2013 Rugsėjo 26

Rimvydas Laužikas

Paveldo naujienas kartai Y vis dar kuria karta X

veidas.lt


Pasaulyje mokslo ir paveldo komunikacija įgyja naujų, interaktyvių formų, per kurias vartotojas gauna ne tik informacijos, bet ir potyrių. Tačiau Lietuvoje kol kas daugelį jaunąją kartą Y pasiekti bandančių paveldo komunikacijos projektų (išskyrus retas išimtis) vykdo senoji karta X, ne visada suprantanti tinklaveikos visuomenės poreikius.
Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentu dr. Rimvydu Laužiku.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip pasikeitė kultūros paveldo sklaida populiarėjant technologijoms?
R.L.: Technologijų poveikį galime vertinti dvejopai. Viena vertus, tai puikus įrankis. Kita vertus, technologijos pakeitė visuomenę. Sociologai kalba apie tinklaveikos visuomenės susiformavimą. Pasaulyje gausu tyrimų apie vadinamąsias X, Y ir Z kartas, kurių santykis su technologijomis, informacijos poreikiai, suvokimas ir požiūriai yra visiškai skirtingi. Y karta (arba vadinamoji tinklo karta) gimė ir augo aplinkoje, kurioje asmeninis kompiuteris dar nebuvo įprastinė namų interjero detalė, tačiau ji namuose atsirado gana anksti, kartai dar neįžengus į paauglystę. Lietuvoje šios kartos tyrimai nėra tokie populiarūs kaip Vakaruose. Mūsiškė tinklo karta būtų gimusi vėliau nei JAV – maždaug 1995–2005 m., taigi ši karta mokosi mokyklose, o dalis jų jau atvėrė ir universitetų duris.
Kalbėdami apie mokslo ir paveldo komunikaciją, manau, turėtume atskirti dvi potencialias kryptis – informacijos sklaidą ir potyrio komunikaciją. Pirmuoju atveju orientuojamės į auditoriją, kuri siekia žinių, antruoju – į tuos, kurie siekia „patirti“ mokslą ar praeitį. Tinklaveikos visuomenėje pirmoji erdvė yra tolygiai siaurėjanti, o antroji – besiplečianti. Problema ta, kad šiuo metu mokslo ir paveldo komunikacijos pranešimus konstruoja X kartos atstovai, kurie ne visada supranta Y kartą, ir tada komunikacija tampa neefektyvi. Užverčiame jaunimą faktais, datomis, skaičiais ir nereikšmingomis smulkmenomis, kurias galima rasti internete, užuot pasistengę sudominti ir pastūmėti juos link potyrio, savarankiškos žinių paieškos. Taigi norėdami išnaudoti technologijas, turime nemažai dėmesio kreipti į turinį, jo pateikimą.
Informacijos sklaidos požiūriu įdomus 2010 m. IBM pristatytas superkompiuteris „Watson“, kuris bendraudamas žmonių kalba gali pateikti atsakymus „į visus klausimus“. Ši idėja artėja prie ateities bibliotekos vizijos, išdėstytos 2002 m. išleistoje Herberto Wellso knygos „Laiko mašina“ ekranizacijoje: holograminis „bibliotekininkas“ sukauptomis žiniomis pakeičia visas knygas. Tiesa, atsakyti į filosofinio pobūdžio klausimus jam sekėsi kur kas sunkiau.
Mokslo patirčių požiūriu komunikacijos kanalų turime įvairių. Įdomus reiškinys yra mokslo parkai, kurių bene artimiausias mums įkurtas Varšuvoje. Tai didžiulis atrakcionų parkas, nuo kitų besiskirianti tuo, kad jame esantys eksponatai leidžia patirti mokslo žinias, o ne „kalti“ jas kaip mokykloje.
Kita įspūdinga potyrio technologija pristatyta 2012 m., kai Koačelos slėnio muzikos festivalyje buvo pademonstruotas 1996 m. mirusio repo dainininko 2PAC holograminis koncertas. Technologija, leidžianti iš filmuoto vaizdo generuoti „realius“ 3D vaizdus, galėtų tapti neįtikėtinai efektyvia paveldo komunikacijos priemone. Įsivaizduokime, kad pagal filmuotus vaizdus autentiškai atkuriama 1944 m. sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijoje operacija ir norintieji gali joje „realiai“ sudalyvauti.
VEIDAS: Lietuvoje mokslo ar paveldo populiarinimas išnaudojant technologijas dažniausiai suvokiamas kaip komunikacija interneto puslapyje. O kokios yra pasaulinės tendencijos?
R.L.: Skaitmenines priemones mes dažnai pradedame naudoti įprastai, nekūrybingai ir jos nesukuria pridėtinės vertės. Pavyzdžiui, šiuolaikinio muziejaus ekspozicijoje populiaru pastatyti kompiuterius su liečiamaisiais ekranais, juose rodyti interneto tinklalapį ir manyti, kad tai efektyvus skaitmeninių technologijų panaudojimas. Tik ar verta žmogui važiuoti iki muziejaus, kad pamatytų interneto tinklalapį? Gal geriau jį ir siūlyti internete, o muziejuje rodyti tikrus dalykus?
Populiarindami paveldą turime suprasti, kad, tarkime, muziejaus ekspozicija yra vientisa komunikacinė erdvė, kurioje esantys objektai privalo papildyti vieni kitus, išplėsti medijų lauką. Muzikos instrumentų muziejuje Berlyne esu matęs liečiamuosius ekranus, kuriuose buvo galima pasirinkti bet kurį ekspozicijos instrumentą ir pažiūrėti vaizdo įrašą, kaip juo yra grojama, pasiklausyti jo muzikos. Tai gera praktika. Lietuvoje technologijos gerai išnaudojamos gal tik Pinigų, Technikos ir Jūrų muziejuose.
Kita vertus, mokslo ir paveldo komunikacijai Lietuvoje trukdo per daug griežta intelektinės nuosavybės apsauga. Dėl jos daugelis žmonių ar institucijų, net ir turėdami pakankamai išteklių bei idėjų, negali jų įgyvendinti. Tai priežastis, kodėl „Google Books“ turime nedaug lietuviškų knygų.
Skaudus klausimas – ir suskaitmeninto paveldo naudojimas komerciniams tikslams. Šiuo požiūriu Europos Komisijos pozicija yra vienareikšmė: viskas, kas suskaitmeninta panaudojant biudžeto lėšas, turi būti laisvai prieinama visuomenei, net ir komerciniams tikslams. Juk žmonės ir verslo subjektai, mokėdami mokesčius už tai jau sumokėjo ir neturėtų mokėti antrąkart. Tik ar tikrai toks požiūris yra tvirtas Lietuvoje?
VEIDAS: O koks mokslininkų požiūris į paveldo sklaidą? Ar suprantama jos reikšmė ir ar mokslininkai noriai dalijasi žiniomis?
R.L.: Mokslininko ir visuomenės santykis formavosi šimtus metų. Pagal senovinę sampratą (šiek tiek pašaržuojant), mokslininkas buvo žmogus, kuris daro visiems labai svarbų darbą, bet šis neturi būti suprantamas visuomenei. Šių laikų pasaulyje mokslininko atsiskaitomumas daugelį tyrimų finansuojančiai visuomenei yra neišvengiamas. Tik klausimas, ar pats mokslininkas turi populiarinti savo tyrimų rezultatus. Mokslui populiarint reikia daug laiko, papildomų išteklių. Sukurti pranešimą pradinukams yra visai kas kita, nei parašyti mokslinį straipsnį ar paskaityti paskaitą studentams. Ne visi mokslininkai gali komunikuoti savo atradimus, o ir neturi galėti. Juk mokslininko tikslas – iš esmės naujų žinių kūrimas ir jei jis tai daro gerai, tai yra puiku. Neturėtume reikalauti daugiau.
Tarpininku tarp mokslo ir visuomenės turėtų tapti profesionalus kultūros komunikacijos specialistas. Jis turi surasti visuomenei patrauklias temas, surinkti medžiagą iš mokslinių straipsnių, monografijų ir perduoti ją skirtingoms auditorijoms, šioms suprantama forma ir kalba.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, koks yra Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų indėlis į mokslo ir paveldo komunikacijos projektus?
R.L.: Švietimo ir mokslo ministerija bei Kultūros ministerija prisideda prie paveldo komunikacijos projektų finansavimo, ir tai džiugu. Tačiau kartais pasigendu šių institucijų glaudesnio bendradarbiavimo, strategiškai orientuotos valstybės politikos ir drąsesnių komunikacijos idėjų. Dėl ko komunikuojame paveldą? Ar tik tam, kad perduotume žinias? O gal ši komunikacija turi ugdyti patriotišką, pilietinę visuomenę?
Išlieka požiūris, kad kultūrinė veikla, mokslo, paveldo populiarinimas tik suryja pinigus ir nesukuria jokios pridėtinės vertės. 2012 m. atliktas muziejų tyrimas parodė, kad muziejams skiriamos lėšos vertinamos ne kaip investicija, o kaip labdara. Gerai, kad daug lėšų (dažniausiai Europos Sąjungos) skiriama pastatų renovacijai, infrastruktūrai, tačiau jų menkai teskiriama ekspozicijų kūrimui, kasdieninėms muziejaus komunikacinėms veikloms, darbuotojų atlyginimams.
Panaši padėtis ir bibliotekose, o juk ten – didžiulis potencialas mokslo komunikacijai. Taip neišnaudojamas valstybėje jau turimas potencialas, kuris nesulaukdamas pakankamų investicijų menksta. Juk negalime tikėtis, kad minimalus mėnesinis atlyginimas pritrauks aukštos kvalifikacijos jaunų specialistų dirbti muziejuose ar bibliotekose.
Lietuvos karo akademijos atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos paveldas įtraukiamas į informacinius karus. Iškreiptų mokslo žinių komunikacija naudojama prieš Lietuvos visuomenę. O kaip mes priešinamės? Ar suprantame, kad mokslo ir paveldo komunikacija yra informacinio karo priemonė?
Pasaulis seniai yra supratęs, kad viena veiksmingiausių paveldo, istorijos mokslo žinių komunikacijos priemonių yra kinas. Ar mes Lietuvoje turime ką pasiūlyti savo piliečiams? O ar sukūrėme bent vieną kokybišką kompiuterinį žaidimą Lietuvos istorijos tema? Manau, kad tokiose vietose labai reikia to, ką vadiname politine valia, ir tai yra svarbi Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų veiklos erdvė.
VEIDAS: Kaip manote, ar interneto vartotojai gaus vis daugiau naujienų apie paveldą ir mokslo atradimus, ar vyks stagnacija?
R.L.: Kai kalbame apie mokslo ar paveldo komunikaciją, klausimas apie būtinąjį informacijos kiekį visada yra probleminis. Jei alegoriškai lygintume industrinę ir tinklaveikos visuomenes, tai pirmosios simbolis galėtų būti enciklopedija, o antrosios – „Google“.
Industrinės visuomenė apsišvietusio žmogaus idealas buvo „vaikščiojanti enciklopedija“ – asmenybė, atsimenanti kuo daugiau informacijos ir kuo įvairesniais klausimais. Tačiau to nebereikia tinklaveikos visuomenėje, kai didžiuliai informacijos masyvai lengvai pasiekiami internetu. Industrinėje visuomenėje didžiulio kiekio informacijos perdavimas buvo tikslas, tinklaveikoje informacijos valdymas virto priemone, padedančia ugdyti naujo pobūdžio kompetencijas: kūrybiškumą, kritinį mąstymą, informacinius ir komunikacinius gebėjimus, gebėjimą dirbti grupėje.
Šių laikų žmonės moka po kelias kalbas, o mokslo žinių, paveldo informacijos internete yra tikrai daug. Tad čia kelčiau kitokį klausimą: kaip paskatinti žmones labiau domėtis jau esama informacija arba kaip išugdyti jų informacinį raštingumą, gebėjimą efektyviai susirasti teisingą informaciją? Internetas – tik priemonė. Kur kas svarbiau, kad žmonės norėtų ir gebėtų tuo pasinaudoti.
Viena Lietuvos paveldo komunikacijos bėdų – siekis perteikti daug žinių ir mažai praeities jausmo. Žinių visada galima rasti bibliotekoje ar „Google“, tačiau žmogus turi pamilti savo kraštą, jo praeitį, kad imtųsi ieškoti tų žinių. Jei ant dviejų skirtingų svarstyklių lėkštelių dėtume formalias istorijos žinias ir istorijos jausmą, meilę istorijai, vienareikšmiškai būčiau už jausmą ir meilę.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...