„Esu populiarus dėl to, kad nesu populiarus“, – sakydavo Australijos lietuvis A.Viliūnas, medicinos daktaras iš Sidnėjaus. Nebuvo „populiarus“, nes nevengdavo pasakyti to, ką galvoja. Ne veltui Rytų išmintis sako: „Kai sakai tiesą – laikyk koją balnakilpėje.“

Neturiu žirgo. Negaliu iškart įkišti kojos į bal­nakilpę. Nors žinau, kad šis komentaras „populiarumo“ man nepridės, bet sie­kiant pažangos kas nors turi prisiimti pasipiktinimo naštą, pasakytų J.Brazaitis.

Keli mano draugai, intelektualai, kurių nuomo­nes vertinu, pasisakymus skaitau, o jų nuomonėms dažnai pritariu, neseniai pakvietė į „Talką“. Tokiu vardu išeivijoje ilgai veikė palyginti įtakinga tautininkų visuomeninė-politinė organizacija. Lietuvoje šiuo pavadinimu rugsėjo pradžioje kilo visuomeninė iniciatyva „už valstybinę kalbą“. Buvau kviečiamas. Suprantama, ne į išeivijos sambūrį. Pasirašyti peticiją. Ginančią „savo abėcėlę“.

Pratylėjau. Turiu paaiškinti, kodėl.

1989 m. pirmąsyk gavau užsienio pasą. Per savo 33-ejus ligtolinius gyvenimo metus nebuvau drįsęs nė pagalvoti, kad politinio kalinio vaiką sovietai būtų galėję išleisti į užsienį. Ir staiga – prizas: leidimas savaitei vykti Prancūzijon! Kiek buvo džiaugsmo! Aplink – Sąjūdis, vėliavos, pasaulio dėmesys! Nepriklausomybės nuojauta! Mes – ne tie, kuo mus laikė 50 metų!

O drauge ir apmaudas. Imu į rankas „об­ще­граж­данский зaграничный паспорт СССР“ su Prancūzijos viza. Manęs – nėra. Nėra to, kuo pats save laikiau. Yra tik „Ваюшайтис“ ir nie­kad anksčiau nematytas „Valiouchaitis“. Maskva pasistengė, kad prancūzai „perskaitytų teisingai“. Bet iš tiesų – parodė tik nelaisvo, aparato stumdomo valdinio vietą: jo tapatybė jam pačiam nepriklauso. Kas jis, sprendžia ne pats. Sprendžia už jį. Pasako, kuo jis gali ir privalo būti. Taškas.

Aš nenorėjau būti sovietinis „Valiouchaitis“. Norėjau būti toks pat kaip mano tėvas, senelis, kurių Lietuvos Respublikos išduotuose pasuose mūsų giminės pavardė buvo rašoma „Va­liu­šai­tis“. Nepaisant to, kad prieš tai beveik 100 metų ra­šė „Ваюшайтис“, o dar anksčiau, prieš daugiau kaip 200 metų – „Wałuszaytis“.

Dabartinė kova už „savo abėcėlę“ primena sovietų elgseną. Dedamės esą dideli vakariečiai. Veržlūs kritikuoti sovietinį paveldą. Rusiją ir Putiną. Tačiau mūsų pačių elgesio modeliai kartais nedaug skiriasi nuo autoritarinės praktikos. Lenkų mažumos pageidavimai dėl pavardžių rašybos ir dvikalbių gatvių pavadinimų – kaip tik tie atvejai.

Ambasadorius V.Dambrava, diplomatas par excellence, nuolat kartoja: kas svarbu – dvigubai svar­bu, kas nesvarbu – dvigubai nesvarbu. Ne­pa­jė­­gu­mas atskirti svarbius dalykus nuo antraeilių – dau­giausia lemia mūsų šiandienės politikos ne­sėk­mes. Ir vidaus, ir užsienio. Ma­tome detales, o neįstengiame įžvelgti tendencijų. Procesų raidos. Atskirti tikrų rizikų nuo tariamų.

Populiaru gąsdinti žmones V.Tomaševskiu ir jo partija. Tačiau Lenkų rinkimų akcijos iškilimas ir stiprėjantis vaidmuo yra ne kas kita, kaip mūsų vidaus politikos nesėkmė. Kur partijų programos Rytų Lietuvos raidos perspektyvai? Už­degančiai ir įkvepiančiai to krašto žmones. Kad jomis pa­ti­kė­tų. Kad įsijungtų. Veiktų drauge.

Kur autoritetingi, vietos žmonių pasitikėjimą turintys lenkai, baltarusiai, rusai tose partijose? Jų nėra. Arba beveik nėra. Nes tas kraštas partijoms nerūpi. Tai kodėl to krašto žmonėms turi rūpėti Lietuvos partijos? Mūsų socialinė sankloda stumia juos į tautinį getą, kuris vadinasi LLRA.

Lietuva kartoja tą pačią klaidą, kurią prieš­ka­riu darė Klaipėdos krašte. Ne bandė klai­pė­die­čių kitoniškumą suprasti, pripažinti ir palenkti savo pusėn patrauklesne už Vokietijos gundymus socialine alternatyva, bet skubėjo juos „atlietuvinti“. Išaiškinti vietos memelenderiams, kad jie – tik „nutautėję lietuviai“. Pasekmes žinome.

P.Žadeikis, Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone, susitikęs su J.Toliušiu, iš Klaipėdos krašto kilusiu licencijuotu Niujorko advokatu, dirbusiu Klai­pė­doje, promemorijoje Užsienio reikalų ministerijai 1939 m. sausio 25 d. rašė: „Paklaustas, kaip jis vertina Klaipėdos krašto praeitį, p. To­liu­šius pasakė, kad tai yra Lietuvos valdžios klaidų litanija: Lietuvos valdžia, aklai pasitikėdama signatarais, varinėjusi aukštą politiką – kalbėjusi tik su Paryžiumi, Londonu, Ro­ma, dirbusi Ženevoje ir Hagoje, bet pamiršusi dirb­ti su Klaipėdos lie­tuviais, jais nepasitikėjusi; eko­nomiškai at­bai­džiusi laukininkus nuo Lie­tu­vos ir apsodinusi vi­sas įstaigas savo dažnai ne­vy­kusiais valdininkais gelž­kely, pašte, muitinėse.“

Daug žmonių mano, kad priešindamiesi „w“ raidei Lietuvos piliečių asmenvardžiuose jie gina „lietuvišką interesą“ ir „savo abėcėlę“. Iš tiesų jie gina nykų sovietinį uniformizmą, neigiantį prieškario lietuviškos pavardžių rašymo tradicijos tęstinumą.

Šiandien esam didesni tautininkai ir už smeto­ninius. Prieškario pavardžių rašymo įstatymas nustatė, kad „lietuvio pavardė rašoma bendrinės kalbos rašyba ir lytimis“, o nelietuvio pavardė „rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.

Ar reikia dar aiškiau ir suprantamiau?

Todėl M.Römeris galėjo būti ne tik Römeriu, bet ir Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi bei jo rektoriumi. Dėl to umliauto jis netapo mažesniu Lietuvos patriotu. Priešingai. Šiandien iš jo raštų daugelis lietuvių mokosi ne tik konstitucingumo pagrindų, bet ir patriotizmo, įsipareigojimo tėvynei.

Kaip elgiasi laisvę atgavusi Lietuva? Paneigia prieškario tradiciją ir eina „sovietinio patriotizmo“ keliu: primeta naują tapatybę didžiai as­me­nybei, kuri jau tyli ir reikšti protesto nebegali. Universitetas šiandien vadinasi M.Ro­me­rio, nes V.Kapsuko universiteto auklėtiniai kal­bi­ninkai naudoti autentiško vardo neleido.

Čia – apie mirusįjį. Bet reikia pagalvoti ir apie gyvuosius. Kaip jaučiasi žmonės, kurie savo tė­vų, senelių ir protėvių antkapiuose mato vardus, parašytus su „w“, o Lietuvos „nauji ponai“ lie­pia jiems rašyti kitaip? Jie turi perkalti antkapių užrašus? Žmonės tarpusavyje kalbasi „poprostu“, žino, kaip miesteliuose vadinasi gatvės jiems suprantama kalba, turi prisisukę lenteles su jų pavadinimais, greta lietuviškų. O iš Vilniaus atvykę valdininkai bando jas nulupti? Nes taip, girdi, rašo įstatymas kalba, kuria jie to įstatymo nei perskaityti, nei suprasti nepajėgia.

Kam tos lentelės trukdo? Dar kartą cituoju prieškario teisės aktus. „Toms vietoms, kurios, svetimiems valdant Lietuvą, dokumentuose ir oficialiuose raštuose buvo vadinamos kitokiu vardu, ne tuo, kuriuo tos pat vietos gyventojų vadinamos, turi būti paliktas žmonių vartojamas vardas“, – rašoma įsakyme dėl žmonių vardų, pavardžių ir vietų vardų rašymo.

Kokie jausmai kyla žmonėms, kai elgiamasi priešingai? Vietiniais dėtas, aš irgi sakyčiau byd­ło, ne kitaip. Patys pilam anglių į V.Tomaševskio lo­komotyvą, paskui nepatenkinti, kad garsiai švil­­pia.

Galima, žinoma, ir toliau brukti per prie­var­tą. Bet „prievarta – tai tik prisipažinimas, kad ne­sugebate aiškiai reikšti minčių“, – rašė britų žur­nalas „Times“.