2015 Gruodžio 18

„Veido“ Metų žmogus – savanoris Raidas Griškevičius

veidas.lt

Sauliaus Žiūros nuotr.

Metų žmonėmis laikraščiai ir žurnalai dažniausiai skelbia prezidentus, premjerus ar ypač sėkmingai dirbančius verslininkus. Bet šįmet „Veidas“ Metų žmogumi išrinko eilinį tikrąja to žodžio prasme – Lietuvos kariuomenės savanorį, Gedimino štabo bataliono jaunesnįjį eilinį 25-erių Raidą Griškevičių. Esekso universiteto finansų ekonomikos bakalaurui ir ISM ekonomikos magistrui, konsultacijų bendrovės „Jostra“ ekonomistui Raidui buvo likę metai, kai galėjo patekti į šauktinių sąrašus, – į kariuomenę šaukiama iki 26 metų. Bet Raidas pasiprašė savanoriu.

Aušra LĖKA

Tokių kaip R.Griškevičius Lietuvos kariuomenėje – daug. Todėl „Veido“ Metų žmogaus titulu su Raidu turėtų dalytis ir kiti penki savano­riai. Tai aktorius Karolis Ma­tu­liauskas – Jasius iš Lietuvos nacionalinio dra­mos teatro „At­ža­ly­no“, Šiaulių apskrityje ūki­ninkaujantis universiteto studentas Rokas Bur­nys, rusų gimnaziją ką tik baigęs Lietuvos jaunių bokso čempionas Viačeslavas Mov­ča­nas, Ukrainoje gimusi Anastasija Cha­fi­zo­va ir grį­žęs iš emigracijos, kad galėtų tarnauti Lie­tu­vos kariuomenėje, Lukas Borisa. Civiliniame gyvenime jų keliai vargiai būtų susiėję. Bet šiandien jie – kaip kumštis. Jie – savanoriai šauktiniai, nutarę išmokti ginti tėvynę ir kiekvieną mūsų.

Buvo siūlančiųjų šauktinius rinkti tik iš be­darbių. Kiti verkė, kad jei devynis mėnesius pa­liks savo ūkį, šis žlugs. Treti antrino: iškristi iš dar­bo rinkos tokiam laikui – žala ir pačiam, ir įmo­nei, kurioje dirbi.

Raidas mąstė kitaip: „Daug nedvejojau: tik išgirdęs, kad atsinaujino šauktinių kariuomenė, suprasdamas to prasmę, iš karto buvau nusiteikęs eiti. Maniau, kad tokių ir daugiau atsiras. Tad jei dar yra stereotipas, kad išsilavinę, darbą turintys žmonės čia neina, tai nesąmonė. Jei padedu laužyti tokį stereotipą – puiku.“

Kai sudėtinga geopolitinė padėtis ir valstybės saugumui kylančios grėsmės privertė šį kovą grąžinti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, devynių mėnesių tarnybai šiemet planuota pašaukti 3 tūkst. jaunuolių. Tiek kviesti neprireikė: šiuo metu jau tarnauja 2093 savanoriai.

Jie – skirtingos gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo. Beveik 40 proc. jų – šiais metais baigusių mokyklas. Daugiau nei kas dešimtas šiemet baigė studijas ar dar tebestudijuoja. 18–20 metų – 56 proc., o vyresnių nei 25 metų – vos 8 proc. Tai daugiausia vaikinai, merginų – vos 3,7 proc.

Tarp tų per 2 tūkst. savanorių – ir tarnauti tė­vynei grįžusių emigrantų, ir ambasadoriaus sūnus, ir televizijos žvaigždė, ir vaikinukas iš viduramžių karybos klubo, lig šiol tik Žalgirio mūšio inscenizacijose žaidęs“ karą, ir daugybė ki­tų jaunuolių, ačiū jiems, apsisprendusių iš­mok­ti mus ginti.

Šešios jaunų žmonių sėkmės istorijos – sėkmės mums visiems istorijos.

Raidas: „Mes – žinia priešui“

Vilnietį R.Griškevičių galima drąsiai priskirti „baltųjų apykaklių“ kategorijai: jaunas, prestižinio išsilavinimo, turi puikų darbą.

Baigęs sostinės Vytauto Didžiojo gimnaziją Raidas studijoms pasirinko Jungtinės Karalystės Esekso universitetą. Įgijęs finansų ekonomikos ba­kalauro diplomą tęsė šios srities studijas Vil­niuje, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Dvejus su puse metų dirba ekonomistu konsul­tacijų bendrovėje „Jostra“.

„Kas yra savanoriai šauktiniai? Tai įrodymas, kad mūsų visuomenė atsakinga, reaguoja į iššūkius ir pati imasi juos spręsti, kad yra pakankamai daug mąstančių žmonių, kurie savo noru ateina į privalomąją karinę tarnybą prisidėti prie gynybos, ir vals­tybei nereikia prievarta jų griebti. Taip siunčiama žinia priešui: nekelkite neramumų, nes jei pa­ban­dysite, tai nebus paprastas pasivaikščiojimas par­ke. Mes pasistengsime, kad jums nebūtų lengva. Tai ir žinia mūsų sąjungininkams, kad mes rimtai žiūrime į gynybą ir esame pasirengę ginti tėvynę. Ir aš atėjau prie to prisidėti. Esu vienas iš sraigte­lių“, – taip Gedimino štabo bataliono jaunesnysis eilinis R.Griškevičius aiškina savo apsisprendimą.

Ar prie studijų prestižiniuose universitetuose ir prie darbo biure pratusiam žmogui nesukėlė šoko kariškas muštras, nakvynė miške palapinėje ar būtinybė kartu su dvylika šauktinių dalytis vienu kambariu?

Raidas atsako to ir tikėjęsis – kad bus sunku: „Ypač pirmomis savaitėmis viskas buvo sunku – nebuvo nė vieno dalyko lengvo. Viskas čia sunku. Ryte keltis sunku. Sportuoti sunku. Sunku eiti miške nešant rąstą. Sunku naktį nemiegoti, jei reikia. Bet tai ir yra kariuomenė. Kariuomenėje neturi būti smagu – čia mes ateiname ne smagintis. Mūsų darbas – vykdyti sunkias užduotis, kad būtume puikiai ištreniruoti. Mes čia atėjome patirti sunkių ir nemalonių išgyvenimų, nes kariuomenėje reikia paspausti, pripratinti prie nemalonumų, kad jiems ištikus galėtume būti efektyvūs kariai ir vykdyti savo funkcijas.“

Vis dėlto vaikinas nemano, kad jei esi baigęs ekonomiką, tai pratybose miške turėtų būti blogiau nei kitiems. Jo manymu, profesija ar tai, ką veikei prieš kariuomenę, neturi didelės įtakos, nes viskas žmogaus galvoje – kaip jis psichologiškai sugeba pakelti sunkumus. O Raidui darbe tikrai tekdavę patirti sunkumų.

Virkavimus, kad devynis mėnesius specialistui iškristi iš darbo rinkos – didelis praradimas ir jam, ir jo bendrovei, vaikinas atmeta: atvirkščiai – jis grįš įgijęs tokių įgūdžių, kokių neturės kiti jo specialybės žmonės.

Pavyzdžiui, sakoma, kad dabartinė jaunoji kar­ta minkštesnė, labiau išlepinta. „Ka­riuo­me­nė – pui­kus būdas tai išsigydyti. Čia išmoksti bū­ti tvirtes­nis ir psichologiškai, ir fiziškai“, – sako Raidas, pri­­durdamas, kad ir jo bendradarbiai džiaugėsi, pa­­laikė, visi suprato jo norą eiti tarnauti ir laukia su­­grįžtant.

O įmonės darbe darbuotojo praradimas de­vy­niems mėnesiams, žinoma, atsiliepia. „Bet ar tai neįmanomas dalykas? Visko nutinka, pa­vyz­džiui, moterys išeina gimdymo ir vaiko augini­mo atostogų. Nemanau, kad tai didžiulė bė­da, ypač kai tam gali pasiruošti. Įmonei pranešiau iš anksto ir mes tam ruošėmės“, – pasakoja Raidas.

Artimieji, draugė jį taip pat palaikė ir džiaugė­si jo sprendimu, nes matė prasmę. Įdomu, o ar suprato savo bendramokslio žingsnį buvę stu­dijų draugai Didžiojoje Britanijoje? Raidas pa­sakoja, kad tiems, kurie čia negyvena ar ne­sidomi šio regiono geopolitine situacija, sunku suprasti. „Bet tie, kurie supranta, kas čia dedasi, supranta, ko aš čia atėjau“, – sako jaunesnysis eilinis.

Jis džiaugiasi per pirmus kelis mėnesius jau nemažai išmokęs to, ko prireiktų kare. Ką imituoja per pratybas, būna realu. Žinoma, realioje situacijoje stresas turbūt šimtąkart didesnis, bet kilus reikalui jie žinotų, kaip elgtis ir ką daryti.

Po aštuonių savaičių bazinių mokymų visi bu­vo suskirstyti pagal specializacijas. Raidas – kulkosvaidininkas. Sako, kad smagu pradėti mokytis kažką naujo.

Vis dėlto ar prestižinių mokslų ir darbo ra­ga­vu­siam finansų ekonomistui neprasimuša noras pa­siū­lyti efektyvesnę kariuomenės sistemos vadybą? R.Griš­kevičius pripažįsta: ekonomisto žvilgsniu ga­lima vienareikšmiškai pasakyti, kad valstybė nie­ka­da neatliks kažkokių funkcijų (su keliomis išimti­mis) taip efektyviai, kaip atliktų privatus sektorius.

Jei šauktinis pasiūlytų idėjų, kaip efektyvinti veik­lą, kažin ar kas įsiklausytų? „Šiek tiek per anks­ti man ką siūlyti – aš čia dar tik du su puse mė­nesio. Gal baigiantis tarnybai ir vertėtų ką pa­siū­lyti. Kol kas pats turiu daugiau išmokti, o ne ki­tus mokyti“, – šypsosi jaunesnysis eilinis.

Sunkiausia Raidui kariuomenėje buvo išmokti bū­ti komandoje su labai įvairiais žmonėmis. Bet ir to išmoko, ir dabar sako besijaučiąs puikiai integra­vęsis.

Ir nors planų iškeisti ekonomiką į karybą R.Griškevičius neturi, po tarnybos galvoja eiti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, kur galėtų vis atnaujinti įgytus įgūdžius. O gal kartu eiti įkalbins ir savo merginą.

Karolis: „Išmoksime daryti tai, ką reikia“

„Ar teko kada vaidinti kareivį? Teko, vokiečių ki­ne filme „Unsere Mütter, unsere Väter“ („Mū­sų motinos, mūsų tėvai“). Gaila, greitai miriau“, – šypsosi savanoris šauktinis Na­cio­na­li­nio dramos teat­ro aktorius 24-erių Karolis Ma­tu­liaus­kas ir pri­du­ria, kad po kariuomenės jau galės pa­de­monstruoti daugiau kario įgūdžių, jei vėl tek­tų pa­na­šus vaidmuo, nes anuomet pirmąkart ginkl­ą ran­kose laikęs.

O jei kas šį trečiadienį nebe pirmą kartą Na­cio­na­liniame dramos teatre žiūrėjo Kazio Binkio „At­žalyną“, gal įžvelgė K.Matuliausko vaidinamo Jasiaus pokyčių (teatro vadovybės prašymu jį išleidžia iš dalinio vaidinti). Ne tik trumpai kirptą galvą, net geriau derančią su tarpukario laikais, apie kuriuos pasakojama spektaklyje.

„Atžalyne“ taip pat yra sąsajų su  kariuomene, patriotiškumu. Jasius labai nori būti karys, lakūnas. „Jaučiu, kad vaidinu truputį kitaip. Dvejus metus vaidintame spektaklyje atrandi, kodėl būtent taip herojus mąstė. Ir pagarbą išmokau taisyklingai atiduoti“, – šypsosi Karolis.

 

Kai tik prasidėjo diskusijos dėl šauktinių grąžinimo, jis pamanė, jog būtų puiku, jei kuo daugiau ateitų tarnauti savanoriškai, nes tai būtų geras ženklas ir mūsų visuomenei, ir priešiškoms valstybėms, kad esame pasiryžę gintis. „Iš pradžių galvojau, gal būtų galima paraginti kitus, bet paskui nutariau, kad ir pats galėčiau prie to prisidėti, nors buvo ir dvejonių, kaip būtų kariuomenėje man, civiliokui. Bet suprantu mūsų gynybos stiprinimo svarbą ir kodėl reikia savanorių – nes tai puiki at­grasomoji priemonė“, – vilnietis vaikinas pasakoja, kaip vienas pirmųjų su bičiuliu, buvusiu klasės draugu, nuėjo savanoriais atlikti karinės tarnybos.

Mama – vienintelė iš artimųjų sakė, ką čia jis su­galvojęs, nes dėl sūnaus bijojo. Bet kai buvo prie­saika, kai sūnus bučiavo vėliavą, didžiavosi juo.

Kai Karolis apie savo sprendimą pasisakė teatre – ne, niekas nepasukiojo pirštu prie smilkinio, nors jis manė, kad taip gali nutikti. Visi labai apsidžiaugė, labai palaikė. Dabar, kai grįžta iš dalinio į teatrą vaidinti, kolegos sako, kad juo didžiuojasi, ir puola visko klausinėti.

Ko klausia? Vienas dažniausių klausimų – ar gerai maitina. Gerai, nesiskundžia jaunesnysis eili­nis. Nors jei miške per pratybas gerai palakstai, gal ir nelabai užtenka. Klausia, ar vadai nepikti, ar nebaisu.

Vadai, pasitaiko, balsą pakelia, bet kartais reikia, pripažįsta Karolis, pridurdamas, kad visi vadai geranoriški, nusiteikę išmokyti, padaryti šauktinius kuo geresniais kariais.

Vaikinas manė, kad bus sunkiau pakelti fizinį krūvį, tad rengėsi – vasarą bėgiojo, atsispaudimus darė. Tad dabar visai neblogai sekasi. Žinoma, per pratybas miške su pilna kuprine nėra lengva, bet juk ir to reikia.

O kaip bohemiškos profesijos žmogui pavyko priprasti prie kareiviško dienos režimo? Ar lengva jautriai menininko sielai pakelti kareivišką muštrą, jei, kaip rodo pastarojo laiko netektys Muzikos ir teatro akademijoje, būsimi aktoriai neišlaiko net dėstytojų muštro? Prieš beveik dvejus metus studijas baigęs aktorius sako nepatyręs tokių blogybių, apie kurias dabar kalbama, nes jam labai pasisekė su pedagogais – kurso vadovas buvo Jonas Vaitkus, dėstytoja Viktorija Kuodytė. Bet jis pripažįsta: jei kariuomenėje ir galima įžvelgti kokios netvarkos, tai ryškiai mažiau nei akademijoje.

O pernelyg bohemiškas Karolis sakosi nebuvęs. Nors, teisybė, kariuomenėje kėlimasis šeštą iš pradžių buvo kančia. „Bet per du mėnesius pripratau: dabar pats be penkių šešios pabundi, ir kaip naujas. Ar laisva menininko prigimtis nesipriešina kariuomenės drausmei? Nežinau aktoriaus, kuriam pakenktų disciplina, nes aktoriaus darbas irgi ir sunkus, ir psichologiškai sekinantis“, – mano Karolis.

Dabar jo diena atrodo taip: atsikelia šeštą, padaro mankštą, nusiprausia, himną begiedodami pakelia vėliavą, paskui patikrinimas, ar tvarkingi, kaip barzdą nusiskutę. Po pusryčių iki pietų paskaitos – teorinės, praktinės, testai. Po pietų ir vėl paskaitos. Vakarienė šeštą. Jei viską atlikę, neturi užduočių mokytis, iki devintos – laisvas laikas: vaikinai žiūri televizorių (beje, dabar žiūrėdami karinius filmus šauktiniai jau pastebi ir netikslumų, pavyzdžiui, rodo, kad užlipus ant minos ji sprogsta tik tuomet, kai nuo jos nulipi, o realybėje – iš karto vos užmynus), sportuoja, žaidžia stalo tenisą, skambinasi su mylimosiomis, kas jas turi. Tada nuleidžia vėliavą ir rengiasi miegoti.

„Iš pradžių iki laisvo laiko surinkdavo mobiliuosius telefonus, dabar pirma savaitė, kai juos turime visą dieną. Bet pripranti ir tampi ne toks nuo jo priklausomas. Dabar, kai jį turi visą laiką, net ne toks reikalingas“, – pasakoja Gedimino šta­bo bataliono jaunesnysis eilinis K.Ma­tu­liaus­kas.

O jei pratybų dienos – šauktiniai važiuoja į mišką, įsirengia stovyklavietę, pasistato palapines, po mišką laksto. Naktį praleidžia apkase: stebi aplinką, vadai suvaidina užpuolimą, šauktiniai ginasi. Kartais net kelias naktis miške nakvoja.

Po aštuonių savaičių bazinio kurso šauktiniai paskirstyti pagal specializacijas. Karolis – taiklusis šaulys. „Davė ginklą, važiuojame su instruktoriumi mokytis šaudyti. Ir per pratybas šaudėme – viskas tiksliai suskaičiuota centimetrais, kaip pataikyti“, – džiaugiasi jis naujais įgūdžiais.

O savaitgaliais, tiesa, ne kiekvieną, šauktinius išleidžia namo.

Karolis pasakoja, kad kariuomenė panašiau į tai, ką vaidino filme, nei buvo galima įsivaizduoti: „Žinojau, kad reikės disciplinos, motyvacijos, kad reikia nebūti tinginiu. Vykdyti įsakymus, bet ir mąstyti, ką darai.“

Per tris mėnesius kariuomenėje vaikinas jau daug išmoko: kaip elgtis su ginklu, kaip miške išgyventi, kaip dalyvauti kariuomenės sistemoje, kaip vykdyti įsakymus.

Bet tai dar ne viskas. „Smagu stebėti save ir kitus – kaip keičiamės. Iš pradžių buvome išsiblaškę, plevėsos, o po truputį tampame panašūs į karius. Dabar, kaip pirmomis savaitėmis, jau negalvoji, kad tingi keltis, suvoki, kad reikia, ir eini. Manau, šie įgūdžiai pravers ne tik kariuomenėje – ir civiliniame gyvenime. Bet kokioje situacijoje, bet kuriame darbe išmoksi daryti tai, ką reikia ir kada reikia.“

Rokas: „Mus ugdo būti garbingais piliečiais“

Kol 21 metų Rokas Burnys mokosi ginti tėvynę, rūpintis jo ekologiniu ūkiu tenka seneliui, tenka šiek tiek ir pagalbininkų samdyti. Tiesa, savaitgaliais šauktinius kartais išleidžia namo, tad galima padirbėti. Be to, dabar žiema, nieko daug ir nereikia daryti. Žieminiai pasėliai pasėti. Ka­dangi ūkis ekologinis – žemė netręšiama. Jaunasis ūkininkas planuoja: išeis iš kariuomenės kitąmet birželio 21-ąją, kai prasidės kūlimas. Svarbiausia – nepraleisti javapjūtės.

Kai Rokui buvo šešeri, jo šeima iš Baisogalos Šiaulių apskrityje, jau kelių kartų iš tėčio pusės gimtinės, persikraustė į Vilnių. Bet Rokui labai pa­tikdavo leisti vasaras pas senelius, o paaugęs pra­dėjo domėtis ūkininkavimu.

Baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą studijuoti žemės ūkio technologijų. Devyniolikos išsilaikė kombainininko ir traktorininko teises, gavo ūkininko pažymėjimą. Iki tol 90 ha ūkį valdęs senelis metus skyrė anūko mokymui, perdavė visas savo žinias ir patirtį, kaip technikai tepalus keisti, kaip arti, kaip sėti. Taip R.Burnys tapo ūkininku. Visas jo ūkis – ekologinis, jis augina ekologiškus žirnius, kviečius, kvietrugius, rugius.

Paskelbus apie šauktinių kariuomenę jaunasis ūkininkas apsisprendė eiti tarnauti savanoriu. Nors studentų ir nekviečia, jis paėmė metams akademines atostogas. Rokas būryje vienintelis pasiėmęs akademines atostogas – kiti arba jau baigę studijas, arba dar niekur neįstoję. Bet vaikinas nutarė pirma atlikti pareigą tėvynei.

„Tėvas palaikė šimtu procentų, motina irgi, nes žino, kad iššūkius įveikiu, o mano sprendimai tokie, kokie turi būti. Tik seneliai išgyveno, kas prižiūrės ūkį, nes senelis ne per daugiausia turi sveikatos“, – pasakoja Gedimino štabo bataliono jaunesnysis eilinis.

„Su turima traktorininko kategorija ir šarvuotį galiu vairuoti, tik dar nedavė, gal vėliau kada“, – Rokas džiaugiasi kariuomenėje galėsiantis panaudoti kažką iš savo ankstesnės patirties.

Pravertė ir fizinis pasirengimas, mat devynerius metus lankė krepšinio mokyklą, pripratęs sportuoti. O dar ir muzikos mokyklos penkias klases baigė. Per rikiuotes reikia būgnininko – gal ir jis kada pasisiūlys.

Rokas vis juokauja, bet prisipažįsta: nors žinojo, kad bus geležinė drausmė, kad iš pradžių bus labai sunku, iki dviejų mėnesių kiekviena diena buvo kančia, o paskui, kaip ir tikėjosi, priprato. „Prisimenu pirmą dieną: atrodė, visi nori tau blogo, visi pikti. O dabar matau, kad visi profesionalai, bet be griežtumo, drausmės taip per trumpą laiką mūsų neišauklėtų“, – šypsosi Rokas.

Visiems porą pirmų savaičių buvo žiauriai sun­ku. Nepratę šeštą keltis – vos ne pagaliukus į akis norėjosi kišti, kad neužmigtum, o dešimtą miegoti. Arba į pratybas miške trims paroms išeina: mi­nus keli laipsniai, o turi miegoti palapinėje. Nemanė, kad gyvenime gali taip būti – miškas, šaltis, naktis. Bet, kaip pamena Rokas, susižvalgė visi be žodžių vienas kitą su­prasdami – kelio atgal nėra, tad reikia vienas kitam padėti, reikia stengtis perlipti per save. Palūžti nėra galimybės.

Būryje žmonės labai skirtingi – jauniausiam aštuoniolika, vyriausiam trisdešimt, yra nebaigusių dvylikos klasių, yra ir magistrų, bet, Roko nuomone, gal dėl to paties gyvenimo būdo čia visi susilygina, nejusti didelio skirtumo, koks būtų susitikus civiliniame gyvenime.

Visi suskirstyti po dvylika į kambarį, tik vienintelė būryje mergina turi atskirą. Šešios dviaukštės lovos, kiekvienas turi po spintelę. „Iš pradžių buvo keista, kad devynis mėnesius teks gyventi su žmonėmis, kurių nepažįsti, bet po to pripratome. Visi šaunūs. Nebūtume savanoriai, jei nebūtume šaunūs“, – didžiuodamasis sako Rokas, dabar šau­lys.

Didžiuojasi ne tik jis pats: pasakoja neseniai bendravęs su bendraklasiais. Visi manė, kad jam vėjai galvoje – sakosi buvęs padūkęs vaikas. „O dabar klasės draugai gerbia mane už tai, kad nuėjau savanoriu į kariuomenę, didžiuojasi. Kai klausiu, kodėl jie neina, matau baimę, o gal miestiečiai bijo išsipurvinti. Juk ir miškuose reikia nakvoti – kaimo žmonėms šiek tiek lengviau, pripratę prie gamtos“, – mano jaunesnysis eilinis.

Vis dėlto Rokas įsitikino, kad kariuomenėje juos ne tiek moko su kažkuo kariauti, kiek ugdo garbingais ir dorais piliečiais. „Po poros mėnesių kariuomenėje išėjau savaitgalį į civilinį gyvenimą ir pasijutau labiau pasitempęs, mandagus. Ne­sa­kau, kad iki to buvau nemandagus. Bet visi mes atėjome labai atsipalaidavę, o dabar esame pasitempę. Jei čia garbingų vyrų mokykla, tai jau dabar matyti, kad išeisime kitokie, nei atėjome“, – neabejoja Rokas.

Beje, jam kariuomenėje tenka dar vienas – meilės išbandymas. Pasakojama, kad net 70 proc. porų to neatlaiko. „Bet jei santykiai geri – atlaikys“, – tikisi šauktinis.

Viačeslavas: „Čia mano kariuomenė“

Viačeslavas Movčanas, kaip ir dauguma jų būryje – tik baigęs mokyklą. Vilniuje gimęs, Pabradėje augęs, bet paskui dėl krepšinio treniruočių grįžęs į Vilnių dabar devyniolikmetis atsimena dieną, kai buvo tik paskelbtas pirmas šaukimas: „Buvo ketvirtadienis, sėdėjau mokykloje ir pradėjau galvoti, gal ir man eiti. Iš tėvo pusės visi buvo tarnavę kariuomenėje, prosenelis net Antrąjį pasaulinį karą perėjo. Galvojau, gal palaukti pirmadienio, bet motina pasakė: jei nutarei, eik iš karto. Kitą dieną nuėjau ir užsirašiau.“

Bendraklasiai, draugai nenustebo: jam visuomet patiko viskas, kas susiję su kariuomene, su ginklais, be to, visą gyvenimą sportavęs, Lietuvos jaunių bokso čempionu tapęs, krepšinį žaidęs vaikinas fiziškai buvo užsigrūdinęs kariuomenei, net manė, kad čia bus daug sunkiau. „Fiziškai visai nesunku“, – dabar vertina Viačeslavas.

Jo tėvas yra rusas, motina – lenkė, abu gimę Lietuvoje. Vaikinas, baigęs rusų mokyklą, iš savo aplinkos neišgirdo nusistebėjimų, kur jis čia einąs. „Jei reikėtų ginti Lietuvą, eičiau be svarstymų. Aš – Lietuvos pilietis. Čia mano kariuomenė“,  –  pasakoja Viačeslavas.

Jis džiaugiasi, kad Lietuvos kariuomenės disci­pli­na keičia jį: „Tapau truputį kitoks, ramesnis. Anks­čiau, ypač mokykloje, buvau agresyvesnis“, – pri­sipažįsta Gedimino štabo bataliono jaunesnysis ei­linis. O ir lietuviškai dabar jam daug lengviau kal­bėti.

Viačeslavui patinka kariuomenėje, tik norėtų į labiau kovinį padalinį. Jis net apsisprendęs bent jau 4–5 metus pasilikti kariuomenėje ir svajoja apie tarnybą specialiosiose pajėgose.

Anastasija: „Ginsiu tėvynę“

Dabar devyniolikmetė Anastasija Cha­fi­zo­va gimė Ukrainoje, Charkove. Septynerius me­tus gyveno Ukrainoje, po to grįžo į Lietuvą. Mo­tina – lietuvė, grįžo į jos gimtinę.

Anastasija dabar tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione Klai­­pėdoje. Ar turėjo įtakos jos pasirinkimui tai, kad Ukrainą užpuolė Rusija, mergina neatskleidžia. Ji sako atėjusi čia ieškoti savo gyvenimo kelio.

„Iš karto po mokyklos nusprendžiau eiti į kariuomenę. Nesu apsisprendusi, ką veikti gyvenime, tad nutariau iš pradžių save išbandyti čia. Taip, merginų kariuomenėje nedaug, bet visada save mačiau labiau nemoteriškuose darbuose. Tad pamaniau, kad bus gera patirtis pamėginti sunkų vyrišką darbą ir suprasti, ar tai man tinka, ar rinktis kitą kelią, nes man patinka ir kurti – mokykloje mokytoja girdavo rašinius, labai patinka ir istorija“, – pasakoja savanorė šauktinė.

Motina ir draugė labai palaikė jos pasirinkimą. O mokykloje visi buvo nustebę, kai rado jos pavardę šauktinių sąrašuose. Bet visi dabar gerbia jos pasirinkimą.

Anastasijos kuopoje – dvylika merginų. Fiziškai jos turi daryti tą patį kaip ir vaikinai, tad kiekvieną vakarą sportuoja, stengiasi neatsilikti nuo jų. Kaip pastebi Anastasija, kai kurios merginos net stipresnės už vaikinus. „Tačiau visi draugiški ir santykiai kuopoje geri“, – džiaugiasi mergina, dabar šaulė.

Žinoma, per keturis mėnesius kariuomenėje buvo visko: „Miške, kai esi šlapias, šalta, galvoji, kam aš čia ėjau. Bet kai tai ištveri, didžiuojiesi savimi ir tikrai jautiesi geriau. Nesigailiu atėjusi į kariuomenę, nes reikia visokios patirties.“

Ar nebijotų eiti su ginklu, jei prireiktų ginti tėvynę? „Būtų baisu, jei prasidėtų karas. Bet tikrai eičiau už tėvynę“, – neabejoja klaipėdietė.

Lukas: „Grįžau iš užsienio tarnauti“

21 metų Lukas Borisa neseniai grįžo iš Lon­do­no. Grįžo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Pen­kio­likos, po devynių klasių, kaunietis Lukas išvažia­vo į Londoną. Jis pasakoja anuomet praradęs motyvaciją mokytis, o anglų kalba sekėsi net ge­riau nei lietuvių. Londone gyveno teta, pusbroliai, tad jis ir neatsispyrė jų pasiūlymui atvažiuoti ten mokytis.

Vaikinas pasirinko studijuoti informatiką „Greenwich Community“ koledže. Tiesa, į koledžą priima tik nuo šešiolikos, o jam trūko poros savaičių. Bet, kaip pats sako, buvęs užsispyręs: atvykęs į svetimą šalį mokytis buvo pasiryžęs lengvai nepasiduoti. Paprašė, kad leistų bent išlaikyti stojamuosius egzaminus. Rezultatai buvo geri, ir jį priėmė. Lukas pasakoja, kad mokslas „prilipo“ – ketverius metus mokėsi, baigė koledžą.

Londone pragyveno penkerius metus, bet, kaip prisipažįsta, neapleido namų ilgesys: „Pa­siil­gau mamos, sesės, šeimos, pasiilgau lietuvių kalbos. Pamačiau, koks tas emigrantų gyvenimas: vis tiek nesijauti kaip namie, nors ir kalbą ge­rai mo­kė­jau, ir draugų turėjau. Pamačiau pasaulį, bet na­mai yra namai: visur gerai, o namie geriausia.“

Londone Lukui teko padirbėti ir viešbučio administracijoje, ir fabrike. Bet administracinis, monotoniškas darbas – ne jam.

Dar Lietuvoje jis buvo susidomėjęs vadinamuoju parkūru – ekstremaliu laipiojimu, tad ir Didžiojoje Britanijoje visur landžiojo po apleistus namus. Jis domėjosi ir istoriniais pastatais, pilimis. Lietuvoje vaikinas juos daugiau tyrinėjo filmuose, knygose, žaidimuose, o Anglijoje keliavo ir pamatė senąsias pilis savo akimis.

Supratęs, kad jo judrumas ir hobis – is­to­rija, ka­ry­­ba puikiai dera kariuomenei, Lukas net no­rėjo ei­ti tarnauti Didžiojoje Britanijoje. Bet Lie­tuvos pi­liečiams negalima turėti dvigubos pi­lie­ty­bės, tad šios minties teko atsisakyti. Be­je, kai jis už­si­min­da­vo apie tai britams, šie idė­­jos negirdavo. Jie, bent kiek teko Lukui susidur­­ti, į tarnavimą ka­riuo­me­nėje nežiūri kaip į labai gar­­bin­gą veiklą, argumentuodami, kad Di­džioji Bri­­­ta­nija siunčia karius į užsienį kariauti sve­timų ka­­rų.

Kaip tik tuo metu dėl Rusijos veiksmų Uk­rainoje ėmė keistis geopolitinė situacija Lietuvoje, ir Lukas nutarė grįžti tarnauti savanoriu šauktiniu Lietuvos kariuomenėje. Informatikos specialistas paskirtas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalioną Ma­ri­jam­polėje, jis – ryšininkas.

Lukui kariuomenėje viskas patinka: „Ka­riuo­me­nė – ir judrumas, ir darbas, ir pareiga. Tai ir vyriškumo mokykla, ir galimybė gauti daug bendrų žinių bei įgūdžių. Ne tik bėgioji ar po pelkes šliaužioji – stiprėji ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Įgijau pasitikėjimo savimi, išmokau bendrauti. Kariuomenė ugdo atsakomybę ir tvarką. Čia įpranti prie režimo viską daryti pagal darbotvarkę ir laikytis tvarkos. Net grįžęs per laisvadienius namo laikaisi tvarkos.“

L.Borisa atitarnavęs šauktiniams skirtus devynis mėnesius planuoja pasilikti kariuomenėje ir atsidėti tėvynės gynybai.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...