2012 Sausio 17

Aušra Maldeikienė

Kaip valdyti rizikas neapibrėžtumo laikais

veidas.lt


Ekonomistai vis dažniau kalba apie naują jau nebe santykinai lengvai apskaičiuojamos rizikos suvaldymą, o gyvenimą neapskaičiuojamų ir net neprognozuojamų įvykių lauke.

2011-ieji buvo sunkūs, ateinantys, matyt, bus dar sudėtingesni. Europa krinta į recesijos duobę, JAV ekonominio augimo perspektyvos abejotinos, nesibaigiančios Artimųjų Rytų revoliucijos didina geopolitinę riziką bei stumia aukštyn naftos kainas. Kinijos ekonomikos modelis išsisemia: statybos pakilimas lėtėja, o silpstant paklausai pasaulio rinkose eksportu grįstas šios šalies augimas stringa. Lėtėjanti Kinija savo ruožtu stabdo Azijos šalių augimą, o Centrinė ir Rytų Europa kenčia nuo nesibaigiančių euro zonos problemų. Įtampa didėja, plinta ekonomikos neapibrėžtumas. Ir tai didina nerimą. Va čia ir stabtelėkime.
Dar ano šimtmečio trečiojo dešimtmečio pradžioje amerikiečių ekonomistas Frankas Knightas išskyrė du dalykus, kurie apibūdina pasaulį, taip pat ir ekonomikos, – riziką ir neapibrėžtumą. Rizika buvo susieta su įvertinama ir išmatuojama tikimybe, o neapibrėžtumas – su padėtimi, kai net negalime numatyti, kokias tikimybes turėtume analizuoti, tad, žinoma, nesame pajėgūs nuo galimų grėsmių ir saugotis. Vis dėlto žmogiška prigimtis tik labai retais atvejais pajėgi drąsiai klaidžioti ateities sutemose, tad nori nenori ieško saugiklių, kurie leistų drąsiau žengti pirmyn.
Pirmieji realesni bandymai įvertinti ekonomines rizikas ir ta ar kita forma švelninti jų pasekmes pradėti prieš tris šimtus metų, atsiradus pirmosiomis draudimo bendrovėms. Vis dėlto nuosekliau ir plačiau ekonominės rizikos valdymo sistemos įsigali sulig Naujuoju kursu JAV 1933–1934 m., o po Antrojo pasaulinio karo jos apima ir Vakarų Europą. Susikuria gana plačios pensijų, nedarbo, ligos ar paramos šeimai sistemos, kurias plėtoja ir vykdo valstybinės institucijos. Tačiau bemaž keturiasdešimt metų valstybinio socialinio draudimo, valstybės paramos ekonomikai apie 1980 m. pradėjo klupdyti net turtingiausius pasaulyje ūkius, tad paradigma ėmė keistis. Valstybės globą laipsniškai keitė individualus rizikos valdymas.
Šį posūkį žymėjo ir keletas labai rimtų teorinių hipotezių, pamažu užvaldžiusių ir politikų protus. Stiprėjanti neoklasikinė mokykla, kuri vis labiau telkėsi ties mikroekonominėmis ūkio plėtros prielaidomis, populiarino pasiūlos skatinimo logiką. Taigi, valstybės ekonominė politika vis dažniau rėmėsi mokesčių mažinimu, progresyvumo laipsnio švelninimu, valstybinių įmonių ar viešųjų funkcijų privatizavimu, verslo reguliavimo silpnėjimu.
Tokia logika pagimdė ir „išsisklaidančios“ ekonomikos idėją, kuri aiškino, kad esant palankesnėms investavimo ir verslo plėtros galimybėms ekonomika augs sparčiau, o tai galiausiai teigiamai atsilieps ir vargingiausių sluoksnių atstovams, kurie, paskatinti didėjančios nelygybės rizikos, pasinaudos atsiveriančiomis galimybėmis. Vis dėlto empiriniai pastarųjų metų duomenys rodo, kad tikrovė pasirodė niūresnė už gražų pažadą: visose valstybėse, kurių ūkis rėmėsi panašiomis prielaidomis, per pastaruosius metus nelygybė ir atskirtis didėjo, nyko vidutinė klasė, o mažėjant paklausai menko ir tolesnės verslo plėtros galimybės.
Kita vertus, apytikriai tuo pačiu metu įsigalėjo ir vadinamoji efektyvios rinkos hipotezė, kuri teigia, kad nėra geresnio instrumento įvertinti akcijai (taigi ir atitinkamam verslui), nei jos rinkos kaina, momentaliai ir itin tikslai atsakanti į visus galimus klausimus. Matematiškai gražiai suręsta teorija šitaip supaprastino tikrovę iki schemos, nurodančios, kad veiksmingiausiai riziką valdo nereguliuojamos finansų rinkos. O patikėjus, kad nereguliuojama rinka yra savaime riziką eliminuojantis mechanizmas, buvo įteisintas valstybės vaidmens rinkoje minimizavimas ir atvertos durys nevaldomam šešėlinių finansų institucijų dauginimuisi ir išvestinių finansinių instrumentų kūrimuisi. Taip nugalėjo individualistinė asmeninės, namų ūkio ir verslo rizikos valdymo strategija, laipsniškai siaurinusi kolektyvinius rizikos valdymo metodus.
Panašiu kampu vertindami Lietuvos situaciją susiduriame su vienu ypatingu bruožu. Jau pačioje nepriklausomo šalies ūkio kūrimo pradžioje buvo remiamasi tuo metu ekonomikoje beapeliaciškai vyravusiomis jau minėtomis individualizmo dogmomis, tad nebuvo jokio realaus nei praktinio, nei intelektinio pamato gilesnėms klausimo diskusijoms. Tarsi savaime tiek vadinamojoje dešinėje, tiek vadinamojoje kairėje įsigalėjo gana panašūs modeliai – už viską atsakingas pats asmuo, o bet kokia jo nesėkmė yra tik jo asmeninis dalykas. Tai rodo ir absurdiškai susiaurintas nedarbo draudimas, kai bet kokia ir taip labai kuklias pajamas gaunančio samdomo darbuotojo darbo netekimo rizika yra jo asmeninis galvos skausmas. Ir itin didelė dalis vadinamųjų socialinių išmokų, kurias gauna dirbantys žmonės, taip jų išlaikymo sąnaudas nuimant nuo darbdavių pečių. Ir net pensinio draudimo sistema, kurioje, pavyzdžiui, ilgą laiką leista nedalyvauti didelėms, ir neretai labai pasiturinčioms, gyventojų grupėms.
Pastaroji prieš ketvertą metų prasidėjusi finansų krizė, pamažu apimanti visą globalią ekonomiką, vėl labai užaštrino rizikos valdymo klausimus. Pirma, pasirodė, kad būtent individualistinis rizikos valdymas plėtojosi taip, kad itin agresyviai rizikuojančių ūkio subjektų nesėkmes privalėjo prisiimti tie, kurie nei dalyvavo sudėtinguose finansų žaidimuose, nei gavo iš to naudos. Antra vertus, tapo akivaizdu, kad, atsisakius kolektyvinių rizikos valdymo kelių, visa nesuvaldytos rizikos našta užgulė eilinius namų ūkius.
Sukurta politinė ekonominė sistema veikia taip, kad net jei kokios nors įmonės vadovas dėl verslo nesėkmių netenka darbo, jo neretai laukia milijoninės (Lietuvoje – tūkstantinės) išmokos, politikai, kurie „tinkamai“ atstovauja verslo interesams, pasibaigus kadencijai gali tikėtis šiltų vietų, tačiau eiliniai darbuotojai apie panašias garantijas gali tik pasvajoti.
Pasaulis kinta. Pradžioje išdėstyta artimiausio laikotarpio ekonomikos perspektyva šaukte šaukia, kad tūkstantmečio pradžia tampa jau ne rizikos, o akivaizdaus neapibrėžtumo, kurį dar labiau pagilina aštrėjančios terorizmo ar klimato kaitos bėdos ir destabilizuojantys technologiniai lūžiai. Pasaulio ekonomistai, pripažindami šį akivaizdų faktą, vis dažniau kalba ir apie naują jau net nebe santykinai lengvai apskaičiuojamos rizikos suvaldymą, o gyvenimą neapskaičiuojamų ir net neprognozuojamų įvykių lauke.
Ar tam, kad būtų susilpnintos panašios grėsmės, gali pakakti individualių veiksmų? Tai klausimas, kuris vis dažniau sulaukia rimto garsiausių pasaulio ekonomistų dėmesio, ir jų atsakas vis dažniau kreipia naujo turinio kolektyvinio rizikos, juolab neapibrėžtumo, valdymo link.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Aušra Maldeikienė:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. jankis jankis rašo:

    tikra višta ta maldeikienė

  2. FAIN FAIN rašo:

    Kas ten bebūtų: pasileidęs laisvas gyvenimas skolose ar pasileidusi ir prasiskolinusi laisva rinka,turi pragaištingą pabaigą- AIDS.

  3. suomis suomis rašo:

    Geras straipsnis. Man patiko.

  4. Meda Meda rašo:

    Faina moteriske Maldekiene!

  5. vo vo rašo:

    Gerai.Daugiau rasykit,nesvarbu kiek uz ar pries.Mastanciu tik dauges.
    Kas is to jei taupiai gyveni, o draudimo kompanija gryba pjauna-kaltas klientas.Bankas bankrutuoja -kaltas klientas.Ir panasiai…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...