2012 Rugsėjo 06

Ar Irena Degutienė dar taps premjere ar prezidente

veidas.lt


Ši politikė nesusikompromitavo nei būdama ministre, nei Seimo pirmininke. Jai matuojami premjerės, prezidentės, partijos pirmininkės postai. Ar ir šie postai – jos pečiams?

Irena Degutienė konservatorių partijoje – balta varna. Niekada pasitikėjimo reitinguose tarp lyderių nebuvo konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, o dabartinis Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius varžytis gali tik mažiausiai mylimų premjerų kategorijoje.
I.Degutienė – vienintelė konservatorė, kurią tauta myli. Ar jos populiarumas – tik balas už populizmą ar ji to nusipelnė ilgamečiu darbu politikoje?

Politiniai krikštatėviai – kairieji
Į politiką, kad ir kaip keistai tai skamba, I.Degutienę atvedė kairieji.  Druskininkuose užaugusi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto absolventė I. Degutienė sovietmečiu dėl „blogos“ biografijos – tėvų politinių pažiūrų ir tremtyje gimusio vyro – po studijų buvo išsiųsta dirbti į Alytų, nors pagal studijų rezultatus kursiokų sutuoktinių pora galėjo pretenduoti į darbą Vilniuje. Dvejus metus atidirbusi Alytaus medvilnės kombinato gydytoja terapeute, 1976-aisiais I.Degutienė grįžo į Vilnių ir dešimt metų dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės eiline anesteziologe-reanimatologe. Atkūrus nepriklausomybę ėmė staigiai kilti karjeros laiptais – tapo šios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja ir pagaliau vyriausiąja gydytoja.
1992 m. ji tapo Gydytojų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininke. Kitas politikų-medikų plejados atstovas Vytenis Andriukaitis pasakoja, kad tada ir susikirto jųdviejų keliai. 1992-1993 m. jis dirbo Gydytojų sąjungos darbo grupėje, rengusioje sveikatos draudimo įstatymą. Projektą svarstė Gydytojų sąjungos skyriai, vilniškis, pirmininkaujamas I.Degutienės, jį parėmė. „Taip 1993 m. susipažinau su I.Degutiene. Paskui projektas Seime pasiekė pergalę prieš tuo metu valdžioje buvusių Demokratinės darbo partijos (LDDP) ir Lietuvos ateities forumo sveikatos ministro Jurgio Brėdikio projektą. Šis neteko posto, o naujuoju ministru tapo Antanas Vinkus. Jį parėmėme ir mes, opozicinė Socialdemokratų frakcija. Mes jam pasiūlėme du viceministrus, viena iš jų rekomendavau I.Degutienę. Tada ji dar nepriklausė konservatorių partijai“, – kaip prisidėjo prie I.Degutienės atėjimo į politiką pasakoja V.Andriukaitis. Taip valdant LDDP 1994-1996 m. ji buvo kairiųjų vyriausybės viceministre, Seime pristatinėdavo kairiųjų parengtus įstatymų projektus. Beje, ir dabar I.Degutienė socialiniais klausimais kartais šneka kaip kairioji, o ne dešinioji, o ankstesnės kadencijos metu ją net kai kas pavadindavo dovanėle socialdemokratams, nes dešinioji politikė socialiniais klausimais kartais balsuodavo kitaip nei konservatoriai. (…)

I.Degutienė vs A.Kubilius
I.Degutienė, nors nebuvo nei tarp Sąjūdžio pirmeivių, nei tarp konservatorių partijos steigėjų, sparčiai kilo politinės karjeros laiptais: ji ne tik išlaikė ministrės postą trijose konservatorių valdymo kadencijos 1996-2000 m. Vyriausybėse, bet 1999 m. dukart politinių krizių metu – po Gedimino Vagnoriaus ir po Rolando Pakso atsistatydinimų – jai teko būti laikinąja premjere. R.Paksas pasitraukė atsisakęs pasirašyti kontroversiškai vertinamą dokumentus, kurie leido „Williams International“ pirkti „Mažeikių naftą“. Nors jis nemažos dalies tautos akyse tapo didvyriu, „Williams“ vadovų bučiniai ant I.Degutienės rankos netapo jai dėme, nors sugadino karjerą krūvai kitų politikų. Ji, ko gero, turi retą politikui dovaną – kritika jai nuo jos nuteka kaip nuo žąsies vanduo.
Jau tada, 1999-aisiais, I.Degutienei buvo siūloma iš laikinosios premjerės tapti nuolatine, bet ji užleidusi šį postą A.Kubiliui. Po aštuonerių kairiųjų valdymo metų į valdžią vėl grįžus konservatoriams ir premjerui A.Kubiliui, I.Degutienei vėl teko nenuilstamai atsakinėti į klausimą, ar ji neketina būti premjere. Politikė nuosekliai atsakydavo:„Nenoriu ir nesirengiu“. Tačiau įvairiose visuomenės apklausose valstybės piliečiai I.Degutienę statė į pirmą ar antrą geidžiamiausio premjero poziciją, o A.Kubilius sulaukdavo perpus mažiau palaikymo.
Ar I.Degutienė būtų buvusi geresnė krizės premjerė? Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius vertina: „Tikėtina, politika būtų buvusi nuosaikesnė, ramesnė, Vyriausybė būtų labiau linkusi girdėti oponentų nuomonę. A.Kubiliui kadencijos pradžioje gerokai kišo koją favoritizmas – ministro Algirdo Šemetos dominavimas formuojant Vyriausybės politiką krizei įveikti. Manau, prie I.Degutienės to nebūtų buvę. Krizės suvaldymas reikalauja skirtingų politinių grupių solidarių pastangų, ir čia I.Degutienė būtų turėjusi daugiau pranašumų. Neabejotinai ji būtų buvusi labiau socialiai jautri”.
Politologui neatrodo didelis trūkumas, kad I.Degutienė – ne ekonomistė ir ne finansų specialistė: „Premjeras turi būti generalistas, matyti visumą, o šiai Vyriausybei ne visuomet tai pavykdavo”. Dar vienas didelis pranašumas, kad ji moka įtikinamai aiškinti savo sprendimus, o A.Kubilius – arogantiškas politinis kurčnebylys.
Antra vertus, ar I.Degutienė turi idėjų, kaip skatinti verslą, pasiūlyti modernaus valdymo idėjų, o ne tik, kaip rūpestinga mama, kiekvieną vargstantį paguosti ir paglostyti? Seimo Pirmininkė, nors Vyriausybės darbą yra įvertinusi net 7,5 balo, neslepia, kad kai kur būtų elgusis kitaip: „Aš turiu blaivų protą ir suprantu, kad pinigai iš dangaus nekrinta, bet visuomet analizuoju, kaip vienas ar kitas įstatymas atsilieptų žmonėms. Suprantu, kad gesiname gaisrą, bet juk norime, kad ne tik nesudegtų pastatas, bet ir, svarbiausia, kad išgyventų žmonės“.
Ji nevengia kritikuoti Vyriausybės ir už naktinę mokesčių reformą (bet pripažįsta Vyriausybės nuopelnus už finansinės situacijos suvaldymą), klaida vadina politinę bičiulystę su Tautos prisikėlimo partija ir Seimo Pirmininko posto atidavimą politikos naujokams, flirtavimą su Darbo partija, kai reikdavo paramos koalicijos sprendimams. Tačiau politologas Kęstutis Girnius yra sakęs, kad I.Degutienė premjero nutarimus dažnai kritikuoja iš populistinių pozicijų, bet ji pati nėra ideologinis ledlaužis, žmogus su vizija, turintis ką nors naujo ir ypatingo pasiūlyti partijai ir Lietuvai. (…)
Prisimenant, kad 1996 m. ji partijos sąraše tebuvo 62-a, po ketverių metų dešimta, o paskui jau ketvirta ir penkta, akivaizdu, kad partijoje I.Degutienės vertė akivaizdžiai auga. Dabar jau nebe jai reikia partijos sąrašo – ji jį tempia, juolab po rinkėjų reitingavimo visuomet pakyla dar aukščiau. Dvejus pastaruosius rinkimus I.Degutienė sugebėjo Seimo mandatą išsikovoti ir be sąrašo – vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje.

Populiari, nes populistė?
Tačiau šiemet rinkimuose jos laukia neeilinis iššūkis – pirštinę jai metė violetinės revoliucijos šauklė Neringa Venckienė, matyt, besitikinti šioje apygardoje balsuojančių užsienio lietuvių balsų. I.Degutienei nepadėjo nei tai, kad jos patarėju buvo violetinį judėjimą palaikantis Dalius Stancikas, nei jos dviprasmiška pozicija visuomenę audrinusioje diskusijoje dėl N.Venckienės dukterėčios likimo. I.Degutienė nuolat kartoja, kaip ji kiekvieną nuo politinės ir visuomeninės veiklos laisvą minutę stengiasi praleisti su šeima. “Ir nėra svarbu, ką veikti, – tiesiog gera visiems būti drauge”, – sako politikė, besididžiuojanti drauge su vyru užauginusi sūnų ir dukrą, kurie dabar jiems padovanojo keturis anūkus. Tačiau šeimos vertybių globėja Garliavos skandale paskui prezidentę stojo į N.Venckienės pusę, net patardama tikrajai mergaitės mamai atsisakyti dukters, mat jai pas tetą ir senelius gyventi gali būti geriau. Bet bandymas pataikyti į populistinį toną atsisuko prieš pačią politikę – rinkimuose prieš ją iškelta stipriausia „Drąsos kelio“ korta.
Bet I.Degutienė tikina nebijanti konkurencijos: „Kodėl turėčiau bijoti? Šioje apygardoje kandidatuosiu trečią kartą. Joje būna keturiolika penkiolika kandidatų. Visi yra lygiaverčiai konkurentai.“
I.Degutienė neretai vadinama populiste, prisitaikančia prie minios nuomonės, pataikaujančia reitingų lyderei D.Grybauskaitei. „Nesu populistė. Aš tiesiog taip gyvenu ir taip galvoju. Būnu su paprastais žmonėmis ir tarp jų“, – atkerta I.Degutienė.
Ji nuosekliai siūlė parlamentarams solidarizuotis su visa visuomene ir sunkmečiu atsisakyti ar bent susimažinti parlamentinei veiklai skirtas išmokas, mažinti parlamentarų privilegijas. Ji agitavo už prabangos mokesčius. Ji atvirai sako: už daug ką, kas vyksta Seime, gėda, o kai Seimas neatėmė parlamentaro mandato iš Konstituciją pažeidusio ir Seimo nario priesaiką sulaužusio Aleksandro Sacharuko, tiesiog patyrė šoką. Ji bandė išstumti iš Seimo Antikorupcijos komisijos vadovų abejotino skaidrumo Kęstą Komskį, nors šis ją gąsdino teismais. Bet net jau būdama Seimo Pirmininke dalijo nepamatuotus pažadus, kad bus peržiūrėti mokesčiai, tačiau vėliau pripažino, kad tokių galimybių nėra.
Parlamentaras V.Andriukaitis kolegės elgesyje pastebi nemažai pataikavimo visuomenės nuomonei: „Pamokslų Seimui sakymas pačiai būnant ne tik Seimo nare, bet net jo Pirmininke skamba mažiausiai keistokai, tačiau taip galima žaisti visuomenės nuomonės palankumu. Kartais ji pati mėto akmenukus į savo daržą: 2008 m. pati balsavo už populistinius sprendimus, o paskui kritikavo socialdemokratus”. (…)

Politinė ateitis – Europarlamente?
Gebėjimas ieškoti kompromisų I.Degutienei neabejotinai prideda autoriteto ir Seime: šią kadenciją konservatoriams apsisprendus dėl valdžios eiti obuoliauti su bet kuo, Seimo pirmininko postas paaukotas šoumenui Arūnui Valinskui, bet I.Degutienei liko pirmosios vicepirmininkės kėdė. O kai A.Valinskui teko palikti postą, už I.Degutienę kaip Seimo pirmininkę balsavo net opozicijos atstovai.
„Seime nebuvo itin didelių skandalų, į kuriuos tiesiogiai būtų įtraukta pati Seimo pirmininkė. “Snoro” bankroto reikaluose jos pavardė šmėžavo, bet jos įvaizdžiui labai nepakenkė. Seimas dirbo palyginti efektyviai. Koalicija kritiniais momentais sugebėjo susitarti ir nepaisant, kad jos narių skaičius mažėjo, išliko daugumoje. O I.Degutienė kaip Seimo pirmininkė, atliko moderatoriaus vaidmenį, sudarė nuosaikios politikės įvaizdį”, – teigiamai Seimo Pirmininkę vertina politologas A.Krupavičius. Parlamentaras V.Andriukaitis kritiškesnis: “Būdama parlamento spykere, ji turėjo labiau įsiklausyti į viso parlamento nuomonę”.
Po Seimo rinkimų I.Degutienė neabejotinai vėl bus parlamente, tačiau jei, kaip pranašaujama, konservatoriai liks opozicijoje, tai gali visiems laikams ištrinti jos pavardę tarp potencialių premjerų: kažin ar dar po ketverių metų ji galėtų varžytis su jaunesnės kartos politikais dėl vykdomosios valdžios vadovės posto. Nors I.Degutienės politinė karjera buvo gana greita, tačiau vėloka – juk Seimo nare pirmą kartą ji tapo jau būdama 47-erių metų, jau būdama močiutė.
I.Degutienei matuojamas ir prezidentės postas. A.Krupavičius mano, kad kompetencijos, pasirengimo šiam postui požiūriu ji galėtų būti konkurentiška kandidatė, tačiau ji nerodo entuziazmo prezidento kompetencijos sričiai priskiriamoms sritims – ji geriau matoma vidaus politikoje nei santykiuose su užsienio valstybėmis, sprendžiant valstybės saugumo, gynybos politikos klausimus. Politologo vertinimu, vertinant pagal prezidento funkcijas A.Kubilius būtų geresnis kandidatas. A.Krupavičius svarsto, gal I.Degutienė dalyvaus Europos parlamento rinkimuose, bet neatmeta, kad nemenkos jos galimybės ir jai matuojamuose valstybės postuose Lietuvoje. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. P.Morkūnas P.Morkūnas rašo:

    Ką aš žinau..gabi gal…bet gabesnė už ją pasirodė Santariškių ligoninės (kur vienu iš direktorių dirba Degutis toks) buhalterė-jį išgelbėjo iš SNORO 18 mln po to, kai buvo priimtas sprendimas nacionalizuti SNORĄ…taip sakant su niekuo nesitarusi ..šmaukšt ir pervdė į kitą banką

  2. baba baba rašo:

    Nematau jos nei prezidente,nei premjere.Gudri ji lapute,bet taip aukstai nekils.

  3. izabele izabele rašo:

    Daugiau kaip vidutinių gabumų, santūri,inteligentiška, niekada nesąmonių nekalbanti moteris… Nemanau, kad ji populistė ir pataikauja visuomenei, na, gal šiek tiek… O prezidentu norėčiau matyti vyriškį maždaug kokių 55- 7O metų amžiaus, intelektualų ir elegantišką.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...