Vilioja plačios karjeros perspektyvos, patrauklus atlyginimas, socialinės garantijos, nuolatinis tobulėjimas ir daugiakultūrė aplinka, o intensyvus tempas, lėtas biurokratijos aparatas, bendravimas keliomis kalbomis (lietuvių tarp jų greičiausiai nebus) ir gyvenimas kitoje šalyje negąsdina?

Metų žmonėmis laikraščiai ir žurnalai dažniausiai skelbia prezidentus, premjerus ar ypač sėkmingai dirbančius verslininkus. Bet šįmet „Veidas“ Metų žmogumi išrinko eilinį tikrąja to žodžio prasme – Lietuvos kariuomenės savanorį, Gedimino štabo bataliono jaunesnįjį eilinį 25-erių Raidą Griškevičių.

Engimas, žlugdymas, žiaurus stresas, atimantis norą gyventi. Tokia pragaro patirtimi kadaise dalijosi sovietų armijos rekrūtai, šiandien – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) aktoriaus profesijos siekiantys studentai. Vienas niuansas: išsivaduoti iš armijos galėjai tik per kraują, o aktorystės studijų durys – visada atviros išeiti. Laisvo žmogaus pasirinkimas – tempti per sunkią naštą ar spjauti ir eiti ieškoti savo vietos kitur.

Ar kada pagalvojote, nuo ko prasidėjo jūsų karjera ir kaip atsidūrėte dabar užimamoje pozicijoje? Greičiausiai nuo savo įgūdžių, kompetencijų ir patirčių sudėliojimo į gana paprastą, tačiau išties reikš­min­gą ir personalo atrankos specialistams darbą palengvinančią formą – gyvenimo aprašymą, arba CV.

Stiprybė – tai ne tik gebėjimas kažką daryti. Stiprybė yra ir tai, ko jūs sugebate nedaryti. Bent jau taip mano knygos “13 Things Mentally strong People Don’t Do” autorė Amy Morin.

„Galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – apie bandymus kaitalioti švietimo sistemą, kopijuoti kažkur pasaulyje pasiteisinusias jos detales „Veidui“ sako vienas iš keturių herojų. Kitaip nei herojais jaunuolių, baigusių užsienio univer­sitetus, bet grįžusių mokytojauti ar kitaip kurti geresnio švietimo visiems, ir negali pavadinti. Tačiau nė vienas iš jų – nei tas, kuris atsimena rašiklio nuospaudas iš mokyklos, nei kitas, kurį supykdė, kad vaikai iš tikrųjų mokosi po pamokų, nei trečias, kuris darbe išklauso paauglių meilės istorijų, nesijaučia kažką paaukoję. Jiems mokytojo darbas – dar prestižas.

Tepaluotą juodadarbio profesinio mokymo mundurą plauti sekasi: profesinėse mokyklose amato mokytis ne gėda nei šalies aukštųjų mokyklų absolventams, nei Oksfordo bakalaurui. Tik įpusėjus priėmimui į profesines mokyklas, čia jau suplūdo 13 tūkst. mokinių – net 5 proc. daugiau nei pernai tuo pat metu.

Gilbertui Umbražūnui dar tik 17 metų, bet paieškos sistema „Google“ jo vardu randa per 500 rezultatų, jis jau triskart iš penkių turėtų progų Prezidentūroje susitiko su Prezidente, tris kartus iš penkių laimėjo ir žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.

Apie tai, kad Lietuvoje stokojama pagarbos tam tikrų profesijų atstovams, o brandūs darbuotojai nurašomi kaip per seni, gali papasakoti kone kiekvienas aptarnavimo srityje dirbęs žmogus. 51 metų vilnietis Virmantas Bagdonas – vienas jų. Kas rytą kinų restorano duris praveriantis padavėjas sako, kad jį šioje kavinėje išlaikė tik čia vyraujantis geras mikroklimatas.

600 moterų – lietuvių, baltarusių, net iš tolimosios Šri Lankos – Visagino pakraštyje esančiame ceche palinkusios kerpa, siuva ir lygina vyriškus „Zara“ kostiumus. „Visatex“ kai kam pasirodo net kaip svajonių darbdavys. „Kūrybines idėjas“ realizuoti ir laimę Visagino siuvimo fabrike išbandyti siūloma Utenos kolegijoje siuvimą pasirinkusioms merginoms. Ši bendrovė nuolat ieško naujų darbuotojų – jų kaita čia didžiulė.

Neformaliojo ugdymo situacija Lietuvoje neaiški: nesuskaičiuojama, kiek lėšų iš įvairių šaltinių jam skiriama, tik apgraibomis nustatoma, kiek mokinių jame dalyvauja. Skaičiai apytikriai, bet kuklūs: vieno vaiko neformaliajam švietimui per mėnesį savivaldybėms rekomenduojama skirti apie 1,45 euro ir spėjama, kad jame dalyvauja tik apie 28 proc. Lietuvos mokinių.