Netrukus planuojame įsigyti naują japonišką endoskopijos aparatą. Mūsų tikslas – greitai diagnozuoti ligą ir paskirti reikalingą gydymą. Persirgusius alinančia liga, po traumų, operacijų, taip pat pavargusius nuo gyvenimo tempo ir streso pacientus kviečiame pasinaudoti reabilitacinėmis sveikatinimo programomis.
Specializuojamės dienos chirurgijos srityje, atliekame tausojančias radiochirurgines, lazerines kraujagyslių, odos darinių operacijas. Tokios operacijos yra mažai skausmingos, pooperacinis laikotarpis lengvas ir trumpas. Pacientas po keleto valandų gali būti išleidžiamas namo, o į darbą grįžti jau kitą dieną. Jei reikia, jis keletui dienų paliekamas stebėti ir gydyti stacionare. Manome, kad šiais laikais nuolat skubančiam žmogui labai svarbus operatyvumas ir paslaugų kokybė. Tai visų pirma ir siekiame užtikrinti.
– Kokių operacijų atliekama daugiausiai?
– Dažniausiai mūsų centre atliekamos venų chirurgijos (klasikinės, lazerinės, radiochirurginės), ortopedinės traumatologinės, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos, ginekologinės, urologinės, bendrosios chirurgijos, proktologinės, otorinolaringologinės operacijos. Bendradarbiaujame su teritorinėmis ligonių kasomis, tad bazinė dienos chirurgijos paslaugų kaina apmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Dirbame ir su didžiausiomis Lietuvos bei pasaulio sveikatos ir gyvybės draudimo bendrovėmis.
– Ar jūsų centro teikiamos paslaugos prieinamos pacientams iš kitų Lietuvos regionų, užsienio valstybių?
– Pacientų patogumui įkūrėme medicinos centro filialą Kretingoje, todėl Vakarų Lietuvos gyventojams patogu naudotis mūsų paslaugomis. Kretingoje, kaip ir Vilniuje, konsultuoja įvairių sričių specialistai, atliekamos dienos chirurgijos operacijos. Beje, Kretingos „Northway“ medicinos centre lankosi pacientų iš Kaliningrado srities, kaimyninės Latvijos.
– Ar jaučiate privačias gydymo įstaigas vienijančių organizacijų, valstybės paramą?
– Aktyviai dirbti užsienio rinkoms pastaruoju metu padeda Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, kurios nariai esame, taip pat ir kai kurios valstybės institucijos. Reikalingas didelis, bendras įdirbis, taip pat valstybinis požiūris bei parama. Dalyvaujame Lietuvos ambasadų, konsulatų organizuojamose verslo misijose, bendradarbiaujame su užsienio draudimo kompanijomis bei įmonėmis, kurios verčiasi medicininiu turizmu.
Žinoma, pavienių pacientų, kurie į šalį atvyksta verslo, poilsio, pažintiniais tikslais, arba užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, turime gana nemažai. Galime pasidžiaugti ir mūsų kaimynais Rytuose, kurie jau seniai patiki savo sveikatą mūsų šalies gydytojams. Tačiau vadinamieji medicinos turistai iš Vakarų Europos tik dabar nedrąsiai atranda Baltijos regioną. Tikimės, kad jų vis daugės, nes teikiame kokybiškas paslaugas, siūlome geresnį paslaugų prieinamumą ir kainų lygį.
– Ar privačių medicinos centrų paslaugos įkandamos kiekvienam – ir vidutinio storio piniginės savininkui?
– Bent mes stengiamės atitikti kiekvieno poreikius – siūlome platų kokybiškų paslaugų spektrą už optimalią investiciją: sveikatinimo, profilaktikos, diagnostikos ir gydymo. Buriame pacientus į Sveikatos klubą, jo nariams taikome nuolaidas, siūlome įvairias lojalumo programas. Siekiame, kad pacientai gautų ne tik pageidaujamas paslaugas, bet ir pridėtinę vertę. Todėl mūsų centre lankosi įvairaus amžiaus, socialinės padėties ir skirtingų tautybių žmonės.

Per pastaruosius dešimt metų privačių gydymo centrų tinklas Lietuvoje stipriai išsiplėtė, tačiau visų medicinos paslaugų spektro jie vis dar neapima. Tad ir šiandien dažnam pacientui ir saugiau, ir patogiau kreiptis į viešąsias gydymo įstaigas.

Šiuo metu Lietuvoje privačių pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose dirba šeimos gydytojai, taip pat teikiama nespecializuota psichinės sveikatos priežiūra, veikia panašiai tiek, kiek ir viešųjų įstaigų. Daugelyje privačių centrų, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, šeimos gydytojo konsultacijos pacientui nieko nekainuoja, nes paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Privačiose gydymo įstaigose valstybė finansuoja ir gydytojų specialistų pirmines paslaugas, dienos chirurgiją, taip pat brangiai kainuojančius tyrimus.
Tiesa, už brangiau, nei apmoka teritorinės ligonių kasos, įkainotas paslaugas pacientui tenka primokėti. Daugelyje privačių centrų į priemoką įeina ir kaina už komfortą bei asmeninio vadybininko paslaugas. Nepaisant to, vis daugiau žmonių praveria privačių įstaigų duris, norėdami išvengti eilių, kurios nutįsusios prie valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse dirbančių medikų kabinetų. Pas privatininkus einantys pacientai tikisi ir kokybiškesnių paslaugų, ir daugiau gydytojo dėmesio.
Tad nieko keista, kad šiuo metu pas privačiuose centruose dirbančius šeimos gydytojus lankosi jau kas ketvirtas šalies gyventojas. O, tarkime, privačių odontologų paslaugomis naudojasi didžioji dalis pacientų. Vis dėlto visa privati medicina Lietuvoje aptarnauja tik trečdalį pacientų ir užima vos 7–8 proc. rinkos. Europos Sąjungos vidurkis – 30–60 proc.
Ypač lėtai Lietuvoje vyksta stacionarių medicininių paslaugų privačiose įstaigose plėtra. Privačiose ligoninėse ir operacinėse nėra įvairių sričių specialistų, kurių gali prireikti pacientui, ne visur taikomi pažangiausi gydymo metodai ar naudojamos moderniausios technologijos. Be to, privačiose įstaigose neteikiama būtinoji pagalba visą parą, mažesniuose miesteliuose vangiai kuriasi net privatūs šeimos gydytojų kabinetai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dažniausiai tie patys gydytojai dirba ir poliklinikose ar ligoninėse, ir privačiai. Tad ne visada vien tik piniginės storis padeda apsispręsti, kur naudingiau kreiptis: į privatų centrą ar į valstybinę įstaigą.

Svarbiau gydytojo kompetencija, o ne įstaiga

Vilnietė Roma Pakalninienė per trejus metus, kol jai buvo diagnozuota Laimo liga ir gydomos jos sukeltos komplikacijos, lankėsi ne vienoje privačioje gydymo įstaigoje. Moterį konsultavo ir ne vienas valstybinėje poliklinikoje bei ligoninėje dirbantis medikas. „Valstybine medicina esu labai nusivylusi. VUL Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre mane gydžiusi reumatologė skyrė labai stiprių vaistų, nežinodama šalutinio jų poveikio. Jie ne tik kad nepadėjo, bet sukėlė dar ir alergiją. Be to, medikė net neužsiminė apie reabilitaciją, kuri man priklausė“, – nusivylimo neslepia R.Pakalninienė.
Gydydamasi valstybinėje įstaigoje ir nejausdama pagerėjimo, moteris kreipėsi į privatų centrą. Čia jai iškart buvo parinkti tinkami vaistai, skirti papildomi tyrimai, iš privačioje įstaigoje dirbančios medikės ponia Roma sužinojo, kad jai priklauso ambulatorinė reabilitacija. „Pagaliau matau viltį, kad išsikapstysiu iš artrito. Užteko vienos konsultacijos, o į valstybinį centrą vaikščiojau kelis mėnesius. Dabar, jeigu tik įmanoma, stengiuosi aplenkti valstybines gydymo įstaigas. Pas šeimos gydytoją lankausi privačiame centre, specialistų taip pat ieškau privačiuose centruose. Kai reikėjo kardiologo konsultacijos, susiradau gydytoją, dirbantį privačiai centre, kuris sudaręs sutartį su teritorinėmis ligonių kasomis, todėl jo paslaugos man nieko nekainavo. Taip ieškau ir kitų specialistų“, – pasakoja 59-erių metų moteris.
Pas šeimos gydytoją R.Pakalninienė taip pat nė už ką negrįžtų į polikliniką, mat privataus centro medikai jos sveikata rūpinasi labiau nei ji pati. Pavyzdžiui, paskambina ir primena, kad laikas atlikti tam tikrus tyrimus arba reikėtų pasitikrinti sveikatą pagal vieną ar kitą ankstyvosios diagnostikos programą.
Pašnekovės nuomone, į privačius centrus kviečiami dirbti tik geriausi specialistai, o valstybinėse įtaigose lieka vidutiniokai. Be to, jie dėl didelių eilių negali pakankamai laiko skirti pacientui, nespėja įsigilinti į ligos istoriją.
Kita „Veido“ pašnekovė Ramunė Bikulčienė, atvirkščiai, nusivylė privačiai dirbančiais medikais. Jos manymu, ligos gydymo efektyvumas priklauso nuo konkretaus specialisto kompetencijos, o ne nuo įstaigos. Tad moteris nemato prasmės kaskart ploti po šimtą ar daugiau litų už konsultaciją. „Metus laiko kas mėnesį sūnų vedžiojau į privatų alergologijos centrą. Jam buvo diagnozuotas grybelis – nuo padų luposi oda, jie skilinėjo, taip pat ant plaštakų, rankų ir kojų plito pūliniai. Tepėmės įvairiais tepalais, gėrėm vaistus, tačiau tik šiek tiek pagerėdavo, o paskui liga ir vėl paūmėdavo“, – prisimena vilnietė.
Netekusi kantrybės ji kreipėsi į Šeškinės poliklinikos dermatologę. Gydytoja skyrė tepalo, nuo kurio jau po kelių dienų pūliniai pradėjo trauktis, o per porą mėnesių grybelis išnyko.
Dar kartą tuo, kad neverta lankytis privačiose gydymo įstaigose, R.Bikulčienė įsitikino, kai nuo kūdikystės alergišką sūnų nuvedė į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą, tikėdamasi, jog čia bus atliktas išsamesnis alergenų tyrimas. Tačiau sužinojo tą patį, ką ir Respublikiniame alergologijos centre. R.Bikulčienė nemano, kad greitas aptarnavimas privačiuose centruose – didelis privalumas. Kad patektų pas gydytoją, dirbančią Respublikiniame alergologijos centre, jai nė karto nereikėjo laukti ilgiau nei savaitę.

Privatus sektorius dirba pažangiau

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė Danguolė Jankauskienė įsitikinusi, kad žmogaus pasirinkimas kreiptis į privačią ar valstybinę gydymo įstaigą dažnai priklauso nuo to, koks yra gydytojo ir paciento santykis. „Dažnai pacientai išgirdę diagnozę pageidauja antros nuomonės, nes nepasitiki savo gydytoju. Kreipiasi į privačius centrus, nors antrą nuomonę turi teisę sužinoti ir poliklinikoje ar ligoninėje. Per dvidešimt dvejus darbo vaikų ligoninėje metus ne kartą mačiau pacientų, kurie atvažiuoja atlikę daugybę tyrimų privačiame centre, nors reikia paprasčiausios chirurgo konsultacijos“, – tvirtina D.Jankauskienė.
Jos vertinimu, privačiose įstaigose darbas geriau organizuotas, pacientams nereikia laukti eilėse, iškart galima gauti tyrimų rezultatus, apskritai privatus sektorius dirba pažangiau, nes daugiau dėmesio skiria žmogui.
Vis dėlto sveikatos apsaugos sistema negali egzistuoti be valstybinio sektoriaus, nes privatūs gydymo centrai nepajėgūs pasiūlyti geresnės kokybės už mažesnę kainą. Be to, verslininkai skaičiuoja, kokias paslaugas teikti jiems apsimoka. „Šeimos gydytojų ir specialistų pirminėms paslaugoms teikti nereikia brangios technikos, naujausių gydymo metodų, todėl šios sritys ir plėtojasi intensyviai, tačiau tik didesniuose miestuose. Provincijoje šeimos centrai nesikuria. Verslininkų nepriversi kurtis ten, kur jie nenori“, – dėsto D.Jankauskienė.
Pasak jos, nenaudinga verslininkams steigti ir privačias ligonines, nes brangiai kainuojančios aparatūros ne kiekvienas gali įsigyti.
Beje, jau ir veikiančiose privačiose ligoninėse pacientas gauna ne visas paslaugas. „Privatūs stacionarai neatitinka reikalavimų. Pavyzdžiui, juose budi ne visų sričių gydytojai. Atliekti sudėtingesnę operaciją pacientui gali būti net nesaugu, nes prireikus kito profilio gydytojo – jo nebus. Yra nemažai atvejų, kai pacientai, prasidėjus komplikacijoms po operacijų, grįžta į viešąsias ligonines“, – teigia sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė.
VUL Santariškių klinikų gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė pastebi, kad privačiame centre kartais nesaugu dirbti ir pačiam medikui. Dešimt metų privačiame Vilniaus dializės centre pacientams dializės procedūras atliekanti medikė sako, kad kartais turi tapti ir kardiologe, ir reanimatologe. „Valstybinėje ligoninėje visada šalia yra komanda, kuri gali greičiau suteikti ekstra pagalbą. Tačiau pačios dializės procedūros privačiame centre atliekamos taip pat kaip ir Santariškių klinikose, naudojami ir tie patys metodai. Be to, jas apmoka teritorinės ligonių kasos, tad pacientams nieko nekainuoja. Kur jos bus atliekamos, žmonės dažniausiai renkasi pagal gyvenamąją vietą“, – atskleidžia A.Ašakienė.

Sistema nepalanki nei privačiai, nei valstybinei medicinai

Privačios klinikos „Kardiolita“ generalinis direktorius Darius Jonutis tvirtina, kad ir kitose šalyse privati medicina neapima viso gydymo paslaugų spektro. Mat kai kurią brangią aparatūrą gali įpirkti tik universitetinės ligoninės, o privačioms įstaigoms neverta investuoti dėl mažo tokių paslaugų poreikio. Tačiau, „Kardiolitos“ vadovo nuomone, pacientai dėl to nenukenčia, nes dėl gydymo, kurio negali suteikti privatus centras, suderinama su viešąją įstaiga.
„Privati medicina Lietuvoje plečiasi, didėja paslaugų prieinamumas, prasideda privačių ir viešųjų įstaigų bendradarbiavimas, pavyzdžiui, kai kurios paslaugos perkamos iš valstybinių ligoninių. Taip pat jaučiamas didelis privačios medicinos poreikis, ypač chirurginio gydymo, diagnostinių tyrimų. Pacientams patogu, kad užsiregistravę jau po kelių dienų gali apsilankyti pas specialistą, malonu, kad jie piimami jaukioje aplinkoje, svabus jiems ir skaidrumas, nes už paslaugas susimokama kasoje“, – vardija D.Jonutis.
Tačiau už visa tai pacientas turi papildomai susimokėti, net jeigu lėšos už tam tikras paslaugas į privatų centrą atkeliauja iš teritorinės ligonių kasos. Vilniaus universiteto docento psichiatro Dainiaus Pūro nuomone, esant tokiai sistemai, kokia dabar yra Lietuvoje, privati medicina priversta būti brangi, tai yra pacientai turi mokėti patys. Tai didžiausias jos trūkumas.
„Europoje yra gerų pavyzdžių, kai sveikatos draudimas apmoka paslaugas vienodai, nesvarbu, ar jas teikia valdiškos įstaigos, ar privačiai praktikuojantys medikai. Iki tokio derinio Lietuvai dar labai toli, ir kol kas nematau politinės valios to siekti. Prieš keletą metų buvo padaryti pirmieji žingsniai mažinant valstybinės medicinos monopolį ir sudarant galimybes apmokėti privačių įstaigų teikiamų paslaugų dalį iš privalomojo sveikatos draudimo. Tačiau iki šiol išlieka nemaža privačių paslaugų teikėjų diskriminacija“, – kritikuoja gydytojas.
N.Ribokienė pabrėžia, kad šiuo metu tiek privačios, tiek viešosios įstaigos turi tas pačias teises pasirašyti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo. Pasak viceministrės, 25 proc. lėšų skiriama kompensuoti brangiems tyrimams, atliekamiems privačiuose centruose, 14 proc. – dienos chirurgijai.
„Jeigu per mėnesį atliekama tiek procedūrų, kiek valstybė numačiusi apmokėti, visos įstaigos gauna 100 proc. apmokėjimą. Jeigu valstybės mastu paslaugų kiekis viršijamas, mokėjimas gydymo įstaigai proporcingai mažėja. Tad turi susimokėti pats pacientas. Tik šeimos gydytojų suteiktų paslaugų apmokėjimas neribojamas“, – paaiškina D.Jonutis.
D.Pūro nuomone, tokia situacija, kokia susiklostė Lietuvos sveikatos sektoriuje, nepalanki ne tik privačiai, bet ir valstybinei medicinai. Mat viešosios poliklinikos ir ligoninės yra proteguojamos, o ne prižiūrimos steigėjų, ir tai palieka valstybinę mediciną „pilkojoje zonoje“ – lieka labai daug dviprasmybių dėl paslaugų apmokėjimo (kiek pacientas turi primokėti legaliai, kiek – nelegaliai), dėl paslaugų prieinamumo (vieni laukia, kiti susitaria, kad greitai priimtų), taip pat dėl investicijų panaudojimo ir sistemos skaidrumo bei efektyvumo.
„Dėl sveikatos sektoriaus ydų privačią mediciną galima siūlyti tik pasiturintiems pacientams. Bet ir jie turėtų pamąstyti, ar verta už medicinos paslaugas mokėti kelis kartus: per mokesčius ir po to dar iš kišenės. Privačios medicinos prieinamumas padidės, o ji plėsis tik tuomet, kai bus ryžtasi nebeproteguoti valstybinio medicinos paslaugų sektoriaus. Tačiau šiuo metu nematau politinių jėgų, kurios tam ryžtųsi. Tad lieka grėsmė, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistema dar ilgai gali likti neskaidri ir demoralizuota“, – apibendrina D.Pūras.

Eksministro vertinimas
Algio Čapliko, buvusio sveikatos apsaugos ministro, komentaras

Tai, kas buvo užsibrėžta prieš trejus metus pradėjus sveikatos priežiūros reformą, įgyvendinta apie 70–80 proc. Vaistų prieinamumo gerinimo ir jų kainų mažinimo priemonių planas leido pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsivežti kai kurių vaistų. Pagal planą vykdoma ir restruktūrizacija, įgyvendinti beveik visi sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimo darbai. Uždaryti neefektyviai dirbę atskiri ligoninių skyriai, perskirstyti pacientų srautai, beveik visos ligininės, kurias buvo numatyta sujungti, susijungė, išskyrus Klaipėdos universitetinę ir Jūrininkų ligoninę.
Jungtis prie Santariškių klinikų nenori ir Onkologijos institutas. Direktoriai stengiasi išlaikyti savo kėdes. Atsisakančių jungtis įstaigų vadovai daro įtaką savivaldybių taryboms, tad jų atstovai ir merai priešinasi. Mano nuomone, didžiausia padaryta klaida, kad ligoninės perduotos savivaldybėms.
Tačiau iš esmės viskas, kas buvo sumanyta, įgyvendinama. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija kaip tik atlieka tyrimą, kurio išvados atskleis, kiek lėšų sutaupė aptariama reforma.