Ši politikė nesusikompromitavo nei būdama ministre, nei Seimo pirmininke. Jai matuojami premjerės, prezidentės, partijos pirmininkės postai. Ar ir šie postai – jos pečiams?

Irena Degutienė konservatorių partijoje – balta varna. Niekada pasitikėjimo reitinguose tarp lyderių nebuvo konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, o dabartinis Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius varžytis gali tik mažiausiai mylimų premjerų kategorijoje.
I.Degutienė – vienintelė konservatorė, kurią tauta myli. Ar jos populiarumas – tik balas už populizmą ar ji to nusipelnė ilgamečiu darbu politikoje?

Politiniai krikštatėviai – kairieji
Į politiką, kad ir kaip keistai tai skamba, I.Degutienę atvedė kairieji.  Druskininkuose užaugusi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto absolventė I. Degutienė sovietmečiu dėl „blogos“ biografijos – tėvų politinių pažiūrų ir tremtyje gimusio vyro – po studijų buvo išsiųsta dirbti į Alytų, nors pagal studijų rezultatus kursiokų sutuoktinių pora galėjo pretenduoti į darbą Vilniuje. Dvejus metus atidirbusi Alytaus medvilnės kombinato gydytoja terapeute, 1976-aisiais I.Degutienė grįžo į Vilnių ir dešimt metų dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės eiline anesteziologe-reanimatologe. Atkūrus nepriklausomybę ėmė staigiai kilti karjeros laiptais – tapo šios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja ir pagaliau vyriausiąja gydytoja.
1992 m. ji tapo Gydytojų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininke. Kitas politikų-medikų plejados atstovas Vytenis Andriukaitis pasakoja, kad tada ir susikirto jųdviejų keliai. 1992-1993 m. jis dirbo Gydytojų sąjungos darbo grupėje, rengusioje sveikatos draudimo įstatymą. Projektą svarstė Gydytojų sąjungos skyriai, vilniškis, pirmininkaujamas I.Degutienės, jį parėmė. „Taip 1993 m. susipažinau su I.Degutiene. Paskui projektas Seime pasiekė pergalę prieš tuo metu valdžioje buvusių Demokratinės darbo partijos (LDDP) ir Lietuvos ateities forumo sveikatos ministro Jurgio Brėdikio projektą. Šis neteko posto, o naujuoju ministru tapo Antanas Vinkus. Jį parėmėme ir mes, opozicinė Socialdemokratų frakcija. Mes jam pasiūlėme du viceministrus, viena iš jų rekomendavau I.Degutienę. Tada ji dar nepriklausė konservatorių partijai“, – kaip prisidėjo prie I.Degutienės atėjimo į politiką pasakoja V.Andriukaitis. Taip valdant LDDP 1994-1996 m. ji buvo kairiųjų vyriausybės viceministre, Seime pristatinėdavo kairiųjų parengtus įstatymų projektus. Beje, ir dabar I.Degutienė socialiniais klausimais kartais šneka kaip kairioji, o ne dešinioji, o ankstesnės kadencijos metu ją net kai kas pavadindavo dovanėle socialdemokratams, nes dešinioji politikė socialiniais klausimais kartais balsuodavo kitaip nei konservatoriai. (…)

I.Degutienė vs A.Kubilius
I.Degutienė, nors nebuvo nei tarp Sąjūdžio pirmeivių, nei tarp konservatorių partijos steigėjų, sparčiai kilo politinės karjeros laiptais: ji ne tik išlaikė ministrės postą trijose konservatorių valdymo kadencijos 1996-2000 m. Vyriausybėse, bet 1999 m. dukart politinių krizių metu – po Gedimino Vagnoriaus ir po Rolando Pakso atsistatydinimų – jai teko būti laikinąja premjere. R.Paksas pasitraukė atsisakęs pasirašyti kontroversiškai vertinamą dokumentus, kurie leido „Williams International“ pirkti „Mažeikių naftą“. Nors jis nemažos dalies tautos akyse tapo didvyriu, „Williams“ vadovų bučiniai ant I.Degutienės rankos netapo jai dėme, nors sugadino karjerą krūvai kitų politikų. Ji, ko gero, turi retą politikui dovaną – kritika jai nuo jos nuteka kaip nuo žąsies vanduo.
Jau tada, 1999-aisiais, I.Degutienei buvo siūloma iš laikinosios premjerės tapti nuolatine, bet ji užleidusi šį postą A.Kubiliui. Po aštuonerių kairiųjų valdymo metų į valdžią vėl grįžus konservatoriams ir premjerui A.Kubiliui, I.Degutienei vėl teko nenuilstamai atsakinėti į klausimą, ar ji neketina būti premjere. Politikė nuosekliai atsakydavo:„Nenoriu ir nesirengiu“. Tačiau įvairiose visuomenės apklausose valstybės piliečiai I.Degutienę statė į pirmą ar antrą geidžiamiausio premjero poziciją, o A.Kubilius sulaukdavo perpus mažiau palaikymo.
Ar I.Degutienė būtų buvusi geresnė krizės premjerė? Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius vertina: „Tikėtina, politika būtų buvusi nuosaikesnė, ramesnė, Vyriausybė būtų labiau linkusi girdėti oponentų nuomonę. A.Kubiliui kadencijos pradžioje gerokai kišo koją favoritizmas – ministro Algirdo Šemetos dominavimas formuojant Vyriausybės politiką krizei įveikti. Manau, prie I.Degutienės to nebūtų buvę. Krizės suvaldymas reikalauja skirtingų politinių grupių solidarių pastangų, ir čia I.Degutienė būtų turėjusi daugiau pranašumų. Neabejotinai ji būtų buvusi labiau socialiai jautri”.
Politologui neatrodo didelis trūkumas, kad I.Degutienė – ne ekonomistė ir ne finansų specialistė: „Premjeras turi būti generalistas, matyti visumą, o šiai Vyriausybei ne visuomet tai pavykdavo”. Dar vienas didelis pranašumas, kad ji moka įtikinamai aiškinti savo sprendimus, o A.Kubilius – arogantiškas politinis kurčnebylys.
Antra vertus, ar I.Degutienė turi idėjų, kaip skatinti verslą, pasiūlyti modernaus valdymo idėjų, o ne tik, kaip rūpestinga mama, kiekvieną vargstantį paguosti ir paglostyti? Seimo Pirmininkė, nors Vyriausybės darbą yra įvertinusi net 7,5 balo, neslepia, kad kai kur būtų elgusis kitaip: „Aš turiu blaivų protą ir suprantu, kad pinigai iš dangaus nekrinta, bet visuomet analizuoju, kaip vienas ar kitas įstatymas atsilieptų žmonėms. Suprantu, kad gesiname gaisrą, bet juk norime, kad ne tik nesudegtų pastatas, bet ir, svarbiausia, kad išgyventų žmonės“.
Ji nevengia kritikuoti Vyriausybės ir už naktinę mokesčių reformą (bet pripažįsta Vyriausybės nuopelnus už finansinės situacijos suvaldymą), klaida vadina politinę bičiulystę su Tautos prisikėlimo partija ir Seimo Pirmininko posto atidavimą politikos naujokams, flirtavimą su Darbo partija, kai reikdavo paramos koalicijos sprendimams. Tačiau politologas Kęstutis Girnius yra sakęs, kad I.Degutienė premjero nutarimus dažnai kritikuoja iš populistinių pozicijų, bet ji pati nėra ideologinis ledlaužis, žmogus su vizija, turintis ką nors naujo ir ypatingo pasiūlyti partijai ir Lietuvai. (…)
Prisimenant, kad 1996 m. ji partijos sąraše tebuvo 62-a, po ketverių metų dešimta, o paskui jau ketvirta ir penkta, akivaizdu, kad partijoje I.Degutienės vertė akivaizdžiai auga. Dabar jau nebe jai reikia partijos sąrašo – ji jį tempia, juolab po rinkėjų reitingavimo visuomet pakyla dar aukščiau. Dvejus pastaruosius rinkimus I.Degutienė sugebėjo Seimo mandatą išsikovoti ir be sąrašo – vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje.

Populiari, nes populistė?
Tačiau šiemet rinkimuose jos laukia neeilinis iššūkis – pirštinę jai metė violetinės revoliucijos šauklė Neringa Venckienė, matyt, besitikinti šioje apygardoje balsuojančių užsienio lietuvių balsų. I.Degutienei nepadėjo nei tai, kad jos patarėju buvo violetinį judėjimą palaikantis Dalius Stancikas, nei jos dviprasmiška pozicija visuomenę audrinusioje diskusijoje dėl N.Venckienės dukterėčios likimo. I.Degutienė nuolat kartoja, kaip ji kiekvieną nuo politinės ir visuomeninės veiklos laisvą minutę stengiasi praleisti su šeima. “Ir nėra svarbu, ką veikti, – tiesiog gera visiems būti drauge”, – sako politikė, besididžiuojanti drauge su vyru užauginusi sūnų ir dukrą, kurie dabar jiems padovanojo keturis anūkus. Tačiau šeimos vertybių globėja Garliavos skandale paskui prezidentę stojo į N.Venckienės pusę, net patardama tikrajai mergaitės mamai atsisakyti dukters, mat jai pas tetą ir senelius gyventi gali būti geriau. Bet bandymas pataikyti į populistinį toną atsisuko prieš pačią politikę – rinkimuose prieš ją iškelta stipriausia „Drąsos kelio“ korta.
Bet I.Degutienė tikina nebijanti konkurencijos: „Kodėl turėčiau bijoti? Šioje apygardoje kandidatuosiu trečią kartą. Joje būna keturiolika penkiolika kandidatų. Visi yra lygiaverčiai konkurentai.“
I.Degutienė neretai vadinama populiste, prisitaikančia prie minios nuomonės, pataikaujančia reitingų lyderei D.Grybauskaitei. „Nesu populistė. Aš tiesiog taip gyvenu ir taip galvoju. Būnu su paprastais žmonėmis ir tarp jų“, – atkerta I.Degutienė.
Ji nuosekliai siūlė parlamentarams solidarizuotis su visa visuomene ir sunkmečiu atsisakyti ar bent susimažinti parlamentinei veiklai skirtas išmokas, mažinti parlamentarų privilegijas. Ji agitavo už prabangos mokesčius. Ji atvirai sako: už daug ką, kas vyksta Seime, gėda, o kai Seimas neatėmė parlamentaro mandato iš Konstituciją pažeidusio ir Seimo nario priesaiką sulaužusio Aleksandro Sacharuko, tiesiog patyrė šoką. Ji bandė išstumti iš Seimo Antikorupcijos komisijos vadovų abejotino skaidrumo Kęstą Komskį, nors šis ją gąsdino teismais. Bet net jau būdama Seimo Pirmininke dalijo nepamatuotus pažadus, kad bus peržiūrėti mokesčiai, tačiau vėliau pripažino, kad tokių galimybių nėra.
Parlamentaras V.Andriukaitis kolegės elgesyje pastebi nemažai pataikavimo visuomenės nuomonei: „Pamokslų Seimui sakymas pačiai būnant ne tik Seimo nare, bet net jo Pirmininke skamba mažiausiai keistokai, tačiau taip galima žaisti visuomenės nuomonės palankumu. Kartais ji pati mėto akmenukus į savo daržą: 2008 m. pati balsavo už populistinius sprendimus, o paskui kritikavo socialdemokratus”. (…)

Politinė ateitis – Europarlamente?
Gebėjimas ieškoti kompromisų I.Degutienei neabejotinai prideda autoriteto ir Seime: šią kadenciją konservatoriams apsisprendus dėl valdžios eiti obuoliauti su bet kuo, Seimo pirmininko postas paaukotas šoumenui Arūnui Valinskui, bet I.Degutienei liko pirmosios vicepirmininkės kėdė. O kai A.Valinskui teko palikti postą, už I.Degutienę kaip Seimo pirmininkę balsavo net opozicijos atstovai.
„Seime nebuvo itin didelių skandalų, į kuriuos tiesiogiai būtų įtraukta pati Seimo pirmininkė. “Snoro” bankroto reikaluose jos pavardė šmėžavo, bet jos įvaizdžiui labai nepakenkė. Seimas dirbo palyginti efektyviai. Koalicija kritiniais momentais sugebėjo susitarti ir nepaisant, kad jos narių skaičius mažėjo, išliko daugumoje. O I.Degutienė kaip Seimo pirmininkė, atliko moderatoriaus vaidmenį, sudarė nuosaikios politikės įvaizdį”, – teigiamai Seimo Pirmininkę vertina politologas A.Krupavičius. Parlamentaras V.Andriukaitis kritiškesnis: “Būdama parlamento spykere, ji turėjo labiau įsiklausyti į viso parlamento nuomonę”.
Po Seimo rinkimų I.Degutienė neabejotinai vėl bus parlamente, tačiau jei, kaip pranašaujama, konservatoriai liks opozicijoje, tai gali visiems laikams ištrinti jos pavardę tarp potencialių premjerų: kažin ar dar po ketverių metų ji galėtų varžytis su jaunesnės kartos politikais dėl vykdomosios valdžios vadovės posto. Nors I.Degutienės politinė karjera buvo gana greita, tačiau vėloka – juk Seimo nare pirmą kartą ji tapo jau būdama 47-erių metų, jau būdama močiutė.
I.Degutienei matuojamas ir prezidentės postas. A.Krupavičius mano, kad kompetencijos, pasirengimo šiam postui požiūriu ji galėtų būti konkurentiška kandidatė, tačiau ji nerodo entuziazmo prezidento kompetencijos sričiai priskiriamoms sritims – ji geriau matoma vidaus politikoje nei santykiuose su užsienio valstybėmis, sprendžiant valstybės saugumo, gynybos politikos klausimus. Politologo vertinimu, vertinant pagal prezidento funkcijas A.Kubilius būtų geresnis kandidatas. A.Krupavičius svarsto, gal I.Degutienė dalyvaus Europos parlamento rinkimuose, bet neatmeta, kad nemenkos jos galimybės ir jai matuojamuose valstybės postuose Lietuvoje. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip šios kadencijos Seimo, Vyriausybės darbas pakeitė Lietuvą, kokie įvyko teigiami ir kokie neigiami pokyčiai dėl Seime priimtų sprendimų? Kas laukia pradėtų stambių energetinių projektų po Seimo rinkimų rudenį? Apie tai kalbamės su Seimo Pirmininke Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų pirmininko pirmąja pavaduotoja Irena Degutiene.

VEIDAS: Kurie šios kadencijos Seimo darbai, Jūsų manymu, valstybei davė daugiausia naudos?
I.D.: Nėra sunkesnio laikotarpio būti valdžioje nei finansų krizės metu. Visuomenė daugiausia kalba apie naktinę mokesčių reformą, tačiau reikia objektyviai įvertinti, kokį palikimą gavo dabartinė valdžia: buvo įtarimų, kad situacija blogėja, bet be konkrečių duomenų buvo sunku įvertinti to mastą. Suprantu, kiekvienas žmogus vertina per asmeninio gyvenimo prizmę, ir 2008-ųjų vėlyvą rudenį žmonės savo gyvenimo kokybe dar nebuvo pajutę krizės. Tačiau valstybė, jei nieko nebūtų buvę daroma, šiandien būtų tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė Graikija ar Ispanija. Vertinant retrospektyviai galima pasakyti: kad ir kaip buvo skaudu priiminėti tokius sprendimus, bet buvo padaryta teisingai, ir šiandien, esant geresnei, nors nesakau, kad gerai situacijai, jau galime atstatyti tada įšaldytas pensijas, kitą sumažintą finansavimą.
VEIDAS: Gal jei krizės našta būtų tolygiai užkrauta ir privačiam, ir viešajam sektoriui, būtų ir verslas mažiau nukentėjęs, ir žmonės ne taip keikę valdžią už  naktinę mokesčių reformą?
I.D.: 2009 m. biudžetas buvo iš karto sumažintas, krizės metais Seimo narių algas susimažinome apie 40 proc., sumažintos lėšos ir parlamentinei veiklai.
VEIDAS: Tačiau kalbant apie visą viešąjį sektorių, krizės našta privačiam sektoriui buvo daug didesnė nei viešojo. Net ne prie krizinio biudžeto akivaizdu, kad tokio didžiulio viešojo sektoriaus išlaikyti neįmanoma. Ekspertai peikė šią valdančiąją dauguma, kad ji nepasinaudojo krize – kaip geriausiu laiku reformoms.
I.D.: Rezervų yra: štai visi kalba apie centrinę valdžią, tačiau manau, kad galima būtų labiau optimizuoti ir savivaldybių aparatą. Daug tikėjausi iš Saulėlydžio komisijos – užmojai buvo ambicingi, bet rezultato, kokio tikėtasi, nepasiekta. Nelabai kas ar per mažai padaryta socialinėje srityje. Ji imli pinigams, o krizės metu dar padaugėja remtinųjų, tad labai svarbu paskirstyti pinigus tik tiems, kuriems labiausiai reikia. Teigiamų rezultatų yra, pavyzdžiui, sėkmingi pilotiniai projektai dėl socialinių pašalpų teikimo. Bet aiškiai matome, kad esant tokiai didelei socialinei atskirčiai šią sistemą reikia toliau reformuoti, ir tai ne vienos kadencijos uždavinys. Gaila, kad prieš tai per aštuonerius socialdemokratų valdymo metus veikė dosnumo sistema ir dosnumo ministerija, nevyko jokių reformų.
Buvo norų reformuoti sveikatos sistemą, tai pradėta. Tačiau negalime sukurti skandinaviško sveikatos sistemos modelio su Lietuvos vienkiemių pragyvenimo lygiu. Žmonės neturi tiek pinigų, kad galėtų sėsti į automobilį ir nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų pas gydytoją. Sveikatos paslaugų prieinamumas Lietuvoje labai pablogėjo.
Beje, tarptautiniai sveikatos ir socialinės apsaugos ekspertai nepataria šiose srityse daryti kardinalių reformų krizės metu, nes tai pačios socialiai jautriausios sritys, kurios ir taip tokiu metu labiausiai nukenčia.
VEIDAS: Tačiau kodėl ir konservatorių didžiausio prioriteto – energetinių projektų teisinė bazė imta kloti tik kadencijos pabaigoje?
I.D.: Šie projektai didžiuliai, ypač naujos atominės elektrinės statybos, kuris net ne vien Lietuvos projektas. Pasiekti finišo tiesiąją reikėjo didelio įdirbio. Atlikome daug parengiamųjų darbų – vieni matomi, kiti nematomi, diplomatiniai, net konfidencialūs. Prisiminkime: 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje ES, jos institucijų, kitų ES šalių tvirtos pozicijos dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nebuvo, o paskui mūsų pastangų dėka atsirado stipri parama.
Dirbome iš karto keliomis energetinių projektų kryptimis: ėmėmės ES trečiojo paketo įgyvendinimo dujų sektoriuje ir suskystintų dujų terminalo, naujos atominės elektrinės projektų, atsinaujinančių energijos išteklių vystymo, elektros tiltų į Švediją ir Vakarų Europą. Žinoma, norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau, tačiau koks buvo pasipriešinimas. Bet realūs darbai pradėti ir dar krizės laikotarpiu. Kai oponentai sako, kad po poros kadencijos metų šie projektai jau galėjo būti baigti, norisi paklausti, ypač socialdemokratų, kur jie buvo prieš tai aštuonerius metus turėdami valdžią.
VEIDAS: Ar Jūs asmeniškai tikite, kad bus pastatyta Visagino AE?
I.D.: Tikiu, kad ji turi būti. Bet tai priklauso, kaip po Seimo rinkimų susidėlios nauja valdančioji koalicija. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad privalo būti darbų tęstinumas. Kaip vienodai politinės jėgos matė stojimą į NATO ir ES, taip šiandien svarbus vienodas naujos AE projekto matymas.
VEIDAS: Bet akivaizdu, kad mato nevienodai – didžiausia opozicinė frakcija  socialdemokratai balsavo prieš.
I.D.: Bet kaip iššifruoti jų tezę – mes už atominę, bet dabar prieš? Gali būti, kad tai tik priešrinkiminė retorika, todėl tikiu, kad viskas su AE projektu bus gerai.
VEIDAS: Ar manote, kad imantis tokio grandiozinio projekto visuomenė ir net sprendimus priimantys politikai buvo pakankamai informuoti apie jo naudą ir grėsmes?
I.D.: Šiandien jau turime daug informacijos. Seimo nariai, kurie nori, gali susipažinti net su konfidencialia informacija. Bet ją perskaitė du – Vidmantas Žiemelis ir Julius Veselka. Kur kiti, ypač tie, kurie taip garsiai protestuoja?
Bet, sutinku, informacijos visuomenei trūko. Viešųjų ryšių ar darbo su visuomene prasme informacijos apie VAE stygius – tikrai didelė spraga, kaip ir apskritai tai šios Vyriausybės didžiausias trūkumas. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės darbai geri, bet jų pateikimas prastas.
VEIDAS: Kaip prognozuojate – ar Seimas balsuos už referendumą dėl VAE ir, jei taip, kokia bus žmonių nuomonė?
I.D.: Visuomenė savo poziciją išsakė – už referendumą reikėjo surinkti 300 tūkst.parašų, o pasirašė tik 46 tūkst. Tačiau nepaisant to Seime bus neeilinė sesija, gali būti nubalsuota, kad referendumas vyktų kartu su Seimo rinkimais. Manau, žmonės dalyvaus Seimo rinkimuose, bet kažin ar pildytų ir referendumo lapą.
Vis dėlto apmaudu, kad didelis sujudimas kilo tada, kai jau prasidėjo konkretūs, o ne teoriniai darbai. O juk įstatymas dėl atominės elektrinės buvo priimtas 2007 m., valdžioje esant socialdemokratams. Bet tada nei referendumo kas inicijavo, nei visuomenės reakcijos negirdėjau.
VEIDAS: Tačiau nuo to laiko situacija pasikeitė: galimai greta atsiras dar dvi AE, propaguojama skalūninių dujų gavybos plėtra.
I.D.: Tai reikėjo anksčiau VAE statyti. Bet jei galvojama, kad reikia viską sugriauti ir vėl pradėti nuo nulio, tai amžinai trypčiosime vietoje.
VEIDAS: Kaip vertinate: ar įvykdėte užmojį kovoti su korupcija?
I.D.: Korupcija – didžioji Lietuvos piktžaizdė. Buvo didelis pasipriešinimas, bet liūto dalis antikorupcinių įstatymų priimti ir pradeda veikti. Pavyzdžiui, buvo daug kalbų apie politinių partijų finansavimą kaip apie korupcinį židinį, tačiau veiksmo – ne. O dabar pirmą kartą Seimo rinkimai vyks pagal naują įstatymą.
VEIDAS: O kas, atvirkščiai, neprisidėjo prie normalaus valstybės gyvenimo?
I.D.: Šios kadencijos Seimas labai spalvingas, buvo daug skandalų. Jų svarstymai, nepasitikėjimai, apkaltos atima daug laiko, kurį būtume galėję skirti teisėkūrai ar parlamentinei kontrolei. Jau nekalbant apie atgarsį visuomenėje – per vieną kitą Seimo narį dėmė krenta visiems. Pritrūko politinės valios priimti Seimo narių garantijų įstatymas. Rudens sesijoje turėsime priimti jį ir iš esmės perrašytą Seimo statutą.
O ko nepadarė Vyriausybė – tai namų renovavimas, nors tai buvo labai rimta programa ir energijos taupymo, ir darbo vietų prasme.
VEIDAS: Kiek procentų valdančioji dauguma įgyvendino savo įsipareigojimus?
I.D.: Jei imtume papunkčiui Vyriausybės programą, įgyvendinome apie 70 proc. įsipareigojimų. Beje, kai kalbama apie šiandienę valdžią, vis girdžiu sakant „konservatoriai”. Bet mūsų valdančiojoje daugumoje – tik pusė, esame koalicinė dauguma ir norint priimti sprendimus teko daryti kompromisus.
VEIDAS: Kodėl Jūs balsavote prieš PVM lengvatinį tarifą žiniasklaidai, kaip kad yra daugelyje demokratinių valstybių, nors visada kalbėjote priešingai?
I.D.: Aš – už PVM lengvatą žiniasklaidai ir taip balsavau svarstant šį siūlymą, kuris, beje, būtent mano pastangomis atsidūrė Seimo darbotvarkėje. Bet ši siūlymas buvo apkabinėtas lengvatomis neįgaliesiems, transportui, kas biudžeto pajamas sumažins 100 mln. Lt. Tikėjausi, kad tos „priekabos“ prie lengvatinio PVM žiniasklaidai bus atmestos, deja, net mūsų frakcijos nariai balsavo už. Po to, kai Seimas ką tik buvo priėmęs europinį fiskalinės drausmės susitarimą, būdama Seimo pirmininkė negalėjau balsuoti už visą PVM lengvatų paketą.
VEIDAS: Ar tikite, kad po Seimo rinkimų atsidursite ne opozicijoje?
I.D.: To reikia klausti rinkėjų.
VEIDAS: O kaip jiems šią kadenciją reikėjo susigaudyti, kas yra Tėvynės sąjunga – Aurelija Stancikienė, Saulius Stoma, Rokas Žilinskas ar Irena Degutienė? Ar partija, vis prisijunginėdama kitas ir priiminėdama į savo gretas bet kokius politinius turistus, nepraranda savo identiteto?
I.D.: Mes – skėtinė partija, kuri apjungia keturias dešiniąsias sroves – konservatyviai mąstančiąją, krikščioniškąją, politinius kalinius ir tremtinius, tautininkus (su Gintaru Songaila išėjo tik dešimtoji jų dalis). Į partiją priima partijos skyriai. Jei jiems tai draustume, būtų autoritarizmas. Žmonės į mūsų partiją laisva valia ateina ir išeina. O minėti žmonės buvo dešiniųjų pažiūrų.
VEIDAS: Kaip prognozuojate Seimo rinkimų rezultatus, naujų politinių jėgų debiutą juose?
I.D.: Manau, Lietuvos žmonės protingi ir mato, kas vyksta. Vienadienių gelbėtojų buvo prieš kiekvienus rinkimus, bet po pastarųjų turbūt suprato, kad rezultato tai neduoda. Nenorėčiau prognozuoti, kas kiek laimės, bet bendrauju su žmonėmis įvairiuose miestuose, rajonuose ir girdžiu, kad jie komentuoja įvykius net įžvalgiau nei politologai.
VEIDAS: Jei buvusi teisėja Neringa Venckienė, kaip minėjo, eis su jumis susirungti toje pačioje rinkimų apygardoje, ar nebijote konkurencijos?
I.D.: Kodėl turėčiau bijoti? Šioje apygardoje kandidatuosiu trečią kartą. Joje būna keturiolika penkiolika kandidatų. Visi yra lygiaverčiai konkurentai.

Iš pareigų atleidžiant buvusius Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus – direktorių Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą – nebuvo galima remtis vien tik poligrafo duomenimis, sako Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

“Galbūt aš turiu mažiau informacijos negu turi prezidentė, todėl man ir kyla kai kurie klausimai, kurie kyla ir daugeliui visuomenės narių, taip pat ypač politikų, kyla pasipiktinimas ir klausimas, kodėl gerai dirbančios institucijos vadovai – tikrai labai žinomi ir autoritetingi kovotojai prieš kriminalinį pasaulį – atleidžiami nepateikiant kažkokių aiškių atsakymų. Galų gale mes neturime ir neišklausome jų nuomonės, argumentų, kaip turėtų būti normaliame tyrime”, – trečiadienio rytą interviu “Žinių radijui” kalbėjo I. Degutienė.

Seimo Pirmininkės teigimu, šiuo metu svarbiausias uždavinys yra ne gandai ar politikavimas, o labai aiškūs atsakymai į klausimus, kuriuos turi pateikti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės ir Antikorupcinės veiklos komisijos.

“Vien tiktai pasakyti – poligrafo tyrimas – aš nežinau, to poligrafo tyrimo duomenų. Negaliu šiandien pasakyti, kaip tas tyrimas buvo atliekamas, kaip jie ten atsakinėjo. Tikrai tam, kad iš karto galėtume nuteisti, turime turėti pakankamai informacijos, o kai tos informacijos pakankamai neturi, negali būti šiuo atveju tokios tvirtos pozicijos, nuomonės, kaip čia yra – ar čia yra neteisūs FNTT vadovai, jau šiandien atleisti, ar neteisus ministras Raimundas Palaitis, kad juos atleido.

 

Dėl „Snoro“ komisijos palikusi Seimo salę opozicija vaitoja apie „pamintą“ demokratiją ir tiesą, kurią girdi reikia žinoti Lietuvos žmonėms. Svaidomasi kaltinimais apie nebūtas valdančiųjų giminaičių aferas „Snore“, apie tyčiom sužlugdytą neva pavyzdinį banką ir šaukiama apie neatidėliotiną būtinybę viską ištirti būtent parlamente.

 

Reikalaudami steigti „Snoro“ komisiją, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, opozicijos lyderis Seime Valentinas Mazuronis nevengia dangstytis nuo „Snoro“ žlugimo nukentėjusiais paprastais žmonėmis. Tačiau jų peršama komisija gali padėti apiplėšti būtent paprastus žmones, kai tikrieji „Snoro“ kaltininkai ir jų didžiausi kreditoriai plos katučių. Griūvant šiam bankui valstybė pirmiausia gynė paprastus žmones – eilinius indėlininkus ir mokesčių mokėtojus, komisijos šalininkai baudžiasi ginti didžiausius ir turtingiausius.

 

Kas įvyko lapkritį? Atlikus inspektavimą buvo pastebėta, jog „Snoro“ banke turtas neatinka įsipareigojimų, o pagreitėjęs lėšų išėmimas iš banko virsta vagyste, Lietuvos Bankas ir Vyriausybė greitais ir ryžtingais sprendimais sustabdė turbūt didžiausią finansinį nusikaltimą Lietuvos istorijoje. Šiais veiksmais valstybė pirmiausia siekė ginti eilinius indėlininkus ir tai pavyko padaryti – absoliuti dauguma indėlininkų išsaugojo apdraustus indėlius, išvengta panikos bankų sektoriuje. Stabilumą valstybės finansuose užtikrino tai, kad vyriausybė laikėsi principo, jog mokesčių mokėtojų pinigai neturi būti naudojami gelbėti bankus.

 

Lapkritį prezidentė Dalia Grybauskaitė labai aiškiai pasakė: „Snoras“ buvo sąmoninga ataka prieš šalies bankinę sistemą, o Lietuvos banko ir vyriausybės veiksmai perimant „Snoro“ akcijas valstybės reikmėms atlikti operatyviai, laiku ir buvo būtini. „Tai pigiausias būdas, kaip valstybė galėjo apsaugoti bankų sistemą ir Lietuvos žmonių nuosavybę. Šis veiksmas padėjo sustabdyti įžūlią ataką prieš bankinę sistemą ir žmonių interesus“, – tada pasakė prezidentė.

 

Valstybės prioritetas buvo mažieji indėlininkai (kurių indėliai neviršija apdraustos 345 tūkst. litų), sudarantys absoliučią daugumą „Snoro“ klientų, tuo tarpu nedidelė mažuma klientų – vadinamųjų kreditorių – negali pasinaudoti draudimu, nes jų indėliai – kur kas didesni ir sumoje sudaro du milijardus litų. Šalia nedidelio kiekio Lietuvos bendrovių ir valstybės įstaigų reikšminga dalis tų dviejų milijardų kreditorių – užsienyje, pirmiausia vienoje Rytų šalyje, kuri turi chronišką kapitalo bėgimo į Vakarus problemą.

 

Kam labiau rūpi ne mažieji indėlininkai, bet stambieji kreditoriai? Pirmiausia buvusiems “Snoro” akcininkams Vladimirui Antonovui ir Raimundui Baranauskui, kuriems verslo partnerių iš Rytų transakcijos Vakarų link galimai sudarė pelningiausią jų “bankinių” operacijų dalį (partnerių, tarp kurių pasitaiko tokių, kurių noras atgauti pinigus gali remtis ir stipraus poveikio priemonėmis).

 

Galima spėti, kad V. Antonovas ir R. Baranauskas yra puikiai motyvuoti kovoti prieš išdavimą Lietuvos teisėsaugai Londono teisme, kartu siekiant savo skolas permesti valstybei ir taip atsiskaityti su potencialiai nuožmaus temperamento kreditoriais iš Rytų.

 

Čia akcininkų ir stambiųjų kreditorių tikslai sutampa – siekti priversti valstybę atsisakyti principo nenaudoti mokesčių mokėtojų pinigų bankams gelbėti, pakeisti mažuosius indėlininkus ginančius įstatymus ir dabartinę kreditorių nuostolių padengimo eilės tvarką. Kitaip sakant, kreditoriai eilėje nori atsistoti šalia valstybės – tai yra mokesčių mokėtojų – ir iš visų jėgų spaudžia, jog parduodant “Snoro” turtą gaunamos lėšos eitų pirmiausia jiems.

 

Reikia priminti, jog valstybė paskolino tris su puse milijardo litų grąžinti apdraustus indėlius smulkiesiems indėlininkams, kurie pagal įstatymą yra pirmieji bankrutavusio banko indėlių grąžinimo eilėje. Pajamos iš “Snoro” turto pardavimo pirmiausia turi padengti biudžete trijų su puse milijardo paskolą indėlių draudimo fondui. Kreditoriai iš esmės reikalauja valstybės leisti jiems padengti jų nuostolius ir atitinkamai palikti biudžete dviejų milijardų litų skylę

 

Ką reiškia du milijardai, išplėšti iš mokesčių mokėtojų kišenės? Kai gruodį pablogėjo ūkio augimo prognozės ir nuo biudžeto teko „pjauti“ milijardą, iškilo pavojus pilnam pensijų atstatymui, ministerijų biudžetai buvo mažinami keturis procentus, prireikė naujų mokesčių. Dviejų milijardų trūkumas jau būtų mokytojų, gaisrininkų, policininkų etatų ir atlyginimų mažinimas. Kai eurozona – vis dar nestabili, ir nėra aišku, ar galima tikėtis skolų krizės Europoje palengvėjimo du milijardai yra didžiulė grėsmė šalies finansų ir pačios valstybės stabilumui – vadinasi tai yra nacionalinio saugumo klausimas.

 

Dėl dviejų milijardų nuosekliai siekiama kompromituoti, skandalizuoti ir šantažuoti teisėsaugą ir politikus (tokio bandymo pavyzdžiu gali būti A. Butkevičiaus ataka prieš Seimo pirmininkę Ireną Degutienę). Siekiama skandalizuoti ir kompromituoti bankroto administratorių ir visais būdais vilkinti bankroto procedūras.

 

Pagrindinė V. Antonovo ir R. Baranausko taktika yra vaizduoti, jog “Snoro” bankrotas esą buvęs politinis sąmokslas, sužlugdęs neva puikų banką – vien parlamentinės komisijos sudarymas būtų lobis akcinininkų advokatams: štai žiūrėkit, Lietuvoje “Snoras” yra politika.

 

Labai svarbi stambiųjų kreditorių advokatų taktikos linija yra įrodyti, jog bankų priežiūra buvo nepakankama. Tačiau aiškinantis dėl kontrolės nepakankamumo svarbu apsispręsti, ko siekiama: ar susikompromitavusiųjų pareigūnų atsakomybės, ar padėti didiesiems kreditoriams prisiteisti nuostolių padengimą mokesčių mokėtojų sąskaita. Jei siekiama pastarojo tikslo – “Snoro” komisija yra neįkainuojama.

 

Tuo būdu didžioji dalis A. Butkevičiaus ir V. Mazuronio peršamo “Snoro” komisijos klausimyno atrodo tarytum padiktuota, nesitarus, akcininkų ir didžiųjų kreditorių. Komisija būtų puikus poligonas manipuliuoti viešaja nuomone ir visiems siekti savų tikslų – akcininkams išvengti ekstradicijos, kreditoriams – savo interesus kelti prieš mokesčių mokėtojų interesus.

 

Komisija veikiau trukdys prokuratūros ir FNTT pradėtiems tyrimams ir kyla pavojus, kad “Snoro” aferos esmė – įtarimai dėl neteisėtų bankinių operacijų, apgaulingos apskaitos, turto pasisavinimas stambiu mastu nebus išaiškinti. Lietuvos bankas užtikrina bankų priežiūrą, o jei atskirų už bankų kontrolę atsakingų pareigūnų veikloje buvo nusikaltimo požymių, tai yra teisėsaugos institucijų rūpestis, o ne laikinosios Seimo komisijos kompetencija (nepamirškime, jog V. Vasiliauskas atleido bankų priežiūros departamento vadovą). O politinį įvertinimą gali duoti Seime nuolat veikiančios institucijos – Biudžeto ir finansų komitetas, Audito komitetas, antikorupcijos komisija, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

 

Kodėl A. Butkevičius savo veiksmais padeda akcininkams išsisukti nuo atsakomybės ir, pagal sutampančius interesus, kartu su stambiaisiais kreditoriais bandyti patuštinti mokesčių mokėtojų kišenę dviem milijardais? Ar jis tai daro sąmoningai, ar iš populizmo, ar netyčia?

 

Jei sąmoningai, tai šita „sąmoningumo trajektorija“ turėtų kilti iš senos jo partijos tradicijos, kai R. Baranauskas priklausė artimiausiai Algirdo Brazausko aplinkai ir buvo įtakingiausiųjų simboliniame klube – Raimondo Lopatos vadovaujamo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto globėjų taryboje kartu su kitais tuometiniais svarbiausiais „dvariškiais“.

 

Bet gal A. Butkevičius ne visai supranta, ką daro? Paskleidęs informaciją (dezinformaciją?), esą Seimo pirmininkės sūnui buvo užskaityta „Snoro“ paskola ir jis esą atgavo daugiau, negu draudžiami trys 345 tūkst. litų (ką neigia ir I. Degutienė, ir V. Vasiliauskas), pakeliui A. Butkevičius pripažino gavęs dokumentų iš „Snoro“ darbuotojų. Tačiau duomenų apie indėlius perdavimas pažeidžia įstatymus o A. Butkevičius, užuot pranešęs teisėsaugai apie bandymą atskleisti banko paslaptį, išėjo viešumon. Ar buvęs finansų ministras nepagalvojo, kad „Snoro“ darbuotojus pakišinėti jam dokumentus galėjo paskatinti pats V. Antonovas su R. Baranausku?

 

Jei A. Butkevičius paprasčiausiai nesupranta savo veiksmų ir jų pasekmių mokesčių mokėtojams, tikėtina, kad jam išeis į naudą „Snoro“ komisijos steigimo iniciatyvos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui tyrimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio paprašė Seimo pirmininkė.

 

 

Virgis Valentinavičius yra premjero patarėjas, šiame rašinyje dėstoma autoriaus nuomonė

 

Iki šių metų vidurio valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) apsispręs, kas šios partijos kandidatų į Seimą sąraše bus įrašytas pirmu numeriu. Tai greičiausiai bus partijos pirmininkas, premjeras Andrius Kubilius, tačiau neneigiama, kad pirmu numeriu gali būti įrašyta ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, rašo „Kauno diena“.

Tai nulems vidinis TS-LKD kandidatų į Seimą reitingavimas, vyksiantis iki vasarą rengiamo šios partijos suvažiavimo, kuriame bus tvirtinami pretenduojančių į parlamentarų mandatus sąrašai.

Dalis valdančiosios partijos narių įsitikinę, kad konservatoriai gautų kiek daugiau balsų, jeigu pirmoji sąraše būtų už premjerą populiaresnė I.Degutienė. Esą taip pasielgti būtų pragmatiškiau ir protingiau, siekiant didesnio rinkėjų pasitikėjimo. „Jeigu taip atsitiktų, kitame Seime gautume kokiom 5 vietom daugiau“, – neoficialiame pokalbyje tvirtino vienas dabartinio Seimo narys iš TS-LKD. Apie tai praneša ELTA.

Tačiau tokio pasiūlymo priešininkai teigia, kad, nepaisant reitingų, pirmas rinkimų sąraše privalo būti įrašytas TS-LKD vadovas, nes būtent jis per pernykščius tiesioginius partijos pirmininko rinkimus įveikė savo konkurentę, kad ir nedidele persvara. A.Kubiliaus šalininkai tikina, kad nėra daug šansų, jog I.Degutienė ves partiją į Seimo rinkimus. Kita vertus, tiek viena, tiek ir kita stovykla pripažįsta, kad rinkėjai, per balsavimą reitinguodami kandidatus sąraše, turės galimybę pakoreguoti pretenduojančių gauti Seimo narių mandatus konservatorių eilę.

TS-LKD atstovai neformaliuose pokalbiuose skaičiuoja, kad per šį spalį vyksiančius Seimo rinkimus partija gali gauti ne mažiau kaip 30–35 mandatus būsimame parlamente ir užimti bent antrą vietą pagal galutinius balsavimo rezultatus.

Pagal pasitikėjimą Seimas visuomenės nuomonės apklausose vis dar užima paskutinę vietą. Šios, jau besibaigiančios, 2008–2012 m. kadencijos parlamentarai pažėrė gausybę skandalų ir apkaltų. Neatrodo, kad ir šiemet jie elgtųsi atsakingiau. Apie tai, kodėl nesibaigia politinis cirkas ir niekaip nepavyksta padidinti Seimo prestižo, nors tokių pažadų būta, kalbamės su Seimo pirmininke Irena Degutiene.

VEIDAS: Praėjusį trečiadienį gavote tiek valdančiosios daugumos, tiek opozicijos Seimo narių siūlymus surengti neeilinę Seimo sesiją. Kaip apskritai vertinate politikų elgesį dėl Mokslo ir studijų įstatymo?
I.D.: Man norėtųsi, kad politikai pirmiausia bandytų spręsti problemas, o ne tuščiai politikuotų. Iniciatyvą kviesti neeilinę Seimo sesiją gali parodyti tik Seimo nariai. Tam reikia surinkti 47 parlamentarų parašus ir juos įteikti Seimo pirmininkui. Kadangi trečiadienį gavau tiek pozicijos, tiek opozicijos siūlymą surengti neeilinę sesiją, ketvirtadienį sukviečiau Seimo valdybą ir frakcijų seniūnus, su kuriais sutarėme, kad neprasminga rengti dvi atskiras neeilines sesijas, todėl ir vieni, ir kiti iniciatoriai atsiėmė savo parašus. Tiek pozicija, tiek opozicija sutiko parengti bendrą darbotvarkę, į kurią bus įtraukti svarbiausi įstatymų projektai. Taigi tą patį ketvirtadienį pasirašiau potvarkį, kuriuo šaukiu Seimo neeilinę sesiją sausio 17–19 dienomis.
VEIDAS: Praėjusių metų pabaigoje Seimas pasipriešino kanceliarinių išlaidų sumažinimui. Didelę dalį visuomenės apskritai erzina Seimo narių pajamos, lyginant jas su minimaliu darbo užmokesčiu ar netgi su atlyginimų vidurkiu. Tai gal dar yra kur veržtis diržus? Ir kaip vertinate pasisakymus, kad sumažinus kanceliarines išlaidas Jūsų kolegos nebegalės tinkamai atstovauti rinkėjams?
I.D.: Nesutikčiau, kad parlamentarai nesutiko sumažinti išlaidų. Tiesiog vakariniame Seimo posėdyje būna mažiau žmonių nei iki pietų, todėl neužteko 71 parlamentaro balso sprendimui priimti. Pakartotinai teikiant projektą, absoliuti dauguma Seimo narių balsavo už išlaidų sumažinimą.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad kriziniu metu mes savo išlaidas sumažinome daugiausiai iš visų valdžios institucijų. Ministerijos, savivaldybės išlaidas sumažino apie 30 proc., o 2008–2012 m. kadencijos Seimas – apie 40 proc. Ankstesnės Seimo kadencijos parlamentarai paskutiniais „prieškriziniais“ 2007 m. turėjo 149 mln. Lt biudžetą, o mes 2012 m. suplanavome 84 mln. Lt išlaidas.
Jei kalbėtume vien apie Seimo narių atlyginimus, tai nuo šios kadencijos pradžios juos sumažinome 48,4 proc. Tai daugiausiai iš visų valstybės institucijų. O parlamentinei veiklai skirtas lėšas sumažinome 40 proc.
Iki manęs visi parlamentų pirmininkai disponavo 12 vidutinių darbo atlyginimų dydžio reprezentacinėms išlaidomis. Aš net nelabai suprantu, kur galima buvo tokius pinigus išleisti. Mano išlaidos reprezentacijai siekia vieną vidutinį darbo užmokestį. Ūkiškai tvarkantis galima išsiversti ir su tokiomis lėšomis.
Per šią kadenciją gerokai mažinome ir komandiruočių išlaidas. Nuo 2008 m. aš tam išleidžiu 50 proc. mažiau. Vidutiniškai komandiruotėms būdavo skiriama daugiau kaip po 200 tūkst. Lt kasmet, o pernai išsivertėme su 98 tūkst. Lt. 2012 m. šios išlaidos dar sumažintos, ir važiuoju tik į tas komandiruotes, kurios būtinos.
Panašiai elgiasi ir parlamentarai. Nustatyti užsienio politikos prioritetai, vykstama tik į būtiniausias ir Lietuvai naudingiausias komandiruotes.
Be to, taupome net Seimo šildymo išlaidas, elektrą. Sunkmečiu tvarkytis bandome ūkiškai, taip kaip namie. Šiandien gyvename finansinio sunkmečio sąlygomis, todėl visi turime prisitaikyti prie situacijos ir lėšas skirti tik būtiniausiems dalykams.
VEIDAS: Per šią kadenciją susikompromitavo daugiau nei trečdalis Seimo narių, pačios institucijos įvaizdis visuomenės akyse dar labiau smuko ir niekaip nepakyla iš paskutiniųjų pozicijų. Į Seimo pirmininko postą ėjote vildamasi padidinti šios institucijos prestižą, bet to pasiekti nepavyko. Kodėl?
I.D.: Pirmoji to priežastis ta, kad nerastumėte ES valstybės, kurioje parlamentų reitingai būtų aukšti, nes visą Europą apėmusi ekonominė krizė. Parlamentinėse valstybėse žmonės būtent parlamentams meta kaltę dėl nepagerėjusio gyvenimo.
Nereikėtų pamiršti ir šios Seimo kadencijos pradžios skandalų, apkaltos procesų, kurie Seimo įvaizdžiui pliusų irgi neprideda. Galėčiau tik pasakyti, kad šaukštas deguto statinę medaus sugadina. Sunkiausia tiems Seimo nariams, kurie daug dirba, nėra korumpuoti, nepakliūva į skandalus, bet vertinami pagal vieną kurpalių. Didžioji dalis parlamentarų yra dori, puikiai suvokiantys ir savo pareigas, ir atsakomybę.
Trečia priežastis, kodėl būtent šios kadencijos Seimas neturi gero vardo ir niekaip negalime pakilti, – 2008 m. dalis visuomenės, balsavusi už šou partiją, ir šiandien į visą Seimą žvelgia kaip į cirko areną.
Vis dėlto nerasite Lietuvoje atviresnės institucijos nei Seimas. Apie kiekvieną Seimo narį galima sužinoti viską: tiek apie jo asmeninį gyvenimą, tiek apie kiekvieną jo balsavimą. Tas mūsų atvirumas atsisuka kitu lazdos galu, mažindamas Seimo reitingus.
Beje, aš džiaugiuosi, kad naujajam Seimo pirmininkui jau nereikės sukti galvos, kaip skaidrinti veiklą, gerinti parlamentinei veiklai skirtų lėšų panaudojimą. Jei mes dar priimsime ir Seimo narių veiklos garantijų įstatymą, aiškiai reglamentuojantį visą Seimo narių veiklą, tai kitos kadencijos Seimui paruošime švarų lauką, tik sėskite ir dirbkite.
VEIDAS: Jus pačią kai kas vadina populiste, nes kartais šnekate neatsakingai, Jūsų vienos dienos pareiškimai prieštarauja kitos dienos vertinimams. Ypač tai pasakytina apie Jūsų pasisakymus ekonominiais klausimais. Jūsų oponentai priekaištauja, kad nuolat prisitaikote prie minios nuomonės ir pataikaujate prezidentei. Kaip atremtumėte tokius pareiškimus?
I.D.: Nesu populistė. Aš tiesiog taip gyvenu ir taip galvoju. Būnu su paprastais žmonėmis ir tarp jų. Be to, valstybei nebūtų naudinga priešprieša tarp prezidentės, Seimo pirmininkės ir ministro pirmininko. Tad kam ją dirbtinai kurti?
VEIDAS: Pritarėte naujų mokesčių įvedimui, bet abejojama, ar jie duos laukiamų pajamų ir apskritai ar pavyks jais užkimšti milijardo litų biudžeto skylę. Be to, teko girdėti, kad gegužę bus persvarstomas 2012 m. šalies biudžetas ir įvedami nauji mokesčiai ar netgi pritarta ankstesniam Vyriausybės siūlymui 2 proc. didinti PVM.
I.D.: Mokesčių sistema Lietuvoje iki galo nesutvarkyta. Nekilnojamojo turto mokestis įvestas visose ES valstybėse, taip pat ir brangaus turto mokestis. Palūkanos nėra apmokestintos tik Lietuvoje ir Kipre. Kai žvelgiu į visą mokesčių spektrą, man pačiai kyla klausimas, kodėl vis dar trypčiojame vietoje.
Šiaip jau politikas turi ne tik dėlioti skaičius ir galvoti, koks bus fiskalinis deficitas, bet ir koks bus socialinis bei politinis to atgarsis. Jei tu ne politikas, tai tu – ne ministras. Todėl pirminiam 2012 m. biudžeto projektui negalėjome pritarti, nes privalėjome paisyti ne vien fiskalinio deficito ar BVP augimo, bet ir socialinės atskirties rodiklio, kuris Lietuvoje yra vienas prasčiausių ES. Turime nuolat kelti klausimą, kokiu keliu einame: ar modernios demokratinės valstybės, ar Lotynų Amerikos šalių, kuriose tarp skurdo ir prabangos yra didžiausia praraja. Atsakymas aiškus, todėl turime ieškoti būdų socialinei atskirčiai mažinti.
Pirmiausia net 4 proc. buvo mažinamos valstybės sektoriaus išlaidos. Ryžomės padaryti ir tai, ko nebuvo padaryta per 20 nepriklausomybės metų, – įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Jis yra kaimyninėse Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Vis dėlto esu optimistė ir manau, kad biudžeto persvarstyti nereikės, taigi nebus kalbos ir apie naujus mokesčius.
Turime susitvarkyti su visuotiniu pajamų ir turto deklaravimu. Tai padėtų kovoti su „šešėliu“. Juk dažnai vos tik sužinojęs, kas yra paprasto žmogaus artimieji ar giminaičiai, supranti, iš kur jo prabangios vilos ar namai. Taip yra todėl, kad ne visiems reikia deklaruoti turtą ir pajamas.
Manau, kad neišarti dirvonai šešėlinės ekonomikos, korupcijos ir viešųjų pirkimų srityse. Tai trys banginiai, kurie gali padėti sumažinti biudžeto deficitą. Jei efektyviai išnaudotume ir šiuos aruodus, būtume daug sotesni.
VEIDAS: Daugelyje ES valstybių egzistuoja įvairios lengvatos, ypač – maistui. Lietuvos valdantieji įsitikinę, kad lengvatų reikia kuo mažiau. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
I.D.: Jei neturėtume tokio deficito, arba jo iš viso nebūtų, tuomet galėtume atidaryti šią Pandoros skrynią. Tačiau šiuo laikotarpiu įteisinę įvairias lengvatas tiesiog turėtume daugiau skolintis, kad tą deficitą padengtume. Išeitų, kad, vieniems duodami, iš kitų paimtume.
VEIDAS: Pastaruoju metu Lietuvos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis pašliję. Kas dėl to kaltas ir ar Jūs neplanuojate imtis iniciatyvos, kad tie santykiai nors kiek pradėtų šiltėti?
I.D.: Situacija pernelyg dramatizuojama. Susitinku su savo lygmens pareigūnais tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje ir nematau jokios priešpriešos dėl strateginių temų.
Tautiniai klausimai visiems jautrūs ir skaudūs. Kita vertus, baisiausia, kai tautinius klausimus aštrina politikai. Kalbu apie vieną politinę jėgą Lietuvoje. Nonsensas jau vien tai, kad ši politinė partija susikūrė tautiniu pagrindu.
Su Latvija esminių nesutarimų irgi nėra. Jie dirbtinai išpūsti. Latvijos parlamento pirmininkė nemato nieko blogo, jei ir jie, ir mes statytume suskystintų dujų terminalą. Mes vieni kitiems netrukdome.
O kalbėsime apskritai apie Baltijos regiono kaimynių santykius bei mūsų draugystę, jei kibirkštys ir kyla, reikia klausti, koks šešėlis tam duoda impulsą ir kas siekia, kad tarp gyventojų plistų nerimas.
VEIDAS: Įvertinkite šios Vyriausybės darbą pagal dešimtbalę sistemą.
I.D.: Septyni su puse balo.
VEIDAS: Kurie politikai per pastaruosius trejus metus Jus labiausiai nuvylė?
I.D.: Labiausiai nuvylė tie, kurie buvo nesąžiningi, vienaip kalbėjo, kitaip elgėsi ir uždėjo dėmę visiems politikams, o dėl to Lietuvos žmonės apskritai nusivylė politika.

Vizitą Japonijoje tęsianti Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir du jos pavaduotojai susitikimuose su Japonijos Parlamento Patarėjų Rūmų atstovais domėjosi branduolinės energetikos saugumu ir parlamentine energetikos sektoriaus kontrole.  Apie tai praneša pasaulio naujienų agentūros.

Apie tai buvo kalbama su Patarėjų Rūmų Užsienio reikalų ir gynybos komiteto pirmininku Tetsuru Fukujama, opozicinės Liberalų demokratų partijos atstovu Hirofumiu Nakasone. Susitikimų metu kalbėta ir apie Lietuvos plėtojamus energetinės nepriklausomybės projektus.

Pasaulinė praktika rodo, kad vienai Japonijos kompanijai vykdant stambų investicinį projektą vienoje šalyje, į ją pradeda investuoti ir kitos Japonijos kompanijos. Todėl tikimasi, kad “Hitachi Ltd” apsisprendus investuoti į Lietuvą mūsų šalį pasieks ir daugiau Japonijos verslo investicijų kitose srityse.

Seimo Pirmininkė užsienio reikalų ir gynybos komiteto pirmininkui pristatė Lietuvos vykdomus energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo projektus, elektros ir dujų sektoriuose vykdomas pertvarkas. I. Degutienė atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje ir Kaliningrade vykdomi dviejų kitų branduolinių jėgainių statybų projektai, o Lietuvai nepateikiama pakankamai informacijos apie šiuos projektus, kas kelia abejonių jų saugumu.

Vieno iš svarbiausių Parlamento komitetų pirmininkas ir opozicijos atstovas patvirtino, kad po Fukušimos tragedijos šiai sričiai tiek Parlamentas, tiek Vyriausybė skiria daugiau dėmesio energetikos sektoriui ir branduolinio saugumo kontrolei.

Dar šią vasarą Japonijoje buvo priimtas sprendimas iki kitų metų pavasario prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigti naują branduolinės saugos agentūrą, kuri ypatingą dėmesį skirs atominių elektrinių saugumui ir vykdys branduolinio sektoriaus kontrolę.

Trečiadienį Seimo Pirmininkė I. Degutienė ir kartu su ja Japonijoje besilankantys Seimo vicepirmininkai liberalcentristas A. Čaplikas ir “darbietė” V. Baltraitienė susitiks ir su “Hittachi Ltd” prezidentu ir viceprezidentu.

“Aš suprantu, kad kiekvienas Seimo narys turi laisvą Seimo nario mandatą ir turi teisę registruoti įstatymo pataisas, tačiau kartais tu nieko negali įrodyti, bet įtari, kad yra kažkoks užsakymas, kodėl tos įstatymo pataisos yra registruojamos”, – Žinių radijui trečiadienį sakė Seimo vadovė.

Jos teigimu, įtarimų paprastai kelia atvejai, kai registruojamos labai prieštaringos arba įstatymo esmę keičiančios pataisos.

“Kartais išties, objektyviai reikia pasakyti, atsiranda nepaprastai daug kai kuriems įstatymams pataisų. Ir tada iš karto kyla klausimas – kodėl tiek daug pataisų registruojama, ir tos pataisos, vieno ar kito Seimo nario registruotos, visiškai viena kitai prieštarauja, net pakeičia įstatymo esmę ir prasmę. Taip yra buvę ne vieną kartą”, – teigė I.Degutienė.

Pasak parlamento pirmininkės, problematiška, kad Lietuvoje lobistai dažnai veikia oficialiai neprisistatydami.

“Demokratinėje valstybėje yra lobistai, bet jie yra registruoti lobistai, ir tai yra visiškai natūralu, yra specialiai tam įstatymas. Bet yra šešėliniai lobistai, kuriuos sudėtinga ir atrasti, ir įrodyti. Čia ne taip viskas yra paprasta”, – kalbėjo I.Degutienė.

Anot jos, įstatymų bazės sureguliuoti lobistus lyg ir pakanka, tačiau praktikoje įvairių įtarimų vis dėlto kyla.

“Tų įstatymų, kurie yra galiojantys šiandien ir kurių mes laikomės įstatymų leidyboje, lyg ir pakanka, tačiau tu už kiekvieno Seimo nario stovėti negali ir tu negali žinoti, kas už jo stovi ir kas paprašė vienokią ar kitokią pataisą užregistruoti”, – dėstė I.Degutienė.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė savo ir viso Seimo vardu pareiškė užuojautą dėl žinomo visuomenės veikėjo, žmogaus teisių gynėjo, buvusio Seimo nario, advokato Kęstučio Čilinsko mirties.

“Velionis buvo iš tų drąsių Lietuvos visuomenės žmonių, kurie, nesivaikydami naudos nei populiarumo, imdavosi sunkių ir nedėkingų darbų tiek profesinėje, tiek ir politinėje ar visuomeninėje veikloje. Beje, šviesaus atminimo Kęstučio Čilinsko atveju tai dažniausiai sutapdavo – ne kartą galėjome įsitikinti, kad savo išskirtines teisininko žinias ir gilią patirtį jis naudojo gindamas ne partijas ar interesų grupes, o žmones, jų teises, viešąjį interesą. Šios pastangos Kęstutį Čilinską atvedė į Žmogaus teisių stebėjimo institutą, į Jungtinį Demokratinį judėjimą. Šias nuostatas kaip svarbiausią vertybę Kęstutis Čilinskas skiepijo savo studentams, kolegoms, visiems šalia esantiems. Ši laikysena ir moralinis principingumas Velioniui pelnė daugybės žmonių pagarbą ir nuoširdų dėkingumą”, – užuojautoje rašo I.Degutienė.

Užuojautoje K.Čilinsko artimiesiems, bičiuliams, kolegoms bei visiems, kuriuos nuliūdino ir prislėgė netektis, Seimo pirmininkė pabrėžia, kad K.Čilinsko atsakomybė, žmogiškasis solidarumas ir profesinis rūpestis ne vienam žmogui padėjo patikėti teisingumu ir žmogiškumu.

65-erių advokatas, žmogaus teisių gynėjas, Nepartinio demokratinio judėjimo steigėjas K.Čilinskas mirė penktadienio vakarą.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė informavo, jog ji jau sulaukė atsakymų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) dėl terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylos tyrimo aplinkybių.

Parlamento vadovė VSD generaliniam direktoriui Gediminui Grinai buvo uždavusi vienuoliką klausimų.

1. Ar tiesa, kad Eglės Kusaitės motina Virginija Kusienė dar 2007 m. lapkritį raštu kreipėsi į VSD Klaipėdos apygardos pareigūną Dainių Noreiką, prašydama padėti susigrąžinti savo dukrą Eglę iš Vokietijos į Lietuvą? Ar tiesa, kad nuo to laiko šis pareigūnas dvejus metus nuolat palaikė ryšius su Virginija Kusiene?

2. Ar tiesa, kad 2007 m. gruodį grįžusi iš Vokietijos Eglė Kusaitė buvo apgyvendinta VSD išnuomotame bute Klaipėdoje, Ryšininkų gatvėje 8–114, kad VSD jai duodavo lėšų gyvenimo išlaidoms, apmokėdavo jos telefono sąskaitas?

3. Ar tiesa, kad dvejus metus Eglę Kusaitę „globojo“ VSD paskirti asmenys, prisistatę Klaipėdos musulmonais ir pasivadinę Andrejumi Abdulu Hafizu, Aiša Jelena Baltrušyte Koševaja, Abdurahmanu Stoniu, Nerijumi Daud?

4. Ar tiesa, kad Abdul Hafizu pasivadinęs Eglės Kusaitės „globėjas“ ragino ją vykti į Egiptą teroro akto vykdyti ir supyko, kai E. Kusaitė tai daryti atsisakė?

5. Ar tiesa, kad dėl Eglės Kusaitės ryšių su Klaipėdos „radikaliais musulmonais“ daug kartų nuogąstavusią jos motiną Virginiją Kusienę VSD pareigūnas Dainius Noreika visą laiką ramino, jog „su Egle viskas gerai, ji niekur nesivelia“?

6. Ar tiesa, kad VSD pareigūnas Dainius Noreika įkalbinėjo Eglės Kusaitės motiną Virginiją Kusienę ir jos tetą Ireną Jeleniauskaitę tapti musulmonėmis?

7. Ar tiesa, kad 2009 m. spalį Eglei Kusaitei Rusijos vizą padėjo gauti VSD pareigūnai?

8. Ar 2009 m. spalio 24 dieną suimta Eglė Kusaitė netrukus po suėmimo buvo trijų VSD pareigūnų tardyta be advokato Vilniuje, Kosciuškos gatvėje esančioje areštinėje? Ar tardymo metu VSD pareigūnai naudojo prieš ją prievartą?

9. Ar 2010 m. balandį Eglė Kusaitė buvo tardyta be advokato iš Maskvos atvykusių trijų Rusijos pareigūnų? Ar šio tardymo metu buvo prieš ją naudota prievarta?

10. Ar VSD jau atliko tyrimą, kas ir kokių tikslų siekdamas perdavė klaidinančią informaciją dienraščiui „Lietuvos rytas“, kurios pagrindu 2010 m. balandžio 17 dieną buvo paskelbtas žurnalisto Gedimino Pilaičio straipsnis, klaidingai teigęs, jog „tarp mirtininkų, kovo 29 dieną susisprogdinusių Maskvos metro, turėjo būti ir jauna lietuvė“? Jei toks tyrimas jau atliktas, visuomenei svarbu žinoti, kas ir kodėl tokią klaidingą ir valstybės interesus pažeidžiančią informaciją dienraščiui perdavė. Jei tyrimas neatliktas, rūpėtų žinoti kodėl.

11. Ar galėtumėte visuomenei paaiškinti buvusio VSD Klaipėdos apygardos vadovo Algirdo Grublio Lietuvos televizijai pasakytus žodžius, kad jam gėda dėl savo buvusių kolegų veiksmų Eglės Kusaitės byloje?

G. Grina išanalizavęs visus klausimus pateikė atsakymus Seimo pirmininkei, kurie visiems turėtų išsklaidyti kilusias abejones dėl galimai neteisėtos ir nusikalstamos VSD veikos.

“VSD nekomentuoja ir viešai neteikia informacijos apie VSD vykdytą ir vykdomą operatyvinę veiklą.

Eglės Kusaitės nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, tam tikrais atvejais ir teismas, analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, tame tarpe ir surinktą operatyvinio tyrimo metu.

Prokuroras turėjo teisę, o kartu ir pareigą panaikinti galimai neteisėtus ar nepagrįstus ikiteisminio tyrimo sprendimus.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir kiekvieno asmens kaltumą ar nekaltumą nustato tik teismas. Atsižvelgiant į tai, kad jau pradėtas E. Kusaitės galimai padarytų veikų (tuo pačiu ir viso atlikto ikiteisminio tyrimo) teisminis nagrinėjimas, tikimės, kas šios bylos teisminio nagrinėjimo metu bus atsakyta į Jums rūpimus klausimus.

Taip pat informuojame Jus, kad 2011-04-08 VSD paskelbė viešą pareiškimą dėl VSD pareigūnų veiksmų E. Kusaitės operatyvinio tyrimo byloje atliktų vidinių tyrimų.

Gediminas Grina”

Šaltinis: ekspertai.eu

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko posto pasiryžusi siekti Seimo pirmininkė Irena Degutienė antradienį sakė, kad partijai reikia daugiau realių darbų ir mažiau intrigų.

Taip pat I.Degutienė sakė apsisprendusi dalyvauti partijos lyderio rinkimuose, kad šie pagaliau būtų demokratiški, ir sako tokiu žingsniu siekianti ne skaldyti partiją, o priešingai – ją vienyti.

“Pirmiausia partijai reikia daugiau atvirų pokalbių, daugiau nuoširdžių pasikalbėjimų, daugiau diskusijų ir turbūt daugiau realių darbų ir mažiau intrigų”, – spaudos konferencijoje I.Degutienė atsakė į klausimą, kokių pokyčių reikėtų konservatoriams.

“TS-LKD yra, manau, demokratiška partija, ir iki šiol tikrai mes neturėjom demokratiškų partijos pirmininko rinkimų, kadangi ir aš pati du kartus esu atsisakiusi dalyvauti tokiuose rinkimuose. Manau, kad mes esam brandi partija, ir turim žengti tą žingsnį, ir tikrai turėti demokratinius partijos vadovo rinkimus, ir aš apsisprendžiau rinkimuose, tuo labiau, kad turiu pasitikėjimą, ir nemažai skyrių iškėlė mano kandidatūrą”, – kalbėjo I.Degutienė.

Pasak I.Degutienės, jos žingsnis mesti iššūkį partijos vadovo rinkimuose dabartiniam pirmininkui A.Kubiliui nėra partijos skaldymas.

“Tai yra dar didesnis partijos vienijimas, mes darkart parodom, kad partija yra demokratiška, ir kad mes eisim būtent tokiu keliu, stiprindami partiją, tiek galėdami atviriau kalbėti, reikšti nuomones, kurios, natūralu, gali ir turi būti įvairios. Jei partijos žmonės kalbės vienu balsu, tai jau bus ne Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, o tai bus komunistų partija”, – sakė parlamento vadovė.

Ji taip pat tvirtino į Ministrų kabineto vadovo kėdę nesitaikanti ir deklaravo paramą A.Kubiliui kaip premjerui.

“Visada palaikiau ir palaikysiu A.Kubilių kaip Vyriausybės vadovą, kuris tikrai padarė nepaprastai daug darbų, kurie šiandien reikalingi Lietuvai, jos žmonėms, tie darbai buvo nepopuliarūs, bet reikalingi. Galbūt pateikimas tų darbų nebuvo toks, kokio norėjosi, bet palaikiau ir palaikysiu A.Kubiliaus kaip premjero poziciją”, – sakė I.Degutienė.

Seimo pirmininkė I.Degutienė antradienį paskelbė apsisprendusi dalyvauti TS-LKD pirmininko rinkimuose.

I.Degutienės kandidatūrą rinkimuose į TS-LKD iškėlė 15 skyrių ir bendruomenių, dabartinį vadovą A.Kubilių – 33 skyriai ir bendruomenės.

Taip pat į partijos pirmininkus iškelti parlamentarai Mantas Adomėnas, Kęstutis Masiulis, Valentinas Stundys, Gintaras Songaila bei Klaipėdos skyriaus pirmininkas Naglis Puteikis.

V.Stundys, K.Masiulis ir M.Adomėnas antradienį BNS sakė atsiimantys savo kandidatūras I.Degutienės naudai.

Kovoti dėl partijos vadovo posto buvo pasiryžęs parlamentaras G.Songaila ir N.Puteikis, tačiau, neoficialiomis žiniomis, pirmadienio vakarą jų kandidatūroms nepritarė TS-LKD Priežiūros komitetas.

TS-LKD tarybos numatyta tvarka, patvirtinus kandidatus į partijos pirmininkus, mėnesį vyks agitacija, vėliau, iki gegužės 26-osios, – balsavimas skyriuose. Po to bus šaukiamas suvažiavimas, kuris patvirtins visuotinai išrinktą pirmininką.

Dabartinio partijos pirmininko premjero A.Kubiliaus dvejų metų kadencija TS-LKD vadovo poste baigiasi birželio mėnesio antroje pusėje. A.Kubilius partijai vadovauja nuo 2003-iųjų.

Premjeras Andrius Kubilius antradienį “smagiu žiniasklaidos užsiėmimu” pavadino “skirtumų ieškojimą” tarp jo ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės.

“Ieškoti kokių nors dramatiškų skirtumų tarp manęs ir Irenos Degutienės ar tarp manęs ir, sakysime, Rasos Juknevičienės, ar tarp mūsų ir Vytauto Landsbergio – čia žiniasklaidai yra smagus užsiėmimas, bet mes kartu esame turbūt beveik daugiau nei 20 metų, ir nepaisant visų žiniasklaidos prognozių, kad tuoj tuoj suskilsime ar tuoj tuoj susipyksime, to niekaip neįvyksta. Tai jūs prognozuokite, o mes toliau dirbsime savo darbą”, – interviu Lietuvos radijui antradienį sakė premjeras.

Birželį Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ketina rinkti naują lyderį. Tuo metu baigsis partijai vadovaujančio A.Kubiliaus kadencija. I.Degutienė sakė rimtai galvosianti apie partijos vadovo postą, jei jaus plačią partiečių paramą.

Tuo metu premjeras, paklaustas, ar mato save partijos vadovo poste ir toliau, sakė, jog tai priklauso nuo to, ar jo kandidatūra bus pasiūlyta.

“Tai priklauso nuo to, ar mane pasiūlys kas nors, ar bus skyriai, ar kitos partijos institucijos, kurios turi teisę siūlyti”, – teigė jis.

“Man teko vadovauti partijai ir prieš rinkimus, ir ateiti kartu su partija į 2008 metų rinkimų sėkmę. Man teko vadovauti partijai ir per giliausią ekonominę krizę. Nors ir sunku buvo, bet atlaikėme – tą rodo ir savivaldos rinkimai, na ir toliau išties šį etapą reikėtų užbaigti iki kitų Seimo rinkimų tęsiant tuos darbus ir darant tuos sprendimus, kurie tikrai reikalingi, kad partija į kitus 2012 metų rinkimus ateitų tikrai stipriai pasirengusi ir galinti sėkmingai pasirodyti rinkimuose”, – dėstė jis.

Šeštadienį Vilniuje posėdžiavusi valdančiosios TS-LKD taryba patvirtino partijos pirmininko rinkimų tvarką. Iki balandžio 11-osios bus iškelti kandidatai į TS-LKD vadovo postą. Balandžio 18-ąją patvirtinus kandidatus, mėnesį vyks agitacija, vėliau, iki gegužės 26-osios, – balsavimas skyriuose. Konservatoriai ketina surengti suvažiavimą, kuris patvirtins visuotinai išrinktą naują pirmininką.