Paklausti, ar jiems negresia bankrotas, „Veido“ skaitytojai beveik vienu balsu sušuko „Ne!” (71,2 proc.). Šiokį tokį nerimą kelia tie, kurie nežino, ar bankrotas sėlina prie jų, ar jų artimųjų namų ūkių (25 proc.). Jei žmogus nežino, tai gal kurią dieną jis prisijungs prie tų, kurie bankrutuoja (maždaug 4 proc.)?

Tvirtai ant kojų stovintiems galime pasakyti: nebankrutuojate, nes vargelį vargstate. Paskolų turinčių namų ūkių finansinės būklės apžvalga, kurią 2015 m. atliko Lietuvos bankas, rodo, kad 2014 m. pabaigoje namų  ūkiams buvo suteikta 854,5 tūkst. paskolų, jų vertė – 6,6 mlrd. eurų. Didžiausia buvo  hipotekos paskolų suma – 6 mlrd. eurų. Vidutiniškai vienas įsiskolinęs namų ūkis paskolų įsipareigojimų vykdymui per mėnesį turėjo skirti 223 eurus. Paskolų grąžinimui skiriamų namų ūkio pajamų dalis 2014 m. pabaigoje sudarė 30,4 proc.

Bet žvelkime į reikalus optimistiškai. Nebankrutuojantieji yra sveiki ir darbingi: labiausiai 2014 m. įsiskolinę buvo tie namų ūkiai,  kurių suaugusių narių amžiaus vidurkis – 30-39 m.

Scanpix

Finansai. Kaip bankrutuoti daugybę kartų iš eilės, prasiskolinti pusei amžiaus į priekį ir vis tiek neiškristi iš ratų, į kuriuos pats kaišioji pagalius, atsakyti gali tik tai savo kailiu patyrusi Graikija.

Prieš porą savaičių vienas neprisistatęs Europos Komisijos pareigūnas regioniniam Vokietijos verslo laikraščiui „Handelsblatt“ prasitarė manantis, jog tikėtis, kad Graikija iki gegužės 12 d. sukrapštys 750 mln. eurų, kuriuos iki šios datos privalo sumokėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), yra visiškas absurdas. Na, nebent Europos centrinis bankas leistų pasiskolinti iš skubiosios pagalbos rezervo (paprastai sakant, paimti „greitąjį kreditą“), o tai savaime būtų dar absurdiškesnis dalykas.

Šie žodžiai išsipildė su kaupu. Jau po kelių dienų Graikijos premjeras Alexis Tsipras parašė konfidencialų, tačiau netrukus pagarsintą laišką TVF vadovei Christine Lagarde, kuriame prisipažino, kad Graikija pinigų įmokai tikrai neturi. Savo ruožtu Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis (beje, irgi raštu) pareiškė, kad tolesni šalies skolų mokėjimai atrodo neįgyvendinami, todėl arba Graikijos skolos grąžinimas Europos centriniam bankui (ECB) turėtų būti atidėtas, arba turi būti leista pasinaudoti trumpalaikiu kreditu (angl. T-bill).

Atidėliojimų grafomanai iš Graikijos nesulaukė, tačiau skubiosios pagalbos rezervo langelyje gavo šiek tiek grynųjų: Graikija būtent iš minėto rezervo paėmė 650 mln. eurų, o likusią sumos dalį surinko, iš kur tik galėjo, ir sumokėjo įmoką likus dienai iki galutinio termino.

Tačiau užgesinus vieną degantį mokėjimą jau reikia pradėti galvoti, ką daryti su tolesniais. Juk pagal numatytą skolų grąžinimo grafiką vien per birželį Graikija turi grąžinti dar 1,5 mlrd. eurų Tarptautiniam valiutos fondui, o liepą ir rugpjūtį – 3 mlrd. eurų Europos centriniam bankui.

Tačiau kas esant šiai situacijai yra blogasis veikėjas, o kas – auka? „Financial Times“ apžvalgininkas Peteris Spiegelis šią operaciją pavadino antiortodoksine transakcija – juk TVF paskolino Graikijai pinigų tam, kad ši atsiskaitytų su TVF, ir įklampino dar giliau.

Graikijos politikai žvelgia dar toliau į praeitį ir tvirtina, kad pragaištingiausias sprendimas buvo prisijungti prie euro. Esą įstoti į šią nelemtą sąjungą gali, o pasitraukti iš jos be katastrofiškų padarinių – ne.

Vis dėlto tokios užkietėjusios bankrotų meistrės, kaip Graikija, reikia gerai paieškoti ne tik euro zonoje, bet ir visame pasaulyje. Vien per pastaruosius du dešimtmečius Graikija buvo bankrutavusi net keturis kartus. O pirmasis valstybės bankroto atvejis dabartinėje Graikijos teritorijoje užfiksuotas dar IV a. pr. Kr. Tad kyla natūralus klausimas, ar tai ji daro piktybiškai ir sąmoningai, ar iš nemokėjimo tvarkytis su pinigais.

Faktai – išties dviprasmiški. Stodama į euro zoną Graikija klastojo finansinius rodiklius, paskui į kairę ir dešinę švaistė ES fondų lėšas, o priartėjusi prie bankroto pakraščio sulaukdavo arba skolų nurašymo, arba finansinės paramos. Šiandien Graikijoje tik ir kalbama, kad būtina išsiderėti naujas, dar geresnes skolų grąžinimo sąlygas, o kreditoriai neatmeta galimybės pratęsti skolų grąžinimo terminą net iki 2050-ųjų. Be to, priešingai nei paprastam mirtingajam, kuriam klimpstant vis giliau į skolas kreditoriai skolintų su vis didesnėmis palūkanomis, Graikijai šiandien pavyksta būti mažiausias palūkanas mokančia valstybe visoje euro zonoje.

Graikija kartais primena klasės dvejetukininką, kuris mokytojų vis ištempiamas už ausų į aukštesnę klasę, tačiau dėkingas dėl to nesijaučia, o namų darbų neruošia ne dėl to, kad nieko nemoka, o dėl to, kad pritingi ir žino, jog „praslys“.

Tačiau Graikijoje lygiai taip pat švaistomos ne tik europinės, bet ir valstybės lėšos. Pavyzdžiui, dėl išpūstų sąskaitų ligoninėse bei padirbtų kompensuojamųjų vaistų receptų valstybė kasmet praranda milijardus eurų, tačiau nesugeba susidoroti net su šia palyginti nedidele smulkmena. Visa Europa šaiposi iš Graikijos, per neapsižiūrėjimą kartais mokančios pensijas net mirusiesiems, bet neatsiskaitančios su gyvaisiais. Nesiima Graikija ir būtinų reformų, nors ją kone jėga tai daryti verčia kreditoriai.

Tiesa, Graikija prieš kelias dienas savo kreditoriams nusiuntė naujausius pasiūlymus (tai ji daro reguliariai jau penkerius metus), siekdama išsaugoti bent viltį susitarti dėl naujos 7,2 mlrd. eurų siekiančios finansinės pagalbos.

Šios priemonės apims nuodugnų Graikijos pridėtinės vertės mokesčio peržiūrėjimą. Tikėtina, kad vietoj dabartinių trijų skirtingo dydžio PVM liks tiks du. Didysis PVM mokestis gali svyruoti tarp 18 ir 20 proc., o mažasis – tarp 8 ir 9 proc.

Tačiau TVF perspėja, kad, nepaisant gerų norų, Graikijos valdžia atšaukia net anksčiau jau pradėtas įgyvendinti reformas. Pavyzdžiui, Graikijos vyriausybė, be kita ko, svarsto palikti nepaliestą vadinamąjį solidarumo mokestį už pajamas, viršijančias 30 tūkst. eurų, ir nemažinti mokesčio 30 proc., kaip buvo padariusi buvusi šalies vyriausybė.

Be to, vyriausybė siekia grąžinti kolektyvines darbo sutartis ir nenori patenkinti institucijų reikalavimų sušvelninti apribojimus dėl masinio atleidimo iš darbo.

„Labiausiai kreditoriams nerimą kelia tai, kad Graikijos kairiųjų pažiūrų vyriausybė teigia neketinanti laužyti savo priešrinkiminių pažadų nutraukti griežto taupymo programą, nors tokie planai ir supriešino šalį su tarptautiniais jos kreditoriais“, – teigia Prancūzijos finansų ministras Michelis Sapinas, laikomas vienu svarbiausių Graikijos užtarėjų derybose su kreditoriais.

Na, o šios derybos turi būti baigtos iki birželio pabaigos. Tada ir paaiškės, ar Graikijos vangumas įgyvendinant reformas yra suderinamas su šalies išsikeltu tikslu geruoju ar bloguoju (nurašant arba atsiskaitant) atsikratyti finansinio inkaro. Juolab kad tam, jog būtų laiku grąžintos šalies skolos, pagal TVF fondo skaičiavimus, reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis kaip 4 proc. BVP.

Visa tai yra iš fantastikos srities ir neatrodo panašu į realią galimybę. Žiūrint iš kitos pusės, Graikija mėgsta mokslinę fantastiką. Norėdama prasimanyti pinigų, ji imasi kūrybiškų, kartais tiesiog neįtikėtinų sumanymų.

Pavyzdžiui, šalies vyriausybė pirmą kartą istorijoje paprašė visų Graikijos ambasadų ir konsulatų į Graikijos mokesčių inspekcijos sąskaitą pervesti bet kokias nepanaudotas lėšas. Dabar Graikija pareiškė parduodanti didžiausią Pirėjo jūrų uostą. Tiesa, priešingai nei prieš kelerius metus, kai nustebino sprendimu išparduoti salas,šį sykį Graikija pardavinėja ne Pirėjo miestą, o tik valstybinę jūrų uosto įmonę. Ir ne užsienio turtuoliams, o Graikijos įmonėms, tad visa tai galima pavadinti tiesiog privatizacija.

Užtat nežinia, kaip pavadinti Graikijos pastangas „melžti“ Vokietiją mojuojant nacizmo korta. „Veidas“ jau rašė apie tai, kad Graikija pareiškė turinti pagrindo iš Vokietijos reikalauti 278,7 mlrd. eurų reparacijos dėl žalos, padarytos per Antrąjį pasaulinį karą. Naujieji reikalavimai gerokai viršijo bet kokius ankstesnius skaičiavimus, mat prieš keletą metų Graikija buvo užsimojusi iš Vokietijos išsireikalauti 160 mlrd. eurų kompensaciją.

Beje, net Vokietijai naujoji Graikijos susigalvota suma nėra menkniekis: 278,7 mlrd. eurų yra maždaug dešimtadalis metinio Vokietijos BVP. Juolab kad Vokietija dar 1960-aisiais Graikijos vyriausybei sumokėjo 115 mln. markių reparaciją, be to, atskirai išmokėjo kompensacijas nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.

O Graikijai naujoji suma būtų tiesiog kosminė, nes leistų padengti beveik 90 proc. skolos, šiuo metu siekiančios 315 mlrd. eurų.

Kad toks reikalavimas yra ne kas kita, kaip įžūlumas, mano net dalis graikų. Apklausų duomenimis, jo nepalaiko apie 20 proc. šalies gyventojų. Tačiau jiems Graikijos valdžia yra parengusi „priešnuodį“. Pastarosiomis dienomis net Vokietiją jau pasiekė žinios apie tai, kad Atėnų metro keleiviams per vagonuose esančius ekranus rodomas 50 sekundžių filmas su archyvine Antrojo pasaulinio karo medžiaga ir nacių žiaurumo Graikijoje įrodymais.

Graikijos gynybos ministras Kyriakas Zilakas šią propagandą vadina kampanija siekiant išsaugoti istorinę Graikijos žmonių atmintį, tačiau tarptautiniai ekspertai tai vadina purvinais graikų žaidimais ir manipuliacijomis.

Panašių įvertinimų sulaukia ir Graikijos premjero flirtas su Rusija. Mat Rusija Graikijai žada esą iki 5 mlrd. eurų sieksiančią finansinę injekciją, kaip išankstinį apmokėjimą už dujų tranzitą dujotiekio „Turkijos srautas“ statybos projekte.

Beje, šį „Turkijos srauto“ statybos projektą, dideliam ES nepasitenkinimui, dar balandžio pradžioje patvirtino Graikijos, Serbijos, Makedonijos, Vengrijos ir Turkijos užsienio reikalų ministerijų vadovai.

Tačiau toks viešai paskelbtas ir kol kas neįgyvendintas sandoris, galintis gerokai palengvinti Graikijos skolų naštą, gali būti tik Atėnų bei Maskvos mėginimas daryti spaudimą Europos Sąjungai, o galiausiai atsisukti prieš Graikiją, pastaruoju metu ėmusią žaisti vis nešvaresnius žaidimus ir kaišioti pagalius į vežimo, kuriame pati –  bent jau kol kas – tebesėdi, ratus.

Rima Janužytė

Viešojoje erdvėje dažnai girdimos kalbos, kad Vilniaus miestui gresia bankrotas, turi mažai realaus teisinio pagrindo, nors ir skamba grėsmingai, teigia advokatų kontoros TRINITI partneris Vytautas Kalmatavičius. Jo teigimu, reikia aiškiai skirti bankroto ir nemokumo sąvokas. Jei Vilniaus miestas taptų nemokus, jam finansinę pagalbą privalėtų teikti valstybė, tačiau kaip juridinis asmuo Vilnius nebankrutuotų.

„Savivaldybės atveju sąvoka „nemokumas“ reiškia ne tą patį, kaip kitų juridinių asmenų atveju. Kai juridinis asmuo, tarkime, įmonė, tampa nemokus, tai reiškia, kad jis bankrutuoja, ir teismas paprastai tokiu atveju kelia bankroto bylą. O miestas gali būti nemokus, tačiau tuomet jis bus gelbėjamas valstybės biudžeto lėšomis. Nebus taip, kad skolininkai kreipsis į teismą, o tada savivaldybė tiesiog pareikš, kad nebegali mokėti, ir užsidarys“, – sako V. Kalmatavičius, advokatų kontoros TRINITI partneris.

Advokatas pabrėžia, kad galimybė savivaldybėms nutraukti veiklą dėl negalėjimo vykdyti finansinius įsipareigojimus nenumatyta jokiuose teisės aktuose: nei Konstitucijoje, nei įstatymuose, nei Civiliniame kodekse. Be to, pažymi jis, ir remiantis Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nuostatomis, neegzistuoja teisinis pagrindas savivaldybei iškelti bankroto bylą bei vykdyti bankroto procedūras.

„Įstatymai nenumato net teorinės galimybės savivaldybei bankrutuoti, kadangi Lietuvos teisės aktuose savivaldybių statusas iš esmės skiriasi nuo kitų juridinių asmenų statuso ir savivaldybių nėra bankrutuoti galinčių teisės subjektų sąraše. Tam, kad Vilnius bankrutuotų, miestas turi ne tik nebegalėti vykdyti finansinių įsipareigojimų, bet ir pasikeisti teisinis reguliavimas. Sunku įsivaizduoti, kad valstybė galėtų imtis tokių didelių permainų“, – teigia V. Kalmatavičius, advokatų kontoros TRINITI partneris.

Advokatas taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į Lietuvos įstatymuose numatytus savivaldybės pajamų šaltinius ir jų mokestinį pobūdį bei esančius valstybės finansinės pagalbos teikimo mechanizmus pati situacija, kurioje Vilniaus miesto savivaldybė taptų absoliučiai nemoki, yra mažai tikėtina, kadangi įstatymai numato, jog valstybė savivaldybėms teikia finansinę paramą dar iki šio momento.

„Konstitucija numato, kad Vyriausybės pareiga – užtikrinti savivaldybės veiklą, o įstatymai numato, kad savivaldybei gali būti teikiamos finansinės pagalbos priemonės. Tai reiškia, kad jei Vilnius metų viduryje susiduria su pajamų trūkumu ir nebepavyksta pasiskolinti pinigų iš bankų ar kitų kreditorių, savivaldybė kreipiasi į Finansų ministeriją, prašydama suteikti trumpalaikę paskolą laikinam pajamų trūkumui padengti “, – sako V. Kalmatavičius.

Advokatų kontoros TRINITI atstovo teigimu, tokioje situacijoje Finansų ministerija Vilniui skolina pinigus suteikdama trumpalaikę paskolą  iš valstybės  biudžeto apyvartos lėšų, o vėliau, paprastai iki metų pabaigos, surinkęs biudžetą, miestas turi juos grąžinti. Jei numatytas Vilniaus biudžetas nesurenkamas ir grąžinti lėšų trūksta, tada savivaldybė vėl gali kreiptis į Finansų ministeriją su prašymu dėl trumpalaikės  paskolos suteikimo pajamų trūkumui padengti. Taip iš valstybės biudžeto  miesto gelbėjimui tenka skirti vis daugiau lėšų.

„Snoro“ bankroto administratorius pradeda iš skolininkų perimto didelės vertės nekilnojamojo turto pardavimo procesą. Visas portfelis susideda iš 14 objektų ir yra vertinamas daugiau nei 50 mln. litų. Pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą papildys fondą, skirtą banko kreditorių išmokoms.
14 objektų, tarp kurių – žemės sklypai, veikiančios gamybos bazės, gyvenamojo būsto, komerciniai ir investiciniai objektai, bus parduodami priverstinėse varžytinėse.
„Turtas yra įvertintas nepriklausomų turto vertintojų ir pilnai paruoštas pardavimui. Manome, kad siūlomi objektai bus patrauklūs būsimiems pirkėjams, o jų pardavimas sugrąžins papildomą reikšmingą sumą banko kreditoriams. Tai taip pat svarbus signalas esamiems banko klientams, pabrėžiantis, kad būtina laikytis įsipareigojimų pagal paskolų sutartis „Snoro“ banke, nes visos sąskaitos yra kruopščiai prižiūrimos, o paskolos bus išieškomos, jei tam iškils būtinybė“, – sako Neilas Cooperis, banko „Snoras“ bankroto administratorius.
Nekilnojamojo turto pardavimą atliekančios bendrovės „Colliers“ Konsultavimo ir vertinimo departamento direktorės Ramunės Aškinienės teigimu, dauguma parduodamų objektų yra puikiose miestų vietose – Vilniaus senamiestyje, Užupyje, Antakalnyje, taip pat Palangoje, Basanavičiaus alėjoje, Juodkrantėje prie jūros. Tarp objektų yra dvi veikiančios gamybinės bazės Kelmės ir Šalčininkų rajonuose.
„Jau sulaukėme pirmojo susidomėjimo iš potencialių pirkėjų, nes dauguma parduodamų objektų – investiciniai, labai patrauklūs nekilnojamojo turto plėtotojams“, – teigia R. Aškinienė.
Parduodamas kitas turtas
Pradedamas pardavinėti nekilnojamasis turtas papildo 156 jau parduodamus banko perimtus nekilnojamojo turto vienetus. Pirmasis nekilnojamojo turto portfelis buvo paruoštas pardavimui šią vasarą, jį sudarė objektai, kurių kiekvieno vertė buvo mažesnė nei  1 mln. litų.
Bankroto administratorius taip pat yra pradėjęs pačiam bankui priklausiusių 19 nekilnojamojo turto vienetų pardavimą Lietuvoje bei užsienyje.
Kiekvieną savaitę taip pat yra rengiami įvairaus kilnojamojo turto aukcionai, kuriuose parduodami „Snorui“ priklausę baldai, kompiuterinė įranga ir kiti daiktai.
Parduodamus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto objektus galima rasti svetainėje www.snoras.com, daugiau informacijos apie parduodamą nekilnojamąjį turtą pateikiama svetainėje www.colliers.lt.

„Snoro“ bankroto administratorius lapkričio 19 d. atliko pirmąjį 300 mln. litų mokėjimą bankrutuojančio banko antros eilės kreditoriui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kadangi pirmos eilės kreditoriams – banko darbuotojams – jau yra išmokėti 9,3 mln. litų ir visi jų kreditoriniai reikalavimai patenkinti. Pagal teismo patvirtinimą, „Indėlių ir investicijų draudimui“ per tris kartus iki 2014 m. sausio 31 d. bus išmokėti 425 mln. litų.
„Turime galimybę pradėti atsiskaitymus su antrosios eilės kreditoriais, šis pirmasis mokėjimas „Indėlių ir investicijų draudimui“, nors ir yra palyginti nedidelis, labai svarbus pasiekimas bankroto procese. Tai aiškus ženklas, kad „Snoro“ grupės bankroto procedūros juda į priekį, – sako „Snoro“ bankroto administratorius Neilas Cooperis. – Negalime pamiršti, kad esame gavę beveik 30 tūkstančių kreditorinių pareiškimų iš daugiau kaip 50 skirtingų pasaulio šalių, o banko turtą kreditoriams siekiame sugrąžinti iš beveik 20 valstybių“.
Pasak N. Cooperio, atlikus šiuos mokėjimus, dar 1,3 mlrd. litų bus išmokėti „Indėlių ir investicijų draudimui“, kai tik baigsis sukauptų lėšų investavimo terminai ir bus gautas teismo leidimas. Lėšos yra investuotos į įvairios trukmės Lietuvos vyriausybės obligacijas ir laikomos indėliais bankuose. Kreditorių naudai taip pat bus išmokėtos lėšos, ateityje gautos realizavus banko turtą.

Universitetai bijo prisipažinti ir nuo moksleivių bei jų tėvų slepia šokiruojančią statistiką – vos per penkerius metus Lietuvoje neliko trijų universitetų: vieno pedagogikos mokslų ir dviejų regioninių bei specializuotų. Tiesa, kol kas ši netektis yra hipotetinė, mat tokias išvadas daryti leidžia dramatiškas studentų skaičiaus sumažėjimas universitetuose.

“Labiausiai dėl studentų skaičiaus sumažėjimo pastaraisiais metais nukentėjo Šiaulių, Lietuvos edukologijos ir Klaipėdos universitetai”, – pastebi švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.
O, jei remtumėmės tiksliais Lietuvos statistikos departamento bei Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, pamatytume, kad per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvoje “išnyko” vienas pedagogus rengiantis universitetas. Kodėl taip teigiame? Todėl, kad 2008 m. Šiaulių universitete (jo pakraipa – pedagoginė) ir Lietuvos edukologijos universitete (EDU) iš viso mokėsi 23 511 studentų, o šiandien abiejuose juose tesimoko tik 12 505 studentai. Taigi abu šie universitetai neteko daugiau kaip 11 tūkst. studentų.
Ypač stipriai nukraujavo regioninis ŠU, netekęs net – 5991 studento, kitaip tariant, daugiau kaip pusės. Todėl nestebina pastaruoju metu pasklidusios kalbos esą netrukus ŠU apskritai neliks, jis taps tik universitetine kolegija.
O Lietuvos edukologijos universitetas prarado 5015 arba (42,92 proc.) visų savo studentų.
Bet, kaip pastebi Lietuvos mokslo reikalus ir studijas kuruojantis viceministras R.Vaitkus, tai dar ne pabaiga. “Mes rengiame vis dar per daug mokytojų, ypač ikimokyklinukų. Tad jų rengimas ateityje dar mažės”, – pabrėžia viceministras.
Taigi šitai turėtų būti rimtas signalas pedagogikos studijas šiemet besirinksiantiems abiturientams. Ypač tiems, kurie pedagogais nori būti ne iš pašaukimo, o dėl to, kad daugiau neturi, kur stoti.
Regioninis Klaipėdos universitetas (KU) neteko trečdalio arba 3063 studentų. O šįmet šio universiteto reputacijai didžiulį smūgį sudavė dar ir Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) griežtas verdiktas nepripažinti šios aukštosios mokyklos vykdytos neakredituotos laivavedybos studijų programos absolventų diplomų. Taigi, jauni žmonės iš esmės ne studijavo KU, o “lankė” aukštosios mokyklos laivavedybos “būrelį”. SKVC direktoriaus pavaduotoja Aurelija Valeikienė teigė, jog pats KU turės išspręsti situaciją, ką daryti su neteisėtai studijuoti priimtų jaunuolių ateitimi.
Tiesa, pastarųjų metų statistika negailestinga buvo ir technologijų mokslų krypčių universitetams. Štai Kauno technologijos universitetas per penkerius metus neteko – 5532 arba 31,82 proc. studentų, Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) – 3810 studentų arba 24,5 proc.
Taip atsitiko dėl to, kad dešimtoje klasėje pasirinkę lengvesnius socialinių ar humanitarinių mokslų profilius gimnazistai vėliau negali stoti į tiksliųjų bei technologijų mokslų gebėjimų reikalaujančias studijų programas. Bet naujoji valdžia jau stabdo profiliavimą.
O, kadangi, pasak viceministro R.Vaitkaus viso pasaulio aukštojo mokslo strategai akcentuoja, kad ateitis priklauso technologijų, biotechnologijų, biomedicinos ir fiziniams mokslams, tai ir Lietuva šias sritis išskyrė kaip prioritetines ir skirs jiems daugiau valstybės finansuojamų studijų krepšelių.  Todėl artimiausiausias metais studentų skaičius KTU ir VGTU, regis, ims didėti.
Vertinant bendrai, 2008 m. visuose trylikoje valstybinių universitetų studijavo 136 829 jaunuoliai arba vidutiniškai po 10 525 studentus kiekviename universitete, o šiuo metu visuose universitetuose studijuoja 107 111 studentų arba vidutiniškai po 8239 studentus kiekviename. Taigi, visi valstybiniai universitetai neteko 29 711 studentų. O per ateinančius penkerius metus gimnazijas kasmet baigs dar maždaug po penkis tūkstančius abiturientų mažiau, mat po Nepriklausomybės atgavimo ženkliai sumažėjo vaikų gimstamumas. “Tad, jei aukštosios mokyklos nori išgyventi, jos turi stipriai keistis”, – akcentuoja R.Vaitkus.
Bet, pasirodo, ne visur padėtis blogėja. Dviejuose universitetuose studentų skaičius ne tik nemažėjo, bet netgi didėjo. Geriausias pavyzdys Lietuvos universitetams – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) per penkerius metus studentų skaičių padidinęs 13,92 proc. arba 932 studentais bei Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), studentų skaičių padidinęs 6,14 proc. Iš esmės metai po metų stabilų studentų skaičių, su nežymiu svyravimu, išlaiko ir M.Romerio universitetas (MRU).
Taigi, kur slypi šių dviejų Kauno aukštųjų universitetinių mokyklų stiprybės paslaptis? – “Veido” žvilgsnis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką iš tikrųjų vertina turto vertintojai – tikrąją turto vertę, kiek galima gauti jį konkrečią akimirką pardavus ar svajonę, kiek jis kainuotų realizavus pranašišką verslo planą?

Jei šių metų vasarį Ūkio bankas deklaravo turįs 3,8 mlrd. Lt turto, o, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, laikinasis banko administratorius jame terado 2,3–2,5 mlrd. Lt, vadinasi, apie 1,4 mlrd. Lt įvertintas oras.
Ką tik nuskambėjo kitas skandalas, kaip Nacionalinė kredito unija 4 mln. Lt įvertino sovietinės fermos likučius ir suteikė tokio pat dydžio paskolą. O ko vertos „snoriukų” kainos metamorfozės: “Veidą” konsultavusio turto vertintojo žiniomis, vieno tokio pastatėlio su visa įranga kaina buvo 60–80 tūkst. Lt. Vadinasi, 214 “snoriukų” kaina – apie 15 mln. Lt. Ekspertai prognozavo, kad parduodant juos bus gauta bent apie 6 mln. Lt, tačiau jie parduoti už 3,1 mln. Lt, vadinasi, po 14,5 tūkst. Lt už vieną, beveik penkiskart pigiau, nei kainavo.
Žinoma, turto vertės nustatymo procese daug subjektyvumo. Tačiau kai vertinant bankų turtą kai kurie objektai pasirodo esą pervertinti dešimtkart, bankui kilus problemų skirtumą padengti tenka visiems mokesčių mokėtojams. Belieka tikėtis, kad “Snorui” gelbėti paskolinti per 3,1 mlrd. Lt, o Ūkio bankui – 800 mln. Lt sugrįš į valstybės iždą.
Vis dėlto ar turto vertintojai nekvalifikuoti, ar nesąžiningi, ar apskritai neįmanoma bent kiek objektyviai nustatyti turto vertės? Jei teisingas atsakymas – trečiasis, kam tada piliečiai ir bankai tiek pinigų leidžia nepakaltinamiems vertinimams, atliktiems už juos neatsakančių turto vertintojų?

Schema: tikrintojų tinklas didelis, bet kiauras
Teoriškai kaip ir yra visas kontrolės tinklas, kuriame turėtų įstrigti turto vertintojų klaidos. Tačiau žlugę bankai apnuogino veikiančią schemą: turto vertintojai dažnai įvertindavo turtą tiek, kiek jų prašydavęs užsakovas ar bankas, tik to kažkaip nepastebėdavo visa ilga kontrolierių vora. O Ūkio banko variantas dar labiau komplikuotas, mat ten paskolos gavėjas ir davėjas – de facto dažnai vienas ir tas pats, nes kone pusė banko veiklos sukosi apie jo pagrindinį akcininką Vladimirą Romanovą bei jo aplinką.
Pirmoji grandis, kuri turėtų pastebėti neteisingą vertinimą, yra bankų vidiniai vertintojai, mat jie bent teoriškai turėtų pažiūrėti, ar išoriniai vertintojai realiai įkainojo paskoloms gauti įkeičiamą turtą. Tačiau dažnai patys vidiniai tikrintojai turtą ir vertindavo.
Neobjektyviam turto vertinimui tarpti padėjo ir auditoriai – respektabilia prisistatanti tarptautinė audito bendrovė „Delloite” daugiau kaip dešimt metų auditavo Ūkio banką, tačiau nieko blogo nepastebėjo.
Lietuvos banko priežiūros tarnyba neslepia problemų Ūkio banke įžvelgusi dar 2011 m. rugpjūtį, bet, pasak šios tarnybos vadovo Vytauto Valvonio, ilgai abejonių neskelbė, nes viena yra jausti, kad kažkas ne taip, o kita – tai įrodyti teisme, jei to prireiktų.
Šioje grandinėje reikia paminėti, kad turto vertintojus kontroliuoja dar ir valstybės institucija – biudžetinė įstaiga Turto vertinimo priežiūros tarnyba, pavaldi Finansų ministerijai. Bet ir jos atstovams Ūkio banko turto vertintojų darbo kokybė neužkliuvo. O juk ši tarnyba valstybės vardu lyg ir laiduoja už vertintojų profesionalumą, nes ji išduoda licencijas turto vertintojams ir gali išbraukti iš jų sąrašų.
Tarnybos vyriausioji specialistė, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas Monika Matelytė aiškina, kad jie atlieka ir planinius tyrimus, ir neplaninius, jei motyvuotai kreipiasi kompetentingos institucijos. Štai šiuo metu Lietuvos banko prašymu tarnyba tiria kelias ataskaitas, kurios, tarnybos turimais duomenimis, buvo parengtos paskoloms iš Nacionalinės kredito unijos gauti. Bet prašymų įvertinti Ūkio bankui ar “Snorui” priklausančio turto vertinimo ataskaitas tarnyba nėra gavusi.
Beje, dar yra ir pačių Turto vertintojų asociacija, kurioje veikia ir etikos komisija. Šiandieniniame kontekste skamba keistokai, bet jai vadovauja Ūkio banko vidinė turto vertintoja Regina Strelčiūnienė.
Tad visokių valstybės ir kolegų kontrolės institucijų daug, kitas klausimas, kiek iš jų naudos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Artimiausiu metu bus renkamas “Snoro” kreditorių komitetas. Jį greičiausiai sudarys devyni nariai, o lemiamą žodį sprendžiant dėl „Snoro“ turto likimo tars valstybės atstovai: net keturis narius komitete greičiausiai turės didžiausia kreditorė valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, taip pat valstybei atstovaus vienas „Sodros“ atstovas.
Tokios komiteto narių proporcijos bei siūlymai sumažinti galimą komiteto narių skaičių nuo penkiolikos iki devynių sukėlė daug diskusijų tarp banko kreditorių. Pastarieji labiausiai nuogąstauja, ka„Snoro“ kreditoriai priešinsis skubotam turto pardavimui

Bankrutuojančio banko „Snoras“ kreditoriai antradienį sostinės „Siemens“ arenoje rinksis į pirmąjį susirinkimą, kurio Partijos nutolo nuo savo ideologijos ir nevykdo pažadų
Valstybė skubės greičiau išparduoti „Snoro“ turtą, kad atgautų savo įdėtas lėšas, o kiti likę tūkstančiai kreditorių liks be nieko. „Tai bus šou, į kurį žmonės ateina pikti, o išeina dar piktesni. Iš tikro kreditoriams ten net nėra ko eiti. Vis tiek bus subalsuota į „vienus vartus“ – taip, kaip „Indėlių ir investicijų draudimas“ siūlys, – skeptiškai vertino advokatas Andrius Mamontovas, atstovaujantis grupei užsienio kreditorių – smulkių ir vidutinių įmonių, siekiančių atgauti apie 200 mln. Lt. – O didžiojo kreditoriaus interesas yra kuo greičiau atgauti pinigus.“ A.Mamontovas pridūrė, kad nemažą „Snoro“ turto dalį sudaro paskolos didelėmis maržomis. Neskubant parduoti paskolų portfelio esą būtų galima žymiai padidinti lėšas. Vis dėlto jis abejojo tokiu įvykių scenarijumi. Advokatas taip pat stebėjosi siūlymu kreditorių komitetą formuoti vos iš devynių narių. Tikėjęsi turėti savo atstovą komitete, už borto liko ir A.Mamontovo atstovaujami užsieniečiai – daugiausiai rusų, baltarusių ir ukrainiečių verslininkai.
„Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas patikino, jog mažesnieji kreditoriai neliks nuošalyje ir sieks, kad būtų pasirinktas ekonomiškiausias variantas. Pasak D.Arlausko, suvokdami keblią padėtį nukentėję „Snoro“ kreditoriai norėtų dalyvauti „Finastos“ banko pirkime ir netgi investuoti į banką papildomų lėšų. „Galėtų būti įkurtas naujas bankas su tam tikru valstybės dalyvavimu, bet be lėšų įnešimo, ir taip sukurta papildoma vertė“, – svarsto D.Arlauskas. Tuo tarpu „Indėlių ir investicijų draudimo“ laikinoji vadovė Aurelija Mažintienė galimus tolesnius žingsnius komentuoti atsisako – ragina palaukti kreditorių susirinkimo.
Priminsime, kad „Snoro“ kreditorių – fizinių ir juridinių asmenų – iš viso yra apie 18,5 tūkst. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ patvirtintas 3,8 mlrd. Lt vertės finansinis reikalavimas bankui, o bendri kreditorių reikalavimai siekia apie 6,5 mlrd. Lt.

Visa laimė, kad penkiabananiniai nevykėliai pasirodė esąs visas sąmokslo prieš valstybės bankų sistemą ir pačią valstybę „organizacinis komitetas“ – „Snoro“ savininkai, jų kišenėje sėdėjęs dienraštis, jų pakalikai valstybės institucijose, išdavę informaciją apie rengiamą banko perėmimą, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas ir padalinio, kurio darbas buvo kontroliuoti komercinius bankus, o ne ten darbinti savo šeimos narius ir šeimomis bičiuliautis su jų savininkais, vadovas, galų gale „Ernst and Young“ auditoriai, savo parašais garantavę „Snoro“ patikimumą. Jei ši antivalstybinė komanda būtų buvusi stipresnė, kartu su iššvaistytu „Snoru“ galėjo apgriūti ir visa bankų sistema.
Jau svylant „Snoro“ pagrindinių akcininkų – liūdnai pagarsėjusio Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko padams, plepių pareigūnų dėka jie spėjo iš Lietuvos išpumpuoti dar 200 mln. Lt, o iš viso banke trūko beveik 4 mlrd. Lt turto. Maža to, per savo antrinę įmonę finansuojamo laikraščio padedamas „Snoras“ bandė sukelti bankų griūtį, paskelbdamas, kad neva kėsinamasi sužlugdyti vieną lietuvišką banką, bet neįvardydamas kurį.
Situaciją Lietuvos banko dabartinio vadovo Vito Vasiliausko ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės pastangomis suvaldyti pavyko. Tačiau per keturis mėnesius nedaug pasistūmėta, kad tokie atvejai nepasikartotų. Nubaustų nėra: nei bankininkų, nei juos prižiūrėti turėjusių brangiai mokamų valdininkų ar auditorių. Buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas nemato jokios savo kaltės, nes, jo teigimu, „Snoras“ buvo labai patikimas bankas, mat turėjo licenciją. Maža smulkmena: tą licenciją Lietuvos bankas pats ir buvo išdavęs, tad aštuonių šimtų jo darbuotojų lyg ir turėjo pakakti kontroliuoti, ar „Snore“ dar likę pinigų.
Auditoriai iš „Ernst and Young“ tebeaiškina esantys niekuo dėti ir tebetikina šimtu procentų atitinkantys savo firmos šūkį – „Kokybė, kad ir ką darytume“. Jei viską jie daro taip kokybiškai, kaip tikrina bankų patikimumą, geriau jau nieko nedarytų.
Kas nutekino informaciją apie rengiamą banko perėmimą, galutinai irgi neaišku. Maža to, „Snoro“ kreditoriai skambina pavojaus varpais: bankroto administratoriaus komandos veiksmai skaidrumu neblizga, o administravimo išlaidos viršija 60 mln. Lt per tris mėnesius. Taigi, ar nebus taip, kad ko neiššvaistė buvę banko savininkai, baigs iššvaistyti banko gelbėtojai?

BFL

Prieštaringais ženklais paženklinto banko „Snoras“, kuris kitais metais būtų šventęs 20-metį, istorija baigta. Iš paskelbtų duomenų aiškėja, kad reklamose į žmogišką artumą apeliavusio banko akcininkai su gyventojų patikėtais pinigais greičiausiai elgėsi visai ne kaip patikimi bičiuliai, o kaip finansų piramidės organizatoriai, – žinia, kad dėl galimų nusikalstamų buvusių „Snoro“ akcininkų veiksmų iš banko pradingo kone pusė turto, į paširdžius smogė kiekvienam „Snoro“ klientui.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas „Veidui“ aiškino, kad iš 3,4 mlrd. Lt dingusiu paskelbto turto realiai išnyko 1,2 mlrd. Lt vertės vertybinių popierių ir 577 mln. Lt banko indėlių kituose bankuose. 600 mln. Lt iš turto išbraukti kaip atidėjiniai dėl blogų paskolų, kurie iki tol nebuvo suformuoti, o likusių milijardų neliko iš naujo įvertinus turimą turtą. „Tiesiog anksčiau banko balansas buvo išpūstas, o laikinasis administratorius įvertino realiomis kainomis“, – komentavo V.Vasiliauskas.
Kai iki vėlumos posėdžiavusi Lietuvos banko valdyba praėjusį ketvirtadienį nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo „Snorui“, įsijungė 20 dienų skaitiklis, fiksuojantis terminą apdraustiems indėliams kompensuoti. Vyriausybė žada, kad apdraustus indėlius, kurių yra apie 4,1 mlrd. Lt, gyventojai ir įmonės atgaus iki šių Kalėdų. Tiek Vyriausybė, tiek bankų sistemos prievaizdai aiškiai suvokia, kad šį pažadą privalu žūtbūt tesėti tiek dėl rimties visuomenėje, tiek siekiant išvengti panikos bankų sektoriuje.
Vis dėlto  Lietuvos banko valdybos pirmininkas pripažįsta, kad  „Snoro“ istorija neišvengiamai darys įtaką pasitikėjimui bankams. „Tai pasitikėjimu grįstas verslas, todėl savaime suprantama, kad neigiama įtaka bus. Bet norėčiau akcentuoti, kad mes kalbame apie vieno banko problemą – sisteminės rizikos nėra ir kiti bankai tikrai funkcionuoja. Nėra jokio pagrindo bėgti iš kitų bankų“, – „Veidui“ pabrėžė V.Vasiliauskas.

Valstybės skola turės didėti

Apdrausti indėliai bus kompensuojami iš Indėlių garantinio fondo, kuriame šiuo metu yra tik 1,6 mlrd. Lt. Planuojama, kad trūkstamą 2,5 mlrd. Lt sumą paskolins Vyriausybė. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad pinigų yra ir papildomai skolintis finansų rinkose nereikės. Šiam tikslui bus panaudota lapkritį išplatinta 1,94 mlrd. Lt vertės obligacijų emisija, o šie pinigai esą bus susigrąžinti pardavus „Snoro“ turtą.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Vitas Matuzas „Veidui“ taip pat tvirtino, kad Vyriausybė šiemet skolinosi iš anksto už geras 5 proc. palūkanas, todėl sunkumų grąžinti apdraustus indėlius nebus. „Šiemet pasiskolinta daugiau, nei reikia, todėl ministrė drąsiai ir sako, kad mums užtenka padengti įsipareigojimams, kuriuos turime, ir užtenka draudžiamajam įvykiui kompensuoti. Pasisekė, jog turime šią atsargą ir nereikia bėgti į rinką brangiai skolintis, kad valstybė galėtų vykdyti įsipareigojimus“, – sako V.Matuzas.
Tačiau tikslas, kuriam paimta minėta paskola, – kitų metų viešųjų finansų deficitui finansuoti ir ankstesnėms skoloms refinansuoti, – niekur nedingo, o „Snoro“ turto pardavimas neabejotinai užtruks.
V.Vasiliauskas informavo, kad iš „Snore“ likusio 4,6 mlrd. Lt turto grynieji pinigai sudaro 560 mln. Lt, korporatyvinės paskolos – 2 mlrd. Lt, namų ūkių paskolos – 670 mln. Lt, ilgalaikis turtas – 138 mln. Lt, investicijos į grupės įmones ir turtą – 6,8 mln. Lt.
„Dalis „Snoro“ turto yra likvidi, tačiau kitos dalies pardavimas užtruks – pavyzdžiui, paskolų. Likvidžiausios yra vyriausybių obligacijos, o sunkiausia parduoti investicijas į įmonių akcijas, kur paketai reikšmingi, bet ne kontroliniai“, komentuoja Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
Taigi draustų indėlių grąžinimas iš šios sumos reiškia viena – valstybės skola neišvengiamai didės. „Greičiausiai teks koreguoti kitų metų biudžete numatytą skolinimosi limitą – 9,4 mlrd. Lt“, – mano V.Matuzas.
Jam pritaria ir „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė, mananti, kad „Snoro“ bankrotas neišvengiamai atsilieps viešiesiems finansams ir žiemą Vyriausybei teks skolintis papildomai.

Šansai atgauti neapdraustus indėlius – menki

Išgirdę, kad „Snorui“ bus pradėta bankroto procedūra, gyventojai ir įmonės, kurių indėliai viršija valstybės apdraustą sumą, 345 tūkst. Lt, savo pinigams mintyse sugrojo laidotuvių maršą. Tokių indėlių suma šiuo metu siekia 1,5 mlrd. Lt, tačiau, kad ir kaip dėliotum, šansų atgauti šiuos pinigus nedaug.
Laikinojo „Snoro“ administratoriaus skaičiavimais, banke liko tik 4,6 mlrd. Lt, o vien apdraustiems indėlininkams reikia grąžinti 4,1 mlrd. Lt. Neapdraustų indėlių kreditoriai dėl banke likusio turto į eilę stos paskutiniai – pirmiausia reikalavimus pareikš darbuotojai, po to Indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuris iš banko turto bandys susigrąžinti visas apdraustiems indėlininkams sumokėtas sumas, tai yra 4,1 mlrd. Lt, tada Valstybinė mokesčių inspekcija ir tik galiausiai – kiti kreditoriai.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V.Plunksnis mano, kad pinigus atgaus tik iki 20 proc. kreditorių, kurių indėliai viršija draudžiamąją sumą, nes turto yra 500 mln. Lt daugiau nei draustų indėlių. Analitikas priduria, kad „Snoro“ žlugimas neišvengiamai paveiks šalies ekonomiką, – iš įmonių ir gyventojų piniginių ištraukti 1,5 mlrd. Lt per ilgalaikį laikotarpį atsilieps 2–4 proc. BVP.
„Pirma, valstybės neapdraustų indėlių kreditoriai praras didelę dalį lėšų, tad tiek verslas, tiek žmonės mažiau vartos. Be to, jei iš įmonių bus griežtai reikalaujama grąžinti paskolą, kurią artimiausiais metais bankas išdavė, nuvilnys ir „Snoro“ klientų bankroto banga, o tai reiškia prarastas darbo vietas“, – mano V.Plunksnis. Juo labiau kad, analitikų vertinimu, „Snoras“ teikdavopaskolas rizikingesnėms įmonėms negu kiti bankai.
Ūkio ministerijos duomenimis, 240 įmonių neatgaus visų pinigų, turėtų „Snoro“ banke, o 30-iai iš jų dėl to gali kilti bankroto rizika.

Valstybės lėšų – 400 mln. Lt

Beje, „Snoro“ banke „užšalo“ ne tik įmonių bei žmonių lėšos, bet ir mokesčių mokėtojų pinigai – savivaldybių, valstybės įstaigų ir institucijų lėšos. V.Vasiliausko duomenimis, valstybinio sektoriaus lėšos banke siekė apie 400 mln. Lt.
Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas tvirtina, kad, negalutiniais duomenimis, 28 savivaldybės ir jų kontroliuojamos įstaigos bei įmonės turi 75 mln. Lt įšaldytų lėšų, skirtų mokytojų atlyginimams, socialinėms išmokoms, kompensacijoms už šildymą, europinės paramos ir t.t. Nors Finansų ministerija dalį pinigų praėjusią savaitę pervedė, įšaldytų lėšų praradimas savivaldybėms būtų sunkiai pakeliamas.
„Tai suduos smūgį ir savivaldybių biudžeto pajamų surinkimui, ir „Sodrai“, ir valstybės biudžetui, nes savivaldybės negalės sumokėti savo prievolės valstybei. Be to, didės pradelsti kreditiniai įsiskolinimai verslo subjektams“, – mano R.Čapas.
Daugiausiai įšalo Alytaus miesto (32,7 mln. Lt), Klaipėdos miesto (9 mln. Lt), Druskininkų (beveik 4 mln. Lt), Panevėžio miesto (beveik 4,4 mln. Lt), Raseinių rajono (3,5 mln. Lt) savivaldybių lėšų.
Nors Lietuvos bankas nuo gegužės nepriėmė sprendimo leisti „Snoro“ bankui padidinti įstatinį kapitalą, o sausį nustatė daug pažeidimų, savivaldybės bei valstybės įstaigos ir toliau lindo į „Snoro“ nasrus. Kodėl tiek valstybinio sektoriaus pinigų prapuolė sužlugusiame banke?  Pasirodo, daugeliu atveju kitaip pasielgti institucijos ir įstaigos negalėjo dėl viešųjų pirkimų procedūrų, per kurias geriausias sąlygas pasiūlydavo „Snoras“.
Beje, pasiūlęs patraukliausias sąlygas „Snoras“ susirinko ne tik valstybines įstaigas, daugiau uždirbti siekusius indėlininkus, bet ir pensininkus. Bankas pateikė itin patrauklų pasiūlymą: visiems, kurie pensiją gauna per „Snoro“ banką, komisiniai mokant komunalinius mokesčius siekdavo tik 50 ct, kai kituose bankuose – nuo poros iki kelių litų.
„Banko „Snoras“ perėmimas buvo netikėtas, nes šis bankas turėjo visus saugiklius: buvo į biržos sąrašą įtraukta įmonė, audituojama didelės audito įmonės bei prižiūrima Lietuvos banko“, – atkreipia dėmesį „Key Stone adviser“ vadovas Karolis Rūkas.
O atsakymą, kodėl visa tai nepadėjo išvengti praradimų, visuomenė dar tikrai norės išgirsti.

„Snoro“ istorija skaičiais

Dingęs „Snoro“ turtas
577 mln. Lt    Dingę indėliai užsienio bankuose
1,2 mlrd. Lt    Tokia prapuolusių vertybinių popierių vertė
600 mln. Lt    Suformuoti atidėjiniai blogoms paskoloms (tiesa, dalis šių pinigų gali ir sugrįžti)
550 mln. Lt    Investicijos į Kaimanų fondus. Fondai egzistuoja, bet jų vertė visiškai kitokia, nei „Snoras“ buvo nurodęs
473 mln. Lt    Tokia suma sumažėjo turto vertė (investicijų į grupės įmones vertės sumažėjimas, kito turto dalinės vertės nurašymas)
Iš viso: 3,4 mlrd. Lt

Likęs banko „Snoras“ turtas
560 mln. Lt    Grynieji pinigai
2 mlrd. Lt    Korporatyvinės paskolos
670 mln. Lt    Namų ūkių paskolos
138 mln. Lt    Ilgalaikis turtas
6,8 mln. Lt    Investicijos į grupės įmones ir turtą
23 mln. Lt    Nekilnojamasis turtas
1,2 mlrd. Lt    Likęs turtas
Iš viso: 4,6 mlrd. Lt

Šį turtą eilės tvarka dalysis: darbuotojai, Indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuris bandys susigrąžinti visas apdraustiems indėlininkams sumokėtas sumas, t.y. 4,1 mlrd. Lt, Valstybinė mokesčių inspekcija ir tik galiausiai – kiti kreditoriai.

Apdrausti indėliai – 4,1 mlrd. Lt (1,6 mln. Lt bus skiriama iš Indėlių draudimo fondo, 2,5 mlrd. Lt skolins Vyriausybė)
Neapdrausti indėliai – 1,5 mlrd. Lt

„Snoro“ nepatikimumo ženklai

2002 m.    „Snoro“ planuotą leisti 1,2 mlrd. Lt vertės akcijų emisiją pabando įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philippe’as Iljesku de Grimaldi. Valstybės saugumo departamentas nustato, kad šis asmuo apsišaukėlis, o už jo slepiasi Rusijos nusikaltėliai.
2003 m.    Banko kontrolinį paketą įsigyja prieštaringai vertinamas rusų verslininkas Vladimiras Antonovas.
2007 m. liepa    Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai įtarimą sukelia 8,2 mln. Lt, galbūt panaudotų banko „Snoras“ akcijoms įsigyti. Pradedamas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti šių pinigų, gautų iš lengvatinių mokesčių zonose įsikūrusių bendrovių, kilmę. 2011 m. Generalinė prokuratūra tyrimą nutraukia, nes Rusija nesuteikia prašomos informacijos.
2007 m. gruodis    „Snoro“ antrinė įmonė įsigyja automobilių gamintojo „Spyker Car“ akcijų. Analitikai pastebi, kad „Snoro“ vardas rinkoje dažniau skamba dėl įvairiausių pirkinių, o ne dėl kreditavimo.
2008 m.    Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų priežiūros institucijos neleidžia „Snorui“ steigti filialo Didžiojoje Britanijoje, motyvuodamos savo sprendimą tuo, kad bankas nuslėpė dalį informacijos – taip pat ir faktą, jog yra gavęs baudų iš Lietuvos banko.
2010 m.    Į švedų „Saab“ gamyklą norinčiam ateiti V.Antonovui užkertamas kelias.
2011 m. sausis    Banką „Snoras“ patikrinusi Lietuvos banko valdyba nustato veiklos trūkumų ir padarytų teisės aktų pažeidimų. Bankui nurodoma pašalinti šiuos pažeidimus.
2011 m. gegužė     „Snoras“ pateikia Lietuvos bankui prašymą padidinti įstatinį kapitalą 1,8 karto. Paprastai tokį prašymą banko valdyba apsvarsto per mėnesį, bet šįkart atsakymo nėra.
2011 m. lapkričio 16 d.    Paaiškėjus, kad banko „Snoras“ balanse trūksta vertybinių popierių už 1,2 mlrd. Lt, ir pastebėjus, kad Lietuvos banke turimos „Snoro“ atsargos per parą sumažėjo 206 mln. Lt, Vyriausybė „Snorą“ nacionalizuoja.

Ketvirtadienio vakarą Lietuvos bankas pranešė, kad bankas „Snoras“ yra nemokus, ir kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Banko valdyba taip pat atšaukė ankstesnius sprendimus, kuriais buvo leista iš bankomatų ir kai kurių skyrių per dieną išsiimti po 500 Lt. Laikinojo „Snoro“ banko administratoriaus pateikti duomenys rodo, kad iš banko dingo turto, verto 3,4 mlrd. Lt.
Oficialiai skelbiama, kad per 20 dienų atgauti lėšas galės tik indėlininkai, kurių indėliai banke neviršija 345 280 Lt. Visiems kitiems banko kreditoriams lėšos bus grąžintos jau Bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Taigi praėjusios savaitės Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai buvo gana netikėti, nes prieš dešimt dienų aiškinta, kad bankas nacionalizuojamas ir dalijamas į dvi dalis – gerąją ir blogąją. Tačiau vėliau priimtas kitoks sprendimas, kuris iš esmės keičia reikalo esmę.
Apie pastarųjų dienų aktualijas kalbamės su „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovu, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generaliniu direktoriumi Danu Arlausku.

VEIDAS: Pastarasis Lietuvos banko sprendimas daug kam buvo gana netikėtas, nes prieš dešimt dienų kalbėta, kad banką dar pavyks atgaivinti. Tad kaip Jūs reaguojate į žinią apie bankroto „Snoro“ bankui paskelbimą?
D.A.: Iš esmės šį sprendimą vertiname pozityviai, nes manome, kad priimtas daug skaidresnis būdas kreditorių interesams tenkinti. Pagal bankroto procedūras visi kreditoriai yra lygūs. Jei būtų einama prie banko skaidymo į gerą ir blogą bankus, kreditoriai, kurių indėliai neapdrausti, būtų neturėję, galima sakyti, jokio šanso atgauti pinigus. Kadangi bankroto procesą reglamentuoja teisinės procedūros, bus sudarytas kreditorių komitetas, ir tikimės, kad tarp jų pateks ir mūsų asociacijos atstovų.
VEIDAS: Jūsų duomenimis, kiek įmonių nukentėjo nuo „Snoro“ nacionalizavimo?
D.A.: Be gyventojų, pagrindiniai banko klientai – smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Banke iš viso buvo atidaryta 1,15 mln. sąskaitų, iš jų 1 mln. – fizinių asmenų. Likusi dalis tenka juridiniams asmenims, taigi ir verslininkams. Iš 6 mlrd. Lt bankui patikėtų lėšų 2 mlrd. Lt – juridinių subjektų. Taigi į dramatiškai sunkią padėtį pateko tūkstančiai įmonių ir verslininkų.
Nors ketvirtadienį Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas pranešė, kad „Snorui“ skelbiamas bankrotas, tačiau šiandien dar labai daug neaiškumų. Aišku tik viena: bankrotas paskelbtas, teismo procesas tęsis ilgai ir šiemet tikrai niekas neišsispręs.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ką reikės daryti su ES lėšomis finansuojamais projektais, kurių kreditinės linijos buvo atidarytos būtent „Snoro“ banke?
D.A.: Žinau medienos briketus gaminančią įmonę Utenos rajone, kuri gavo ES finansavimą būtent per „Snoro“ banką ir kreditavimo linija jau turėjo pradėti veikti. Verslininkas investavo savo lėšas 1000 kv. metrų gamyklai statyti, beliko įsigyti gamybos įrangą. Suprantama, kad dėl „Snoro“ bėdų projektas įstrigo. Ši įmonė, kaip ir daugelis kitų, gavo „Invegos“ garantiją projektui, finansavimo modelis sukurtas, verslo planas realus. Manau, tokius atvejus reikia atskirai nagrinėti ir kreditinę liniją skubiai perkelti į kitą banką. Tai valstybei nieko nekainuotų. Šiaulių, „Citadelės“, Medicinos ir Ūkio bankų vadovai neprieštarauja perimti šių projektų plėtojimą.
Kitas variantas, jei valstybė garantuoja gražinti iki 100 tūkst. eurų indėlius ir lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, kodėl ir šiuo atveju negalima pasinaudoti garantiniu mechanizmu? Aišku, tuomet reikėtų pajudinti lėšas iš indėlių draudimo fondo.
VEIDAS: Paaiškėjo, kad vykstant bankroto procedūrai „Snoras“ turės tik 4,6 mlrd. Lt vertės turto, kad indėlininkai savo lėšas atgaus dalimis. Kaip, Jūsų vertinimu, visa tai atsilieps šalies ūkiui, banko akcininkams ir kreditoriams, kurių indėliai neapdrausti?
D.A.: Skirtingų šaltinių duomenimis, bus prarasta daugiau kaip 40 tūkst. darbo vietų. Dėl mažesnio pelno, pajamų, pridėtinės vertės mokesčių surinkimo valstybės biudžetas tiesiogiai neteks 750 mln. Lt. Netiesiogiai ekonomika neteks daugiau nei 2 proc. BVP.
Manau, kad Lietuvos banko pirminiai skaičiai šiek tiek sumažinti. Iš tiesų gerai valdant bankroto procedūrą tikroji turto vertė bus didesnė, ir tikėtina, kad kreditoriai atgaus didesnę dalį lėšų. Aišku viena: šiandien laki frazė, kad skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas, įgauna dar didesnę reikšmę. Vyks kreditorių susirinkimai, todėl kviečiu aktyviai registruotis į indėlininkų ir kreditorių asociaciją, ir visi kartu ieškosime geriausių išeičių. Taigi asociacijos veikla tampa dar prasmingesnė.
Maksimalūs galimi kreditorių ir akcininkų nuostoliai sieks 3,3 mlrd. Lt. Manome, kad neapdrausti kreditoriai atgaus ne daugiau kaip 0,66 ct nuo kiekvieno įnešto lito ir jų nuostoliai sieks apie 34 proc. Apskaičiuota, kad akcininkų nuosavybės banke galėtų būti 0,79 mlrd. Lt.
VEIDAS: Kodėl apskritai kilo mintis steigti „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociaciją? Galbūt Jūs pats turite nemenką indėlį šiame banke?
D.A.: Kai supratome, kad apie 2,5 mlrd. Lt bus tiesiog nubraukti ir kad patekti į „gerąjį“ banką nepavyks, o patekę į „blogąjį“ pavieniui nebūsime matomi, nusprendėme susiburti į asociaciją. Mums pasirodė patrauklus socialinės partnerystės, pilietinės visuomenės įtraukimas į valstybinių problemų sprendimą. Mūsų asociacijos privalumas tas, kad nesiekiame politinių dividendų.
Aš pats neturiu „Snore“ nei indėlių, nei obligacijų, nors kituose bankuose turiu. Man buvo nepriimtinas banko vadovo Raimondo Baranausko viešas elgesys. Tai turbūt vienintelis bankininkas, puikavęsis automobilių kolekcijomis, dalyvavęs įvairiuose vakarėliuose, mėgavęsis prabanga. Be to, buvo žinoma, kad kitas akcininkas Vladimiras Antonovas yra persona non grata Rusijoje. Ir trečias faktas, su šiuo banku mane paskatinęs elgtis atsargiai, yra tas, kad „Snoras“ negavo leidimo atidaryti atstovybę Didžiojoje Britanijoje, kurios bankų sistema labai reikli ir skaidri.
VEIDAS: Tačiau informacijos apie „Snoro“ nesėkmę Didžiojoje Britanijoje stigo. Galbūt tai būtų atvėrę akis daugeliui žmonių.
D.A.: Dabar jau daugelis kaltina Vyriausybę, Lietuvos banką, kodėl jie neprižiūrėjo, nieko nesakė. Ne visi dalykai gyvenime reglamentuojami. Pati didžiausia vertybė – laisvė patiems priimti sprendimus ir atsakyti už savo veiksmus. Žmogus ta laisve turi naudotis taip, kad ji jam pačiam nepridarytų žalos. O kad taip nebūtų, reikia patiems mąstyti. Gal mano žodžiai ką nors ir įskaudins, tačiau ar gerai būtų, jei valstybė, o ne mes patys, spręstų, kaip elgtis? Kita vertus, nors ir reikalaujama, kad statybos aikštelėje reikia dėtis šalmą, tačiau ne visi to paiso ir dėl to nukenčia.
Skandinavai bankų sistemoje taiko įvairius saugiklius, o, pavyzdžiui, amerikiečiai į tai žvelgia kaip į normalią riziką, kurią nesėkmės atveju ramiai priima. Ten bankrutuoja bankai, pensijų fondai, bet žmonės vėl pradeda nuo nulio ir juda į priekį. Nedramatizuoju situacijos Lietuvoje, nes manau, kad globali ekonominė krizė sudavė kur kas didesnį smūgį nei banko griūtis.
VEIDAS: Skelbiama, kad didžiausias „Snoro“ grupės ir banko įsipareigojimas vienam klientui siekė 199 mln. Lt. Kokių Jūs žinote stambių „Snoro“ kreditorių ir indėlininkų?
D.A.: Mūsų asociacijos steigėjai yra banko „Snoras“ indėlininkai ir kreditoriai. Jų kasdien vis daugėja. Šiandien yra apie penkis šimtus. Nuo pat pradžių veikloje aktyviai dalyvauja bendrovės „Mikrovisata“, „Vėtrūna“, „Topo centras“, „Litexpo“, „Lietuvos dujos“. Verslininkams talkina teisinių paslaugų įmonės „Lawin“, „Raidla“, „Lejins&Norcous“, „Varul“, „Tark Grunte Sutkienė“, „Bernotas&Dominas Glimstedt“, „Borenius“, „Triniti“, „Motieka&Audzevičius“, „Metida“. Asociacijos finansų patarėjai – „Žabolis ir partneriai“. Asociacijos atstovai – Dovilė Burgienė, Irmantas Norkus, Linas Sesickas ir Alvydas Žabolis.
Mes siekiame asmeninės banko vadovų atsakomybės. Kad ir kiti žinotų, jog su žmonių pinigais reikia elgtis atsakingai. Taip pat siūlome akylai pažvelgti ir į Lietuvos banko veiklą – ar „Snoras“ neturėjo ten pernelyg artimų sąsajų.
Nustebau prieš kelerius metus perskaitęs Gintaro Petriko pareiškimą, kad jis mokėjo vienam buvusiam Lietuvos banko pirmininkui pinigus už paslaugas. Negirdėjau, kad būtų kilusi kokia nors reakcija. Manau, prokuratūra turėtų prie šio klausimo grįžti.
VEIDAS: Kai aplinkui tokios naujienos, ar laikas nuo 2012 m. liepos 1 d. minimalią algą didinti nuo 800 iki 850 Lt? Kokios pozicijos laikosi Lietuvos verslo darbdavių konfederacija?
D.A.: Mes sutinkame, kad reikia kelti minimalų atlyginimą. Tačiau ne taip, kaip siūlo Vyriausybė ar profsąjungos. Svarbiausias tikslas – didinti vartotojų perkamąją galią. Dabar didelė dalis mūsų visuomenės dalyvauja ne ekonominiame šalies gyvenime, o tiesiog pragyvenime. Savo ruožtu mes siūlome didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį.
Neseniai lankiausi Kalifornijoje, kur į akis krito japoniškų automobilių gausa. Vietos gyventojų paklausiau, kur jų fordai. Man buvo paaiškinta, kad pataikaudami profesinėms sąjungos darbdaviai kėlė atlyginimus tol, kol jų pagaminama produkcija tapo nekonkurencinga. Rezultatą mes žinome: automobilių gamyklos buvo priverstos užsidaryti.
Taigi ir Lietuvoje negalime reikalauti didinti atlyginimo iškart nuo 800 iki 1000 Lt. Tai reikia daryti etapais. Be to, jei įmonės būtų skatinamos didinti atlyginimus per mažesnius mokesčius, tuomet jos didintų ir produktyvumą.

20-ojo gimtadienio „Snoras“ nebesulaukė – bankui, iš kurio turto pradingo 3,4 mlrd. Lt, nuspręsta skelbti bankrotą. Ši banko griūtis šalies gyventojams gali pridaryti iki pusantro milijardo litų nuostolių.

Prieštaringais ženklais paženklinto banko „Snoras“, kuris kitais metais būtų šventęs 20-metį, istorija baigta. Iš paskelbtų duomenų aiškėja, kad reklamose į žmogišką artumą apeliavusio banko akcininkai su gyventojų patikėtais pinigais greičiausiai elgėsi visai ne kaip patikimi bičiuliai, o kaip finansų piramidės organizatoriai, – žinia, kad dėl galimų nusikalstamų buvusių „Snoro“ akcininkų veiksmų iš banko pradingo kone pusė turto, į paširdžius smogė kiekvienam „Snoro“ klientui.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas „Veidui“ aiškino, kad iš 3,4 mlrd. Lt dingusiu paskelbto turto realiai išnyko 1,2 mlrd. Lt vertės vertybinių popierių ir 577 mln. Lt banko indėlių kituose bankuose. 600 mln. Lt iš turto išbraukti kaip atidėjiniai dėl blogų paskolų, kurie iki tol nebuvo suformuoti, o likusių milijardų neliko iš naujo įvertinus turimą turtą. „Tiesiog anksčiau banko balansas buvo išpūstas, o laikinasis administratorius įvertino realiomis kainomis“, – komentavo V.Vasiliauskas.
Kai iki vėlumos posėdžiavusi Lietuvos banko valdyba praėjusį ketvirtadienį nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo „Snorui“, įsijungė 20 dienų skaitiklis, fiksuojantis terminą apdraustiems indėliams kompensuoti. Vyriausybė žada, kad apdraustus indėlius, kurių yra apie 4,1 mlrd. Lt, gyventojai ir įmonės atgaus iki šių Kalėdų. Tiek Vyriausybė, tiek bankų sistemos prievaizdai aiškiai suvokia, kad šį pažadą privalu žūtbūt tesėti tiek dėl rimties visuomenėje, tiek siekiant išvengti panikos bankų sektoriuje.
Vis dėlto  Lietuvos banko valdybos pirmininkas pripažįsta, kad  „Snoro“ istorija neišvengiamai darys įtaką pasitikėjimui bankams. „Tai pasitikėjimu grįstas verslas, todėl savaime suprantama, kad neigiama įtaka bus. Bet norėčiau akcentuoti, kad mes kalbame apie vieno banko problemą – sisteminės rizikos nėra ir kiti bankai tikrai funkcionuoja. Nėra jokio pagrindo bėgti iš kitų bankų“, – „Veidui“ pabrėžė V.Vasiliauskas.

Valstybės skola turės didėti

Apdrausti indėliai bus kompensuojami iš Indėlių garantinio fondo, kuriame šiuo metu yra tik 1,6 mlrd. Lt. Planuojama, kad trūkstamą 2,5 mlrd. Lt sumą paskolins Vyriausybė. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad pinigų yra ir papildomai skolintis finansų rinkose nereikės. Šiam tikslui bus panaudota lapkritį išplatinta 1,94 mlrd. Lt vertės obligacijų emisija, o šie pinigai esą bus susigrąžinti pardavus „Snoro“ turtą.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Vitas Matuzas „Veidui“ taip pat tvirtino, kad Vyriausybė šiemet skolinosi iš anksto už geras 5 proc. palūkanas, todėl sunkumų grąžinti apdraustus indėlius nebus. „Šiemet pasiskolinta daugiau, nei reikia, todėl ministrė drąsiai ir sako, kad mums užtenka padengti įsipareigojimams, kuriuos turime, ir užtenka draudžiamajam įvykiui kompensuoti. Pasisekė, jog turime šią atsargą ir nereikia bėgti į rinką brangiai skolintis, kad valstybė galėtų vykdyti įsipareigojimus“, – sako V.Matuzas.
Tačiau tikslas, kuriam paimta minėta paskola, – kitų metų viešųjų finansų deficitui finansuoti ir ankstesnėms skoloms refinansuoti, – niekur nedingo, o „Snoro“ turto pardavimas neabejotinai užtruks.
V.Vasiliauskas informavo, kad iš „Snore“ likusio 4,6 mlrd. Lt turto grynieji pinigai sudaro 560 mln. Lt, korporatyvinės paskolos – 2 mlrd. Lt, namų ūkių paskolos – 670 mln. Lt, ilgalaikis turtas – 138 mln. Lt, investicijos į grupės įmones ir turtą – 6,8 mln. Lt.
„Dalis „Snoro“ turto yra likvidi, tačiau kitos dalies pardavimas užtruks – pavyzdžiui, paskolų. Likvidžiausios yra vyriausybių obligacijos, o sunkiausia parduoti investicijas į įmonių akcijas, kur paketai reikšmingi, bet ne kontroliniai“, komentuoja Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
Taigi draustų indėlių grąžinimas iš šios sumos reiškia viena – valstybės skola neišvengiamai didės. „Greičiausiai teks koreguoti kitų metų biudžete numatytą skolinimosi limitą – 9,4 mlrd. Lt“, – mano V.Matuzas.
Jam pritaria ir „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė, mananti, kad „Snoro“ bankrotas neišvengiamai atsilieps viešiesiems finansams ir žiemą Vyriausybei teks skolintis papildomai.

Šansai atgauti neapdraustus indėlius – menki

Išgirdę, kad „Snorui“ bus pradėta bankroto procedūra, gyventojai ir įmonės, kurių indėliai viršija valstybės apdraustą sumą, 345 tūkst. Lt, savo pinigams mintyse sugrojo laidotuvių maršą. Tokių indėlių suma šiuo metu siekia 1,5 mlrd. Lt, tačiau, kad ir kaip dėliotum, šansų atgauti šiuos pinigus nedaug.
Laikinojo „Snoro“ administratoriaus skaičiavimais, banke liko tik 4,6 mlrd. Lt, o vien apdraustiems indėlininkams reikia grąžinti 4,1 mlrd. Lt. Neapdraustų indėlių kreditoriai dėl banke likusio turto į eilę stos paskutiniai – pirmiausia reikalavimus pareikš darbuotojai, po to Indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuris iš banko turto bandys susigrąžinti visas apdraustiems indėlininkams sumokėtas sumas, tai yra 4,1 mlrd. Lt, tada Valstybinė mokesčių inspekcija ir tik galiausiai – kiti kreditoriai.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V.Plunksnis mano, kad pinigus atgaus tik iki 20 proc. kreditorių, kurių indėliai viršija draudžiamąją sumą, nes turto yra 500 mln. Lt daugiau nei draustų indėlių. Analitikas priduria, kad „Snoro“ žlugimas neišvengiamai paveiks šalies ekonomiką, – iš įmonių ir gyventojų piniginių ištraukti 1,5 mlrd. Lt per ilgalaikį laikotarpį atsilieps 2–4 proc. BVP.
„Pirma, valstybės neapdraustų indėlių kreditoriai praras didelę dalį lėšų, tad tiek verslas, tiek žmonės mažiau vartos. Be to, jei iš įmonių bus griežtai reikalaujama grąžinti paskolą, kurią artimiausiais metais bankas išdavė, nuvilnys ir „Snoro“ klientų bankroto banga, o tai reiškia prarastas darbo vietas“, – mano V.Plunksnis. Juo labiau kad, analitikų vertinimu, „Snoras“ teikdavopaskolas rizikingesnėms įmonėms negu kiti bankai.
Ūkio ministerijos duomenimis, 240 įmonių neatgaus visų pinigų, turėtų „Snoro“ banke, o 30-iai iš jų dėl to gali kilti bankroto rizika.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-48) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.