Lietuvos knygynuose pasirodė mąslesnio skaitytojo dėmesio vertas tyrimas “Ekonomikos gangsteriai”.

Naujoji “Baltų lankų” išleista Raimondo Fismano ir Edwardo Miguelio knyga “Ekonomikos gangsteriai” jau vien dėl pavadinimo gali paskęsti knygynų lentynas nugulusiuose detektyvų kalnuose. Ir jei taip įvyktų, būtų didelė netektis, mat tai tikrai retokas paukštis mūsų padangėje, nes kalbame apie nors ir lengvai skaitomą, bet labai kokybišką ekonomikos knygą.
Šis profesionalus ir pigaus ideologinio šydo neaptemdytas tyrimas vertas dėmesio mažiausia dėl dviejų priežasčių. Mąslesniam skaitytojui jis tikrai padės suvokti ekonomistų tyrimo metodus, kita vertus, nagrinėjama tema – kodėl užsienio valstybių parama mažiau išsivysčiusioms šalims dažnai nepasiteisina – aktuali ir Lietuvai. Nors ir nemėgstame prisiminti, kad kai kada net ketvirtis šalies viešųjų finansų mums buvo paprasčiausiai dovanotas turtingesnių ES kaimynų, tačiau tai realybė, kurią būtina įvertinti, o įvertinus pagalvoti, ar tikrai šios dovanos, tegul ir pavadintos ne tokiu tiesmuku paramos vardu, visada pasiekia tuos tikslus, kurių siekta.
Kalbėdami apie ekonomikos knygų leidimus ir vertimus matome prieštaringą vaizdą. Knygų, kurios priskirtos ekonomikos leidinių kategorijai, iš pirmo žvilgsnio gausu. Tačiau dėl menko visuomenės išprusimo ir ideologinio mąstymo labai dažnai čia atsiduria pigūs savo turiniu (tiesa, brangūs kaina) darbeliai apie tai, kaip praturtėti per naktį ar išplėtoti verslą neliejant prakaito.
Blogiausia ne tai, kad jie modernus meilės romanų tarnaitėms pakaitalas, šiuo atveju skirtas prakusti norintiems menko protelio vyrukams, kurių paprastai laukia panašus rezultatas – nei turtingo princo, nei didelių pinigų. Blogiausia tai, kad panašūs “veikalai” kuria technologiškai homogeniško pasaulio vaizdą bei gimdo iliuziją, jog tereikia žinoti slaptažodžius ir visos lobių olos kaipmat atveria paslėptas brangenybes. Kita vertus, panašūs opusai naikina ir visą ekonomikos mokslo (tam tikro teiginių analizavimo ir jų neigimo) turinį, ekonomikai teprimesdami ideologijos tarnaitės vaidmenį.
Aptariama knyga dėl itin aukšto autorių profesionalumo visiškai išvengia paprastinimo spąstų. Korupcijos, smurto ir valstybių skurdo, kurių atsiradimo priežastys dažnai yra ekonominės bei institucinės ir kurių vien papildomomis išorės dotacijomis išvengti beveik neįmanoma, temos čia nagrinėjamos nuosekliai apibrėžiant klausimus ir analizuojant realius įvairių pasaulio valstybių tiek teigiamus, tiek neigiamus praktinius sprendimus. Būtent tai, kad neieškoma lengvų atsakymų, o bandoma demonstruoti visus prieštaravimus, ir rodo, jog šį sykį susidūrėme su solidžiu darbu. Taigi knyga tikrai naudinga visiems, kurie nori suvokti ir ekonomikos tyrimo lauką, ir jos metodus, ir tai, ką šitas mokslas gali, ir – dar svarbiau – ko negali.
Tiesiogiai knygoje keliamas klausimas, kodėl užsienio valstybių parama besivystančioms šalims, daugelio nuomone, dažnai nepasiteisina ir ką vertėtų daryti, kad rezultatai būtų aiškesni. Pasaulio ekonomikos analitikai ir mokslininkai pastaraisiais metais pasidalijo į dvi stovyklas: vieni mano, kad atsilikusių šalių plėtra gali būti paspartinta tik keletą kartų padidinus paramą, kiti, priešingai, įsitikinę, kad užsienio parama yra labiau blogis nei gėris. Kas lemia tokias skirtingas pozicijas? Atsakymas į šį klausimą pirmiausia susijęs su požiūriu į korupcijos ir smurto įtaką valstybių skurdinimui, juolab kad labai dažnai šie reiškiniai ekonomistų suvokiami kaip skurdo simptomai.
Tad vieni aiškina, kad jei turtingos valstybės skirtų pakankamai pinigų kokios nors atsiliekančios šalies ekonomikos augimui išjudinti, tai jos piliečiams nebetektų tarpusavyje kautis dėl labai ribotų išteklių ir bendras šalies gyvenimo lygis pakiltų. Šiuo atveju užsienio parama yra suvokiama kaip būtinas ūkio krestelėjimas, kai statant ligonines, gerinant mokyklų būklę ar kelių infrastruktūrą išjudinamas ir užsukamas visas ekonomikos ratas.
Kiti tuo tarpu primena, kad didžioji dalis užsienio paramos nusėda korumpuotų pareigūnų ir su jais susijusio verslo kišenėse, tad netinkamais būdais ar netinkamose vietose išleista (nauju terminu – “įsisavinta”) papildoma parama tik labiau praturtintų korumpuotą šalies elitą, menkai pakeisdama eilinių piliečių gyvenimą. Ir kaip pabrėžia panašiai mąstantys, matyt, neatsitiktinai didžiausi pasaulyje ekonomikos plėtros stebuklai įvyko būtent tose šalyse, kurios dažniausiai atmesdavo stambių užsienio paramos institucijų siūlomą pagalbą (įskaitant Kiniją ir Indiją).
Kur slypi esminė šių pozicijų takoskyra? Pirmu atveju manoma, kad pirmiausia reikia žmones ištraukti iš skurdo, o visa kita – gera vyriausybė, kokybiška žiniasklaida, bendruomenė – rasis savaime. Taigi pirma duona ant stalo, o tik vėliau bendras gėris. Kiti įsitikinę, kad taip elgiantis pradedama ne nuo to galo, nes “paramos lėšas gaunančios šalys visų pirma turi būti tinkamai valdomos, jose turi būti įkurtos institucijos, prižiūrinčios, kad pinigai tikrai būtų išleisti “eiliniam žmogui”, o ne “Žmogui” prezidento rezidencijoje”.
Knygos autoriai, abu profesionalūs ekonomistai ne vienus metus analizavę daugelio pasaulio valstybių konkrečią patirtį, kuri tikrai labai įdomiai aprašyta knygoje, ir bando atsakyti į minėto ginčo klausimus. Ar pažabojus korupciją ekonomikos augimas savaime paspartėja? O gal iš pradžių reikia ištraukti šalis iš skurdo, tikintis, kad jau tada jos pačios susitvarkys su smurtu ir korupcija? Ir galiausiai – ar korupcija visų pirma sąžinės reikalas, o gal kultūros arba baimės būti nubaustam? Labiausiai knygos sėkmę lemia tai, kad jos autoriai rodo, jog politikos (įskaitant ir ekonominę) sprendimai turi būti grįsti racionalia analize, o ne ideologija, kuri visada remiasi gatavais atsakymais.
Dar kartą galite paklausti, o kodėl panaši knyga turėtų dominti pakankamai turtingos ir santykinai sėkmingos Lietuvos skaitytojus? Didžioji mūsų visuomenės dalis iki šiol nesuvokia, kad išties valstybė nėra vien išorinių atributų, vėliavų ant namų ar šventinio kolektyvinio himno giedojimo darinys. Valstybė apima ir daugybę savo žmonių ryšių, kurių didelė dalis nematoma ir tegali būti nujaučiama. Būtent šie iš pirmo žvilgsnio efemeriškai, neryškūs santykiai ir yra tai, kas galiausiai suriša statinio pamatų blokus.
“Ekonomikos gangsteriai” (taip vaizdžiai knygos autoriai vadina tuos, kurie įsiterpdami į procesus, silpnina rišamąsias jungtis), turi būti demaskuojami. O knygos, panašios į mano siūlomą jums šiandien, padeda suprasti pradines tokių vaiduoklių gaudymo taisykles.

Matyt, neatsitiktinai didžiausi pasaulyje ekonomikos plėtros stebuklai įvyko būtent tose šalyse, kurios dažniausiai atmesdavo stambių užsienio paramos institucijų siūlomą pagalbą.