Atranka į Europos futbolo čempionatą paliko tuos pačius klausimus, į kuriuos neatsakoma jau daugiau nei du dešimtmečiai – kone tiek pat laiko, kiek nebaigtas stūkso Nacionalinis stadionas. Bet būta ir naujovių. Pirmąsyk kukliame stadione priėmėme futbolo tėvynės Anglijos rinktinę. Susipykę, kas murziną kojinę, o kas ir nešvarius baltinius išsitraukę. Taip sau ir jiems parodėme, kaip mokame gerbti vieni kitus, bendrauti ir bendradarbiauti.

Pastaruoju metu Moldovą apėmė protestų banga. Protestuojantieji, kaip ir didelė dalis visuomenės, jau pavargo nuo korumpuotų, nors ir proeuropinę orientaciją skelbiančių partijų valdžios. Tačiau išvada, kad šalis nusirita į Rusijos įtakos sferą, būtų skubota. Apskritai geopolitinis mąstymas nelabai gali padėti suprasti, kas vyksta toje tarp Rumunijos ir Ukrainos esančioje valstybėje.

NATO būstinė Briuselyje modernybe nekvepia. Ji įsikūrusi vos keli kilometrai nuo oro uosto, sename ir visai neišvaizdžiame pastate, primenančiame sovietinės okupacijos metais Lietuvoje statytus kompartijos „rajkomus“.

Lietuvos futbolas eilinį sykį tėškėsi veidu. Ne į purvą. Į grupės futbolo draugų taip pamėgtą plastiko gazoną. Jų dėka šalyje neliko ne tik gero futbolo, bet ir futbolo vejų. Ir mūsų futbolininkams anksčiau tokio įprasto jų purvo, iš kurio kažkada žvengė Ispanijos spauda. Paskui vokiečiai tyčiojosi iš Kauno stadiono tualetų.

Kanadoje verda politinis erzelis dėl Otavos monumento komunizmo aukoms atminti.

Pabėgėlių antplūdis užklupo Europą netikėtai. Ilgai priekaištavusi Vokietijai ir Prancūzijai dėl solidarumo stokos Vidurio ir Rytų Europa atsuko nugarą vakariečiams. O Rusijos ambasadorius Varšuvoje pareiškė, kad Lenkija kalta dėl Antrojo karo pradžios. Ar toks sutapimas – atsitiktinis?

Tai, kad beveik pusė Sirijos gyventojų yra pabėgėliai, nebuvo slapta informacija. Tačiau kol dalis tų žmonių neplūstelėjo į Europą, tragedijos mastą suvokė gal tik jie patys, taip pat politikai ir šiaip smalsūs piliečiai.

Kai 2004 m. kovą Europos Komisija nubaudė JAV milžinę „Microsoft“, tuometis Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius absurdu pavadino tai, kad „Microsoft“ baudžiama už dominavimą rinkoje, kurią pati ir sukūrė. Nenujausdamas, kad jo žodžiai po dešimtmečio išsipildys ne visai tiksliai, bet su kaupu, JAV koncerną jis palygino su Europos automobilių pramonės milžinu „Volkswagen“: „Kas būtų, jei „Volkswagen“ būtų baudžiama už dominavimą automobilių rinkoje?“

Esu populiarus dėl to, kad nesu populiarus“, – sakydavo Australijos lietuvis A.Viliūnas, medicinos daktaras iš Sidnėjaus. Nebuvo „populiarus“, nes nevengdavo pasakyti to, ką galvoja.

„Mes to nepamiršim, aš to niekada nepamiršiu, – grasino Rusijos ambasadorius Lenkijoje S.Andrejevas. – Tai paminklų karas. Pjautuvas ir kūjis neturėtų būti naikinami. Tai yra simbolis, su kuriuo sovietų kariai išlaisvino ir išgelbėjo Lenkiją.“ Tokia buvo Rusijos pasiuntinio reakcija į Pienienžno miestelio tarybos sprendimą pašalinti generolo I.Černiachovskio paminklą, pastatytą jo mirtino sužeidimo vietoje.

Iš leitenantų į generolus net jam pačiam netikėtai pakeltas D.Valys tapo juokingiausiu prokuratūros personažu per visą jos istoriją. Regis, tokiu ir liks. Po to, kai Seimas atmetė ir prezidentės stumtą E.Dambrauskienę, neįtikėtina, bet akivaizdu: kišeninių prokurorų sekcijoje saugiklius išmušė ilgam